Aidai.eu Apžvalga

DĖL "DANGAUS IR ŽEMĖS ŠAKNŲ" RECENZIJOS

Perskaitęs Pr. Visvydo recenziją "Keturių kartų lemtį pasakojant" (Aidai, 1984 m. 6 nr.), prisipažįstu, vargiai atpažįstu savo knygą "Dangaus ir žemės šaknys".

1.    Romą Valį, vieną iš pagrindinių mano knygos personažų, Visvydas (V.) perkrikštijo į "Vali!".

2.    Visvydas tikina, kad Goldfainas "keršydamas nušauna" savo dukters mylimąjį Ibseną. Mano knygoj Goldfainas nenušauna Ibseno.

3.    Visvydas kuria, jog "Aliukas visą laiką ilgisi komunistės rusės, likusios Sąjungoje". Išradinga psichologinė motyvacija: Aliukas galėjo būti septynerių metukų amžiaus. Gi mano knygoje Aliukas iš tikrųjų ilgėjosi ne "komunistės rusės", bet savo mamos.

4.    Visvydas toliau teigia: Aliukas "per pirmąjį bolševikmetį žudo liaudies priešus, kol pats išprotėja. . ." O mano knygoje iš tikrųjų jis nenužudo nė vieno "liaudies priešo".

5.    Visvydas išranda, kad kronikininkas "gina lietuvių istorinę nekaltybę. Pasitaikiusius nusižengimus prieš žmoniją suverčia tik 'padugnėms' ir išimtinei šutvei' (m. p.). Gi mano knygoje kitaip parašyta: "Bet už tos meškerės užsikabino tik atsitiktinės 'padugnės', paskiri kerštininkai ar išimtinė šutvė" (m. p.).

6.    Visvydas tvirtina, kad Jurgio brolis Kazys "kaip lietuvis ir žmogus"... "sužlunga" dėl to, kad nepriklausomybės kovų metu buvo pasidaręs raudonarmiečiu. Netiesa. Didžioji jo sielvarto priežastis buvo mylimos žmonos netekimas, nesutarimas su sūnumi ir kt. Knygoje parašyta, kad pirmuoju bolševikmečiu jį "pagriebė kaip kontrarevoliucininką ir išvežė į rytus".

7.    Visvydas interpretuoja: "Kadangi Rachilė veido šviesumu ir nosies tiesumu skyrėsi nuo visos šeimos narių, ji buvo lietuvių priglausta ir slepiama" (m. p.). Tai recenzento insinuacija. Aš nežinau tokių lietuvių. Gi Rachilę apsėmė gelbėti bei slėpti Romas Valys, kurs nematavo žmonių pagal veido spalvą* netikrino nei sovietinio gen. Bykovo nosies, kai gelbėdamas jo kūną chirurginiu peiliu lopė . . .

8.    Visvydas prikiša man "tautiškai etninių sąskaitų" suvedžiojimą su kitataučiais. Jisai "raustančiu veidu" . . . "rodo", "kur nuogumas šviečia pro patriotinio epo skylėtas drapanas". Toliau recenzentas teškia, kad "menką nuomonę romanistas turi apie lenkų kultūrą". Šį interpretą paremia teiginiu: "Jam (Romui Valiui) lenkų kultūra tėra tik 'muilo burbulai' ". Betgi iš tikrųjų Romas Valys tekste kalba ne apie lenkų kultūros menkumą* o apie penkių lenkų kultūros atstovų nevisai lenkišką kilmę: "Ta višta (Lenkija) puošiasi svetimom plunksnom". O kitoje vietoje: "Tik sunku pasakyti, kas reikšmingiau — kūrėjo kilmė, aplinka ar kūrinys".

9.    Visvydas sako, kad "tekste nelietuvių ausys tampomos visiškai nemotyvuotai", nes, jo nuomone, lenkuose " 'poniškumu' nedaug kas puikavosi antrojo pasaulinio karo pabaigoje". Jam yra lenkų ausų tampymas, kai Anderso armijos karininkas iš vokiečių nelaisvės išvaduojamą lietuvį Vilių taip pasitinka: "Lietuvis? Chamas! . . ." Šia proga galiu atskleisti neva paslaptį, jog ta scena yra ne autoriaus išmonė, o paimta iš tikro įvykio karo pabaigoje.

10. Visvydas tikina: "Tuo tarpu (kronikininkas) kategoriškai (m.p.) pakaltina Lietuvos žydų bendruomenę, kurios nariai didžiai neproporcingais kiekiais prisidėjo prie (vietos) žmonių areštavimo, trėmimo, genocido' ". Ši citata klaidina jau vien dėl to, kad atsieta nuo potekstės apie nacius — bramanus bei jų galvoseną. Jo žodis kategoriškai implikuoja, kad žydai pakaltinti išskirtinai, be išlygų. O tai netiesa. Nes knygoje neigiamas Goldfainas yra "šešėlinamas" jo svainio Ambaraso, kurs bandė gelbėti Rasą Valytę antruoju bolševikmečiu, o ką jau bekalbėti apie Rachilę Goldfainaitę, charakterizuotą kaip "žmoniškiausią moterį".

11.    Kitas recenzentas būtų pastebėjęs, kad ir rusų tautybė, kurią jis tariamai gina, knygoje nenuskriausta. Blinovas, čiabuvis rusas, girtuoklėlis ir partinis, yra atmieštas atėjuonio rusų komisarėlio, kurs išgelbsti Jogailą, "buožę". Sibiran nutremtos Jatulienės geriausia draugė buvo rusė Dunia, kurios pagalba lietuvės šeima apsigynė nuo bado pirmąją tremties vasarą ir t.t. Beje, Dubriakovas, "pilkoji eminencija", nebūtinai tapatintinas su rusais. Jame esama ir "lietuviško kraujo". Su tokiu neįmanoma suvedinėti recenzento brukamas "tautines sąskaitas".

12.    Recenzentas teigia, jog mano "mintyse tik tokia Lietuva buvo: heroiška, tyra, pilna išmonės" . . . (m. p.). Netiesa. Abejoju, ar heroiška yra žudyti belaisvius; knygos partizanai nevisur turėjo po ranka gydytoją Romą Valį, sulaikantį belaisvius žudančias savųjų rankas. Nežinau, kiek tyra yra Lietuva, kai knygos mažaraštė dainininkė Natalija, padienė samdinė, atmesta ją suviliojusio ūkininkaičio, nusiskandina su pavainike gyvybe. Jurgis, recenzento laikomas idealiu veikėju, vis dėlto laimi pasiturinčio ūkininko vienturtę apgauliom apžiūrom. Ne tik sibiriečiai lietuvių tremtinių vaikus pravardžioja ir tyčiojasi, bet ir lietuviai savo krašte kankina naujoką mokinį, nemokantį jų kalbos, nebyliu ar mergos vaiku vadina, ir tas (Aliukas) užaugęs traumų neatsikrato, ir t.t.

Vis dėlto yra vienas tikras, nors pertemptas, Visvydo priekaištas, kurį įmanoma paremti knygos duomenimis, būtent: joje nepaminėta, jog "tada lietuvių dauguma VVehrmachto karius pasitiko su gėlėmis kaip išgelbėtojus" (dauguma su gėlėmis?). Tačiau sofistikuoti lietuviai, juoba kronikininkas, galėjo vadovautis nesena patirtimi, kai tie patys vokiečiai atplėšė Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos, ir jų kėslų (Drang nach Osten) pažintimi, tad pateisinamai pabrėžė lietuvių sukilimą ir Laikinąją vyriausybę, užbėgusią vokiečiams už akių. Deja, šis įmanomas priekaištas neatmiešia kitų priekaištų.

Išvada: normalus knygos mėgėjas, nepažįstąs manęs ir nieko nežinąs apie mano romaną* perskaitęs Pr. Visvydo recenziją; mano knygos neims nė į rankas ir tokią dovaną išmes į šiukšlių dėžę. Padaryta skriauda.

Sukurta: Kretingos pranciškonai