Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ODISĖJOS MAŽOJOJE LIETUVOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JONAS MAČIULIS   
Klausydamas Vilniaus Universitete prof. V. Mykolaičio-Putino paskaitų ir rašydamas diplominį darbą apie K. Donelaičio kūrybą, svajojau aplankyti Lazdynėlius, Tolminkiemį, kad pamatyčiau tai savo akimis. Svajonei išsipildyti buvo lemta tik 1956 m. "Literatūros ir meno" redakcijoje rašančiam apybraižas rubrikai: "Rašytojai prie kūrybinio darbo stalo", man atrodė, kad pati vertingiausia savaitraščiui medžiaga ir būtų mano svajonė apie Donelaitį. Poeto kūryba bolševikmečiu buvo aktuali, tik nepakeliui komunistų partijai jo, kaip dvasininko, asmenybė. Sumanytam mano žygiui redakcijoje nepritarė: nėra jubiliejinės datos, draudžiama pasienio zona... Sumaniau kelionę atlikti savarankiškai, pėsčias, bet pe-tyriau, kad galima važiuoti traukiniu į Kaliningradą (Karaliaučių), todėl pasikeitė mano maršrutas. Iš Rašytijų Sąjungos pasirūpinau neapmokamą komandiruotę, palydimą rusų kalba raštą aplankyti K. Donelaičio gyventas vietas, neminint draudžiamoje zonoje Tolminkiemio, ir naktiniu traukiniu išvykau. Turėjau tik krepšį, palydimus dokumentus ir fotoaparatą su popierium užrašams, nes buvo šiltos birželio dienos. "Skoro Kaliningrad!" — pranešė vagono palydovė, o netrukus traukinys iš saulėto rytmečio tarsi į tunelį įsmuko... Tai buvo dengta geležinkelio stotis, surūkusi, nemačiusi šepečio, dažų nuo karo pradžios... O mačiau Budapešto, Berlyno!..

Klaidžiojau po nepažįstamą miestą, buvusį milijoninį miestą, kurio gatvės buvo tuščios, nykios, daug uždarų kiemų kareivinių būstams, daug žiojėjančiais langais ir durimis namų, šoninės gatvės užverstos. Miestas pasirodė toks, koks buvo Vilnius prieš dešimt metų po karo, kai mes.studentai, valėm vokiečių gatvę, ruošdami ją naujoms statyboms, universiteto akademiniame chore dainuodami: "Broliai, atstatysim miestą Gedimino...", o Karaliaučių griovė, tvirtai sumūrytus architektūrinius šedevrus ardė, kad užmūrytų pasirinktų gyventi namų langus, duris. Per daug pasirodo esama šviesos. Radau pilį, laukiančią savo amžių galo. O senoji Katedra savo išlikusiomis sienomis, bokštu atrodė ir didinga, ir nyki. Rodos, kad ji išėjo iš miesto ir dabar stovi vidur plačios aikštės. Su žeme sulyginti namai, kurie supo ją, lyg motiną, tą viduramžių šventovę. Neišliko senojo universiteto, senosios Albertinos, kur gyveno ir mokėsi K. Donelaitis, kairėje Katedros pusėje neliko L. Rėzos kapo. Tik aukštomis kolonomis prisišliejęs prie Katedros šono sveikas sveikutėlis filosofo Imanuelio Kanto mauzoliejus. Lyg koks stebuklas!

— Kokiu būdu sveikas išliko filosofo Kanto mauzoliejus?,— paklausiau mieste sutiktą pagyvenusį rusą karininką.
Ką tokį?.. A! Tą... Atradom sveiką, nuėmę smėlio maišus... O štai mūsų gintaro muziejų vokiečiai pavogė... Nerandam...

Nufotografavau Katedrą, Kanto mauzoliejų, sienose likusias lentas ir viską, ką radau dar įmanoma ir verta fotografuoti, nes visos epitafinės plokštės buvo nuplėštos, sudaužytos. Arčiau altoriaus iš dešinės atradau kiek sveikesnę į sieną atremtą Boguslavo Radvilos (1620-1669) epitafinę lentą. Ji priminė man Lietuvą ir paskutinįjį vyriškosios linijos Biržų kunigaikštį. Tarp duženų turėjo būti čia ir S. Rapolionio plokštės skeveldros su įrašu: "Čia guli didis vyras, lietuvių tautos garbė!" Deja! Susimąsčiau apie epitafinės lentas, Katedrą ir Gintaro kambarį. Susimąsčiau apie vagies ir niekintojo moralę. Gintaro kambarį laikai atras, viltis išliko, bus ir džiaugsmo. O ar galima permaldauti įžeistus velionis? Ar galima atsiprašyti būsimas apiplėštas, paliktas be praeities atminimo kartų kartas? Ar gali išniekintojas kokiu nors būdu nuplauti savo gėdą, jeigu ji jau tapo amžina?.. Apžvelgdamas niūrias katedros sienas, pastebėjau virš buvusio centrinio altoriaus įrašą. Ovalo centre buvo gili patrankos šūvio duobė, o virš, aplinkui, baltavo užrašas: Slavą Sovetskim Artileristam! Po ovalo šūviu jau kita ranka kukli pastaba: Stydno pered Evropoj! Kaip visai priešingo nusiteikimo jaunuoliai plika siena pasiekė tokią aukštybę, man liko nesuprantama... Ovalą su šūvio pašlovinimu nufotografavau, įamžindamas abu užrašus. Aišku, kad tik įvežus pabūklą į šventovę, buvo pelnyta šitokia "snaiperio šlovė", kai dar tebebuvo altoriai su jų plafonais, karnizais. Reikėjo juk šitokių "kopėčių".

Neradęs senojo universiteto, kuriame mokėsi ir dirbo S. Rapolionis, M. Mažvydas, I. Kantas, L. Rėza, J. Bretkūnas, K. Donelaitis ir daug kitų Lietuvai reikšmingų mokslo vyrų, susiradau naująjį Karaliaučiaus universitetą, ne subombarduotą ar išdegusį, o apgrobtą ir nuniokotą mokslo šventovę. Aukštame, erdviame jo vestibiulyje, tarsi amfiteatre, pasitiko mane visos antikinės mokslo, meno mūzos... Fotografavau jas ir fotografavau pasibaisėdamas. Kai po kelių metų, supratęs ko netekau, norėjau dar jas pamatyti, kad galėčiau nufotografuoti, neradau ir universiteto rūmų, kuriuos galima buvo restauruoti. Skubėta juos nugriauti, nes ir mūzos buvojau aklos, kitos puse galvos, sušaudytos jų akys, krūtys, genitalijos... Neįėjau į Katedrą, nes durys buvo jau užkaltos, durelės užrakintos, langai užmūryti. Ar jaunoji rusų karta suprato niekšystę ir nutrynė "šlovinantį" armiją užrašą altoriuje? Ar ir dabar jis ten, aukštumoje, mąstytojo I. Kanto kaimynystėje?

Paskubėjau į geležinkelio stotį, nenorėdamas pavėluoti į traukinį. Įsigijau bilietą į Gusevą (Gumbinę), o turėdamas kiek laiko, sumaniau nufotografuoti Karaliaučiaus geležinkelio stotį. Reikėjo užbaigti filmo juostą. Nufotografavau, bet nė nepamačiau, kaip staiga iš abiejų pusių apstojo milicininkai, išplėšė iš rankų fotoaparatą, nuvarė mane į skyrių. Ištardė, išvartė dokumentus, krepšį, kišenes, išklausiau daug piktų žodžių, kuriam tikslui fotografavau karinį objektą — geležinkelio stotį... Stengiaus laikytis ramiai, atsakinėti oriai, atsiprašinėjau, bet juostos neišgelbėjau. Viršininkas balsą sužemino, bet liko principingas. Iškviestas "specialistas" aparatą atidarė, juostą ištraukė, apšvietė. Man išėjo blogai, o gal ir gerai. Jeigu juostą būtų pasiėmę, išryškinę, būčiau neišsigynęs, kad neturėjau tikslo sušaudytas universiteto mūzas ir Katedros "lozungus" panaudoti karių išvaduotojų ir tarybinės santvarkom šmeižtui. Buvau neatsargus, daug ko netekau. Bet anuomet pasakyti visą tiesą, ką mačiau, girdėjau, išgyvenau, buvo negalima, todėl ir į pirmąją apybraižą grįžęs maža ką tesudėjau.

Karaliaučiaus katedra. Von Bills litografija. 1840 m.

Atvažiavęs į Gumbinę, turėjau užtenkamai šviesaus meto. Iš Ig. Šlapelio išleistų K. Donelaičio raštų žinojau, kur Lazdynėliai, bet vyliaus rasti knygyne kokį nors Mažosios Lietuvos žemėlapį. Paslaugi, šneki pardavėja suprato, ko man reiktų, tik padėti negalėjo. Knygų ir žemėlapių vokiečių kalba neturėjo. "Gal jų gautumėt Kaliningrade, antikvariate, o čia tokias degino...", — bet patarė užeiti į vietos garnizoną, o ten jau žinos, kur koks kaimas buvo. Garnizone budintysis pažiūrėjo į mane įtariai. Senųjų vietovių, kurių daugelis neliko, niekas čia neieško, niekam ir nereikia. Dabar pas juos esąs užsiėmimų metas. Tik išgirdęs, kad aš iš Vilniaus atvykęs, o šiose apylinkėse yra gimęs lietuvių literatūros klasikas, įvedė mane į svečių kambarį ir paprašė užrašyti ant paduoto lapelio vietovių pavadinimus: Baitschen, Lasdinehlen. Nuaidėdavo koridorium žingsniai, trinktelėdavo uždaromos durys... Ilgai teko laukti. Kankino mintis, kad į Vilnių dabar jau tikrai teks grįžti per Maskvą, Solovkas po daugel metų. Guodė tik, kad turiu šiokius tokius Rašytojų sąjungos popierius, ko čia ieškau, kad mano fotoaparatas tuščias, tuščia ir užrašų knygelė. O būčiau įtartas šnipinėjimu užsienio naudai. Minutės, atrodė, virsta valandomis, kol galiausiai durys atsidarė ir įžengė kapitonas su žemėlapiu rankoje. Iš draugiško pasikalbėjimo aiškėjo, kad mano pašnekovas skaito grožinę literatūrą, girdėjęs ir apie lietuvių Donelaitį, bet kad jis gimęs Kaliningrado srityje, to nežinojęs. Susidomėjęs išskleidė karinius naujus rajono žemėlapius, klausinėdamas, kur gimęs, kada, ką sukūrė? Išgirdęs, kad poetas visai ne tarybinis, kiek nusivylė, o kad jis aštuonioliktojo amžiaus rašytojas, kai čia buvo gyventa lietuvių ir vietovardžiai buvę lietuviški, o tik vokiečiai, kolonizuodami Mažąją Lietuvą, keitė vietovardžių galūnes, vertė į vokiečių kalbą arba įvardino savaip, jis nežinojo. Kapitonas apgailestavo, kad jam neteko susipažinti su šito krašto istorija, o kariniuose žemėlapiuose gyvenvietės dabar jau pakeistos, daugelio ir visai neliko. Iš kalbų girdėjęs, kad kažkokiam pulkininkui ar generolui už vietovardžių pakeitimą į slaviškus buvo suteiktas geografijos mokslų kandidato ar daktaro laipsnis. Pritariau karininko pastebėjimui, kad dabartiniai pavadinimai dažniausiai tik žuvusiųjų karių, rusų rašytojų, politikų pavardės arba išgalvoti, neatitinkantys kraštovaizdžio. Čia jis prisiminė Butų dalyje dirbantį seną atsargos kariškį, turintį ir vokiškų žemėlapių, reikalingų jam medžiojant žiemą. Draugiškai išlydėtas, buvau ir senojo medžiotojo draugiškai priimtas. Matyt, mane jau palydėjo kapitono telefono skambutis, kas ir ko ateis. Man beliko nusibraižyti Lazdynėlių apylinkės planą, ir kur tie Baičiai, iš kurių Donelaičiai atsikėlė į Lazdynėlius.

Penktajame kilometre Stalupėnų (Nesterovo) link mane užklupo vakaras. Kairiau turėjo būti Lazdynėliai, bet tame šone žiburių nemačiau, o dešinėje Sadvaičiai jau žiburiavo. Ten ir paprašiau nakvynės. Iš kalbos, kad žemės plotai didžiausi, darbo daug, o žmonių trūksta, supratau patekęs pas "Komunaro" ūkio brigadininką. Vyšniovkos kaimas, taip pavadino Lazdynėlius, neturi elektros, todėl visi keliasi į centrą. Iki kaimo rytuose, man rūpimų Baičių, dar trys kilometrai.

Rytą šeimininko jau neradau, išėjau ir aš į Vyš-niovką-Lazdynėlius. Sodytkelis, kuris anksčiau gal nuo plento ėjo kaimo link, buvo nuniokotas, stori liepų kelmai apaugę atžalomis. Ties pasiaukele dešinėn nusitęsė keliolika sodybų. Vienos jau nu-sikėlusios, kitose dar gyvenama. Visos jos skendėjo vyšnių soduose. Toliau — dvaro pastatų tik pamatai. Kiemas didžiulis, arčiau ūkinių pastatų sena apvali kūdra, ar įgriuvęs didelis šulinys. Medžiai aplinkui nupjauti. Man dingojos, jog tai galėjo būti kaimo naujakurių kūdra. Siaurės rytų kampe už buvusio parko taip pat kūdra, bet jau didžiulė, vėlesnių laikų, melioruojant žemesnę užpelkėjusią vietą. Už jos — sodas. Nykiai atrodė parko kelmynė. Liepos atžėlu-sios krūmais, o klevų, kaštonų kelmai negyvi. Tarp jų užtikau ir ąžuolo kelmą, ant kurio atsisėdęs nusibraižiau situacinį buvusio dvaro planą. Franz Tet-zner rašė, kad Lazdynėlių dvaro parke, prof. A. Bezzenberger'io ir kitų kultūros veikėjų rūpesčiu, buvo pastatytas K. Donelaičio gimtinei pažymėti akmuo, prie jo pasodinti berželis ir ąžuoliukas iš Tolminkiemio laukų. Apmaudu, kad sėdėjau ant to ąžuolo kelmo, gailėjau dingusio atminimo akmens, o nepaskaičiavau senolio metų, kai rievės kelme buvo tokios ryškios. Tik stebėjaus plačiais gyvenamojo namo išlikusiais prieangio laiptais, kuriais kopinėjo Belovai, parku, kurį sodino dvarininkas, ir dairiaus į esančias ryčiau nuniokotas kapinaites, kuriose, be abejonės, atgulė K. Donelaičio tėvai. Lyg ir nieko kito donelaitinio čia neradau, vien tą žemę,^ padangę ir tą ovalinę kūdrą, apie kurią jau galėjo bėgioti Kristijonukas. Dairinėjaus ir po horizontą, kuris, be abejonės, buvo tas pat, tik jau ne toks pat. Aplinkui čia turėjo būti giria, jeigu tėvas buvo miško "vartas" — eigulys — ir už tai gavo žemės ir algą. Buvo tylu, jokio žmogaus, tik iškalbingai bylojo man praeitis. Mintimis ir širdimi jaučiaus prisilietęs prie aštuonioliktojo amžiaus pradžios Lazdynėlių dvasios. Tam užteko kaimo kapinaičių, apvaliosios kūdros, molingosios žemės, kraštovaizdžio, Kristijono kūrybos, laiškų ir jo išlikusių pastabų metrikinėse Tolminkiemio bažnyčios knygose.

Prūdas Lazdynėlių kaime

Staiga prasidėjo šūvių poškėjimas. Pro medžių viršūnes šiauriau pamačiau šaudyklos sargybinio bokštelį. Šaudymas buvo mokomasis, bet kulkos re-košetu kažkur kiaukčiojo, todėl nuo aukštumėlės norėjau pasitraukti. Pamačiau ir besiartinantį kareivį. Pasirodė, kad tik jo drapanos kareiviškos, o rankose jis nešėsi dalgį.

— Žiūrėjau iš tolo, ką čia jūs veikiat, — gyvai prašneko atsargos kareivis, priėjęs ir pasisveikinęs. — ... Bijoti nėra ko, šaudoma į kitą pusę...
Mudu sėdomės ant gyvenamojo namo pamatų ir pasišnekėjom. Pasirodė, verta kai ko jį paklausinėti. Tatuiruota ranka jis — Saša — rodinėjo, kur kokius šio dvaro pastatus ir jam teko ardyti, kai čia stovėjo ir jo karinys dalinys. Ir tai, kad prie rytinio namo kampo jungėsi mūro tvora su mažais varteliais, o netoli buvęs ankštas plokščias akmuo su vokišku užrašu. Buvęs ten, kur kelmas ir krūmas. Kelmas ant kurio sėdėjau, o krūmas ne dekoratyvinis, gal nukirstos gudobelės atžalos. Pasirodė, kad Saša gyveno Lazdynėlių dvare, o paleistas į atsargą liko gyventi Vyšniovkoje, nes čia esą galima gyventi, kai jo kraštuose "nėr ką veikt". Kada ir kas pašalino paminklinį akmenį, kuris buvo išlikęs, Saša nežinojo, tik pastebėjo, kad kapų čia nesaugo, o naikina. Tada tik pasakiau, kad buvęs čia dvaras tai tik vieta, kur gimęs lietuvių literatūros klasikas, o buvusį čia atminimo akmenį seniau pastatė lietuvių rašytojui vokiečiai. Padėkojęs Sašai už šias žinias, pro nuniokotas Lazdynėlių kapines išėjau į plentą. Ilgai "balsavau" sunkvežimiams, važiavusiems Stalupėnų link, kol pagaliau pasigailėjo manęs keleivinis autobusas. Kelionei pėsčiomis į Tolminkiemį buvau pasirengęs, gerai susipažinęs su Mažosios Lietuvos senaisiais vietovardžiais ir su H. Unger'io "Neue Ort-snamenkarte der Provinz Ostpreussen" žemėlapiu, kuriame nuo 1938 m. Tilžės, Įsručio, Gumbinės, Pilkalnio- Schlossberg, Stalupėnų-Ebenrode, Dar-kiemio-Angerapp ir Geldupės-Geldapp apskričių lietuviški vietovardžiai jau buvo pakeisti į vokiškus. Reikėjo eiti plentu per Milūnus-Milluhnen-Mue-lengarten, Šilupėnus-Schillupoenen-Stolzenau, Košubus-Kossuben, o ties Baubelių-Baubeln-Windberge plentu pasukti dešinėn į Tolminkiemį-Tollminkehmen-Tollmingen. Kryžkelėse retai kur radau akmenyse iškaltas vietovardžių rodykles, visur jau buvo apiblukę rusiški vietovardžiai, kurie man nieko nesakė.

Tikra sumaištis. Žinojau, kad Tolminkiemis dabar Cystyje Prudy, kad visur ištremti vietiniai lietuvninkai ir vokiečiai, kad kraštas kolonizuotas rusais. O aš į vietoves tebežvelgiau K. Donelaičio laikų akimis. Ir ėjau tuo keliu, kuriuo ir jis važinėjo. Jau nuo Miliūnų tarsi įsisiūbavęs kraštovaizdis subangavo — kalvos kalvelės abipus plento lyg kopė į horizontą, pasiremdamos tarsi viena kitai peties. Šen ten per kalvų keteras link sodybų bruože sodytkelių vėrinėliai, tik sodybų jau nebuvo, retai kur beraudo-navo vienkiemių stogai. Ties Košubais, klevų apsupta mane pasitiko bažnyčia, iš tolo graži, raudonu bokštu skendinti žalumoje. Užkopiau šlaitelį, užėjau vidun. Ir ši šventovė nusiaubta, be langų, durų, vidus išdaužytas. Po ketverių metų vėl važiavau tuo plentu, bet Košubų gražuolės nė klevų jau nebuvo. Nyku ir liūdna.

Artėjau prie Tolminkiemio. Kelio vingiais leidaus į Šventainės upokšnio slėnį. Dešiniau suraudonavo geležinkelio stoties vandens bokštas. Neramia širdimi dairiaus Donelaičio bažnyčios, kurioje pagal Fr. Tetznerį, yra poeto kapas. Deja! Užėjau į pirmuosius dešinėje prie Šventainės namus ir paprašiau vandens atsigerti. Išgirdau, kad šeimininkė su vaikais kalba lietuviškai... Ir pro Lazdynėlių kapus eidamas, girdėjau motiną šaukiant: "Jonuk, varyk karvutę namo! Parsinešk grėblį!.." Pasirodė, kad čia gyva Donelaičio laikų dvasia, ir geras šiltas jausmas užliejo krūtinę. Cystyje Prudy gyveno trejetas lietuvių šeimų — viena iš Žemaitijos, pora — iš Dzūkijos, pabėgusių nuo tremties, atradusių čia ramesnę vietą ir daug tuščių namų. Dzūkuodama šeimininkė pasakojo, kad ūkių vadovai mielai priima sumanesnius ir darbštesnius, ne girtuoklius lietuvius, vertina juos ir dėl to, kad geriau sugeba paruošti pašarus žiemai — jų sukrauti pašarų kūgiai nesupūva. Vienas tarybinio ūkio direktorius visas brigadas sudarinėja iš mūsų žmonių ir gyvena geriau
 

Šis antkapis yra Pikelių kaimo kapinėse (apie 4 km. nuo Tolminkiemio)
Nuotraukos šiame ir 296 psl. — Jono Mačiulio

už visus kitus. Pasukus kalbą apie Donelaitį, jo bažnyčią, kapą, išgirdau istoriją, kurią patsai vargu būčiau iš vaizdo suvokęs, kas sugriovė Tolminkiemio bažnyčią. O Donelaičių šeimos kapas esąs ne čia, o toliau, ką žinąs jos vyras. Iš darbo grįžęs, pasakysiąs.
Išėjau žiūrėti bažnyčios, kurios "griūvančios sienos kas dieną nyksta, apleistos ir vienos!.." (pagal Maironio "Trakų pilis"). Kildamas į kalvelę, šventoriuje pamačiau didžiules mazuto cisternas, tįsančias ant nuvirtusios mūrinės tvoros, pro jas — brūzgyną, kur stūksojo yrančios bažnyčios sienos. Jei ne moters žinia, bėdą būčiau vertęs karui... O iš tikrųjų vietos garnizonas suardė ją malkoms, nutraukdamas lynu bokštą, stogą jau po karo. Stogo čerpių duženos, tarsi prišluotos, buvo prie pietinės sienos, suniokotos pietinėje pusėje kapinės, paminklai išvartyti, pri-derglota. Pro langų angas iš vidaus kyšojo storokos medžių šakos. Nenusakomas ir traktorių kelias prie cisternų. Pakalnėlėje, pietvakarių link turėjo būti našlių namas, statytas K. Donelaičio. Dabar ten dykynė ir dilgėlės. Dingę ir kiti prie bažnyčios buvę pastatai, likęs tik vienas vakarų link, statytas iš akmenų senovinis namas (!). Klausinėjau, kur dingo kiti, atsakymas buvo vienas: sauvaliavo čia buvęs garnizonas, kareiviai pardavinėjo už naminę viską ir namus, kuriuos ardyti paprasta, kai plytos sumūrytos moliu.

Artėjo vakaras. Buvo liūdna ir graudu. Laikas buvo jau grįžti į dzūkų šeimą, priėmusią mane taip maloniai, bet Sventainės krūmokšniuose pradėjo čiauškėti Donelaičio laikų palikuonės lakštingalos ir nusprendžiau tą vasaros naktį paklaidžioti po apylinkes. Ties bažnyčia kryžkelėje radau akmenyje kelio rodyklę "Pallaedszen" — į Pelėdžius ir į Varnius (Warnen), Pievgalius (Poewgalen), Balupėnus (Bal-lupeunen). Tą šviesią birželio naktį klaidžiojau tų kaimų link. Iš pradžių nužvelgiamas iš laukų darbo grįžtančių, šnekančių, tarsi zalcburgiečių, svetima čia kalba, ant galo likęs jau vienas kelio piligrimas, lydimas K. Donelaičio pamiltų būrų dvasios ir lakštingalų giesmės. Jaučiau apsvaigęs, tarsi vaikščiočiau tarp būrų, pamilusių Vyžlaukio kalveles.
Rytą išėjau Samanynės sodytkeliu ieškoti kitų Donelaičių kapų Pikelių-Pickeln-Gnadenheim kapinėse. Reikėjo įsitikinti, kad ir dvidešimtame amžiuje Tolminkiemio apylinkėse gyventa Donelaičių.

Prof. V. Mykolaitis-Putinas, skaitydamas, universitete 1950 metais apie K. Donelaitį paskaitas, pateikė žinių ir apie poeto šeimą, artimuosius ir kitus Donelaičius. Karaliaučiaus universitete studentų imatrikuliacijose užtikta jų: 1679 m. —Jonas, 1680 m. — Mykolas, 1706 m. — Mykolas, 1709 m. — Jonas, 1736 m. — Kristijonas, o paskutiniuoju 1762 m. — Kristijonas-Pričkus, tai Kristijono brolio Pričkaus sūnus. Juo baigėsi Donelaičių imatrikulia-cijos. Si pavardė nepasitaiko tarp dvasininkų, dvarininkų ar pirklių. Minėtini tik Kristijono tėvo giminaičiai valdininkai — Zaumarų amstrotas ir Karaliaučiaus krygsrotas. Poetas Kristijonas ir jo brolis Mykolas, mirę Tolminkiemyje, palikuonių neturėjo. Profesorius paskaitoje darė išvadą, kad su Lazdynėlių Donelaičiais baigėsi jų pavardės linija, o kraują tęsė Kristijono seserys — Grigulienė, Tetme-jerienė ir Laugienė, likusios gyventi Lazdynėlių apylinkėse.

Iki Pikelių keturi kilometrai. Kapinėse dešinėje pusėje matyti nupjautos liepos. Viskas taip, kaip buvo pasakota. Jos suverstos ant kapų, paminklai išvartyti, prislėgti kamienų ir storų šakų. Neradau, ko ieškojau, bet kilo mintis, kad gali būti nuverstas kniūbsčias. Rausiaus po akmenų luitais, ranka čiuopiau epitafijas, pavardes. Juk dzūkas negalėjo apsirikti, kada tikrai jį matė, pjaudamas liepas. Po vienu užčiuopiau reljefingus "...Įeit", o ir toliau "...one Įeit". Smarkiai sutvaksėjo širdis. Juk tai — Doneleit! Su svertu nuritinau liepą, nuvaliau atverstą akmenį, užstūmęs pastačiau jį ant pjesdestalo, nufotografavau . Nusirisdama liepa jį vėl nuvertė. Į kitą kadrą pateko ir liepa.

Iš Tolminkiemio nusprendžiau grįžti per Miel-kiemį, Vištytį, kitais keliais, tačiau miško kelyje paklydau, sutemo ir, tik Šiaurinės žvaigždės vedamas, išėjau į plentą, rytą jau buvau Stalupėnuose ir traukiniu grįžau į Vilnių. "Socialistinio realizmą" metodu parašiau apybraižą, kad bent dalį įspūdžių pateikčiau skaitytojams. Praėjo daug metų, kol atėjo jubiliejinė data...
Aplankęs profesorių, papasakojau jam apie Karaliaučių, Tolminkiemį, Lazdynėlius ir tarsi pasigyriau, atradęs Mažojoje Lietuvoje Donelaičių pavardės tąsą ir dvidešimtame amžiuje. Išklausęs tai, profesorius pasakė: "Dar daug ko tenka mums ieškoti, kad atrastumėm, kas dar nepražuvę".


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai