Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽODINGA P. ORINTAITĖS ROMANTIKA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Pr. Visvydas   
Reta mūsų prozos knyga pasižymi žodžių vartojimo santūrumu. Kai kurie išeivijos rašytojai lyg ir mėgina palenktyniauti su didžiuoju Lietuvių kalbos žodynu. 1969 metais leksikos lobiais ypač išsiskyrė Jono Žmuidzi-no tomelis "Runcė ir Dandierinas". O praėjusiais metais pasirodęs Petronėlės Orintaitės apybraižų rinkinys "Liepalotų medynuose" (Londonas, 1971, 216 psl.) nurungia ir patį Dandieriną.

Suprantama, žodingumas nėra yda, jei prisideda prie grožinės prozos estetikos. Apsipratus su P. Orintaitės stiliumi, jos aistra neįprastiems žodžiams kai kur pavirsta jos kūrybiniu pliusu. Skaitytojas pajunta, kad autorė nuoširdžiai, su tam tikru moky-tojišku orumu lieja zanavyki.škos kalbos žinojimą, apgaubia siužetą valstietiška atmosfera, duoda progos atsigavėti lietuvių kalbos gardumynais.

"Liepalotų medynuose" P. Orin-taitė itin šiltai aprašo tuos asmenis, kurie anuomet universiteto humanitariniame fakultete vaidino svarbų vaidmenį. Vincas Krėvė, Vincas Mykolaitis - Putinas, Balys Sruoga — tai legendiniai lietuvių kultūros vyrai, savo kūrybiniu įžvalgumu bei plačia erudicija patraukę didžiulį jaunų gerbėjų būrį. Jų įtakoje brendo daug talentų. Šitiems mūsų kultūros didžiūnams P. Orintaitė nepagaili rašy-tojiško entuziazmo, piešdama gan gyvą paveikslą apybraižoje "Vakaras Metropolyje".

Autorė neapsiriboja vien tik pagarba literatams ar profesoriams. Su ta pačia šiluma bei jautrumu ji aprašo ir savo darbštų tėvą ("Kapas dirvoje"), ir žmones, gyvenusius palei vieškelį, vedantį į Naumiestį ("Vieškelis"), ir lenkę ponią Niekrosz, nuomavusią autorei kambarėlį studijų metu ("Kalnų gatvėje"), ir daktaro trobesį Naumiestyje su įdomiais gyventojais ("Ilgatrobė"), ir nuostabią fauną bei florą tėviškės sodyboje ("Liepalotų medynuose"). Knygelėje sudėtos devynios apybraižos, beveik visos persunktos praėjusio gyvenimo spalvomis ir nuotaikomis.

Literatūros mylėtojui itin miela skaityti epizodą "Vakaras Metropolyje". Trys profesoriai originalai — V. Krėvė, V. Mykolaitis - Putinas, L. Karsavinas — po paskaitų praleidžia draugišką vakaronę su trimis buvusiomis studentėmis. V. Krėvei tenka didžiausias dėmesys, nes jis yra originaliausias pokalbio vadovas ir neeilinis juokdarys — Dzūkijos šnekutis. Krėvė pažeria daug humoro, girdėtų ir negirdėtų anekdotų, daug kalbinio žaismo, iškelia brangių literatūrinių detalių. Tiesiog sunku patikėti, kad visa tai turėjo įvykti per vieną vakarą — tiek gražbylystės, tiek įvairumo, tiek taiklių, kandžių replikų. Antra vertus, jaunų merginų pašonėje kūrybingų vyrų vaizduotė visuomet dvigubai suliepsnoja.

Šalia linksmai čiauškiančio Krėvės, Mykolaitis - Putinas draugijoje atrodo kitaip: "Mykolaičio žodis, storai skambus ir vyriškai melodingas — visuomet protingai įglaudintas į laiko ir rimtumo rėmus; vis mandagus ir tiesiai grynas, niekada aštriau neužgaunąs, be pasalingų vingių ir be geluonies kandumo" (8).

Tuo tarpu apie kultūros filosofą L. Karsaviną sako: "Aristoteliškas intelektualas, savitvardus ir saikingas, niekada iš vėžių neišslystąs" (28). Jis praneša Krėvę "galvojimo blaivumu ir ypač — begaline pusiausvyra" (29).

Prie vakaronės stalo įdomiai apkalbami ir kiti profesoriai: J. A. Her-bačiauskis, Balys Sruoga, Vladimiras Šilkarskis ir Kazimieras Būga. Pašaipiai pristatomas buvęs studentų baubas, pedagoginės psichologijos profesorius J. Vabalas - Gudaitis. Studentai dejavo, dažnai skundėsi jo paskaitų miglotumu. Jos buvo tikrai P.&pakeliamos. Tačiau Krėvė, kaip dekanas ir savo profesorių užtarėjas, paradoksiškai gina ir Herbačiauskį ir Vabalą - Gudaitį: "Argi nėra naudinga mums, jo kolegoms, greta savęs niolatos regėti nevykusio mokslininko ar rašytojo paveikslą" (40). Arba tokiu aristofanišku argumentu: "O čia mes turime puikiausią pamoką studentams prieš akis, kai pats profesorius pirštu prikišamai parodo, kokiu pedagogu nereikia būti!" (40).

Baliui Sruogai skiriama atskira apybraiža "Valstietis iš Vabalninko". Jam autorė negaili simpatijų. Iškelia jį "kaip labiausiai savą ir lietuvišką profesorių", sodietiško būdo savininką.

Į tą lietuviško gemalo Olimpietį įžiūrėjusi, P. Orintaitė sukuria gana linksmą rasinę teoriją apie grynakraujų paprastų lietuvių valstiečių pranašumą prieš miesto žmogų. Ji neatiaidi miesto "išsigimėliams", žandarų damoms, dykaduoniams. Vanoja "jadvygines našles ir senmerges, savo liesai išblyškusias širdeles Varšuvai už niekus pardavinėjančias" (115). Neigiamai atsiliepia apie kaimynus slavus ir vadovaujasi trafaretine pažiūra, kad mes iš jų pavel-dėjome visus blogio įpročius: plepumų, tuščiažodžiavimą ir t. t. Pabrėžia: B. Sruoga "itin piktinosi bet kuriuo miesčionišku lėkštumu, neapkęsdamas tuščiavidurių ponų" (130).

Čia tektų autorei priminti, kad Sruogos antimiesčioniškumas irgi tikriausiai į Lietuvą yra atkeliavęs iš slavų. Juk XIX amžiaus pabaigoje rusų liberalūs rašytojai neapkentė miesčioniškumo. Čechovas pašiepė buržuazijos silpnybes. Aišku, kova prieš išsigimusį miestų elementą atplaukė iš Vakarų, kaip viena maištingojo romantizmo apraiška.

Žavėjimasis valstiečių "paprastumu" ir dabar nėra užgesęs ir vienur kitur išdygsta mūsų literatūroje (gal per dažnai). Visgi paprastumo charakteristika nei psichologijoje, nei sociologijoje nieko nesako ir neišsemia valstiečio psichinės sąrangos.

Taip pat galima paklausti autorės, ar tas "grynakraujis lietuviškos velėnos jaunimas", kuriam B. Sruoga darė įtakos savo kilnia asmenybe, iš tiesų buvo jau toks tobulas? Be to, ar galima visą lietuvių tautą suvesti tik į supoetintą ūkininkų luomą ir užmiršti kunigaikščių, bajorų, visokių didikų, taip pat miestiečių, amatininkų ir kt., tegu ir ne grynakraujų, egzistavimą? Jie irgi buvo žmonės, gyvenę Lietuvos teritorijoje, savo charakteriais nei blogesni, nei geresni už valstiečius. Aplamai apybraiža apie B. Sruogą yra silpniausia, nes, ištisais puslapiais įkyriai akcentuojamas valstiečių paprastumas, tiesumas, darbštumas . . .
Emociniu įtaigumu ir struktūriniu tamprumu išsiskiria apybraižos: "Kapas dirvoje", "Vieškelis" ir "Liepalotų medynuose". Ypač pastarajame trykšta patraukli poezija. Tai jau vykusi grožinė kūryba. Be abejo, P. Orintaitės apybraižų žodinga ir spalvinga romantika suartina skaitytojus su autorės praeities pasauliu ir su mūsų nepriklausomybės šviesiomis asmenybėmis.
Pr. Visvydas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai