Aidai.eu Apžvalga

JURGIS GLIAUDA — KOVO KETVIRTOJI

Jurgis Gliauda: KOVO KETVIRTOJI, aplankas P. Jurkaus, Franciscan Press, Brooklyn, N.Y. Išleido "Darbininkas", 1484 - 1984 Šv. Kazimiero metai, 240 psl.

Žemesnėse gimnazijos klasėse kitados mėgau daug skaityti — beletristiką, dramą, istorijos, geografijos knygas; iš religinių — Pr. Bučio knygą apie Liurdo stebuklus; gyvenimus šventųjų irgi nepraleisdavau. Bet jie traukė daugiau keistais aprašymais, neregėtais stebuklais, tikro religinio jausmo nekėlė. Vėliau pažintis su M. Valančiaus "Gyvenimai šventųjų" domino savo žmogiška šiluma, realia žemaitiška aplinka, kaip malonus pasiskaitymas, dailioji literatūra. Dabar, po tiek metų, susiduriu su talentingo rašytojo prikeltu iš tolimos praeities lietuviu šventuoju. Kaip šventąjį vaizduoja mūsų laikų žmogus, kokiais keliais veda tą, anot Dlugošo, "divus adolescens"?

Karalaitį Kazimierą su kitais dviem jo broliais karališkuose rūmuose moko ir auklėja Dlugošas, Kalimachas ir kiti parinkti mokytojai. Dlugošas entuziastingai skelbia ištikimybę Dievui ir Romai, lotynų kalbai ir Lenkijos karalystei. Dlugošo scholastiką ir Lenkijos patriotizmo mokymą kiek atmiešia humanistas Kalimachas, skelbdamas gyvenimo grožį, pasitikėjimą humanizmo idėjomis, kurios nugalėsiančios ir turkų barbariškumą. Jis mato gabių ir šventų žmonių ne tik karalių rūmuose, bet ir paprastų žmonių tarpe.

Karalių motina austrė Elzbieta, susirūpinus, kad visi jos vaikai įsijungtų į dinastijos didybės garbę, dar vaiką keturiolikmetį išruošia į Vengrus sosto užimti. Žygis baigiasi nelaimingai. Narsus karalaitis prasiveržia iš apsupimo. Dabar Apvaizda nukreipia jo gyvenimą prasmės ieškoti. Pats gyvenimas jam stebuklas, kai jaučiasi apsuptas laisvų žmonių, o ne karaliaudamas. Jis — Didžiojo Valdovo valdinys. Ypatingai jį traukia Čenstachavos Juodoji Madona. Svajoja apie panašią Vilniuje, trokšta stigmų, bet kartu ir susidrausmindamas save, kad tai nuodėminga puikybė.

Užaugęs, tėvo karaliaus pavedamas, tvarko Lietuvos finansus, pažįsta jos žmones. Saliamoniškai teisia susivaidijusius Vilniaus pramonininkus, žemaičių medžioklius ir vienuolyno statytojus, išmaningai pristabdydamas Maskvos stačiatikius, maloningai teikdamas prieglaudą Vokietijos žydams.

Bet užvis jam rūpi gyvenimo prasmė, atsidavimas Dievui, maldos nakčia prie uždaros bažnyčios. Žiemą nežinomam maldininkui atiduoda kailinius, peršąla ir suserga. Atmeta klastingo vengrų gydytojo gundymą gydytis viralinėmis kūno jėgomis. Dabar karalaičio grožis kažin koks trapus, permatomas, lyg vaiduokliškas. O veide nėra gyvenimo geismo, tik dvasingumas, atsitraukimas nuo realybės (81 p.). Karalienė motina nesupranta, kad ne visi jos vaikai turi būti karaliais. O tam suprasti reikia būti Dievuje, skaidrios malonės būvyje, siekti šventumo — akimirkos, kuri žaibu nutvieskia iki sielos gelmių. Motina pagaliau pasitenkintų, kad sūnus būtų bent kardinolas. Bet Kazimieras nesijaučia turįs dvasininkui reikalingų malonių, myli Kristų kaip žmogų (ar ne per snkatyva mintis tais laikais? — V.K.). Kazimieras svaiginasi vienuolio Sulpicijaus skaitomu Pauliaus laišku Galatams ir mintimi, kad Kristus gyvena jame (Pauliuje). Čia raktas suprasti "Aš gyvenu Dievuje" mįslę . . . Norėtų su Marija tarti "Štai, aš Viešpaties tarnaitė". Karaliavimas tai Dievo valios pajautimą^. Mirtis — didžiausia akimirka. Pergyvendamas prie bažnyčios durų ekstazę, jaučia didelę, net slegiančią laimę. Dvasinio pakilimo būklės analizė jam — šventvagystė.

Mąsto, kodėl kunigaikščiai, užėmę Rusijos plotus, nesulydė jų į vieną valstybę, neįvedė bendros lotynų kalbos, nestatė bažnyčių, tik pilis (kad gi ten rado cerkves, slavų rašto kalbą; — V. K.). Karalaitis sielojasi, kad Lietuvos valstybė virsta tik Lenkijos pakraščiu. Abejoja Dlugošu, skiepijančiu nepasitikėjimą lietuviais.

Karalaičio religinių apeigų prasmingas išgyvenimas tikinčiam skaitytojui yra labai savas. Kazimiero šliejimasis prie Lietuvos — lyg nurodymas į dabartinius laikus Lietuvoje, kai šv. Kazimieras virsta Baltuoju Vyčiu prieš Maskvą;

Maldą išgyvena ne lyriškai, o kaip sielos audrą; jaučia ir ligos prasmę. Vienuoliai dvariškiai mojasi jį patraukti prie savęs, įkurti pranciškonus "kazimieriečius", per juos Lietuvą iš naujo sukrikščioninti. Bet per vėlu: karalaičiui trūksta jėgų. Ateina mirtis, išgyvenama kaip būties pasikeitimas, perėjimas iš vieno buvimo į kitą; nejaučiant jokios baimės.

Karalaičio dvasinė kelionė įtikina — nuo vaikiško karingumo per pralaimėjimą gilinimąsi j būties prasmę, meditacijas, atsižadėjimą — autorius veda i anapusinę būtį jaunuolį, suaugusį su Lietuva, joje pasilikusį, sunkiausiose jos valandose ir dabar...

Motina karalienė Elzbieta, imperatoriaus rūmuose užaugusi, apie dinastijos didybę tegalvojanti, negraži, bet valdinga Habsburgų atstovė. Už dinastiją jai aukščiau tėra Šv. Sostas. Kuris sūnus galėtų jai būti dar kardinolas, gal ir popiežius, tik ne asketas, nes čia nėra jokios didybės. Didybe pastirusi, ji sunkiai neša karalių motinos pareigas ir garbę. Vengrijos sostą, kurį ji buvo skyrusi Kazimierui, pagrobusio Motiejaus Korvino, negali pakęsti, — jei ištaria jo vardą, turi burną plauti. Negali suprasti, kaip Kazimieras gali sirgti, ir dėl to kenčia viduje, o išorėje rodosi didinga valdovė. Jai baisi mintis, kad jos sūnus gali mirti be karūnos. Atrodo, kad karaliene remiasi visa dinastija, dvaras, šeima ir aplinka.

Tėvas karalius Kazimieras mažaraštis — vos paskaito ar pasirašo. Pritaria humanistui Kalimachui, tolerantas. Nuolat keliauja, veiklus, gailisi, kad jo mintis raštininkai popieriuje palaidoja. Gaila, kad jam pašykštėta vietos bei dvasinės gelmės.

Kazimiero brolis Aleksandras — gyvybe putojantis, kandidatas į karalius, tikras motinos idealas. Tik ledus varantis Nemunas jj sulaiko nuo suartėjimo su gražuole lietuvaite. O Lietuvą jis mėgo, buvo jos didikų kviečiamas valdyti Lietuvą, bet tik ne atskirą nuo Lenkijos (tas amžinas unijos idealas jau tada užbrėžtas...).

Kanauninkas, karalaičių auklėtojas, jiems teskelbia šventas tezes — Roma su popiežium ir Lenkija su karalium. Tai lenkų kunigų idėja, atėjusi iki mūsų dienų (nors karaliaus jau nebegali būti). Jis Kazimiero sieloj savo ugningais mokymais ištrina nelemto Vengrijos žygio nuosėdas.

Dvare guviai sukasi dvaro kapelionas Adalbertas, humanistas, atlaidus nuodėmklausis, bet prietaringas piktos dvasios gainiotojas, Kūrikėliui nuomariu sugriuvus ir tariamai sušukus Bazilisko (piktos dvasios) vardą;

Kalimachas — karališkos diplomatijos mokytojas, naujų idėjų ir knygos šalininkas, humanistas.

Teofilis — pranciškonas iš žemaičių bajorų, trokšta, kad kunigai kalbėtų lietuviškai. Skelbia pranciškonų kristologiją, Kristų dėdamas pasaulio centre ir ragindamas jj pamilti kaip žmogų. Pranciškonų tikslas — patraukti j save Kazimierą; kad liktų Vilniuje ir per jį sužydėtų krikščionybė Lietuvoje. Tik Kazimieras jau per silpnas tuo domėtis.

Pilyje dar maišosi ir daugiau vienuolių: prietaringasis Koriolanas, raštingasis Sulpicijus ... Iš pasauliečių savotiškas teologas varpininkas Gaudrimas - Grigalius, baikštusis gerutis Kūrikėlis, nuomaru sergąs.

Šmėkštelia ir vengras daktaras, "Fausto" Mefistofelio išvaizdos ir klastos, gundęs karalaitį pasinaudoti savo vitalinėmis galiomis.

Romane sukurta anų laikų atmosfera su beraščiais karaliais, dvaro damomis, dinastijos rūpesčiais. Šiek tiek paliesti ir bajorai. Itin ryškūs vienuoliai, jų siekimai, kai kurių prietaringumas. Veikale eilė įdomių, gyvų scenų: karalienė atvažiuoja j Gardiną; Aleksandras jodinėja po sniegynus, Dlugošo pamokos, Gardino žydai pas karalienę, karalienė gėrisi nauja kapa, Kūrikėlio nuomaris, gilios minties karalaičio meditacija apie buvojimą Dievuje, apeigų išgyvenimas. Ne tokia įspūdinga scena prie bažnyčios ir kailinių padovanojimas, karalaičio mirtis su Balto Žirgo motyvu. Sunkoka susidaryti vientisos dvasinės raidos vaizdą kai epizodai neina chronologiškai, o kaitaliojasi tarp dabarties, praeities ir vėl praeities.

Išorinio veiksmo mažoka. Jį atstoja Kazimiero dvasinė kaita ir liga. Veikėjai gyvi, reljefingi, originalūs, skaityti įdomu. Būtų gera, kad pasiektų platesnius skaitytojų sluoksnius.

Kalbos, rašybos ir stiliaus sunkumai kaip ir anksčiau. Šiek tiek pavyzdžių: siekis — siekimas, taca — padėklas, girdėjo Bazilisko atsikvieti-mą — girdėjo Bazilisko šaukimąsi, peteliškė — plaštakė, Korvinas laikosi sandariai — Korvinas įsitvirtinęs, surduto kraštai siekė žemę — surduto skvernai siekė žemę, našliaujanti — našlaujanti, motina lygino sūnų — motina ligino sūnų, vazos ant atskirų pastatų — stalelių, padėklų (pastatas — trobesys), įvažiavimo takas — įvažiavimo kelias, išpūstos akys — išsprogusios (iššokusios) akys — išpūstos būna išsigandus, kartais supykus; numylėtas — mylimasis, kailiukų parūpinama šiluma — kailiniukų šildoma, panarino veidą — nuleido veidą, apsikniaubė, panarino — menkinama prasme.

Visų tų dalykų rašytojui mokytis jau per vėlu. O jo veikalai pilni gilių problemų, oroginalių veikėjų, gilios psichologijos. To vertei iškelti, paryškinti reikėtų bent pasitelkti kurį lituanistą; kad "išravėtų" akin krintančias "piktžoles", aplygintų stilių, kad nestyrotų tokie posakiai: "užsidėjo pranciškoniško pakirpimo sandalus" — apsiavė, užsimovė pranciškoniškus sandalus.

Sukurta: Kretingos pranciškonai