Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ASMENYBIŠKUMAS IBSENO DRAMOSE II BRANDAS PDF Spausdinti El. paštas
8. Mirtis
Peero Gynto klausiamas, ką gi iš tikrųjų reiškia būti savimi?, Sagų Liejėjas jam atsakė: "Būti savimi reiškia nukauti save!"87 Šitas, kad ir tiesus, bet miglotas bei mįslingas jo atsakymas mažai — jeigu iš viso ką — Peerui pasakė. O tai labai gerai žinojo pats Sagų Liejėjas. Todėl jis tuoj pat savo atsakymą kitaip suformulavo, sakydamas, kad būti savimi reiškia "tvirtai stovėti visame kame su Viešpaties tikslais atskleistais, kaip skelbimų lentoje."88

Jeigu buvimas savimi reiškia Viešpaties tikslų atskleidimą, tai tuo pačiu jis reiškia buvimą pavaldžiam realybei už savęs — viešpatingai realybei — jam esant atviram jos atvirumui. Šituo atvirumu kipšiškasis Peero uždarumas neišvengiamai yra panaikinamas — nukaunamas.

Ar čia minimas viešpatingumas reiškia pasaulio, kaip Gamtos atvirumos viešpatingumą, ar antpasaulinės realybės, Dievo, viešpatingumą, vienpusiškai aiškus atsakymas čia dar nėra galimas. Vis dėlto, nors ir gana rezervuotai, galima čia teigti, kad virš minimas viešpatingumas yra Gamtos, kaip dvasingos (pasaulinio bei kultūrinio dvasingumo prasme), viešpatingumas. Tas teigimas remiasi to viešpatingumo susijimo su atvirumu, esant jam atskleistu "kaip skelbimų lentoje". Antpasaulinis viešpatingumas, principiniai būdamas individualus ir suvokiamas to individo tikėjimu, nėra atvirumoje — nėra universaliai pasaulyje visiems prieinamas.

Brandas, reikalaudamas išsižadėjimo bei aukos, ne tik reikalavo iš žmogaus išsižadėti visų pasaulio vertybių, viso to, kas jį riša su pasauliu, bet ir paties savo buvimo pasaulyje: jis reikalavo jo išsižadėti pasaulio. Brandas matė menininko Einaro, ieškojusio grožio ir džiaugsmo, uždarumą nuo pasaulio savame estetiškumo kiaute. Jis matė darbo žmones, siekiančius duonos ir kitų žemiškų vertybių, jiems visiškai ignoruojant viešpatingą Gamtos atvirumą (pasaulį), kurioje viskas, kas yra, tampa prasminga. Jis taipgi matė Gerdą, gerbiančią Gamtą savo didingoje, šventoje esmėje, savo viešpatingoje atvirumoje. Visi tie buvimo būdai buvo klydimai Brando akyse: jie stokojo pilnutinio, Dievo iš žmogaus reikalaujamo, buvimo savimi. Jie turėjo būti nukauti, panaikinti.89

Tęsinys iš š. m. Aidų Nr. 2

Ar Brando žmogui statomas jo pilnutinio buvimo savimi realizavimas sykiu nereiškia žmogaus, kaip žmogaus, panaikinimo? Jo mirties? Ar žmogus be savojo buvimo pasaulyje, be savojo pasaulio, dar yra žmogumi? Miniai, sekusiai Brandą į kalnus, priekaištaujančiai jam: "Tu mums pažadėjai pergalę. Dabargi reikalauji aukos", atsakymas buvo: "vienintelis kelias į Kanaaną veda per dykumą. Toji dykuma reiškia savęs paaukojimą. Mirtis yra vienintelė pergalė."90 Ar tai reiškia, kad žmogus gali būti savimi galutina prasme tik prarasdamas save? Tai skamba paradoksiškai.

Pagal Brandą gyvenimas turi būti paaukotas dėl sielos, dėl antpasaulinio buvimo savimi.81 Pasaulinis (etiškasis) buvimas savimi, kurį jis aukoja dėl sielos (savo antpasaulinio, religinio buvimo savimi) — abu šie buvimai savimi yra jo paties. Jo gyvenimas ir jo siela yra susiję. Ar mirštančiojo asmens gyvenimo nuosėdos vienaip ar kitaip nelieka jo sieloje po jo mirties? Ar tikrai pasaulinis buvimas savimi yra visiškai panaikinamas, yra nukaunamas, žmogui realizuojant savo antpasaulinį buvimą savimi?

Solveiga išsaugojo savyje Peero Gynto buvimą savimi embrioninėj fazėj — visą savo gyvenimą jį mylėdama ir visą jo gyvenimą jam išlaikydama galimybę ją rinktis. Embrioninė fazė čia reiškia žmogų, kaip Gamtos 'metamą' į jos atvirumą, o į jo laisvę. Tik tuomet, kai šis metimas būna perimamas paties žmogaus saviems 'metimams' (savikurai), žmogus tampa žmogumi — tampa savimi: jis tarsi užgimsta, save realizuodamas ir tuo pačiu nustodamas būti embrioninėj fazėj. Kadangi Peeras Gyntas visą savo gyvenimą susilaikė nuo savęs realizavimo, jis savimi netapo ir asmenybiška prasme negimė. Išlaikydama Peerą dar gyvą savoje embrioninėj fazėj, Solveiga dar jo senatvėje įgalino jį užbaigti jo prieš 40 metų pradėtą jos pasirinkimą bendram su juo gyvenimui. Eventualus Peero Gynto buvimo savimi realizavimas (užgimimas savimi) reiškė užbaigimą visų daugelio jo išsimetimų jam nesėkmingai save gimdant.

Kadangi čia minėtieji Gynto išsimetimai reiškia visą eilę jo nebuvimo savimi būdų, tuomet jo eventualus buvimas savimi, kaip iuos pakeisiąs, sykiu yra juos panaikinąs, ar Sagų Liejėjo žodžiais tariant — juos nukaująs. Šita prasme realija pastatoma vieton nerealijos. Pastatymas buvimo savimi (realijos) vieton buvimo savimi stokos (nerealijos) yra pilnai pozityvus veiksnys.

Kaip gi yra Brando atveju? Ar jo skelbiamas antpasaulinis (religinis) buvimas savimi, kaip pakaitalas pasauliniam (gamtiniam - etiniam) buvimui savimi, irgi yra pozityvus veiksnys? Iš pirmo žvilgsnio taip neatrodo. Pilnutinio buvimo savimi realizavimas neišvengiamai daro įspūdį destruktyvaus sukrėtimo ne tik to asmens ligšiolinio buvimo savimi savam pasaulyje atžvilgiu, bet ir paties jo pasaulio, kaip tokio, atžvilgiu. Kai tuo tarpu pasaulietiškasis (etinis) žmogus giliai respektuoja pasaulį, kaip Gamtos atvirumą, įsišaknydamas jame tvirtam buvimui savimi, religiniam žmogui yra būdinga visiška pasaulio ignoracija. "Krikščioniškasis heroizmas", anot Kierkegaardo, "reiškia žmogaus rizikingą proveržį pilnutiniai būti savimi, kaip šis individualus žmogus, kaip šis individas pilnoje savo apibrėžtyje — jis vienas prieš Dievo veidą".92

Šitokį heroizmą Agnė parodė savuoju gyvenimu, turėdama išsižadėti ir paaukoti buvimą savimi savame pasaulyje, savoje jai taip brangioje ir mylimoje šeimoje — išsižadėti, jai realizuojant aukštesnįjį, religinį buvimą savimi. Kai Agnė viską prarado — ne tik savo mylimą sūnelį, bet ir jai taip brangias, pas ją likusias 'relikvijas' (jo žaislus ir drabužėlius) — kai jai ničnieko nebeliko, ką ji pasaulyje brangino; kai ir jos pasaulis subiro ir pasidarė beprasmis, ji tuomet kalbėjo Brandui, sakydama: "Dabar atsiveria prieš mane, kaip didinga bedugnė, Šventraščio žodžiai". "Kokie žodžiai?" jos Brandui klausiant, Agnė atsakė: "Tas miršta, kas pažvelgia į Dievą veidas veidan".93

Pažvelgimas į Dievą veidas veidan reiškia savo paties visoj savoj individualybėj naują užgimimą — užgimimą Dievuje, įgaunant jau dievišką buvimą savimi. Ar tai reiškia panaikinimą bei nukovimą savojo buvimo žmogumi pačiame savyje, tuomi nutyrinant savąją sielą?

Kai Brandas matė, kad Agnė neišvengiamai mirs — kai paskutinė, jam taip brangi jo pasaulio vertybė slydo iš jo rankų, jis kalbėjo pats sau: "O /manoji/ siela! Būki tvirta iki galo. Pergalių pergalė reiškia visko praradimą. Tik tai, kas yra prarasta, liekasi amžinai!"94 Pastarieji Brando žodžiai implikuoja savyje mintį, kad žmogui, realizuojant save Dievo akivaizdoj, nėra prarandama viskas, kas yra vertinga jo pasaulyje: priešingai, tai reiškia viso to išlaikymą, iškeliant tai į aukštesnį, dievišką, realybiškumą.

Būdamas krikščioniškai heroiškas — visko išsižadėdamas akistatoj su Dievu — žmogus gimsta antpasauliniai. Į šią naują savo būseną jis atsineša tiek savąjį pasaulietišką buvimą savimi, tiek ir savąjį pasaulį savo nebūtybiškoje neapibrėžtybėje — savoje beribėje — įjungdamas visa tai į savo naująją būseną. Čia yra svarbu pažymėti, kad žmogaus religinis savęs realizavimas sykiu su jo atsineštu pasaulietišku kraičiu tėra tik jame pačiame (kad ir giliai, siekiančiu Dievo gelmes), jo savoje individualybėje, savame subjektyvume, pagrįsti. Visa tai vyksta tikinčiojo individualiai pasiektoje atvirumoje, jam žvelgiant į Dievą veidas veidan. Religinio žmogaus patirtis tėra vien tik jo patirtis. Jo pilnutinis savęs realizavimas kitų akyse tėra tik mirtis, neįtilpdama pasaulio atvirumoje savąja pozityvia — antpasauliniai pozityvia — prasme.

9. Gyvenimas ir Tikėjimas
Brandas buvo tikėjimo žmogus. Jo supratimu, Dievas nėra nei gailestingas, nei švelnus. Priešingai — Jis yra griežtas, reikalaudamas iš žmogaus besąlyginio pasiaukojimo. Brando Dievas nežėri savo meile žmogui, ir Jis nereikalauja sau meilės iš žmogaus. Žmogus privalo valingai išsižadėti visko, kas jam miela ir brangu, paaukodamas tai jam, kaip galutinai realybei.

Kokiu būdu žmogus turi visko žemiško bei pasaulietiško išsižadėti, paaukodamas tai Dievui? Ar atmesdamas visa tai, kaip nevertybę, kaip nerealiją? Einaras, Brando jaunystės draugas, pamilęs kadaise Agnę ir bemanąs ją vesti, vėliau tapęs misijonieriumi, kaip tik ir pabrėžė, kad išsižadėjimas ir reiškia visko žemiško bei pasaulietiško atmetimą, kaip bevertę, tuščiavidurę realybę — kaip nerealią, ir pagal jį žmogus tik visiškame savo atsiribojime nuo pasaulio manifestuoja savo pavaldumą Dievui. Šitokį lengva širdimi atmetimą žemiškųjų vertybių, išreiškiant žmogui savo pavaldumą Dievui, Kierkegaardas vadina 'abstrakčiu' dėl to, kad čia žmogus sueina į akistatą su Dievu ne iš savo konkrečios, gyvastingos aplinkos, bet, priešingai, pastarąją apeidamas.

Henrik Johan Ibsen, norvegų dramaturgas ir poetas (1828 - 1906)

Šitokia "abstrakti" Einaro pažiūra žemiškųjų vertybių atžvilgiu išryškėjo,jam kalbant su Brandu apie Agnę, kuri, anot jo, kadaise "laikė mane besipriešinantį savame geismų tinkle", prieš man tampant tikrojo tikėjimo nuskaidrintam)". Šitokiam Agnę paneigiančiam, ją atmetančiam jos įvertinimui Brandas pastatė daug pozityvesnį jos apibūdinimą, sakydamas, kad jo gyvenimas su ja "buvo gausiai palaimintas tiek džiaugsmais, tiek skausmais" . Mudviejų vaikas mirė". "O! Kaip trivialu yra visa tai!" Toks buvo Einaro atsakymas, stokojąs net mažiausios užuojautos. "Judviejų kapai, apaugę žole, guli vienas šalia kito", kalbėjo toliau Brandas, lyg negirdėdamas Einaro pastabos. "Tuštybė! Brandai, tuštybė!" — skambėjo toliau šaltai Einaro žodžiai. Nekreipdamas dėmesio į Einaro pastabas, Brandas su įsijautrinimu prisiminė Agnės mirimo momentą žodžiais: "Ji nuėjo į kapą, būdama dėkinga už viską, ką gyvenimas suteikė ir atsiėmė". "Tuštybė, tuštybė, žmogau!" — monotoniškai skambėjo Agnę ir Brandą pasmerkia Einaro žodžiai.95

Einaras, neigiamai vertindamas žemiškumą, nuvertino ir moterį, kaip moterį, laikydamas ją nesugebančia apvaldyti savo geismų. Brandas savo pažiūromis matė moterį, kaip savo meile praturtinančią savo ir savo šeimos gyvenimą: matė ją, kaip gerą vyro palydovę. Pagal jį moters meilė buvo didžiulė vertybė žmonių pasaulyje. "Būtų labai sunku įtikinti moterį", sako Kierkegaardas, "kad žemiškoji meilė, plačia prasme, gali būti nuodėminga, nes šituo tvirtinimu moters visa esybė yra sunaikinama pačiose jos šaknyse".96

Virš pateiktas Brando pokalbis su Einaru išryškina kontrastišką laikyseną pasaulio vertybių atžvilgiu šitų dviejų, savo pašaukimui atsidavusių dvasiškių sielose. Brandas neatmetė tų vertybių. Priešingai, jis giliai į jas įsigyveno, prie jų prisirišo, jų buvimu džiaugėsi ir jų netekimą skaudžiai pergyveno. Brandas gyvenimą vertino. Gyvenimo vertybės nenustelbė Brando tikėjimo. Einarui tos vertybės buvo ne vertybės, bet tuščiavidurės, apgaulingos nerealijos. Jos buvo kliūtys, pastojančios žmogui kelią į Dievą, griaunančios jo tikėjimą. Pagal jį tikįs žmogus turi jas be susvyravimo atmesti.

Būtų klaidinga teigti, kad Brandas neatmetė pasaulio vertybių. Jis jas atmetė, padėdamas jas kaip auką — kaip Abraomas Izaoką — Dievui. Kai tuo tarpu Einaras lengva širdimi atmetė žemiškąsias vertybes, kaip bevertes menkystas, siekdamas pilnutinio buvimo savimi, Brandas atmetė jas su skausmu, kančia, su širdgėla, realizuodamas savąjį aukštesnįjį asmenybiškumą. Einarui pasaulio vertybių išsižadėjimas tebuvo tik lengvas mostas. Brandui gi jis pareikalavo jo visos žmogiškos stiprybės ir galios, išryškinančios jame jo valios jėgą.

Brandas savo tikėjimu yra artimas Kierkegaardo vaizduojamai tikinčio žmogaus būsenai. Giliai pažindamas tikinčio žmogaus dvasinę būseną, Kierkegaardas teigia, kad tikįs žmogus nenustoja mylėti to, ką jis paaukoja Dievui. "Tai parodo Abraomas", — sako jis. "Tuo momentu, kai jis ryžtasi paaukoti Izaoką, etiškas formulavimas šitam jo veiksmui būtų: 'jis nekenčia Izaoko!' Tačiau jeigu jis tikrai nekęstų Izaoko, jis turėtų būti tikras, kad Dievas to (šitos aukos) iš jo nereikalautų, nes Kainas ir Abraomas nėra tas pats. Abraomas turi mylėti Izaoką visa savo siela. Kai Dievas pareikalauja Izaoko, Abraomas turi mylėti jį tiek labai, kiek jis gali, nes tik su šitokia sąlyga jis gali jį tikra prasme paaukoti, — nes kaip tik šita jo meilė Izaokui, kuri, būdama paradoksiškai priešpastatyta jo meilei Dievui, tikrai padaro šitą jo veiksmą aukojimu".97 Išsižadėjimas ar auka tik tada yra išsižadėjimas bei auka, kai tai, ko išsižadama ar kas aukojama, yra neišpasakytai brangi gyvenimo vertybė. Tokia vertybe aiškiai buvo Izaokas Abraomui arba Agnė Brandui. Iš kitos gi pusės, tokia vertybė aiškiai nebuvo šiaudai Kainui arba geisminga meilužė Einarui.

Tikįs žmogus realizuoja save išsižadėjimu bei pasiaukojimu. Išsižadėjimas bei auka, kaip religinio žmogaus buvimo būdas, nereiškia, kad tikįs žmogus palieka pasaulį ir tampa antpasauliniu. Likdamasis pasaulyje, jis tačiau jį transcenduoja, sueidamas į sąlytį su antpasauline realybe. Savo aukštesniuoju, religiniu, buvimu savimi jis konkretizuoja save, kaip esantį antpasaulinėj perspektyvoje. Čia jis savuoju sukultūrintu veidu žvelgia į Dievo veidą. Šita prasme žmogus, kad ir netapdamas antpasauliniu, jau tarsi yra būsenoje, kurioje jis jau yra beperžengiąs ribotumo ir beribiškumo slenkstį. "Tapti savimi reiškia tapti konkrečiu", sako Kierkegaardas. "Tačiau tapimas konkrečiu reiškia nei tapimą vien tiktai ribotu, nei tapimą vien tiktai beribiu. Tapimas konkrečiu reiškia (ribotumo ir beribiškumo) sintezę".98

Savęs realizavimas, savęs konkretizavimo prasme nereiškia tapimo konkrečiu taip, kaip yra konkretūs akmenys, medžiai bei gyvuliai (ar kad ir kaip žagrė bei lėktuvas ar statula bei eilėraštis). Visur čia konkretiškumas reiškia radimąsi pasaulio atvirumoje. Tikinčiojo žmogaus savęs konkretizavimas greičiausia reiškia tokį konkretizavimą, kur konkretybėje sužėri tai, kas jau nebėra konkretybė — sužėri beribė, antpasauline realybė.

Asmuo, kaip Einaras, kuris mano, kad jis realizuoja save — pasiekia buvimą savimi antgamtinėje, antpasaulinėje plotmėje be prieš tai įsišaknyjimo Gamtoje, pasaulyje — tikrumoje jis save praranda. Kad ir gana skirtinga prasme, jis liekasi Peeru Gyntu: ji savęs nerealizuoja, "netampa konkrečiu nei savo paties atžvilgiu, nei Dievo atžvilgiu".99

Šitokį asmenį Kierkegaardas vadina mistiku. Misticizmas jam reiškia įsiįzoliavimą, "kuriame individas, nelaikydamas reikalinga sau įeiti į santykius su gyvenamąja tikrove, bando patekti į betarpę sąsają su amžinybe".100 Pagal mistiką tuo būdu "ribota realybė, nors jis joje ir gyvena, tėra tik tuštybė, iliuzija, nuodėmė".101

Einaras ir Brandas — abu bandė realizuoti savo pavaldumą Dievui. Einaro supratimu/ šitoks tikinčio žmogaus pavaldumas Dievui reiškia besąlyginį žemiškumo, pasaulietiškumo atmetimą, ar net neapykantą jam. Brando gi supratimu, žmogus yra likiminiai Gamtoje, pasaulyje įsišaknyjęs. Tikįs žmogus, tačiau, savo tikėjimu yra giliai įsisąmoninęs, kad jo prieraišumas prie pasaulietiškumo yra giliai prasmingas, būdamas jam laiptais, kurie įgalina jam jo kopimą link savosios antpasaulietiškos paskirties.

"Jei kas pas mane ateina ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių ir seserų, dar gi ir savo gyvybės, tas negali būti mano mokytiniu" (Lukas 14, 26). Kierkegaardas cituoja šitą Šventraščio posmą,102 norėdamas pabrėžti, kad virš minima neapykanta nesiriboja ir neišsisemia vien tik būdama neapykanta tų, kurie 'neapkentėjui' yra itin brangūs, bet, būdama neapykanta perkelta prasme, kaip reiškianti jų (tų mylimųjų) nepakankamumą galutinosios realybės perspektyvoje. Neturėjimas neapykantos jiems šia prasme reikštų jų buvimą pakaitalu, t.y. stabu Dievui. Tai, kas yra Aukščiausia, viršija bet kokį žemesnių vertybių lygį taip labai, kad pastarųjų vertinimas bei jų meilė, sugretinant jas su tai, kas Aukščiausia, virsta jų nebevertinimu, — virsta jų neapykanta. Šitai iliustruoja jau minėtas Abraomo atvejis, kame aukščiau pateikta prasme jis 'neapkentė' Izaoko; — ar taipgi ir Brando atvejis, kame jis "nužudė" savo sūnų Ulfą ir savo žmoną Agnę. Abu šitie atvejai iliustruoja aukojimą to, ką aukotojas labai myli, tam, kuris tik vienas yra vertas galutinos meilės.

Pasaulis nėra vien tik aklų, fizinių jėgų maišatis. Tvarka, harmonija, atodaira, visapusiška simbiozė gamtos būtybių raidoje; meilė, tiesos ir teisingumo, grožio ir kilnumo siekiai žmonių kultūrinėj santykiuosenoj — visa tai byloja apie Gamtos bei pasaulio dvasingumą. Žmogaus prieraišumas prie žemiškų pasaulio vertybių nėra jo nuodėmingumo apraiška, kaip tai atrodė Einarui. Tas prieraišumas gilesne prasme reiškia žmogaus dalyvavimą dvasingumo apraiškų sužėrėjime pasaulyje. Žmogus savame pasaulietiškame buvime savimi savo pasaulyje yra dvasingas natūraliai — dvasingas, kaip gyvenąs. Gi žmogus, kaip tikįs, yra antpasauliniai dvasingas — dvasingas savo pakilimu link Dievo, Jam paaukojant visas savo vertybes (įskaitant ir patį save) kaip Jam pavaldžias. Žmogaus natūralinis dvasingumas reiškiasi ir atsiskleidžia pasaulio atvirumoje; gi tikinčio žmogaus antpasaulinis dvasingumas slypi pačiame žmoguje, kaip esančiame sąsajoj su Dievu.

Pagal tikinčiojo žmogaus požiūrį žmogus prakilnina ir išaukština savąjį pasaulietišką dvasingumą, veidas veidan pažvelgdamas į Dievą, kaip antpasauline realybę. Ar šitoks pažvelgimas būtų galimas, žmogui nebūnant pačiam dvasingam? Jeigu žemiškumas (Gamta, pasaulis) nebūtų dvasingas, sąlytis su galutinuoju dvasingumu, su Dievu, nebūtų įmanomas. Konfrontacija tik ir yra galima tarp tokių pat, jeigu ir ne tolygių. Tie, kurie absoliučiai vienas nuo kito skiriasi, negali susitikti. Pastaruoju atveju vietoj susitikimo būtų tik penetracija, nesuvokiant to, kas penetruojama, kaip ko nors kito. Šitokioje penetracijoje kiekvienas iš jų, kits kitą penetruojančių, išnyktų kits kitame be jokio susitikimo, be jokios sąsajos. Tikinčio žmogaus sąsaja su antpasauline realybe (o tai reiškia religiją) reiškia jo pavaldumą tai realybei, išliekant vienok savimi pačiu savame pasauliniame dvasingume, nors ir priimant antpasauli-nio dvasingumo (Dievo) primatą ir tuo pačiam įsigyjant aukštesnio dvasingumo buvimą savimi — asmenybiškumą. Šituo savo dvasingumu žmogus konkretizuoja savąjį antpasaulinį buvimą savimi; savame pasaulyje jis leidžia sužėrėti antpasauliniam dvasingumui.

Tik iš savo pasaulietiškų užnugarių (iš savo pasaulietiško dvasingumo) asmuo gali būti sąsajoj su Dievu. Šitokia, konkretybiškumu paženklinta tikinčiojo sąsaja su Dievu, įgalina jį suvokti Jį, kaip 'gyvąjį Dievą'. Tikrame religingume Dievas visad yra 'mano Dievas'. Abstraktus, visiškai toks pat visiems, Dievas nėra realybiškai išgyventas ar suvoktas. Dievas, kaip tobula būtybė, kaip absoliutas, tėra tik mintis, sąvoka.

Kai Brandas kalbėjosi su Einaru (jau minėtoje situacijoje) apie Agnę, jis pareiškė, kad jos tikėjimas "į savąjį Dievą" buvo nesukrečiamas. Atmetęs konkretybę, Einaras sykiu atmetė ir bet kokį pateisinamumą žmogaus iš savosios konkretybės santykiuosenai su Dievu, kaip su "savuoju Dievu". Todėl jis Brandui tuoj pat griežtai pareiškė: "Jos Dievas negali jos išgelbėti. Ji yra pasmerkta!"103

Einaras, atmesdamas pasaulietiškumą, negalėjo toleruoti priartėjimo prie Dievo iš gyvos, pulsuojančios, pasaulietiškos konkretybės, kaip joje viešpataujančios ir tuo pačiu realios jėgos. Pagal Einarą, konkretybėje (žemiškume, pasaulyje), kaip blogyje, Dievo negalėjo būti. Dievas savuoju absoliučiu tyrumu negalėjo turėti ką nors bendro su nuodėminga pasaulietiškumo sfera. Pasaulio atvirumoje Jam vietos nebuvo. Einaro supratimu, 'mano Dievas' yra stabas — yra nedieviškas pakaitalas Dievui. Tikinčio žmogaus sąsaja su 'savuoju Dievu' — sąsaja, kylanti iš jo gyvastingos gyvenamosios situacijos, kur Dievas įsiaudžia į gyvenimo pasaulietiškus metmenis — pagal Einarą yra atmestina. Svarbiausia tai yra dėl to, kad tikinčio žmogaus konkretybėje Dievas pats tarsi tampa konkrečiu, ir todėl tikintysis gali kreiptis į Jį, kaip į 'mano Dievą'. Šitoks Dievo sukonkretinimas Einarui ir yra stabmeldybė.

Abstraktus gi Dievas, būdamas priešingybė, 'sukonkretintam' Dievui, tarsi prilygsta didingai, bet šaltai ir baltai, marmuro statulai, simbolizuojančiai bet kokį Dievo atsiribojimą nuo žmogaus savame pasaulyje gyvenimo situacijų. Šitokiam nutyrintam nuo konkretybės Dievui tarnaująs tikintysis pats turi būti nutyrintas. Šitokią tikinčiojo būseną išreiškė Einaras žodžiais: "Manasis tikėjimas nutyrino mane"104 — nutyrino nuo konkretybės, nuo žemiškumo, nuo pasaulio.

Išvadoje čia galima pasakyti, kad žmogus nebūna savimi, vien tik tarnaudamas sau, susikoncentruodamas savyje ir neįžengdamas pasaulio konkretybėn, jo atvirumon, kaip Peeras Gyntas. Taipgi jis nebūna savimi vien tik tarnaudamas Dievui, apeidamas (ignoruodamas bei peržengdamas) pasaulio tikrovę. Be pasaulio (be Gamtos atvirumos) nėra platformos buvimui savimi — ar tai būtų pasaulietiškas (etinis) buvimas savimi, ar ant-pasaulinis (religinis) buvimas savimi.

10. Dievas ir būtis
Būti savimi reiškia būti sąsajoj su galutine realybe. Galutinoji realybė, suprasta kaip Gamta, saisto viską, ką ji atskleidžia savo atvirumoje: gamtinius (siaura prasme) daiktus ir žmogų su visais jo sukurtais (kultūriniais) daiktais. Kultūriniai daiktai grindžiasi žmogaus laisvėje — jo buvime atviram Gamtos kūrybiniams principams. Aplamai imant, Gamta saisto — kad ir skirtingai — tiek gamtinius, tiek kultūrinius daiktus. Visos būtybės, ar jos būtų gamtinės (akmenys, medžiai, gyvuliai), ar jos būtų kultūrinės (įrankiai bei pastatai, dainos ar pasakos, meno ar literatūros kūriniai, simfonijos ar minties konstrukcijos), grindžiasi Gamtoje. Gamta yra Būtis, kurioje grindžiasi visos būtybės, atsiskleisdamos savo įvairiopų prasmingumu jos atvirumoje. Būties atvirumą yra pasaulis.

Pagal Brandą žmogaus gyvenimo kelias, vingiuodamasis per pasaulį visame savo aiškume, veda į miglotas tolumas, kurios tėra aiškios tik pačiam keleiviui, o ne visiems besirandantiems pasaulio atvirumoje. Tas tikinčiojo kelias, be visiems aiškaus kelrodžio, pasauliniu mastu yra neaiškybė, nors jo vidujiniu žinojimu, jo savuoju tikėjimu, didžiausia tikrybė. Tas kelias veda iš pasaulinio atvirumo į antpasaulinį neatvirumą.

Brandas orientavo savo gyvenimą pagal pasaulio (Būties atvirumos) direktyvas. Jis paaukojo savo gyvenimą, savo tikėjimu sekdamas jau nebe Būties, bet pasaulinėm Dievo direktyvom. Dėlei to žmonėms, besivadovaujantiems pasaulietiškais kriterijais, Brandas, kaip tikėjimo žmogus, buvo nesuprantamas, keistuolis ar net nusikaltėlis.

Einaras gi nėjo per pasaulį: jis pasaulį apėjo, lygiai kaip Peeras Gyntas, sekdamas Lankstą — apėjo, manydamas, kad tuo būdu jis realizavo tyrą buvimą savimi dieviškoje sferoje.

Einarui nesant pasaulio atvirumoje — jam savęs nerealizuojant joje, — ir jo gyvenimo kelias, orientuojamas Dievo link, sykiu su jo savęs realizavimu antpasaulinėje (antgamtinėje) dimensijoje nebuvo pasaulyje atskleistas; tikriau — įmanomas atskleisti, jam prie nieko neprisirišant, nieko neišsižadant, nieko neaukojant. Einaras likosi uždarumoje ir tuo pačiu anapus bet kokių pasaulinio vertinimo kriterijų.

Ar Einaro savęs realizavimas savuoju tikėjimu antpasaulinėje plotmėje yra ko vertas savyje, gali būti nuspręsta tik pagal antpasaulinius standartus, kurie pasauliniu mastu yra neaiškybė. Dėlei šito tas Einaro savęs realizavimas nepalieka jokių žymių pasaulio atvirumoje. Jis pasaulyje liekasi tuščias.

"Tikėjimo paradokas", sako Kierkegaardas, "slypi tame, kad (tikįs) individas stovi aukščiau už universalumą (Būties atvirumą), kad individas apsprendžia savo sąsają su universalumu (su pasauliu) pagal savąją sąsają su Absoliutu, o ne savąją sąsają su Absoliutu pagal savąją sąsają su universalumu (pasauliu)".105 Sąsaja su Absoliutu (su Dievu) yra reikalinga sąsajos su pasauliu tam, kad jame, kaip Būties atvirumoje, ji galėtų būti atskleista. Tik pasaulyje tikinčio žmogaus antpasaulinė sąsaja gali būti atskleista, kad ir nebūdama įrodyta visiems prieinamomis aiškybėmis. Antpasaulinė realybė (Absoliutas) negali būti tiksliai ir logiškai išskaičiuotas bei išvestas, remiantis pasaulio realijomis, apibrėžtybėmis bei aiškybėmis. Antpasaulinė realybė nėra prieinama visiems jų turimu pasauliniai realybišku žinojimu, bet tik pavieniams individams savuoju tikėjimu.

Pasaulio vertybių atmetimas jų vietoje palieka tuštumą. Pilnatvė, kurios Einaras siekė (ir jo paties supratimu galbūt pasiekė),visuomenei tebuvo prieinama tik kaip šitoji tuštuma. Brandas iškėlė pasaulio vertybes iki pačių pasaulio aukštumų. Čia tos vertybės (būtybės) — kai jų išsižadama ir jos aukojamos — ypatingai sužėri, įžiebdamos ir paties pasaulio sužėrėjimą ir tuo pačiu parodydamos jo savyje nepakankamumą. Pasaulis ir jo vertybės (Būtis ir būtybės), iškildamos savuoju reikšmingumu bei prasmingumu, iškyla sykiu kaip tai, kas jau nebėra pakankama galutiniems tikinčiojo sielos siekiams. Šitas nepakankamumas ne tik iškelia pasaulines realijas ir patį pasaulį (būtybes ir Būtį), bet sykiu iškelia ir nuojautą realybės anapus pasaulio — nuojautą antpasaulinės realybės. Šitoji nuojauta įsibrėžia pasaulio atvirumoje ne kaip išdava pasaulio realijų (būtybių) savuoju tarpusaviu susiorganizavimu įvairiopoj sąsajoj su kits kitu visumos (Būties) tinkle (pastaruoju atveju visa tai vis dar įsitilptų pasaulyje), bet kaip pasėka žmogaus reagavimo, jo atliepumo Dievo Žodžiui, atsklindamčiam iš anapus pasaulio. Dievo Žodžio sekimas jau nebėra žinojimas, kaip visiems aiškybė, bet tikėjimas, kaip aiškybė tik tikinčiajam. Kai tikįs asmuo nuvertina pasaulį, kaip tuštybę, jis tuo pačiu pašalina ekraną antpasaulinei realybei, jo tikėjimu patiriamai, atskleisti.

Dievo Žodis, šaukiąs į antpasauline realybę, gali būti atskleistas bei suvoktas tik pasaulio atvirumoje. Be pasaulio Dievo Žodis būtų nebylus. Taipgi, be pasaulio antpasauline realybė nebūtų pajusta ar suvokta. Apeidamas pasaulį, Einaras ėjo į iliuciją, kurios jis negalėjo savo sekėjams atskleisti. Brandas gi, įsigyvendamas į pasaulio vertybes pasaulio atvirumoje, sykiu atskleidė ir tai, kas pasaulietiškai nėra apčiuopiama, suvokiama ar atskleidžiama. Jis atskleidė tai, nurodydamas į pasaulio vertybių nepakankamumą savyje. Antpasauline realybė, kurios pasauline prasme nėra ar, kitaip sakant, antgamtinė realybė, kurios gamtine prasme nėra, vis dėlto gali būti atskleista, nurodant į pasaulio (Būties atvirumos) bei Gamtos vertybių nepakankamumą patenkinti aukštesniesiems sielos siekiams.

Brando pasaulietiškas (etiškas) buvimas savimi yra tiesioginiai akivaizdus ir visiems universaliai prieinamas; gi jo antpasaulinis (religinis) buvimas savimi tiesioginiai tėra prieinamas tik jam pačiam. Kitiems jis irgi yra prieinamas, bet jau nebe tiesioginiai. Kiti, matydami Brandą visko išsižadant ir viską aukojant tam, kas pasauline prasme nėra apčiuopiama bei suvokiama, vis tiek įgavo šitos antpasaulinės realybės, kad ir miglotą, nuovoką. Einaras, neišaukštindamas pasaulinių vertybių ir sykiu neiškeldamas jų nepakankamumo savyje (vien tik atmesdamas jas), negalėjo leisti religinei žmogaus būsenai sužėrėti pasaulio atvirumoje.

Būtų netikslu gretinti pasaulį ir Dievą, kaip realybes būtybiškų realybių gradacijoje. Tai yra netikslu pirmiausia dėl to, kad pasaulis (Būties, Gamtos atvirumą) nėra būtybė, būdama atvirumą, kurioje būtybės atsiskleidžia; o antra, dėl to, kad Dievas, kad ir būtybė, nėra būtybė, užtinkama pasaulyje, kaip akmenys, medžiai, gyvuliai; pastatai, piešiniai, eilėraščiai. Pasaulyje užtinkamas yra tik Dievo Žodis, tartas tų, kurie yra Dievo įkvėpti, — yra Jo pranašai. Dievo Žodis klesti pasaulio atvirumoje. Taipgi ir tikinčiųjų darbai, jiems esant ekstaziniame Dievo (ar dievų) pagavime, — priešingai kultūriniams žmonių darbams — tiesioginiai savyje nėra visiems aiškūs, savyje pagrįsti.

Dievą užtikti gali tik tikįs asmuo. Jis gali susidurti su Dievu veidas veidan ar girdėti Jo Žodį. Tikėjimas nėra haliucinacija, nors pasaulietiška prasme tikįs žmogus atrodo svaičiojąs. Tikinčiųjų dauguma patiria Dievą pasaulio atvirumoje ne tiesioginiai, bet per Jo Žodį, per Šventraštį. Pasaulis (Būties atvirumą) įgalina Dievo buvimą pasaulyje per Jo Žodį. Be pasaulio Dievas nebūtų atskleistas ne tik dėl to, kad Jis yra antpasauline realybė, bet ir dėl to, kad Jo Žodis, būdamas pasaulinė realybė, būdamas būtybė, kaip toks, negalėtų būti atskleistas jau vien dėl to, kad be pasaulio jokia būtybe negali būti atskleista, tapti universaliai prieinama.

Filosofija bazuojasi pasaulietiškoje (etinėje) žmogaus būsenoje. Ji intrepretuoja tai, kas atsiskleidžia ar būna atskleidžiama Būties atvirumoje, pasaulyje. Filosofija nesiima interpretuoti tezių, nusakančių antpasauline realybę dėl to, kad šita realybė yra už jos kompetencijos ribų. Filosofija tad negali nei pagrįsti, nei atmesti pasaulietiškos argumentacijos įrodymais Dievo buvimo fakto, nei imtis Jo savybių interpretacijos.

Istorijos eigoje filosofijos pasaulietiškas 'blaivus' žmogiškosios buities (Dasein) interpretavimas bemaž ištisai buvo stipriai įtakojamas religinių (antpasaulinių) motyvų. Filosofija, būdama paties žmogaus savo būsenos savame pasaulyje interpretacija, yra pakertama pačioje esmėje, kai ji ima vadovautis antpasaulinėmis, religinėmis tezėmis. "Filosofija yra paties žmogaus savoje buityje, savame buvime pasaulyje, interpretacija", sako Eugenijus Finkas. "Religija gi jam yra jau nebe sava interpretacija",106 dėl to, kad ji išplaukia iš antpasaulinių šaltinių.

Aukščiau pateiktais teigimais čia nebandoma paneigti religinės interpretacijos svarbą, bet tik norima išsaugoti nepriklausomą, besiribojančią pasaulinėmis patirtimis, žmogaus savo būsenos interpretaciją, kuri glūdi pačioje žmogaus paskirtyje, jam esant 'mestam' į savąją laisvę vadovautis sau, jam esant atviram, ir tuo pačiu pavaldžiam Būčiai. Per stipriai pabrėžiant žmogaus sąsają su Dievu filosofijos istorijos eigoje, buvo ignoruojama esminė jo sąsaja su Būtimi, ignoruojama Būtis, ignoruojamas pasaulis, kaip Būties atvirumą. "Vakarų filosofijos istorijos tėkmėje", sako Finkas, "žmogaus sąsaja su pasauliu kaskart labiau ir labiau ėmė patekti į kitokią sąsają, būtent: į žmogaus sąsają su dievybe".107 Pastaroji sąsaja, kad ir pernelyg svarbi, užtemdydama žmogaus — jam esminę — sąsają su pasauliu, pakenkia jam atlikti savąją paskirtį pasaulyje.

Asmenybiškumas yra sąsaja su galutinąja realybe. Brando asmenyje šita sąsaja įvyko dviejose plotmėse: sąsaja su žemiškumu ar pasauliu ir veidas veidan susidūrimas su Dievu. Pirmuoju atveju sąsaja reiškia savęs kūrybingą konkretizavimą pasaulyje. Šitaip save konkretizuojanti asmenybė yra akivaizdi ne tik sau pačiai, bet ir kitiems, ir ji įvyksta pačios asmenybės nuosavomis jėgomis. Sąsajoje su galutinąja realybe, Dievu, asmuo negali savęs tiesioginiai konkretizuoti visiems prieinamai, kaip besirandanti dieviškoje plotmėje dėl to, kad pastaroji tūno už žmogiškosios patirties ribų. Susidūrimas veidas veidan su Dievu įvyksta tarsi padarant šuolį iš savęs, kaip realizuoto pasaulio (Gamtos) plotmėje į antpasaulinę, antgamtinę plotmę. Šitoks savęs realizavimas nėra tiesioginiai prieinamas kitiems, ir jis nėra įvykdomas nuosavomis pasaulinėmis, gamtinėmis jėgomis, bet sekant dievišką mostą — Jo pavyzdį, Jo Žodį. "Žmogus gali tapti (. . .) didvyriu savo paties jėgomis. Jis, tačiau, šituo būdu negali tapti tikėjimo riteriu".108

Savęs realizavimas antgamtinėje plotmėje — neapčiuopiamas ir neakivaizdus savyje — tampa tokiu (apčiuopiamu ir akivaizdžiu) kaip nepakankamas antgamtinėj plotmėj savame gamtiniame savęs realizavime. Šituo nepakankamumu jis tarsi nurodo — tampa rodyklė — į tąjį aukštesnįjį, antgamtinį buvimą savimi.

Nurodomumo aspektas nurodančioje būtybėje reiškia tos būtybės buvimą simboliu to, į ką ji nurodo. Esminė simbolio prasmė glūdi jo buvime rodykle į visumą. Gamtiniame lygyje būtybė savąja apibrėžtybe nurodo pasaulio atvirumą, kaip visumą, kuri ją įprasmina.109 "Simbolis yra ribotas daiktas (apibrėžtybe)", sako Finkas, "kiek jis yra permatomybe link jį apsprendžiančio, viską tvarkančio pasaulio".'10 Kai žemiškoji vertybė, savuoju įsišaknyjimu pasaulyje, nebėra pakankama aukštesniesiems sielos polėkiams, ji šituo savo nepakankamumu simbolizuoja antpasaulinę, dievišką visumą. Pastaruoju atveju — simboliu ar rodykle jau nebėra apibrėžtybe, rodanti į pasaulį (neapibrėžtybę), bet yra neapibrėžtybė (pasaulis), nurodanti į antpasaulinę visumą. Čia žemiškoji vertybė, tarsi sudegdama savo žemiškume (savo pasaulietiškume), kaip krintanti žvaigždė, sužėri antžemiškumu. Ir tikėjimo riteris tuo būdu, kad ir netiesioginiai, vis dėlto palieka savo buvimo kreivę pasaulinėje, gamtinėje plotmėje.

Šitaip suprastas santykis tarp buvimo savimi pasaulio visumoje ir religinio (antpasaulinio) buvimo savimi yra analogiškas santykiui tarp Ledo Katedros ir šventovės, kurią Brandas bandė įsteigti žmonijai — pirmiausia savo parapiečiams.

Dievui pasaulis yra reikalingas ne sau, bet žmonių gerovei. Jo Žodis antgamtinėje plotmėje nebūtų žmonių nei užgirstas, nei suvoktas. Dievo Žodis suaidi tik žemiškume: tai, kas nėra žemiška savyje, tam tikra prasme tampa žemišku.

Taškas, kuriame įvyksta Dievo Žodžio (antgamtybės) lūžis į pasaulį (į Gamtą), yra šventovė. Čia tai, kas nėra realu, apčiuopiama ar suvokiama, tampa tokiu šitame išskirtame, atribotame žemiškumo segmente (išpjovoj), kuriame tai, kas yra žemiškai aukščiausia, būna aukojama ar daroma pavaldžiu tam, kas stovi anapus žemiškumo.

Ledo Katedra yra (simbolizuoja) Gamtos širdis — širdis atvirumos, kurioje viskas atsiskleidžia, kaip pačioje kūrybingumo versmėje. Tik patekdamas į šitą; viską atskleidžiantį horizontą, bet kas tampa vienaip ar kitaip pasaulietiškai prasminga — tampa būtybiška. Tuo tarpu šitas pats horizontas nėra būtybiškas, nėra būtybė, o Būtis — ne kas nors gamtinio, bet pati Gamta. Griežta prasme kiekviena būtybė yra tokiu simboliu. Ledo Katedra yra juo išskirtina prasme: ji yra Gamtos simbolis par excellence. Būtybė, kaip būtybė, pabrėžiant jos uždarumą nuo visumos, nuo Gamtos, yra simboli zuojama vanagu.

Ledo Katedra yra Būtis ne kaip būtybė, bet kaip būtybiškas simbolis, nurodąs į Būtį, kaip visumą. Šita prasme ji yra Gamtos šventovė. Brando steigiamoji šventovė turėjo būti išskirtina būtybė (būtybė par excellence), kaip savo pasaulietiškume nurodanti antpasaulinę realybę. Jeigu Ledo Katedra simbolizavo pasaulietiškų vertybių (apibrėžtybių) lūžį į pasaulį, kaip neapibrėžtybę, Brando steigiamoji šventovė simbolizavo pities pasaulio savo neapibrėžtybėje su visomis apibrėžtybėmis, atsiskleidžiančiomis jame — paties pasaulio savuoju nepakankamumu sielai — lūžį į antpasaulinę visumą. Gamta (Būtis) savuoju užbūtyliškumu yra analogiška Dievui savuoju antpasau-lietiškumu. Kaip Ledo Katedra yra simbolis, nurodąs į Gamtą, į Būtį, taip Gamta (Būtis) gali būti suprasta kaip simbolis nurodąs į Dievą (antgamtybę, 'antbūtį'). Brando šventovė neišvengiamai turėjo būti susijusi su Ledo Katedra.

Brandas buvo matęs Ledo Katedrą, kai Gerda, jos šventike, ją jam parodė. Jis tuomet joje matė tik gamtos išaukštinimą, visai nepastebėdamas jos kaip Gamtos rodyklės į antgamtybę. Brandas siekė pastatyti šventovę, iššaukiančią valingą žmonių tapimą pavaldžiais Dievui, viską Jam paau-kojantiems, užuot jiems ištižusiai pasikliaujant Dievo dosnumu ir meile, per kurią jų buvimo žmogumi misija galėjo būti lengvai įvykdoma.

Kai Brando naujoji šventovė jau buvo pastatyta, jis susivokė, kad principiniai ji niekuo nesiskyrė nuo senosios bažnytėlės. Jis tuomet suprato, kad tikroji šventovė, kurios jis siekė savo pasąmonėje ir kurios mintį, jos idėjimę struktūrą, jis sunkiai pajėgė iškelti į sąmonę, — kad toji šventovė turėjo būti tiltas tarp Gamtos ir antgamtybės ir kad ji turėjo jungti gyvenimą ir tikėjimą. Šventovės atidarymo iškilmių dieną Brandas užrakino naująją šventovę ir, numetęs raktą, vedė žmones į kalnų aukštumas, kur tikroji šventovė turėjo būti. Kai žmonės jį paliko ir grįžo atgal į fiordą, Brandas ėjo vienas. Ir tada jis dar nežinojo, kad jis ėjo į Ledo Katedrą.

Kai Brandas pasiekė tą tyrą aukštumą, apsuptą ledais ir sniegais pasipuošusių kalnų, su mėlynu dangaus stogu viršuje, jis tarėsi esąs čia vienas. Jis tačiau netrukus pastebėjo, kad jo nesama vieno: su juo buvo Gerda — vienintelė tarsi sekusi juo iki galo. O vis dėlto ji nepriklausė priėjo parapiečių ir nebuvo tikra prasme jo sekėja. Čia, didingų kalnų apsuptoje aukštumoje vis dėlto jų keliai susikryžiavo. Gerda paaiškino Brandui, kad jis tuo metu buvo besirandąs jos šventovėje, Ledo Katedroje. Eidamas į 'tikrąją' šventovę, kurios jis visą gyvenimą siekė, jis pateko į Gamtos šventovę.

Tada Brandui galutinai išryškėjo, kad kelias į jo šventovę neišvengiamai vedė per Gamtos šventovę — Ledo Katedrą. Tai parodė, kaip artimai buvo susiję Gerdos - Gamtos šventikės, ir Brando -Dievo šventiko keliai. Tai reiškė, kad Ledo Katedra, būdama gamtiniu simboliu, nurodančiu į Gamtos esmę, kita prasme buvo Gamtos simboliu, nurodančiu į Dievą. 'Brando' drama parodo, kad Gamta yra plotmė, į kurią tikįs žmogus įsigyvendamas, užuot ją atmetęs, gali eiti į savo antgamtinę paskirtį.

Brandas parodė, kad kelias į Dievą nėra trumpas, betarpiai vedąs į Jį. Jis ėjo per sunkias, tačiau didingas Gamtos aukštumas — ėjo per pasaulį, kaip atvirumą, kurioje vyksta kultūra, būdama išdava žmogaus sąsajos su Gamta. Tik per kultūrą, sąsaja su Gamta, žmogus gali patekti į sąsają su Dievu. Žemė čia yra glaudžiai susijusi su Dievu. Kalbėdamas apie šventovę tikrąja savo prasme, Brandas davė žmonėms tokią jos apybraižą: "Mūsų šventovė yra beribė. Ji neturi sienų. Jos grindys yra žalia žemė, pelkėti durpynai, pievos, jūra, fiordas. Tik dangus gali aprėpti jos stogą. Tenai gyvenimas ir tikėjimas susilydys į viena".

Virš pateiktas žemės, kaip šventovės apibūdinimas simbolizuoja Gamtą, kartu su jos dominijai priklausančia kultūra, — simbolizuoja Gamtą savoj pirminėj 'nekaltybėje', kaip visokio (tiek gamtinio, tiek kultūrinio) kūrybingumo versmę. Šitaip suprasta Gamta yra Gamta savame prakilnume, savame pasaulietiškame dvasingume, atvirame antpasauliniam dvasingumui. Šitaip suprasta Gamta jokiu būdu nebuvo atmestina ar iš gyvenimo išbrauktina, kaip tai atrodė Einarui, bet būtina, kaip žmogui vienintelė pakopa, žengiant iš pasaulietiško (gyvenimiško) buvimo savimi į antpasaulinį (tikėjimo) buvimą savimi.

Šitokią žmogui reikalingą savam antpasauliniam buvimui savimi realizuoti šventovės sampratą. Brandas pateikė žmonėms šiais žodžiais: "Savo svajonėse aš norėjau pastatyti šventyklą tokią didžią, kad ji ne tik apimtų tikėjimą ir doktriną, bet ir viską, ką Dievas suteikė, kaip gyvenimo dalią. Dienos triūsas, vakaro poilsis, nakties rūpesčiai, gyvastingi liepsnojančios jaunystės susižavėjimai, upė, kuri teka tenai žemai, krioklys, kuris ūžia tarp uolų, audros kauksmas ir švelnūs garsai, kurie ataidi nuo jūros — visa tai turėtų būti viena su Dievo Žodžiu, su vargonų muzika ir žmonių giedojimu".112 Giliai savyje Brandas norėjo, kad žmonės Gamtoje pasijustų, kaip Dievo šventovėje. "Padarykite žemę mūsų šventove!",113 sakė jis jiems.

Peeras Gyntas, laikydamas save sau pakankamu, neformavo ir nevystė savęs pasaulyje. Jis perėjo pasaulį, nepalikdamas jame savo asmenybiškumo žymės, tarsi nebūdamas jame. Einaras, kad ir suvokdamas savo nepakankamumą sau, tačiau atmesdamas pasaulį su visomis jo galimybėmis, taipgi nepaliko jame savo asmenybiškumo žymės, tarsi nebūdamas jame. Tiktai Brandas paliko ryškius pėdsakus savo gyvenimo kelyje. Jis stipriai įtakojo savo, savo artimųjų ir savo parapiečių gyvenimą savoj pasaulinėj-aplinkoj. Maža to, jis sykiu įnešė į pasaulį sužėrėjimą antpasaulinių vertybių, nurodančių žemiškųjų vertybių nepakankamumu savyje.

Brandas paliko pasaulyje savo buvimo žymes: jis aiškiai buvo pasaulyje. Vis dėlto jis nesuformavo savęs tik kaip įsitelpančio pasaulyje, kaip save jame išsamiai realizuojantį. Būdamas savimi savo pasaulyje, jis galutine prasme realizavo save pagal antpasaulinius, antgamtinius principus.

Brandas realizavo save dviejose plotmėse: pasaulinėje ir antgamtinėje. Jo pasaulinis (etiškasis) buvimas savimi buvo visiems prieinamas pasaulio atvirumoje. Gi jo antpasaulinis buvimo savimi realizavimas nebuvo gamtiniai, racionaliai prieinamas bei įvertinamas. Netiesioginiai tačiau jis buvo suvokiamas per pasaulines vertybes. Atsisakydamas religinių paslaugų motinai, nesuteikdamas sveikos aplinkos Ulfui ir išstatydamas Agnę nepakeliamai širdgėlai bei sielvartams, Brandas sykiu iškėlė ir tai, kam visa tai turėjo būti paaukota — tai, kas yra aukščiau visko, nors ir būdamas už matomumo ribų. Čia "buvimas aukščiau' ir 'neregimumas' — tai, kas nėra pasaulietiška, vis tiek jau yra apibūdinimas ir tam tikra prasme atskleidimas, darymas prieinamu, pasaulinio (kultūrinio) vertinimo požiūriu.

Pasaulietiškumas, Einarui jj atmetant, dingsta. Sykiu dingsta ir tiltas į amžinybę. Be gyvenimo iuk negali būti tikėjimo. Brandas išlaiko tai, kas yra praeinančio pasaulyje. Jis išlaiko gyvenimą, dargi savuoju tikėjimu įnešdamas į jj antgamtybės sužėrėjimą. Iš kitos gi pusės, jis įkelia žemiškąsias vertybes į antpasaulinį sužėrėjimą. "Amžinybe yra tai, kame visa tai, kas yra laikina, nedingsta (. . .), bet nuolat liekasi, kaip realus momentas."114

Antrosios dalies pabaiga

1984.1.11

Išnašos
87.    Ibsen, Peer Gynt, p. 210.
88.    Tai yra W. B. Audėno Sagų Liejėjo (iš 'Peer Gynt' dramos) žodžių vertimas, į anglų kalbą patiektas 'Brando' dramos įžangoje. Ibsen, Brand, p. 29.
89.    Ten pat, p. 68.
90.    Ten pat, p. 146.
91.    Tan pat.
92.    Kierkegaard, F. & T./S.u.D., p. 142.
93.    Ibsen, Brand, p. 120.
94.    Ten pat, p. 127.
95.    Ten pat, p. 138.
96.    Kierkegaard, Either — Or, II, p. 56.
97.    Kierkegaard, F. & T./S.u.D., p. 84.
98.    Ten pat, p. 162.
99.    Kierkegaard, Either — Or, p. 252.
100.    Ten pat, p. 251.
101.    Ten pat, p. 253.
102.    Plg. Kierkegaard, F. & T./S.u.D., p. 82.
103.    Ibsen, Brand, p. 138.
104.    Ten pat.
105.    Kierkegaard, F. & T./S.u.D., p. 80.
106.    Fink, Spiel, p. 13.
107.    Ten pat, p. 25.
108.    Kierkegaard, T. & T.—S.u.D., p. 77.
109.    Cf. Fink, Spel, p. 120.
110.    Ten pat, p. 143.
111.    Ibsen, Brand, p. 142.
112.    Ten pat, p. 141.
113.    Ten pat, p. 143.
114.    Kierkegaard, Either — Or, II, p. 140.


Arch. Edmundas Arbas — Laisvės aukuras
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai