Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVOS DVASINIAI BRUOŽAI CZESLAWO MILOSZO "ULRO ŠALYJE" PDF Spausdinti El. paštas

Czeslavv Milosz: THE LAND OF ULRO. New York, 1984. Išleido Farrar, Straus, Giroux.

Česlovo Milošo nauja knyga "Ulro šalis" gvildena Vakarų civilizacijos krizę ir nagrinėja didžiuosius rašytojus, pasipriešinusius proto ir mokslo "sudievinimui". Pasak jo, Europos civilizacijos nuosmukis prasidėjo 18 šimtmetyje, kai, Apšvietos amžiuje įsigalėjęs mokslo ir proto kultas, sugriovė sandarą tarp žmogaus vidaus ir išorinio pasaulio. Žmogaus vidus sunyko, išsiskyrė dvasinės ir pasaulietinės vertybės. Dabar, rašo Milošas, žiojasi plyšys tarp šaltų ir žmogiškoms vertybėms abejingų mokslinių dėsnių ir žmogaus vidaus pasaulio.

Pavadinimą savo knygai Milošas paėmė iš anglų romantinio poeto VVilliamo Blake'o mitologinės sistemos. "Ulro šalis" Blake'o raštuose yra patsai žemiausias iš keturių proto gamtovaizdžių, kur asmenį valdo sauvalė ir kur jis nieko nebeįžvelgia už savo siauro savanaudiško ratelio. Toje šalyje asmuo paverstas skaitline, jo protas ir širdis suskilę, mokslas ir protas virto naujais dievais.

Ar "Ulro šalis" tiktai vaizduotės padarinys? Ne, rašo Milošas: "Mes ją patys patyrėme. Nuo 18 šimtmečio kažkas, kokiu vardu mes tai bevadintume, plečiasi, šakojasi, tvirtėja". Milošo knygos herojai tie žmonės, kurie ieško išeities iš tos "nevaisingos žemės". Tai tie, kurie atsisakė pasiduoti "luošinančiam" tikėjimo ir proto išsiskyrimui — švedų mistikas Swedenborg'as, anglų poetas VVilliamas Blake, vokiečių klasikas Goethe. Ir taip pat tie, kurie nepasitenkino mokslo "objektyviomis tiesomis" ir pasirinko subjektyvią tiesą* arba, Milošo žodžiais, žmonės "einantys į žinojimą apreiškimo keliu — Adomas Mickevičius, Dostojevskis, Oskaras Liubičas Milašius. Prie šių "didvyrių" jungiasi ir Albertas Einšteinas, autoriui "mokslo šventasis", savo reliatyvumo teorija išlaisvinęs mokslą nuo Newtono mechaniškų dėsnių.

Komunizmą Milošas nukelia į patį "Ulro šalies dugną". "Kur nėra pomirtinio teisingumo", rašo jis, "kur jo broliai priklauso nuo kitų žmonių geros ar blogos valios, ten tikras ateistas įsipareigoja laikytis griežčiausių dorovinių įstatymų. Niekas, net ir kilniausiai skambantys šūkiai, tiesa ar vizija, niekados negali pateisinti asmens skriaudimo. Todėl tikram ateistui rusiškasis komunizmas yra susijęs su baisiausiais nusikaltimais: fiziniais nusikaltimais, kurių aukos buvo milijonai beginklių žmonių, ir dvasiniais: kankynėmis — prieš moralinius impulsus ir religijos išpažinimą nukreiptu teroru. Persekiodamas religiją, kurią ir ateistai turi pripažinti kaip pasigėrėtiną žmogaus vaizduotės padarinį, sušvelninantį gyvenimo ir mirties nuožmumą* komunizmas parodo savo tikrąjį — antižmogišką — veidą".

Milošas labai kritiškas ir Vakarų civilizacijos atžvilgiu. Vakarai jam simbolizuoja "pasaulietiškojo humanizmo" pralaimėjimą* prie kurio privedė ankstesnės to paties humanizmo pergalės. Tačiau autorius nepasiduoda pesimizmui. Anot jo, "romantikų svajonės apie draugišką tarptautinį bendradarbiavimą dar gali išsipildyti, kai kiekviena, net ir pati mažiausia tauta, bus pripažinta reikalinga, taip kad visos (pasaulio tautos) bus kaip vaivorykštės spalvos". Knygos skaitytojui neliks jokios abejonės, kad viena tų šalių yra Lietuva.

Czeslaw Milosz

"Ulro šalyje" Milošas taip pat išpažįsta savo meilę Lietuvai, jos gamtai ir kultūrai. Ieškodamas savo kūrybos versmių, Nobelio literatūrinės premijos laureatas grįžta į "tamsias Lietuvos žiemas", kur aštuonmetis - devynmetis berniukas — jis žvakės šviesoje skaitė viską* ką sugebėjo aprėpti jo akys ir vaizduotė. Milošo vaikystės lenkų kalboje knibždėjo daugybė lietuviškų ir gudiškų skolinių; lenkų romantinės poezijos poveikis jo jaunystėje yra neatjungiamai susijęs su Lietuvos gamtovaizdžiu.

Savo naujoje knygoje Milošas nuolat pabrėžia savo skirtumą nuo "tikrųjų" lenkų, kurie labai didžiavosi savo aristokratiška kilme. Lietuvoje augusiam rašytojui tai buvo svetima sąvoka. Kaip demokratinių įsitikinimų jaunuolis, Milošas šiek tiek gėdijosi savo "šlėktiškos" giminės, nes "šlėkta" jam buvo "išnaudotojų luomas". Būti kilusiu iš Lietuvos jam reiškė būti pranašesniu už "varšuvinius" lenkus. Kalbėdamasis su lenkų rašytoju VVitoldu Gombrowicziumi, jis pasigyrė esąs kilęs iš "geresnio krašto" — Lietuvos. Gombrowicz,ius trumpai "susvyravo", bet, susigriebęs, atsikirto, kad nors jis pats iš vidurio Lenkijos, jo šeima kilusi iš Žemaitijos, nuo Milošo gimtojo Nevėžio krantų, ir tiktai po 1863-jų metų sukilimo iš ten emigravo į Lenkiją; Nevėžio slėnis Milošiui yra Lietuvos širdis ir jos pati idiliškiausia dalis. "Aš jau niekad nebeaplankysiu to gamtovaizdžio ir nebepatirsiu, kaip laikas jį pakeitė", rašo jis.

Milošas prisimena ir kitus rašytojus, kuriuos su Lietuva sieja dvasinė giminystė. Jis rašo, kad Adomas Mickevičius užaugo Lietuvoje, "Užkampyje", kurio nepalietė Apšvietos amžiaus skepticizmas. Lietuva, Mickevičiaus "provincinė mūza", buvo jo užuovėja, ir todėl poeto pasaulėjauta ne lenkiška, o lietuviška. Mickevičiaus atvejis, anot autoriaus, patvirtina lenkų kritiko Niemojewskio teoriją apie "racionalią Lenkiją" ir "mistišką Lietuvą". Todėl lenkai niekad neapsorbavo Mickevičiaus misticizmo — Mickevičius, rašo Milošas, buvo "per didelis lenkų literatūrai, per sunki našta jai. Ir todėl ta literatūra — pradedant Slovvacki'u ir baigiant Gombrowicz'iumi — taps serija sukilimų prieš Mickevičių".

Oskaras Liubičius Milašius turėjo atrasti savo Lietuvą; Kai 1918 metais Lietuva vėl sugrįžta į žemėlapį — "iki dalelės buvusios Didžiosios kunigaikštijos sumažinta, bet vis dėlto Lietuva", rašo Milošas, — tai Lietuvos valstybei Oskaras Liubičius Milašius prisiekė savo ištikimybę. Prieš 1918 metus jis nieko nežinojo apie Lietuvos tautinio atgimimo sąjūdį ar apie lietuvių kalbą; Jis pasirinko Lietuvos pilietybę, nes, anot Milošo, jis buvo pasipiktinęs, kad Lenkija, pati daugelį dešimtmečių gyvenusi vergijoje, pradžioje atsisakė pripažinti nepriklausomą Lietuvą; Oskaras Liubičius Milašius keletą metų buvo Lietuvos atstovas Paryžiuje ir Briuselyje; savo protėvių žemę jis aplankė 1922 metais. Iš jo laiškų išryškėja, kad jo apsisprendimas buvo moralinio pobūdžio: įsijungdamas į naujos Lietuvos valstybės diplomatinę tarnybą^ jis manė atpirksiąs savo "egoizmą" ir pasitarnausiąs artimui.

Autoriaus cituojamuose Oskaro Liubičiaus Milašiaus laiškuose randame dar vieną į savo protėvių žemę įsimylėjusį "dvasinį tremtinį", Paryžiuje gyvenusį lietuvių kilmės kritiką Maurice Prozor'ą; Jam Milašius taip rašė: "Mes, du lietuviai menininkai, ištremti iš savo fizinės tėvynės . . . buvome priversti susikurti dvasinę Lietuvą j kuri ne mažiau lietuviška, bet įstatyta į tokią tolimą praeitį ir ateitį, kad ji tampa beveik vaizduotės padariniu. Susiedamas mane su mano gentimi, su mano protėviais, jūs įkėlėt mano asmenybę į ypatingą perspektyvą, užpildėt tuštumą, kurią aš taip stengiausi užpildyti ... Aš nepaprastai geidžiu tikros gimtinės ir šis poreikis yra pirminis mano kūrybos impulsas. Jūs įstatėt mane į konkrečią vietą šioje žemėje — Lietuvą — ir taip jūs suteikėt fiziškas šaknis mano menui ir darbui".

Česlovo Milošo šaknys taip pat Lietuvoje. "Ulro šalyje" jis išreiškia gilią padėką Katalikų Bažnyčiai ir Lietuvai — už savo "Lietuvišką vaikystę". Taip savo knygoje jis jautriai ir įtaigiai įrašo Lietuvą į pasaulinės kultūros žemėlapį.

Milošo knyga nėra nuoseklus mokslinis veikalas. Jos milžiniška tema prašosi daug išsamesnio nagrinėjimo. "Ulro šalis" — tai autoriaus intelektualinė ir dvasinė odisėja, subrendusio menininko žvilgsnis į jį supančią civilizaciją ir į savo dramatišką margaspalvį gyvenimą;
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai