Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DR. JONAS ŠLIŪPAS — AUŠRININKAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VINCAS TRUMPA   
JO GIMIMO 130-ĄSIAS METINES MININT

"Apie Šliūpą, it apie milžiną kalną, nuolat sukinėjosi audros ir griaustiniai", — rašė populiarus ano meto Amerikos lietuvių laikraštis Sandara, prisimindamas 1936 m. labai iškilmingai atšvęstą dr. J. Šliūpo 75 metų jubiliejų Kaune, laikinoje Lietuvos sostinėje. Atrodo, ir pačiam Šliūpui patiko jo charakteristika, nes jis tuos žodžius cituoja savo raštuose. Iš tikrųjų neramus ir audringas buvo dr. Jono Šliūpo gyvenimas, labai kontroversiškas. Turėjo jis labai karštų gerbėjų, kaip liudija keliais metais už jį jaunesnio Jono Mačio-Kėkšto (1867-1902) laiškas jam 1886 m.: "Visa sumanesnioji jaunuomenė yra litera-liškai įsimylėjusi į tamstą, kaip lygiai (į) Tavo raštus" (J. Mačys-Kėkštas, Raštai. 1961, p. 214). Tačiau daug buvo ir tokių, kurie tiesiog neapkentė dr. Jono Šliūpo ir dėl jo litvomanijos, ir ypač dėl jo laisvama-nybės, o gal ir ateizmo, nors greičiausia jis nebuvo ateistas. Jo konfliktas buvo ne su Dievu, bet veikiau su lenkuojančiais kunigais ir Bažnyčia. Turbūt labai neklydo kun. Stasys Yla sakydamas, kad Šliūpo lai-svamanybė prasidėjo klebonijoje.

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Šliūpo bendraamžė (jie abu gimę 1861 m.), pasakojo, kad daug kas manė, jog dr. Jonas Šliūpas buvo "baisus bedievis, kai tik prie litvomanų prisirašė". Ir ta pati Petkevičaitė, kalbėdama apie Žemaitės pasaulėžiūrą, prisiminė, kad "mūsų šaly, Kauno gubernijoje, anais laikais apie Basanavičių niekas nežinojo. Tik Jonas Šliūpas buvo ta baidyklė, kuria visiems buvo akys badomos". Bet tokia baidykle jis pasidarė ne tiek dėl savo bedievybės, kiek dėl savo litvomanijos, kuri, daugelio nuomone, lyg kokia tikybinė sekta, arba limpama liga (psichozė),siautusi ano meto jaunuomenės tarpe (G. Petkevičaitė-Bitė, Krislai. Vilnius, 1966, p. 466-467). Šliūpas savo prisiminimuose apie Aušrą taip pat rašo, kad kunigą Joną Katelę (1831-1908) kai kas laikė bepročiu dėl to, kad jis jaunus ir senus mokė rašto ir lietuvių kalbos (Rinktiniai raštai, p. 231). G. Petkevičaitė-Bitė kartu su Žemaite buvo parašiusios net dramą "Litvomanai", kuri 1905 m. buvo išleista Tilžėje Dviejų moterų vardu.

Gal dar skaudžiau tą litvomanijos sindromą išgyveno kitas Šliūpo bendraamžis Maironis, ir kaip kunigas, ir kaip poetas. Jis, lyg tiesiog Joną Šliūpą ir panašius į jį turėdamas galvoje, rašė "Jaunojoje Lietuvoje":

Tikėjos prikelti kapus Gedimino
Ir kalbą senovės gadynės,
Užtat litvomanais visi išvadino
Ir net piktadariais tėvynės.


Mūsų istorijos ir literatūros vadovėliai, rašydami apie tautinį sąjūdį ir apskritai apie visą XIX amžių, kartais per daug iškelia lietuvių-rusų konfliktą, nepakankamai dėmesio parodydami kitiems dviem, lygiai, o gal kartais ir daugiau reikšmingiems — rusų-lenkų ir lenkų-lietuvių konfliktams. Apie tai esu rašęs savo straipsnyje "Lietuvos XIX a. istorinio modelio beieškant", kuris 1982 m. buvo spausdintas "Metmenyse" ir kuris dabar pakartotas mano straipsnių rinkinyje "Lietuva XIX amžiuje" (A. Mackaus knygų leidimo fondas, Chicago, 1989 m.). Nors visų tų konfliktų pėdsakus galima atsekti per visą XIX amžių, tačiau ligi baudžiavos panaikinimo ir 1863 m. sukilimo pralaimėjimo Lietuvoje aiškiai dominavo rusų-lenkų konfliktas. Mūsų tautinis sąjūdis ėmė aktyviau reikštis tik per kitus du konfliktus — lietuvių-lenkų ir lietuvių-rusų. Dr. Šliūpas buvo veiklus abiejų tų konfliktų dalyvis, kartais ir vieną, ir kitą tų konfliktų skatindamas, o kartais mėgindamas ir rusus, ir lenkus panaudoti lietuviškam reikalui. Tik tokiuose istoriniuose rėmuose galima geriau suvokti Šliūpo vaidmenį visame to meto lietuviškajame sąjūdyje.
------------------
*Ligi šiol dar neturime jokios studijos apie litvoma-nų-lenkomanų sankirtį Lietuvoje. Tai galėtų būti gera tema istorinei disertacijai, ypač tą sankirtį palyginus su labai panašiu finomanų-svekomanų sankirčiu Suomijoje. Ta problema galėtų būti labai įdomi ir sociologams, studijuojantiems nacionalizmo ir patriotizmo psichopatologinius aspektus.

Kai kurie dr. Jono Šliūpo biografai

Visi, kurie rašė apie Aušrą ir tautinį sąjūdį, arba apie lietuvių išeivių Amerikoje gyvenimą ir veiklą, negalėjo praeiti pro spalvingą dr. Šliūpo asmenybę. Visur jis buvo ne tik aktyvus dalyvis, bet dažnai prasimušdavo į pačias visos tos veiklos viršūnes. Tos pačios G. Petkevičaitės liudijimu, dar tik Mintaujos (Jelgavos) gimnazijoje būdamas Šliūpas prasitaręs,"kad ir velnią reikėtų iš pragaro iškelti, bet mano vardas tur pasaulyje pagarsėti" (Krislai, p. 466). Drąsos, ambicijos ir plačių užmačių Šliūpui tikrai netrūko. Bet visa tai lydėjo taip pat nepaprastas jo darbštumas ir pomėgis rašyti. 22 m. būdamas, jis jau tapo Aušros vyriausiuoju redaktorium.
Tačiau pirmoji pilna ir išsami ("comprehensi-ve") dr. Jono Šliūpo biografija pasirodė tik 1979 m. Tai dr. Juozo Jakšto monografija "Dr. Jonas Šliūpas: jo raštai ir tautinė veikla", kurią išleido Akademinė Skautijos leidykla Čikagoje. Istorikas Jonas Damauskas aprūpino ją plačia, bet toli gražu dar nepilna Šliūpo raštų bibliografija (p. 353-365). Ypač įdomiai dr. J. Jakštas aiškina Šliūpo laisvamanybės ir santykių su kunigais bei Bažnyčia klausimus.

Kol kas dar tebėra rankraštyje artimo Šliūpo bendradarbio ir daugmaž bendraminčio Karolio Račkausko-Vairo (1882-1970) Šliūpo biografija. Reikia tikėtis, kad ji per ilgai neužsigulės Lietuvos Mokslų Akademijos rankraštyne, žinoma, ją rūpestingai redagavus.
Gaila, neturiu po ranka neseniai (1989 m.) pasirodžiusios jauno naujausios Lietuvos, ypač jos išeivijos Amerikoje, tyrinėtojo Alfonso Eidinto dr. J. Šliūpo biografijos. Ji man pažįstama tik iš gana aštrios dr. J. Šliūpo sūnaus Vytauto Šliūpo kritikos, kuri buvo paskelbta Literatūros ir meno savaitraštyje (1990 m. rugsėjo mėn. 1 d.). Man atrodo, kad be reikalo Vytautas Šliūpas, pasiremdamas labai kompetentingais "autoritetais", bando švelninti kai kuriuos dr. Jono Šliūpo gyvenimo ir veiklos bruožus. Atimk iš Šliūpo biografijos laisvamanybę bei ginčus su kunigais ir Bažnyčia, ir jis praras daug savo originalumo, įdomumo ir spalvingumo. Antra vertus, dr. Jonas Šliūpas labai vertino tokius kunigus, kaip M. Daukša, K. Sirvydas, vysk. M. Valančius, Katelė, Burba, kol su juo nesusipyko. Dr. Jonas Šliūpas, kaip į jį daug kuo panašus savo būdu kun. Mykolas Krupavičius, būtų galėjęs pasakyti, kad jis ir su velniu susidėtų, jeigu tas tik būtų naudinga Lietuvai.

Vertingas priedas prie dr. J. Šliūpo biografijos yra dr. Vandos Daugirdaitės-Sruogienės monografija "Aušros gadynės dukra Eglė: Liudvika Malinauskaitė-Šliūpienė", kurią išleido Lietuvių istorijos draugija Čikagoje (1985 m.). Nors Liudvika Malinauskaitė buvo bajoriškos kilmės, ji labai anksti įsijungė į tautinį sąjūdį, buvo Aušros bendradarbė ir labai artima visai dr. Jono Šliūpo tautinei ir idėjinei veiklai.

Dr. J. Šliūpas keletą kartų pats bandė aprašyti vieną kitą savo gyvenimo epizodą. Po sunkios pilvo ir žarnyno operacijos Karaliaučiuje (1924 m.), nebesitikėdamas ilgai gyventi, jis surašė savo jausnystės atsiminimus, pavadindamas juos "Jaunystė — gyvenimo pavasaris". Pirmą kartą jie buvo išspausdinti Šiauliuose 1927 m. Dabar tie jo atsiminimai, kartu su kai kuriais kitais, perspausdinti jo Rinktiniuose raštuose (Vilnius, 1977 m.), bet, gaila, su kai kuriais reikšmingais praleidimais.

Būsimam dr. Jono Šliūpo biografui bus tikrai naudingas jo sūnaus Vytauto Šliūpo labai rūpestingai organizuojamas "Aušrininko dr. Jono Šliūpo archyvas", kuris kol kas yra Vandos ir Vytauto Šliūpų rezidencijoje (P. O. Box 613300, So. Lake Tahoe, CA, 95761-3300). Eventualiai šis archyvas bus perkeltas į Lietuvą, galbūt į Palangą, kur dr. Šliūpas, būdamas Palangos burmistru, įsigijo savo namus. Tarp ko kita, tame archyve jau yra labai reikšmingos dr. Jono Šliūpo brošiūros "Litwini i Polacy", kuri 1887 m. buvo išleista New Yorke, lietuviškas vertimas. Toje brošiūroje Šliūpas bene pats pirmasis labai aiškiai formulavo nepriklausomos tautinės Lietuvos valstybės idėją.

Pas dėdę kunigą Paliepiuose ir Pernaravoje


Likimas taip norėjo, kad dr. Jono Šliupo dėdė Aloyzas Šliūpavičius taptų mano gimtosios Paliepių parapijos (tada dar Betygalos filijos) klebonu. Mano tėvas, taip pat maždaug dr. Jono Šliūpo bendraamžis, dar prisimindavo tą kunigą, kuris Paliepiuose buvo vadinamas Šliūpavičia. Paliepiai turbūt beveik tokia pat sena Lietuvos (Žemaitijos) gyvenvietė, kaip ir jų garsiosios kaimynės Betygala, Ariogala ir Pernarava. Pagal kai kuriuos Lietuvos metraščius, Ariogala net buvusi pirmoji Lietuvos sostinė. XIV a. tas vietoves dažnai puldinėdavo Vokiečių ordino riteriai. Žiūrint nuo Paliepių:, aukštumos į vakarus ir šiaurės vakarus, kiek tik akys užmatė, plytėjo atviri laukai. Saulėtomis dienomis galima buvo pamatyti net garsiosios Šiluvos bažnyčios skarda dengtą stogą, maždaug už 25 kilometrų. Gal kiek ir suklydo Bronius Kviklys, aprašydamas Paliepių parapiją ir "padėdamas" ją "į miškingą sritį". Tik iš rytų ir pietryčių Paliepius supo dideli miškai.

Dr. Jonas Šliūpas apie 1891 - 1895 metus Amerikoje (piešinys).


Dr. Jonas Šliūpas prisimena, kaip jį, kokių aštuonerių metų berniuką, jo tėvas vienkinkiu brikeliu atvežė į Paliepius ir paliko pas savo brolį kunigą Aloyzą. Jaunam berniukui tai turėjo būti nuostabi kelionė, nes Šliūpų Rakandžius nuo Paliepių skyrė daugiau kaip 60 kilometrų. Kartu tai buvo klajokliško Jono Šliūpo gyvenimo tarsi įžanga. Neilgai Jonukas tebuvo Paliepiuose, nes netrukus kun. Aloyzą iškėlė į kaimyninę Pernaravos parapiją. Prisiminė tik, kad dėdė Aloyzas buvo griežto būdo ir turėjo labai piktą šeimininkę Petronėlę. Prisiminė taip pat, kad Paliepių klebonija buvusi su kaminu, ne taip kaip Rakandžių dūminės pirkios, ir kad balanos gadynė čia jau buvo pasibaigusi.

Ilgiau dr. Jonas Šliūpas užsibuvo Pernaravoje, maždaug už dešimties kilometrų į pietus nuo Paliepių. Jo atsiminimai apie tą laiką aiškiai nuspalvinti vėlesnės jo laisvamaniškos ir antiklerikalinės ideologijos spalvomis, ypač apie jauno vikaro Birsėno išdaigas ir kitus Bažnyčią ir kunigus kompromituojančius dalykus. Nepagaili jis šiurkštesnio žodžio ir apie dėdę Aloyzą rašydamas, nors tas dėdė jį rems, jam lankant Mintaujos gimnaziją ir Maskvos universitetą. Dr. Jonas Šliūpas dar nekartą lankysis Pernaravoje per vasaros atostogas. Atrodo, tik vėliau jis susipažins ir su Tiškevičių dvarą nuomuojančia Juškevičių šeima. Jadvyga Juškevičiūtė-Juškytė (1869-1948) taps žymia veikėja, viena moksleivių šelpimo draugijos "Žiburėlis" steigėjų.

Tačiau vieną dalyką iš tų vaikystės įspūdžių Šliūpas turbūt bus teisingai prisiminęs. Nors lietuviškai skaityti jį buvo pamokiusi jo motina Rakandžiuose, Paliepiuose ir ypač Pernaravoje jo "mokslas" pakrypo visiškai nauja vaga. Jis rašo: "Atliekamu laiku turėjau rašyti lenkiškai ir rusiškai ir kokias ten senas knygas skaityti, kurių, žinoma, nesupratau. Taigi keturis aritmetikos veiksnius (sic!) gerokai perėjau. Viskas buvo lenkiškai mokinama. Taipgi poterius kas vakaras atsiklaupęs turėjau balsiai lenkiškai kalbėti ir negerai pataikius, gaudavau pylos" (Rinktiniai raštai, p. 266).

Kaip savo Paliepius, taip ir kaimynę Pernaravą, kur turėjome daug giminių, labai gerai pažinojau. Turbūt lietuviškesnį kraštą sunku būtų rasti visoje plačiojoje Lietuvoje. O vis dėlto klebonija ir čia neišvengė netapusi lenkinimo vieta. Tai turėjo pykinti Šliūpą, ypač kai jis tapo tikru lietuvybės apaštalu. Klebonijos ir dėdės kun. Aloyzo pateisinimui reikia pasakyti, kad lenkiškoji švietimo sistema Lietuvoje įsigalėjo dar prieš senosios Lietuvos valstybės žlugimą. Atrodo, Šliūpai jau buvo nutarę Jonuką leisti "į mokslus".
Tai žinojo ir dėdė Aloyzas, todėl ir mokė jį skaityti ir rašyti ne tik lenkiškai, bet ir rusiškai.

Panašiai buvo vos ne visuose Lietuvos dvaruose. Pats dr. Jonas Šliūpas rašė Aušroje: "Apie Pernaravą ir Eiriogalą kad aš keliaudamas kur užkalbindavau lietuviškai, man piktai atsakydavo lenkiškai, ir iš pasielgimo galima buvo matyti, jog bajoras gėdisi šnekėti lietuviškai ir niekina tą, kuris taip šneka. Ir tai pačiame Lietuvos viduryje" (Aušra, 1884, Nr. 10-11, p. 368, išnaša. Mano pabraukta.). Todėl ir vėl Maironis, kilęs iš tos pačios vidurio Lietuvos, turbūt daug neklydo sakydamas:

Jei nori atrasti lietuvį šiandieną,
Jieškok, kur aprūkę šiaudiniai stogai.

 

Nedidelis pasirinkimas
 
Neišlaikęs egzaminų į artimiausią Šiaulių ir nepriimtas į Kauno gimnaziją, Jonas Šliūpas išsiprašė tėvų, kad jį leistų į Mintaujos gimnaziją, kur per septynerius metus jis ne tik gerokai išsimokslino, bet ir tapo sąmoningu lietuviu. Nors ir čia, kaip jis vėliau prisimena, su artimiausiais žmonėmis turėjo "veblenti lenkiškai", tačiau "dvasės čion neslėgė lenkiškumas, nes visi jusmę lietuviškumo turėjome" (Rink. raštai, p. 278). Įdomu, kad dar gimnazistu būdamas Šliūpas įstojo į ką tik susiorganizavusią Tilžėje Lietuvių literatūros draugiją (Litauische Li-terarische Gesellschaft) ir ėmė bendradarbiauti jos leidiniuose. Jau nuo tada rašymas pasidarė bene pačia didžiausia Jono Šliūpo aistra.

Tarp visų ano meto Lietuvos gimnazijų (Vilniaus, Kauno, Šiaulių, vėliau Panevėžio) lietuviškajam sąjūdžiui bene daugiausia bus davusios Marijampolės ir Mintaujos gimnazijos. Mat jos buvo už Šiaurės Vakarų krašto, kaip tada buvo vadinama Lietuva, ribų ir naudojosi šiek tiek didesnėmis laisvėmis. Marijampolė priklausė Suvalkų gubernijai ir Varšuvos generalgubernatūrai, Mintauja — Kuršo gubernijai ir Rygos generalgubernatūrai. Dr. Jono Šliūpo bendrai tautinei brandai ypač didelės reikšmės turėjo tai, kad spauda nebuvo draudžiama Latvijoje. Be to, ir baudžiavos buvo panaikintos Latvijoje kur kas anksčiau ir skirtingomis sąlygomis. Galbūt tada ir gimė Šliūpui Lietuvos-Latvijos vienybės idėja, kurios jis ir vėliau laikėsi.

Ilgą laiką Lietuvos žmonės neturėjo didelio pasirinkimo. Jos vadovaujantis sluoksnis anksti palinko į Lenkiją ir tik kartu su Lenkijos išsivadavimu matė ir Lietuvos šviesesnę ateitį, arba, dr. Jono Totoraičio žodžiais: "Kaip Varšuva grojo, taip Vilnius šoko". O su paprastais žmonėmis ("mužikais") niekas tada nesiskaitė. Tik baudžiavą panaikinus ir 1863 m. sukilimą pralaimėjus, ir vadovaujantys sluoksniai ėmė skeptiškiau mąstyti. Žymusis 1863 m. sukilimo vadas kun. Antanas Mackevičius ėmė rimtai svarstyti, ar Lietuvai nebūtų galima surasti modus vivendi su rusų tauta. Net ir vysk. Motiejus Valančius nelaikė labai išmintinga laikytis lengvabūdiškos lenkų tautos skverno. Kaip sukilimo pralaimėjimas gerokai atšaldė lietuvių-lenkų draugystę, taip baudžiavų panaikinimas palengvino sąlygas naujam vadovaujančiam sluoksniui žiestis. Turbūt teisingai Mykolas Romeris pavadino baudžiavos panaikinimą mūsų tautinio atgimimo Jonu Krikštytoju.

Dr. Jonas Šliūpas, žmona Liudvika "Eglė" Malinauskaitė Šliūpienė, sūnus Kęstutis Šliūpas ir du neatpažinti vyrai. Scranton, Pa., 1906 m. rugpjūčio 15 d.


Kai 1880 m. rudenį Jonas Šliūpas atvažiavo į Maskvos universitetą, jis čia rado nemažą būrelį studentų iš Lietuvos. Netrukus čia atsirado ir marijampolietis Jonas Jablonskis, kurio liudijimu, Šliūpas buvęs kruopščiausias ir judriausias, kuris ir jį greitai perdirbo į "visą lietuvį". Pagrindinė problema — spaudos draudimo panaikinimas. Laikas atrodė palankus: Rusijos intelektualiniuose sluoksniuose augo susidomėjimas lietuvių kalba, kultūra ir istorija. Liberalaus caro Aleksandro II vyriausybės priekyje buvo liberalus ministras pirmininkas Loris-Meliko-vas. Todėl buvo pasirinktas pats švelniausias kovos būdas: peticijomis arba prašymais bandyti įrodyti, kad lietuviškos abėcėlės draudimas buvo nenaudingas ir pačiai Rusijai. Be paties Šliūpo, tokius prašymus rašė Petras Vileišis, Jonas Kymantas, Žemaičių vysk. Antanas Beresnevičius, galbūt ir kiti. Ypač daug optimizmo turėjo Petras Vileišis (1851-1926), baigęs Petrapilio universitetą, dabar atvykęs į Maskvą. Jis ir praktiškai gerumu buvo šio to pasiekęs.

Visi peticijų autoriai maždaug sutarė, kad tikslas, kurio siekė Muravjovas ir Kaufmanas drausdami lietuvių spaudą, nebuvo pasiektas. Priešingai, lenkų įtaka Lietuvoje tik dar labiau sustiprėjo. Vysk. Beresnevičius atkreipė dėmesį į moralinę žalą. Esą Lietuvos žmonės nemoka melstis be maldaknygės, o, neturėdami jų, visai nustoja melstis, dėl to mažėjantis jų pamaldumas, smunkanti moralė, o tai esą ne tik nenaudinga, bet gali sudaryti tam tikrų pavojų pačiai carinei vyriausybei.

Jonas Šliūpas savo peticijoje aiškino, kad Lietuvoje dabar esančios dvi partijos: lietuviškai lenkiškoji ir lietuviškai rusiškoji. Norint, kad nugalėtų lietuviškai rusiškoji partija, būtinai reikėjo sugrąžinti lotynišką abėcėlę lietuviškai spaudai. Lietuvos valstiečiai laiką lotynišką abėcėlę šventa, o rusiškąją (kirilicą) eretiška. Be abejo, ką Jonas Šliūpas savo peticijoje vadino lietuviškai lenkiška ir lietuviškai rusiška partija, tebuvo tik dvi skirtingos tendencijos arba nuostatos ano meto Lietuvos visuomenėje, o ne politinės partijos tikra to žodžio prasme, kurios pradės organizuotis Lietuvoje tik pačioje XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje.

Deja, visais tais gražiais ir svariais argumentais sunku buvo įtikinti carinę administraciją, ypač jos reprezentantus pačioje Lietuvoje. Jie tematė Lietuvoje tik dviejų rūšių žmones: lietuviškos kilmės lenkus ir lietuviškos kilmės rusus. Kitokių toji administracija Lietuvoje nenorėjo matyti. Užtat ir ta visa kampanija dėl spaudos draudimo panaikinimo nedavė apčiuopiamų rezultatų. Istorikas Rimantas Vėbra, nuodugniai išnagrinėjęs visas tas peticijas ir savo tyrinėjimo rezultatus susumavęs ką tik pasirodžiusioje studijoje "Lietuvių visuomenė XIX a. antroje pusėje" (Vilnius,."Mokslas", 1990) daro išvadą, kad lietuviai turėjo kovoti dviem frontais: prieš tradicinę lenkų ir rusų galvoseną ir prieš gimstantį jų nacionalizmą bei šovinizmą. Kova, be abejo, buvo be galo sunki, ypač turint galvoje tas menkas jėgas, kuriomis disponavo ano meto Lietuva.

Nauji ir netikėti įvykiai Petrapilyje žadino naujas viltis. 1881 m. kovo 13 d. buvo nužudytas Aleksandras II ir į sostą žengė jo sūnus Aleksandras III. Jonas Šliūpas ir Petras Vileišis paskubomis organizavo lietuvių delegaciją pas naują carą su vienu vieninteliu prašymu : grąžinti Lietuvai spaudą. Vileišis rašė Šliūpui: "Daugiausia, kaip kalbėjome, nereikia nei vieno daikto prašyti, idant šio svarbiausio daikto — kuriame mūsų išsigelbėjimas nuo pražuvimo ir ubagystės — negalėtų atsakyti" (Lietuvių rašytojai laiškuose ir atsiminimuose, Vilnius, 1987, p. 21-23). Toks baisiai svarbus ano meto lietuviams inteligentams atrodė spaudos reikalas, ypač tokiems, kaip Jonas Šliūpas, kuris tiesiog sirgo rašymo aistra. Gal kiek ir perdėdamas truputį vėliau rašys dr. Vincas Kudirka, kad jeigu ne spaudos draudimas, Lietuva būtų ramiausias Rusijos imperijos kampelis.

Šliūpo ir Vileišio viltys į naują carą greitai sužlugo. Naujasis caras-milžinas Aleksandras III pasuko ne savo tėvo Aleksandro II, bet savo senelio Nikalojaus I keliu į pravoslaviją, autokratiją ir rusiškąjį nacionalizmą. Jo pirmojo manifesto autorius buvo ne kas kitas, o įtakingasis Šventojo sinodo prokuroras K. P. Pobedonoscevas (1827-1907). Tuojau atsistatydino ir Loris-Melikovo vyriausybė. Nesitikėdamas nieko gero iš Petrapilio, Jonas Šliūpas bandys Varšuvos kortą. Pasirinkimas iš tikrųjų buvo nedidelis, kol savo lietuviško kelio dar nebuvo.

Jonas Šliūpas ir "Aušra'

Iš visų gražių ir ne taip gražių epitetų, kurie sagstomi prie Jono Šliūpo pavardės, turbūt labiausiai prigijo aušrininko vardas. Dėl to ir jo sūnus savo organizuojamą archyvą pavadino "Aušrininko dr. Jono Šliūpo archyvu", nors kai Šliūpas dirbo Aušroje, jis dar nebuvo daktaras. Iš tikrųjų tik dr. Jonas Basanavičius galėjo varžytis su Jonu Šliūpu dėl aušrininko garbės, nors jo vardu tebuvo išleistas tik pirmasis Aušros numeris su garsiąja jo "Priekalba".

Jonas Šliūpas, kaip redaktorius, yra pasirašęs "Aušros' 1883 m. 5-10 numerius ir 1884 m. 4-6 numerius. Redagavo, bernaudamas Martyno Jankaus ūkelyje ir iš to duoną valgydamas. Žodžiu, kaip anas viduramžinis vokiečių poetas: Schumacher und Poet dažu. Jonas Šliūpas pats prisipažino, kad mažlietuviai Martynas Šernius (1849-1908), Jurgis Miksas (1862-1903) ir Martynas Jankus (1858-1946) buvo tie asmenys, nuo kurių labiausiai priklausė Aušros leidyba, spausdinimas ir platinimas.

O vis dėlto pačiais didžiaisiais aušrininkais reikia laikyti Basanavičių ir Šliūpą. Dažnai jie nesutarė dėl daugelio dalykų: Basanavičius kaltino (be reikalo) Šliūpą, kad jis bandęs suteikti Aušrai socialistinį kvapą, Šliūpas kaltino (be reikalo) Basanavičių nedo-mokratiškumu, ypač kad jis išdrįsęs pats vienas pasiskelbti Aušros redaktoriumi. Tačiau juos abu jungė ir vienijo du dalykai: nepaprasta Lietuvos meilė ir neišsenkantis, tiesiog vaikiškas, optimizmas. Žinia, nuo antrojo numerio Aušra oficialiai buvo leidžiama Lietuvos mylėtojų vardu. Basanavičius ir Šliūpas tokiais Lietuvos mylėtojais pasiliks visą savo gyvenimą, nepritapdami nei prie vienos kurios ideologijos, nei prie politinės partijos. Teisingai Mykolas Rome-ris vadino Aušrą Lietuvos atgimimo jaunystės amžiumi, o dr. Vincas Kudirka — lyrizmo gadyne.

Aušros metu dar labiau išryškėjo anos dvi politinės tendencijos, arba nuostatos, apie kurias Šliūpas kalbėjo 1881 metais. Jų vieną galima būtų pavadinti polonofiliškąja, kitą — rusofiliškąja. Taip buvo konkretizuojamos dvi skirtingos pažiūros į Lietuvos ateitį, kol dar nebuvo surastas savas lietuviškas kelias, kol dar nebuvo išsivysčiusi sava, originali, nepriklausoma tautinė sąmonė. Ji kalėsi pamažu ir sunkiai.

Be abejo, pradėjus leisti laikraštį, skiriamą tiesiog Didžiajai arba Rusijos Lietuvai, spaudos draudimo problema tapo dar opesnė. Kad dr. Jonas Basanavičius nebijojo savo pavardės įrašyti pirmajame Aušros puslapyje, liudijo, koks stiprus buvo tikėjimas, kad spaudos draudimas bus panaikintas ir kad Aušra netrukus bus perkelta iš Ragainės į Vilnių. Reikėjo tik atsiriboti nuo senos unijinės politikos su Lenkija. Šliūpas tai netrukus patyrė ant savo kailio. Atspausdinęs keliuose Aušros numeriuose platų Prano Lipšto (1841-1900) straipsnį apie žemės turtus, jis pridėjo trumputį paaiškinimą apie to straipsnio autorių, tarp kita ko paminėdamas, kad jis 1863 m. ėjo gelbėti tėvynės, dalyvavo Adomo Bitės (rašoma, Bitino) sukilėlių būryje, vėliau pakliuvo į maskolių rankas ir buvo ištremtas į Sibirą (Aušra, 1883, Nr. 8-10, p. 264-265). Į šias Šliūpo pastabas labai piktai reagavo Antanas Vilkutaitis (1764-1903), jaunas Maskvos universiteto studentas, visų lietuvių studentų vardu. Reikia, sakė jis, pagaliau lietuviams atsiriboti nuo to sukilimo, kad tai buvo visiškai lenkiškas reikalas, kad Suvalkijoje sukilėlių kitaip nevadino, kaip "kraugeriais ir paleistuviais". Kita vertus, Vilkutaitis išvardino daugybę rusų rašytojų ir mokslininkų, kurie pasisakė už spaudos draudimo panaikinimą ir už Aušros perkėlimą į Vilnių (šį ir kitus laiškus iš Aušros archyvo paskelbė V. Kapsukas 1924 m. Kibirkštyje).

Į tą įžūloką laišką gana drąsiai ir įdomiai atsakė Jonas Šliūpas Aušros redakcijos vardu (Aušra, 1884, Nr. 4, p. 150). Kreipdamasis ne tiesiog į Vilkutaitį, bet į visus lietuvius studentus, Šliūpas rašė, kad Aušra nenorinti nieko neteisingai pulti. Gal, sako, maskoliai ir būtų patenkinti iš mūsų pasišaipymų apie lenkus ir leistų spausdinti lietuviškomis raidėmis, "bet toks darbas apgėdintų liet(uvišką) inteligentiją. Lietuviai nori aidami keliu teisybės atgauti tai, kas nuo jų atimta neteisingai". Tą sakinį pats Šliūpas pabraukė. Ir užbaigė savo atsakymą tokiu principingu Aušros linijos nusakymu: "Lėlities prispaudėjams — tai ne Aušros darbas". Nors žodžio "lėlytis" neradau nei didžiajame akademiniame lie-tuvų kalbos žodyne, manyčiau, kad Šliūpas jį vartoja pataikavimo ir saldliežuviavimo prasme. Berods, ir mūsų paliepiškių ir pernaraviškių apylinkėse tas žodis yra ta prasme vartojamas.

Toks tiesus kalbėjimas buvo labai būdingas Šliūpui ir kai kuriems kitiems aušrininkams ir varpininkams. Šliūpas nebuvo didelis diplomatas, todėl jis įsigijo nemažai priešų.

Aušros akiratis platėja

Skurdokas buvo tas pirmasis lietuviškas laikraštis, teisingiau, žurnalas, nors taip pat Mažojoje Lietuvoje (iš pradžių Ragainėje, paskui Tilžėje) leidžiamas, bet jau aiškiai skiriamas visai Lietuvai. Žinia, jau gerokai anksčiau ėjo keletas lietuviškų laikraščių, bet jie buvo tik vietinio pobūdžio ir skiriami dažniausiai bažnytiniams reikalams.

Aušra iš karto pasiskelbė, kad "laikraštis mūsų bus tik svietiškas ir, pagal išteklių ir pajėgas mūsų, atgabens žinias tik iš visuotino mokslo". Tokį Aušros tikslų aptarimą randame dr. J. Basanavičiaus "Prie-kalboje". Pasirinkęs šūkiu žinomą lotynišką posakį, kad istorijos nemoką žmonės visados lieka vaikais, Basanavičius aiškiai nusakė, kuo Aušra labiausiai rūpinsis — būtent: Lietuvos praeitim ir lietuvių kalba, taip pat tuos du dalykus nelabai skirdama. Aušra taip pat teiksianti žinių iš gamtos mokslų, agronomijos ir medicinos. Toks Aušros laicizmas kai kam iškart nelabai patiko.

Ko Aušra nenorėjo daryti? Spausdinti straipsnius apie "užrubežinę politiką". Bet kaip tik to lietuvių tautinei sąmonei stiprėjant ir bus sunkiausia išvengti. Savo "Priekalbą" dr. Jonas Basanavičius užbaigia poetiškais žodžiais: "Kaip aušrai auštant nyksta žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų ir Lietuvos dvasia". Greitai paaiškėjo, kad tai Lietuvos dvasiai pažadinti reikėjo ne tik lietuvių kalbos ir Lietuvos praeities. Be to, nei pačiai Lietuvai, nei tam "užrubežiui" Aušra nebuvo jau toks nekaltas avinėlis.

Be abejo, aušrininkai turbūt nelaukė, kad Aušra sukels tokį didelį šurmulį pačioje Lietuvoje ir ypač tarp jos kaimynų. Lenkijos populiarus laikraštis Dziennik Poznanski tuojau pat apkaltino Aušrą ne tik nedėkingumu Lenkijai, kuri per amžius nešusi Lietuvai kultūrą, bet net įtarė, kad ji esanti rusų arba vokiečių intrigų, o gal net klastos vaisius ("podstęp rossyjski lub niemiecki"). Pats Basanavičius Birštono slapyvardžiu atsakė tam lenkų dienraščiui ir dėl tos lenkiškos kultūros, ir dėl tariamos rusiškos ir vokiškos klastos (Aušra, 1883, Nr. 7, p. 185-196). Ypač įskaudino Basanavičių anas įtarimas: Aušra, esą, vengusi bet kokių politinių ginčų ("politiškų arzeliavimų") ir nieko pikta prieš lenkus nerašiusi. O dėl tų tariamų rusų ir vokiečių intrigų Basanavičius tiesiog išdrožė: "Ant tokių zaunijimų tik nusispjauti reikėtų".

Deja, o gal kaip tik ir gerai, kad Aušra negalėjo tik nusispjauti nei ant tų politiškų erzelynių, nei ant Lenkijos ir Lietuvos lenkų kritikos. Tik rimtai reaguodama į tokią kritiką, Aušra pati galėjo augti ir kartu ugdyti tautinę lietuvių sąmonę. Tokia buvo ano meto Aušros sukeltų įvykių dialektika, kurią, be abejo, daug geriau suprato Jonas Šliūpas, Mask-
 
Dr. Jonas Šliupas Amerikoje 1917 m.

Pirmoji lietuvių delegacija (legation) 1918 m. Londone, Anglijoje. Jai vadovavo dr. Jonas Šliūpas (antras iš kairės).

Dr. Jonas Šliūpas kaip Palangos miesto burmistras 1933 m. sveikina Palangoje skautų įkūrėjus Lordą ir Lady Robert Baden-Powell.

vos universitete studijavęs filosofiją ir teisę, o Petrapilio universitete— gamtos mokslus. 1883 m. antroje pusejė tapęs Aušros redaktoriumi, Šliūpas visai neišsigando nei vis labiau šėlstančių lenkomanų pačioje Lietuvoje, nei lenkų laikraščių (ypač Kraj ir Dziennik Poznanski) kritikos. Juo daugiau ir juo stipresni priešai, juo Šliūpas jautėsi geriau. Prisiminęs savo pirmuosius žingsnius Amerikoje, kurie tikrai buvo labai vargingi, Šliūpas sušuko: "Vis tik Lietuva aukštyn!" Nesvarbu kas bebūtų.
Savo pažiūras į Aušros uždavinius ir apskritai savo sociokultūrinę filosofiją Jonas Šliūpas išdėstė viename Aušros vedamajame, kurį jis pavadino "Tikrasis jieškinys tėviniškumo" (Aušra, 1884, Nr. 13, p. 1-10). Mums, labai pamėgusiems tarptautinę arba tiesiog net svetimą terminologiją, tas straipsnis pirmiausia įdomus tuo, kad Šliūpas jame įvairioms socialinėms, kultūrinėms ir politinėms sąvokoms aptarti bando susirasti lietuviškus žodžius, o jų nesuradęs juos padaro. Taip tada elgėsi ir daugelis ano meto, Šliūpo žodžiais, raštininkų arba rašalių. Taip jis patriotizmą (o gal ir nacionalizmą) vadina tėvyniš-kumu, kosmopolitizmą — visatiškumu, kultūrą — daba,evoliuciją — aigiu ir t.t.

Dr. Jonas Basanavičius labai piktinosi, kad lenkų laikraščiai lietuvių nevadino tauta ("narod"), o tik liaudimi("lud',). Jonas Šliūpas turbūt teisingai prisipažįsta, kad nors kol kas lietuvių negalima pavadinti tauta, jie siekia tokia tauta "pasidaryti". Tai esąs svarbiausias Aušros uždavinys ("tikroji užda-va"). Šliūpas mano, kad vien lietuvių kalbos neužtenka, kad lietuviai taptų tauta. Kalba esanti
 
Amerikos lietuvių veikėjai dr. Jonas Šliūpas ir dr. Andrius Greičiūnas Čikagoje 1936 m.


 
tik tautos papuošalas. Svarbesnė esanti tautos kultūra ("daba), kuri nėra toks paprastas daiktas. Kultūra apimanti visą gyvenimą: ir socialinę sanklodą ("rėdą"), ir ekonominį būvį, ir švietimą, ir doros principus. Užtat tikrieji patriotai ("tėvynininkai") pirmiausia ir turėtų rūpintis tos kultūros ugdymu.

Toliau Jonas Šliūpas aptaria pagrindinius lietuviškos kultūros bruožus: socialiniame gyvenime ji turėtų remtis visų žmonių teisių ir pareigų lygybe; ekonominiame gyvenime ji turėtų užtikrinti visų žmonių gerovę ("kad visi žmonės galėtų vištelę savo puode išsivirti"); pagaliau švietimo ir doros srityje visiems žmonėms turėtų būti užtikrinta mokslo ir tiesos ieškojimo laisvė. Apie tokią Lietuvą Šliūpas svajojo, redaguodamas Aušrą ir bernaudamas Martyno Jankaus ūkyje.

Tame pačiame vedamajame Jonas Šliūpas žengia dar vieną žingsnį į priekį. Be atskiros tautos laimės ir gerovės, dar yra visų žmonių laimė ir gerovė, be nacionalizmo ("tėvyniškumo"), dar yra kosmopolitizmas ("visatiškumas"). Paminėjęs, kad tokios visos žmonijos gerovės nepasisekė sukurti nei Romos imperijai, nei krikščionybei, Jonas Šliūpas manė, kad ją padės sukurti tik mokslo pažanga ir tikroji kultūra. Šiuo atžvilgiu jis buvo savo amžiaus žmogus, pozityvistas, aklai pasitikįs protu ir begaline mokslo pažanga. Tik XX amžius parodė, prie kokių kataklizmų atvedė pasaulį pasitikėjimas vien protu ir mokslo pažanga.

Kai kas tuose Šliūpo svarstymuose apie žmonijos gerovę ("visatiškumą") bandė užuosti socializmo kvapą. Nors Šliūpas, jau Maskvos universitete būdamas, buvo susipažinęs su kai kuriomis socialistinėmis idėjomis ir kai kuriais socialistais, tas straipsnis nebuvo socialistinės pakraipos. Apžvelgdamas to savo straipsnio mintis, jis aiškiai pirmenybę atidavė savo tautos meilei ("tėvyniškumui"), pageidaudamas tik, kad geri patriotai nepamirštų ir kitų tautų, ir visos žmonijos gerovės. Jonas Šliūpas smerkia tuos, kurie "vaiposi" iš "tėvynininkų" darbų, nes jie nusikalsta ne tik savo tautai, bet ir visai "žmonistei". Tik atsidūręs Amerikoje Šliūpas kurį laiką buvo palinkęs į socializmą. 1886 m. jis savo Lietuviškajame balse vėl grįžo prie "tėvyniškumo" ir "visatiškumo" idėjų, bet šįkart tas jo "visatiškumas" jau buvo nudažytas socialistiniais dažais.

Apeliacija į ponus

Savo įdomaus istoriosofinio veikalo "Lietuvių tautos kelias" du skyrius prof. Mykolas Biržiška pavadino "Liaudis virsta tauta". Nors tas procesas prasidėjo dar gerokai prieš Aušros pasirodymą, tačiau jis ypač sustiprėjo Aušros ir Varpo laikais. Nors žodį "liaudis" žinojo jau Mikalojus Daukša XVI amžiuje, tačiau aušrininkai nemėgo to žodžio, laikydami jį skoliniu iš lenkų kalbos. Jau matėme, kaip dr. Jonas Basanavičius pyko, kad lenkų laikraščiai nevadino lietuvių tauta ("narod"), o liaudimi ("lud"). Žodis "liaudis" išpopuliarėjo vėliau, kai atsirado valstiečių liaudininkų ir socialistų liaudininkų partijos, o savo viršukalnes pasiekė sovietiniais laikais su visokiais liaudies seimais, liaudies respublikomis ir liaudies priešais.

Prieš pasprukdamas į Ameriką, Jonas Šliūpas 1884 m. vasarą dar kiek laiko pagyveno slaptai Mintaujoje. Iš tų dienų turime plačią Šliūpo korespondenciją, kurią vėliau spausdino Aušra (1884, Nr. 5-6, p. 176-182). To Aušros numerio redaktoriumi jau pasirašė Martynas Jankus. Pirmiausia Šliūpas pastebi, kad Mintaujoje yra nemažai lietuvių, ypač netekėjusių merginų ("Mintauja knibžda mergaitėmis"), kurios tikisi čia susirasti sau vyrą. Žinia, ir Liudvika Malinauskaitė susirado Šliūpą čia, o gal atvirkščiai.

Tačiau pagrindinis klausimas, kuris tuo metu labiausiai kvaršino Jono Šliūpo galvą, buvo ponų ir lietuvių santykiai. Šiandien tokia konfrontacija mums atrodo keista, anuo metu tai buvo savaime suprantama. Simonas Daukantas, kuris galbūt daugiau negu kas nors kitas turėjo aušrininkams įtakos ir apie kurį jau pirmajame Aušros numeryje Šliūpas spausdino straipsnį, savo 1845 m. Petrapilyje išleistame "Būde" taip vaizdavosi Lietuvos žlugimą: "Kai-pogi susiedai antpuolę išsidalijo Lietuvos ūkę (valstybę), svietas tuo tarpu vampsojo tam dedantis, vildamos naujus ponus malonesnius dėl savęs rasiąs" (S. Daukantas, Raštai, 11., p. 646). Taigi Daukantas nematė didelio skirtumo tarp savų ir svetimų ponų. Lietuviams ("svietui") jie abu buvo svetimi. Panašiai galvojo ir Jonas Šliūpas, kuris, beje, prieš akis turėjo Latvijos baronus, aiškiai pasisakiusius prieš latvių tautinį sąjūdį.

Jis išvardino visas negeroves ("usnis"), kurios atsiradusios po baudžiavos panaikinimo, kaip bylinėjimasis, vagystės, žmogžudystės, girtuokliavimas ir 1.1. Įdomu, kad tarp tokių blogybių Jonas Šliūpas paminėjo ir "netikystę", o "griūvant tikėjimui negali išlikti neįgrobta (nepažeista) ir dora", rašė toje korespondencijoje Šliūpas. Jis dėl to kaltino ir kai kuriuos kunigus, kurie patys nebūdami pakankamai išsilavinę, nesugebėjo ir vaikų auklėti tikėjimo dvasia. Apskritai Šliūpas išganymo ieškojo ne religijoje ir Bažnyčioje, bet švietimo ir mokslo pažangoje.

Įdomiausia tos Šliūpo korespondencijos dalis, kurioje jis tiesiog apeliavo į Lietuvos ponus ("dvarponius'), kviesdamas juos prisidėti prie naujo lietuviško sąjūdžio, ypač pabrėždamas vienybės reikalą ("vienybė tiktai duoda stiprybę"). Jonas Šliūpas džiaugiasi, kad bent kai kurie Lietuvos ponai ("lietuvių ponai") turi pakankamai "lietuviškos išminties", nesimėto į visas šalis, kaip nendrė lankstoma vėjo, bet nori dirbti su visais savo ir visų žmonių gerovei. Lietuvių tauta ("lietuviškoji tauta") tik tada sustiprės ir pasidarys gaji, kai visokie "atlėšeliai, išvėseliai ir nusipūteliai" paseks išmintingųjų ponų pavyzdžiu. Tada, esą, lietuviai bus pasiruošę ("gatavi") pamiršti tų ponų praeities nusikaltimus, jų su-lenkėjimą ir lietuvių kalbos paniekinimą. Tą labai patetišką atsišaukimą į ponus Jonas Šliūpas baigė maldos žodžiais: "Laimę lai dievas lemia tokiam darbui".

Reikia pastebėti, kad tai nebuvo balsas dykumoje. Tokių ponų su "lietuviška išmintimi" atsirado ne vienas: Andrius Višteliauskas-Yištelis, Juozapas Miliauskis-Miglovara, Mečislovas Silvestravičius-Davainis, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Liudvika Malinauskaitė-Šliūpienė ir visa plejada kitų moterų, bajoraičių. Žodžiu, atsirado visas būrys tokių, Šliūpo žodžiais, "išmintingų ponų".

Tuo savo straipsniu Šliūpas ne tik bandė užbėgti už akių beįsiliepsnojančiam litvomanų-lenkomanų konfliktui, bet ir norėjo parodyti, kad tame Aušros sąjūdyje ne tik liaudis panoro virsti tauta, ne tik mužikai panoro pasidaryti ponais, bet kad jame buvo visiems vietos, — ir ponams. Iš tikrųjų tautos nesudaro nei vieni ponai, kaip daugmaž buvo senojoje Lietuvos respublikoje, nei viena liaudis, kaip norėjo kai kas mus įtikinti pastaraisiais laikais.

Dr. Jonas Šliūpas su žmona Grasilda ir sūnum Vytautu savo darbo kambaryje Palangoje apie 1938 m.

Paskutinė dr. Jono Šliūpo grupinė nuotrauka, daryta dieną prieš jo mirtį (1944.XI.5) Berlyne. Sėdi iš kairės doc. J. Elisonas, dr. Jonas Šliūpas, prof. Mykolas Biržiška. Stovi dr. Jonas Grinius, K. Obolėnas, V. Oškinis


Įdomu, kad beveik tuo pačiu metu, kai pasirodė Aušra ir kai Jonas Šliūpas skleidė joje savo sociopolitinę filosofiją, žinomas prancūzų filosofas ir istorikas Ernestas Rėnan'as (1829-1892) pateikė savąją tautos sampratą, kuri, žinovų nuomone, aktuali dar ir šiandien. Tautos dvasia arba siela susidedanti iš dviejų dalių: bendros praeities ir noro bendrai gyventi ateityje. Dėl to kiekviena tauta stovinti lyg prieš nuolatinį plebiscitą, kuriuo turi būti patvirtinamas tas jos noras gyventi kartu (E. Rėnan. Qu'est-ce ąu'une nation?, 1882). Nežinia, ar Jonas Šliūpas buvo susipažinęs su ta Renan o paskaita, tačiau jo mintys labai daug nesiskyrė nuo Renan'o minčių. Mūsų tautos atveju tokiu plebiscitu reikėtų laikyti 1922 m. Steigiamojo seimo, arba 1990 m. Aukčiau-siosios Tarybos rinkimus. Tokiu plebiscitu jokiu būdu negalima laikyti 1940 m. rinkimų ne tik dėl to, kad Lietuva buvo okupuota, bet ir dėl to, kad buvo renkamas "Liaudies seimas". Liaudis nėra tauta. Tai jau suprato ir Jonas Šliūpas, nors tada didesnioji dalis bajorijos buvo atsiknojusi nuo lietuvių tautos.

Dialogas su Dziennik Poznanski

Jonas Šliūpas gana optimistiškai žiūrėjo į lenkuojančius Lietuvos dvarininkus. Toli gražu ne visi ir tikrieji lenkai buvo prieš Aušrą ir tautinį sąjūdį. Toks J. I. Kraševskis (1812-1887) apgailestavo, kad jis jau buvo per senas mokytis lietuvių kalbos ir pradėti bendradarbiauti Aušroje. Tarp kita ko, dėl to paties Kraševskio Aušra pakliuvo į bėdą su kai kuriais kunigais. Mat A. Višteliauskas jau anksčiau buvo išvertęs ir išleidęs jo "Vitolio raudą", kurią J. Mikštas, recenzuodamas Aušroje, palygino su Naujuoju Testamentu.
Ypač įdomiai apie Aušrą ir tautinį lietuvių sąjūdį pasisakė lenkų etnografas ir kalbininkas Jonas Karlovičius (1836-1903), kuris gerai mokėjo lietuvių kalbą. Jis rašė petrapiliniame lenkų savaitraštyje Kraj: "Pagrindinė jos (Aušros) linija nėra prieš mus (lenkus), nors pasitaikius progai ir mums kliūna. Bet pagalvokime, kad ir mūsų šovinistiškai nusiteikę laikraštukai ne visuomet yra taktiški ir teisingi. Nepamirškime, kai pradeda atsibusti ilgai miegojusios giminės, jos daugiau negu jų jėgos neša kovoja su viskuo ir prieš visus; jos švaistosi kardu į visas puses, ne visados dėl to, kad būtų reikalas būtinai ką nors pulti ar nuo ko gintis, o todėl, kad nori pajusti savo jėgą ir užsidegimą. O tada kartais ir draugams kliūva" (cit. prof. P. Lossovvskio "Po tej i tamtej stronie Niemna", Warszawa, 1985, p. 41). Reikia tiesiog stebėtis, kaip gerai suvokė ir kaip giliai pajuto mūsų tautinio judėjimo dinamiką tas lenkų mokslininkas. Lyg jam už tai atsidėkodamas, Jonas Šliūpas parašė palankią recenziją Aušroje apie Karlovičiaus lietuvišką vietovardžių studiją.

Jau matėme, kaip piktai pasisakė dr. Jonas Basanavičius dėl lenkų dienraščio Dziennik Poznanski įtarimo, esą Aušra buvo vokiečių arba rusų intrigų pagimdyta. Pasisakydamas dėl labai populiarios lenkų tezės, kad Lenkija atnešusi Lietuvai kultūrą, Jonas Basanavičius tuojau perėjo į kontrofenzyvą, bandydamas įrodyti, ką ir kiek Lietuva davė lenkų kultūrai, sulietuvindamas ne tik Kosciušką ir Mickevičių, bet ir Kraševskį, Kondratavičių, Moniušką, Mateiką ir kt. Tuo, žinoma, jis turėjo tik iššaukti juoką, — ir ne tik tarp lenkų, bet ir tarp blaivesnių lietuvių.

Visiškai kitaip į lenkų spaudos, ypač Dziennik Poznanski, pasisakymus reagavo Jonas Šliūpas. Jis bandė eiti ne konfrontacijos, bet kompromiso keliu, atrodytų, kad jis galbūt buvo geresnis politikas už Basanavičių. Gal čia jam padėjo jo ankstesni bandymai surasti modus vivendi su Petrapiliu, kurie, žinia, nedavė jokių rezultatų. Savo pažiūras į lietuvių-lenkų santykius Jonas Šliūpas išdėstė dviejuose savo laiškuose Dziennik Poznanski redaktoriui ir platokame savo staipsnyje "Bičiulystė" (Aušra, 1884, Nr. 1-3, p. 64-71). Savo pirmajame laiške iš Tilžės (1884 m. vasario 25 d.) Šliūpas pasijuokė iš lenkų spaudos, kuri bandė numarinti Aušrą dar prieš jai mirštant. Aušra tebeeinanti, tik ne Ragainėje, o Tilžėje. Plačiau jis pasisakė dėl tariamo lietuvių separatizmo ("atsimetimo geismo"). Jis truputį sofistiš-kai pareiškė: "Kur nėra valstybės, ten nei šnekėti negalima apie atsimetimą" (separatizmą). Turėjo pagrindo Šliūpas taip sakyti, nes iš tikrųjų istorinė Lenkijos-Lietuvos unija buvo tik abiejų valstybių bajorijos arba šlėktos unija, paprastų Lietuvos žmonių ji beveik visai nepalietė, arba buvo jiems visai svetima. Atmetęs priekaištą, kad Aušra buvusi Maskvos intrigų pagimdyta, jis apgailestavo, kad lenkai nenori būti lietuvių draugais, todėl greitai būsią visai sunku kalbėti apie bičiulystę su lenkais.

Į šį Šliūpo laišką plačiai atsiliepė Dziennik Poznanski redaktorius, paberdamas daug sentimentų ir meilės Lietuvai, tačiau matydamas vienintelę Lietuvos ateitį — uniją su Lenkija. To lenkų pasisakymo vertimą Jonas Šliūpas įpynė į savo straipsnį, primindamas, kad Lietuvoje auganti nauja inteligentija, tikrai lietuviška, nes kilusi "iš žmonių" (dabar pasa-
 

Inž. Vytautas J. Šliūpas su žmona Vanda L. Šliūpiene, R Ph, atvykę iš Amerikos į tėvo dr. Jono Šliūpo gimtinę Rakandžius (Gruzdžių vals.), Šiaulių rajone 1988 m. rugsėjo 17 d., prie dr. Jonui Šliūpui pagerbti pastatyto ąžuolinio stogastulpio.

 
kytume, — iš liaudies), kuriai pritarė kunigai ir diduomenė ir kuri spaudžianti bičiuliškai ranką tiems lenkams, kurie pripažįsta lietuviams žmogaus ir piliečio teises.

Iš tikrųjų Jonas Šliūpas parašė ir antrą Dziennik Poznanski redaktoriui laišką (Bitėnai, 1884 m. kovo 4 d.), kuriame prisipažįsta, kad jis niekados nebuvęs lenkų priešas ir net galvojęs, kad nuo draugystės su lenkais galinti priklausyti ir Lietuvos ateitis. Jis užbaigė tą savo laišką, draugiškai spausdamas Dziennik Poznanski redaktoriaus ranką (abu šiuos Šliūpo laiškus perspausdino prof. J. Ochmanskis savo knygoje apie lietuvių kultūrinį ir tautinį sąjūdį).

Įdomu, kad šis, nors ir nelabai drąsus, Jono Šliūpo ir Dziennik Poznanski redaktoriaus flirtas nepraėjo nepastebėtas nei Petrapilyje, nei Berlyne. Petrapilis matė jame antirusišką Aušros nusistatymą, o Berlynas apkaltino Šliūpą pasidavimu panslavizmo idėjoms. Jam buvo įsakyta per 30 dienų palikti Rytprūsius. Vėliau tas terminas buvo sutrumpintas. Jonui Šliūpui grėsė areštas. Todėl jis slapta spruko į Lietuvą.

Nepasisekusi misija pas Varšuvos generalgubernatorių

Dėl tos Jono Šliūpo "bičiulystės" su lenkų redaktoriumi vėl labai smarkiai reagavo Maskvos studentai. Antanas Vilkutaitis ko gero ne savo vardu parašė labai piktą laišką naujam Aušros redaktoriui. Laiške jis Šliūpą vadino "minkštai keptu politiku", net "pusgalviu", džiaugėsi, kad Šliūpas pagaliau pasitraukė iš Aušros redaktorių ir turėjo sprukti į Ameriką. Nors tas Vilkutaičio laiškas buvo adresuotas J. Mikšui, kaip naujajam Aušros redaktoriui, tačiau iš tikrųjų naujuoju redaktoriumi nuo 1884 m. balandžio mėnesio buvo Martynas Jankus. Jis ir atsakė redakcijos vardu Vilkutaičiui, pabardamas jį dėl pikto laiško tono. Nors, sakė jis, Šliūpas ir buvęs "aitrus", tačiau jo nuopelnų Aušrai nevalia paneigti. Pati Aušra nesiekusi jokios bičiulystės su Dziennik Poznanski. Šliūpas tai daręs visiškai asmeniškai. Dėl tos bičiulystės su lenkais Šliūpą gana smarkiai puolė ir jo draugas Petras Vileišis, kaltindamas jį maišto kėlimu prieš "gudų vyresnybę". Vileišis savo laiške Šliūpui atskleidė, kiek daug pasiekia lenkų savaitraščio Kraj redaktorius Erazmas Pilz'as (1851-1929), stengdamasis gerai sugyventi su rusų vyriausybe.

Kelis kartus Jonas Šliūpas gražumu bandė paveikti rusų vyriausybę, kad ji panaikintų lietuviškos spaudos draudimą, bet nesisekė. Dabar jam pasprukus iš Bitėnų į Lietuvą, atsirado nauja proga bandyti vėl žaisti rusiška korta. Nuo 1883 m. Varšuvos generalgubernatoriumi buvo iš istorinės Lietuvos kilęs Josifas Gurka (Hurko, 1828-1901). Aušra tikėjosi, kad jis prisimins savo kilmę ir bus palankus lietuviams (Aušra, 1883, Nr. 4, p. 117). Lietuva lyg domėjosi ir rusiškojo dienraščio Varšavskij dnevnik redaktorius P. Ščebalskis, kuris palaikė ryšius su Veiverių mokytojų seminarijos mokytojais. Dėl to kai 1884 m. pavasarį Jonas Šliūpas atsirado Marijampolėje, jis čia sutiko gana palankią nuotaiką pabandyti su Varšuvos generalgubernatoriaus pagalba gauti leidimą lietuviškam laikraščiui leisti. Pas žinomą ano meto veikėją Petrą Kriaučiūną (1850-1916) susirinko nemažas būrelis lietuvių, kurie parengė atitinkamą memorandumą, labiausiai reikalaudami dviejų dalykų: lietuviškos mokyklos ir lietuviškos spaudos.

Kadangi Marijampolės pasitarimo dauguma dalyvių (Šliūpo skaičiavimu, — 12, dr. Kazio Griniaus akimis, — 14) buvo valdininkai (mokytojai), jie nedrįso net pasirašyti po tuo memorandumu, juolab nieko nenorėjo girdėti apie važiavimą į Varšuvą. Pasisiūlė pats Jonas Šliūpas: jam, žinia, drąsos visada užtekdavo. Jis, paėmęs savo brolio Stanislovo Šliūpavičiaus pasą, nuvyko į Varšuvą, kur, deja, paties "lietuviškos kilmės" generalgubernatoriaus nerado, bet ilgėliau pasikalbėjo su P. Ščebalskiu. Pastarasis atrodė ne tik nenorįs nieko girdėti apie lietuviškas mokyklas (esą jau beveik visi lietuviai moka rusiškai) ir lietuvišką laikraštį, bet net įtaręs Šliūpą, ar jis tik nebus tas pats Aušros redaktorius Šliūpas. Todėl palikęs memorandumą generalgubernatūro-je, Jonas Šliūpas išskubėjo į Mintaują, iš jos — į Palangą, Hamburgą, iš kur jis atsidūrė Amerikoje.

Nors tam marijampoliečių planui pritarė daugelis ano meto lietuvių, jam, be abejo, būtų pritaręs ir Petras Vileišis,ir kiti lietuviai studentai, studijuoją Maskvos ir kituose universitetuose. Dėl nesėkmės visa atsakomybė krito ant vieno Šliūpo galvos. Ypač smarkiai jį kritikavo būsimasis profesorius ir Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Mykolas Romeris savo, sakytumei, labai vertingoje studijoje Litiva, pasirodžiusioje 1908 m. Jis čia matė aukščiausio laipsnio niekšiškumą ir begėdystę. Smerkė tą Jono Šliūpo misiją ir Jurgis Šaulys 1904 m. Varpe. Labai neigiamai apie tai pasisakė ir prof. J. Ochmanskis.

Iš tikrųjų, kažin ar Jonas Šliūpas nusipelnė tokio pasmerkimo? Pirmiausia, tai buvo ne jo vieno darbas. Julius Būtėnas, rašydamas 1937 m. Naujoje Romuvoje, savo straipsnį teisingai pavadino "Aušrininkų delegacija pas Varšuvos generalgubernatorių". Manding, blaiviai ir teisingai tą istoriją vertino dr. J. Jakštas: "Žvelgiant į istorines to laiko sąlygas ir į aplinkybes, iš kurių tas memorandumas kilo, Šliūpo žygis nėra jau taip peiktinas" (Dr. Jonas Šliūpas, p. 62).

Šitaip dramatiškai pasibaigė pirmasis dr. Jono Šliūpo gyvenimo ir veiklos laikotarpis. Atsidūręs Amerikoje jis nenutraukė santykių su Aušra, tačiau dabar prieš jį iškilo daugybė problemų: kaip atskirti lietuvius išeivius nuo lenkų, kaip organizuoti lietuviškas parapijas ir draugijas, kaip ugdyti jų tautinę sąmonę ir kaip padėti atbundančiai ir į laisvę bei nepriklausomybę žengiančiai Lietuvai. Prie viso to dr. Jonas Šliūpas ėjo su tokia pačia energija ir entuziazmu, kaip ir prie darbo Aušroje.
 
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai