Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Žmogiškoji Mikelinsko giesmė PDF Spausdinti El. paštas
Parašė K. Keblys   
Pernai Vilniuje išėjo Jono Mikelinsko novelių rinktinė "Rugpiūčio naktį". Šioje netoli keturių šimtų (376) puslapių knygoje randame būdingiausias Mikelinsko noveles, parašytas 1946 - 1968 m. laikotarpyje. Nors J. Mikelinskas rašė ir romanus ("Vandens nešėja", 1964; "O laikrodis eina", 1966), bet savo ženklą lietuvių literatūros medyje išskaptavo daugiausia smulkiąja proza. Todėl novelių rinktinė "Rugpiūčio naktį" suteikia puikią progą susipažinti su rašytojo kūryba.

Vienas iš šešių Mikelinsko novelių rinkinių vadinosi "Lakštingala — pilkas paukštis". Tasai pavadinimas puikiai apibūdina ir visą rašytojo kūrybą. Bendras jo beletristikos įspūdis — pilkas. Jo sakiniai neblizga išsiskiriančiu žodingumu, šauniais palyginimais. Jo veikėjai dažniausiai kalba paprasta, kasdienine kalba, be spalvingų gudravimų, be kvapą užimančio sąmojo. Jo stilius neturi kokio nors asmeninio štampo, kuris slaptame konkurse lengvai išduotų autoriaus tapatybę, kaip kad Barono ar Vilimaitės, Lankausko ar Gliaudos proza. Mikelinskas taip pat nėra koks nors ypatingas naujovių gaudytojas, eksperimentininkas, ar literatūrinis maištautojas. Jo proza rami, nebauginanti.

Bet visa tai — tik paviršius. Plytos, iš kurių Mikelinskas stato savo prozos trobas, nėra išblizgintos, nėra dekoratyvios, tačiau žiestos įgudusio amatininko dirbtuvėje — lygios ir netrūnijančios. Todėl ir jo trobos, kad ir ne puošnios, tačiau meniškai tvirtos.

Mikelinsko prozos paukštė tik atrodo pilka. Gieda ji tačiau lakštingalos balsu. Reikia tik nutilti, išjungti kasdieninės aplinkos triukšmą, ir tuomet autoriaus pilki žodžiai virsta prasminga daina. Atsiveria tada nuoširdžiai išsakoma tikrovė, atsiveria paprasti, bet tikri žmonės, kurių išgyvenimai praplečia skaitytojo horizontus ir padeda geriau suvokti žmogiškąją būklę.

Avangardo vėliavų Mikelinskas nekilnoja. Tačiau jo proza nėra tradicinė, jei tradicijos pagrindu imsime prieškarinės mūsų beletristikos pramintus takus. Dauguma Mikelinsko novelių nėra pagrįstos įvykio atpasakojimu. Atsitikimai, paviršutiniai žmonių konfliktai, netikėti įvykių sprendimai, įtampa ir kiti panašūs tradicinės novelės privalumai Mikelinsko prozoje yra antraeilės reikšmės elementai. Jis daugiau analitikas, negu pasakotojas. Jam svarbu ne kas ir kaip atsitiko, bet kaip tas ar kitas atsitikimas palietė vaizduojamą žmogų. Net ir ankstyvose novelėse, kuriose dar aiškiau prasikiša prieškarinių novelės meistrų įtaka, įvykis subordinuojamas žmogaus vidinės būsenos nušvietimui. Pavyzdžiui. 1958 m. novelėje "Iksas ir Ygrekas" užsimezgęs dviejų gimnazistų konfliktas, atrodo, turėtų baigtis "nelauktu . bet standartiniu nerangaus mokslinčiaus laimėjimu prieš negudrų stipruolį. Tačiau į galą novelės veiksmas nutyla, leisdamas Iksui apmąstyti savo santykius su priešu ir jame išvysti žmogų.

Tokia tendencija dar labiau išnyra vėlesnėse Mikelinsko novelėse. Tik ten jau dažnai įvykio elementas visai išblunka, užleisdamas vietą įspūdžiui ir nuotaikai. Mikelinsko žmonės gali pabusti viduj, praregėti save ir be pasaulį sukrečiančių atsitikimų. Jiems užtenka paprasto pokalbio su buvusiu mokytoju f"Didysis keliautojas", "Karšta diena"), pasivaikščiojimo pro senas kapines ("Giedras saulėlydis") ar žvilgsnio pro klasės langą rašomojo metu ("Mūsų mokykla"). Atrodo, kad nieko neatsitinka. Tačiau po tokių ne-įvykių žmonės tampa kitoki, turtingesni nauju pažinimu.

Kadangi žmogus yra Mikelinsko prozos ašis. tradiciniai etnografinės buities ir laikmečio aprašinėjimai jo novelėse neranda vietos. Jis niekad nepalieka žmogaus prieangyje, liepdamas jam palaukti, kol bus atpasakota aplinka, kurioje jam teks vaidinti. Ir įdomu, kad leisdamas žmogui groti pirmuoju ir vieninteliu novelės smuiku, Mikelinskas kartais sugeba duoti nepaprastai ryškių laikmečio vaizdų: gyvai iškyla vokiečių okupacijos pradžia novelėje "Paskutinis Liudvikar", o novelėse "Mūsų mokykla" ir "Karšta diena" puikiai atsispindi pirmųjų pokario metų aplinka.

Ir tematikos požiūriu Mikelinskas nėra užkietėjęs senovininkas — jo novelės nėra tradicinė kaimo proza. Tiesa, kai kurių jo kūrinių fonas yra kaimas. Tačiau dauguma jo žmonių nėra žemdirbiai. Jie nėra dar grynakraujai miesčionys, jų ryšys su žagre ir akėčiomis dar neseniai nutrauktas. Tačiau jų žmogiškas tūris prašoka buitines kaimo problemas. Rūpestis surasti ir suprasti savo vietą pasaulyje jiems didesnis už rūpestį išspausti sodrų rugio grūdą iš molėto dirvono. Pats buvęs mokytoju, Mikelinskas mėgsta mokyklos tematiką. Daugelis jo veikėjų yra gimnazistai, studentai, kaimo mokytojai. Apie mokytojus jis atsiliepia šiltai, tačiau be perdėto pietizmo. Mokytojai pirmoj eilėj yra žmonės — su klaidom, su silpnybėm, su lūkesčiais ir siekimais, kaip ir visi kiti. Jei jie blyksteli auten-tiškesnėm spalvom, tai, tur būt, dėl to, kad autorius, betarpiškai pažindamas jų darbo aplinką, sugeba pilniau juos atskleisti.

Mikelinsko požiūris į žmogų yra pozityvus, gal net optimistiškas. Nesvarbu, ar tai būtų seni valstiečiai, ar moksleiviai, ar supilkėję tarnautojai, ar jaunos mokytojos, Mikelinsko veikėjai pagrinde yra geri- žmonės. Niekšų, nepataisomų juodašimčių pas jį nėra. Tai nereiškia, kad Mikelinskas rikiuotų išpraustų ir iššukuotų šventuolių gretas. Ne, pasitaiko jo veikėjams ir paslysti, ir nusikalsti, ir nuskriausti kitus. Bet taip elgiasi jie ne dėl to, kad būtų iš esmės blogi, o todėl, kad silpni ir kad jų gėrio - blogio supratimas dar nėra pasiekęs reikiamos sąmoningumo pakopos. Savo paklydėlių Mikelinskas neteisina, bet ir neteisia. Vaizduoja juos visus su žmogiška šiluma, su giliu įsiklausymu ir supratimu.

Visumoje toksai teigiamas vaizdas gali atrodyti kaip smarkiai retušuota realybės fotografija. Juk mes matome aplink save ir niekšų, ir sukčių, ir piktadarių, o žinome, kad jų pasaulyje kur kas daugiau, negu pakliūva mūsų asmeninės patirties orbiton. Taip, Mikelinskas gal ir nevaizduoja pasaulio tokio, koks jis iš tikrųjų yra. Bet, antra vertus, jo tikrovė yra nemeluota: sukurdamas įtikimas detales, pristatydamas autentiškus žmones, Mikelinskas pajėgia sukurti pasaulį tikrą meninės tiesos matu. Mikelinsko rodomas gyvenimas nėra tasai, kurį mes pažįstame. Bet toksai gyvenimas yra, ir gal tai gyvenimas, kurio visi norėtume.

Mikelinsko pasaulyje žmogui nepaprastai svarbu atpažinimo momentas. Tai akimirka, kuri laiduoja vidinį augimą, dovanoja galimybę kilti moralinio atsakingumo laiptais. Ar išorinių įvykių, ar savo paties elgesio, ar santykių su kitais veikiamas, žmogus staiga praregi, pamato save naujoje šviesoje. Kartais toji pabudimo akimirka gali reikšti tik naują pažinimą, aukštesnį sąmoningumo laipsnį. Bet dažnai savęs pažinimo momentas žmogui diktuoja ir moralinį sprendimą — supratęs klaidą, jis jos nebekartos; suvokęs, kad eina blogu keliu, pasuks iš jo į geresnį.

Nors tie maži gyvenimo lūžiai ir praregėjimai ištinka Mikelinsko veikėjus beveik kiekvienos novelės pabaigoje, jie nėra pabaiga. Sąmoningumo švystelėjimas dar nereiškia, kad žmogus jau viską suprato ir kad jis sugebės būti savo viešpačiu visose gyvenimo aplinkybėse. Blogio suvokimas dar nereiškia galutinio ir nepakeičiamo apsisprendimo gėriui. Savęs pažinimo akimirka nėra vienintelė. Jos žybtelėjimas nereiškia, kad žmogui tokių akimirkų daugiau nebereikės. Tik mirtis yra galutinis ir nepakartojamas lūžis. Visa kita — sąlyginė proga būti akylesniu ar doresnių šiandien, be užtikrinimo tokiu likti ir rytoj. Mikelinsko žmonių gyvenimas yra tėkmė, kvietimas nuolatiniam atsinaujinimui. Žmogaus veiksmai, sprendimai ir pažinimo akimirkos yra tik taškai ilgoj gyvenimo kreivėj, kuri nešauna tiesiai, bet svyruoja čia aukštyn, čia žemyn. Moraliniai sprendimai turi būti daromi nuolat — pasisakymas už gėrį nelaiduos likti geru, paslydimas blogin nepasmerks likti nusikaltėliu.
Nors pažinimo akimirkos yra giliai asmeniškos, Mikelinsko žmogus negali augti vienumoj. Jam reikia kitų žmonių, nes tik santykyje su kitais jis gali pažinti savo asmeninio augimo vyksmą. Žmonių gyvenimai neatskiriamai susipynę, keičia vienas kitą kartais net vos pastebimu prisilytėjimu. Žmogus žmogui yra brangiausia vertybė. Todėl vienišumas ir izoliacija Mikelinsko žmonėms neša didesnį siaubą negu moralinis paslydimas.

Atydžiau pasiklausius Mikelinsko pilkosios lakštingalos, nekyla abejonių, kad girdima stiprios moralinės potekstės giesmė. Mikelinsko pasaulėžiūrinė pozicija aiški — humanistinis žmogaus atsiliepimas kitam yra pirmaeilė vertybė. Bet savo pasaulį skelbdamas, jis nepamokslauja ir neįtaigoja pigiomis eilinės prozos priemonėmis. Mikelinskas kalba visu kūriniu, net visa savo kūrybos pilnatimi. Užtat jam nereikia publicistinių frazių, dirbtinių juoda - balta charakterių schemų. Tuo jis ir skiriasi nuo daugelio kitų socialinio realizmo moralės apaštalų, kurie mėgsta nuogai skelbti darbo, kaip pagrindinės žmogaus misijos, idealą, ar žmogaus priklausomumą visuomenei. Menkesnieji komunizmo moralistai savo kūryboje neišvengia pamokslaujančios didaktikos ir pirštu bado į vagiliavimą, tinginystę, girtuokliavimą, gobšumą ir kitas visuomenines žmogaus ydas. Mikežinskas gi nekovoja su simptomais, o šauna į pačią ligos šerdį — žmogų. Jis siekia pakeisti ne žmogaus elgesį, bet patį žmogų. Kad tokia misija nevirstų pigia, nuobodžia publicistika, reikia gabaus ir kūrybiškai subrendusio rašytojo. Tokiu Mikelinskas kaip tik ir yra. .

Beje, šiais metais Jonas Mikelinskas švenčia 50-ties metų sukaktį. Pirmuosius savo kūrinius atspausdinęs 1957 m., jis išleido novelių knygas "Senis po laikrodžiu" (1960), "Šiltos rankos" (1962), "Ir vėl mažasis" (1962), "Pažinai tu jį?" (1963), "Žiupsnis smėlio" (1965), "Lakštingala — pilkas paukštis" (1969) ir anksčiau suminėtus du romanus, kurių "Vandens nešėja" šiemet išėjo antru leidimu. Džiaugiantis jubiliato svariu kūrybiniu įnašu, reikia laukti, kad lietuvių literatūrai skirto kraičio skrynios jis dar neužvoš ir jon Įdės dar ne vieną gabiai išaustos prozos rankraštį. Kęstutis Keblys

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai