Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Iš kelionės Portugalijon PDF Spausdinti El. paštas
(1982 m. spalio mėnesį)

HENRIKAS NAVIGATORIUS
Aukštai iškilęs ant Tago upės kranto stovi laivas — paminklas tiems portugalų jūreiviams, kurie penkioliktame amžiuje išplaukė ieškoti naujų kelių į saulėtekio kraštus.

Laivo priešakyje, išsikišusiame viršum upės vandenų, į tolimus akiračius žvelgia tų kelionių sumanytojas ir vykdytojas Henrikas, karaliaus sūnus infantas, Kristaus ordino valdytojas ir pirmos jūrų mokyklos steigėjas. Istorija jam davė Navigatoriaus vardą.

Rankose jis laiko laivą, o jo galvą dengia plačiabrylė skrybėlė, ant kurios nutūpęs burkuoja balandis.

Henriko Navigatoriaus paminklas

Už jo paminkle, laivo šonuose, išsirikiavo tų žygių dalyviai: mokslų žmonės, kronikų rašytojai su plunksna rankoje, geografai, kartografai, matematikai, matininkai, vienuoliai su iškeltu kryžium ir pačioje pabaigoje — juos išlydėjęs karalius.

Jie plauks aplink Afriką, suras Portugalijai jūros kelius į Azijos pasaulius, iš kurių pralobo Konstantinopolis ir Venecija, gabendami Europai brangias prekes. Naujais jūros keliais portugalai galės vežti į Lisaboną, Beįeiną ir kitus Europos uostus tokius dalykus kaip pipirai, gvazdikai, cinamonas, muskatas, alojė, imbieras, kamparas, smilkalai, kvapnieji pumpurai bei mediena. Drauge jie tyrinės naujas šalis, sudarinės sutartis, laimės Portugalijai imperiją ir skelbs Dievo žodį tiems, kurie jo dar negirdėjo.

"Infantui Henrikui, atradusiam marių kelius", — toks įrašas padėtas ant paminklo šiems drąsiems vyrams.

Kai jis 1460 metais mirė, portugalai dar nebuvo pasiekę anos turtų šalies. Afrikos pakraščiais jie buvo nusivarę maždaug ligi tų vietų, kur šiandien yra Sierra Leone.

Iš savo paminklo Henrikas Navigatorius vis dar žiūri į tolimus akiračius.

Žemai vaikščioja šių dienų keliautojai mozaikos grindiniu, kuris vingiuoja kaip didmarių bangos.

Savo amžių Henrikas baigė Portugalijos pietuose — švento Vincento iškyšulyje, iš kur jis tvarkė laivų keliones ir kur tarp jo įsteigtos jūrų mokyklos auklėtinių buvo ir Amerikos atradėjas Kristupas Kolumbas.

Palaidotas jis Batalijos katedroje, Portugalijos Panteone, šalia savo tėvų — Jono I ir jo žmonos anglės Filipos. Karaliai antkapio statulose laiko vienas antrą už rankų.

Henriko Navigatoriaus svajonę pasiekti Indiją ištesėjo Vasco da Gama, kurį portugalai ištaria Vašku da Gama.

Istorinėn kelionėn, iškėlusion Portugaliją į didžiąsias valstybes, jis išplaukė keturiais laivais iš tos pat Tago vietos, kur dabar stovi paminklas. Tai buvo 1497 metų liepos 8 dieną.

Kaip rašo 16 amžiaus istorikas Joao de Barros, iš vakaro prieš kelionę Vasco da Gama "budėjo su kitais savo kapitonais Dievo Motinos bažnyčioje Beleme..., kuri anuomet buvo koplyčia, įkurta infanto Henriko patvarkymu, ir kur buvo keletas Tomaro vienuolių, aprūpinančių sakramentais jūreivius.

"Rytojaus dieną, o tai buvo liepos 8, šeštadienis, pasitaikė Dievo Motinos šventė. Kadangi koplyčia buvo žymi maldininkų vietovė, ten susirinko daugel žmonių, tiek iš maldingumo, tiek ir atsisveikinti su tais, kurie išplauks laivais. Kai Vasco da Gamai išmušė valanda sėsti laivan, koplyčios vienuoliai ir keletas kunigų, atvykusių iš miesto atlaikyti mišių, sudarė maldininkų eiseną, kuri jį lydėjo šia tvarka: jis ir jo vyrai žengė su žvake rankoje, o už jų ėjo visi miesto žmonės, atsakinėdami į litaniją, kurią jų priešakyje giedojo kunigai; ir jie nuvedė juos iki valčių, kurios turėjo juos paimti į laivus. Tada užstojo tyla, visi suklaupė, ir koplyčios vikaras, garsiai kalbėdamas, pravedė visuotinę išpažintį ir pabaigoje suteikė jiems išrišimą pagal bulę, kurią infantas Henrikas buvo išgavęs dėl mirsiančių atradimuose ir pergalėse".

CAMOENS
Ten, kur anais laikais stovėjo Henriko Navigatoriaus koplyčia ir kur prieš kelionę budėjo Vasco da Gama, ilgainiui išaugo Jeronmiečių vienuolynas ir Švenčiausios Marijos bažnyčia.

Kai pro vakarines duris jon įėjom, dėmesį pagavo ne didingi skliautai, ne kolonos ir vitražai, ar jos statytojo karaliaus Manuelio bei kitų sarkofagai, o viduriu bažnyčios žengiantys vestuvininkai. Matote, šioje šventovėje portugalai ar net kitų kraštų žmonės, sakysim, japonai svajoja sumainyti aukso žiedus. Ruibuliukė nuotaka laiminga, švitinčiais skruostais artinosi prie altoriaus, kur jau laukė kunigas — karalių, karalienių, infantų ir kardinolų šešėlių kaimynystėje. Greta nuotakos žengė jaunikis savo giminės apsuptas.

Kai jie nutolo, dairėmės, kur čia būtų didžiojo portugalų poeto Camoenso amžino atilsio vieta. Buvau skaitęs, kad jis palaidotas čia, Belemo bažnyčioje.

Besisukinėjant grįžta kai kurios akimirkos iš jo knygos. Savo poemoje "Lusiadai", žymiausiame portugalų literatūros kūrinyje, jis sako, kad "tai istorija didvyrių, kurie, palikę už savęs gimtąją Portugaliją, surado kelią į Ceiloną ir dar toliau per jūras, kuriomis ligtol žmogus niekados nebuvo plaukęs". Jo herojus buvo Vasco da Gama, "plaukęs per neramius okeanus". Tarp šio kapitono pranokėjų poetas mini ir infantą Henriką Navigatorių, kurį jis vadina didžiu princu.

Antanas Vačiulaitis prie poeto Camoenso kapo. Nuotr. Joanos Vaičiulaitienės

Camoens dainuoja apie portugalų jūreivių keliones aplink Afriką, apie jų nuotykius laukiniuose kraštuose ir jūrų audrose, apie naujas žemes ir apie vyrus, "lygiai užgrūdintus kare ir visokiuose pavojuose: tarp tolimų tautų jie įkūrė naują karalystę".
 
Tų žygių dalyvis vėliau buvo ir poetas Camoens, patyręs daug vargo ir pavojų. Ištikus audrai, Mekongo upės žiotyse nuskendo jo laivas. Besigelbėdamas iš vandens, jis vos išnešė nebaigtą, sudrėkusį "Lusiadų" rankraštį.

Trečioje savo giesmėje jis duoda "išdidžios Europos" tautų apžvalgą, prieidamas ir prie Baltijos jūros. "Ir tenai, — rašo Camoens, — kol žiemos ledai nesustabdo laivininkystės, prūsai, švedai ir danai plaukioja Baltijos jūros vandenimis. Tarp Baltijos ir Dono gyvena tam tikras skaičius neaptašytų padermių, rusenai, maskvėnai, livoniečiai, seniau visi žinomi kaip sarmatai". Kaip matome, lietuvių jis nemini, — gal ir gerai, kad nepriskyrė prie neaptašytų tautų.

O štai ir poeto karstas netoli nuo durų. Iš abiejų šonų jį laiko trys ramūs liūtai. Gale prie kojų padėtas vainikas .Jis pats savo skulptūroje guli, maldingai sudėjęs rankas, su kardu prie šalies.

Pro langą ant poeto karsto krenta šviesa, viršum jo — aukšti skliautai.

Skersai nuo Camoenso, kitoje tako pusėje, palaidotas "Lusiadų" herojus Vasco da Gama, didysis kapitonas, kaip pasakyta poemoje. Ten kiek tamsėliau, nes prie jo bažnyčios sienoje nėra lango, pro kurį trykštų spindulys.

Kai atsisveikinom su poetu ir jo didžiuoju kapitonu ir įėjom į prieangį, tiesiai prieš mus baltavo dvi gėlių mergaitės. Už jų, nukaitusi, laukė tokia pat baltai išsipuošusi, tamsiaveidė nuotaka, plačios giminės apsupta.

Dar valandėlė, ir ji tarp Camoenso ir Vasco da Gamos žengs prie altoriaus.

Taip pro poetą ir pro jūreivį plaukia naujos kartos ir naujas gyvenimas.

Lauke žiūrinėjom, kurčia būtų kito jūrininko, infanto Henriko, statula prie portalo.

Jos neradę, paglostėm prie durų tupintį liūtą — ramų, susimąsčiusį švento Jeronimo draugą, savo letenose laikantį senovinių raštų ritinį ir žvelgiantį į aną Tago upės vietą, iš kur bures pakėlė Vasco da Gamos laivai ieškoti naujų pasaulių.

MES SURANDAM ŠVENTĄ ANTANĄ
Prie Rossio išsiskyrėm. Joana nuėjo į Lisabonos centrą pasižiūrinėti, o aš pasukau į senamiestį.

Cia pat už kampo nuo aikštės žvilgtelėjau į gatvės smuklę. Tai mažas, plikas kambarys didelio namo kertėje, lenta atitvertas nuo žmonių. Viduje ant lentynų stovi buteliai, — tai ir viskas. Prie lentos, kuri atstoja ir prekystalį, prieina vyrai, tarp kurių įsimaišo viena kita moteris, užsisako stikliuką, išgeria ir keliauja sau tolyn, ar šnektelia su pažįstamu. Tuo tarpu aikštėje prie fontano marguliuoja kupetos gėlių, ir aplink krautuves knibždėte knibžda minios, — juk čia šauniausia sostinės vieta.

Siauromis gatvėmis varausi pirmyn. Jos pamažu kyla, ir jų viršūnėje stūkso senovės karalių pilis. Iš ten gali apžvelgti visą Lisaboną, išsidėsčiusią ant septynių kalvų, — kaip Roma, primena tau portugalai. Kai aną dieną lankėm tą viršūnę su senoviniais mūrais, kiemo medžiuose tupėjo balti kalakutai, ir pro langą iš virtuvės pilyje sklido jaukios šnekos. Kas ten šiandien šeimininkauja, taip niekas ir nepasiteiravo.

Pakeliui šiomis siauromis gatvėmis susidomėjau mokyklinių reikmenų krautuve, nedidele ir užgriozdinta. Keletas dalykų stovėjo lauke prie durų. Priklaupęs patikrinau portugalų gaublį. Taip, jame pažymėta ir Lietuva.

Toliau patekau prie dviejų bažnyčių.

Viena jų atrodė kaip didžiulė tvirtovė, sena ir galinga. Tai katedra. Prieš ją baltavo grakščių baroko linijų Dievo namai. Gatvėje besišnekučiuojančių vyrų paklausiau, kas tai būtų. Vienas iš jų man prancūziškai paaiškino, kad tai Sė. Padėkojau tam mandagiam, juodai vilkinčiam žmogui, — Portugalijoj ir Ispanijoj beveik visi jie dėvi juodai, — bet nesusigaudžiau, kas būtų tas Sė.


Švento Antano kripta

Įėjau į vidų. Prie didžiojo altoriaus kunigas laikė vakarines mišias. Nenorėdamas trukdyti, atsisėdau prie durų ir susidomėjau lotynišku parašu čia pat sienoje. Ten buvo kalbama apie šventą Justiną. Gerai neįskaičiau, bet man atrodė, kad ten turėjo būti ano šventojo relikvijos, ar tik ne kraujas. Pagalvojau apie mūsų Justiną Antanuką, — štai kur jo švento globėjo pėdsakai! Taip bemąstant, kunigas baigė mišias. Girdžiu, kad jis laimina žmones — angliškai. Kai jis dingo zakristijoj, sprukau ten pasiklausti, iš kur jis būsiąs. Dairiausi šen ir ten, bet jo neradau. Tik kitas kunigas smagiai šnekėjosi portugališkai su vienu vyru, gal zakristijonu. Besižvalgydamas, toliau zakristijoje pastebėjau užrašą: Kripta.

Grįžau į lauką. Ten ant laiptų pamačiau tą patį kunigą, kuris laikė mišias. Kai pasiteiravau, iš kur jis, atsakė man angliškai: "Iš New Jersey". Jis pasipasakojo, kad dabar su gimine, iš viso dešimt žmonių, važinėja po šventas vietas. Rytoj iš čia keliaus į P atima.

Atsiminęs paklausiau jo, kas ten per kripta bažnyčioje. "O tai vieta, kur gimė šventas Antanas", tarė jis man.

Nieko nedelsdamas, patraukiau atgal į zakristiją. Kunigas vis dar ūturiavo su tuo vyru. Jis man nurodė, kadį tą vietą, kur gimė šventas Antanas, reikia nusileisti laiptais žemyn. O jie buvo ankštoki, ir aš pagalvojau, kaip jais neseniai apačion spraudėsi popiežius Jonas Paulius II. Kad jis ten buvo apsilankęs, skelbė užrašai ant sienų.

Kur dabar stovi bažnyčia, anais laikais gyveno švento Antano tėvai. Kripta įspūdii ga savo kuklumu ir paprastumu. Tai siauras kambarys, gal kokių trijų ar keturių žingsnių skersai, sienos baltos, be jokių žėručių ir menų, senos, nuvaikščiotos grindys, ir žiburys sienoje prie durų. Ties sienos viduriu yra niša, atitverta grotomis, už jų — altorius. Kaip raštai ir tradicija sako, didysis stebukladaris gimė šioje kuklioje kriptoje.

Kai savo atradimą apsakiau Joanai, ji tuoj pat norėjo grįžti. Bet jau temo, ir nutarėm atgal į kalną kopti rytojaus dieną. Atkeliavę, zakristijoje radom tą patį šnekutį kunigą, kiek pažėlusią barzda. Paklaustas, ar negalėtų atlaikyti mišias, jis atvožė storą knygą ir peržiūrėjęs pasakė, kad taip — lapkričio mėnesį. Gavęs auką, jis vėl vartė savo knygą, pastebėdamas, kad tai už dvejas mišias. "Ar būtų gerai gruodžio dvidešimt šeštą?" — paklausė jisai.

Mudu vos nešoktelėjom: kaipgi, tai mūsų vedybų sukaktis!

Cia baigę, bruzdėjome laiptais žemyn į šventojo kriptą.

Po jos užsukome į katedrą. Jau temo, ir viduj buvo tamsu. Tik šen ten blykčiojo žiburiai. Sunku jau buvo įžvelgti paveikslus ir menus. Bet stebino ta milžiniška, glūdi erdvė, kurioje slankiojo ir nyko, lyg šešėliai, kiti keleiviai.

NAZARĖ
Kada nors vėl grįšiu į senovinį žvejų miestelį Nazare, atsiminimas po atsiminimo vaikščiosiu saulėta jo krantine, liūliuojant Atlanto vilnims, ir jausiu ano skaidraus rytmečio pirmykštį ramumą.

Įsispraudęs tarp kalvų, susiglaudęs savo raudonais stogais, jis stovi ant marių krašto, kaip stovėjęs prieš šimtus metų. Ėjo ten giminės ir kartos amžiai po amžių, o papročiai, įstatymai ir darbai pasiliko tie patys: vaikai sekė tėvų pėdomis ir plaukė į jūrą.

Į Nazare atvažiavom paryčiu sekmadienį, už savęs palikę sostinę, kaimus ir miestelius, ir tą ant asilaičio jojantį žemdirbį. Pakeliui stabtelėjome viename iš miestelių prie turgaus, kur apylinkių sodiečiai išdėstė savo prekes. Ten tavęs laukė daugybės vaisių, audiniai ir visokio gražumo indai. Tarp jų buvo ir gėlėmis išmargintos lėkštės.

Ir štai Nazarės pajūris. Priešais, kiek tik akys neša, Atlanto vandenys. Šiandien jie ramūs, tokie gryni ir švarūs, šviesiai žalsvi. Ir tu matai, kaip iš toli viena po kitos atrieda ir lūžta dvi bangos.

Ant smėlio guli ištrauktos žvejų valtys. Vienos jų baltos, kitos su geltonais ir mėlynais ruožais, trečios priedo gavo ir raudoną dažą.

Vyrai savo laives apdovanojo gražiais vardais, lyg kokias mylimąsias. Šioji valtis vadinasi Laura, anoji — Dina ir dar viena turi šventus žodžius: Barca dė Jesus. Ten toliau matai laivelį su užrašu: Nazare. Kai kurios valtys liko be vardų — jos turi tik numerį. Yra ir tokių, kurios papuoštos herbu.

Prie vienos kitos valties triūsėsi žvejai, taisydami jas ar tikrindami tinklus. Čia pat prie kranto vienas lopė didesnę skylę savo laive.

Pakrante vaikščiojo atvažiavusieji keleiviai. Kai būrelis jų daro nuotrauką, nežinia iš kur, visai ligšiol nepastebėta, tarp jų atsiranda juodai apsivilkusi senutė. Matote, jūs, tolimų žemių žmonės, būsite nusitraukę su žvejų močiute. Kai aparatas kliktelia, ji nežymiai, kad iš šalies niekas nepamatytų, atkiša ranką: įdėk jai eskudą už paslaugą. Ir tuoj pat ji dairosi kito būrio. Štai atliuoksi ir vienas draugiškas šuo.

Jeigu tu pažvelgtum į kairę, tenai ligi tolumos kalvų tyvuliuoja įlanka, o dešinėj niūkso kalnas, į kurį atsiremia miestelis. Viršūnėj stovi kiti Nazarės namai, kai kurie vos nepakibę ant pakriaušės.

Iš vieno pastato pakalnėj sklinda skaidrūs ir aukšti balsai. Tenai bažnyčia, ir kieno kito, jeigu ne švento Antano. Ji pilna juodai apsirengusių vyrų, moterų ir vaikų. Kunigas laiko sumą.

Tai žvejų ir jų šeimų giedojimai, širdingi ir saulėti. Tarpais jų giesmė išsiveržia pro bažnyčios duris ir tolsta ligi anų ramių bangų, ir su jų teliūškavimu nyksta šventi žodžiai: "Sanctu, sandu..."

Jie gieda Dievui, kad jūra nedūktų, kai jie išplauks ir išmes savo tinklus, kad saugotų jų moteris, vaikus ir juos pačius.

O kai audros čia įsiunta, bangos būna didelės ir aršios, užlieja krantą ir teškia namus. Ypač klastingos povandeninės srovės, dėl kurių čia kinta jūros dugnas ir neįmanoma pasistatyti molo: žvejai savo laivus į jūrą stumia tiesiai nuo paplūdimio smilties.

Dabar saulėta ir ramu. Tyliai atliūliuoja vilnis po vilnies, ir visoje įlankoje, tuose šviesiai žaliuose vandenyse maudosi vienų vienas žmogus, ten arčiau prie kalno. Ir nė vieno laivelio jūrų platybėj — kai šventa, jie ilsisi ant kranto. Aplink juos krapštinėdamiesi, šnekučiuojasi žvejai. Net poilsio dieną jie negali atitrūkti nuo savo laivų. Toksai jų likimas ir tokia giminyustė.

Ir vėl maudžia ilgesys: kelkis ir eik, nors ir sapne, į aną senovinį žvejų miestelį — vėl vaikščiok saulėta krantine, gal vėl tau atskambės skaidrūs ir aukšti balsai "Sanctu, sanctu", ar nežinia iš kur šalia tavęs atsiras juoda žvejų močiutė.

PILIGRIMAI Į FATIMĄ
Kai buvo vėlyva popietė, Jeronimas su žmona ir dviem vaikais susėdo tuščiame lauke po alyvų medžiu pailsėti.

Jau trečia diena jie keliavo iš šiaurės žemių į aną kalną, kur prieš tiekos metų Dievo Motina po senu ąžuolu kalbėjo mažutėliams.

Nuo Koimbros miesto, kuris spindėjo aukso boniomis, jie kopė į kauburius ir leidosi į slėnius, ėjo pro pušų, eukaliptų ir kamščiamedžių girias, brido per upes, kuriose moterys velėjo žlugtą.

Kartais jie pasivydavo ir pralenkdavo kitus maldininkus, — moteris su nešuliais ant galvos, senius, kurie žengė pasiramsčiuodami ilgomis lazdomis, palikdavo už savęs ištisas šeimas iš tokių tolimų kaimų ir miestų, kad tujų nė vardo nežinojai.

Būdavo ir taip, kad juos pralenkdavo vaikinai ir mergaitės. Eiklūs ir linksmi jie keliavo po vieną ar būreliais, su savo giminės žmonėmis.

Ir tarpais vaidenos, kad visi jie traukia į smagią viešnagę, — be rūpesčio ir nuovargio veiduose, lyg juos vestų ir gaivintų neregima žvaigždė.

Jie žinojo, kad savo kelio gale ras minių minias, kad ten giedos vyskupai ir šimtai kunigų bei vienuolių, ir kad šalia ano stebuklingo ąžuolo, kuris ir šiandien šlama, iš mažos koplytėlės į juos maloniai ir nuolankiai žvelgs Viešpaties Motina.

Kai jo šeima užkando ir vaikai užsnūdo motinai ant kelių, Jeronimas mąstė, kad šį vakarą jie dar nepasieks švento ąžuolo ir kad vėl reiks susirasti nakvynę. Pirmą naktį jie miegojo po medžiais eukaliptų girioje, o antrą jiems pastogę davė pakelės ūkininkas.

Paskui, atokiau sėdėdamas, jis ilgai žiūrėjo į savo žmoną, į rūpestingą ir ramų jos veidą ir taip sau kalbėjo savo mintyse:

"Drąsi ir tvirta ėjo mano žmona, iškėlus veidą į saulę ir vėjus, su našta ant galvos.

"Po ąžuolų medžiais ji penėjo savo vaikus ir negailėjo kąsnio jų burnai.

"Ten, kur kalnų upė krenta kriokliais, ji prausė jų skruostus, nuplovė dulkes nuo jų rankų ir kojų.

"Tiesus ir lengvas buvo jos žingsnis ir smagūs jos rankų mostai, lyg ją neštų neregim^ sparnai, lyg ji nepažintų nuovargio ir alkio.

"Ji aiškiai ir tikrai supranta Viešpaties valią ir žinojo kelią, ją atgaivina Aukščiau siojo žodis.

"Kai aš gyvenu sambrėšky ir vaikščioju lyg po tamsią girią, ji žino, iš kur mes atėjom ir kur nueisim: į šventąjį Dievo miestą.

"Man Viešpats nesuteikė akių šviesos, ir kartais aš regiu viską, o kartais nematai nieko.

"Tik aš žinau, kad mano rankoms žemėje duotas kietas darbas ir kad turiu jį atlikti.

"Ir tada aš jaučiu, kad išjos mano širdžiai ateina ramybė, tikrumas bei džiaugsmas, ir jėga mano strėnoms.

"O pailsėję vėl kopsim į kalną, ir šviesi, iškėlus galvą į saulę ir vėjus, žengs mano žmona.

"Ir kai pasieksim ąžuolo ūksmę, po jo šakomis ji sėdės prie manęs su savo vaikais. Ir ji, kaip upių vilnį, jaus srūvančią Dievo malonę".

Fatimos katedra       
Nuotr. Joanos Vaičiulaitienės
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai