Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
STASIO ŠIMKAUS ŠIMTMETIS PDF Spausdinti El. paštas
Stasys Šimkus (1930 m.).

"Stasio Šimkaus laidotuvės pasižymėjo nepaprastu didingumu ir iškilmingumu", rašė kompozitorius K. V. Banaitiss Juozui Žilevičiui 1947 metais iš Vokietijos. "Kūnas buvo pašarvotas Vytauto Didžiojo karo muziejaus kapeloje, kur atsisveikindamos bei atiduodamos paskutinę pagarbą praėjo didžiulės kauniečių minios (...) Palydint j kapus dalyvavo bent kelios dešimtys tūkstančių žmonių! Tokios didžiulės masės kauniečių užpildė gatves gal tik Dariaus ir Girėno laidotuvių metu".

Kitaip ir būti negalėjo! Stasys Šimkus buvo populiariausias muzikas Lietuvoje; kaip niekas kitas, jis gebėjo rašyti dainas, kurių patrauklios melodijos ypatingai atitiko anų metų lietuvio dvasią ir skonį. Nuo šio amžiaus pradžios, dar nuo nepriklausomybės priešaušrio laikų jos plačiai pasklido mūsų tautoje ir pačios tarsi tapo liaudies dainomis. Kompozitorius Šimkus, kaip ir poetas Maironis, buvo tos legendinės asmenybės, kurių kūryba ir veikla, galima sakyti, siekė Lietuvos tautinio atgimimo metus. Todėl nenuostabu, kad vokiečių okupacijos dienomis (kompozitorius mirė 1943 m.), kada patriotinė sąmonė buvo itin įjautrinta, tūkstančiai lietuvių troško išreikšti pagarbą ir meilę savo didvyriui.

Liūdėjo, be abejo, ir visa Lietuva, minėdama jį ne vien dėl patriotinių dainų ir ilgesingų melodijų, bet ir dėl plačios jo muzikinės veiklos. Šimkus buvo daugelio chorų organizatorius ir dirigentas, rengėjas vadinamų "klojiminių vakarų", pirmųjų dainų švenčių. (Kad suprastume, kodėl Stasį Šimkų, dar jauną muziką, lietuviai jau buvo pasistatę ant garbingo pjedestalo, tereikia pavartyti anuometinės spaudos puslapius: kompozitoriui entuziastingai diriguojant liaudies dainas, dažniausiai jo paties harmonizuotas, publika iš meilės ir pagarbos dainai nekartą pakildavo iš vietų ir visą vakarą prastovėdavo, o kai kurias dainas išprašydavo kartoti ir kartoti!). Taigi, kai mirė visų pamiltas muzikas Šimkus, neviena ašara nuriedėjo lietuviams ir Vilniuje, ir Kaune, ir taipogi Skirsnemunyje, Čiobriškiuose, Kriokialauky...

*

Nūdien lietuviai vargu ar pakiltų iš vietos pagarbiai paklausyti savo liaudies dainų. Nepakiltų jie nei šiapus, nei anapus Atlanto. Ir patys vis rečiau beužtraukia lietuvišką gaidą. Gi Lietuvos spaudoje dažnai skaitome kultūrininkų nusiskundimus dėl jaunimo apatijos liaudies muzikai ir savųjų kompozitorių kūrybai. O štai Žygintas Kačanauskas roko (rock 'n'-roll) grupės koncertą, įvykusį kažkur Zarasų rajone, šitaip aprašo: "Sekmadienį vyko koncertas, ir salė nenustygo vietoje, jaunuoliai siūbavo, sėdėdami eilėse, plojo į muzikos ritmą, pritardami dainavo, paskutinėje eilėje vaikinukai šoko..." (Literatūra ir menas, 1987.V.9).

Netyčiom kryptelėjau į kitą temą. Stasio Šimkaus šimtajam gimtadieniui paminėti Lietuvoje vis dėlto vyko visa eilė renginių. Vilniuje net du. Muzikas Algimantas Kalinauskas Literatūra ir meno savaitraštyje gan išsamiai aptarė to jubiliejaus koncertus — minėjimus bei mokslinę konferenciją.

Kalinauskas džiaugėsi, kad nemaža "Stasio Šimkaus svajonių, kadaise laikytų utopijomis, šiandien įgyvendinta": Lietuvoje veikia daugybė muzikos mokyklų, orkestrų, muzikinis gyvenimas esąs įvairus, pasiekęs ganėtinai aukštą lygį, tačiau jis apgailestauja, kad, "nagrinėjant Šimkaus palikimą, dar per mažai nuveikta". Priekaištauja jisai, kad "filharmonija nepakankamai pagerbusi Šimkų, žmogų, kuris daug metų atkakliai kovojo, kad būtų įsteigtas šis muzikos centras". Smarkokai pabara recenzentas ir koncertų atlikėjus dėl nepakankamo muzikinio pasiruošimo ("silpnai surepetuota"; "prastokai kai kas padainuota") ir dėl itin "skurdžios programos". Pavyzdžiui, "Kauno valstybinis choras pasitenkino padainavęs vos keletą dainelių — pačių lengviausių, mėgėjų chorams parašytų. O laukėme tikro akademinio choro koncerto. Pasirinkti repertuarą buvo iš ko — kompozitoriaus palikime kone du šimtai tokiam kolektyvui skirtų dainų; yra dvi gražios kantatos ir stambių chorinių poemų, iki šiol dar nė karto nesuskambėjusių". Pylos tenka ir solo dainininkams, dainavusiems seniausias populiarias daineles. "Juk Stasį Šimkų mes gerbiame visų pirma ne už "Plaukia sau laivelis" ir "Kur bakūžė samanota", nors ir šie kūriniai (nesutinkant su kai kurių muzikologų nuomone) nėra peiktini". Savo ilgoką straipsnį Kalinauskas baigia šitokia pastaba: "tradicijų per menkas paisymas, praktikų nesi-domėjimas moksline mintimi (konferencijoje maža jų dalyvavo — vos tik tie keli, kurie skaitė pranešimus). Pasidžiaugus plačiu renginių užmoju, yra apie ką ir pamąstyti".

Panašiai pamąstyti (net susirūpinti) teko ir mums, nuvykusiems spalio 4 d. į Stasio Šimkaus 100 metų gimimo sukakties minėjimą, kurį rengė Margutis Čikagoje. Žinia, negalime prilygti Vilniui ar Kaunui — neturime čia nei tiek dainininkų, chorų ir orkestrų, nei muzikų bei muzikologų. Bet vis dėlto, gerbiamieji...

Labiausiai vykusi buvo pati pirmoji programos dalis — poeto Stasio Santvara ir muzikologės Loretos Venclauskienės paskaitos. Stasys Santvaras, orus ir garbingas svečias iš Bostono, Šimkaus mokinys, vėliau bendradarbis ir artimas bičiulis, mažne valandą skaitė gražiu sklandžiu stiliumi parašytus atsiminimus. Kadaise mokęsi dainavimo meno Klaipėdos Muzikos mokykloje, kurioje Stasys Šimkus direktoriavo, būsimasis poetas ir operų libretistas turėjo progos gerai pažinti savo direktorių, jo uolias pastangas ruošti Lietuvai profesinių muzikų gretas, patirti (gal net ir ant savo kailio) Stasio Šimkaus griežtą pedagoginį režimą. Pasinaudojęs minėjimo proga, prelegentas atkreipė klausytojų dėmesį į Lietuvių enciklopedijos XXIX tome esančias netikslias ir nedorai tendencingas pastabas apie muzikos mokyklos direktoriaus Šimkaus veiklą Klaipėdoje. (Čia rašantysis, beje, nesykį piktinosi tokiais šališkais ir netiksliais, enciklopedijoje neleistinais prasitarimais apie muzikus ir muziką). Be abejo, poetas Santvaras palietė savo paskaitoje ir bendradarbiavimą kaip libretistas, kuriant kartu su Šimkum "Pagirėnų" operą.

Muzikologė Loreta Venclauskienė gal kiek per trumpai aptarė kompozitoriaus Šimkaus kūrybą, nesileisdama nei į dalykinę, nei į kritišką analizę.

Dviejų paskaitų tarpe pianistas Manigirdas Motekaitis nonšalantiškai paskambino septynetą iš devyniolikos Šimkaus veikalo "Lietuvos siluetai" varijacijų.

Kitose programos dalyse dalyvavo dainininkai (Audronė Gaižiūnienė, Roma Mastienė, Algirdas Brazis, Algis Valiūnas) ir Dainavos ansamblis, vadovaujamas Emilijos Sakadolskienės.

Dainavo kaip dainavo, bet pasirinktoji programa buvo rinkinys kuo seniausių, tūkstančius kartų girdėtų dainų dainelių (nėra nieko senesnio už kitados itin populiarią "dainuškėlę"). Ir galvoji sau žmogus: nejau negalėjo mūsų vadinamieji solistai paieškoti šiai ypatingai progai (turime juk čia pat Muzikologijos archyvą) bent vieną kitą rečiau girdimą Šimkaus kūrinėlį.

Labiausiai tačiau nuvylė Dainavos ansamblis, visiškai nusmukęs į parapijinio choro (Kriokialaukio?) lygį. Niekados per daug nesižavėjau Šimkaus kantata "Atsisveikinimas su tėvyne", bet šįsyk šiurpas ėmė...

Algis Šimkus, kompozitoriaus sūnus, atkeliavęs iš Floridos į Margučio rengtą minėjimą, šių metų pradžioje lankėsi ir Lietuvoje dalyvauti jubiliejiniuose renginiuose. Pastebėjau jau minėtam Literatūra ir menas laikraštyje trumpą pokalbį su įžymaus kompozitoriaus sūnumi, pavadintą — "Išgirdęs nenuaidėjusias melodijas". Nenuaidėjusias? Neabe-jojam, kad Šimkaus muzikinėje kūryboje bus veikalų, kurie praskambės ir ateityje (ir pačių didžiųjų muzikos meistrų kūrybos ne viskas pasilieka), bet šitos gležno sentimentalumo melodijos, kurias girdėjome spalio ketvirtą?...

Labai seniai, gal daugiau kaip prieš 50 metų, atsimenu, pirmąkart girdėjau duetą "Plaukia sau laivelis" gimnazijos vakarėlyje. Jį dainavo dvi susikibusios jaunos merginos, o aš joms akompanavau. Aną sekmadienį Jaunimo centre Čikagoje, besiklausydamas to dueto, jaučiausi tarsi žiūrėčiau į labai seną, jau kiek nublukusią fotografiją: matai mielus mylimus veidus, bet visa kažkaip senamadiška, seniai nugrimzdę tolimon praeitin.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai