Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVOS KAIMYNAS LATGALA PDF Spausdinti El. paštas

Paprastai jau taip būna, kad domimės tolimais kraštais, tuo tarpu neretai nepakankamai susivokiame apie artimiausius kaimynus. Drįstu teigti, kad mes, lietuviai, kaip tik daug ko nežinome apie mūsų kaimyną Latgalą. O visgi daugiau kaip 200 metų Lietuva valdė tą kraštą. Ir šiaip turėjome (ir tebeturime) su latgaliais daug bendro. Net ir patys latviai, kuriuos latgaliai vadina "baltiečiais", turėjo mažai supratimo apie Latgalą. Žymus latgalių veikėjas Francis Trasuns, pradėjęs šio šimtmečio pradžioje Rygoje akciją, kuria siekė suartinti latvius su latgaliais, rašė: "Latgala prilygo antrai naujai atidengtai Amerikai" (Cituota pagal "Actą Latgalica" 1974/5 p. 100).

Nepriklausomybės laikais Latvijos valstybės herbą sudarė trys žvaigždės, vaizdavusios tris provincijas: Vidžeme (Livonija, Livland), Kuržeme (Kuršas, Kurland) ir Latgale (Latgalija arba Latgala). Praeityje visas į šiaurę nuo Lietuvos Baltijos pajūriu nusitiesęs kraštas vadintas vienu vardu: Livonija (Livland). Vėliau pradėta skirti atskiras sudėtines dalis: Livland, Estland, Kurland, kartais dar ir Zemgale. Iš jų Kuršo hercogystė (prie kurios priklausė ir Zemgale) išbuvo Lietuvos - Lenkijos vasalinėje priklausomybėje net ilgiau kaip Latgala: ištisus 233 metus!

Latgalos provincija yra Latvijos rytuose, Rusijos kaimynystėje. Iš bendros prieškarinės teritorijos (1936 m.) 65.791,4 kv. km Latgala sudarė 15.679,6 kv. km, taigi ketvirtadalį Latvijos teritorijos, bet toji provincija yra tirščiausiai gyvenama. Vienam kv. km Latvijai teko 28,9 gyventojų, o Latgalai — 34,5. Gimstamumas irgi yra aukščiausias Latgaloj — 1000-čiui gyventojų teko 24,02 gimimų, o visoje Latvijoje — tik 18,09. 1935 m. Latvijoje buvo 1,950.502 gyventojai, iš jų Latgaloje — 567,164. Latvių (įskaitant ir latgalius) buvo 75,5%, o Latgaloje — tik 61, 3%. Didžiausią tautinių mažumų grupę Latvijoje sudarė rusai — 10,6%, Latgaloje — 27,15% (A. Maldups, Latvija skaitlos. Valsts statistiškas parvaldes izdevums, Riga, 1937). Taigi Latvijos nepriklausomybės laikais Latgala buvo pati nelatviškiausia provincija.

Šia proga reikia priminti, kad kai 1940 m. Latvija pateko Sovietijos okupacijon, "didysis brolis" privertė susovietintąją Latviją atiduoti Rusijai šešis pasienio valsčius 1260 kv. km dydžio su 44,560 gyventojų, nes juose gyventojų daugumą, nors ir nežymią, sudarė rusai. Pagal latvių duomenis, Rusijos pasisavintoje Abrines (buv. Pita-lovo) apskrityje buvę 53,7% rusų, 38,6% latvių, 5% žydų ir kt.

Patys latgaliai apskaičiuoja, kad iš dabartinės Latvijos baltiškųjų gyventojų latgalių esą apie pusę (600,000 - 700,000) (Actą Latgalica 1965) I p. 187).

Panašiai kaip su Latvija, Maskva pasielgė ir su Estija. Iš jos atimta dalis Petseri apskrities ir atrėžtas Viru apskrities ruožas į rytus nuo Narvos upės, iš viso 2,449 kv. km su 68,567 gyventojais. Tai sudarė 5% Estijos teritorijos. Palyginimui galima pastebėti, kad Klaipėdos kraštas turėjo 2,848 kv. km su 154,700 gyventojų.

Latgala skiriasi nuo kitų Latvijos dalių jau tuo, kad jos gyventojai yra katalikai, tuo tarpu kai dviejų kitų provincijų (Vidžemės - Livonijos bei Kuršo) žmonės yra beveik išimtinai evangelikai. Jau tas vienas faktas rodo, kad Latgalą veikė kitokį istoriniai faktoriai. Tų faktorių tarpe Lietuva užima itin svarbią vietą.

Kaip iš istorijos atsimename, nei estai, nei latviai nepajėgė istoriniais laikais sukurti savų valstybių, kaip tai sugebėjo lietuviai. Neturiu tikslo dėstyti Baltijos rytų pajūrio tautų istorijos. Priminsiu tiktai, kad Rygos miestą 1201 metais įkūrė iš Bremeno atvykęs vyskupas Albertas, o netrukus įsteigtasis Kardininkų Ordinas (Fratres Militiae Christi, Schwertbrueder) tais pat metodais kaip ir Kryžiuočių Ordinas Vakarų aisčių žemėse nukariavo latvių bei lyvų - estų gimines. Lietuviams tenka epochinės reikšmės nuopelnas, kad jie sukliudė susidaryti saugiam sausumos keliui iš Vakarų į Rytus Baltijos jūros pakraščiu. Lietuviai ne tik apsigynė nuo kryžiuočių, bet ir sutrukdė vokiečių kolonizaciją latvių ir lyvų - estų žemėse. Nesunku įsivaizduoti, kaip mūsų laikais būtų atrodę rytų Pabaltijo plotai, jei Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, ypač Žemaitija, nebūtų įsiterpusi kaip neįveikiamas bastionas tarp Nemuno ir Dauguvos.

1236 m. rugsėjo 22 d. Saulės mūšyje Kalavijiečių Ordinas buvo lietuvių sumuštas. Deja, kaip ir po   Žalgirio  mūšio  tinkamai  nepasinaudota   — bent mūsų šių dienų akimis žiūrint — tuo laimėjimu. Kalavijuočių Ordino likučiai susijungė su Kryžiuočių Ordinu, sudarydami jo filiją Livonijoje (Toji atžala paprastai ir vadinama Livonijos Ordinu). Užuot kalavijuočius išvijusi ir užėmusi jų užkariautas baltų - lyvų žemes, pati Lietuva atsidūrė replėse tarp Kryžiuočių Ordino vakaruose ir jo filijos šiaurėje; Livoniškoji ordino atžala net sugebėjo 1252 metais įkurti Klaipėdos pilį ("castrum Memele, in Samogitico Cleupeda appellatum", "Liet. Enc." t. XII p. 25), kuri atkirto Nemuno žiotis nuo Lietuvos.

Tokia būklė truko daugiau kaip tris šimtmečius, iki pat reformacijos atsiradimo, kai Kryžiuočių Ordinas su atžala Pabaltijyje buvo sekuliarizuotas ir išnyko. Nuo tada pasikeitė taip pat Latgalos būklė. Tolesnis Latgalos kelias nuvingiavo kita kryptimi negu likusios latvių tautos. Pradėjus plisti reformacijai, Kryžiuočių Ordino Livonijos atžalos žemėse atsirado pretendentų į jos plotus. Veržėsi rusai, brovėsi švedai, bet pasireiškė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Ji negalėjo ramiai laikytis, kai jos pašonėn, Livonijon, ėmė brautis rusai, tuo labiau — kad pačioje Livonijoje reiškėsi įtakingos srovės, kurios į lietuvius žiūrėjo kaip į natūralinius savo sąjungininkus.

1557 m. rugsėjo 14 d. Pasvalyje tarp Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto, kaip įsakmiai pasakyta, "tuo titulu, kuriuo jis yra Lietuvos didysis kunigaikštis", ir Livonijos sudaryta sutartis, kuria siekta apsiginti nuo Maskvos. Pagal šią karinę sutartį Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei ir Livonijos Ordinui "arba taika arba karas prieš Maskvos kunigaikštį turės būti bendras ir jungtinis".

Būdinga, kad sovietinės Lietuvos Mokslų Akademijos 1955 m. Vilniuje išleistame veikale "Lietuvos TSR istorijos šaltiniai" paskelbta 1557 m. karinė sutartis prieš Maskvos ekspansiją, bet neįdėta 1561 m. Vilniaus sutarties (ties ja dar sustosiu) apie Livonijos Ordino pasidavimą Lietuvai. Bet tame pat veikale įdėtas Maskvos caro Ivano IV raštas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui, kuriuo caras kelia balsą prieš "kišimąsi į Rusų valstybės reikalus Livonijoje". Pasak caro raštą, "ta žemė (Livonija) nuo amžių, nuo mūsų protėvių, yra mūsų, pradedant nuo didžiojo Rusios valdovo Riuriko ir ligi mūsų, buvo mums priklausoma duoklėmis ir buvo patvirtinta priesaika, kad jiems, išskyrus mus, Rusios valdovus, neieškoti sau kitų valdovų nieko . . ." (Šaltiniai, p. 228).

Kai įvykiai anuo metu, kada dėl reformacijos plitimo Livonijos Ordinas vis smuko, greit keitėsi, vienas susitarimas tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Ordino sekė kitą. 1561 m. Vilniuje pasirašyta nauja sutartis (Provisio ducalis), kuria Ordinas ir Rygos arkivyskupas pavedė karaliaus Žygimanto Augusto kaip Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio globai savo valdas.

Toliau aš tyčia leidžiu kalbėti latvių istorikui Arvedui Švabei, buvusiam Rygos universiteto profesoriui: "Lietuva, kurios kariuomenė jau buvo užėmusi visas krašto svarbiausias pilis, pareiškė, kad 1559 m. savitarpio pagalbos sutarties nebepakanka ir kad turi būti pradėtos naujos derybos. Jos prasidėjo 1561 m. ir truko vieną mėnesį. Neatsiklausę imperatoriaus leidinio, arkivyskupas ir magistras 1561 m. lapkričio 28 d. prisiekė Žygimantui II Augustui, "Livonijos išlaisvintojui", ištikimybę, — pirmasis savo paties, antrasis — viso ordino vardu. Tokiu būdu Livonijos inkorporacija į Lietuvą buvo įvykęs faktas: visa rytų Latvija pasidarė Lietuvos provincija . . ." (Arveds Švabe, Histoire du peuple letton. Stockholm 1953, psl. 115).

Livonijos reikalais specialiai rūpinosi LDK kancleris ir Vilniaus vaivada Mykolas Radvila Juodasis. Karaliaus Žygimanto Augusto įgaliotas, jis vedė derybas su Livonijos organais. Jos pasibaigė nauja sutartimi (Pacta subjectionis), pasirašyta Vilniuje 1561 m. lapkričio 28 d. Pagal ją Livonija susijungė karaliaus Žygimanto Augusto valdžioje su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste (Encyclopedia Lithuanica, t. III, p. 417).

Netrukus sekė ir kitas aktas. 1562 m. kovo 5 d. paskutinis ordino magistras Gotthard Kettler Rygoje paskelbė ordino sekuliarizaciją. Kaip kon-pensacija Kettleriui buvo paliktas Kuršas su Žem-gale. Lietuvos kancleris Mykolas Radvila jį paskelbė Kuršo hercogu (kunigaikščiu) ir Lietuvos (vėliau ir Lenkijos) vasalu.

Koks tai buvo didingas momentas Lietuvos istorijoje: Kryžiuočių Ordino atžala Livonijoje pabaigė savo amžių ir pasidavė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei! Laisvėje gyvenantieji lietuvių istorikai turėtų savo veikaluose tinkamai atkurti šiuos istorinius įvykius, o rašytojai — perteikti savo kūriniuose tą didingą gadynę!

Atsiminkime, kad visa tai darėsi dar prieš mums, lietuviams, pragaištingąją Liublino uniją!

Po apsijungimo su Lietuva, naująją teritoriją trumpą laiką valdė Kryžiuočių Ordino livoniško-sios atžalos paskutinis magistras Gotthard Kettler, kuriam, kaip minėta, pavesta naujai sudarytojo Kuršo hercogystė, į kurią įėjo ir Zemgalė. Bet jau Gardino sutartimi Uždauguvio kunigaikštystės valdymą perėmė Žemaičių seniūnas Jonas Katkus (Chodkevičius).

Livonijos karas žiauriai nusiaubė kraštą. Vienas keliautojas, aplankęs anuo metu Livoniją, rašė: "Tarp Rygos ir Dorpato (Tartu) nė vienas gaidys nepragydo, nė vienas šuo nesulojo" (Švabe, o.c. psl. 120). Galima priminti, kad Livonijos ilgametis pragaištingas karas ir Maskvos grėsmė pagreitino procesą, kuris privedė prie Liublino unijos.

Deja, tolesnė įvykių raida sudrumstė bendrąją padėtį. Karai su rusais ir švedais ėjo toliau. Per tą laiką sudaryta Liublino unija. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės svoris bendroje Lietuvos - Lenkijos valstybėje ėmė smukti. Į tolesnius Lietuvos santykius dėl Livonijos palikimo įsimaišė tiesiogiai ir Lenkija. 1629 m. Altmarko sutartimi iš buvusios Livonijos jau nebe viena Lietuva, o Rzeczpospolita atlaikė tik rytinę Livonijos dalį, Latgalą, be to, Kuršo hercogystę, kuri pasiliko Lietuvos - Lenkijos vasalu. Iš Latgalos sudaryta Livonijos vaivadija, kuriai įsigaliojo iš sudarkyto Livonijos pavadinimo atsiradęs "Inflanty" vardas. Prie to vardo prigijo antras atributas — "Inflanty Polskie" (Lenkų Infliantija).

Latvijos istorijografijoje, bent vienoje jos dalyje, yra įsivyravęs ano laikotarpio apibūdinimas kaip "polu laiki" (atseit, "lenkų gadynė). Latvijos mokyklose nepriklausomybės laikais daugiausia buvo paplitęs istoriko Zalitis parašytas vadovėlis vidurinėms mokykloms. Jame 10 puslapių paskirti "Polu laiki Latvija" (Lenkų laikotarpis Latvijoje). Ten tik prabėgomis paminima Lietuva ir lietuviai, o visas, daugiau kaip 200 metų trukęs periodas iki 1772, t.y. iki pirmojo Lietuvos - Lenkijos padalinimo, kai Latgalą užėmė rusai, vadinamas lenkų laikotarpiu.

Čia betgi reikia pastebėti, kad sovietinėje Latvijoje 1967 m. Mokslo Akademijos Istorijos Instituto (akademiko A. Drizulio redakcijoje) periodas tarp 1561 iki 1629 vis dėlto vaizduojamas kaip "Latvių tauta Lietuvos ir Lenkijos valdymo laikais". Taip pat sovietinės Lietuvos didžioji tarybinė enciklopedija (t. VI, p. 370) rašo taip: "Per Livonijos karą, 1561, iš buv. Livonijos, Pietų Estijos ir buv. lyvių žemių buvo sudaryta Uždauguvio kunigaikštystė (Infliantų arba Liv. pro-ja), kuri iki 1569 autonomijos teisėmis priklausė LDK, 1569 - 1629 Žečpospolitai".

Kaip jau minėjau, tyčia pacitavau latvių istorijos profesorių Arvedą Švabę. Jis yra vienas tų latvių istorikų, kuris be atodairos iškelia Lietuvos vaidmenį ano laikotarpio įvykiuose. Toli gražu ne visi latvių istorikai taip elgiasi. Pvz., istorikas ir diplomatas, paskutinis nepriklausomos Latvijos vyriausybės paskirtas pasiuntinys VVashingtone, dr. Alfreds Bilmanis savo vokiečių kalba parašytoje Latvijos istorijoje nemini Lietuvos įvykiuose, kurie privedė prie Livonijos ordino likvidacijos, viską priskirdamas Lenkijai. Bet dr. Bilmanis buvo žinomas kaip polonofilas.


KARDINOLAS JULIJANS VAIVODS, Rygos vyskupas

Lietuvos diplomatas ir istorikas Petras Klimas dar 1937 metais raporte to meto užsienių reikalų ministrui atkreipė dėmesį į tokį faktą (balandžio 30 d. raštas): "Čia Prancūzijoje nuo senų senovės pasiliko tradicija — tas pats ir kituose kraštuose — visus santykius su senąja Lietuvos kunigaikštyste ir Lenkija traktuoti kaip santykius su Lenkija" (A. Geručio monografija apie Petrą Klimąp. 165). Klimas siūlė imtis planingos akcijos prieš tokį Lietuvos ir lietuvių tautos vaidmens menkinimą; Jeigu Klimas turėjo galvoje Lietuvos vaidmens tinkamą atkūrimą Prancūzijoje (pasak jo, "mes negalime leisti Lenkijai uzurpuoti mūsų praeities...", p. 166), tai ką bekalbėti apie nutylėjimą ar iškraipymą to vaidmens, kurį Lietuva suvaidino pas jos kaimyną — Latgaloje? Be to, nereikia užmiršti ir to istorinio fakto, kad Kuršo hercogystė išbuvo ne tik Lenkijos, bet taip pat ir Lietuvos vasalu dar ilgiau, kaip Latgala, būtent iki 1795 metų, t. y. iki paskutinio Lietuvos - Lenkijos valstybės padalinimo. Lietuvos vardo nutylėjimas ypač po nelemtosios Liublino unijos ir mūsų ano meto vadovaujančių sluoksnių užsihipnotizavimas lenkyste daugiausia dėl to kalta, bet mūsų istorikų uždavinys būtų tinkamai nušviesti tą vaidmenį, kurį Lietuva atliko pas savo artimiausius kaimynus. Tai reikštų istorinės tikrovės atkūrimą;

Susilikvidavus Livonijos Ordinui ir Livonijai patekus Lietuvos, o po Liublino unijos ir Lenkijos valdžion, naujose žemėse dar vyko ne tik karo veiksmai su rusais ir švedais, bet ėjo ir toliau tikybinės varžytinės tarp katalikybės ir reformacijos.

Kaip Lietuvoje, taip pat ir tik neseniai Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei atitekusioje buvusioje Livonijoje reikšmingą vaidmenį turėjo jėzuitai, 1569 m. atvykę į Vilnių. Jie netrukus nukėlė savo veiklą ir į buvusios Livonijos žemes, kuriose buvo išsiplėtęs protestantizmas. 1581 m. jėzuitai įsteigė savo kolegiją Rygoje, 1585 m. — Dorpate (Tartu), be to, Cėsiuose, dabartinės Vidžemės pačiame centre. Tačiau Livonijos šiaurėje (Estijoje) ir vakaruose (Vidžemėje) protestantizmą rėmė Švedija, išstūmusi iš ten Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Nors Kuršo - Zemgalės hercogystė pasiliko Lietuvos - Lenkijos vasalinėje priklausomybėje, bet ir tas kraštas virto protestantišku. Šioji hercogystė Lietuvos - Lenkijos valdžioje naudojosi toli einančia autonomija.

Bet užtat katalikybei atlaikyta Latgala, kur jėzuitai, globojami Lietuvos - Lenkijos valdovų, stipriai įsitvirtino. 1625 m. Daugavpilyje, svarbiausiame Latgalos centre, įsteigta jėzuitų kolegija, taip pat kitose Latgalos vietovėse veikė jėzuitų išlaikomos mokyklos. Protestantizmas Latgalą tik nežymiai paveikė, todėl jėzuitai neturėjo daug vargo katalikybės pozicijoms atlaikyti. Protestantizmui Livonijos vakaruose galutinai įsitvirtinus, jėzuitų kolegija Rygoje likviduota 1622 m., o Cėsių kolegija 1625 m. perkelta į Daugavpilį. 1756 m. Kraslavoje (Latgaloje) įsteigta dvasinė seminarija.

Jėzuitai parūpino pirmąją religinę literatūrą latvių tautai. 1585 m. Vilniuje išspausdintas Petro Canisijaus katalikų katekizmo (Catechismus Catholicus) vertimas į latvių kalbą. Katekizmą išvertė 1582 m. į Rygą atsikėlęs jėzuitas Tolgsdorf. Jėzuitams, be abejojimo, pirmiausia rūpėjo Vidžemės latviai, kuriuose protestantizmas buvo žymiai daugiau įsigalėjęs kaip latgaliuose. Todėl katalikų katekizmas išverstas ne į latgalių, bet į latvių tarmę. Tokiu būdu Lietuvos jėzuitai davė pradžią visai latvių raštijai.

Pirmas Enchiridion (mažasis Liuterio katekizmas) išleistas tik po metų, negu pasirodė pirmasis katalikų katekizmas, būtent 1586 metais.

Lig šiol kalbėjau apie įtaką, kurią Latgalai padarė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (vėliau kartu su Lenkija), ypač religinėje srityje. Toji įtaka reiškėsi ir kitose dvasinio gyvenimo srityse. Bet ne mažiau paveiki įtaka per daugiau kaip 200 metų sroveno per Lietuvos Statutą, įvestą Latvijoje ir joje galiojusį ne tik iki 1772 metų, kai Inflantiją per pirmąjį Lietuvos - Lenkijos valstybės padalinimą pasiglemžė Rusija, bet dar ir iki 1840 metų, kai po pirmojo lenkmečio Statutas buvo pakeistas Rusijos įstatymais.

Kaip giliai ir įvairiopai ano meto Lietuvos įstatymų kodeksas tvarkė valdančiojo sluoksnio — bajorijos — tarpusavio santykius bei iš viso jos gyvenimą, galima spręsti iš to, kad Statutas apėmė tokias sritis kaip valstybės gynimas, bajorų teisės bei prievolės, ginčai dėl žemės; jis lietė praskolintus bei įkeistus dvarus, jis kalbėjo apie medžiokles, girias, bitininkystę, ežerų ir kitų gamtos turtų panaudojimą, apie užmušimus ir užpuolimus, apie vagystes ir 1.1. Statutas nustatė baudžiamąją ir proceso teisę, jis buvo pritaikytas anais laikais buvusiajai teismų santvarkai.

Jau iš šio trumpo suminėjimo aišku, kaip Latgaloje galiojęs, Lietuvos Statutas turėjo įtaigauti to krašto įtakingiausiu luomo — bajorijos — gyvenimą.

Ir šiaip visa krašto santvarka buvo sukirpta pagal Lietuvos (atseit, ir Lenkijos) santvarką Latgala į Rzeczpospolitos Seimą siuntė šešis atstovus, po du iš pačios Latgalos, Lietuvos ir Lenkijos. Visi oficialūs dokumentai, rašomi Inflantų vaivadijos reikalais, turėjo būti tvirtinami Lietuvos ir Lenkijos antspaudais.

Deja, jau anuo metu, kai buvusioji Livonija arba bent jos dalis atiteko Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, o paskui ir Rzeczpospolitai, mūsų krašto valdantieji luomai ėmė patys vis labiau lenkėti. Nežiūrint to, kad Latgaloje iš valstybinio požiūrio Lietuvos Didžioji Kunigaikštija vyravo, bet per Lietuvą, o su laiku per geografiškai žymiai toliau buvusiąją Lenkiją^ su Latgala neturėjusią bendrų sienų, lenkystė smelkėsi ir į Latgalą. Kalbos atžvilgiu anai gadynei iš tikrųjų atitiko "poju laiki" (lenkų laikų) apibūdinimas. Ilgainiui sulenkėjo net ir Kalavijiečių bei Livonijos Ordino palikuonys, vadinamieji "Baltijos baronai", paveldėję tokias pavardes kaip Mantaufeliai, Siebergai, Borchai, Plateriai ir kiti. Plito lenkybė per bažnyčias, skleidėsi ji per dvarus, negausūs miesčionys siekė prilygti ponijai. Vienu žodžiu, ir Latgaloje vyko tas pats procesas, kaip ir Lietuvoje. Esminis skirtumas buvo betgi tas, kad Lietuvos bajorijoje dažnai išliko gyvas valstybinis patriotizmas. Latgaloje bajoriją sudarė dažniausiai ateivių, germanų užkariautojų, palikuonys. Laiko tėkmėje jie ėmė giminystės saitais sietis su Lietuvos ir Lenkijos kilmingaisiais. O plačiąją vietinių gyventojų masę sudarė Latgaloje baudžiauninkai, varganomis gyvenimo sąlygomis išsaugoję savo latgališkumą.

Kai prasidėjo vietinių gyventojų tautinis nubudimas, lietuvių patriotų gretose matoma ir bajoriškos kilmės tautiečių. Latgalos vietiniai gyventojai savo bajorijos neturėjo.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įtaka pasireiškė Latgaloje per visą jos priklausomybės periodą Lietuvai ir Lenkijai. 1753 m. išleistas evangelijos vertimas į latvių kalbą, nors naujesniais laikais latgaliai teigia, kad toji evangelija "neabejojamai parašyta latgalių dialektu" (Actą Latgalica 1970/3 p. 56). M. Bukšs rašo, Placinskis veikale "Latgaju volūdas gramatika un pareizraksteibas vordnica" (Latgalių kalbos gramatika ir norminės kalbos žodynas), išleistame emigracijoje 1973 m., vadina šią evangeliją "fundamentališkiausia anų laikų atstove". "Pusantro šimtmečio ši evangelija nepakeista skambėjo mūsų tėviškės bažnyčiose ir ne tik rodė kelią dvasiniame gyvenime, bet ir ėjo pavyzdžiu praktinei ortografijai, kai tam buvo reikalo" (ten pat p. 35).

1756 m. jėzuitas lietuvis Jonas Lukoševičius (Lukosewicz — 1699 - 1779), beveik visą gyvenimą praleidęs Latgaloje, parašė latviškai evangelijos knygą šventadieniams ir visų metų šventėms (L. E. t. XVI p. 510). Vaclovas Biržiška "Senųjų lietuvių knygų istorijoje" pastebi, kad Lukoševičius daugiausia rašęs ne lietuviškai, bet latviškai.

1817 m. vėl ne kur kitur kaip Vilniuje išleista kanauninko Juozo Akelevičiaus "Gramatyka Inflancko-Lotewska krotki zebrana dj,a uczących się języka Lotevvskiego" (Infliantų-latvių žodynas, sudarytas norintiems išmokti latvių kalbos). Ji ilgą laiką tarnavo visiems, kurie norėjo mokytis "infliantiškai-latviškos kalbos". Bet šio veikalo nėra išlikę nė vieno egzemplioriaus.

Lietuvis kun. Jonas Kurminas (Kurminavičius, 1802 - 1858), miręs kaip Skaistkalnės klebonas, parašė autoriaus mirties metais išleistą Vilniuje "Slovvnik polsko-lacinsko-lotewski" (lenkų-lotynų-latvių žodyną). Latgalių kalbininkas Bronislavas Spūls savo tyrinėjimuose "Leišu volūdas elementi Jona Kurmina vdrdineica" (Lietuvių kalbos elementai Jono Kurmino žodyne, Daugavplis 1944 m.), priėjo išvadą, kad "autorius pasinaudojo ir Sirvydo Dictionarium trium linguarum".

Dar reikia pažymėti, kad Latgaloje, be kitų, veikė Lietuvos domininkonai, o Kuršo katalikai nuo 1850 m. buvo Žemaičių vyskupijos jurisdikcijoje. M. Bukšs rašo, kad vysk. Motiejus Valančius, ypač tiesiogiai rūpinęsis Kuršo katalikais" (Fr. Trasuna Fabulas, 1964, p. 15). Ten pat sakoma, kad Petrapilio kunigų seminarijos inspektorius kun. Pranciškus Karevičius buvęs latgaliams palankus (p. 18).

Ne be Įdomumo galima pastebėti, kad istorikas kun. A. Alekna dar 1920 metais "Draugijos" žurnale nagrinėjo tokią temą kaip "Vysk. Valančius ir Kuršo katalikai". Latgaloje dirbę lietuviai kunigai, paveikti vyskupo M. Valančiaus, skatino blaivybę. O 1938.VI.29 Liepojos vyskupu konsekruotas Antanas Urbšas (Urbšs), ilgametis Ludzos dekanas (Dzeive, 1948, I, p. 18).

Kalbėdamas apie žymųjį latgalių veikėją Francį Trasuną, M. Bukšs rašo, jog Trasuno gimtosios parapijos lietuvių kilmės klebonas Andrekus paveikęs, kad jaunuolis buvęs pasiųstas mokytis į Mintaujos, o ne į artimesnę Daugavpilio gimnaziją. Kun. Andrekus norėjęs apsaugoti jaunuolį nuo rusiškos aplinkos, kuri viešpatavusi Daugavpilyje.

Ne visada iš pavardžių, kurios dažnai būdavo sulenkinamos, galima spręsti, ar tas, ar kitas kunigas, pasireiškęs Latgaloje, buvo lietuvis. Jau minėtasis M. Bukšs mini lietuvį kunigą Antaną Rymavičių, pasireiškusį Latgaloje kaip skulptorių - "dievdirbį". Prof. B. Viperis savo 1937 m. Rygoje išleistame veikale apie latvių barokinį meną apibūdinęs kun. Rymavičių kaip "žymų Latgalos sakralinio meno veikėją, priėmusį vietinį latgalių koloritą" (Actą Latgalica 1960/1, p. 104-107).

Mes galime atsekti tik tuos lietuvius kunigus Latgaloje, kurie paliko pėdsakus raštų pavidalu. L. E. , t. XIV, p. 207 (autorius S. Sužiedėlis) rašo, kad "Latgalos švietėjai ilgą laiką tebuvo katalikų kunigai, daugiausia lietuviai, baigę Petrapilio dvasinę seminariją ir paskirti į Latgalos parapijas.' Jų čia buvo kelios dešimtys. Lietuviai kunigai taikėsi prie latgalių ir jų kalbos; lenkai arba sulenkėję dvasininkai per bažnyčias, o dvarininkai savo žemėse gilino lenkėjimą". Latgaloje buvę 19 lietuviškų kilmingų šeimų (ten pat, p. 206).

Naujesniais laikais įsidėmėtiną įtaką Latgaloje padarė Lietuvos marijonai. Kun. J. Matulaičiui atgaivinus šią kongregaciją* ji susilaukė atgarsio taip pat kaimyninėje Latgaloje. Pirmieji latgaliai marijonai atliko noviciatą Marijampolėje. Jiems sugrįžus į savo kraštą, Rygos arkivysk. A. Springo-vičs perleido marijonų kongregacijos nuosavybėn Vilanių bažnyčią bei buvusio bernardinų vienuolyno rūmus. Tai buvo pirmasis Latvijos vienuolynas, atgaivintas laisvės laikais. 1932 m. marijonai atidarė savo namus Rezeknėje.
Tėvas Stanislavs Skutans, nuo 1957 iki 1963 m. buvęs marijonų kongregacijos generolu, 1973 m. išleido emigracijoje veikalą apie marijonus. Jis ten, tarp kita, aprašo latgalio kun. Bernardo Kub-linskio likimą. Kunigas 1926 m. rudenį atsisakė nuo Latvijos Saeimos (Seimo) nario mandato bei Rygos kunigų seminarijos profesoriaus pareigų ir įstojo į Marijampolės marijonų vienuolyną. Dalyvaudamas marijonų kongregacijos atnaujintojo ir generolo arkivysk. Jurgio Matulaičio laidotuvėse 1927 m. sausio mėnesį, kun. Kublinskis peršalo ir vasario 19 d. mirė.

Kitas latgalis — Bronislovas Balpiters —, 1924 m. baigęs noviciatą Marijampolėje, dar kelis metus pasiliko Lietuvoje, kur studijavo Kauno universitete ir 1927 m. ten gavęs teologijos daktaro laipsnį (Skutans, St., M.I.C. Nu Marijanu 300 godu vestures (1673 - 1973, Andryva Jūrdža fondą izdavums 1973, p. 74; žr. taip pat Actą Latgalica 1974/5, p. 139-166).

Vysk. Kazimirs Dulbinskis, kuriam jau 35 metai valdžia neleidžia eiti vyskupiškų pareigų

Turbūt nedaug kam žinoma, kad tuo pat metu ir tais pat motyvais kaip Lietuvoje, ir Latgaloje po 1863 m. vadinamo "lenkmečio" buvo įvestas spaudos draudimas, kitais žodžiais tariant, uždraustas lotyniškasis ("lenkiškasis") raidynas. Jis gyventojus Latgaloje ypač skaudžiai palietė, nes toji provincija buvo geografiškai dar daugiau nuo vakarų izoliuota kaip rytų Lietuva — Vilniaus kraštas. Tuo tarpu kai Lietuvoje spaudos draudimo padariniai galėjo būti bent dalinai išlyginti iš gretimų Rytprūsių knygnešių platinamų spaudinių, Latgala nė tuo keliu negalėjo pasinaudoti.

Per visą spaudos draudimo 40 metų laiko tarpą slaptai išleista (Helsinkyje, Petrapilyje, Klaipėdoje ir kt.) apie 40 leidinių, išimtinai maldaknygių, taigi kasmet po vieną leidinį (Actą Latgalica 1974/V p. 356). Latgaloje teatsirado vienas kitas slaptosios spaudos platintojas, bet nė iš tolo nebuvo tokio knygnešių judėjimo kaip Lietuvoje. Patys latgaliai savo raštuose pasakoja, kad anais laikais buvo ypač išgarsėjęs Dagdos kaime gyvenęs žydas Zelikas, pramintas "Infantijos dvasininkų dekanu", nes sugebėjęs "neįtikimai apsukriai aprūpinti reikalingomis knygomis" (p. 357).

Vakarų Latvijoje išleisti negausūs katalikų leidiniai, Latgaloje neplito dėl kalbos ir raidyno skirtumo. "Todėl nors ir nebuvo uždrausti, bet Latgalai neturėjo jokios reikšmės" (p. 356).

Latgaloje spaudos draudimo gadynėje neatsirado nei Basanavičiaus su "Aušra", nei Kudirkos su "Varpu", nei Tumo-Vaižganto su "Tėvynės Sargu". Pagaliau latgaliai negalėjo nė "iš praeities semtis stiprybės".

Latgaloje spaudos draudimo gadynėje iškilo reiškinys, kurio nebuvo Lietuvoje, būtent, atsirado knygų "perrašinėtojų". Jie perrašinėjo "drukavotomis" raidėmis ištisas maldaknyges, kartais ir kitokius tekstus. Ypač pagarsėjo Andryvs Jurdžs (1845-1826). Ūkininkas, nei vienos dienos nelankęs mokyklos, taigi visiškas savamokslis, jis pasidarė liaudies švietėju bei poetu, sielojęsis tautos reikalais, rinkęs tautosaką, rašęs smulkias apybraižas, ypač religinėmis temomis. Po sunkaus ūkininkavimo darbo Jurdžs naktimis rašydavo maldaknygių formato knygas, apimančias vidutiniškai po 1000 puslapių. Jis surašė net 25 tokio formato ir storumo tomų, taigi kasmet maždaug po vieną knygą. Jo darbai plito liaudyje. M. Bukšs vadina Jurdžsą "tikru spaudos draudimo gadynės Prometėjumi" (Kultūrvėsturiski materiali. Red. A. Pleišs, 1955, p. 76).

Iš Jurdžso didžiulio literatūrinio palikimo išliko tik nuotrupos. 15 rankraštinių tomų sudegė 1923 m. Rezeknėje. Emigracijoje veikia Andryvo Jurdžso Fondas, kuris telkia lėšas kultūrai puoselėti ir ypač leidžia knygas. Jo vedėjas yra Muenchene gyvenąs Vladislavs Locis.

Kitas spaudos draudimo veikėjas buvo Piters Migliniks (1850 - 1883), gyvenęs tik 33 metus. Baigęs Rezeknės miesto mokyklą, Migliniks kaip katalikas negavo liaudies mokytojo vietos gimtajame krašte. Tačiau jis apsisprendė neišvažiuoti iš Latgalos ir vertėsi kaip valsčiaus raštininko padėjėjas.

Dr. Albertas Gerutis su žmona Elena savo bute Berne, Šveicarijoje, š. m. birželio 18 d. Tai viena paskutiniųjų jo nuotraukų prieš mirtį. Dr. Albertas Gerutis, diplomatas, istorikas, žurnalistas, Aidų bendradarbis ir šio straipsnio autorius, gimęs 1905 m. liepos 21 d. Rygoje, mirė š. m. gruodžio 1 d. Berne.

Šis straipsnis — tai jo paskaita Europos studijų savaitėje, įvykusioje 1984 metais Augsburge, Vokietijoje
 
Migliniks išgarsėjo kaip poetas. Jis karštai gynė skriaudžiamų tautiečių reikalus, nebijodamas sueiti į konfliktą su valdžios žmonėmis. Už tai Migliniks buvo suimtas ir 11 mėnesių kalintas. Nors teismas jį išteisino, bet per kalinimą džiova pablogėjo, ir jis netrukus mirė. M. Bukšs apie Miglininką sako, kad "iš viso nebuvo kito rašytojo, kuris būtų parašęs teisingesnius ir labiau uždegančius žodžius, ir nėra kito žmogaus, kurio žodžiais tokiu nuoseklumu būtų sekę darbai, kaip Piterio Migliniko" (Kultūrvėsturiski materiali, p. 82).

Pagaliau reikia trumpai paminėti trečią asmenį, nudirbusį reikšmingą darbą spaudos draudimo gadynėje. Tai baronas Gustavas Manteufel (1832 -1916), stambus dvarininkas, savo gausiais raštais bei paskaitomis gynęs latgalių reikalus. Jis 10 metų (1862 - 1871) leido latgaliams kalendorių, kuris žmonių buvo labai mėgiamas. Valdžia susigriebė ir kalendorių uždraudė. Iš Manteufelio išgautas parašas, kad jis daugiau neskelbtų latgalių kalba.

Bet baronas paskelbė vokiečių ir lenkų kalbomis apie 300 raštų, gindamas bei garsindamas latgalių reikalus.

Palyginus su gausybe pavardžių, kurios iškilo Lietuvoje spaudos draudimo gadynėje, šios trys pavardės, deja, neliudija, kad latgaliai būtų galėję pasidžiaugti savų veikėjų gausumu. Atsiminkime, kad tuo metu vakarų Latvijos latviai, gyvenę nepalyginamai palankesnėmis sąlygomis ir nepažinę spaudos draudimo, leido savo spaudą, steigė draugijas ir ruošė didžiules dainų šventes. Be to, baudžiava ten panaikinta jau 1818 - 1819 metais, tuo tarpu kai "Vitebsko latviai" atgavo asmeninę laisvę tiktai 1861 metais, kaip ir Lietuvoje.

Tokiomis aplinkybėmis nenuostabu, kad latgaliai ne tik materiališkai buvo atsilikę nuo savo vakarų tautiečių, nuo "baltiečių". Bendrą padėtį galima palyginti su Vilniaus krašto žmonių būkle rytų bei pietų srityse.

Atskirti 350 metų nuo likusios latvių tautos, kuri juk irgi nebuvo laisva, būdami kitos tikybos, vartoję tikybinėje literatūroje — maldaknygėse — lotynų rašmenis, paskolintus iš lenkų, tuo tarpu kai protestantų latvių raštijoje buvo vartojama gotiškasis - vokiškasis - raštas, Latgalos gyventojai maža ką bendro beturėjo su likusia latvių tauta. O čia dar veikė lenkų įtaka. Negana to. Ypač kai Latgala 1772 m. pateko Rusijos valdžion ir įjungta į Vitebsko guberniją, vis labiau ėmė smelktis taip pat rusiškumas bei gudiškumas. Miestuose dominavo žydai, juose gyveno nemaža rusų. Visa tai negalėjo nepaveikti vietinių gyventojų. Juk ten viešpatavo tokia pat negailestinga baudžiava kaip Rusijoje. Nemaža panašumo buvo su gretimuoju Vilniaus kraštu. Gyventojų tautinis susipratimas buvo menkas, atsirado tokio pat tipo žmonių, kaip Lietuvos rytuose, vadinamų "tuteišių", kurie į klausimą, kokios jis esąs tautybės, atsakydavo: "Mes esame vietiniai", arba "Mes esame katalikai". Anapus politinės vakarų sienos gyveno "baltiečiai" ("baltieši"), t. y. kitoki latviai, su kuriais nedaug santykiaudavo.

Kai kuriais požiūriais Latgalių būklė turėjo tam tikro panašumo su Mažosios Lietuvos lietuvių padėtimi. Abu kraštai buvo atskirti nuo savo tautos kamieno.

Kai pirmojo pasaulinio karo metu, ypač po Rusijos revoliucijos, pradėta svarstyti laisvos Latvijos klausimas (pradžioje autonomijos pagrindais su kitomis Rusijos imperijos tautomis), savaime kilo ir Latgalos problema. Ši rytų provincija kelis šimtmečius išgyveno skirtingose sąlygose kaip kitos latvių tautos dalys.

1917 m. gegužės 9 ir 10 d. (pagal naująjį kalendorių) Rezeknėje susirinko latgalių visuomenės veikėjų kongresas (iš viso 230 delegatų) ir iškėlė apsijungimo su visa latvių gimine klausimą. Kartu atsirado ir klausimas: ar jungtis be sąlygų ar statyti tam tikras sąlygas? A. Šildė savo monumentalinėje "Latvijas vesture" (Latvijos istorija) (1976) rašo, kad dar 1917 metais "dalis Latgalos latvių iš viso nelaikė savęs latviais, todėl reikėjo sutvirtinti jų tautinę sąmonę" (p. 169).

Kongresas nutarė atskirti Latgalą nuo Vitebsko gubernijos, kuriai ji carų valdymo laikais priklausė, ir apsijungti su Vidžeme (Livonija) ir Kuršu. Tačiau kartu pareikšta, kad Latgala nori pasilaikyti savivaldą ir kad jai turi būti garantuota laisvė kalbos, tikybos, mokyklų ir žemės klausimais. Kongresas išrinko laikiną tarybą* kuriai pavesta rūpintis tolesniu provincijos likimu. 1917 m. liepos 30 d. Rygoje posėdžiavo bendras latvių kongresas. Ir čia pažadėta tam tikras apsisprendimas vietos savivaldybės, kalbos, mokyklų ir bažnyčios srityse.

M. Bukšs paskelbė 1954 m. Muenchene veikalą latgalių kalba pavadintą "Škices un dokumenti nu Latvijas topšanos laikim" (Škicai ir dokumentai iš Latvijos kūrimosi laikų). Beveik visas veikalas skirtas nušviesti faktui, kaip latvių Steigiamame Seime 1920 - 22 m. svarstyta valstybės konstitucija, ir kokio likimo susilaukė pasiūlymai įrašyti į konstituciją Latgalos tam tikros autonomijos paragrafus.

Latgalių deputatai norėjo pasiekti, kad konstitucijoj būtų garantuota Latgalos administracinė autonomija ir kalbos laisvė. Atitinkami pasiūlymai skambėjo taip:

1. Latgala naudojasi savivaldos teisėmis, kurios nusakomos atskiru įstatymu, 2. Latgaloje latgalių dialektas visose įstaigose naudojasi valstybinės kalbos teisėmis.

Tačiau Steigiamojo Seimo dauguma pasiūlymus atmetė, įžiūrėdama juose tam tikrą separatizmą: Iš stenogramų matyti, kad daugiausia ginčų sukėlė kairiųjų partijų reikalavimas atskirti bažnyčią nuo valstybės ir latgalių pasiūlymai dėl Latgalos savivaldos adminsitracijos, kalbos, mokyklų, bažnyčios ir žemės reikalais.

Esminiai nuomonių skirtumai reiškėsi (ir tebesireiškia dar šiandien!) dėl to, ar latgaliai turi savo kalbą ar tik bendrinės latvių kalbos tarmę. Latgalių raštijoje tam klausimui skiriama daug dėmesio, nes nuo tokio ar kitokio atsakymo į klausimą — kalba ar tarmė — priklauso pati latgalių egzistencija kaip atskiro etninio vieneto. Latgaliai laikosi nuomonės, kad jų kalba esanti trečioji gyvoji baltų tautų šaka, būtent lietuvių, latvių ir latgalių (Actą Latgalica 1971, VII, p. 86). Latgalių emigracijoje leidžiami gausūs raštai daugiausia svarsto šią problemą: Produktingiausias šiuo atžvilgiu autorius buvo filologas Mikelis Bukšs (1912 - 1977), emigracijoje gyvenęs Stockholme.

Lietuviškoji Tarybinė Enciklopedija" (Latgaliai, t. VI, p. 370) reiškia tokią nuomonę: "Manoma, kad latgaliai sudarė latvių tautybės pagrindą, ilgainiui virsdami latgalių ir vidžemiečių etninėmis grupėmis".

Man atrodo, kad būtų bergždžias dalykas čia dėstyti argumentus, kuriuos naudoja šalininkai ir priešininkai, ginantys ir paneigiantys latgalių kalbos egzistenciją. Argumentuose kyšo nemaža emocialumo. Iš savo paties patyrimo žinau, kad vakarų latviai, vadinami baltiečiai, neretai į latgalius žiūri iš aukšto, o jų kalbą pašiepia.

Mes, lietuviai, neturime tos problemos, kuri gadina kraują brolių latvių tautai. Bet nepriklausomybės laikais turėjome vargo su Klaipėdos kraštu, kurio gyventojai, kaip ir iš viso Mažosios Lietuvos lietuviai, dar ilgiau išbuvo atskirti nuo tautos kamieno, negu latgaliai nuo latvių.

Nepaisydama to, kad tam tikros autonomijos reikalavimai nebuvo įrašyti į Latvijos valstybės konstituciją, vis dėlto anų laikų krašto vadovybė atsižvelgė į Latgalos ir jos gyventojų savitumus. Nuo valstybės įsikūrimo iki 1934 metų, kada Karlis Ulmanis perversmo keliu įvedė autoritetinį režimą, Latgala faktiškai naudojosi tam tikra autonomija. Dar nepriklausomybės pradžioje, 1919 m. gruodžio 8 d., Latvių Tautos Taryba išleido švietimo reikalais įsakymą kuriame nustatyta: "Visose privalomose mokyklose mokslas dėstomas mokinių šeimos kalba". Tai praktikoje reiškė: latgalių kalba. 1921 m. rugpjūčio 11 d. vyriausybė išleido įstatymą, susidedantį iš dviejų straipsnių:

1.    Visos valstybės įstaigos ir valdininkai turi priimti įstaigų ir privačių asmenų raštus latgalių tarme.

2.    Latgalos valstybės ir savivaldybių įstaigos ir jų pareigūnai turi teisę naudoti latgalių dialektą darbe ir susirašinėjime, taip pat skelbimuose, iškabose ir kt.

Tais pat metais išleistas įstatymas, kad, skiriant valdininkus Latgaloje, reikia atsiklausti vidaus reikalų viceministro Latgalos reikalais nuomonės, o pirmenybė teikiama kandidatui, kuris moka latgalių dialektą ir pažįsta vietos gyvenimą.

Dar ilgą laiką latgalių kalbos naudojimą apsunkino aplinkybė, kad nebuvo suvienodinta rašyba. Tiesa, dar prieš pirmąjį pasaulinį karą, 1904 metais panaikinus spaudos draudimą ir pradėjus leisti pirmuosius periodinius leidinius latgališkai, dėta pastangų sunorminti rašybą; Bet latgaliai neturėjo savo Jono Jablonskio — Rygiškių Jono. 1929 m. sudarytoji valdžios komisija sunormino rašybą;

Pagal įstatymų raidą viskas ėjo pavyzdingai, viskas buvo sutvarkyta. Gyvenimo tikrovė betgi daugeliu atžvilgiu buvo kitokia. Dar 1932 m. didysis latgalių liaudies švietėjas ir kultūros darbuotojas kun. Nikodemas Rancans galėjo konstatuoti: "Valstybės įstaigose ir mokyklose latgalių kalba yra patekusi našlaičio padėtin. Mokyklos neįkvepia jokios meilės ir pagarbos vaikų gimtajai kalbai ir raštijai. Tai neigiamai atsiliepia visai latgalių literatūrai ir kalbos kultūrai" (M. Bukšs, Latgalu vo-lūdas un tautas izplateibas problemas — Latgalių kalbos ir tautos išplitimo problemos. 1961, p. 242).

Emigracijoje išleistuose latgalių raštuose mirgėte mirga nusiskundimų dėl latgalių faktinės kalbos ir pačių latgalių faktinės būklės nepriklausomybės laikais. Pvz., nurodoma, kad 1938 m. Latvijoje buvo 10,476 asmenys, baigę latvių laikais aukštąjį mokslą; Iš jų 7,504 buvo latviai, bet tik 109 latgaliai. Latvijos nepriklausomybės laikais aukštosiose mokslo įstaigose nebuvo nė vieno dėstytojo latgalio (M. Bukšs, Actą Latgalica, 1968, II, p. 14-15).
Actą Latgalica 1965/1 p. 184 nurodo į tokius posakius:

"Latgala duoda tarnus, Latvija — ponus", arba "Tarnai iš Latgalos, valdininkai — į Latgalą".
Vienu žodžiu, latgalių nusiskundimų netrūksta.

Jeigu būklė buvo toli gražu nepatenkinama ir parlamentinio režimo laikais, tai ji esminiai pablogėjo po K. Ulmanio perversmo 1934 metais. Tuomet latgalių kalba buvo išguita iš mokyklų, išstumta iš savivaldybių, uždrausta ja naudotis teatruose ir laikyti viešas paskaitas. Latgalių knygos išimtos iš viešųjų bibliotekų.

Kalbant apie Latvijos nepriklausomybės laikus, dar reikia pastebėti, kad latvių įstaigoms nemaža rūpesčių kėlė lenkų veikla Latgaloje. Nors lenkų Latvijoje tebuvo 2,5%, bet lenkų organizacijos, neabejojamai remiamos iš Lenkijos, siekė neužleisti pozicijų, turėtų iš anų laikų, kai lenkų kalba buvo įleidusi gana gilias šaknis. Aiškiai buvo jaučiama, kad kai kuriuose lenkų sluoksniuose svaičiota apie Latgalos prijungimą prie Lenkijos. Apie tai rašo bostoniškėje Lietuvių Enciklopedijoje ir Povilas Gaučys, pažinęs Latgalą iš konsulavimo laikų Daugavpilyje. Jis nurodo į lenkų kultūrinę įtaką Ilukštos pasienio apskrityje, "atremtą į lenkų viltis prijungti prie Lenkijos visą Latgalą kaip "Inflianty Polskie" (t. VIII, p. 421 s.).

Pabaigai trumpai nušviesiu, kokia yra padėtis Latgaloje sovietinės okupacijos laikotarpiu. Neabejoju, kad daugelis skaitytojų patirs nelauktą staigmeną, jog Latgaloje latgalių kalba ir raštas uždrausti.

Kai 1944 m. į Latviją grįžo sovietinis režimas, vėl pradėta leisti sovietinė spauda latgališkai, latgaliams netrukdyta pasireikšti jų kalba. Bet netrukus nuskambėjo pirmieji naujoviški signalai. 1953 m. Didžioji Sovietinė Enciklopedija parašė, kad latgaliai "evoliucionavę" ir kad jie nustoję egzistuoti kaip nacionalinis vienetas (pagal M. Bukšs. Die Russifizierung im Baltikum vvaehrend der Bolschevvistenzeit. Actą Latgalica. 1965, I, p. 39). Latgalai, jos gyventojų kalbai, istorijai, raštui paskelbtas tikras karas.

Sovietų Latvijos Kalbos ir Istorijos Institutas po antrojo pasaulinio karo surašė memorandumą, skirtą Latvijos komunistų partijai. Šiame dokumente institutas pasisakė dėl latgalių praeities visuotiniame latvių tautos istorijos vyksme ir dėl jų kalbos. Institutas paneigė, kad praeitis išskyrusi Latgalą iš latvių tautos. Jis taip pat nepripažino latgaliams atskiros kalbos savybių.

Latvių komunistų partija aprobavo instituto išvadas, o švietimo ministerija 1956 m. išleido patvarkymą "Vienotas valodas režims" (Bendrinis kalbos režimas), kuriuo viešame gyvenime uždraustos tarmės. Jau anksčiau sustabdytos bet kurios latgalių publikacijos, o nuo 1958 m. nebeišeina joks laikraštis latgališkai. "Actą Latgalica" (1965, I, p. 41) teigia, kad uždrausti užrašai latgališkai ant antkapių ir vainikų kaspinų.

Savaime suprantama, kad emigracijoje įsikūrę latgaliai griežtai pasisakė prieš sovietinio Istorijos ir Kalbos Instituto memorandumą ir prieš priemones, kurių įstaigos ėmėsi latgalių atžvilgiu. "Actą Latgalica" kritikuoja tai, ką jis vadina "Rygos filologų mokykla", kuri nepripažįsta latgaliams savos kalbos (1970, III, p. 14-15). Dėl latgalių persekiojimų atsakomybė tenkanti ne tik rusams okupantams, bet ir latvių komunistams bei šovinistams (1970, III, p. 14). Rašto draudimo iniciatyvos ėmęsi ne rusai, bet savo pačios tautos mokslo vyrai (Actą Latgalica 1970, III, p. 110). Spaudos draudimas dabartinėje Latvijoje esąs net žiauresnis kaip Muravjovo laikais.

A. Namsons, Baltijos Instituto Koenigsteine, Vakarų Vokietijoje, vedėjas nurodo, kad Maskva stengiasi kurdinti rusus ne tik Latvijos didmiesčiuose, bet dar daugiau rytų provincijoje — Latgaloje. Ten kone visose stambesnėse vietovėse (tarp jų Daugavpilyje, didžiausiame Latgalos mieste) rusai sudaro gyventojų daugumą (Actą Latgalica, 1970, III, p. 20 ss.). Latgalių emigrantai įtaria, kad Maskvos tikslas esąs atskirti Latgalą nuo Latvijos ir prijungti prie Rusijos (Actą Latgalica 1970, III, p. 12).

Iš visa ko matyti, kad sovietai yra nusistatę "likviduoti" latgalius kaip atskirą etnografinį vienetą* Aš pats spėju, kad sovietų tikslas yra sukelti vaidus tarp latvių ir atsidurti "tertius gaudens" padėtyje: kai du ginčijasi, trečias džiaugiasi. Maskva tikisi tokia politika pasiekti savo tikslo — suskaldyti latvius ir juos greičiau surusinti.

Latgalių kalbą siekiama degraduoti iki paprastos primityvios tarmės, kuri tiktai pereinamuoju laikotarpiu išliktų tarp "atsilikusios" liaudies ir neturėtų jokios ateities. "Aukštesnė" pakopa skirta latvių arba — dar geriau — tiesiog rusų kalbai. Būdinga, kad 1981 m. išleista Katalikų Bažnyčios naujoji liturgija latgališkai. Liturginės komisijos pirmininku tuo metu buvo ne kas kitas, kaip Rygos vyskupas Julijans Vaivods. 1982 m. pakel-keltas kardinolu. Paprastai liaudžiai leidžiama naudotis bažnyčios apeigose latgalių tarme, bet jau už bažnyčios durų toji pat latgalių tarmė draudžiama ir persekiojama.

Man kyla klausimas, ar mes, lietuviai, galime latvių tautai (ir latgaliams) kuo padėti? Suprantama, jei patys latviai mūsų pagalbos pageidauja. Šiuo metu negaliu patikrinti, ar didvyriškoji mūsų žmonių pogrindžio spauda yra rašiusi ar pasisakiusi dėl tų mirtinų pavojų, kurie graso tolesnei latgalių egzistencijai, — ne tik latgalių, bet ir visos latvių tautos egzistencijai.

Latgalių emigracinė spauda nusiskundžia, kad. nepaisydamas pakartotinų prašymų, Vatikanas ligi šiol nesutiko savo radijo pranešimuose skirti latgaliams programos jų gimtąja kalba. Tuo tarpu per Madrido radiją tokios programos savo laiku buvusios leidžiamos. Taip pat Laisvės Radijas Muenchene, anksčiau tedavęs po 5 minutes per savaitę, nuo 1983 m. latgaliams laiką padidino iki 30 minučių per savaitę. Bet Voice of America, kaip ir Vatikanas, programų latgališkai neteikia.

Ar patys žmonės naujomis pasikeitusio gyvenimo sąlygomis, kai senasis kaimas sugriautas, tebevertina savo šnektą? Nuo atsakymo į šį klausimą ir nuo to, kiek ilgai dar truks sovietinė okupacija, priklausys ir latgalių kaip atskiro etnografinio vieneto likimas.

Savo apžvalgos pabaigoje apie latvių tautos vidinius reikalus noriu pakartoti prancūzo Talleyrand'o išsireiškimą: "Je vous prie de remarąuer. Messieurs, que je ne blame ne n'approuve, je raconte" (Prašau, Ponai, pastebėti, kad aš nei smerkiu, nei pritariu, — aš pasakoju".5
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai