Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Gabriel Garci'a Marquez PDF Spausdinti El. paštas
Parašė BIRUTĖ CIPLIJAUSKAITĖ   
Vaizduotė ar tikrovė: Šimtas metų vienatvės

1967 m. pasirodęs iki tol dar tik gana siauram skaitytojų rateliui pažįstamo Gabriel Gareia Marquez romanas Šimtas metų vienatvės bematant autorių pavertė pasauline garsenybe. Pirmąjį leidimą sekė kiti, pakartojami ir išperkami kas mėnesį, kas savaitę (per tris metus išparduota pusė milijono egzempliorių. Tuoj pasirodė ir vertimai į prancūzų, italų, vokiečių, anglų kalbas. 1968 m. pabaigoj Le Monde jį pristatė beveik kaip naują stebuklą.1 Šis žodis gal geriausiai tinka apibūdinti Šimto metų vienatvės pasauliui. Amžiuje, kur paskutiniu laiku buvo daugiausia eksperimentuojama naujomis formomis bei struktūromis, kur iš skaitytojo nuolat reikalaujamas intelektualinis pajėgumas bei įsitempimas, staiga atskleisti knygą, kurioje viską viršija gaivalinga vaizduotė, atrodo, lyg patektum oazėn, keliaudamas per dykumą. Gareia Marquez išradingumas sutelkia tokią jėgą, kad jis iš karto užvaldo skaitytojo dėmesį ir jo neatleidžia, kol užverčiamas paskutinis knygos puslapis. O ji neplona ir, svarbiausia, tokia kondensuota, kad galima ją skaityti vis iš naujo, atsistojant kas kartą kitoj plotmėj. Dėl to gal apie ją tiek ir rašyta: vieni ten mato pasaulio sukūrimo simbolį; kitų nuomone, ji atstovauja Pietų Amerikos dvasiai bei kultūrai; tretiems tai puikus nuotykių romanas; dar kiti stengiasi joje įžiūrėti religinius bei filosofinius pradus ar ieškoti mitologinių struktūrų. Taip pat galima ją skaityti, analizuojant grynai tik pačios kalbos parinkimą bei apvaldymą.

Šimtas metų vienatvės yra visa tai ir dar daugiau. Gal didžiausia šio romano dorybė ta, kad jis prieinamas bet kokio amžiaus ar išsilavinimo, įvairiausių reikalavimų skaitytojui. Mario Vargas Llosa, kita žymi figūra šių dienų Pietų Amerikos literatūroje ir geras Gareia Marquez draugas, pakartotinai apie jį rašęs, surinko visą savo "išmintį" į neseniai pasirodžiusią 650 puslapių kritikos knygą, pavadintą "Dievažudystės istorija".2 Šis veikalas itin įdomus ne tik tuo, kad jame pateikiami visi biografiniai duomenys ir smulkus visų Gareia Marąuez veikalų nagrinėjimas, bet ir dėl jame pareikštos paties Vargas Llosa (Miestas ir šunys; Žaliasis namas; Pokalbis "Katedroje" autoriaus) teorijos apie romaną. Jo nuomone, Šimtas metų vienatvės išskirtinas dėl trijų savybių: tai 1. "totalus" romanas, 2. sugebantis sujungti didžiausias priešingybes ir tuo pačiu siūlantis neišsemiamas galimybes ir 3. prieinamas bet kam. Prie to gal reikėtų pridėti, kad jis nuostabus ir tuo, jog nemažiau, negu kiti naujenybių ieškotojai, eksperimentuoja forma, struktūra, kalba, bet tas beveik nepastebima, nes jo pasakojimo būdas visad labiau pagauna vaizduotę, negu žadina norą analizuoti. Nemažiau nustemba skaitytojas, sužinojęs, kad toks "grynai fantastinis", pilnas stebuklų pasaulis, sutinkamas šios knygos puslapiuose, iš tiesų labai nuosekliai remiasi tikrove. Vargas Llosa studija parodo, kad struktūralistinis kritikos metodas Garci'a Marquez interpretavimo galimybių nepajėgtų išsemti: viskas jo kūryboje yra tikra, ištraukiama iš autoriaus praeities, o ne išrandama.

Visa, ką Gareia Marquez iki šiol yra parašęs, sukasi apie tą pačią ašį, vyksta tame pačiame pasaulyje: jo vaikystės pasaulyje. Visi kritikai pripažįsta, kad pirmieji, prieš Šimtų metų vienatvės sukurti veikalai yra lyg vis nauji bandymai kuo tiksliau prieiti prie jį "apsėdusių" temų bei norimos sukurti aplinkos: iš novelės į novelę, iš romano į romaną kartojasi ta pati vietovė, tie patys personažai bei jų godos. Tai Įgalina sekti rašytojo brendimą. Kiekvienoje knygoje vaizduotė darosi vis lakesnė, humoras tampa vis labiau subtilus. Sunku įsivaizduoti, kad po paskutinio šedevro rašytojas begalėtų eiti ta pačia kryptimi. Po 1967 metų jis yra paskelbęs keturias trumpas noveles ir tekstą vienai filmai. Šiuose veikaliukuose išryškėja autoriaus noras vis daugiau eksperimentuoti forma: viena iš novelių susideda iš vienintelio, per keturis puslapius besitęsiančio sakinio, į kuri įeina kelių asmenų "point of view", dialogai, aprašymai — visa kaip nenutrūkstantis pasąmonės srautas. Šias noveles skaitant, kyla bauginanti mintis: nejaugi ir Garcia Marquez pasiduos formalinio intelektualizmo pagundai, sekdamas Cortazar ar Vargas Llosa pavyzdžiu, ir iškeis lūrybingą vaizduotę į žonglieravimą struktūriniais elementais? Tai netrukus bus galima pamatyti naujame romane (yra kritikų, kurie tvirtina, jog šis autorius tik romanuose atskleidžia visą savo vaizduotę ir talentą, nes trumpos novelės forma jį varžo): Patriarcho ruduo, kur autorius, atrodo, nori išeiti už Pietų Amerikos pasaulio ribų, jau baigiamas. Pagrindiniam personažui sukurti kaip modelį — diktatorių — jis ima Kubos Bautis-tą, Staliną ir, tur būt, nors iš dalies, Franco.

Gabriel Garcia Marquez gimė 1928 m. Kolumbijoje ir sakosi jau nuo to laiko, kai turėjęs šešiolika metų, norėjęs parašyti "tą patį" romaną.3 Jo tvirtinimu, pirmasis bandymas jį iš karto įtikinęs, kad tai pasiekiama tik milžiniško darbo ir ilgos patirties dėka ir kad reikią pradėti nuo trumpesnių veikaliukų. Tačiau prisipažįsta, kad pirmasis Šimto metų vienatvės poskyris išliko toks pat, koks tada buvo užrašytas. Nors sunku įsivaizduoti rašytoją su lakesne bei vaisingesne vaizduote, Garcia Marquez nuolat pabrėžia, kad pasisekimo ir pasitenkinimo paslaptis glūdi darbe bei pilnutiniame susikoncentravime. Kol rašo, jis niekuo kitu negali domėtis ar užsiimti ir beveik "pradingsta gyvenimui". Tvirtina, kad būna patenkintas, jei per dieną parašo vieną "priimtiną" novelės eilutę ar romano puslapį. Šimtui metų vienatvės sukurti jam reikėjo 18 mėnesių, kurių metu užsidarė savo "Mafijos oloje" Meksikoje ir visai nesirūpino tuo, iš ko pragyvens jo šeima. Kai baigė rašyti ir išlindo vėl į pasaulį, skolų buvo pridaryta už 10.000 dolerių. Kitą romaną — Pulkininkas neturi, kas jam rašytų4 — perredagavo vienuolika kartų.

Iš pradžių Garcia Marquez neturėjo jokio pasitikėjimo savimi ir pirmą novelę pasiuntė spaudai tik perskaitęs vieno kritiko straipsnį apie tai, kad "jaunoji karta nesugeba nieko doro sukurti". Kai kitą savaitę ta novelė buvo paskelbta ir to paties kritiko didžiai išgirta, autorius sakosi tikrai išsigandęs: "Ir ką daryt dabar, kad jis nebūtų sukompromituotas?" Nutarė bandyti toliau. Bet pasitikėjimas savimi dar vis neatėjo. Pirmąjį romaną Lapų sūkurys pasiuntė vienai leidyklai Argentinoje ir gavo iš garsaus kritiko, įeinančio redakcijos komisijon, patarimą . . . geriau pasiieškoti kitos profesijos. Ir dabar, kai ką siunčia spaudai, dažniausiai tai daro tik draugų prikalbintas. Ilgus metus jis dirbo vieno dienraščio korespondentu ii dėl to praleido nemažai laiko Italijoje ir Paryžiuje. Italijoje susidomėjo filmų gamyba; 1961 m. nuvažiavęs į Meksiką, iš karto tik tuo duoną pelnėsi. Sakosi, kad noras tapti rašytoju jam atėjęs beskaitant Faulknerį (1960 m. apkeliavo visas Faulknerio aprašytas vietoves), bet pilnai suprato, ką "galima padaryti su romanu", tik padirbėjęs su filmomis: priėjo išvados, kad romanas teikia daug daugiau galimybių ir duoda daugiau laisvės.

Pirmasis Garcia Marquez romanas: Lapų sūkurys, parašytas 1955 m., neseniai pasirodė anglų kalba.5 Jau jame veiksmas vyksta vietovėje, kuri taps visų jo knygų centru: Macondo. Tai iš tikro autoriaus gimtasis miestelis jūros pakrantėje, vardu Aracataca, išdygęs pilietinių karų metu, pasiekęs ypatingo klestėjimo tarp 1904 - 1910 metų, amerikiečiams (United Fruit Company) ten įkūrus bananų plantacijas, ir visiškai sunykęs, jiems jas palikus. Visas gyvenimas ten įtakojamas klimato: nežmoniškų karščių ir ilgų lietaus periodų, kurių aprašyme Garcia Marquez pasiekia neįtikėtinų "plonybių". Sutinkami šioj knygoj jau ir keisti, nekasdieniniai personažai bei situacijos: visa jo kūryba remiasi jų parinkimu. Vargas Llosa aiškina, kad tokia didelė "netikrovės" dozė galima dėl to, kad kai Garcia Maqąuez gimsta, Aracataca gyvena jau grynai praeitimi, virtusia mitu.6 Nuo pat pirmo romano įsigali ir absurdo tema.

Įdomu tai, kad pirmosios novelės, parašytos prieš Lapų sūkurį, buvo gerokai skirtingos: daug abstraktesnės, sprendžiančios intelektualias problemas, dar nepasiekusios kalbos skaidrumo bei lankstumo. Atrodo, kad tik pajutęs nenugalimą Aracataca nostalgiją, kai studijuoja teisę Bogotoje, praregi, kad ten, savo vaikystėje, reikia ieškoti visų kūrybos pradų.

Vaikystė, praleista tame "gyvenimo užmirštame" kampelyje, palieka neišdildomus įspūdžius. Išauga jis senelių globoje (tėvai dirba didesniame miestelyje), didžiuliame, jau pusiau apleistame name, kur senolė nuolat seka pasakas ar pasakoja nuotykius apie namų įkūrimą (Garcia Marquez sakosi iš jos paveldėjęs ir savo stilių: populiaraus pasakotojo šnekesį), kalbasi su mirusiais ar mato šmėklas. Dalis kambarių namuose rezervuoti "vęlėms", ir mirtis ten yra nuolat besikartojanti tema. Ji perkeliama ir į Garcia Marquez kūrybą. Kai senolė apanka (ji išgyvena apie šimtą metų), ji dar giliau pasineria vaizduotės pasaulin ir vadovaujasi tik intuicija. (Su senatve, apakimu, su faktu, kad visi jos bendraamžiai vienas po kito išmiršta, suintensyvėja ir vienatvės tema, kurią Gabrielius ypatingai pajunta, sugrįžęs su motina į kaimą parduoti namų po senelės mirties. Viename iš interviu jis tvirtina, kad vienintelė knygų tema ne Macondo, o vienatvė). Senelis, pilietinių karų aktyvus dalyvis, nuolat anūkui byloja apie savo kovas, ginklo draugus, neteisybes, tačiau jis miršta, Gabrieliui tesulaukus aštuonių metų. Autorius betgi dar ir dabar tvirtina, kad "po to jau nieko įdomaus mano gyvenime neįvyko". Senelio figūra patarnauja ne vieno pagrindinio veikėjo sukūrimui. Panašiai viena teta atrodo išimta iš trisdešimt metų vėliau parašyto Šimto metų vienatvės. Šios knygos Amaranta beveik tiksliai atitinka motinos seserį, gyvenusią su seneliais ir duodavusią kaimo žmonėms keisčiausius patarimus (kai atneša jai parodyti ypatingai didelį kiaušinį, sako, kad reikia jį sudeginti viduryje kiemo, nes iš jo išsirisianti pabaisa) ir pasakojusi, kad turinti baigt "nustatytu laiku" savo įkapes, nes taip susitarusi su mirtimi. Ir visa tai buvę sakoma tokiu natūraliu tonu, kad ir ji pati, ir jos klausytojai tuo tikėdavę. Tokioje aplinkoje mažasis Gabrielius skaito Tūkstantį ir vienų naktį ir lengvai pasiduoda vaizduotei, nes šiose pasakose atranda nė kiek nesunkiau įtikimą pasaulį, negu tas, kuriame gyvena.
V.Vizgirda Pora (1956)
Kita ilgą laiką Gabriel Marquez dėmesį traukusi knyga buvo Rabelais Gargantua et Pantagruel. Vargas Llosa nuomone, jis iš ten pasiėmė sugebėjimą perdėti, kiekvieną pasakojamą dalyką beribiai išpūsti, tuo pačiu jį suskaldant į vienas iš kito gimstančius fragmentus. Panašiai, kaip Rabelais, taip ir Gareia Marąuez personažai moka neišpasakytai džiaugtis valgiu bei gėrimu ar grynai materialinėmis žmogaus buities apraiškomis. Jis pats, kalbėdamas apie galimas įtakas, tvirtina, kad sąmoningiausiai, ypač stilistiniu atžvilgiu, mokęsis iš Virginia Woolf, Faulknerio, Kafkos ir He-mingway. Pastarąjį ypatingai vertina dėl jo stiliaus paprastumo. Sakosi, kad jei Faulkneris jam įdiegęs norą rašyti, tai Hemingvvay parodęs, kad reikia bėgti nuo Faulknerio manierizmų.7 Pasiekti preciziško trumpumo ilgą laiką jam atrodė vienas iš jo svarbiausių uždavmiųr-^'Viena iš mano kūrybinį procesą lėtinusių priežasčių buvo susirūpinimas pamesti didžiausią Pietų Amerikos romane įsigalėjusią ydą: retorišką perkrovimą".8 Prisipažįsta, kad dažnai ir daug skaito Borges, nes gėrisi jo "skalpeliniu tikslumu", nors aplamai jo kūrybos ("šalta ir intelektualinė") nemėgsta. Knyga, kurią jis būtų norėjęs parašyti, tai Camus Maras. Ir čia jis pavydi autoriui "stilistinių priemonių asketizmo, kalbant apie tokį didelį įvykį".

Trumpos apybraižos rėmuose aptarti visą Gareia Marquez kūrybą neįmanoma.9 Neįmanoma ne tik dėl jos apimties bei turtingumo, bet ir dėl to. kad tai būtų lygu atimti būsimam skaitytojui didelį džiaugsmą: Gareia Marquez reikia skaityti ištisai, nes didžiausia jo dorybė glūdi ne tame. ką jis sako, o kaip tai įvykdo. Bent kiek su juo supažindinti noriu tik suminėti pagrindines jo temas bei išraiškos bruožus. Ne vienas kritikas yra pasisakęs, kad visi jo veikalai turi tą patį pradą: prarasto rojaus, (šiuo atveju: jo vaikystės pasaulio' ieškojimas. Gareia Marquez yra giliai įsišaknijęs Pietų Amerikos tradicijose bei papročiuose ir puikiai supranta bei pagauna vietinių gyventojų galvojim. būdą bei elgseną. Visose jo knygose tiek "gryni ispanai", tiek su plantacijomis atkeliavę amerikiečiai, tiek kalnų indėnai vaizduojami kaip svetimas elementas: jo sukurto pasaulio branduolį sudari tas mišraus kraujo kolumbietis, kurį jis matė nuo pat vaikystės. Į jo pavaizdavimą įpina ir visus pagrindinius Kolumbijos (galima net būtu sakyti: simboliškai Pietų Amerikos) istorijos faktui pilietinius karus, socialinę neteisybę, valdžios juokingą kišimąsi ten, kur ji nekompetetinga. Politine satyra Gareia Marąuez raštuose (kaip daugelio P. Amerikos rašytojų, gyvenančių ne savo kraštt stipri, tačiau niekad netampa knygos tikslu: tai tik viena Kolumbijos kasdienybės apraiška, kurios neįmanoma nuslėpti, norint parodyti tikrovę.

Skaitant Šimtą metų vienatvės, pamažu iškyla primityvaus tropikų pasaulio vaizdas, kur prietarai daug stipresni už religiją, kur visas viešas gyvenimas pajungiamas šeimos ar genties sistemon. kur abiejų lyčių santykiai vadovaujasi beveik gyvuliškų geidulių dėsniais, kur gamtos įtaka visai žmogaus buičiai dar visagalė. Kiekvieno veikėjo vaizduotė tokia stipri, o tikrovės pažinimas toks menkas, jog autorius gali sau leisti nuolat šokinėti iš vienos į kitą. Tai ir yra vienas Gareia Marquez stiliaus — ypatingai Šimte metų vienatį, — ryškiausių bruožų. Tikrus epizodus jis kart pristato lyg vaizduotės padarus, o apie pačius fantastiškiausius įvykius kalba taip natūraliai, jiems skirdamas vos trumputę užuominą, lyg tai būtų paprasčiausia, visų priimta tikrovė. Taip Macond gyventojai, žiūrėdami į čigonų skraidinamus kilimus ar į pirmąjį kaiman atvykusį ir gyventojus "stebuklų pagalba" norintį religijon patraukti kunigą, demonstruojantį, kaip, išgėręs šokolado, jis gali pakilti keliais centimetrais į viršų, mažiau nustemba, negu išvydę atšniokščiantį traukinį, į kuri reaguojama kaip į šėtono išmislą. Macondo įkūrėjas, kai jam pademonstruojamas naujas išradimas — fotografijos aparatas, nutaria "pagamint" įrodymą, kad Dievas iš tiesų egzistuoja, ir tyk padaryt jo nuotrauką (abu jam vienodi stebuklai). Viena iš tetų pakyla į dangų ir nebegrįžta; visas kaimas suserga nemigo ir užmaršties liga, kurios metu anksčiau iš kortų ateitį skaičiusi "burtininkė" pradeda skaityti praeitį. Ton neaiškion plotmėn įpinamas ir bananų plantacijos darbininkų streikas, kurio metu vieną naktį išžudyti, nuvežti į pakrantę ir sumesti į jūrą visi maištavusieji. Sis įvykis pristatomas beveik kaip nerealus, kaip vieno iš pagrindinių veikėjų, išlikusio gyvo ir "mirusiųjų traukinyje" atgavusio sąmonę, bet nuo tokio smarkaus sukrėtimo "beveik" išėjusio iš proto,11 sapnas, kuriam niekas netiki.12 Visi subtilūs perėjimai iš vienos plotmės į kitą remiasi gracingu humoru, kuris taip ir palieka pačiam skaitytojui išspręsti, kas ten tikėtina, o kas ne. (Į vieną komentarą, priekaištaujantį, kad jis perdaug pasi-duodąs vaizduotei, Garcia Marąuez atsakė, kad viskas jo knygose tikra, nes "viskas Pietų Amerikoje įmanoma". Kitą kartą betgi tvirtina, kad negalėtų rašyti, nuolat neatsiremdamas į savo asmeninius išgyvenimus, Į tikrovę). Dvilypių situacijų puoselėjimas, nuolatinis klausimų kėlimas primena vieno Šimto metų vienatvės veikėjo pasisakymą: "Literatūra yra geriausias bet kada išrastas žaislas pasišaipyti iš žmonių".13

Natūralus gamtos pasaulis Garcia Marquez knygose išryškėja kaip sveikesnis, negu civilizacija. Tiesiogiai jis to nepasako, bet užuominų netrūksta. Taip Macondo gyventojai, nutarę "progresuoti", vietoj anksčiau ten skrajojusių ir čiulbėjusių paukščių kiekviename name pastato laikrodžius su muzikos mechanizmu; civilinės valdžios pirmąkart Į Macondo atsiųstas atstovas prisistato su būriu kareivių - policininkų, nors iki tol kaime nebuvo jokių nusikaltimų; bananų plantacijos atnešta ekonominė gerovė visai pakerta gyventojų moralę.
Simbolinę reikšmę galima įžiūrėti ir keturis metus trunkančiose, po streikuojančiųjų sušaudymo pratrūkusiose liūtyse, primenančiose tvaną, ir viso miestelio pradingimą vėjo sūkuryje (knygos paskutiniame puslapyje).

Vaizduotės svarba pabrėžiama pirmuosiuose romano puslapiuose: Jose Arcadio Buendia, Macondo įkūrėjas, pristatomas kaip išskirtinai lakios vaizduotės žmogus, pastatantis Macondo sapne nurodytoje vietoje. Jo žmona Ursula, jį pragyvenusi ir sulaukusi netoli šimto penkiasdešimt metų, į galą visai apanka, bet niekas to nepastebi, nes ją gelbsti jos vaizduotė bei intuicija. Tik ji iš tiesų supranta, kas dedasi namuose ir net visame miestelyje. Visas pasaulis, prasidėjęs knygos pirmuosiuose puslapiuose ir negrąžinamai dingstantis jos pabaigoje, numirštant paskutiniam Buendia šeimos palikuoniui, taip pat tik pačiame gale atskleidžiamas kaip rašytojo vaizduotės padarinys: paskutiniajam šeimos atstovui pavyksta iššifruoti knygos pradžioje pirmojo ten užklydusio čigono paliktą rankraštį ir pamatyti, kad jame jau buvo surašyta visa, ką skaitytojas sekė rutuliuojantis po truputį. Tuo patvirtinama ir visą romaną persunkianti likimo tema, susieta su vienatve, vystoma visose galimose apraiškose: "Tačiau, dar prieš pasiekdamas paskutiniąją eilutę, jis suprato, kad jau niekad neišeis iš to kambario, nes buvo skirta, kad veidrodžių (ar miražų) miestas būtų nušluotas vėjo ir išdildytas iš žmonių atminties tą patį akimirksni, kai Aureliano Babilonia baigs šifruoti pergamentus, ir kad visa, kas juose parašyta, negalės pasikartoti nei iš pradžios, nei iš galo, nes gentims, pasmerktoms šimtui meti] vienatvės, neduodama antro šanso šiame pasaulyje".14

Šimtų metų vienatvės galima skaityti kaip Pietų Amerikos istoriją, kaip viso pasaulio sukūrimo bei žlugimo simbolį, kaip vienos šeimos kroniką ar atskirų asmenų egzistencinių problemų pateikimą. Tokiai interpretacijų gausybei įgalinti Garcia Marcjuez naudoja įvairiausias stilistines priemones, pradedant cikline ne tik viso veikalo, bet ir kiekvieno poskyrio struktūra, baigiant mažyčių detalių pakartojimu, Įrodančiu, kad laikas stovi vietoje, ar, užuot slinkęs rjirmyn, sukasi aplink ir aplink. Gian Battista Vico "corsi e ricorsi" teorija čia labai akivaizdi,. sustiprinta tų pačių vardų bei būdo savybių pakartojimu per devynias generacijas, visko atvaizdavimu esamajame laike, nors nuolat šokinėjant iš jpraeities į ateiti. Tokios "visa žinančio" autoriaus užuominos pateisinamos knygos vjabaigoje: Macondo ir jo gyventojų likimas buvo išpranašautas pergamentiniuose rankraščiuose, atseit, žinomas nuo pradžios iki galo jį užrašiusiajam; Buendia šeimai teko jį tik įgyvendinti.

Stiliaus kondensuotumas čia pasiekiamas simultanišku įvairių įvykių bei personažų pristatymu ir vystymu bei naudojama elipse. (Nereikia užmirkti, kad Garcia Marquez gerai pažįsta filmų techniką). Pats autorius stengiasi savo kūrinyje visai nepasirodyti, tuo būdu laimėdamas betarpišką skaitytojo įjungimą savo sukurtan pasaulin ir pristatydamas ji kaip tikrovę.

Daugiausia Šimtas metų vienatvės džiugina savo gyvybingumu, kiekvieno personažo vaizduotės ekskursais, egzotiškų įvykių ar vietovių vaizdavimu, pasiekiamu dinamizmu, savo sodria kalba. Tai jau tikrai ne "ispaniškas", o "Lotynų Amerikon joadarinys, sukaupiantis savyje visą tropikų vešlumą bei spalvingumą. Jei pirmuosiuose romanuose, ypač Pulkininkas neturi kas jam rašytų, Gar Marcjuez labai saugojosi ilgo, vaizdingo sakinio ir ieškojo koncentruoto tikslumo, čia jis kartais užsimiršta ir leidžiasi nešamas čiurkšlėmis trykštančios vaizduotės. Taip kiekviename sakinyje c. _ nauji įvaizdžiai,15 niekad negirdėti palyginimai nauja, dar tebesiformuojanti kalba. Ir nors tiek daug kiekviename sakinyje, kiekvienoje pastraijpoje sutelkta, bendras įspūdis, gaunamas skaitant šią knygą, niekada nėra varginantis.17 Anaiptol, viskas ten lengva, šviesu, viskas skrieja paslaptingon, bet viliojančion nežiniom

Perskaičius Šimtų metų vienatvės, kyla nona autoriui padėkoti už jo antiintelektuališkumą, už tai, kad jis pagaliau sugriovė 1925 metais Ortes y Gasseto suformuluotą pranašystę, jog romanui nebeliko ilgai gyventi, nes jis nebeturįs, kokia linkme vystytis.18 Grįždamas į pasaulį, sukurtą pasakų bei riterių ąr nuotykiu romanų pavyzdžiu, bet meistriškai panaudodamas visas modernaus romano technikas, Gareia Marquez įrodo, kad romanas dar gyvas ir tebegyvuos, kol bus rašytojų, nepaneigiančių vaizduotės svarbos, bet džiaugsmingai pasiduodančių jos valiai.



1. La Monde, 1968.XII.7. Iki 1971 m. vidurio spėjo pa-
sirodyti 39 "interviews", 6 apybraižų rinkiniai, 185 straipsniai.
2. Historia de un deicidio, Barcelona - Caracas, 1971.
3. Gabriel Gareia Marcjuez & Mario Vargas Llosa, La
novela en America Latina: dialogo, Lima, 1968, p. 26 - 27.
4. EI coronel no tiene quien le eseriba, Bogota, 1958.
5. Recenzuotas Alfred Kazin The New York Times Book Review, 1972.11.20; trumpesnė recenzija Time, 1972.III.13. Išleistas kaip Leaf Storm and Other Stories prijungia ir paskutiniąsias Gareia Marcjuez noveles.
6. "Garci'a Marąuez: de Aracataca a Macondo", 9 asedios a Gareia Marquez, Santiago de Chile, 1969, p. 126 - 146. Tą patį pakartoja Historia de un deicidio, p. 20.
7. Įdomu tai, kad pats Hemingvvay prisipažįsta paprastumo bei išraiškos ekonomijos išmokęs iš vieno XX a. pradžios ispanų rašytojo, Pio Baroja, kuris daugeliu atvejų primena Gareia Marcjuez pagrindinę ideologiją, nors niekad nepasiekė tokio meistriškumo, nei gimė su tokia lakia vaizduote.
8. Emmanuel Carballo, "Gabriel Gareia Marųuez, un gran novelista latinoamerieano", Revista de la Universidad de Mė-xico, vol. XII, no. 3, noviembre 1967, p. 10.
9. Angliškai skaitantys elementarų įvadą į ją ras Books Abroad \Vinter 1970 numeryje: \Volfgang A. Luchting, "Gabriel Gareia Marcjuez: The Boom and the \Vhimper", ar Sup-plement on Gabriel Gareia Mifrųuez' One Hundred Years of Solitude, 70 Review, Ne\v York, Center for Inter-American Relations, 1971.

10. Tūlio Cortazar gyvena Paryžiuje, Gareia Marcjuez paskutiniaisiais metais Barcelonoje, Mario Vargas Llosa "skraido" i.š universiteto į universitetą: Puerto Rieo, London.
11. Klausimas, kas yra sveiko proto, o kas beprotis, kurį dažnai kelia Gareia Marcjuez, ir atsakymas visuomet paliekamas atviras.

12. Užklaustas, kodėl jo raštuose nuolat kartojasi vadinamoji "smurto" ("violeneia") tema, Gareia Marcjuez viename "interview" atsakė, kad jis tokioj aplinkoj išaugo, ir per savo gyvenimą jau tiek "sulikvidavimų" matė, jog niekad negalės jų užmiršti. Įdomu tai, kad, nors jaunystėj jis buvo komunistuojantis, po apsilankymo į Rytų Europos kraštus pradėjo kritikuoti jų režimą ir su entuziazmu paskelbė savo herojum Castro. Kubos sukilėlių naudai dirbo keletą metų. Nors ir dabar jiems simpatizuoja, atrodo, didysis entuziazmas sumažėjo, pamačius, kad ir ten galima rast ydų. Dabartinė Kolumbijos politinė santvarka jam nepriimtina — jau eilė metų gyvena svetur.
13. Cien anos de solidad, 8a ed., Buenos Aire-, p. 327.
14. Id., p. 351.
15. Mario Benedetti (9 asedios a Gareia Marquez) įžiūri Gareia Marcjuez įvaizdžiuose siurrealistinius pradus.
16. Pavyzdžiu gali būti Ursida Iguaran, šimtametės senutės, aprašymas, artinantis jos paskutinėms dienoms: "Ursula atrodė, kaip džiovinta slyva, paskendusi naktiniuose marškiniuose"; "ji atrodė, lyg ką tik užgimusi senutė".
17. Visiškai priešingas įspūdis gaunamas, skaitant kitą beveik tuo pačiu metu pasirodžiusį ir kritikų kaip tikrą šedevrą išgirtą kubiečio Jose Lezama Lima romaną: Paradiso (La Habana, 1966), kur barokinė technika tokia įmantri, jog reikia sukaupti visas pastangas tikrai suprasti, apie ką jis kalba.
18. Jose Ortega y Gasset, La deshumanizacion del arte e Ideas sobre la novela, Madrid, 1925.
Redakcijos prierašas: jau gavus šį autorės straipsnį, jos aptartojo romano vertimas pasirodė ir lietuviškai: Gabrielis Garsija Markesas. ŠIMTAS METŲ VIENATVĖS. Iš ispanų kalbos vertė Elena Treinienė. Vilnius, 1972, 365 psl.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai