Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JUNGTINĖS AMERIKOS VALSTYBĖS IR MAŽOJI LIETUVA PDF Spausdinti El. paštas
Amerikiečio akyse Mažoji Lietuva — tokia geografiškai tolima, kad jam sunku įsivaizduoti, kaip JAV interesai galėtų paliesti aną už plataus Atlanto gulinti kraštą. O ir dažnas mažlietuvis negali apsiprasti su faktu, kad ana užjūrinė galybė savo sprendimais radikaliai galėjo paveikti jo tėviškę.

Svetimų jėgų ir veiksnių purtyta ir kratyta per šimtmečius, Maž. Lietuva susilaukė pačių pagrindinių tautinių ir politinių pakeitimų per einamojo šimtmečio du pasaulinius karus. Amerika, būdama abiejų karų dalyvė ir karus laimėjusių santarvių narė, taikos sąlygas apspręsdama, savaime kaip tik lėmė ir Maž. Lietuvos likimą, nežiūrint sprendėjo ir auką skiriančių visokeriopų tolumų. Gyvybiniai interesai, kurie JAV vertė jungtis į karo veiksmus Europoje, ir šiandien dar neleidžia joms atsikratyti savo dalies atsakomybės už antrojo pasaulinio karo pasėkų iššauktą tarptautinės, t.y. visų tautų, padėties trapumą.

Abu karus riša savaimingas vientisumas, kuriame lemiamą vaidmenį atliko JAV: pirma Versalės taikos derybose 1919 metais, o paskui — antrojo karo eigoje ir pabaigoje; aliantų amerikiečių, britų ir rusų konferencijose, kuriose bandyta padėti taikos sutarties pagrindus, bet, dėl pradedančių pašlyti tarpusaviu santykių, tenkintasi tik tų t pastangų atidėjimu ad calendas graecas.

Santarvininkų sudėtis buvo vienokia pirmuoju, kitokia antruoju atveju. Karinės bei politinės sąlygos ir principai, kuriais grįsti jų sprendimai, taip pat skirtingi — tam tikrais atžvilgiais net diametraliai priešingi.

Abu karai tačiau lėmė ne tik Maž., bet ir Didž. Lietuvos likimą kartu: pirmojo karo išdavos, atnešdamos viltingas prošvaistes gyventi bendroje ir laisvoje valstybėje, gi antrojo karo eiga, užkardama tiek vienai, tiek ir antrai lietuvių daliai tą pačią rusiško karo grobio nelaimę.

Ne šio rašinio tikslas nuodugniai ir pilnai aptarti visų šių lemtingų įvykių raidą. Bus tenkinamasi tik panagrinėjimu JAV vaidmens. Sprendėjais buvo patys aukščiausieji JAV karo ir politikos vadovai — prezidentai Wilsonas (A), Rooseveltas (B) ir Trumanas (C).

A
Pirmam pasauliniam karui baigiantis, JAV buvo galingiausia valstybė pasaulyje. Vokietijos ir Austro-Vengrijos imperijos ėmė griūti, Rusija buvo paskendusi revoliucijos suirutėje, JAV aliantų pajėgumas — ilgo karo smarkiai pažeistas, ir Azijoje Kinija dėl pilietinių savų karų ir Japonijos užmačių į jos žemes bei nepriklausomybę — disintegracijos pavojuje — bejėgis milžinas.

Thomas W. VVilsonas tokios JAV pozicijos svorį ir atsakingumą gerai suprato; jis jautėsi įgalintas daryti drąsias ir didingas politines išvadas, kurios kartu atitiko ir kai kuriuos jo charakterio bruožus. Būdamas didelis eruditas, įžymus teisių ir politikos mokslų žinovas, užgrūdintas ilgų vidaus politikos kovų patyrimu, jis pasižymėjo ne tik drąsa, kovodamas už savo įsitikinimus, bet ir sugebėjimu abstrakčias idėjas suglausti detalizuotoj programoj praktiškam įgyvendinimui. Įsitikinęs žodžio — ypatingai ir savojo — galia, jis sunkiai leidosi į politinius bendradarbiavimui reikalingus kompromisus. Tautos nuomonę laikė Dievo balsu, o save — jos reiškėju. Artimųjų bendradarbių nuomone, aukštą jo inteligenciją lydėjo kartu ir polinkis į misijinį misticizmą.

1917 m. balandžio 2 d., prašydamas JAV Kongresą paskelbti Vokietijai karą, VVilsonas pareiškė sieksiąs ne tik likviduoti Europos tautas ilgai kankinusį karą, bet ir sukurti naują tarptautinę santvarką, kuri užtikrintų pasauliui permanentinę taiką ir garantuotų "visoms tautoms, didžiosioms ir mažosioms, teisę bei visiems žmonėms privilegiją pasirinkti būdą, kaip jie nori gyventi ir ko jie nori klausyti". Centrinė jo misijos idėja siekė ant vokiško ir austrovengriško imperializmo griuvėsių pastatyti Amerikos inspiruotą sistemą, kuri atmestų agresyvų militarizmą, slapta diplomatija ir karine jėga paremtą valstybių koalicijų konfrontacinę praktiką ir plikų savanaudiškų valstybinių interesų vykdymo politiką. Žinodamas, kad jis, derindamas savo idėją su JAV aliantų tradicine politika, turės sunkumų, VVilsonas nesutiko, kad JAV būtų vadinamos pajėga, susijungusiu (allied) su Didž. Britanija, Prancūzija ir kitais Vokietijos karo priešais, o tik su jais susitarusi (associated).

Kiek ši vizija lietė Rytų ir Vidurio Europą, Wilsonui ir jo patarėjams, kurie jautė simpatijas "ilgą jungą kentėjusioms jos tautoms", atsirado proga padėti jų tautinėms aspiracijoms įsigyvendinti laisvo tautų apsisprendimo obalsio rėmuose. Pramatyta buvo joms stipraus nacionalizmo, apsaugojančio jas nuo naujos vokiečių agresijos iš vakarų ir bolševizmo pavojų iš rytų, užduotis.

Kai 1917 m. rugsėjo mėnesį ėmė aiškėti, kad JAV priešai griūva, suaktualėjo laukiamos taikos sąlygų paruošimas. Wilsonas savo artimiausiam bendradarbiui ir patikėtiniui pulkininkui House įsakė imtis ne tik tų sąlygų suformulavimo, bet ir jo idėjų smulkesnio apipavidalinimo. New Yorke buvo įsteigta atitinkama institucija, vadinama "The Inquiry", kuri apsiėmė, viešumos vengdama, surinkti reikalingas informacijas apie "Europos pavergtas, prievartaujamas ir atsilikusias tautas", išstudijuoti naujo santykiavimo tarp tautų galimybių būdą ir paruošti pasiūlymus, kaip įkurti taiką garantuojančią tarptautinę organizaciją;

House bendrą tos institucijos vadovavimą pavedė savo svainiui Mezes, New Yorko miesto kolegijos prezidentui, ir sekretoriavimą — jaunam talentingam žurnalistui Lippmannui. Amerikos Geografinės Draugijos pirmininkas Bowman tyrinėtojams užleido draugijos patalpose pakankamai vietos darbui ir jos kartografijos priemones pavedė jų dispozicijai. Visus metus dirbo apie 150 visokių sričių mokslininkų. Nicolson, Didž. Britanijos delegacijos narys taikos derybose, artimai bendradarbiavęs su "Inąuiry" nariais, vėliau jų kvalifikacijas ir darbą vertino šitaip: "Jeigu Taikos Sutartis būtų buvusi suformuluota vien tik šių ekspertų, ji būtų buvusi vienas išmintingiausiai ir moksliškai geriausiai paruoštų dokumentų". Bet juk, deja, taikos derybose Paryžiuje JAV negalėjo vienos nustatyti taikos ir Wilsono idėjų praktiško įgyvendinimo formos; reikalingas buvo ir jų santarvininkų pritarimas.

Jau 1917 metų Kalėdoms artėjant, intensyvaus mokslininkų darbo vaisiai buvo įteikti Wilsonui, kuris dar ir pats, kartu su pulkininku House, atidžiai apsvarstė ir apšlifavo kiekvieną medžiagos dalį. Rezultatas buvo suglaustas garsiųjų Keturiolikos Punktų (The Fourteen Points) programoj, įteiktinoj taikos konferencijai kaip taikos sąlygų pagrindas.

Pirmieji penki punktai yra bendri principai taikingam tautų sugyvenimui užtikrinti; jokios slaptos diplomatijos; jūrų laisvės garantija karo ir taikos metu; pašalinimas tarptautinio prekybinio santykiavimo suvaržymų; reikalavimas ginklavimosi sumažinimo iki vidaus saugumui reikalingo minimumo; bešališkas kolonijinų pretenzijų pertvarkymas, derinant jas su gyventojų interesais.

Sekantieji aštuoni punktai liečia įvairius teritorinius reikalus — evakuaciją, sienų pertvarkymą, autonomijos suteikimą ir kt. — tiek Rusijos, Belgijos, Prancūzijos, Italijos, Austro-Vengrijos valstybių, tiek Turkijos ir Lenkijos tautų.

Paskutinis punktas, pačiam Wilsonui pats brangiausias, reikalauja įsteigti "bendrą tautų sąjungą, teikiančią savitarpinės politinės nepriklausomybės ir teritorinio neliečiamumo garantiją tiek didžiosioms, tiek mažosioms tautoms".

Šią programą Wilsonas Kongresui paskelbė^ karui dar nepasibaigus, 1918 m. sausio 8 d. Amerikos viešuma į ją reagavo visišku pritarimu. New Yorko spauda, šiaip kritikos prezidento adresu nesigailėdama, rašė: "Wilsono adresas Kongresui išliks kaip vienas reikšmingų dokumentų Amerikos istorijoje ir kaip vienas išliekančių Amerikos įnašų į pasaulio laisvę. Wilsonas, nukeldamas Ameriką atgal į Europą, padėjo Amerikos pasaulinio masto politikos pagrindą ir sukūrė viso civilizuoto pasaulio tarptautinės politikos idealą. Šiandien, labiau, negu kada anksčiau, visa tauta žygiuoja su prezidentu, neabejodama jo vadovavimo ir idėjos teisingumu".

Tačiau Europoje JAV santarvininkai reagavo atsargiai. Tik 1918 metų rudenį pavyko juos perkalbėti, kad priimtų Wilsono programą kaip taikos derybų pagrindą. Abejojimus programos priimtinumo atžvilgiu pagaliau išsklaidė patys vokiečiai. Gavę suprasti, kad punktuose minimi principai bus taikomi ir jiems, jie sutiko prašyti paliaubų, tuo reikalu kreipdamiesi ne į kitus savo priešus, bet kaip tik į patį VVilsoną;

Plačioji Europos visuomenė, ypač žmogaus ir tautų laisvės idėjai pasidavusioji dalis, į Wilsoną žiūrėjo kaip į naujos politinės santvarkos, žadančios po kruvinų ir nuostolingų karų laimingesnę ateitį, apaštalą. Mažesnės Europos tautos jį sveikino kaip savo čempioną, o Rytų Europos tautos — kaip savo artėjančios laisvės herojų.

Nors Lietuvos vardas anuose punktuose niekur neminimas, jis vis vien sužadino visų lietuvių patriotizmą iki aukšto laipsnio tiek vienoj, tiek antroj pusėj sienos, kuri juos skyrė per šimtmečius, ir skatino jungtis į eilę tų nuskriaustų tautų, kurioms prašvito rimtos galimybės reikalauti iš Amerikos atsikėlusio (Klimo vadinamo) "tautų demiurgo" savo teisių į laisvę ir apsijungimą išpildymo. Vilniuje 1918 m. vasario 18 d. paskelbtas Lietuvos Tarybos Aktas, atstatąs Lietuvos Valstybę, ir Tilžėje 1918 m. lapkričio 30 d. Mažosios Lietuvos Tautinės Tarybos Aktas, kuriuo reikalaujama Maž. Lietuvos atskyrimo nuo Vokietijos ir sujungimo su atsistačiusia Lietuvos Valstybe, nėra tų metų tik du pripuolami atsitikimai, bet viena išdava to paties ir Lietuvon iš VVashingtono ataidėjusio skambaus visų lietuvių išlaisvinimo obalsio.

I
Taikos deryboms besiruošiantiems JAV pareigūnams Wilsono tik keturiolikoje punktų suglaustai suformuluota programa, matyt, atrodė reikalinga detalizuotų papildymų ir pritaikymo prie pramatomų pokarinių sąlygų.

1918 vasario mėnesį buvo paskelbti Keturi Principai, liepos mėnesį — Keturi Siekiai (Ends) ir rugsėjo mėnesį — Penki Partikularai. Taigi, Wilsono programos buvo ne vien tik 14, bet viso 27 įvairių vardų bendri dėsniai. Niekur juose nerasime Lietuvos vardo, nors iš esmės ir analogijos vienas kitas tų papildymų lengvai ir aiškiai galėjo būti taikomas ir Lietuvos — tiek Didžiosios, tiek Mažosios — padėčiai.

Tačiau didesnio mūsų dėmesio verti yra oficialūs pavienių 14 Punktų komentarai, paskelbti 1918 spalio mėnesį, kurių vienas liečia Lenkiją (XIII), o kitas — Rusiją (VI). Vienas komentarų autorių buvo jau minėtas nevvyorkietis Lippmannas, kuris kelis mėnesius buvo apvažinėjęs Europos kraštus, rinkdamas medžiagą.

Wilsonas ir House, kai juodu 1917 metų gale formulavo anuos 14 punktų vieną po kito, savo rankose turėjo Lenkų Tautinės Tarybos memorandumą, kuriame rado pastraipą su lenkų teritoriniais reikalavimais; juodu juos atmetė kaip perdėtus ir nepriimtinus. Vietoje lenkiškos sienų nustatymo versijos jie į XIII punktą įrašė tokią formulę, kokia VVilsonui atrodė "išmintinga ir tiksli" (wise and expedient): "Atstatomoji nepriklausoma Lenkijos valstybė turėtų apimti teritorijas, apgyventas neginčijamai lenkiškos tautybės žmonių" (indisputably Polish populations). Sis incidentas, paskelbtas House memuaruose, įdomus mums ne vien tuo, kad lenkams jau 1917 m. buvo pavykę savo pretenzijas įteikti pačiam JAV prezidentui (ir pažeisti jo lenkams šiaip reiškiamų simpatijų laipsnį), bet ir tuo, kad tokiu savo elgesiu jau pačioje 14 punktų redagavimo stadijoje sugebėjo patys įsirašydinti amerikietišką prieštaravimą savo šovinistinių polinkių atžvilgiu.

Punktų komentarai grįžta į šį VVilsono ir House surašytą XIII punktą ir kartoja: "Principas, kuriuo sienos turi būti nustatomos, randamas prezidento žodyje 'indisputably'. Tatai galėtų reikšti (imply) bešališką gyventojų apklausinėjimą (census) pirm sienų nustatymo". Dėl Lenkijos rytinių sienų daroma atitinkama išvada: "Ten Lenkija neturėtų gauti teritorijų, kurių daugumą sudaro lietuviai ir ukrainiečiai". Nors čia apie Maž. Lietuvą nekalbama, tas amerikiečių principinis tvirtumas pasireiškė ir vėliau, kai lenkai nesiliovė tiesę savo rankas ir į šiaurines Rytų Prūsijos žemes, kuriose lenkų negyveno nė mažiausia mažuma.

Komentarų autoriai, kalbėdami VI punkte apie Rusijos teritorijų evakuaciją, pabrėžia: "Rusijos teritorija nėra buvusios Rusijos imperijos teritorijos sinonimas. Principas, kuris yra tinkamas lenkams, turi būti pripažįstamas kaip taikytinas ir suomiams, lietuviams, latviams. Laikotarpyje nuo šio punkto formulavimo iškilo šios tautybės (have emerged); negali būti abejojimo, kad joms turi būti teikiama galimybė gyventi ir vystytis laisvai".

Tame pačiame punkte išreikštas VVilsono linkėjimas, kad Rusija, spręsdama kitus savo klausimus, surastų būdų, kaip įsijungti į laisvų tautų bendruomenę (the society of free nations) — tokiu atveju jai pažadama kiekvienos rūšies parama (assistance of every kind).

Komentatoriai šias sugestijas sukonkretino, pasiūlydami, kad Taikos Konferencija prašytų sudaryti Didžiosios Rusijos ir Sibiro teritorijas reprezentuojančias laikinas vyriausybes, kurioms būtų siūloma parama ekonominiam kraštų atstatymui, jeigu tokių vyriausybių atstovai, įteikę tinkamus kredencialus, dalyvautų Taikos Konferencijoje.

Bet bolševikams šie JAV prisiartinimai atrodė įtaringi ir nepatikimi. Jų ideologinis priešingumas Vakarams liko nepataisomas. Jau 1918 m. kovo 16 d. Sovietų kongresas priėmė rezoliuciją, kuria atsakė VVilsonui tokiu nedraugišku kovos šūkiu: "Artinasi laimingas laikas, kada visų kraštų darbininkų masės numes kapitalizmo jungą" Zinovievas, sakoma, net pasigyręs, kad "mes JAV prezidentui sudavėme antausį".

VVilsonas, suglausdamas savo mintis apie rengiamos taikos konferencijos tikslus, karo su Vokietija paliaubų dieną,, 1918 lapkričio 11, iškilmingame rašte kongresui, pakartojo: "Mes turime atstatyti taiką, kuri kiekvienai tautai suteiktų jai priklausančią vietą tarp tautų, pašalintų priežastis bijoti savo kaimynų ar buvusių savo valdovų ir įgalintų jas gyventi saugiai ir laimingai, kai ims tvarkyti savo reikalus pačios iš naujo".

Tai buvo ne tik švelnus ir mandagus atsakymas į bolševikinės Rusijos išpuolį prieš JAV ir kapitalizmą, bet ir draugiškas patarimas Rytų Europos tautoms nesileisti viliojamoms bolševikinės revoliucijos idėjų, o JAV sąjungininkams — sugestija eiti jo nurodytu keliu į žmonijos visuotinę taiką ir visų gerovę.

II
Kaip sekėsi VVilsonui ir JAV delegacijai taip kruopščiai ir viltingai paruoštą taikos sąlygų programą įgyvendinti Taikos Konferencijoje, kuri Paryžiuje prasidėjo 1919 m. sausio 18 d.?

Ilgiau negu ketverius metus Europą sukrėtęs kruvinas karas, vos tik buvo pasibaigęs. Ypač europiečių derybininkų jausmai vis dar tebebuvo pritvinkę kerštu bei pykčiu, ir tik pamažu galėjo jų galvosenon grįžti taikos atstatymui reikalingas vidinis ramumas. Kaip tik dabar, kai iškilo taikos įgyvendinimo praktiški sunkumai, JAV sąjungininkai pamatė, kad Wilsono idealistiniai pasiūlymai sunkiai derinosi su jų pačių iki šiol praktikuojama politika.

Jie jau anksčiau, kai JAV dar nebuvo įsijungusios į bendrą karą; tarp savęs buvo aptarę karu siekiamus tikslus, kurie, paslėpti atitinkamuose diplomatų protokoluose, prieštaravo iš tolimos Amerikos atvežtai idealisto prezidento programai. Prancūzų siekiamos teritorinio pobūdžio garantijos prieš galimą naują vokiečių agresiją, anglų imperialistinių polinkių nukrypimas į vokiečių kolonijas Afrikoje ir Azijoje, italams pažadėto teritorinio atpildo už įstojimą į karą išpildymas Austro-Vengrijos sąskaiton — argi turėjo būti aukojami iš Amerikos, kuri pasaulinio karo audrų savame kontinente niekad nėra patyrusi, atneštų idealų naudai. Savų pretenzijų į Vokietijos koncesijas Kinijoje išpildymo tikėjosi susilaukti iš Taikos Konferencijos ir japonai — seni imperializmo puoselėtojai.

Wilsonas gi ir jo patarėjai buvo įsitikinę, jog pasaulio taikos reikalas yra per daug gyvybinis visų kitų pasaulio tautų daugybei, kad galėtų būti teisingai sprendžiamas vien tik kelių karą laimėjusių aliantų. Amerikos balso svoris, jie manė, paisytinas juo labiau, kad sprendžiamieji taikos klausimai ją lietė tiesiogiai — nemažiau kaip europiečius. Amerikai nemažiau kaip Europai rūpėjo sukurti tokias pokarinio pasaulio tautų sugyvenimo sąlygas, kad naujiems karams iškilti neliktų jokių daigų. Įstojusi į karą, kai aliantų jėgos Europoje ėmė grėsmingai išsekti, Amerika milžiniškom pinigų sumom, maisto ir karo medžiagos dideliais kiekiais ir net beveik dviem milijonais karių pačiame karo fronte padėjo išvengti pasaulinės katastrofos. Kitais žodžiais — Paryžiuje kirtosi tradicinės - nacionalistinės europiečių idėjos su wilsonizmo globalinio masto tautų santykiavimo samprata.

Tokios sampratos akivaizdžią realybę matė konferencijon oficialiai pakviesti santarvininkų delegacijų nariai Paryžiaus gražiose alėjose, kur vaikščiojo eilių eilės viso pasaulio tautų ir tautelių nekviestų reprezentantų, atsivežusių visokių pretencijų bei vilčių, kurių patenkinimo tikėjosi susilaukti iš pasaulį naujai pertvarkyti besirengiančių didžiųjų galiūnų. Tuo buvo priminta laimėjusioms didžiosioms valstybėms, kad jų atsakomybė nesiriboja vien tik savų, karą vedusių ir laimėjusių tautų siaurais interesais.Štai tokio vaizdo kai kurios būdingos detalės, kaip jas matė amerikietis istorikas Pas sos:

"Kiekvienoj didesnėj svetainėj plevėsavo kurio nors valdovo iš užsienio atgabenta vėliava. Pigesnėse patalpose buvo susigrūdę kuklesnieji atstovai iš kiekvienos Eurazijos kontinento tautos, genties, enklavos ar mažumos. Uniformuoti ir civiliai apsirengę graikai, makedoniečiai, serbai, juodkalniečiai, kroatai, slovėnai, čekai ir slovakai, transylvaniečiai, ukrainiečiai, galicijiečiai, lenkai, lietuviai, estai, latviai, vaikštinėjo prieškambariuose ir koridoriuose. Matėsi ten ir palestiniečių, ir kitų arabų, persų, kurdų, sirijiečių, krikščionių, mahometonų, libaniečių ir reprezentantų iš Armėnijos, Azerbeidžano ir Gruzijos. Buvo ir žydiškų sionistų, Silezijos lenkų ir vokiečių su priešingais savo reikalavimais — net ir Cieszyno kunigaikštijos ambasadorius. Luksemburgas buvo atsiuntęs savo misiją, taip pat ir Lichtenšteinas. Atkeliavo ir švedų komitetas reikalauti Alandų salų, ir Danijos diplomatai prašyti Šlezvig - Holšteino grąžinimo. Kiekviena grupė nenuilstamai reiškė vienokios ar kitokios formos pretenzijų savo kaimynų sąskaiton. Be įvairių etninių pretenzijų, buvo reikalauta ir išėjimų į jūrą, strateginių, rasinių, kalbinių sienų — nebuvo tokių, kurios sutaptų ir nesusikirstų. Gobšios rankos siekė draskyti Europos žemėlapį į mažas skiauteles".

Visi nekantriai laukė tokios savo apimtimi ir vilčių gausumu negirdėtos konferencijos atidarymo. Oficialių delegacijų nariai, negalėdami remtis ankstyvesne panašaus sambrūzdžio pravedimo patirtim, greit atsidūrė procedūriniuose sunkumuose.

Pirmojoj konferencijos pilnaties sesijoje 1919 m. sausio 18 d. oficialiai buvo reprezentuojamos 27 valstybės. Kaip kiekvienoj eilinėj tarptautinėj konferencijoj,prasidėjo virtinė posėdžių, kuriuose įvairiausios delegacijos pateikė savo visokius pageidavimus ir pasiūlymus, dažnai pagrįstus iškalbingų ir savo kalboms galo nerandančių oratorių argumentais.

Greit įsitikinta, jog tokio nepatirto pobūdžio konferencijos veikla ne tik švaisto brangų laiką, bet ir menkina jos prestižą bei autoritetą. Kad būtų išvengta gėdingo nuslydimo į tuščių debatų ir diskusijų klubo forumą, konferencijos organizacinė struktūra ir darbo procedūra buvo taip pertvarkyta, kad užtikrintų jos darbingumą ir paveikumą.

Konferencijos aukščiausiu organu tapo Dešimties Taryba (Council of Ten) (pasekėja karo reikalus sprendusios Vyriausios Karo Tarybos), sudaryta iš trijų valstybių — Didž. Britanijos, Prancūzijos bei Italijos premjerų ir JAV prezidento, keturių šių valstybių užsienio reikalų ministrų ir dviejų Japonijos ambasadoriaus rango atstovų.

Dešimties Taryba buvo perskelta į du padalinius: Keturių Tarybą (Council of Four, Įsigijusią Olimpu vardą) — iš trijų premjerų ir JAV prezidento — ir Penkių Taryba (Council of Five arba The Little Five) — iš penkių užsienio reikalų ministrų. Ji buvo subordinuota Olimpams.

Kaip tokiuose darbui skirtuose sambūriuose įprasta, sudaryta eilė komisijų ir pakomisijų reikalingiems faktams ištirti ir pasiūlymams paruošti. Jas sudarė atitinkamų sričių ekspertai, kurie praktiškai atliko konferencijos darbą užkulisiuose. Darbams, liečiantiems teritorinius reikalus, komisijos buvo sudarytos ne kokiam bendram principui suformuluoti ir įgyvendinti, bet tik ad hoc, kad surastų tinkamą atsakymą į kurio nors alianto ar naujai sukurtos valstybės memorandumą, reikalaujantį iš kaimyno teritorijos. Šitaip buvo ruošiamos ir Wilsono Keturiolikos Punktų programos įgyvendinimo konkrečios smulkmenos.

Dešimties Taryba nebuvo sukurta ir jos nariai nebuvo išrinkti plenumo demokratišku būdu; ji pasisavino konferencijos derybų ir procedūros tvarkymo kompeticiją pati, o taip pat ir Keturių Taryba. Konferencijos plenumo ar jame reprezentuojamų delegatų mandato neturėjo nei viena, nei antra.

Iš komisijų ir pakomisijų gauta medžiaga pirmiausiai pateko į Keturių Tarybos narių rankas, kurie tokiu būdu kontroliavo ne tik konferencijos darbo eigą, bet ir darė sprendimus, vėliau patekusius į Taikos Sutarties tekstą.

Sprendimus jie darė slaptai, jų tarpe ir pats Wilsonas — tokios rūšies politinės ir diplomatinės veiklos garsusis priešininkas.

Konferencijos plenumo sesijas sušaukdavo Dešimties Taryba tik tam, kad sesijos dalyviai išklausytų — be kritikos ar prieštaravimų — iš anksto paruoštą darbotvarkę ar sprendimą.
Konferencijos pirmininku buvo Prancūzijos premjeras Clemenceau, tvirta ranka ir nedvejotinu autoritetu tvarkęs darbovietės paruošimą ir sesijos eigą. Ypač mažesniųjų valstybių oficialūs reprezentantai jautė "tigro" (tokiu vardu jis buvo žinomas visoj Europoj pirmininkavimo kietą stilių!' Turėdami tenkintis tik paklusnių klausytojų vaidmeniu (rubber stamps), jie jautėsi, lyg keturių ar penkių despotų poveikyje. Clemenceau būtent neslėpė savo nusistatymo, kad mažesniųjų kare dalyvavusių tautų balsas turėtų būti tik "atgarsis" Didžiųjų Galybių valios. Tik tos valstybės, kurios disponuoja militarine pergale ir nešė karo naštą, anot jo, vienos turėjo teisę daryti taiką su nugalėtais priešais. O ko begalėjo tikėtis iš jo tos mažesnės tautos, kurios, kaip lietuvių tauta, neturėjo galimybės jungtis į karą vedusių ir laimėjusių aliantų eiles?

Keli skaičiai tepailiustruoja konferencijos darbštumą ir darbingumą: buvo sudarytos viso 58 komisijos, kurios per šešių mėnesių konferavimo laikotarpį turėjo 1646 posėdžius. Jų sprendimams paruošti įvairiose vietovėse daryti 26 tyrinėjimai. Komisijų pasiūlymai buvo diskutuoti, aptarti ir vienaip ar kitaip išspręsti Dešimties Tarybos 72-uose posėdžiuose: Penkių Tarybos 39-iuose ir Keturių Tarybos 145-iuose. Proporcingai didelesnis Olimpu posėdžių skaičius rodo jų darbų svaresnę reikšmę ir sprendimų didėlesnę galią.

Per šešerių mėnesių ilgą bendrą darbą JAV delegacijos nariai suprato, kad su europiečių įsitikinimais, taip priešingais VVilsono ir jo sekėjų nusistatymams, daugeliu atvejų reikia skaitytis ir kad priešingų nuomonių suderinimas kompromisais neišvengiamas. Tokioj dvasioj ir vyko derybininkų darbas minėtose tarybose ir įvairiose komisijose.

Wilsonui asmeniškai ir jo taip branginamai tautų sąjungos idėjai patekus į kompromisų bei nuolaidų raizginį, jis visos konferencijos pastangom liko skaudžiai nusivylęs. Jo autoritetas nukentėjo ypač ten, kur jam teko susidurti su painiais teritoriniais klausimais, kurių sunkumų jis buvo bijojęs jau nuo pat "The Inąuiry" darbo pradžios.

Ypač daug vargo jam suteikė italai. Kietai laikydamiesi žadėtų jiems pretenzijų į Austro-Vengrijos vokiečių gyvenamas žemes, jie nebijojo sąmoningai pažeisti laisvo tautų apsisprendimo teisę, vieną iš pačių pagrindinių Wilsono programos dėsnių. Protestuodami prieš VVilsoną, Italijos atstovai net paliko Paryžių ir grįžo Romon, tuo grasindami palaidoti ne tik tautų sąjungos idėją, bet ir pačią Taikos Konferenciją. VVilsonui neliko kitos išeities kaip tokioje padėtyje nusileisti.

Jau seniai puoselėjęs pasaulio tautų apsijungimo reikalingumą, formaliam jo apipavidalimui Wilsonas buvo pašventęs daug laiko ir energijos.

Jis ir Paryžiuje tam skyrė daugiau dėmesio, negu įkyriom ir komplikuotom teritorinėm problemom.

Jau Konferencijos plenumo 1919 m. sausio 25 d. posėdyje Wilsonas buvo išrinktas (ne tik Dešimties Tarybos paskirtas) pirmininku komisijos, kuriai buvo pavesta suformuluoti tautų sąjungos konstitucijos projektą. Komisija buvo sudaryta iš 15 narių, kurių dešimtis reprezentavo penkis Didžiuosius aliantus ir penki — mažesnes tautas. Komisijos darbas dėka visų narių nuoširdaus kooperavimo buvo toks sėkmingas, kad pasibaigė po dešimties posėdžių. Vasario 14 d. plenume pats Wilsonas raportavo taip iškalbingai ir įtikinančiai, kad projektas plenumo buvo vienbalsiai priimtas. Savo darbą tokiu triumfu pabaigęs, jis tos pačios dienos vakarą išplaukė į Washingtoną, kur jo, deja, laukė nauji, daug skaudesni nusivylimai.

Apžvelgę Taikos Konferencijos organizacinę struktūrą ir darbo pobūdį, dabar pažiūrėkime, kaip jos rėmuose buvo sprendžiamas Maž. Lietuvos reikalas.

III
Kaip aibės panašių, taip ir Mažosios Lietuvos reikalas buvo ruošiamas ir sprendžiamas tam tikrose komisijose, kurios savo projektus pateikė vienai iš minėtų tarybų — šiuo atveju Keturių Tarybai (Olimpams). Teritoriniams klausimams tirti ir jų sprendimams paruošti buvo sudarytas Centrinis Teritorinių Reikalų Komitetas, kuris savo ruožtu vasario 12 d. sudarė Bendrų Lenkijos Reikalų Komisiją (The Polish Commission). Šios komisijos nariai buvo penkių Didžiųjų Aliantų atstovai: prancūzas Cambon, pirmininkas, ir amerikietis Bowman ("The Inąuiry" talkininkas), britas Tyreli, italas Torretta ir japonas Otachaia — nariai.

Be šios komisijos, sudaryta dar ir atskira pakomisija specialiai Lenkijos sienų reikalams tirti bei aptarti. Jos buvo tiktai keturi nariai: Prancūzijos Le Rond, JAV Lord, Didž. Britanijos Paton ir Italijos tas pats Torretta.

Nors Lenkija oficialiai buvo pripažinta sąjungininkė ir vėliau pasirašė ir Taikos Sutartį, jos atstovo nebuvo nei Centriniame Komitete, nei komisijoje ar pakomisijoje.

Komisijos penketukas vasario 26 d. gavo potvarkį parengti du raportus: vieną apie Lenkijos rytų ir antrą — apie lenkų - vokiečių sienas, kuris apėmė ir Rytų Prūsijos žemių pertvarkymą. Tokiu būdu jai teko svarstyti ne tik pačios Lietuvos, bet ir Maž. Lietuvos sienų problemas.

Bet dėl jos ypatingo statuso konferencijoje, Lenkijai buvo pripažinta bent viena privilegija: jau prieš anų komisijų sudarymą, būtent sausio 29 d., ji buvo pakviesta atsiųsti savo atstovus į Keturių Tarybos posėdį, kad jai pateiktų savo sumanymus apie Lenkijos ateitį. Atstovai buvo Dmowskis ir Piltz.

Vasario 28 d. Dmowskis įteikė notą Bendrų Lenkijos Reikalų Komisijai, kurioje rašoma: "Nemuno žemupis, lietuvių gyvenama Rytprūsių šiaurės rytų dalis, turi būti sujungta su Lietuva, o vėliau, drauge su tuo kraštu, prijungta prie Lenkijos valstybės. Likusioji Rytprūsių dalis, sudaranti vokiečių gyvenamą dalį, su Karaliaučiaus miestu (10.000 kv. km ir 1.070,000 gyventojų) galėtų būti nepriklausoma respublika Tautų Sąjungos protektorate".

Kovo 3 d. Dmowskis tai pačiai komisijai įteikė dar ir kitą notą su šiais pasiūlymais: "Kadangi lietuvių tautinis judėjimas, nors ir labai dar jaunas, yra padaręs žymią pažangą, Lenkijos vyriausybė mano, kad lietuviškai kalbąs kraštas turi būti organizuojamas atskirai, tačiau Lenkijos valstybės ribose, kur turėtų skirtingą santvarką, pagrįstą lietuvių tautos teisėmis".

Notos priedu buvo žemėlapis, kuriame Lietuvos sienos rytuose pažymėtos maždaug tokios, kokias Lietuva vėliau turėjo savo nepriklausomybės laikais, tik iš Rytprūsių pusės jai buvo priskirta maždaug trigubai daugiau teritorijos, negu vėliau sugalvotam Klaipėdos kraštui. Vadinasi, lenkai darė lietuviams sugestiją: jeigu įsijungsite į Lenkiją, gausite ne tik maždaug kultūrinės formos autonomiją, bet ir gerą priedą — be srities Nemuno šiaurėje, plačią teritoriją Pietnemunėj. Visa tai, suprantama — ne Lenkijos, o Vokietijos sąskaitom Bendroji Lenkijos Reikalų Komisija, apsvarsčiusi Dmowskio pasiūlymus, atsisakė jiems pilnai pritarti ir kovo 12 d. įteikė Centriniam Teritorinių Reikalų Komitetui raportą, kuriuo siūlomas tik Rytprūsių šiaurinės dalies atskyrimas nuo Vokietijos tokioj apimty, kokios buvo vėliau Klaipėdos kraštas, ir siūloma į Taikos Sutartį įrašyti Vokietijos įsipareigojimą išsižadėti tos teritorijos aliantų naudai bei pripažinti jų nuosprendžius, kuriais jie ateityje nustatys tos srities galutiną politinę priklausomybę.

Centrinis Teritorinių Reikalų Komitetas tokį komisijos pasiūlymą priėmė be pakeitimų ir jau kovo 19 d. perdavė Keturių Tarybai, o ši jį vėliau įteikė Taikos Konferencijos plenumui, kad jam pritartų.

Raporto priėmimo metu Keturių Taryba buvo tik trijų narių: Clemenceau, Wilsonas ir Lloyd George. Italijos atstovas Orlando kaip tik tuo laiku buvo grįžęs Romon dėl jau minėto protesto prieš Wilsono atsisakymą sutikti su italų pretenzijomis į Austro-Vengrijos žemes.


PRANAS DOMŠAITIS    LIETUVOS KAIMAS KARO METU (1918 - 1924) (61,5 x 68,5)

Kad lenkams nepavyko šioje reikšmingoje konferencijos sprendžiamųjų reikalų stadijoje išsiderėti Maž. Lietuvos dalies perleidimo sau, buvo, netenka abejoti, išdava JAV delegacijos narių nusistatymo prieš Lenkijos bendrą šovinistini veržimąsi į svetimus kraštus. Toks lenkų perdėtas ekspansyvumas, daugelio amerikiečių nuomone, negalėjo užtikrinti buvusios Rusijos imperijos teritorijoje atkuriamoms valstybėms numatytos užduoties sėkmingumo — jis vien palengvintų iškilti naujiems kivirčams kaip tik tarp tų valstybių, kurioms buvo patikėtas atrėmimas joms gresiančios agresijos iš bolševizmo rytuose.

Tuo Centrinio Komiteto 1919 m. kovo 19 d. sprendimu, skubiai patvirtintu trijų Olimpu rutininiais parašais, be tolimesnio dėmesio į tą jiems menką reikalą ir pasibaigė pačios konferencijos darbas, liečiąs Maž. Lietuvą.

Kokį vaidmenį tokioje mažoms tautoms nepalankioje atmosferoje galėjo atlikti vos atsistačiusios Lietuvos valstybės delegacija, savo darbą Paryžiuje pradėjusi 1919 m. vasario 16 d., taigi visą mėnesį po konferencijos oficialaus atidarymo?

Delegacijai pirmininkavo A. Voldemaras. Nariais buvo inžinieriai — E. Galvanauskas ir T. Naruševičius, teisininkai — M. Yčas, B. Balutis ir J. S. Loppato ir istorikas bei diplomatas P. Klimas, sekretorium — prancūzų kalbos gabus stilistas O. Milašius. Savo kvalifikacijomis delegacija drąsiai galėjo lygintis su kitų valstybių, net ir oficialiai derybose dalyvavusių, atstovais. Bet ji iš karto susidūrė su jai neįprastais sunkumais.

Kai lenkų į Paryžių suvažiavo šimtais, kurie Prancūzijos kreditų dėka švaistėsi po visas laikraščių redakcijas ir aukštųjų luomų salonus, garbindami Lenkijos didybę ir pristatydami viešumai Lietuvą kaip Lenkijos lenkišką provinciją, "mes, — rašo Klimas savo atsiminimuose, — galima sakyti, vos beiššokę iš klumpių ir visai be pažinčių toje pasaulio maišatyje, atsidūrėme, kaip ir latviai su estais, minioje tokių laisvės ieškovų, kaip korėjiečiai, besarabai, santungiečiai ir t.t. ir t.t. Jie visi taip pat melancholiškai beldėsi į palaimos duris, juos mandagiai priimdavo ir dar mandagiau patardavo važiuoti namo".

Nežiūrint tokiais nusivylimais prislėgto ūpo, delegacija ėmėsi darbo ryžtingai ir sumaniai.

Pirmas jos žygis buvo pačiam Clemenceau vasario 16 d. pasiųsta nota su prašymu Lietuvos atstovams leisti dalyvauti konferencijos darbuose. Į notą atsakymo niekad negauta. Į konferencijos komitetų ir komisijų darbuotę neįleisti, delegacijos nariai galėjo operuoti daugiausia tik raštais, notomis ir memorandumais, nors su konferencijos pareigūnais buvo ir oficialių pasimatymų. Iš "visos virtinės peticijų", kuriomis delegacija iškėlė Maž. Lietuvos reikalą, reikalaudama Rytprūsių lietuvių gyvenamas sritis atskirti nuo Vokietijos ir įjungti į Lietuvos valstybės sudėtį, trumpai minėtinos šios:

1. 1919 m. kovo 24 d., vadinasi, kai Lenkų Reikalų Komisija jau buvo įteikusi savo raportą Centriniam Teritorinių Reikalų Komitetui ir šis, raportą priėmęs be pakeitimų, buvo jį perdavęs Keturių Tarybai tolimesnei eigai, Lietuvos delegacija įteikė konferencijos pirmininkui memorandumą, kuriuo prašoma pripažinti Lietuvą kaip nepriklausomą ir suvereninę valstybę senose jos etnografinėse ribose, į kurias įeina, be jos žemių rytuose, ir lietuvių gyvenamos sritys Rytprūsiuose. Atsakymo delegacija nesusilaukė nė į šį raštą. Ji negalėjo žinoti, kad Maž. Lietuvos reikalas jau buvo išspręstas, tad savo darbą tęsė naujais memorandumais.


PRANAS  DOMŠAITIS    PEIZAŽAS SU ARKLIAIS. 1930 - 1936 (56 x 81,5)

2.    Balandžio 8 d. ji persiuntė Clemenceau Prūsų Lietuvos Tautinės Tarybos jam adresuotą ir Tilžėje jau vasario 6 d. parašytą laišką, kuriuo prūsų lietuviai prašo leisti jiems disponuoti savo nuo seno gyvenamu kraštu ir prijungti jį prie Lietuvos valstybės, aprašydami kartu ir to krašto ribas: jos eina linija nuo Kuršių marių pietuose pro Labguvą ir Tepliuvą, apima Darkiemiu ir Galdapės miestus ir siekia senąją Rusijos sieną. Laiške rašoma, kad dr. Gaigalaitis paskirtas Maž. Lietuvos Tarybos delegatu konferencijoje. Jis pasiruošęs jai teikti reikalingas informacijas. Nė jis negavo atsakymo.

3.    Gegužės 2 d. delegacija ir vėl įteikė konferencijai komunikatą, kuriuo grįžtama prie Maž. Lietuvos Tarybos ankstyvesnio pageidavimo ir reikalaujama nuo Vokietijos atskirti Nemuno žemupyną su Klaipėdos uostu — viso 10.000 kv. km su 500.000 gyventojų. Minimos ir tos Rytprūsių apskritys, kurios apgyventos lietuvių.

4.    Gegužės 20 d., kada jau buvo žinomas preliminarinės Taikos Sutarties turinys (taikos sąlygos vokiečiams buvo įteiktos to mėnesio 7 d.), Lietuvos delegacija vėl kreipiasi į Clemenceau, pasiskųsdama, kad sutartis ne tik nerealizuojanti lietuvių tautos vienybės idėjos, bet ir amžinai užkertanti kelią jai įsikūnyti. "Danai ir lenkai žino, kad grįš prie Tėvynės motinos, tik vieni lietuviai pasilieka santarvininkų dispozicijoje ir nieko nežino apie jiems rengiamą ateitį".

Buvo imtasi ir žygių, liečiančių Klaipėdą ir jos uostą specialiai:

1.    1919 m. pradžioje Lenkijos rytuose vyko lenkų kovos su bolševikais. Prancūzijoje buvo suorganizuota lenko generolo Hallerio armija, kurią buvo numatyta perkelti į frontą per Klaipėdos uostą. Lietuvos delegacija balandžio 5 d. pasiuntė Aukščiausiajai Karo Tarybai notą, kuria išreiškiamas susirūpinimas, kad lenkiškų dalinių išlaipinimas Klaipėdoje sudarys grėsmę Lietuvos saugumui. Į notą formalaus atsakymo negauta, bet armija buvo nugabenta į numatytą sritį ne per Klaipėdą, o per Dancigą — gal kaip tik dėl tos lietuvių intervencijos.

2.    Balandžio 12 d. delegacija rašė laišką maršalui Foch'ui prašydama, kad, artinantis Lietuvovalstybės likimo sprendimo laikui, laikinajai Lietuvos vyriausybei jau dabar laisvam disponavimui būtų atiduotas Klaipėdos uostas su Nemuno žemupiu — sritis, kuri yra Lietuvos etnografinė dalis ir sudaro tinkamiausią vandens kelią maisto transportams, kuriuos santarvininkai siunčia Lietuvai.

3. Birželio 25 d., tris dienas prieš iškilmingą Taikos Sutarties pasirašymą Versalyje, Maž. Lietuvos Taryba pranešė Lietuvos delegacijai, kad Klaipėdos vokiečiai, sužinoję apie Klaipėdos krašto atskyrimą, griebiasi visokio sabotažo, kad vokiečių kariuomenė kažkokiais įtartinais tikslais ima įsitvirtinti ir koncentruoti artileriją. Delegacija painformavo ne tik konferencijai bet ir maršalą Foch'ą, prašydama įsakyti vokiečių kariuomenei apleisti Klaipėdą. Pasiliko be atgarsio ir šis kreipimasis į maršalą.

Dėl Maž. Lietuvos revindikacijos buvo kreiptasi ir į prancūzų spaudą. Balandžio 18 d. Voldemaras vieša deklaracija, paskelbta "Le Temps" laikraštyje, pakartojo lietuvių reikalavimą, kad būtų jiems grąžintos "Rytprūsių lietuviškos provincijos" — tikrasis Rytų "Elzasas - Lotaringija", kurios Prūsijos administracija nepajėgė suvokietinti, ir kad Klaipėdos uostas besiformuojančiai Lietuvos valstybei yra didelės ekonominės reikšmės. Be savo natūralaus išėjimo į jūrą Lietuvai "tektų anksčiau ar vėliau atsidurti Prūsijos vasalo padėtyje".

Negalėdama pati prisiprašyti teisės dalyvauti konferencijos darbuose, Lietuvos delegacija vis dėlto per visą savo beveik šešių mėnesių darbuotę Paryžiuje bent susilaukė du kartu oficialių kvietimų į konferencijos parengimus.

Kovo mėnesį Clemenceau priėmė buvusios Rusijos imperijos tautų atstovus, kad pasižadėtų išklausyti jų nuomonių, kai konferencija bus pasiruošusi spręsti jų ateitį. Bet tai nebuvo tokiu aplinkiniu keliu sugalvotas atsakymas į delegacijos vasario 16 d. notą, o tik, matyt, savotiškas visų tų tautų delegacijų nuraminimas.

Balandžio 23 d. Lietuvos delegacija buvo formaliai pakviesta į Lenkijos reikalų pakomisijos posėdį, kuriai pavesta tirti Lenkijos sienų reikalus, tuo teikiant lietuviams progą "savųjų paaiškinimų duoti". (Klimas tvirtina, kad JAV delegacija buvo pasiūliusi sudaryti atskirą pakomisiją Lietuvos, Latvijos ir Estijos klausimams apsvarstyti, bet pasiūlymas, matyt, nebuvo priimtas; tik Lietuvos reikalas buvo atiduotas anai jau veikiančiai pakomisijai išklausyti). Reikalingas informacijas pakomisijai teikė Voldemaras, Yčas ir Klimas. Pakomisijos nariai tik klausėsi jų informacijų, nesileisdami į diskusijas. Juk visas reikalas jau buvo išspręstas ir baigtas.

Konferencijos darbams einant į galą, birželio 13 d. Lietuvos delegacija dar mėgino savo sumetimus išsiaiškinti "su pačiu didžiųjų Taikos Konferencijos reikalų sprendėju Wilsonu", bet be sėkmės. Po kelių dienų jo privatinis sekretorius atsakė, kad "Prezidentas gavęs Jūsų laišką, kad jis puikiai suprantąs Jūsų reikalus ir lietuvių aspiracijas, bet kad jis dabar negalįs atitrūkti nuo savo pareigų ir Jūsų delegacijos priimti. Jis prašo Jus tikėti, kad Lietuvos revindikacijos yra atkreipusios visą jo dėmesį".

IV
Maž. Lietuvos reikalas taip ir liko galutinai išspręstas už Didžiosios ir Mažosios Lietuvos lietuvių akių. Jų revindikacinės pretenzijos pripažintos tik dalinai. Atskirta buvo tik šiaurinė Maž. Lietuvos dalis — o ir toji ne iš karto Lietuvos naudai — ir visa Pietnemunė palikta Vokietijos dalimi. "Kodėl konferencija taip pasielgė ir taip nuolaidžiavo Vokietijai, mes nesužinojome; ji su mumis ir nesitarė", rašo Klimas. Kokiais motyvais vadovaudamiesi ir kokių tikslų siekdami, didieji taikos sąlygų sprendėjai surado tokį likiminį sprendimą tokiam jiems tolimam kraštui kaip Maž. Lietuva?

Dalį atsakymo į tuos klausimus iš aliantų išsiprašė vokiečiai, turėję su jais ilgas diskusijas apie daugybę taikos sąlygų suderinimą su VVilsono paskelbtais dėsniais, kuriais tos sąlygos turėjo būti pagrįstos. Jie nesigailėjo aštrios kritikos ir protesto. Jie atmetė ir reikalavimą išsižadėti ano Klaipėdos krašto.

Savo gegužės 29 d. pastabose vokiečiai tvirtino, kad krašto "gyventojai, net ir tie, kurių gimtoji kalba yra lietuvių, niekada nenorėjo atsiskirti nuo Vokietijos ir susijungti su buvusios Rusų Imperijos gyventojais lietuviais, juo labiau, kad šie yra katalikai, o anie protestantai, nežiūrint visai mažos grupės, su kuria nėra reikalo skaitytis. Gyventojų dauguma vokiška: maždaug 68,000 vokiečių ir tik 54,000 lietuviškai kalbančių. Klaipėda yra grynai vokiškas miestas, vokiečių įsteigtas 1252 metais ir niekada nėra buvęs nei Lenkijos, nei Lietuvos".

Į šį protestą aliantų vardu atsakė Clemenceau birželio mėn. 16 dieną: Anos srities atskyrimas nėra priešingas tautybės principui, nes "sritis visada buvo lietuviška, dauguma jos gyventojų yra lietuvių kilmės ir kalba lietuviškai. Kad Klaipėdos miestas yra daugiau vokiškas, negaJi pateisinti viso krašto palikimo prie Vokietijos, ypač dėl to, kad Klaipėdos uostas yra vienintelis Lietuvos išėjimas į jūrą. Nutarta, kad Klaipėda ir jos kraštas bus perleistas susijungusioms ir susitarusioms valstybėms, nes teritorinis Lietuvos statusas dar nenustatytas".

Nerado vokiečių pritarimo nė šis atsakymas. Birželio 22 d. raštu jie reiškė nepasitenkinimą aliantų nusistatymu kraštą galiausiai perleisti Lietuvai. Jau dvi dienas vėliau jiems buvo atsakyta trumpai ir apodiktiškai: ana pastaba apie eventualų krašto perleidimą Lietuvai neprieštarauja sutarčiai.

Negalima nepastebėti keistos paralelės tarp šio atsakymo, duoto dėl pralaimėto karo sugriuvusios Vokietijos atstovams, ir ano traktavimo, kurio susilaukė iš imperialistinės Rusijos griuvėsių atsistačiusios Lietuvos delegacija. Šia proga tinka prisiminti Bismarko laikais atsiradusios ir tarp vokiečių prigijusios formulės "Macht geht vor Recht" svorį ir reikšmę, išreiškiančią seną imperijų ir tautų santykiavimą lemiančią aksiomą. Jo realybės skausmus dabar gavo pajusti ir patys vokiečiai — bent rebus sic stantibus . . .

Clemenceau atsakymai vokiečiams tėra tik aliantų pozicijos, užimtos taikos sutartyje, apgynimas prieš jėgų netekusius buvusius priešus, kovojančius dabar vien tik teisiniais argumentais arba savaip suprastų savo teisių versijom. Toks aliantų nusistatymas negalėjo atsirasti vien tik skubiose, kompromisinėse ir gilesniems svarstymams nepalankiose derybose tarp įvairių komitetų ir komisijų narių, juo labiau, kad konferencijoje spręstinų problemų buvo aibių aibės.

Kada, kokiu būdu ir kodėl — toks peršasi klausimas — atsirado anas lietuvių pretenzijoms tiek mažai svarbos teikiantis sprendimas — jiems perleisti tik aną palyginti mažą gabalą žemės Nemuno krantų dešinėje, bet visą kitą Maž. Lietuvos dalį palikti seniems jo užkariautojams ir kolonizatoriams vokiečiams, lyg jie būtų laimėję karą^ prie atsakymo artėsime, pirmiausia pažvelgę ; "The Inquiry" veiklą prieš taikos konferenciją:

Pasirodo, kad mūsų Lietuvos sienų ekspertas dr. Kazys Pakštas jau 1918 m. vasarą buvo aplankęs tuos pulk. House bendradarbius, kurie VVilsono programos projektus ruošė Harvardo universitete. Pakštas savo patyrimus paskelbė tik 1959 m. Aiduose.

Lietuvos klausimus tada tyrinėjo trijų profesorių komisija, kurios pirmininku buvo Harvardo Rytų Europos istorijos profesorius F. Golder, surinkęs Lietuvos klausimais tiek medžiagos, kiek niekur kitur tais laikais svečias Pakštas nebuvo matęs.

Golderio planas buvęs "gan artimas mūsų diplomato ir istoriko P. Klimo ir dr. V. Gaigalaičio mintims: Lietuvon įtraukti rytuose tas žemes, kur vyrauja katalikų religija, o vakaruose ir Suvalkijoje pasitenkinti tais kraštais, kur dar žymus skaičius  tebekalba  lietuviškai".   Nors pagal A. Bezzenbergerio liniją Maž. Lietuva apimdavo 11.400 kv. km, amerikiečių projektas numatė tik sieną, einančią nuo Kudirkos Naumiesčio beveik tiesiai į vakarus iki Kuršių marių, kuri pasiektų Baltijos krantus apie 20 km į pietus nuo Nidos, t.y. iš Maž. Lietuvos žemių Lietuvai tektų tik apie 4,500 kv. km. Ta siena būtų ėjusi apie 15 km ar truputį daugiau į pietus nuo Nemuno.

Tokia siena "ekonominiu požvilgiu, — rašo Pakštas, — atrodo logiška, nes abu Nemuno krantai paliekami Lietuvoje, tuo ir politinius ginčus sumažinant, kai upės laivyba yra vienos valstybės žinioje". Bet amerikiečių "visai pagarbiai žiūrėta ir į Vokietijos žemių pilnumą, nes seniau suvokietintos lietuvių žemės apie Labguvą, Gumbinę ir Darkiemį paliktos Vokietijai. Gal tai buvo laikoma geru politiniu kompromisu". Pakšto nuomone, "jis vis vien yra vertas mūsų dėmesio savo originalumu ir naujais bandymais ieškoti tarptautinio teisingumo ir pastovios taikos".

Savo straipsnį rašydamas, Pakštas gerai žinojo, kad tas planas Paryžiaus derybose nebuvo pilnai įgyvendintas; jis spėjo, kad "amerikiečiai, matyt, nebuvo suinteresuoti savo projektą atkakliai ginti. Ir tai ne vien Lietuvos atžvilgiu, bet ir kitose Europos ir Azijos dalyse". Pakštas skundžiasi ir tuo, kad negalėjęs sužinoti tokio amerikiečių elgesio priežasties: "Diplomatinis paslaptingumas ir laiko dulkės jį pridengė nuo mūsų akių".

Šiandien, jau tiek metų praėjus nuo Pakšto straipsnio paskelbimo, prieinamoji literatūra tuo klausimu teikia pakankamai medžiagos tam paslaptingumui bent dalinai atidengti.

Amerikiečių elgesio motyvai ir siekimai, kiek jie leidžiasi aptariami šio rašinio ribose, gali būti suskirstyti į tris bendrus elementus:

1. Įsitikinimą, kad VVilsono pagrindinio principo — tautų laisvo apsisprendimo teisės — įgyvendinimas praktikoje lengvai gali tapti kivirču tarp paliestų tautų ir tuo kenkti siekimams užtikrinti joms gyvenimą permanentinėj taikoj. "Imperijos negali būti sugriaunamos ir naujos valstybės įkurtos ant jų griuvėsių be painiavų ir sumišimų; naujų sienų nutiesimas visada sukelia naujų sunkumų ir bėdų" — savo dienyne rašo VVilsono artimiausias bendradarbis House 1919 m. birželio mėnesį. Tai buvo, kaip minėtina ir šia proga, priežastis, dėl kurios daugelis JAV delegacijos narių stebėjo su dideliu susirūpinimu lenkų siekimus savo atstatomos valstybės teritorijas išplėsti kaimynų sąskaiton. Galima lengvai suprasti, kad nė Pakšto minimame ankstyvame "The Inquiry" projekte niekur nerandame nuolaidų lenkiškoms užmačioms į Maž. Lietuvos žemes.

2.    JAV delegacijos nariai į Paryžių vyko, giliai įsitikinę, kad vykdo likimo jiems uždėtą šventą misiją: ne tik likviduoti karą ir jo pasekmes, bet ir Europos tautoms teikti progos sukurti naują laimingo gyvenimo santvarką. Į naujai atsikūrusių tautų pastangas atgauti laisvę ir gyventi savose valstybėse jie žiūrėjo su "tėvišku instinktu". Paryžiaus konferencijos narių darbuotės negalima tinkamai suprasti, rašo joje dalyvavęs britas Nicholson, jei neįvertinamas šis delegacijos narių "emocinis impulsas". Kiek ši darbuotė lietė Vokietijos naujas sienas, ji pasižymėjo dvilype tendencija: draugus sustiprinti — priešų, nekaltus — kaltininkų sąskaiton. Bet iš kitos pusės, traktuoti tiek priešus, tiek draugus lygiai teisingai. Jeigu remiantis šiais principais ateityje vis vien atsirastų nesusipratimų ir pavojų karams iškilti, naujai kuriamoji Tautų Sąjunga buvo numatyta kaip organizacinė priemonė galimiems ginčams išspręsti be jėgos panaudojimo. Šita viltis atrodė tokia protinga ir pagrįsta, kad ji tapo akstinu taikos derybas baigti skubiai, be gilesnių svarstymų.

3.    Konferencijos eigoje visiems vis labiau aiškėjo bolševizmo pavojus Rytų Europos kraštams. Pačius pagrindinius sprendimus darė, kaip žinome, keturi Didieji Olimpai, bet iš tikrųjų jų būta penkių: penktasis — Leninas, "neregimas dalyvis, sėdįs neregimoj kėdėj" (Bailey). Bolševizmo grėsmė, lyg koks galimas piktas likiminis antplūdis, šaukėsi skubotų žygių, ir čia Tautų Sąjungai VVilsono buvo numatytas pats sunkiausias uždavinys — būti atrama vienokiu ar kitokiu būdu, t.y. arba įjungiant besikuriančią bolševikinę Rusiją į Tautų Sąjungos sąstatą ir tuo eliminuojant jos izoliaciją bei galimą agresingumą visai Europai, arba įsipareigojant apsijungusioms Tautų Sąjungoje valstybėms Raudonųjų grėsmę atremti stipria jėgų persvara. Daugelis JAV delegacijos narių toje lemtingoje alternatyvoje Jungtinėms Amerikos Valstybėms pramatė ypatingai sunkią atsakomybę, būtent surasti Rytų Europos tautoms tokią santykiavimo formą, kad nacionalistinis iracionalizmas nemažintų vieningos jų visų atramos pajėgumo. Pramatomas Amerikai steigiamos Tautų Sąjungos kertinio akmens vaidmuo turėjo garantuoti ekonominės ir politinės Europos santvarkos pastovumą bei taikingumą.

Turėdami prieš akis šiuos bendro pobūdžio faktorius, bandykime surasti ir tuos aliantų motyvus, kurie specialiai įtakojo Maž. Lietuvos reikalo sprendimus. Trys klausimai prašosi atsakymo:

1. Kodėl Lietuvai skirta Maž. Lietuvos dalis išėjo mažesnė negu buvo numatyta "The Inąuiry" ekspertų jų darbo pradžioje?

2.    Kodėl liko napaisytas vis dar stiprus lietuviškumas Maž. Lietuvos Pietnemunėje?

3.    Kodėl Klaipėdos kraštas nebuvo iš karto — jau taikos sutartimi — priskirtas prie atsistačiusios Lietuvos valstybės?

Atsakymus rasim labiausiai Bendrų Lenkijos Reikalų Komisijos nario amerikiečio Bowman ir Lenkijos Sienų Pakomisijos nario brito Paton po karo paskelbtuose veikaluose.

1.    Klaipėdos Kraštas atskirtas buvo tik palei Nemuno dešinius krantus, anot Bovvmano, dėl to, kad sienos kaip apsaugos priemonės turi būti labai aiškios ir reguliarios; strategijos ir topografijos reikalavimai tokie svarbūs, kad etninio principo vienur ar kitur pažeidimas neišvengiamas. Komisijos nariams buvo gerai žinoma, kad, nežiūrint Rytprūsių germanizavimo ir kolonizavimo jau nuo 18-ojo amžiaus, lietuviškumas išliko gyvas kaip tik Nemuno šiaurėje ir ten stipriai priešinosi vokiškoms represijoms dar ir konferencijos metu. Kitas sprendimo motyvas, ypač lietęs Klaipėdos miesto vokiškumą, buvo platesnio pobūdžio: negalima leisti vokiečiams argumentuoti, kad tokia mažos apimties sritis yra gyvybinės svarbos didžiajai Vokietijai, kai, iš kitos pusės, Klaipėdos uostas yra vienintelis išėjimas į jūrą maždaug dviem milijonams lietuvių ir gudams, gyvenantiems Nemuno aukštupyje. Buvo atsižvelgta ir į dar platesnius tarptautinius interesus, rišamus su viso Nemuno upyno svarba ne tik pačiai Vokietijai, bet ir Rusijai, dėl kurių, rašant taikos sutartį, Nemunas buvo paskelbtas esąs tarptautinės reikšmės. Tokiose sąlygose, komisijos narių samprotauta: mažo Klaipėdos miesto tautinės aspiracijos neturėjo būti kliūtimi įgyvendinti kelių milijonų gyventojų ekonominius reikalavimus — tuo labiau, kad miesto įsijungimas į platų bei natūralų hinterlandą galėjo būti naudingas ir pačiam miestui.

2.    Etnologija, tautiniai sentimentai ir istorinės pretenzijos, kuriomis lietuviai grindė savo argumentus, nėra tiksliai ir aiškiai matuojami dalykai (incommensurable things). Be to, jų revindikuojamuose plačiuose žemės plotuose Nemuno vakaruose ir pietuose germanizacijos procesas jau per toli pažengęs, kad būtų galima istorijos ratą sukti atgal. Būtų neprotinga, rašo Paton, skaitytis su tom keliom lietuviškai tebekalbančiom salom, kurios dar užsiliko vokietėjimo srovėj.

Šie tvirtinimai ir samprotavimai rodo, kad Lietuvos delegacijos visokie memorandumai tikrai buvo patekę į atitinkamų komisijų narių rankas ir kad į juos buvo atkreiptas reikalingas dėmesys. Šioj vietoj pažymėtina ir Bowmano pastaba, kad jis skaitęs ir V. Gaigalaičio 1917 m. išleistą veikalą

"Litauen, das besetzte Gebiet, sein Volk und dessen geistige Stroemungen", kuriame problema aptariama iš visų lietuviško požiūrio pusių ir kuris yra itin vertingas etnografinių santykių aprašymas — excellent as a systematic treatise.

3. Komisijų nariai buvo susipažinę ir su Lietuvos istorija. Jiems buvo žinoma, kad Lietuva iš mažos valstybės, 1263 metais apimančios tik 30,000 kv. mylių plotą, iki 1385 išaugo į didžiulę 250,000 kv. mylių apimties imperiją, kad ji daugiau negu per šimtmetį sugebėjo savo sienas išplėsti iki Juodųjų Jūrų ir kad ilgainiui susijungė su Lenkija. Jie darė išvadą, kad, Lenkijai likus nepriklausoma, lenkų ir lietuvių įsiliejimo į vieną tautą procesas turbūt nebūtų sustojęs. Jie manė, kad šiandien antagonizmo tarp jų nebūtų. Lietuviai, Bowmano nuomone, yra, matyt, silpnos politiškos sąmonės (politically poor). O amerikietis Lord, minėtos pakomisijos narys, net stebėjosi, kaip Lietuva, kadaise didesnė, o drauge ir stipresnė valstybė, laisva valia leidosi asimiliuojama ir sugeriama mažesnės Lenkijos valstybės. Jis rašo, kad istorija teikianti mažai tokių keistų reiškinių.

Bet, nežiūrint šių pažiūrų į Lietuvos valstybingumo kitėjimą, konferencijoje vyravo įsitikinimas, kad Klaipėdos Kraštas eventualiai turės atitekti Lietuvai. Priežastis, dėl kurios atitinkamas nuostatas nebuvo įrašytas iš karto į pačios taikos sutarties tekstą, buvo tik formali. Mat konferencijos metu Lietuvos valstybė didžiųjų aliantų dar nebuvo pripažinta de jure. (JAV ją pripažino tik 1922 liepos 28 d., Didž. Britanija, Prancūzija, Italija ir Japonija — tų pačių metų gruodžio 22 d.

Taikos konferencijos darbų rezultatai apvylė ne tik lietuvius, bet ir daugelį kitų tautų. Aukštieji idealai, kuriems įgyvendinti ji buvo sušaukta, pagaliau turėjo nusilenkti daugybei praktiškų interesų ir samprotavimų, dažnai vieni kitiems net prieštaraujančių. Bet istorikų, vėliau vertinusių jos darbus, nuomone, (pav. H. W. V. Temperley), nė viena šalis, dalyvavusi sprendimų formulavime ir taikiusi principų įvairybę konkrečiam atvejui, nesivadovavo suktais motyvais. Visa priklausė nuo "bešališko teisingumo" to, kurio galia leido priversti sprendimą priimti. Tiek moralė, tiek legalumas buvo tie matai, kuriais vertintini galutinieji sprendimai.

Sprendimus matuojant lietuvių tautos interesų matu, galime būti patenkinti dėl dviejų priežasčių: viena, kad atsistačiusi Lietuva gavo gyvybinės reikšmės išėjimą į jūrą, ir antra, kad Maž. Lietuvos žemėse lenkai niekur neįstengė įgyvendinti Lietuvai kėslingų savo užgaidų.

Ir visa tai įvyko ne tiek dėl rimtai ir gerai surašytų bei mums brangiais argumentais pagrįstų memorandumų, kiek dėl Rytprūsių šiaurėje nuo amžių gyvenusių lietuvininkų ir laukininkų kietos rezistencijos prieš vokietinimo įtaką iki pat Paryžiaus konferencijos laikų. Statistiniai faktai, rodą jų tvirtą lietuviškumą, nuoširdų ir ištikimą prisirišimą prie gimtos kalbos vis didėjančio vokietinimo aplinkoje ir drąsa atsispirti galingos Vokietijos vilionei bei grasai, darė didelį įspūdį aliantams ir jų akyse buvo tokie tvirti faktoriai, jog nerasta nė reikalo — kaip tai darė lenkų ir danų žemėse — taikyti gyventojų plebiscito principą;

Tokiame naujos politinės santvarkos siekiančių globalinio masto idėjų pasaulyje ir Maž. Lietuva rado savo vietą tarp tų tautų, kurios po ilgų šimtmečių kančios po svetimųjų jungu susilaukė dienos, kai galėjo džiaugtis naujos ateities viltimis. Niekam iš mūsų protėvių nė į galvą negalėjo ateiti mintis, kad jie savo nepalaužiamu prisirišimu prie įgimtos savo tautybės kartu teiks ir pagrindą tiems jų tėviškės politinės priklausomybės sprendimams, kurie buvo ruošiami tolimoj užjūrio Amerikoj ir užbaigti Paryžiuje, rašant taikos sąlygas nugalėtajai Vokietijai. Daug kas mūsų pačių, tada dar jaunuolių, ir tada dar gyvų mūsų tėvų, giminių ir draugų puoselėjo kitą viltį — kad mūsų tėviškės vokietintojui kartu bus ir užkirstas kelias į jos tautinės tapatybės galutiną sužlugdymą . . .

Versalio sutarties derybų pabaiga buvo istorinės reikšmės įvykis — vienos liūdnos istorinės gadynės finalas ir naujo jos tarpsnio, žadančio šviesių perspektyvų, uvertiūra.

Iš sutarties iškilmingo pasirašymo ceremonialo čia verta pažymėti vieną būdingą detalę: kai Vokietijos delegacija buvo dokumentą pasirašiusi, savo parašus nustatyta tvarka padėjo ir JAV, Didž. Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir kitų delegacijų nariai. Savo parašą Lenkijos vardu dedant Paderevskiui, pagarsėjusiam pianistui - virtuozui, ėmė bildėti ir aidėti per visą Paryžių saliuto patrankų šūviai — lyg, net taikos atsiekus, nebūtų galima apsieiti be karo priemonių panaudojimo; lyg dar ir tokio simbolio reikėtų patvirtinti aksiomai, kad taika tėra tik karo tąsa . . . Difficile est satiram non scribere.

Ir iš tiesų, laukiamos taikos prošvaistės netrukus ėmė niauktis.

Nors Tautų Sąjunga tikrai buvo sukurta (Lietuva jon priimta buvo jau 1921 m. rugsėjo mėn.), JAV niekad jos nariu netapo. VVilsono po taikos sutartimi, kurios dalimi buvo Tautų Sąjungos konstitucija, padėtas parašas liko bevertis, kai JAV Senatas nesutiko sutarties ratifikuoti. (JAV su Vokietija pasirašė atskirą taikos sutartį 1921 m. rugsėjo 26 d., Senato ratifikuotą tų pačių metų spalio 18 d.) Tautų Sąjungos statyba liko be kertinio savo akmens — be JAV karinės, ekonominės ir moralinės paramos.

Prancūzija ir Didž. Britanija, ilgo karo išvargintos, savo karo pajėgų tinkamu išlaikymu neįstengė pasirūpinti ir dėmesį turėjo kreipti daugiau į savo kraštų ekonominį atstatymą bei visokių karo žaizdų gydymą. Prancūzija pasitraukė į savaip suprastą defensyvinį saugumą už vėliau pastatytos Maginot Linijos. Britai jautėsi saugūs už Lamanšo kanalo ir JAV — už Atlanto vandenyno, užtikrinančio apsaugą nuo visokių Europos karų ir kitokių bėdų.

Tuo tarpu Europos valstybės, uždėjusios nugalėtajai Vokietijai varžtus iš naujo apsiginkluoti, nebesugebėjo revanšo jausmų pagautam buvusiam priešui užkirsti kelio į savo karinio potencialo atstatymą. Nesugebėjo jos nei bolševikinės Rusijos grėsmei priešpastatyti bendrą Europos tautų karinę atsparą. Karinės ir moralinės atsparos stoka pravėrė vakuumą, kurio išvengti būtų turėjusi Tautų Sąjunga.

VVilsono susirūpinimas pasaulio taikos galimybėm visada buvo labai rimtas. Jis ypač išryškėjo, kai susidūrė su sunkumais JAV Senate, kurio dviejų trečdalių dauguma reikalinga tarptautinėms sutartims ratifikuoti, ir tuo vieno trečdalio mažumai, pasidavusiai Amerikos izoliacionizmo tradicijai, davė stiprų obstrukcijos ginklą. Anuo lemtingu savo kovos su senatoriais momentu VVilsonas leidosi kelionėn po Amerikos kontinentą, kad savo svariu ir įtakingu žodžiu už anos senatorių mažumos nugaros sukeltų visuomenės pritarimą Paryžiuje priimtai Tautų Sąjungos idėjai. Nebraskoje jis 1919 m. rugsėjo mėnesį pranašavo: "Esu absoliučiai tikras, kad po kitos generacijos susilauksime kito pasaulinio karo, jeigu pasaulio tautos nesuras metodo, kaip jo išvengti".

V
Tokiose tarptautinėse sąlygose, kurių pastovumu, kaip šiandieną žvelgdami atgal matome, pasitikėti nebuvo didelio pagrindo, Lietuvai teko susirūpinti Versalio sutarties 99-ojo straipsnio problema. Klaipėdos Kraštas, tiesa, buvo atskirtas nuo Vokietijos, bet jo politinės priklausomybės klausimas liko neišspręstas. Kokių priemonių imtis, kad krašto įjungimas į Lietuvos valstybės sudėtį būtų galutinai įgyvendintas?

Versalio taikos sutarčiai įsigaliojus 1920 m. sausio 10 d., Klaipėdos Kraštas buvo laikinai administruojamas aliantų, t.y. Didž. Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos vardu. Atsikėlė prancūzų prefektas, lydimas prancūzų kariuomenės dalinio. Po jo protektoratu prasidėjo netikėtos varžybos dėl Klaipėdos Krašto politinio statuso apimties ir formos tarp lenkų, prancūzų ir vokiečių, šiaip savo tarpe antagonistų, bet, sąlygoms susidėkus, siekusių bendro tikslo — veržtis į lietuvių gyvenamas žemes. Jungė juos viena idėja: Klaipėdos Kraštą paversti — sekant Dancigo miesto pavyzdžiu — "freištatu". Po jos skydu Klaipėdos Krašto vokiečiai tikėjosi dar labiau įsitvirtinti ir dar labiau nustelbti lietuviškumą (kol ateis geresni laikai Vokietijai), o lenkai, padedami prancūzų, užkirsti Lietuvai išėjimą į jūrą ir tuo jai padėti spąstus į uniją su Lenkija. "Atėjo, — rašo Galvanauskas, anuomet Lietuvos ministras pirmininkas, — grėsminga valanda. Lietuvos likimas kitų nuspręstas ir per plauką kabojo nuo pražūties. Atėjo metas sprendimą daryti ir kovoti už Klaipėdą, panaudojant visas priemones ".

Kaip pasirodė, Versalio sutarties autoriai, atsi-stačiusios Lietuvos vyriausybę buvo pastatę prieš likiminį iššūkį — įgyvendinti jų nuosprendžius, liečiančius Klaipėdą, taip kad Lietuvos valstybė liktų laisva ir nepriklausoma.

Trys faktoriai pagaliau nulėmė Klaipėdos Krašto politinį likimą:

1.    1923 sausio mėnesį lietuvių — tiek Didž., tiek Maž. Lietuvos — sujungtomis jėgomis įvykdytas sukilimas ir ginklo jėga nušalinimas prancūzų, vokiečių dominuojamos administracijos. Klaipėdos Kraštas buvo sujungtas faktinai su Lietuva ir santarvininkai pastatyti prieš fait accompli.

2.    Jau tų pačių metų vasario 16-ąją, Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo penkmečio sukakties dieną, santarvininkai nematė kitos išeities kaip apsiprasti su pralaimėjimu ir principe pripažinti Lietuvos valstybės teises į Klaipėdos Kraštą.

3.    Beliko tik formalus faktinos padėties įteisinimas tarptautinėj plotmėj atitinkama sutartimi tarp Lietuvos ir santarvininkų. Šioje Klaipėdos Krašto problemos sprendimo stadijoje ir vėl prasiskverbė Wilsono misijos vis dar gyvos idėjos, padėdamos Lietuvai ne tik atkovoti jai žadėtas teises į Klaipėdą, bet ir atsikratyti Lenkijos nesiliaujančiom užmačiom į jos egzistenciją.

Dvi dienas po VVilsono mirties, 1924 m. vasario 5 d., Tautų Sąjunga, pati pasiėmusi spręsti Klaipėdos Krašto problemą, nutarė sudaryti komisiją, kuriai pavesta paruošti atitinkamos konvencijos projektą; Ženevon. kaip Lietuvos delegacijos nariai nuvyko E. Galvanauskas, Lietuvos pasiuntinys Berlyne V. Sidzikauskas, Lietuvos pasiuntinys prie Kvirinalo P. Klimas ir Užsienio reikalų ministerijos politinio departamento direktorius B. Balutis.

Sidzikauskas iš kažkokių šaltinių sužinojo, kad amerikietis Hezelkiah Norman Davis, artimas VVilsono bendradarbis taikos derybų metu Paryžiuje, buvo vienas tų JAV delegacijos narių, kurie puoselėjo tėviškus sentimentus iš Rusijos griuvėsių iškilusioms tautoms ir kritiškai žiūrėjo į lenkų šovinistinio   ekspansyvumo   politiką.   Galvanauskas ėmėsi žygių, kad komisijos pirmininku būtų paskirtas Davis, 1919 - 1921 buvęs JAV Iždo ir Valstybės departamento pasekretorius, bankininkas, Wilsono ir vėliau F. D. Roosevelto patikėtinis, praturtėjęs iš biznio Kubos cukrum. Į Tautų Sąjungą jis tada, per kelerius metus  stebėjęs jos veiklą,"žiūrėjo lyg  iš  aukšto,  nes  nemėgo jos  reikalų  eigos: tęsimo,  plepėjimo,  pražuvimo  smulkmenose   ir darbo lėtumo". Davis sutiko būti komisijos pirmininku, "norėdamas parodyti, ką gali vienas amerikietis padaryti: per  trumpą laiką išarti, išakėti ir derlių nupjauti. Lietuvai jis buvo palankus".

Kiti komsiijos nariai buvo Kroeller — Olandijos atstovas ir Tautų Sąjungos tranzito komisijos žinovas, ir Hoernell, Švedijos Mokslų Akademijos narys. Abu, liudija Sidzikauskas, aiškiai pataikavo vokiečiams. Ypatingai aršus vokiečių šalininkas buvo olandas, su kuriuo Galvanauskas turėjo "nemažai vargo" ir kuris įkyrėjo ir Davisui. Jei ne tie susikirtimai su Lietuvai nepalankiu Kroelleriu, derybos dėl Klaipėdos konvencijos būtų pasibaigusios daug greičiau.

Komisijos darbą sunkino bei trukdė pavojus Klaipėdos reikalui būti sujungtam su Vilniaus klausimu ir lenkiškom užmačiom į Klaipėdos uostą, už kurių slypėjo ir vokiečių interesai. Bet, rašo Galvanauskas, "Lietuva laimingai pravairavo Vilniaus išsižadėjimo ir Klaipėdos praradimo bedugnes". Lietuviams pavyko Davisą įtikinti, kad Lietuvos ginčus su Lenkija reikia atskirti nuo Klaipėdos Krašto reikalų, eliminuojant Lenkijos pretenzijas į Klaipėdos uostą. Tokios taktikos Davis laikėsi visą laiką — net ir tada, kai, komisijai galutiną raportą įteikus Tautų Sąjungos Tarybai, ten Prancūzijos atstovas bandė projektą pakeisti ir jį papildyti lenkų naudai. Davisui taikliai atsikirtus ir konvencijos projektą apgynus "kaip kruopštaus, ilgo ir sunkaus darbo rezultatą", Taryba pagaliau jį priėmė vienu balsu.

Konvenciją pasirašė Didž. Britanija, Prancūzija, Italija ir Japonija 1924 m. gegužės 8 d. Lietuvos Seimas ją ratifikavo liepos 30 d. Ji įsigaliojo 1925 m. gegužės 25 d., signatarams deponavus ratifikacijos dokumentus Tautų Sąjungos sekretoriate. Lietuva buvo nepatenkinta visa eile konvencijos nuostatų, bet juos priėmė, "pasiryžusi vardan taikos padaryti auką" ir tuo būdu "pareikšdama pagarbą komisijos pirmininkui, kurio vardas siejasi su Amerikos prezidentu Wilsonu ir Tautų Sąjungos pradininku" (Klimas).

Tuo pasibaigė JAV vaidmuo Maž. Lietuvos kovoje už susijungimą su Lietuvos valstybe. "Kova dėl Klaipėdos, — rašo Galvanauskas, — apėmė visus būdus savo žemėms atgauti. Ji prasidėjo romantiškais įrodinėjimais ir pareiškimais Paryžiuje, Taikos Konferencijoje. Ji įsiliepsnojo, kai Varšuva ėmė į Klaipėdą spraustis, o Paryžius politines painiavas daryti. Jėgos žygis buvo neišvengiamas". Prisiėjo kovoti ne vien "už mažą Nemuno kranto dalelytę", bet ir už "Lietuvos pilnutinę nepriklausomybę", ir tai — taip pat diplomatinėm ir politinėm priemonėm.

Kova dėl Klaipėdos nesibaigė jos įjungimu į Lietuvos valstybės suverenumą. Sekė sunkūs ir katastrofiškų suiručių laikai, suardę Didž. ir Maž. Lietuvos bendrą gyvenimą savoj laisvoj valstybėj. Bet Klaipėdos pajūris vis dėlto liko išsaugotas Lietuvai iki šios dienos, nors jis valdomas naujo valdovo, galėjusio tik stebėti šio rašinio įvykius iš tolo. Kokiomis sąlygomis ir kokiomis priemonėmis jis sugebėjo įsikurti Maž. Lietuvoj ir kokį vaidmenį vaidino JAV šiame Maž, Lietuvos istorijos tarpsnyje, bandys pavaizduoti sekančioji šio straipsnio dalis.

Panaudotos literatūros atranka

1.    A. Thomas Bailey, "Woodrow Wilson and The Lost Peace". Wilson at Versailles, ed. by Theodore P. Greene. Problems in American Civilization. D.C. Heath & Comp., Boston, 1957.

2.    Paul Birdsall, "Versailles Twenty Years After — A Defense of Wilson". Wilson at Versailles, ed. by Th. P. Greene. Problems of American Civilization. D.C. Heath & Comp., Boston, 1957.

3.    Isaiah Bovvman, The Neto World Problems  in Political Geography. 4th ed. World Book Comp., Yonkers-on-Hudson, N.Y., 1928.

4.    Henry de Chambon, La Lithuanie pendant La Confėrence de la Paix (1919) d'aprės les documents tirės des archives de l'auteur. Premiėre Edition. Le Mercure Universel, Lille-Paris, 1931.

5.    Ernestas Galvanauskas, "Kova dėl KlaiDėdos". Draugas, 1961.1.14.

6.    Petras Klimas, Iš Mano Atsiminimų. Liet. Enc. Leidykla, Boston, 1979.

7.    Robert Lansing, The Peace Negotiations. A Personai Narrative. Houghton Mifflin Comp., New York, 1921.

8.    Robert Lansing, The Big Four and Others of the Peace Confėrence. Houghton Mifflin Comp., New York, 1921.

9.    N. Gordon Levin, Jr., Woodrow Wilson and World Politics. Oxford University Press, New York, 1968.

10.    Walter Lippman, "Mirages of Wilson's Foreign Policy". Wilson at Versailles, ed. by Th. P. Greene. Problems in American Civilization. D.C. Heath & Comp., Boston, 1957.

11.    Walter Lippmann, U.S. War Aims. Little, Brovvn & Comp., Boston, 1944.

12.    Harold Nicolson, Peacemaking 1919. Constable & Comp. Ltd., London, 1937.

13.    Kazys Pakštas, "Amerikos Oficialioji Nuomonė Lietuvos Ribų Klausimu 1919 m.". Aidai, 1959 gegužės mėn. Nr. 5 (120).

14.    John Dos Pas sos, Mr. Wilsons War. Doubleday & Comp., New York, 1962.

15.    H. J. Paton, "Poland at the Peace Confėrence" A History of the Peace Confėrence of Paris, ed. by H.VV.V. Temperly, Vol. VI. Oxford University Press, London, 1969.

16.    Charles Seymour, The Intimate Papers of Colonel House. III vol. Into the World War. Houghton Mifflin Comp., Boston, 1928.

17.    Charles Seymour, The Intimate Papers of Colonel Couse, IV vol. The Ending of the VVar. Houghton Mifflin Comp., Boston, 1928.

18.    Marija Urbšienė, Klaipėdos Krašto Paraštėje. Kaunas, 1934.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai