Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PER GYVENIMĄ NEŠĖ VALIA Mykolo Krupavičiaus (1885 - 1970) valstybinio darbo 70 mėtų sukakčiai PDF Spausdinti El. paštas
alt

Visu pločiu Krupavičiaus gyvenimas išsiskleidė nepriklausomybės metais. 1918 m. vasarą Seinų vyskupo A. Karoso jis buvo pasiųstas dirbti prie valstybės Tarybos. Įdomiai tai aprašyta pabaigoje jo "Atsiminimų" (p. 319 - 351). Dar plačiau jis pasireiškė demokratinių seimų laikais.

Steigiamojo seimo rinkimai 1920 m. balandyje nustebino ir užsienį, ir Lietuvą.

Užsienis stebėjosi labai gausiu dalyvavimu rinkimuose. Daugiau kaip 90% rinkikų. Reiškia, tauta politiškai subrendus.

Lietuva stebėjosi, kad Tautos Pažangos partija ir Žemdirbių sąjunga (vėlesnieji tautininkai), kuriems priklausė prez. Antanas Smetona ir dauguma ministrų, neišrinko į seimą nė vieno atstovo. Tokia nepopuliari buvo jų programa.

Prie valstybės vairo atėjo rinkimų laimėtojai: krikščionys demokratai ir valstiečiai liaudininkai. Jų ekonominės programos buvo maždaug vienodos, o ideologiniais  klausimais tikėjosi rasti modus vivendi (sugyvenimo būdą).

Seimo pirmininku, einančiu ir prezidento pareigas, tapo A. Stulginskis (k. d.), ministru pirmininku dr. Kazys Grinius (v. L), seimo daugumos vadu — Mykolas Krupavičius (k.d.).

Aktualiausias vidaus reikalas buvo žemės reforma. Žemė turi priklausyti tiems, kurie ją dirba. O Lietuvoje tada buvo daug dvarų, kurių savininkai lenkai buvo pabėgę į Lenkiją ir aktyviai rėmė Lenkijos kovą prieš Lietuvą — ir dėl unijos, ir dėl savo dvarų.

Krupavičius į žemės reformą žiūrėjo giliau nei Tautos Pažanga ir kai kurie to meto dvasininkai. Žemę Dievas davė visiems žmonėms, o jau žmonių reikalas ją pasidalinti. Jis buvo karščiausias reformos rėmėjas, o tą įstatymą priėmus, trejus metus buvo žemės ūkio ministras. Jo tikslas buvo aprūpinti žmogų darbininką. Žinomas buvo jo posakis, kad "artimiausias kelias į širdį per pilvą". Dvarų žemėms dalintis skirdavo du trečdalius turimų matininkų.

Į darbą seime žiūrėjo kaip į pareigą Lietuvai. Tolerantas kitiems, bet ištikimas sau. Ką skelbė, tuo ir gyveno.

Pasižymėjo iškalba. Balsas skardus, orientacija greita. Gyvenimo pažinimas didelis. Žodžių netrūko. Greta jo nebent Mykolą Sleževičių (v. 1.) būtų galima statyti — taip pat žymų valstybininką ir kalbėtoją. Tik Krupavičius juodaplaukis, o Sleževičius šviesiaplaukis. Linksmesni žmonės, prisiminę iš istorijos Radvilus, kartais Krupavičių pavadindavo Mykolu Juoduoju, o Sleževičių — Mykolu Ruduoju.

Atėjo 1926 metai. Rinkimus į III seimą gegužės pradžioje laimėjo valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratai, bet negavo daugumos. Koalicijon seimo daugumai sudaryti pasikvietė mažumų atstovus.

Taigi, prez. K. Griniaus trumpas, šešių mėnesių valdymas jau rėmėsi he lietuvių tautos dauguma, o mažumomis. Jų balsai seime nulėmė pasitikėjimą vyriausybei.

Tas lietuvių tautos pastūmimas į šalį ir buvo tikroji priežastis 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo, atidavusio valstybės vairą A. Smetonai, o šis jau rėmėsi jėga (kariuomene, policija, spaudos cenzūra).

1927 m. balandžio viduryje paleidus III-ąjį seimą ir nepaskelbus rinkimų į IV-ąjį, Krupavičius neteko savo veiklai arenos.

Nuo 1927 metų pradžios pradėtas leisti "Krikščionio Demokrato" žurnalas, redaguojamas Krupavičiaus, visuomenėje didesnio dėmesio nesusilaukė ir po metų buvo sustabdytas.

Pavasarininkų gimnazija suaugusiems Krupavičių, kaip buvusį mokytoją ir Voronežo gimnazijos kapelioną, buvo pasiūliusi savo direktorium, bet švietimo ministras netvirtino.

Atsirado spaudimo ir iš vyskupų, kad kunigai nevadovautų politinėms partijoms. Krupavičius atsistatydino iš krikščionių demokratų partijos pirmininkų, bet pasiliko centro komiteto nariu ir tapo generaliniu sekretorium. Tai vyskupas leido.

1928 m. gegužės 15 d. prezidento aktu buvo pakeista konstitucija. Prezidento teisės išplėstos. Seimo reikalu numatytas referendumas 10 metų laikotarpyje.

Tų metų rugpjūtyje "Ryto" redaktorius Eduardas Turauskas buvo ištremtas dviem savaitėm į Varnių koncentracijos stovyklą dėl vienintelio kronikoje nepagarbaus žodžio apie prezidentą.

Tai buvo signalas opozicijai nutildyti. Vengiant represijų, reikėjo persiorientuoti.

Netrukus po to, Krupavičius išvyko į Prancūziją. Įsirašė studentu į Lille universitetą. "Ryte" pradėjo rodytis jo "Laiškai iš Prancūzijos" apie prancūzų visuomeninį ir valstybinį gyvenimą.
Sekančiais metais, persikėles į Toulouse, darė tą patį.

1930 m. vasarą Mykolas Krupavičius grįžo į Lietuvą ir Vilkaviškio vyskupą pasiprašė jį skirti vikaru. Norėjo pradėti nuo pradžios, nes parapijoje nebuvo dirbęs.

Buvo paskirtas į Garliavą. Pasidėjo švarką, kaip seimų laikais dėvėjo, užsivilko sutaną.

Po metų perkeltas į Vilkaviškio kunigų seminariją. Pasak ano meto klieriko, su jais buvo draugiškesnis nei kiti dėstytojai, bet vaikščiodavo dažniausiai vienas; jautėsi vienišas.

Tai nesunku suprasti. Seminarijos gyvenimas uždaras. Krupavičius pasigedo žmonių, visuomenės.

1933 metais skiriamas klebonu į Veiverius, lyg ir bandymui. Kaip klebonas galės plačiau reikštis ir parapijoj, ir už jos ribų.

Po poros metų perkeliamas į Suvalkų Kalvariją klebonu ir dekanu.

Toks greitas avansavimas rodo, kad ir pastoracijoj Krupavičius buvo savo vietoj.

To meto Lietuvos valdžia moralinės Vatikano jėgos nevertino.

Konkordatu garantuotas, katalikiškasis teologijos - filosofijos fakultetas 1931 m. pavasarį sumažintas beveik per pusę.

Nuncijui Ričardui Bartoloni'ui grąžintas diplomatinis pasas. Perdavęs diplomatinio korpuso dekano pareigas Vokietijos pasiuntiniui Morath, jo lydimas, iš Kauno išvyko automobiliu.

Kunigams pradėta kelti bylas dėl pamokslų. Jie į teismus dažniausiai nestodavo, pareikšdami, kad dėl pamokslų atsako tik vyskupui. Bet teismai tų bylų nutraukti negalėjo, nes Vyr. Tribunolas išaiškino, kad pamokslai gali būti ir ne religinio turinio, ir todėl tas bylas turi spręsti teismai.

Tokia byla buvo iškelta ir kun. Mykolui Krupavičiui. Kaltinimas, matyt, buvo sunkesnis, nes byla buvo perduota tardytojui.

Gavęs šaukimą, Krupavičius pas tardytoją atvyko. Paprašė užrašyti, kad jis kaip kunigas dėl pamokslo atsakąs tik vyskupui, bet kaip lojalus Lietuvos pilietis paaiškinimą duosiąs.

Supažindintas su skundu, Krupavičius pareiškė, kad skundėjasvjo pamokslo nesuprato. Užrašė tik atskirus sakinius, kurie pamokslo kontekste turėjo visai kitą prasmę. Atpasakojo pamokslo turinį, tardytojas užrašė ir bylą pasiuntė prokuratūrai nutraukti. Tuo ir ji pasibaigė.

Mykolas Krupavičius nebuvo pogrindininkas. 1940 pavasarį, bolševikams okupavus Lietuvą, jis landė po valdžios įstaigas, rūpindamasis suimtaisiais. Rašė memorandumą.

Nelaimėjo nieko, o į save atkreipė dėmesį. Tik laiku įspėtas, 1941 m. pavasarį iš Kalvarijos dingo ir išvengė deportacijos.

Atsidūrė Druskininkuose. Bet Krupavičius ne toks, kad sėdėtų kur užsidaręs.

Tuo laiku viena Lietuvos gimnazija ten gastroliavo su "Lietuviškomis vestuvėmis". Publikoje buvo ir Krupavičius. Sutiko pažįstamą mokytoją. Pasisveikino. Bet abu instinktyviai pajuto, kad geriau bus nesikalbėti ir jie be žodžio atsiskyrė.

Kitą kartą Krupavičius užeina į užkandinę, pasiima stiklą alaus ir kampe prie stalo atsisėda. Kitam kampe buvo biliardas, prie kurio lošė keletas vyrų. Vienas rusas Krupavičium susidomėjo. "Kto etot takoj" (kas tas), kreipėsi į kitą lošėją lietuvį. Sis iš matymo Krupavičių pažinojo ir ramiausiai atsakė "Naverno kakoj jevrej iz Belorossii" (tikriausiai koks žydas iš Gudijos). Krupavičius buvo kelias dienas nesiskutęs, veidas pajuodęs. Tada tų žydų Druskininkuose pasirodydavo. "Eto možet byt" (tai gali būti) pasakė rusas ir nusiramino.

1941 metais, prasidėjus Vokietijos karui su Sovietais ir vokiečiams okupavus Lietuvą, vokiečių Gestapas rado NKVD paliktose bylose ir aną Krupavičiaus memorandumą. Įtarė jį palankumu bolševikams. O kai prie to prisidėjo trijų "senių" (K. Griniaus, J. Aleksos ir M. Krupavičiaus) memorandumas vokiečiams dėl daromų skriaudų Lietuvai, Grinius dėl senyvo amžiaus buvo ištremtas iš Kauno į tėviškę, o Aleksa su Krupavičium atsidūrė kalėjime ir vėliau buvo ištremti Vokietijon. Taip Krupavičius atsirado Regensburge.

1945 metais, karui pasibaigus, Vli-ko nariai, susirinkę VVūrzburge, Krupavičių išsirinko pirmininku. Bet sąlygų veikti nebuvo jokių. Po visas Vokietijos zonas nardė Sovietų agentai,
ieškojo "savo piliečių", siekė priverstinės repatriacijos.

Austrijoj buvo išduoti rusų antisovietiniai daliniai. Švedijoj išduoti baltų savisaugos daliniai. Vokietijoj perleistos Mecklenburgo ir Turingijos sritys.

Prezidentas Trumanas savo memuaruose rašo, kad 1945 - 46 metai buvo "babying the Soviets".

Padėtis pasikeitė tik 1947 metų pradžioje. Priverstinės repatriacijos mintis buvo atmesta. Likviduota UNRRA (United Nations Relief and Rehabilitation Administration). Įsteigta IRO (International Refugee Organization). Pradėta rūpintis pabėgėlių įkurdinimu kituose kraštuose.

Tada aktyviau pradėjo veikti ir Vli-kas.

1949 m. pradžioje Krupavičius lankėsi Jungtinėse Amerikos valstijose ir valdžios įstaigose, ir lietuvių kolonijose. Grįžęs Vokietijon, pavasarį lankė lietuvių stovyklas su pranešimais. Ta proga D. stovyklos ateitininkai sendraugiai jį pasikvietė nors trumpam, privačiam pokalbiui.

Krupavičius buvo nuoširdus ir atviras. Kritiškai vertino ir Vliką dėl nepabaigiamų derybų ir net kai kuriuos savo partijos žmones dėl nepakankamo idealizmo. Jie žiūrį daugiau savęs kaip Lietuvos. Apie save jis tada pasakė antraštėje parašytus žodžius. Jo būdas esąs "veikti iš peties", o tenka ne kartą sėdėti ir klausytis derybų dėl smulkmenų.

1955 metais, Vliką perkėlus į JAV, Krupavičius iš jo pasitraukė. Po to, kiek sveikata leido, dalyvavo spaudoje. Parašė atsiminimų iš nepriklausomybės laikų.

Rašė ir knygų. Iš jų išleista tik "Kunigas Dievo ir žmogaus tarnyboje" ir "Visuomeniniai klausimai". Kitą jo rašytinį palikimą nešasi laikas.

Tas pats su jo kalbomis seimuose. O kai kurios iš jų, ypač bendrais valstybiniais klausimais, pilnos lietuviško patriotizmo, labai tiktų mūsų aukštesnėms lituanistinėms mokykloms kaip stilistiniai iškalbos pavyzdžiai.

Krupavičius nesivaikė titulų. Žiūrėjo, kad būtų atliktas darbas. Būdamas ministru, buvo pasitraukęs ir iš krikščionių demokratų partijos pirmininko pareigų. Dėmesio centre buvo ministerija.

Tas pat pastoracijoj: vikaras — klebonas — dekanas. 1948 m. pabaigoje gavęs iš Romos garbingą prelatus domesticus titulą, praktiškai jo niekad nevartojo. Ir dabar, jau daug metų po jo mirties, jo kapo paminkle įrašyta pagal jo testamentą tik "kunigas...".

Vizija. Gal kada kun. Mykolo Krupavičiaus asmuo atkreips j save ir istorikų, ir rašytojų dėmesį — panašiai kaip po 100 metų kun. Antano Mackevičiaus asmuo atkreipė V. Mykolaičio - Putino dėmesį ir jis parašė "Sukilėlius".

Mackevičius ir Krupavičius — abu buvo dideli idealistai, tėvynei aukoję viską. Jų gyvenimo aplinkybės buvo skirtingos. Skirtinga ir veikla. Bet tebėra gyvas jų idealizmas, skatinantis ir dabar save visą aukoti tėvynei Lietuvai.

Tai jau tolima praeitis, bet didieji žmonės nemiršta.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai