Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
EILĖRAŠČIAI PDF Spausdinti El. paštas
Josif Brodsky,
1987 m. Nobelio premijos laureatas. Apie jį 137 - 138 p.

ODISĖJAS TELEMACHUO

Manasis Telemachai,
Trojos karas
jau baigėsi. Kas laimėjo — užmiršau.
Gal graikai: tiek negyvėlių palikt
toli nuo tėviškės tegali graikai...
Ir vis dėlto kelionė į namus,
ką besakysi, truputį prailgo,
tarytum Poseidonas, kol mes ten
eikvojom laiką, išaugino erdvę.
Dabar nebežinau, kur aš esu,
kas priešais. Rodos, nešvari sala,
krūmokšniai, tvartai, kiaulių žviegesys,
apleistas sodas, kažkokia valdovė,
žolė ir akmens... Mielas Telemachai,
labai supanašėja visos salos,
kai taip ilgai klajojama, ir smegens
jau klumpa, beskaičiuodamos vilnis,
akiratis nei krislas temdo akį,
ir klausą slegia vandenų mėsa.
Kuo baigėsi tas karas, užmiršau,
ir negaliu suprasti, kiek tau metų.

Auk didelis, manasis Telemachai.
Ar susitiksime — dievai težino.
Tu jau ne kūdikis, kurį pamatęs,—
aš jaučių jungą sustabdžiau vagoj.
Anuomet mus išskyrė Palamedas,
Bet gal gerai padarė: be manęs
tu išvaduotas nuo Edipo aistrų,
ir nuodėmė netrikdo tavo sapno.

Vertė T. Venclova

ŽYDŲ KAPINĖS PRIE LENINGRADO

Žydų kapinės prie Leningrado.
Supuvusios faneros kreiva tvora.
Už kreivos tvoros greta guli
juristai, prekijai, muzikantai, revoliucionieriai.

Sau dainavo.
Sau taupė.
Už kitus mirė.
Bet, svarbiausia — mokėjo mokesčius,
gerbė policijos viršininką
ir šiame neišvengiamai materialiniame pasaulyje
aiškino Talmudą,
pasilikdami idealistais.

Gal matė daugiau.
Gal tikėjo aklai.
Bet mokė vaikus, kad būtų pakenčiami
ir taptų atkaklūs.
Ir nesėtų duoninių grūdų.
Niekad nešėjo duonos.

Tiesiai patys gulė
į šiltą žemę, kaip grūdai.
Ir amžinai užmigdavo.
Uždegdavo žvakes,
ir Atminu dieną
alkani seniai, aukštais balsais,
uždusdami nuo šalčio, reikalavo rimties.

Ir jie ją rado,
medžiagos išsisklaidymo pavidale.
Nieko neatsimindami. Nieko neužmiršdami.
Už supuvusios faneros kreivos tvoros,
keturi kilometrai nuo tramvajaus posūkio.

Vertė Povilas Gaučys

LIETUVIŠKASIS DIVERTISMENTAS

Tomui Venclovai
 
3. KAVINĖ "NERINGA"

Laikas išeina Vilniuje pro kavinės duris,
peiliams, lėkštėms bei šakutėms barškant,
ir prisimerkus erdvė neblaivi
ilgai žiūri į jo pakaušį.

Stingsta oranžinis ratas ties čerpių stogais,
savo apvalų vaizdą praradęs,
ir pasmakrė aštrėja, tarsi staiga
tik profilis liko iš veido.

Girdi lydekos liepimo žodžius
batistine bliuzele padavėja,
mindama kojom, nuimtom nuo pečių
vietos futbolo žaidėjo.

4. HERBAS

Smakų kariauninkas Jurgis,
alegorijų žaizdre įmurdęs
ietį, išsaugojo ligi šiol
žirgą ir kardą, ir užsimojęs
jis Lietuvoje visur stropiai joja,
siekdamas tikslo, kurio

nemato kiti. Kardą iškėlęs,
ką parklupdyt lekia jis it pašėlęs?
Slepias už herbo briaunų jo auka.
Ką? Stabmeldį, giaūrą — ryžtas pavyti jis?

O gal — pasaulį? Jei šitiap, Vytautas
Žinojo, ko siekia iškelta ranka.

6. PALANGA

Vien jūra gali pažvelgti į veidą
dangui: ir žemėn nuleidžia akis
kopose vynelį betraukiąs keleivis,
be lyrų likęs karalius ir tremtinys.

Jo namai išplėšti. Nusivarytos bandos.
Sūnų slepia piemuo olos gelmėje.
Ir dabar priešais jį — tik žemės krantas,
o žengt vandenimis neužteks tikėjimo.

7. DOMININKONAI

Nukrypk nuo bruzdančių kvartalų
pusiau-akligatvin ir čia
įžengęs atsisėsk į suolą —
bažnyčia šiuo metu tuščia —
ir Dievui į ausies geldelę,
kuri dienos triukšmus užskleis,
kiek lukterėjęs, pakuždėk žodelį
— Atleisk.

Vertė Jurgis Blekaitis


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai