Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ATSISVEIKINIMAS SU MYLYMĄJA PDF Spausdinti El. paštas
LIAUDIES DAINŲ TYRINĖJIMAI II

Kaip aš išeisiu
Į didę karę,
Mergele, verksi tu manęs.

Iš liaudies dainos

Mūsų liaudies kariškose dainose išvykstąs į karą bernelis graudžiai atsisveikina su savaisiais. Daugiausia yra dainų apie atsisveikinimą su seserimis ir mylimąja, rečiau su motina ir dar rečiau su tėvu, kurį randame tik naujoviškose rekrūtų dainose.

Su trimis seserimis brolis atsisveikina labai populiarioj dainoj

Visi bajorai į Rygą (vaiską) joja,
Mūsų brolelį drauge vilioja.


Trys sesutės išrengia brolį į karą ir jį išlydi, klausia, kada jis grįš, ką parneš dovanų ir pan., bet sugrįžta tik jo žirgas ir praneša, kaip jis kovojo ir žuvo (LDA nr. 278-282).1 Si populiari daina plačiai paplitusi, ją žino latviai, estai, suomiai, lenkai, gudai, rusai, ukrainiečiai, čekai ir slovakai. Kai kas vieną jos redakciją laiko baltiškos kilmės.

Kita labai populiari daina yra

Aušta aušrelė,
Šviesus pazarėlis,
Rengias brolis į vainelę.

Stovi seselė (mergelė)
Prie brolio (mano) šalelės,
Stovėdama gailiai verkia.

Bernelis ją ramina, kad neverktų, nes "kaip išjosiu, taip parjosiu" ir jo laukia garbė:

O kad neparjosiu,
karalių (ar kareliu) pastosiu,
Vilniaus mieste vajavosiu
(arba: Visą vaiską karavosiu).

Šioje populiarioje dainoje paprastai minimas Vilniaus miestas ir tik kartais kiti, kaip Raudonė ar Ryga.2 Daina yra grynai lietuviška, nepastebėta kitose tautose (žr. LDA nr. 285 — 290). Jos eilėdara sena, daina gali siekti kovų su kryžiuočiais laikus.

Vilniuje leidžiamas didysis Lietuvių liaudies dainynas trečiame tome "Karinės - istorinės dainos" (1985 m.) nurodo, kad šios dainos tarp 1865 ir 1868 m. buvo užrašyta 800 su viršum variantų, daugiausia iš Suvalkijos (knygoje nr. 536 - 564). O dainos apie jojimą į Rygą (vaiską) užrašyta daugiau kaip 1200 variantų tarp 1829 ir 1970 m. (ten pat nr. 434 - 452). Tai dvi labai populiarios mūsų dainos maždaug vienodo senumo (kovos su kryžiuočiais).

Labai jautriai bernelis atsisveikina su savo mylimąja. Žirgas ir mergelė buvo mūsų berneliams brangiausi dalykai. Taip, pirmoj eilėj žirgas (kaip dabar automobilis), be kurio jis negali pasirodyti mergelei, daina sako: "Ar žirgo neturi, ar kelio nežinai... kodėl neaplankai?" Su žirgu bernelis joja į karą, gali su juo pasikalbėti, o sužeistas ir mirštąs siunčia žirgą namo su liūdna žinia, žirgas parneša jo kruviną mundierėlę.

Mūsų poetą V. Mykolaitį - Putiną labai sužavėjo vienas dainos posmas:

Aukštas dangus, šviesios žvaigždės
Didelės ir mažos —
Šviesus kelias man berneliui
Joti pas mergelę.


Putinas ir čia mato didelį įsijautimą į gamtą ir tokį intymų sutapimą sielos gyvenimo ir gamtos reiškinių, kad "kas gali būti gražiau už šitokius posmus..." (Mūsų tautosaka, t. 1, 1930).

Tokių perlų mūsų tautosakoje yra ir daugiau. Štai rinkdamas tautosaką 1949 m. Waterbury, Ct., sutikau Marijoną Sabienę, gimusią 1896 m. ir atvažiavusią į Ameriką 1911 m. Vienos savo labai mėgiamos dainos ji ilgai nenorėjo padainuoti į kaspiną, nes "tai mano daina, niekas kitas jos nemoka, išmokau viešėdama Kelmėje, kai turėjau tik 14 metų". Padainavusi kitas septynias dainas pagaliau pasisiūlė: "Kai ponaičiui taip patinka mano dainos, tai padainuosiu ir tą savo dainą". Ir tikrai tai buvo nuostabi daina. Dainininkė buvo jau pavargusi ir net susijaudinusi, tai tą dainą dainuodama gal ir pakeitė vieną kitą žodį, nes kai ji pirmą kartą dar nerašant dainavo, tai man padarė didelį įspūdį — nesitikėtas atradimas! Tokio varianto dar nebuvau girdėjęs ar skaitęs. Tekstas ir jotinio maršo melodija paskelbti LDA nr. 296. Štai ta daina:

1.    Per lauką jojau,
Laukas dundėjo, (2 x 2)
Žirgelis mano
Gert norėjo. (2x2)

2.    — Žirgeli mana,
Juodbėri mana,
Kodėl negeri
Vandenį?

3.    Mergeli mana,
Meiloji mana,
Kodėl tu mane
Taip myli?

4.    Kaip aš išeisu
Į didę karę,
Mergeli, verksi
Tu manęs.

5.    — Kad aš ir verksu,
Tu negirdėsi,
Mano širdelė
Man skaudės.

6.    Sėdau ant žirgo,
Žirgas skambėjo,
Mergeli verkė,
Salia stovėjo.

7.    Dangaus tamsumas,
Žvaigždžių šviesumas,
Mergeli toli
Nog manęs.

8.    O kai aš jojau
Per žalią lanką,
O Paukšteliai čiulbė,
Pievos žaliavo.

9.    O kai aš jojau
per žalią girią,
Girioj gegutės
Garsiai kukavo.

10.    Kaip aš prijojau
Vilniaus kalnelį,
Stovi eilėje
Pulkas bernelių.

11.    Vilniaus kalnely
Žalioj pievelėj,
Stojo į eilę
Pulkas brolelių.

12.    Ant pečių šoblę
Jie man uždėjo.
— Sudiev, mergeli,
Jau nematysiu,
Sudiev, mieloji,
Jau nebegrįšiu.

 
Posmai 7—9 nuostabiai gražiai aprašo gamtą, Putinas būtų dar daugiau susižavėjęs. Posmai 1 ir 2 apie žirgelį, su juo bernelis kalbasi. Jei žirgas nenori gerti vandens, tai blogas ženklas. Posmai 3—4 apie mergelę. Kas įdomu, kad čia randame žodį "myli", kurio senosiose mūsų dainose nerandame tiesiog pasakyto, vis kalbame simboliais ir metaforomis. (Menkavertės naujoviškos dainos tai burbuliuoja kaip zelteris meilės deklaracijomis). Dėl 5 posmo man galvosūkis. Neva prisimena, kad pirmąkart dar nerašant dainininkė kiek kitaip dainavo, būtent:

5. — Kad aš ir verksu —
Tu negirdėsi,
[Kad aš ir verksu —
Tu nematysi]
Tavo širdelė neskaudės.

Jeigu būtų taip, tai būtų nuostabus kilnumas, kaip trubadūrų poezijoj, kaip garsiojoj "Rolando giesmėj". Man reikėjo kitą dieną vėl ateiti pas tą dainininkę ir iš naujo tą dainą užrekorduoti. Aš kartais taip darydavau, bet šiuokart nesusigriebiau, atrodė, kad viskas tvarkoj. Dabar po laiko, dainininkė jau bus mirusi. Posmų 10 — 12 turinys yra dažnai sutinkamas mūsų dainose tema "Vilniaus karys".

Ši daina pagal eilėdarą nėra labai sena, naujesnė, negu "Aušta aušrelė, šviesus pazarėlis", gal siekia 16 ar 17 amžių. Tačiau jos kūrėjas buvo didelis poetas.

Kita didelio poeto sukurta atsisveikinimo su mergaite daina buvo užrašyta Klaipėdos apyl. 1839 m. ir atrasta L. Rėzos nespausdintų dainų palikime. Jos žinomas irgi tik vienas vienintelis variantas. Dainos tekstą su vokišku vertimu pirmas paskelbė G. Nesselmann, Litauische Volkslieder (Berlin, 1853, nr. 22). Daina buvo dažnai pakartota įvairiuose leidiniuose ir siejama su 1757 m. mūšiu prie Vėliavos (Vėluvos, vok. VVehlau). Daina aprašo to meto Prūsijos kario uniformą. Dainos autorius toje nepaprastai iškiliai sukurtoje dainoje parodo ir gerą lietuvių kalbos mokėjimą, nors eilėdara nėra įprasta mūsų liaudies dainoms:

Žaliojoj žolelėj
kvep meironėliai;
žyd lelijėlė;
sėd bernytėlis
man prie šalelės,
galvą ant kelių
saldžiai miegojo.

Švilpia zylelė,
čirpsta žiogelis,
birbin vamzdelį
paganikėlis;3
buben bubnelis,
skamba trimitą,
budin bernyti.

Balnok žirgelį,
uždėk kepurę
trimis kampeliais;
pririšk pentinius,
vyk juodą kasą,
apjuosk kardelį,
su mumis trauki.

Saldžiai miegojau,
žirgą balnojau,
nuo mergos ėjau,—
ried' ašarėlės,
pavyst lelija
ir meironėliai,
trubij trimitą.

Vėliavos mieste
tūkstant tūkstančių
neprietelėlių;
kai žalios girios,
miestai čėtrelių;
galvą ant balno
nakčia miegojau.

Auštant dienelei
ant mūšio jojom;
ui kars, ui kova!
dūmai ir kulkos!
lėkoj galvelės
kai kopūstėliai;
kraujo dirvelės.

Po žalia žole
miegt bernytėlis;
kur jo kojelės,
žyd meironėliai;
kur jo galvelė,
žyd lelijėlė,
verk rasos grūduos [-grūdais?]


Kitose atsisveikinimo dainose bernelis pažada atsiųsti iš karo lauko savo mergaitei gėlių sėklas, tegul pasodina jas daržely: jei gėlės pražydės geltonai arba mėlynai, jam gerai sekasi, jis jau generolas; o jeigu pražydės raudonai — jis žuvęs. Vėlesnės kilmės, kai jau mokėjo rašyti, yra daina, kaip bernelis atsiunčia laišką iš karo, mergaitė jį prisikala prie skrynios antvožėlio, ir kada tik skrynią atidaro, vis jį prisimena, nors tai menka paguoda. Arba laišką atneša paukštis. Kitos dainos pasakoja, kaip mergaitė arba seserys ieško kareivio mūšio lauke tarp sužeistų ir lavonų, ir atranda jį negyvą. Maž. Lietuvos kilmės yra populiari daina "Triskart gaidužis giedojo" (LDA nr. 303—305), kur sesuo, išleisdama brolį į karą, rėžo svirne drobeles, bet brolis sako: "Duos mums karalius drabužius, į baltas rankas kardučius — būsim rėdyti ir išmokyti, lyg nuo vieno tėvelio". Toje dainoje yra ryškus prūsiškas militarizmas:

Kad visa Prūsų žemė grius,
Visi karaliai krauju plūs,
Broliai stovėkim,
Tik nedrebėkim;
Su Dievu mes laimėsim.


Tai retas karingumo pasireiškimas. Apskritai mūsų kariškos dainos yra labai jautrios, tiesiog sentimentalios. Už žiaurumą kare karį užkeikia senos močios ir jaunos marčios.

Pagaliau pasiekiame naujuosius laikus, kai mūsų kaimas išmoko skaityti ir rašyti. Atsirado rašantieji liaudies poetai, kaip Jonas Burkus (1839 — 1919), Uršulė Tamošiūnaitė (1847 — 1906), Jovaras (Jonas Krikščiūnas, gimęs 1880), Margalis (kun. Juozas Snapštys, 1877 — 1921) ir kt. Jų kūriniai paplito žodžiu ir nuorašais, vėliau jie spausdinosi periodikoj, leido savo dainų ir eilių knygeles Tilžėj, spaudą atgavus Lietuvoje ir ypač gausiai Amerikoje. Tose knygelėse visko yra: liaudies dainų ir eilėraščių, kurių autoriai dažnai nežinomi. (Bibliografija tokių leidinių duota mano knygoje Lietuvių dainos Amerikoje, antrasis rinkinys, 1977, p. xxxi — xxxvi). Mūsų "literatūros rabinai" tokių autorių nepriima į lietuvišką Parnasą, tačiau mūsų žmonės anuomet daugelį jų kūrinių labai pamėgo, kai dabar premijuotus poezijos rinkinius mažai kas teskaito. Kaimo mergaitės turėdavo savo storus dainų arba eilių sąsiuvinius, kuriuose užrašydavo joms patinkančias dainas, bet kur išgirstas, tada dainuojamas, ar spaudoje rastas. Jos nusirašinėdavo viena iš kitos sąsiuvinių. Tautosakos Archyvas turėjo visą tokių "albumų" rinkinį. Pennsylvanijos senųjų lietuvių tarpe E. Bradūnaitė surado vieną tokį sąsiuvinį, kuriame pastebėjau bent pora tikrų ir retų liaudies dainų.

Tautosakos Archyvui 1930-siais metais prisiųstoje medžiagoje dažnai pastebėjau vieną atsisveikinimo dainą kurią čia pacituosiu iš atminties, kiek ir kaip ją prisimenu:

Jau žvengia žirgas pabalnotas
Ir kojom trempia vien tiktai,
Jis žino, kad sakyti reikia
Sudievu savo mylimai.

—    Sudievu, mano mergužėle,
Svajojime jaunų dienų!

    (neprisimenu)

Ir laime praeitų laikų.

—    O žirge mano mylimasis,
Draugu buvai man visados, —
Daug kartų jojau aš su tavim
Lankyti savo mylimos.

Šiandieną jojame į karą,
Tėvynę gint ir tu žinai.
Išskirs gal mudu, brangus drauge,
Išskirs gal mudu amžinai.

Nebaisus man yr priešo kardas,
Nors gal po juo ir suklupsiu;
Tiktai tavęs vienos man gaila,

Kad čia našlaite paliksiu.

Aš manau, kad ši daina buvo sukurta Nepriklausomybės kovų metu (1919 — 1923). Tema ta pati: žirgas ir mergaitė. Klausiau mūsų literatūros istoriką prof. Mykolaitį Putiną, ar jis nežino, ar gal spėja, kas galėtų būti tos dainos autorius. Jis nežino. Ir aš nežinau. Gal kada paaiškės.5 Tai tipingas liaudies dainų ir rašytinės literatūros įtakų kūrinys — hibridas. Ir mūsų kaimas tokias dainas mėgo nuo šio amžiaus pradžios, pritaikė joms savo melodijas ir dainavo. Tai rodo, kad liaudies kūrybinis pajėgumas dar nebuvo išsekęs. Tą patį rodo ir partizanų bei tremtinių Sibire ar Kazachstane dainos.

Nuorodos

1. ir 2. Prie Raudonės buvo kryžiuočių pilis, o Ryga buvo kalavijuočių centras.

3.    Sutrumpinimas LDA reiškia: J. Balys, Lietuvių dainos Amerikoje. Pasakojamosios dainos ir baladės. Boston, Lietuvių Enciklopedijos Leidykla, 1958. (Cituojama pagal numerius).

4.    Beiškia "piemenėlis", retas žodis ar tarmiškumas. Prisiminkime operos "Tosca" paskutinio akto pradžią, kai tragišku momentu girdime idilišką piemenėlio vamzdelio melodiją.

5.    Tautosakos rankraštyne rasta 20 tos dainos variantų iš įvairių vietų. Dainų kataloge Istorinės - socialinės dainos (Vilniuje, 1980 m.) ta daina teisingai priskirta 1918 - 1940 m., laikotarpiui.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai