Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BŪDINGOSIOS MEDINĖS BAŽNYČIOS IR VARPINĖS LIETUVOJE PDF Spausdinti El. paštas
STATISTINĖ ANALIZĖ

Literatūra apie Lietuvos bažnyčias ir varpines duoda gana tikslų vaizdą, kokios jos buvo ar tebėra.1 Lieka neatsakytas klausimas, kokių pavidalų tie pastatai yra būdingiausi arba tipiškiausi Lietuvai. Apie tai yra įvairių nuomonių, bet jos nepagrįstos skaičiais. Mūsų studijos apie bažnyčias išvados daromos iš turimųjų iliustracijų 439 bažnyčių ir didesniųjų koplyčių ar oratorijų. Autorius suskaičiavo 545 egzistuojančius ar XX amžiuje kada nors egzistavusius tos rūšies pastatus dabartinės sovietinės Lietuvos ribose, bet jų galėjo būti kiek daugiau. Medžiaga rinkta iš spausdintų šaltinių, o ne iš natūros. Turint apie 80% iliustracijų (439 iš 545), galima apibendrinti stebėjimų išvadas. Etnografinės Lietuvos rytinių — dabar sovietinėje Gudijoje, pietinių — dabar Lenkijoje, o vakarinių — dabar sovietinės Rusijos okupacijoje, negalime įjungti šion studijon. Mūsų spausdinamos nuotraukos yra originalios. Nenaudojame reprodukcijų iš kitų leidinių. Beveik visų tekste ar išnašose paminėtų bažnyčių bei varpinių kitokias nuotraukas ar piešinius galima matyti Br. Kviklio "Lietuvos bažnyčių" knygose.

Medinių bažnyčių tankumas Lietuvoje buvo ir tebėra netolygus. Pagal dabartinį administracinį susiskirsytmą Žemaitijai tenka 11 rajonų ir maždaug po pusę Raseinių ir Šiaulių rajonų, iš viso ekvivalentas 12-kai, kuriuose suskaičiuota 172 pastatai. Vienam rajonui tenka po daugiau kaip 14 medinių bažnyčių ar didelių koplyčių. Aukštaitijai su Užnemune tenka 373 pastatai 32 rajonuose, vidutiniškai po 12 rajone. Tie rodikliai nėra proporcingi gyventojų skaičiams rajonuose. Vis dėl to galima sakyti, kad Žemaitijoje išliko šiek tiek tankesnis medinių bažnyčių tinklas, negu kitur. Dauguma jų yra Kelmės ir Telšių rajonuose, po 25, o mažiausiai Akmenės ir Šilutės rajonuose, tik po 5. Kitose vietose yra: daugiausiai Šakių 27, ir Kauno 21, mažiausiai Jonavos, 2, ir Prienų, 5, rajonuose.

Naujausias Lietuvos medinių bažnyčių klasifikavimo bandymas yra paskelbtas bostoniškėje Lietuvių enciklopedijoje (36 t., 1969 m., psl. 101), remiantis 1930 metų prof. Pauliaus Galaunės architektūrinės raidos aiškinimu. Liet. endiklopedijoje aptarti 5 tipai, atsižvelgiant į planą ir išorę. Ta pati klaisfikacija duota ir Liet. encikl. 15-ame tome (1968 m. psl. 528). Šiek tiek modifikuotą architektūrinę klasifikaciją yra pasiūliusi arch. Algė Jankevičienė, pagrindiniu kriterium imdama tik planą.2 Jos pirmosios trys grupės apjungia minėtąsias penkias, o savo ketvirtajai jinai priskiria taisyklingo centrinio daugiakampio pastatus. Kadangi tokie daugiakampiai pastatai yra retos išimtys, jie nebuvo įjungti į 1930 ar 1969 metų schemas. A. Jankevičienė nagrinėja tūrinę kompoziciją atskirai, skirdama bebokštes, vienbokštes ir dvibokštes bažnyčias.

Panašių klasifikacijų galima rasti užsienio literatūroje. Pavyzdžiui, vokietis H. J. Hansen suskirsto Prancūzijos Champagne provincijos negausias medines bažnyčias į 4 grupes, atsižvelgdamas į jų planus: vienanavės su daugiasiene apsida, daugianavės su apsida, vienanavės su transeptu (kryžminis planas) ir daugianavės su transeptu ir apsida.3

Mūsų turimoji iliustracinė medžiaga yra daugiausia išorės nuotraukos. Todėl pavidalų tipizacijai nelabai tinka literatūroje paskelbtoji klasifikacija, nes ten pirmenybė teikiama planams. Tad šiai studijai naudojame šiek tiek suprastintą architektūrinę formų klsifikaciją, suglaustą į lentelę:

PASTABOS klasifikacijos lentelei:

Čia vad. stačiakampis planas apima ir daugiasienę apsida., jei tokis yra presbiterijos gale.

A — be bokšto, arba tik maža dekoratyvinė "boniukė, signaturka".
B — su bokšteliu, kur žmogus galėtų tilpti.
C — su dviem didesniais bokštais ant sienų.
D — vienas bokštas nuo pamatų, iškyląs virš stogo.
E — du bokštai nuo pamatų.
1) — 30 iš 53 turi fasadinį bokštą.patrauktą į priekį.
2) — 18 iš 41 turi kryžminį planą su (transeptu).
 

 
Pagal bokštus pirmosios dvi grupės pasiskirsto taip:
1A + 2A, be bokštų        187    42.6%
1B + 2B, su bokšt. ant kraigo    63    14.4%
2C,    du bokšt. virš sienų    7    1.6%
Iš viso                257    58.6%

Skaičiai rodo, kad dažniausiai užtinkamas pavidalas yra antrosios grupės, apie 44%. Pirmoji ir trečioji grupė turi po lygiai, po 14% visų nagrinėtųjų pastatų. Imant tik 2A ir 2B pogrupius, susidaro 187 pastatai, apie 43%. Tai reiškia, kad dažniausiai matomas pavidalas yra pailgas stačiakampis be portiko, su dvišlaičiu stogu, be bokšto arba tik su mažu dekoratyviniu bokšteliu ant kraigo. Antrosios grupės apie 23% pastatų yra statyti po 1918 metų. Jų bokštai yra kiek didesni už senesniųjų tos grupės pastatų. Pirmosios grupės pavidalas dažnai vadinamas mega-ronišku, nes yra panašus į klasikinę prostilinę šventovę su pronaosu. Etnografinėje literatūroje tasai tipas kartais vadinamas klėtiškuoju, nes jis panašus į senovišką klėtį su prieklėčiu, kadaise žinomą vidurio ir šiaurės Europoje. Sudėjus pirmąją ir antrąją grupes, visus stačiakampio plano pastatus su trisiene apsida ar be jos, su portiku ar be jo, gaunama apie 59% dauguma.

Pirmųjų dviejų grupių pastatus dominuoja jų priekiniai fasadai ir stogai. Fasaduose sutelkiami puošmenys. Dauguma stogų yra dvišlaičiai su stačiu trikampiu frontonu. Tokių suskaičiuota 70%. Kur yra trisienės apsidos, ten ir stogo galas yra trišlaitis. Šitokių yra taip pat apie 70%. Išimtinais atvejais pasitaiko valminių ar šlaitinių stogų vieton trikampių frontonų (pav. 3, 15)). Galinėse sienose be atitrauktų apsidų būna trikampis frontonas arba nuolaidus stogo šlaitas (pav. 12). Antrosios grupės pastatų (be portikų) fasadinė siena kartais pridengiama plačiu stoginėliu. Salia savo tiesioginės funkcijos apsaugoti sieną nuo kritulių, stoginėlis suteikia stiprų optinį pagrindą frontonui (pav. 13), atstoja portiko architravą (pav. 3). Kiti pavyzdžiai: Babtai, Kaltanėnai, Pošupės, Vajasiškis.

Šoninės sienos būna lygios ar kiek aukštesnės už stogą. Jos beveik nepuošiamos, tik dažnai plokštuma paįvairinama piliastrais. Rečiau pasitaiko stogų, gerokai aukštesnių už sienas, pavyzdžiui, Pikeliai, Saudininkai.

Trečiosios grupės su kryžminiu planu žinome 63 pastatus, arba 14.4%. Yra pagrindo manyti, kad praeityje buvę daugiau kryžminių medinių bažnyčių, kurias vėliau pakeitė visokios mūrinės. Dar priskaitoma 18 kryžminio plano bažnyčių penktojoje grupėje, tad iš viso jų yra daugiau kaip 81, arba 18.5%, maždaug kas šešta. Pusė kryžminio plano medinių bažnyčių yra Žemaitijoje, 32 iš 63. Jų 22 statytos XVIII a. pabaigoje ir yra gerokai panašios viena į kitą.4 Kai kurių stogai aukštesni už sienas, o transeptų stogų aukštis dažniausiai lygus su navos stogu. 3A ir 3B pogrupiai skiriasi dydžiais, kai pagrindinės proporcijos panašios. Žemaitijos kryžminių bažnyčių, statytų XVIII a. pabaigoje ir išlikusių iki mūsų laikų, daugiausiai yra buvę Tauragės apskrityje, 9, o kitos 13 paskirstytos maždaug po lygiai Kretingos, Telšių, Mažeikių ir Šiaulių (vakarinės dalies) apskrityse. Aukštaitijoje ir Suvalkijoje išlikusių kryžminių bažnyčių iš XVIII a. tėra vos kelios.5 Jų daugiau statyta XIX a. antrojoje pusėje; proporcijos skiriasi nuo senųjų žemaitiškų.6

Kryžminių bažnyčių priekinis fasadas su didžiosiomis durimis neturi tokios optinės reikšmės, kaip stačiakampio plano pastatuose. Trečiosios grupės pastatų išorę nustelbia transeptai (skersinės navos) su savo iškiliais stogais ir šoniniais frontonais. Kryžminių bažnyčių keturi stogų galai yra nevienodi. Pagrindinės navos frontonas daugumoje, apie 75%, yra status trikampis, o apsidos stogo galas triš-laitis. Transeptai turi arba stačius trikampius frontonus, arba jų galai uždengti nuolaidžiais stogais (apie 50%), pav. 18. Težinome 4 kryžmines bažnyčias su fasadiniais portikais: Kuktiškės, Pivašiūnai, Raguva, Skiemonys. Tad žiūrint į jų priekinį fasadą, tos bažnyčios galėtų būti ir pirmojoje grupėje, su portiku.

Daugiakampio plano (ketvirtosios grupės) bažnyčių ir koplyčių yra maža, vos 3.2%, tačiau jų architektūrinė išraiška sukelia pasigėrėjimą ir susidomėjimą. Dauguma jų, 12, yra aštuoniakampės, kaip Griškabūdžio bažnyčia, statyta 1792 m., ar Buivydžių, statyta 1790 m. ir sudegusi 1982 metais. Jos abi turėjo klasikinius portikus. Aštuoniakampių koplyčių buvo ar tebėra Gargždelės kapinėse prie Salantų, Palangos kapinėse, Kernavėje (ąžuolinio rentinio, maža 6.6 x 6.6 m), Račkinėse (didelė 13.0 x 13.0 m.). Šešiakampių užtiktos tik dvi koplyčios: Antanavoje ir Žaliojoje (statyta 1892, sudegė 1944 metais). Vienintelė trikampė medinė bažnyčia tebėra Žemaičių Degučiuose. Trikampio kraštinė 18 m , pastato aukštis 16 metrų. Jų visų stogai piramidiniai, su dekoratyviniu šalmuotu bokšteliu.7

Penktosios grupės bažnyčios buvo pastatytos, nusižiūrėjus į tuolaikines mūrines pseudogotikines, sumaišytų stilių ar barokinių pavidalų (pav. 20). Toje grupėje pasitaiko ir naujų architektūrinių bandymų: modernių, kaip Geležiuose ar Biliakiemyje, arba tariamai tradicinių, kaip Karmėlavoje (arch. V. Dubeneckis, 1921 m.). Penktosios grupės bažnyčių 39% (40 iš 104) pastatytos po 1918 m., nepriklausomybės laikais. Šion grupėn priskirtinos ir po II pasaulinio karo statytos bėdos bažnytėlės paprasto namo ar barako pavidalo. Šiuo metu negalime tiksliau palyginti medinių ir mūrinių bažnyčių ir koplyčių skaičių, nes tokios statistikos neturime. 1970 metais mūsų paskelbtieji skaičiai apima visą Lietuvą iki 1921 metų sutartųjų sienų.8 Pagal tai; 1914 metais Lietuvoje buvo 324 medinės bažnyčios ir 519 mūrinių. 1943 metais medinių bažnyčių suskaityta jau kiek daugiau, 375, o mūrinių 544. Tad jų santykis liko maždaug pusantro mūrinių naudai. Pridėjus kapinių koplyčias ir kitas oratorijas, kurių krašte būta daugiau medinių negu mūrinių, dabartinėje Lietuvos teritorijoje gali būti beveik po lygiai mūrinių ir medinių. Mūsų skaičiai įjungia ir tuos bažnytinius pastatus, kurie sovietinėje okupacijoje naudojami pro-faniniams tikslams.

Skiriant daugiau dėmesio puošmenims, itin ryškiu architektoniškumu pasižymi fasadų portikai ir frontonai. Čia sutelkti klasicistinio fasado suprastinti elementai: kolonos, antablementas ir frontonas. Medinių kolonų bazės dažniausiai yra nežymios (pav. 1), rečiau su piedestalu (pav. 6). Nėra ir orderinių kapitelių, išskyrus vieną kitą imitaciją (pav. 2). Antablementas dažnai teturi vieną konstruktyvinę siją, rečiau dvi ar tris. Tada yra vietos ir papuoštam frizui, pavyzdžiui, Paberžėje. Karnizas arba stoginėlis pridengia architravą. Apie 50% visų portikų turi kolonas, sustatytas dviem porom su platesniu viduriniuoju tarpu ties didžiosiomis durimis. 37% visų portikų turi po 4 kolonas, sustatytas lygiais tarpais. Dvi koplyčios turi tik po 2 kolonas — o viena —jau nebeegzistuojanti Šiluvos kapinių koplyčia — 8 kolonų portiką.9 Penkios bažnyčios turi 6 kolonų portikus; juose vidurinysis tarpas yra platesnis, pavyzdžiui, Rumbonys, Šalčininkėliai. Dubingių sudegusi ir Stelmužės tebesanti bažnyčios išsiskiria savo peripteriniais portikais, apjuosiančiais fasadinę sieną iš trijų pusių (pav. 2). Dar yra žinomi žemi portikai su antruoju aukštu (pav. 4), ar su paaukštintu antablementu (pav. 9). Kartais vieton portikų pristatomi prieangiai didžiosioms durims apsaugoti ar žmonėms susiburti. Jie būna atviri arba su sienelėmis. Prieangių suskaičiuota 23.

Kiti fasadinės sienos puošmenys yra įvairūs langeliai. Pastebėta apskritų, pusapskričių, trikampių ir keturkampių langelių frontonuose. Kartais langeliai apjuosiami ornamentiškais apvadais. Apie 50% visų pastatų neturi jokių langų ar langelių frontonuose, o tik apatinėje sienos dalyje. Iš religinio meno objektų frontonuose pastebėta: kryžių 14, tapytų paveikslų 8, skulptūrų 8. Tik du pastatai užtikti su balkonais virš fasadinių durų: Beržėnų koplyčia ir Butrimonių bažnyčia. Retkarčiais frontonų plokštumos paįvairinamos dekoratyviniu lentų apkalu, sudedant jas įžambiai ar pakaitomis gulsčiais bei statmenais blokais. Įžambiu apkalu sudaromas rombinis eglutės raštas ( pav. 13).

Galinė siena, su apsida ir be jos, puošiama panašiai kaip ir fasadinė. Apskritų, arkinių ar keturkampių langelių pastebėta 33 pastatuose. Dekoratyvinių kryžių galinėse sienose suskaičiuota 31 (pav. 10). Maždaug pusė jų turi apsauginius stogelius. Beveik visos medinės bažnyčios, tuo labiau koplyčios turi gulsčių sienojų sienas, apmuštas stačiomis ar gulsčiomis lentomis. Tik vienas kitas pastatas liko neapmuštas. Jų regimos sąsparos primena tradicinius senojo kaimo trobesius (pav. 7, 8, ir dar Rugių, Rumšiškikų, Švėkšnos koplyčios). Apmuštų šoninių sienų plokštumos suskaidomos nežymiai iškiliais piliastrais (pav. 11, 14). Retu atveju sienos apjuosiamos kiaurapjūvių ornamentų karnizais ir vėja-lentėmis, panašiomis į kaimų pirkių. Bažnyčių durys dažniausiai esti dvivėrės ir dvigubų lentų, kurios sukaltos įžambiai ar rombiškai (pav. 1). Kartais duryse įmontuojamas kryžius. Nors stačiakampės angos yra natūralesnės medžio konstrukcijose, bažnyčiose dažnai matome arkines duris ir tokius pat langus. Arkos yra lėkščios segmentinės, bet pasitaikė ir aukštų puslankių ar gotiškai smailių sąramų (pav. 21, 43).

Įdomi įvairovė matoma stogų bokšteliuose. Pirmųjų trijų grupių pastatų bokštelius galima surūšiuoti taip:

Kvadratinio plano: be sienelių        7
su sienelėmis, kubo formos        31
su sienelėmis, lieknos formos        86 124

Apskrito plano: cilindrai         4
kriaušiniai šalmai            16
2 ar 3 tarpsnių šalmai            38 58

Šešiakampiai (šešiasieniai)        10
Aštuoniakampiai (aštuoniasieniai)    46

Iš viso pastatų su bokšteliais        238

Stebimųjų trijų grupių bažnyčių ar koplyčių, iš viso 320, apie VA (238) turi bokštus ar bokštelius. Apskritieji ar daugiakampiai bokšteliai su kriaušės, varpo ar kupolo pavidalo šalmais yra barokinio stiliaus (pav. 3, 14). Jų pastebėta maždaug lygiai tiek, kiek ir kvadratinių. Yra užregistruota atvejų, kada sunykę puošnūs barokiniai bokšteliai buvo pakeisti paprastesniais kvadratiniais (pav. 21 arba Pociūnėlių bažnyčia, statyta 1805 metais, turėjo apskritą atvirasienį bokštelį, kuris 1939 m. buvo pakeistas kvadratiniu su sienelėmis). Visi bažnyčių bokštai ar bokšteliai užbaigiami geležiniais kryžiais, dažniausiai meniškai ornamentuotais. Apie Lietuvos kryžių meną yra nemaža literatūros.

Apie bažnyčių dydžius negalime daryti apibendrinančių išvadų, nes jų matmenų tik dalį teturime. Jų šešios aukščiausios iki bokšto viršūnės yra metrais:

Geidžiūnai    27.5
Pavandenė    25
Svėdasai    24
Lioliai        22.5
Baltriškės    20
Biliakiemis    18

Pagal grindų plotą šešios didžiausios kvadratiniais metrais:

Salos        542
Smilgiai    504
Skiemonys    459
Lioliai        450
Pavandenė    442
Raguvėlė    408

Pagal pastatų ilgį metrais:

Svėdasai    38
Tauragnai    36.5
Salos        35
Raguvėlė    34
Pušalotas    31.5
Duokiškis    31

Sienų aukštis iki stogo įvairuoja: maximum 15 m, šiaip jau aukštos yra apie 10 m, o tipiškos bažnytėlės žemesnės, 5 - 6 m iki stogo apatinės briaunos. Vaizdingas palyginimas senos mažos medinės bažnytėlės su greta pastatyta nauja standartine mūrine duotas Liet. encikl. XXII tomo 312 psl. fotografijoje (Perloja). Jų aukščių skirtumas yra apie 3 kartus.

Seinų - Suvalkų krašto, dar vadinamo pietine Sūduva, kultūrinis kraštovaizdis lygintinas su Užnemune ir su pietiniais dzūkais Lietuvos pusėje.10 Medinių bažnyčių ir varpinių ten mažai belikę, yra daugiau mūrinių. Viena seniausių medinių bažnyčių Sūduvoje yra Žagariu, statyta 1793 m. Jinai skirtina mūsų antrajai grupei. Pastatas yra pailgo stačiakampio su trisiene apsida, su trikampiu frontonu, be bokšto, tik su mažu aštuoniasieniu bokšteliu ant stogo kraigo. Jeleniave yra kryžminio plano bažnyčia su trisiene apsida, statyta 1878 m., tinkanti trečiojon grupėn. Beržininko dvibokštės bažnyčios fotografija įdėta Lenkijos liaudies meno atlase,11 kaip lietuviškosios srities pavyzdys. Tai yra pastatas su pritaikytomis barokinėmis formomis, statytas 1833 metais. Ir Sūduvoje dar neseniai medinių bažnyčių buvo ten, kur dabar stovi mūrinės. Pavyzdžiui, Punske iki 1888 metų, Krasnapolyje iki 1862, Prieraslyje iki I pasaulinio karo, Vižainyje iki 1814 metų.

Panašiai nepastebimas skirtumas tarp Gudijos posėje likusių Rytų Lietuvos pastatų ir Vilniaus krašto dalies dabartinėje Lietuvoje. Nedaug ten belikę medinių koplyčių ir bažnyčių, ir tos pačios dažniausiai apleistos. Mūsų antrosios grupės bažnyčių yra Jūrotiškyje ir Naujoje Rūdoje, trečiosios — Pariečėje ir Žirmūnuose (jodvi yra panašios į Žemaitijos kryžminio plano bažnyčias).

Ieškant analogijų kaimyniniuose kraštuose, pirmiausiai rūpi Lenkija, nes iš tenai įsitvirtino krikščionybė Lietuvoje. Naujausios literatūros duomenimis12 seniausios medinės bažnyčios, išsaugotos Lenkijoje, siekia XV a. pabaigą - XVI a. pradžią. Jos yra gotiško plano: stačiakampė nava ir siauresnė presbiterija su siauresne apsida. Dvišlaitis stogas gerokai aukštesnis už sienas. Bokšto nėra. Tik vėliau, XVII - XVIII a., buvo statomos medinės bažnyčios su bokštais, dažnai prišlietais prie navos fasadinės sienos. Tada bokšto apatinė dalis pasidaro nartekstas. Tuo laiku atsirado ir kryžminės bažnyčios su transeptu, kurio užuomazga galėjo būti navos šonuose pristatytos koplyčios. Panašių atvejų esama ir Lietuvoje. XVII - XVIII amžių pastatams Lenkijoje būdingi barokiniai bokšteliai ant stogo kraigo ties navos sandūra su presbiterija arba stogų susikirtime ties transeptu. Tokie bokšteliai Lenkijoje vadinami "signaturkomis". Jei aukštastogių gotiškų medinių bažnyčių nebeturime Lietuvoje, tai panašių kryžminių matome nemažai (mūsų trečioji grupė). Ir Lietuvoje yra bažnyčių su varpinės bokštu, prišlietu prie fasadinės sienos, pavyzdžiui, Akmenynė, Alionys, Medininkai, Norviliškės, Pažėrai, Ryliškiai, Skaudvilė, Vandžiogala. Patilčiuose (buv. Marijampolės aps.) po 1920 metų išimtinu atveju nauja bažnyčia buvo pristatyta prie pat senos varpinės taip, kad varpinė pasidarė fasadinis bokštas (pav. 19).

Daugiausia senųjų medinių bažnyčių išsaugota pietinėje arba vad. Mažojoje Lenkijoje, tarp Krokuvos, Krosno ir Karpatų kalnų. Pakarpatės kryžminės bažnyčios, pavyzdžiui Przytkovv, yra gerokai panašios į Žemaitijos, tačiau senesnės. Navos ir transepto stogai vienodo aukščio, o jų galai nuožulnūs. Lodzės apskrities Naremo kryžminė bažnyčia, suręsta XVII a. pirmojoje pusėje ir neapmušta lentomis, savo proporcijomis ir detalėmis būtų kitas analogiškas pavyzdys. Lenkijos architektūrinių paminklų albumuose galima aptikti šašiasienių ir aštuoniasieniu koplyčių su ręstinėmis sienomis ir su piramidiniais stogais, kokių matėme Lietuvoje, pavyzdžiui, Krokuvos šv. Bronislavos kalnelyje. Reikia specialių tyrinėjimų išaiškinti, kada ir kaip atsirado artimai panašios medinės bažnyčios ir varpinės Lietuvoje ir Lenkijoje. Iš turimų pripuolamų pavyzdžių dar negalima daryti apibendrinančių kokybinių ar kiekybinių išvadų. Kiti Lietuvos kaimynai — Mažoji Lietuva ir Latvija-prisiėmė krikščionybę per vokiečius ir ištisai suprotestantėjo. Jų bažnyčių raida kitokia, negu Lietuvoje, tačiau ir ten pasitaiko panašių pastatų.13

Išvadose galima sakyti, kad būdingiausios medinės bažnyčios Lietuvoje, išlikusios XX amžiuje iš seniau ar naujai pastatytos, yra pailgo namo pavidalo su dvišlaičiu stogu, su mažu bokšteliu ant kraigo. Planas stačiakampis, dažnai su trisiene apsida gale. Frontonas trikampis. Sudėjus tokias bažnyčias ir didesniąsias koplyčias — oratorijas, su portiku ar be jo, susidaro 60% dauguma. Beveik trečdalis tokių populiarios formos bažnyčių pastatyta nepriklausomybės laikais. Visos kitos bažnyčios pasiskirsto į tris nedideles grupes: kryžminio plano, taisyklingo daugiakampio ir visokios kitokios (eklektinės, stilinės ar modernios) dažniausiai su stambiais bokštais. Lietuvos architektūra, miestų, dvarų ar kaimų, nebuvo izoliuota nuo kaimynų. Įtakos veikė visomis kryptimis.

Analogijų mūsų nagrinėjamų bažnyčių pavidalams galima rasti ir toliau į šiaurę prie Baltijos: Suomijoje, Švedijoje ir į vakarus-Norvegijoje. Tenai būta daug medinių bažnyčių iki maždaug 1500 metų, o po to jas pakeitė mūrinės. Ikonografija ir archeologiniai tyrinėjimai leido rekonstruoti būdinguosius viduramžių pastatus. Yra jų išsaugtų oro muziejuose ir kai kur natūroje. Būdingieji pavidalai buvo stačiakampio plano namai su dvišlaičiu stogu; presbiterijos priestatas siauresnis ir žemesnis už navą. Tai yra tas pats pavidalas, kaip Lietuvos 1 ir 2 grupė. Suomijoje statydavo ręstines sienas iš gulsčių sienojų su sąsparomis kertėse, o Švedijoje ir Norvegijoje dažniau naudodavo statmenų rąstų konstrukcijas, vadinamas Stabkirche. Keturiolikos autorių Claus Ahrens'o sudarytame veikale galima rasti daug iliustruotų pavyzdžių viduramžių bažnyčioms šiaurės Europoje. Paminėsime kelis būdingus pavyzdžius su puslapių nuorodomis į Ahrens'o knygą.17 Danijos Jutlandijoje, Horning vietovėje, rasti medinės stačiakampės bažnytėlės pamatai ant vikingų kapo (psl. 30). Švedijos Lundo miesto viduramžių panoraminiame plane su XII amžiaus mūrine katedra centre galima įžiūrėti 12 mažų bažnytėlių be bokštų ir 4 su bokštais; jos buvo medinės, o jų pavidalai tokie patys, kaip ir dažniausiai matomi Lietuvoje (psl. 40). Tolimoje Suomijos Laplandijoje iki mūsų laikų yra išsaugotų bažnytėlių su ręstinėmis sienomis, stačiakampio namo pavidalo (psl. 56).

Kaip Lietuvoje, taip ir Skandinavijoje pasitaiko minėto pavidalo variantų su priekyje prišlietu aukštu bokštu arba su mažu bokšteliu ant stogo kraigo. Vėliau, XVII - XIX amnžiuose ten buvo statyta ir kryžminio plano bažnyčių su bokšteliu centre. Geras pavyzdys yra Švedijos Vastergotlande, Brandstop vietovėje: kryžminio plano bažnyčia su keturšlaičiu stogu ir bokšteliu centre yra gerokai panaši į mūsų aptartąsias Žemaitijos tokio tipo bažnyčias (psl. 190). Jos sienos suręstos iš gulsčių sienojų. Suomijos Ruovedeno medinė kryžminė bažnyčia turi trisienius navų ir transeptų galus, kokių nematome Lietuvoje. Tačiau tos bažnyčios aukšti daugiašlaičiai stogai ir barokinis bokštelis jų sankryžoje derintųsi į žemaičių kraštovaizdį (psl. 193). Pasižvalgius po kaimyninius kraštus pietuose, vakaruose ir šiaurėje, galima tvirtinti, kad Lietuvos medinių bažnyčių dominuojantieji pavidalai nėra lokalinis reiškinys, o nuoseklus plataus šiaurės rytų Europos regijono tęsinys iki mūsų laikų.

Išnašos

1    P. Galaunė, Lietuvių liaudies menas. Kaunas: Lietuvos universiteto leidinys, 1930 m., psl. 72 - 100; J. Gimbutas, Bažnyčios (Lietuvių enciklopedija, 36 t., psl. 100 - 104), Boston: J. Kapočiaus leid., 1969 m.; J. Gimbutas, Churches, wooden and of stone masonry (Encyclopedia Litaunica, I, p. 524 - 531), Boston: J. Kapočiaus leid., 1970; A. Jankevičienė, Mediniai ir akmens mūro kulto pastatai (Lietuvių liaudies architektūra, II, psl. 38 - 53), Vilnius: "Mintis", 1968; A. Kulpavičius - Kulpa, Lietuvių liaudies medinių bažnyčių proporcijų apžvalga (Liet. katalikų mokslo akademijos suvažiavimo darbai, VIII, p. 255 - 264), Roma: L.K.M.A. leid. 1974 (atspaudas); Br. Kviklys, Lietuvos bažnyčios, I-V tomai, Čikaga: Amerikos lietuvių bibliotekos leid,. 1980 - 1985 m. (knygose įdėtos beveik visos Lietuvos bažnyčių išorės nuotraukos ir daug interjerų; architektūriniai aprašymai J. Gimbuto, išskyrus I t.); A. Miškinis, Lietuvos TSR urbanistikos paminklai, 1-8 tomai, Vilnius: "Mokslas", 1978 - 1985 m. (daug duomenų apie seniau išnykusias medines bažnyčias ir varpines).

2    A. Jankevičienė, t. p., psl. 39-41.

3    H. J. Hansen, Architecture in Wood, New York: The Viking Press, 1971, p. 134.

4    3A pogrupio Kryžminio plano: Beržoras, Batakiai, Didkiemis, Gaurė, Grūšlaukė, Plateliai, Sartininkai, Seda, Skaudvilė, Teneniai, Tryškiai, Varduva (Nukryžiuotojo kopi.), Užventis; 3B pogrupio: Eigirdžiai, Lioliai, Luokė, Pagramantis, Šaukėnai, Žemaičių Naumiestis, Kėdainiai.

5    Surviliškis, Svėdasai, Vadokliai, gal dar pora.

6    Girkalnis, Labūnava, Kuktiškės, Pušalotas, Radviliškis, Tauragnai ir kelios senesnės, statytos XIXa. pradžioje: Raguva, Sasnava, gal dar viena kita.

7    J. Gimbutas, Poligonalinio plano koplyčios Lietuvoje (Lituanistikos darbai, IV t., psl. 261 - 273), Čikaga: Lituanistikos instituto leid., 1979.

8    T. p., Lietuvos bažnyčių chronologija ir statistika (Liet. katalikų mokslo akademijos metraštis, V t., psl. 214 - 258), Roma: L.K.M.A. leid., 1970 (atspaudas).

9    St. Yla, Šiluva žemaičių istorijoje, I dalis, Boston: išl. Krikščionis gyvenime, 1970; koplyčios fot. prie psl. 299.

10    J. Gimbutas, Suvalkų krašto kaimų namotyra naujojoje lenkų literatūroje (Lit. darbai, IV t., psl. 277 -275), Čikaga: L. I. leid., 1979,

11    M. Pokropek, Atlas sztuki ludovvej i folkloru w Polce, Warszawa: Wydawn. Arkady, 1978.

12    R. Brykowski i M. Kornecki, Drevvniane košcioly w Malopolsce poludniowej, WrocIaw: Wydawn. Osso-linskick, 1984; Jg. Tloczek, Polskie budownictwo drewniane, WrocIaw: t. p., 1980.

13    P. Campe, Glockengerueste und Glockentuerme der Landkirchen und Friedhoefe Lettlands (Com-mentationes Balticae, II, 1), Bonn: Balt. Forschungsinst., 1955 (39 p. atspaudas).

14    A. Jankevičienė, Lietuvos TSR medinių varpinių architektūra (Lietuvos TSB architektūros klausimai, III, psl. 122 - 141, 37 paveikslai), Vilnius: "Mintis", 1966; J. Gimbutas, Varpinė (Lietuvių enciklopedija, 33 t., psl. 181 -185), Boston, 1965; t. p., Bell tovver (Enc. Lituanica, I, p. 320 - 325), Boston, 1970.

15    A. Jankevičienė, t. p., psl. 123 (Pagal Z. Glogerį, 1901 m.).

16    Piešinys reprodukuotas: Br. Dundulis, Birutės šlovės Palangoje prasmė (Mokslas ir gyvenimas, 1985, nr. 8, psl. 23, Vilnius). Piešinio parašas: "Seniausias Palangos vaizdas (XVII a.). Užsienio keliautojų piešinys".

17    Claus Ahrens, Frūhe Holzkirchen im nordlichen Europa. Veroffentlichung des Helms-Museums Nr. 39, Hamburg - Altona, 1982.

Straipsnio tęsinys apie varpines bus Aidų Nr. 3.

ILIUSTRACIJOS


Pav. 1. Paberžė, Švč. Mergelės Marijos Aplankymo parapijos bažnyčia, statyta 1787 m., padidinta 1863 m. Fot. 1982 m. iš Ino Nenortienės rinkinio.

Pav. 2. Dubingiai, Šv. Jurgio parapijos bažnyčia, statyta 1677 m. sudegusi 1976 m. ar anksčiau. J. Gimbuto 1940 m. fot.


Pav. 3. Dusmenys, Šv. apaštalų Simono ir Judo parapijos bažnyčia, statyta 1823 m. Fot. 1978 m.

Pav. 4. Deltuva, kapinių koplyčia, statyta XIX a. pradžioje. Fot. 1979 m.


Pav. 5. Deltuva, žr. pav. 4 metriką. Trisienė apsida su    trišlaičio stogo galu.

Pav. 6. Ugioniai, buv. Raseinių aps., Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo parapijos bažnyčia, statyta 1858 m. Fot. J. Gimbuto trišlaičiu stogo galu .    1938 m.


Pav. 7. Pivašiūnai, Alytaus raj. sena koplyčia. 1978 m. fot.


Pav. 8. (viršuje) Akmuo, Jėzaus Nukryžiuotojo parapijos 1759m. statyta bažnyčia. 1978m. fot.


Pav. 9. (kairėje) Krikštėnai, Jėzaus Nukryžiuotojo parapijos bažnyčia, statyta 1790 m. Fot. 1979 m.


Pav. 10. Krikštėnai, žr. pav. 9 metriką.

Pav. 11. Pavoverė. Šv. Kazimiero parapijos bažnyčia, statyta 1774 m. Fot. 1978 m.


Pav. 12. Pavoverė, žr. pav. 11 metriką. Vaizdas iš galo

Pav. 13. (100 psl. aukštai dešinėje) Senieji Trakai. 1780 m. statyta, 1905 m. nugriauta bažnyčia. K. Daukšos 1901 - 1905 m. fot.


Pav. 14. (100 p. žemai) Šilai, buv. Panevėžio aps. Švč. Jėzaus Vardo parapijos bažnyčia, statyta 1779 m., nugriauta 1906 m. K. Daukšos 1901 - 1905 m. fot.


Pav. 15 (101 psl. aukštai) Ceikiniai. Švč. Ma rijos M. parapijos bažnyčia, statyta po I pas karo. Fot. 1983 m.


Pav. 16. Pivašiūnai. Švč. Mergelės Marijos j Dangų ėmimo parapijos bažnyčia, statyta 1825 m. Fot. 1978 m.


Pav. 17. (viršuje) Pivašiūnai, žr. pav. 16 metriką. Vaizdas iš šiaurės rytų.


Pav. 18. (kairėje) Žemaičių Naumiestis. Šv. Mykolo arkangelo parapijos bažnyčia, statyta 1790 m. Fot. 1968 m.


Pav. 19. Patilčiai, Šv. Petro Kalinio parapijos bažnyčia, statyta po 1920 m. Fot. 1968 m.


Pav. 20. Šešuoliai, Šv. Juozapo parapijos bažnyčia, statyta 1751 m. Fot. 1978 m.


Pav. 21. Vadaktėliai, Šv. Jono Nepamuko parapijos bažnyčia. 1910 m. čia matomi barokiniai bokštai buvo pakeisti paprastesniais. K. Daukšos 1901 - 1905 m. fot.

ATITAISYMAI LIETUVIŲ ENCIKLOPEDIJOS ILIUSTRACIJOSE
XV tomo psl. 528 viršutinės nuotraukos parašas turi būti: Dubingių miestelis, Giedraičių vis., to paties puslapio apatinio paveikslo bažnyčia nugriauta 1901 m., o varpinė tebestovėjo 1981 metais. XXX tomo psl. 265 nuotrauka yra ne Kauno apskr. Tabariškių miestelio, o Vilniaus apskr. Toboriškių (žr. LE XXXI268). XXXIII tomo 159 puslapio Varnių bažnyčios ir vartų nuotrauka yra J. Gimbuto 1938 metų; 181 puslapio apatinių piešinių parašas turi būti stulpinių, o ne senųjų varpinių; 182 puslapio piešiniuose vieton "nežinoma" galime įrašyti Polekėlė (Radviliškio raj.) o vieton Pivašiūnai — Imbradas; 183 puslapio piešinių trečioje eilėje vieton "nežinomas" turi būti Musninkai, o ketvirtoje eilėje — Paliepiai (Raseinių rajone). XXXVI tomo 102 ir 103 puslapių brėžinių parašai yra sukeisti: 102 psl. yra Žemalės mūrinė bažnyčia, o 103 puslapyje — Palaukių medinė koplyčia.

Ačiū arch. dr. Alfredui Kulpavičiui ir redaktorei Norai Kulpavičienei už šio straipsnio rankraščio perskaitymą ir pastabas.
Autorius


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai