| |
|
|
|
SOVIETINIS TERORAS PIRMAISIAIS POKARIO METAIS |
 |
 |
 |
(C) Trėmimsi:
Jei gal koks 100,000 Lietuvos gyventojų pateko į sovietinius kalėjimus ir lagerius, tai gerokai daugiau nukentėjo nuo masinių trėmimų, kurie buvo net labiau savavališki. Žmonės buvo areštuojami atskirai; kiekvienam buvo parengta byla ir paskelbtas teismo nuosprendis. Bet j tremtį buvo išvežamos visos šeimos — moterys ir vyrai, vaikai ir seneliai — visi, kurie buvo namie tuo nelemtu momentu, kai atvykdavo baudėjai. Iš viso buvo aštuoni didesnio masto trėmimai. Pirmasis įvyko 1945 m. rugsėjo mėnesį, paskutinysis jau po Stalino mirties, 1953 m. spalio 2 d. Jų apimtis buvo palyginti kukli. Lietuvos gyventojai taip pat buvo tremiami 1946 m. vasario 18 d., 1947 m. gruodžio 19 d. ir 1950 m. kovo mėnesį. Pats didžiausias trėmimas, savo mastu gerokai pralenkęs 1941 m. "baisųjį birželį", įvyko 1948 m. gegužės 22 d., nors nuo jo ne labai atsiliko trėmimai 1949 m. kovo 24 - 27 d. ir tais pačiais metais gegužės 27 - 28 d. 1946 m. trėmimai taip pat buvo itin stambūs.38
Kai kuriais atžvilgiais visi trėmimai buvo vieni į kitus panašūs. Jie niekada nebuvo stichiški reiškiniai, o buvo kruopščiai rengiami. Kelis mėnesius ar savaites prieš trėmimo dieną į Lietuvą atvykdavo papildomi karių daliniai. 1948 m. kovo mėnesį į kiekvieną Lietuvos valsčių atvyko grupė rusų karininkų nuo 10 iki 20 vyrų, kurie pradėjo slankioti po kaimus ir apklausinėti gyventojus, rengdamiesi gegužės trėmimams. 1949 m. kovo mėnesį netoli Lietuvos sienos, Gudijoje, buvo sutelkti kariuomenės daliniai, kurie per Gardiną Sapockinės plentu netikėtai persimetė į Lietuvą ir išvežimais nusiaubė jos pietines sritis.39
Po kelių metų areštų ir trėmimų gyventojai pasidarė labai įtarūs. Pastebėję didesnį karių telkimąsi, gyventojai pradėdavo nemiegoti namie, bet kur nors miške, laukuose, pas kaimyną ir taip toliau. Norėdami pagriebti kuo daugiau trėmimui numatytų žmonių ir nujausdami, kad žmonės slapstosi, 1948 m. bolševikai kelis kartus paleido gandus, kad tokią ir tokią dieną bus išvežami. Po kelių šitokių paskleistų gandų, pervargę žmonės pradėjo juos mažiau paisyti, grįžo į namus ir buvo netikėtai užklupti. Panašiai buvo prieš 1949 m. kovo mėnesio trėmimus. Dažnai trėmimai vykdavo tada, kai žemė buvo sniegu apdengta, tad buvo lengviau susekti miške besislapstančius ar pabėgusius.
Tęsinys iš š. m. Aidų Nr. 3
Trėmimams beveik visada vadovaudavo rusai ir kiti nelietuviai — ar jie būtų kareiviai, ar MVD dalinių nariai. Jie susiorganizuodavo į vadinamąsias "operatyvines" grupes, kurias į išvežamųjų sodybas palydėdavo vienas ar keli stribai. Per pačius didžiausius trėmimus būdavo kviečiami aktyvistai iš netolimų miestų. Nors jų įnirtis būdavo nemažesnis už stribų, dažnai ir jų nepakakdavo. Tuo atveju vietos įstaigų tarnautojai, mokytojai, paštininkai ir kiti buvo verčiami dalyvauti žmonių gaudymuose. Per 1948 m. trėmimą į Vilkaviškio vykdomojo komiteto būstinę buvo sukviesti tarnautojai, kuriems pranešta, jog jie turės talkininkauti "buožių" išvežime. Kad jie nepabėgtų ir niekam nepraneštų apie numatytą akciją, visi buvo būstinėje užrakinti.40 Panašiai vyko Kretingoje. Vietos tarnautojai buvo sukviesti į miestą, kur enkavedistai suskirstė juos į grupes, nusiuntė į miliciją; ten jiems įteiktas ginklas ir MVD priežiūroje buvo išsiųsti į kaimus. Vieni išvyko sunkvežimiais, kiti pėsti. Kaimuose parengtos pastotės žmonėms sutalpinti.41
Šitoks pašalinių įjungimas į trėmimo vykdymą buvo itin vartojamas Kretingos rajone. Per 1949 m. pavasario trėmimą dalyvavo 1300 žmonių: 600 partinių ir valdžios aktyvistų, 110 iš Klaipėdos miesto ir 590 kolūkiečių, nors dalis jų labai nenoriai vykdė nurodymus. Nežiūrint, kad Kretingos rajone partizanų veikla buvo gana ribota ir todėl negalėjo būti daug aktyvių jų rėmėjų, aštuoni gyvuliniai vagonai buvo pripildyti ir išsiųsti į Vilnių.43 Kur partizanai turėjo didesnius kovos būrius, trėmimus vykdė tik kariai, MVD daliniai ir stribai, pvz., Dzūkijoje, Dainavos apygardoje.
Trėmimo operacijos prasidėdavo, dar saulei nepatekėjus. Operatyvinės grupės apsupdavo ištrėmimui skirtos šeimos namus, į juos įsiverždavo, perskaitydavo trumpą raštą, kad šeimininkas dešimčiai metų ištremiamas, nors niekada nebuvo nurodoma, už ką. Ištremiamiems turėjo būti leidžiama pasiimti maisto ir drabužių ne daugiau 100 kg, bet grupių viršininkai kartais juos išvarydavo beveik be nieko. Kariai ir stribai šaudydavo j visus bėgančius, net moteris ir vaikus. Dzūkijoje Medinų kaimo 15 metų jaunuolis Petraška, kuriam bėgančiam rusai peršovė abi kojas, atsakė į kareivio klausimą, kodėl bėgo, šiais žodžiais: "Bėgau, kad jūs mane nušautumėte ir likčiau čia, Lietuvoje".44 Tremtiniai buvo įsodinami į vežimus ir savo ar kitų arkliais nuvežami į miestelius, kur jie buvo suvaromi j iš anksto parengtas, spygliuotomis vielomis aptvertas gardas. Po dienos ar kelių jie buvo įsodinami į čia laukiančius ešalonus ir nusiunčiami į didesnį miestą, kur buvo geležinkelio stotis.
Kartu su tremtiniais į miestus buvo varomi jų gyvuliai, nes vienas pagrindinių trėmimų tikslų buvo pagrobti gyvo ir negyvo inventoriaus ir jį perduoti kolūkiams ar valdžios šalininkams. Vietos aktyvistai buvo siunčiami į ištremtųjų sodybas surinkti ir į miestą suvežti grūdus ir kitą turtą. Išvežtųjų namai būdavo nuodugniai apiplėšiami, o į miestą suvaryti gyvuliai, nors ir labai reikalingi kolūkiams, dažnai išstipdavo dėl priežiūros stokos.
Plėšimai lydėjo kiekvieną trėmimą. Partizanų pranešime pažymėta, kad stribai itin laukdavo trėmimų, nes tai buvo proga praturtėti. Komunistų istorikė irgi pamini apiplėšimus. Ji rašo, kad gyventojų tarpe augo nepasitenkinimas, kadangi išbuožinimai dažnai vyko, grubiai pažeidžiant revoliucinį teisėtumą. Pasitaikė faktų, kad, išbuožinant ūkius, buvo konfiskuojamas visas turtas, kartais net namų apyvokos daiktai. Konfiskuotas turtas buvo blogai apskaičiuojamas bei saugomas, ir tai sudarė galimybes jį grobstyti, kas atskirais atvejais privesdavo net iki savavaliavimo.45
Jei trėmimų išorinis vykdymas bei patvarką buvo pastovi, tai ištremiamųjų sudėtis šiek tiek skyrėsi, nors jų daugumą visada sudarydavo ūkininkai. Per 1945 m. išvežimus labiau nukentėjo dėl savo veiklos vokiečių metais nemalonėn patekę gyventojai: Vilkaviškio, Kybartų, Marijampolės apskričių kilmės žmonės, ir tie lietuviai, kurie nesuspėjo pasitraukti į Vakarus ir buvo Raudonosios armijos sugrąžinti į Lietuvą.46 Kai kurių išeivijos autorių tvirtinimai, kad trėmimai buvo susieti su pirminiu bandymu nuslopinti partizanus arba, kad pirmieji tremtiniai buvo vokiečių kariuomenėje tarnavę kariai, vargu ar tikslūs.47 Pirmieji pagauti partizanų rėmėjai bei vokiečiams tarnavę kariai buvo suimami kaip nusikaltėliai ir
siunčiami į koncentracijos stovyklas kaip kaliniai. Jie nebuvo tremiami, nors jų šeimos gal vėliau susilaukė šio likimo. Klysta ir tie autoriai, kurie aiškina, kad 1946 m. trėmimai buvo kerštas už vasario 10 d. įvykusių rinkimų į Sovietų Sąjungos Aukščiausiąją Tarybą boikotą. Juk trėmimai vyko vasario 18 d., tad per tokį trumpą laiką komunistai nebūtų galėję suorganizuoti trėmimus. Be to, jau minėtas J. Bertašiūno įsakymas su tuo šiurpiu grasinimu buvo parašytas, siekiant įteisinti pirmuosius įtariamųjų partizanų šeimų išvežimus. Trėmimo diena, nei atsitiktinė, nei sugalvota paskutinę minutę, nepasisekus rinkimams. Pažymėtina, jog komunistų istorikas Rakūnas Bartašiūno nurodymo nevadina amnestija, bet "įsakymu dėl ginkluotų gaujų dalyvių ir nacionalistinių organizacijų narių šeimų iškeldinimo iš gyvenamųjų vietų".48
1949 m. kovo mėnesio trėmimai buvo išskirtini keliais atžvilgiais. Pirma, trėmimai tuo pačiu metu vyko visose trijose Pabaltijo valstybėse. 1949 m. sausio 17 d. Estijos kompartijos pirmasis sekretorius Karotammas pranešime Stalinui paragino pavasarį suorganizuoti trėmimus, pažymėdamas, "jog būtina, kad akcija būtų vykdoma tuo pačiu metu Estijos, Latvijos ir Lietuvos TSR".49 Estijoje ir Latvijoje trėmimas buvo pats didžiausias, nors Lietuvoje jis neprilygo 1948 m. išvežimams. Antra, trėmimai Lietuvoje labai smarkiai palietė miestus ir miestelius. Ypač nukentėjo Kaunas. Išvežta labai daug žydų, veikiausiai ryšium su visoje Sovietų Sąjungoje vykdoma antisemitine kampanija. Taip pat nukentėjo nemažai aiškaus komunistinio nusistatymo žmonių. Jų likimą veikiausiai nulėmė neseniai vykę partijos narių valymai Lietuvos kaime. Nors nei išeivijos, nei tarybiniai istorikai nėra plačiau šiuo klausimu rašę, atrodo, jog valymai buvo tikrai dideli. 1948 m. sausio 1 d. Lietuvos kaimo vietovėse buvo 301 pirminė partinė organizacija ir 3409 nariai, o po metų tik 160 pirminių partinių organizacijų ir 1292 nariai.50
Paskutinieji 1953 m. trėmimai buvo ypatingi tuo, kad šį kartą trėmimus vykdė vien lietuviai stribai bei milicija ir itin uoliai ieškojo pabėgusiųjų. Tai buvo naujiena. Anksčiau buvo prileidžiama, kad pabėgę įsijungs į partizanus Oų šiuo metu beveik nebuvo) arba bus sučiupti per sekantį išvežimą. Tytuvėnų rajono pirmininkas Spraunys tokiems pasilikusiems ironiškai primindavo: "susirišk venzliukus kitam pavasariui".51
Kiek Lietuvos gyventojų buvo ištremta? Galima tik spėlioti, nes nėra konkrečių duomenų tikslesniam apskaičiavimui. Mat pirmasis pokarinis gyventojų surašymas įvyko 1959 m., kai jau nemažai tremtinių ir kalinių buvo Lietuvon sugrįžę. Net jei kokiu nors. kol kas nepaskelbtu būdu būtų galima apskaičiuoti, kiek sumažėjo Lietuvos gyventojų tarp 1944 ir, sakykime, 1952 metų, nebūtų galima nustatyti ištremtųjų skaičiaus, nežinant suimtųjų ir nužudytųjų, o jų skaičiaus irgi nežinome. Oficialiai paskelbti tarybiniai duomenys apie sukolektyvinimo raidą, konfiskuotų ūkių ir kitiems perduotų gyvenamųjų namų skaičių bei privačių kiemų sumažėjimą yra nepilni, vieni su kitais dažnai nesuderinami, arba, kur suderinami, skelbiami tik keleriems metams taip, kad negalima padaryti prasmingesnių išvadų.
Yra viena išimtis, būtent 1948 metų trėmimai. Dainavos partizanų pranešime apskaičiuota, jog komunistai išvežė 100,000 žmonių. Skaičius šiek tiek perdėtas, bet nelabai. Iki 1946 m. vasario 1 d. truputį daugiau negu milijonas hektarų žemės buvo paimta į valstybinį fondą. Į fondą pateko žemė, atimta iš bažnyčių, tariamų hitlerininkų, liaudies priešų, iš be šeimininkų likusių ūkių, repatrijavusių į Lenkiją ar išsikėlusių iš Klaipėdos krašto bei antnorminė žemė. Iki 1946 metų bene visi hitlerininkų ir bažnyčių bei antnorminė žemė buvo atimta. Vokiečiai taip pat buvo pasitraukę iš Klaipėdos. Taigi po pusantrų metų komunistų valdžios žemės reforma turėjo iš esmės būti baigta. Tačiau nuo 1946 metų pradžios iki 1948 metų lapkričio mėnesio Valstybinis žemės fondas padidėjo dar puse milijono hektarų žemės, iš kurios daugiau negu du šimtai tūkstančių (213,844 ha) pateko į fondą 1948 metais, nuo kovo iki lapkričio mėnesio.52 Tai daugiausiai ištremtųjų ūkininkų žemė, nes repatrijavimas į Lenkiją iš esmės baigėsi 1947 m. Apskaičiavus vidutinišką ūkio dydį, apytikriai galima nustatyti ištremtųjų skaičių. Prisimintina, kad, įvykdžius žemės reformą, retas ūkis turėjo daugiau kaip 20 ha. Iš tiesų, 1948 sausio 1 d. tik 4.6% visų valstiečių kiemų buvo didesni negu 20 ha.53 Tarp ištremtųjų buvo mažažemių ir vidutinių ūkininkų ir šeimų, kurių ūkiai buvo anksčiau sumažinti iki 5 ha, nes kuris nors šeimos vyras buvo partizanas ar tokiu įtariamas. Tad galima apskaičiuoti, jog ištremtųjų ūkis vidutiniškai turėjo ne daugiau 10 ha. Tad 1948 m. kovo - lapkričio mėnesiais gal dvidešimt tūkstančių valstiečių neteko ūkių. Jeigu šeima vidutiniškai turėjo keturis narius, tai galima manyti, kad šiame laikotarpyje buvo ištremta iš Lietuvos apie 80,000 žmonių; jei 5 narius, tai 100,000.
Šis apskaičiavimas tik apytikris, nes į žemės fondus pateko ir neištremtųjų žemės. Pavyzdžiui, tų ūkininkų, kurie paliko savo ūkius, nepajėgdami užmokėti mokesčių ir dėl to bijodami arešto. Nukautų partizanų ūkiai kartais buvo sumažinami iki 5 ha, nors šeima nebuvo tuo metu išvežta. Antra vertus, komunistų aktyvistai ir stribai kartais patys užgrobdavo ištremtųjų kiemus, todėl ši žemė nepatekdavo į valstybės fondą. Į Sibirą buvo tremiami ir miestiečiai, ir kaimo mokytojai. Pastarieji dažnai nukentėdavo. 1948 m. iš Girkalnio valsčiuje dirbančių 52 mokytojų 13 buvo išvežti, o dar keliolika išvežta kitais metais.54
Kartais duodama suprasti, kad partizanų pasipriešinimas lyg ir sukėlė masinius trėmimus. Manau, kad šis teigimas klaidingas ne vien dėl to, kad pagrindinė priežastingumo linkmė kaip tik atvirkščiai veikė, t.y. tarybinis teroras turėjo lemiamą vaidmenį sukeliant partizanų pasipriešinimą, o trėmimų išvengę vyrai ir vaikinai išeidavo į mišką keršyti už išvežtus savuosius. Be to, Stalinas jau turėjo didelę ūkininkų išvežimų patirtį. Per Sovietų Sąjungos žemės ūkio sukolektyvinimą ketvirtame dešimtmetyje žuvo 10 milijonų, jei ne daugiau, valstiečių; pusė jų žuvo per 1932 - 1933 metų dirbtinį badą, kuris itin nusiaubė Ukrainą.55 Nors žuvusiųjų skaičius turbūt nebuvo numatytas, ūkininkų išnaudojimas, jei ne jų žudymas, turėjo ir turi teorinį pateisinimą, dėl kurio užvirė patys svarbiausi teoriniai ginčai partijos viršūnėje trečiame dešimtmetyje. Vadinamieji kairieji, Trockio vadovaujami, priėmė Praeobraženskio teoriją dėl pirminio socialistinio kapitalo kaupimo. Pasak Preobraženskį, pirminį pramonės išvystymui reikalingą kapitalą negali sukurti pati pramonė. Kapitalistinės šalys kapitalą sukaupė žiauriai išnaudoda-mos savo kolonijas. Tarybų Sąjunga jų neturi, užsienio paskolų negaus, tai reikia kapitalą sukaupti, ištraukiant jį iš valstiečių. Preobraženskio taorija, kad Sovietų Sąjungos valstietija turės būti miestų ir pramonės kolonija. Stalinas iš pradžių nepritarė šiai teorijai, bet ilgainiui ją pasisavimo ir vietoj Preobraženskio siūlomų finansinių išnaudojimo priemonių griebėsi nežaboto teroro.56
Pokario metais Lietuvoje reikėjo atstatyti ir smarkiai praplėsti pramonę. Kadangi visa Sovietų Sąjunga buvo nuskurdinta, parama Lietuvai buvo labai ribota. Kaip ir Sovietų Sąjungoje ketvirtame dešimtmetyje, taip ir Lietuvoje pokario metais — reikėjo iš valstiečių ištraukti pramonei reikalingą kapitalą, ir tai galima lengviau padaryti, kai ūkininkai sutelkti į kolūkius. Lietuvos žemės ūkio sukolektyvinimas taip pat buvo neišvengiamas. Nebuvo jokios galimybės, kad Pabaltijo šalių žemės ūkio santvarka skirtųsi nuo kitų Sovietų Sąjungos sričių. Pagaliau net ir patiems kolūkiams reikėjo pirminio kapitalo — trobų, gyvenamųjų pastatų, padargų, gyvo ir negyvo inventoriaus. Iš praeities patirties Stalinas žinojo, kad trėmimais galima ne vien sukaupti reikalingą kapitalą, bet ir susidoroti su "klasiniais priešais".
Be masinių trėmimų nebūtų buvę galima sukurti kolūkių. Antai 1949 m., kai iš esmės buvo įgyvendintas sukolektyvinimas, 47,1% galvijų, 46,4% kiaulių, 54,4% avių ir 19,5% paukščių visuomeniniame kolūkių sektoriuje buvo gauta iš "buožių ūkių".57 1949 m. sausio mėnesį atskiriems ūkininkams, kolūkiams ir tarybiniams ūkiams, jau buvo atiduota 32,820 gyvenamųjų pastatų. Iki 1949 m. liepos mėnesio likusieji 2,291 "buožės" jau buvo tiek visokių prievolių ir mokesčių suvarginti, kad jie vidutiniškai turėjo mažiau negu 15 ha, 1 arklį ir kiaulę, pusantros karvės. Bet dalis jų dar turėjo gerus namus ir ūkių pastatus, — reikėjo tai iš jų atimti. Tad tais metais iš jų buvo pareikalauta 20.1 milijonų rublių mokesčių. Kadangi nebuvo jiems leidžiama stoti į kolūkius, tai jie turėjo arba savo ūkius palikti ir iškeliauti į miestą, arba už "sabotažą", t.y. mokesčių nemokėjimą, buvo areštuojami ar ištremiami. Galima pridurti, kad savotiški valymai vyko pačiuose kolūkiuose. Per 1948 - 51 m. iš kolūkių pašalinta 11,300 kiemų,59 t.y. daugiau kiemų negu 1947 m. oficialiai buvo buožių.60 Savaime aišku, kad pašalintieji turėjo didesnę savo nuosavybės dalį palikti kolūkiui.
Partizanų kovos gal šiek tiek padidino išvežtųjų skaičių, šiek tiek pakeitė jų sudėtį, bet vargu ar labai reikšmingai, nes juk, vartojant marksistinę terminologiją, trėmimai buvo "objektyviai" reikalingi.
Išnašos
38. Svarbiausias žinių šaltinis apie trėmimus, ypač 1948 m., yra Dzūkijos partizanų pranešimas, parengtas Jurgio Krikščiūno-"Rimvydo" ir persiųstas Vakaruose esančiam Juozui Lukšai. Pranešimas perspausdintas Augsburge leidžiamame laikraštyje Žiburiai, 1949 m. rugpjūčio 20.
39. Ten pat.
40. Elena Juciūtė, Pėdos mirties zonoje, p. 50.
41. Juozas Grišmanauskas, Tolimieji kvadratai (Brooklyn, 1952), pp. 55-57.
42. A. Jefremenka, Kolūkinės santvarkos pergalė Lietuvoje (Vilnius, 1977), p. 63.
43. Juozas Grišmanauskas, ten pat, p. 64.
44. Dzūkijos partizanų pranešimas.
45. S. Ivanauskaitė, "Vietinių tarybų valdžios organų veikla, likviduojant hilterinės okupacijos padarinius ir ruošiant prielaidas socialistiniam tarybų Lietuvos žemės ūkio pertvarkymui", Istorija, VIII, 1966, p. 46.
46. K. Jurgaitis, "Pokarinės deportacijos pavergtoje Lietuvoje", / Laisvę, Nr. 31 (68), 1963, p. 25.
47. Thomas Remeikis, "The Armed Struggle against the Sovietization of Lithuania after 1945", Lituanus, Nr. 1-2, 1962, p. 38. Romualdas Misiūnas and Rein Taagepera, The Baltic States: Years of Dependence (Berkeley, 1983), p. 70. Joseph Pajaujis, Soviet Genocide in Lithuania (New York, 1980), p. 114.
48. Rakūnas, ten pat, p. 193.
49. Rein Taagepera, "Soviet Collectivization of Estonian Agriculture: The Deportation Phase", Soviet Studies, 233, 1980, p. 382.
50. Įvairūs administraciniai pertvarkymai bei kolūkio steigimai prisidėjo prie kaimo partinių organizacijų sumažėjimo, bet lemiamą vaidmenį turėjo valymai. LKP skaičiais, p. 211.
51. K. Jurgaitis, ten pat, p. 26.
52. Apskaičiavimas pagrįstas lentelėmis, išspausdintomis M. Gregorausko; Tarybų Lietuvos žemės ūkis (Vilnius, 1960), p. 114 ir Lietuvos TSR istorija, T. 4, p. 188.
53. Tarybų Lietuvos valstietija (Vilnius, 1979), p. 87.
54. K. Jurgaitis, ten pat, p. 26.
55. Stephen F. Cohen, Bukharin and the Bolshevik Revolution (Oxford, 1971), p. 339.
56. Cohen, ten pat, pp. 160-175 ir Baruch Knei-Paz, The Sočiai and Political Thought of Leon Trotsky (Oxford, 1978), pp. 271-276).
57. Tarybų Lietuvos valstietija, p. 123.
58. J. Tamošiūnas, Lietuvos žemės ūkio raida ir jos problemos (Vilnius, 1974), p. 129.
59. Gregorauskas, ten pat, p. 183).
60. P. Olekas, LKP kova už socialistinį žemės ūkio pertvarkymą Tarybų Lietuvoje (Vilnius, 1966), p. 108.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
