Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PABALTIJO ETNOGRAFINIO ATLASO PRADŽIA LIETUVOJE PDF Spausdinti El. paštas
Penkiolikos metų darbas, apie kurį retkarčiais skaitydavome spaudoje, jau realizuotas vienu trečdaliu. "Mokslo" leidykla Vilniuje 1985 metų viduryje išleido Pabaltijo tautų istorinio - etnografinio atlaso pirmąjį tomą: Žemdirbystė. Veikalą paruošė Lietuvos Mokslų akademijos istorijos instituto etnografai. Iš viso buvo suplanuoti trys tomai: I Drabužiai (ruošia Latvijos Mokslų akademijos istorijos institutas), II Žemdirbystė — jau išleistas Vilniuje, III Pastatai (ruošia Sov. Mokslų akademija Maskvoje). Kiekvienas tomas apims Lietuvos, Latvijos ir Estijos tradicinės kaimų kultūros apraiškas dabartinėse politinėse ribose. Spausdinama rusų kalba, tad veikalo antraštė yra: Istoriko - etnografičeskij adas Pribaltiki: Zemledelie. Paruošėjai: Sovietų Sąjungos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos Mokslų akademijos ir dar Estijos Etnografinis muziejus.

Žemdirbystės tomas turi dvi dalis: tekstų knygą; 140 psl., 22 x .30 cm formato, ir žemėlapių aplanką su 59 kartogramomis, 29 x 43 cm lapai. Leidinio tiražas 3000 egz. Tomo atsak. redaktorius yra M. G. Rabinovič (anksčiau redagavęs panašų Rusijos atlasą), redaktoriai: A. Vijres, I. Leinasare ir V. Morkūnas. Trijų tomų projekto vyr. redaktore įrašyta L. N. Terenteva (jau mirusi) ir 10 redakcinės kolegijos narių, tarp jų lietuviai A. Vyšniauskaitė ir V. Morkūnas, abu Lietuvos Mokslų akademijos etnografijos skyriaus mokslininkai.

Kad geriau suprastume šio darbo genezę ir jo vietą tarp kitų tautų panašių adasų, verta susipažinti, kas toje srityje jau anksčiau buvo atlikta Europoje. Mūsų aprašomos knygos įvade trumpai nurodyti keli tokie atlasai. Tuos duomenis papildome pagal šveicaro Roberto VVildhaberio straipsnį "Folk Atlas Mapping" iš knygos: Folklore and Folklife, edited by Richard M. Dorson, The University of Chicago Press, 1972, p. 479 - 496. Už tos knygos paskolinimą ačiū etnografui Antanui Mažiuliui Bostone. Seniausiu etnografinių apraiškų atlasu laikomas G. Gerlando "Atlas der Voelkerkunde", Gotha, 1892 (30 kartogramų). Kai kalbininkai ir tautosakininkai jau plačiai naudojo kartografinį metodą savo disciplinų geografiniam nagrinėjimui, etnografai negreit įsisavino tą dabar jau visuotinai priimtą metodą. Trumpai suminėsime svarbiuosius etno-finius (to meto) arba istorinius -etnografinius (už apibrėžtą praeities laikotarpį) atlasus chronologine seka.

Lenkija: K. Moszynski, Atlas kultury ludowej w Polsce, 1934 -1936, 3 tomai. Vokietija: H. Harmjanz ir E. Roehr, Atlas der deutschen Folkskunde, 1937 - 1939, 6 dalys: M. Zender, Atlas der deutschen Volskunde, 1959 - 1973, 6 dalys (tai yra ne nauja laida, o iš pagrindų naujas, kitoks atlasas).

Šveicarija: Atlas der schweizerischen Volkskunde, 1949 - 1967, 12 dalių (po to turėjo išeiti dar 4 dalys): Švedija: Atlas over svensk folkkultur, 1957 - 1976, 2 tomai (pradėjo redaguoti S. Erixon, miręs 1968 m., tęsė E. Laid; apima ir švedus Suomijoje). Austrija: E. Burgstaller ir A. Helbok, Oesterreichischer Volkskundeadas, 1959 - 1974, 5 dalys. Olandija: P. J. Meertens ir M. DeMayer, Volkskunde atlas voor Nederland en Vlaams — Belgie, 1961  -  1964, 3  dalys (apima ir Belgijos flamus). Sibiras: Istoriko - etnografičeskij atlas Sibiri, 1961. Jugoslavija: Br. Bratanič, Etnološki atlas Jugoslavije, 1963 (tai tik pradžia su 8 žemėlapiais). Lenkija: J. Gajek, Polski atlas etnograficzny, 1964 - 1976, 9 tomai. Rusija: Istoriko - etnografičeskij atlas (vyr. red. P. I. Kušner), 1967, 71 žemėlapis. Gudij a : V. K. Bandarčik, Belaruskaje narodnąje žilije, adzenne i selskagaspadarčaja technika, 1973 - 1975, 3 tomai. Suomija: Suomen kansankulttuurin kartasto, I, 1976 (tai tik pradžia).

Vertas dėmesio kitas tarptautinis atlasas, neminimas sovietinėje spaudoje. Tai yra bažnytinis istorinis atlasas, suplanuotas Vakaruose 1960 metais. Austrija pirmoji išleido savąją dalį 1966 metais su 12 žemėlapių, parodančių tautines apraiškas, susijusias su vienuolynais, piligrimais, šventųjų garbinimu ir pan. (Kirchen-historicher Atlas von Oesterreich, Wien, 1966). Apie adasus yra gausi mokslinė literatūra, nagrinėjanti ar kritikuojanti jų sudarymo metodus, šaltinių atranką ir jų panaudojimą; Kas pirmasis sugalvojo kartografinį būdą etnografijos temoms vaizduoti, nėra aišku, nes tokių užuominų būta jau seniai, tačiau idėjos nebuvo išryškintos. Pagal R. VVildhaberį (minėtajame straipsnyje) pirmasis tokios idėjos autorius yra buvęs vokiečių geografas VVilliam Pessler. 1908 metais jis paskelbė tradicinių namų paplitimo kartogramą, kur tarp kitko apibrėžė lietuviškosios kaimo statybos ribas Rytprūsiuose (Litauische Bauart in Ostpreussen). Savo vėlesniuose raštuose Pessleris išryškino etnografinių atlasų reikšmę ir 1933 metais išleido savo sudarytąjį "Volkstumatlas von Niedersachsen". Nežiūrint to, švedas etnografas Sigurd Erixonas, tyrinėjęs visos Europos etnografiją lyginamuoju būdu, yra pripažįstamas tokių atlasų tėvu. Jo straipsnis "Die Frage der kartographischen Darstellung vom Standpunkt der nordischen Etnologie in Schweden aus betrachtet" (Fol.-Liv, 1, 1937) pasidarė klasikinis.

Antanas Mažiulis prisimena atnografinio   atlaso užuomazgas  nepriklausomoje Lietuvoje. Tada prof. A. Salys buvo pradėjęs sudarinėti lietuvių tarmių atlasą. Į klausimų lapus talkininkams jis buvo įrašęs etnografijos reikalams būdingų žodžių, kaip gryčia, pirkaitė, atšlaimas, kiemas ir pan. Švedijoje pas prof. Erixoną studijavę Juozas Lingis, Juozas Juška ir Karolis Mekas jau nuo 1938 metų nagrinėjo etnografinio atlaso reikalą ir sudarė eilę klausimų lapų reikalingai medžiagai ir faktams rinkti. Šiaulių "Aušros" muziejuje Feliksas Bugailiškis ir A. Mažiulis (1941 m.) klasifikavo sukauptąją medžiagą būsimajam atlasui.

Dabartinio Pabaltijo etnografinio atlaso paruošimo istorija gana sudėtinga. Kai kas paaiškinta išleistojo tomo įžanginiame straipsnyje "Atlaso sudarymo principai ir metodai", o daugiau parašyta ist. kandidatės Angelės Vyšniauskaitės "Mokslo ir gyvenimo" žurnale, 1977 m. nr. 3. Istorinių - etnografinių atlasų tikslas yra parodyti žemėlapiuose tam tikro kultūros reiškinio paplitimą, atsiradimą ir išnykimą. S. Erixono pastangomis 1938 metais buvo sudaryta tarptautinė komisija Europos etnografiniam atlasui parengti. Karui su-trukdžius darbą, komisija buvo atgaivinta 1953 metais. Sovietų Sąjungos ir jos satelitų atstovai įėjo į tą komisiją tik prieš pat 1960-uosius metus. Komisija koordinuoja atskirų valstybių tyrinėjimus ir skelbia kartografavimo duomenis tarptautiniuose etnografijos žurnaluose, kaip "Demos", "Ethnologia Europaea" ir kiti. 1963 metais Maskvoje Įvykusiame "Demos" žurnalo redaktorių posėdyje nutarta parengti vad. socialistinių šalių istorinį - etnografinį atlasą. Sekančiais metais Maskvoje įvykęs VII tarptautinis antropologų ir etnografų kongresas aptarė Europos atlaso parengimą. Tada ir nutarta, be kitų regionų, sudaryti atskirą Pabaltijo tautų atlasą pirmiausiai kartografuojant (1) žemdirbystę, (2) tradicines kaimų gyvenvietes ir jų pastatus ir (3) drabužius. Vėliau turėtų eiti kitos tradicinių kultūrų šakos, kaip žvejyba, transportas, maistas. Galutinis Europos atlaso planas patvirtintas tarptautinėje darbo konferencijoje Zagrebe 1966 metais. Sutarta pradėti žemdirbyste, tęsti ugnies laužais, trobesių statyba, paveldėjimo ir žiemos papročiais. Tais pačiais metais buvo susitarta dėl Pabaltijo adaso struktūros ir kartografavimo metodikos.

Lietuvoje tuoj pat vykdytos Mokslų akademijos etnografinio sektoriaus ekspedicijos į kaimus kartografavimo medžiagai papildyti: 1966 m. — į Suvalkiją; 1967 — į Vidurio Lietuvą; 1968 — į Rytų Lietuvą, 1969 — į Žemaitiją. Dar įjungus į talką Kraštotyros draugijos skyrius, mokyklų kraštotyrininkų būrelius ir pavienius etnografijos entuziastus, iki 1970 metų jau buvo sukaupta pagrindinė medžiaga kartografavimui. Panaudota ir anksčiau surinkta medžiaga, esanti įvairiuose muziejuose ar paskelbta literatūroje. Kartografavimo teritorinis vienetas yra maždaug 30 kv. km plotas. Lietuviams skirtos adaso dalys buvo užbaigtos 1971 metais, anksčiau už latvius ir estus. Trijų atlaso tomų lietuviškajai daliai sudaryta 172 žemėlapiai, parašyti tekstai ir sukurta apie 100 tipologinių lentelių. Bet tik po ketverių metų — 1975 m. gruodyje Sov. Sąjungos Mokslų akademijos etnografijos institutas patvirtino Pabaltijo atlasų tekstus ir žemėlapius. Toje peržiūroje lietuvių mokslininkų nebuvo, nes "apibendrinimo kuratoriais" buvo paskirti: žemdirbystei — Latvijos universiteto doc. I. Leinasare, pastatams — Maskvos Mokslų akad. etnografijos instituto N. Šlygina ir drabužiams — Latvijos Mokslų akad. istorijos instituto M. Slavą.

Kartografuojant materialinės kultūros reiškinių raidą; atlase rodomi trys laikotarpiai: XIX a. viduryje, XIX a. gale - XX a. pradžioje ir po I pasaulinio karo. Kartais siekiama iki 1970 metų. Laikotarpiams atskirti naudojami skirtingi grafiški simboliai arba atskiri žemėlapiai. Pasitvirtino seniau žinoma tiesa, kad lietuvių, latvių ir estų etnografinės kultūros nebuvo izoliuotos ir originaliai grynos. Daugeliu požiūriu jos susipynė, susimaišė. Pastebima ir kaimyninių vokiečių, švedų, lenkų ir rusų elementų įsimaišymo. Prekybiniai ir kitokie kaimyniniai santykiai pagreitino civilizacijos suvienodėjimą kai kuriose jos šakose, kaip darbo įrankiai, mašinos, statybos technika. Tačiau pastebėta ir vietinių savaimingumų ar išradimų, pvz., Žemaitijoje nuo XVIII a. naudotas "binkis" ar "ožys" — tai toks ilgas rąstas linų mintuvams įtvirtinti.

Išleistojo žemdirbystės atlaso tekstų knygos turinys toks: I, žemės įdirbimas ir sėja; II, javų, šieno ir dobilų derliaus nuėmimas; III, kūlimas; IV, malūnai ir malimas; V, linininkystė. Literatūros sąrašas išsamus, 367 vienetų. Nurodyta nemaža senosios lituanistikos, siekiančios XVII amžių, ir vakarietiškos literatūros. Vokiečių kalba santrauka tik pusės puslapio. Lietuviškos santraukos nėra. Tekstai iliustruoti 163 fotografijomis, brėžiniais ir mažomis kartogramomis. Žemėlapių ir tekstų lietuviškosios dalies autoriai yra prof. dr. Pr. Dundulienė (žemės įdirbimas ir sėja), ist. kand. Vacys Milius (derliaus nuėmimas, kūlimo ir malimo technika), ist. kand. A. Vyšniauskaitė (linų auginimas ir jų derliaus apdorojimas), ist. kand. R. Merkienė (arklių ir jaučių panaudojimas). Reikalingų proistorės duomenų pateikė prof. dr. R. Volkaitė - Kulikauskienė. Parodyta ir pastatų: daržinių, žardų, klojimų, jaujų, maltuvių. Yra jų fotografijų ir keli planai. Daugiau vietos skirta vandeniniams ir vėjiniams malūnams. Iš trijų žemėlapių, skirtų malūnams, matome: (1) vėjinių ir vandeninių malūnų būta maždaug po lygiai; vėjinių daugiau šiaurės Lietuvoje ir Suvalkijos lygumoje; (2) kepurinių vėjinių malūnų būta žymiai daugiau, negu stiebinių, ypač Aukštaitijoje. Malūnų tipams, statistikai ir istorijai nagrinėti skirti teksto psl. 106 - 113 su iliustracijomis. Veikalas naudingas ir statybos etnografijai bei namotyrai. Žemėlapių aplanko pinnieji penki yra įvadinio pobūdžio: administracinės ribos su senosiomis gubernijų ir apskričių sienomis, etnografinės sritys, tautybės XIX a. gale (aplink Vilnių parodyta buvus lietuvių, gudų ir lenkų), dirvožemių rūšys, miškai. Pagrindinė atlaso dalis, 54 žemėlapiai, rodo žemdirbystės įrankių ir darbo metodų paplitimą įvairiais laikotarpiais nuo XIX a. vidurio iki maždaug mūsų laikų. Matome arklus, žagres, akėčias, sietuves, piautuvus, dalgius, spragilus, javų gubas, žardus, volus, girnas, mintuvus. Tai vis kadaise svarbūs, o dabar muziejiniai daiktai, liudiję ištisų šimtmečių Pabaltijo žemdirbių medžiaginę kultūrą. Žemėlapių pakraščiuose parodyti tų objektų piešiniai.

Sovietinė politika apriboja tautų etnografines studijas vad. respublikų sienomis. Šiaip jau vertingas atlasas lietuviams lieka apkarpytas, suluošintas. Jame nėra Mažosios Lietuvos, Seinų - Suvalkų krašto ir pačios rytinės Lietuvos plotų. Tų lietuviškų žemių etnografinių apraiškų teks ieškoti naujuose Rusijos, Lenkijos ir Gudijos atlasuose. Vakaruose, pvz., Švedijoje ar Olandijoje, seniau ir Vokietijoje etnografiniai žemėlapiai apima nagrinėjamų tautų etnografines, o ne politines ar administracines sienas, kurios ne visada sutampa.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai