Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
'VIENA SAULĖ DANGUJE" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė V. Skrupskelytė   
Antrame savo rinkinyje Viena saulė danguje (Čikaga, 1971, 96 psl.) M. j. Saulaitytė ieško ne naujo kelio, bet greičiau tikslesnio ankstyvesnių vidinių įspūdžių apibrėžimo, ne tematinio įvairumo, bet tobulesnio poetinio žodžio, subtilesnių išraiškos priemonių. Jos poetinė medžiaga pasilieka ta pati, praturtėjusi tik vienu, kitu nauju motyvu, kuris kiek praplečia minties akiratį, bet neįneša
radikalių pasikeitimų. Saulaitytės, tur būt, dar laukia staigesni posūkiai, ar tai būtų ryškesnis tematinis lūžis,
ar nuotaikos pasikeitimas. Viena saulė danguje parodo tik kiek kitokį medžiagos apipavidalinimą: poetės pasaulis, per estetinę prizmę antrą kartą perleistas, kitaip lūžta, rinkinys įgauna kiek skirtingo charakterio.

Vieną šių skirtumų parodo rinkinio, o taip pat ir jo skyrių bei atskirų eilėraščių antraštės, turinčios žymiai daugiau ryškumo bei konkretumo. Keletas Įdomių kontrastų būtų šie: abstraktų pobūdį išsaugojęs debiutinės rinktinės pavadinimas Kai mes nutylam ir spalvingas, antrosios knygos viršelyje nubrėžtas Vienos saulės danguje vaizdas; blankus žodis "Ten", kuriuo pažymima tolimos žemės motyvais sukomponuota dalis ir jai giminingas, tik jau kitu vardu ženklinamas "Nepaveldėtos žemės" skyrius; arba "mes" ir "Brolis", migloto įvardžio ir ryškaus daiktavardžio priešingybė. Antrame rinkinyje taip pat išnyksta žmogiškus jausmus ar sielos būsenas išreiškia pavadinimai — "Laimė", "Skausmas" ir 1.1.; čia gausu poetės daiktišką pajutimą liudijančių antraščių — "Kaskada", "Žydra", "Žemdirbys", "Šaltinis". Konkretūs pavadinimai mus įveda į lygiai konkretų regimųjų įspūdžių pasaulį, sukurtą ne gausia detalių tapyba, bet išskirtinai taupia, minimalaus vaizdo technika. Kartais atrodo, kad Saulaitytė, eilėraštį kurdama grįžta į debiutinių etiudų gamtovaizdį, tik, medžiagą antrą kartą panaudodama, gamtovaizdį nugrynina. nutrina detales, nubraukia dekoratyvinius motyvus, užtušuoja ar bent pridengia asmenines emocijas — subjektyvumo dėmes. Tuo būdu yra laimimas betarpiškas, nors ir ne visada pakankamai įvairus, įspūdis. Vaizduojamasis objektas priartėja prie skaitytojo; jis nėra kūrėjo aprašomas, bet greičiau pats į skaitytoją prabyla, kūrėjui atsisakius dekoratyvinio stiliaus ir pasitraukus j šalį. Pirmame rinkinyje, vaizduojamieji daiktai kartais įsiliedavo į poetės minties ir emocijos tėkmę ir nuriedėdavo pasakotojos balso ritmu, kai tuo tarpu antrame atsiranda eilėraščių, kur daiktai ištrūksta iš subjektyviojo konteksto. Įgauna autonomijos ir užima pirmąjį planą:
. . . aš, tur būt, visad
tebeverksiu
nepasotintame alkyje
tos žemės,
tų gelmių
ir kąsnio duonos
ir kančią dengiančios plutos, . . .
(Iš Lietuvos atvykusiam)

Tiesa, subjektyvusis elementas iš tikrųjų neišnyksta, jis tik susikristalizuoja ir todėl popieriuje įsirašo daikto - daiktavardžio forma, kuri į save sutraukia tai, kas anksčiau buvo išsakoma ilgesne, poetės mintį irjaus-mą atveriančia eilute. Pavyzdžiui, "Vidurnaktį" kamuolio — sprogstančio sviedinio įvaizdyje galime atpažinti šią mažiau koncentruotą, ankstyvesnę eilutę: "Suduš ir ši diena, / ir ši diena iškris / iš rankų . . ." I Temstant /, o žodyje "valanda (tas pats eilėraštis) spėjame esant subėgus keletą laiko sąvokų. Ir kamuolys, ir valanda, ir visa eilė kitų įvaizdžių atskleidžia didesnę minties kristalizaciją, o taip pat ir poetės pastangą atrasti įsimenantį žodį bei išgauti ryškių, reljefinių efektų.
Atskirai paminėtinas Saulaitytės dėmesys analoginiams ryšiams, kurie vaizdą padaro daugiaprasmį ir tuo būdu jį pagilina, jam duoda rezonanso Kartais gretinamųjų daiktų bei reiškinių ryšys yra aiškiai nurodomas:
šakos mano seserys
aš suprantu jų rudenį
(Debesys).
kartais poetė panaudoja subtilesnį metodą. Ji sustato vaizdus vieną šalia kito, tai paprastus:
Midus saldus,
midus — vasara
(Kai broliai iškeliavo)
tai sudėtingus:
Vakardienos lietus
išjudino nuo amžių įsisiurbusius kalnus.
Mes klajūnai,
ir mūsų rūpestingai apjuosti
pasauliai
smunka.
(Lietus),
tikėdama, kad skaitytojo vaizduotė atpažins sugretintų fragmentų panašumą ir tuo pačiu kūrinio prasmę, glūdinčią ne vaizduose, bet jų subtiliai sugestionuojamuose ryšiuose. Štai, popieriuje yra įrašomas žodis "kraujas"; šalia jo, ne sintakse prijungtas, bet brūkšniu atskirtas rudens motyvas:
Kraujas kartus
Kraujas — ruduo
(Kai broliai iškeliaus)

Kraujas ir ruduo, raudona gija surišti, atsiveria naujai išryškėjusią ir jau tragiška prasme; jie savyje suima poetės pagrindinę emociją ir minti, o skaitytojui leidžia nujausti tai, kas yra pasakoma visu eilėraščiu. Randame ir tokių kūrinių, kur sintetiniu vaizdu sulydomi keli visiškai skirtingi, atrodo, nieko bendro neturį, reiškiniai, paimti iš dimensijų, kurios realybėje niekada nesusilieja. Tur būt, įdomiausias ir sudėtingiausias junginys yra akimirkos - properšos -saulėgrąžos vaizdas, kuriuo autorė perduoda ypatingai originalią laiko percepciją:
Ledinėj paroj
properša:
akimirka saulėgrąžos
tiesumo,
besistiebiančio
ir nebijančio
subirti.
(Saulėgrąža)

Ji mus įtikina savo vaizduotės subtilumu ir sugebėjimu pajusti analoginius ryšius.

Kompoziciniu požiūriu Viena saulė danguje taip pat rodo poetę ūgtelėjus. Tai pastebime pažvelgę ne į trumpuosius, savo statyba ankstyvesnius lyrinius etiudus primenančius, eilėraščius, bet į talpesnių rėmų kompozicijas, kur autorė paieško truputį įvairesnių bei įspūdingesnių formų, suderina konkrečius įvaizdžius ir abstrakčias frazes (Naktovidis), pradeda paprastu teigimu ir toliau vaizdą stengiasi supoetinti ar dainiai sudėsto tris skirtingus laiko planus (Vaikystei). Išskyrus vieną kitą atvejį, vieną kitą eilutę, šiuose ilgesniuose eilėraščiuose Saulaitytei neblogai pavyksta išlaikyti poetinės minties vieningumą. Ji atranda klasinių mitų ir juos panaudoja kūrinio struktūrai išryškinti, kartais išplėtoja metaforą, ja, tarsi lanku, eilėraščio dalis apjuosdama, paprastai geba kūrimo momentu iš naujo pergyventi mintyje susikrovusius įspūdžius ir tuo būdu kūriniui suteikti organinio vieningumo. Visa tai neabejotinai yra žingsnis į priekį.

Pažangą juntame ir todėl, kad Viena saulė danguje rinkinyje iškyla keletas Saulaitytės poetikos bruožų, gal tiksliau dvi, trys eskizinio pobūdžio idėjos, šio rinkinio laikotarpiui būdingi mąstymai apie poeziją. Pirma, Saulaitytė poetinį kūrini supranta proceso prasme. Ji pastebi, kad eilėraštis, panašiai kaip drama, vaizduoja veiksmiškai ir todėl nėra tik prizmė, pro kurią žiūrime į tikrovę, ar statiška vidinio ar išorinio pasaulio refleksija. Jame iš tikrųjų užsimezga veiksmas. Eilėraščio elementai, vaizdai ir metaforos, ištrūkę iš statiškų pozų, įgauna judėjimo. Poetė jiems paliepia veikti. Todėl speigas veja, dangoraižiai užmigdo saulę, namai sulaukia vidurvasario, mėnulis save dalina. Šitoks daiktų įasmeninimas Saulaitytės kūrinio nepriveda iki dinamiškumo, tačiau jis sustiprina tą bendrą, visų dalių są-veikiu išgaunamą įspūdį, kad eilėraščio centrinė mintis atsiskleidžia palaipsniui ir kad ji yra įgavusi veiksmo pobūdį. Ji yra tarsi išvaidina-ma. Antra, sekdama tais poetais, kurie tiki kūrybos pakeičiamąja galia, Saulaitytė išveda pasakos - poezijos paralelę, ypatingai pabrėždama paties kūrėjo perkeitimą, ne tik pasaulio. Kai mes nutylam knygoj ši mintis dar nebuvo ryški. Autorė juto, kad "kamiene pinasi pasakos"; lapų liūliavimo užburta, klausės, ką kalba medžiai, tikėdama "išgirsti savo vardą pasakoj — sužinoti, kas mes esam medžio širdyje" (Temstant). Keletą metų vėliau "Temstant" eilėraščio poetinė idėja yra atbaigiama. Saulaitytė dabar save mato ne klausytojos rolėj, bet medžio pavidalu. Užburta, užkerėta ji pati save įformina degančia rudens lapų spalva:
Miškams užsidegus,
glaudžiuosi prie tamsaus kamieno
ir tapusi jo žieve,
laukiu perkeitimo,
kad išdrįsčiau ir aš
spalvomis savo pradžią
kurti.
(Rudenį)

Šis medžiu tapusio kūrėjo motyvas yra įdomus ir tuo, kad jis parodo poetę kuriant intymioje akistatoje su regimųjų daiktų pasauliu. Panašiai kaip Bradūnas, Saulaitytė žodį įtvir-' tina žemėje. Ji netiki, kad poezija, kaip ta Radausko strėlė, šauna tiesiai į dangų. Autorės žodžiais tariant, dangaus užsigeriama tik pasisotinus žeme (Naktovidis), kuriama ne tik gamįos peizažus, bet ir gilios minties ar jausmo posmus, veidu atsisukus į medžiaginį pasaulį. "Tobulas rutulys", žvilgsnis, "kuris žiūri j save be veidrodžio", poezija, tyra ir neturinti medžiagos dėmių — retai pasitaiko. Todėl Saulaitytė įsitvirtina tame taške, iš kur matosi ir žemė, ir už jos "naujai kylanti melsva padangė" (Viename ežere). Ji bando suderinti Bradūno žemės mistikai artimą nusiteikimą ir, antrame rinkinyje naujai pasirodžiusias, filosofinio mąstymo turinčias frazes.
Debiutavusi 1969 metais, Saulaitytė yra jauna poetė, dar neturinti savito veido ir nespėjusi išvystyti originalią poetinę sistemą bei metodą. Ji bręsta kitų poetų, tiek lietuvių, tiek nelietuvių, įtakoje, ir todėl jos kūryboje kartais pasigirsta vienas kitas svetimas tonas. Tai tačiau neužgožia autorės autentiškumo. Patyrimas, atėjęs iš knygų, ten, kur jis yra permąstytas ir nugrynintas, nesikerta su Saulaitytės žodžio intonacija, autorei padeda praturtėti, ją tarsi pastumia į priekį ir temų, ir formos, ir idėjų požiūriu. Ateityje Saulaitytės poezija, be abejo, keisis. Motyvų skalė turėtų prasiplėšti, poetinis žodynas, tikime, paįvairės, gal išryškės naujos, iki šiol poetės neišnaudotos, lietuvių kalbos galimybės. Viena saulė danguje tektų laikyti su pirmuoju rinkiniu prasidėjusio laikotarpio tąsa. Tik šioje antroje knygoje jaučiame labiau įgudusią ranką, atkaklesnį nusiteikimą ir aiškesnį angažavimąsi kūrybai.
V. Skrupskelytė

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai