Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŠALTENIO "LITUANIKA" — MITŲ GRUMTYNĖS PDF Spausdinti El. paštas
alt

Aukštai, aukštai Lietuvon skrenda 'Lituanika". Žemai, žemai, pačiame pažeminimo dugne, kenčia nacių okupuota Lietuva. "Lituanika" nukrenta ir vėl pakyla, miršta ir be pertraukos atgimsta, kol tik ją prisimena ir jos dvasia gyventi tebesistengia Dariaus ir Girėno tautiečiai.

Šį vaizdą, vieną iš daugelio, pažadina nauja Sauliaus Šaltenio pjesė "Lituanika", kurią autorius vadina "karo laiko vaikystės prisiminimais" Lietuvos provincijoje, dr. Žvirblio namuose. Tačiau pjesės sudėtinga perspektyva jau nebe vaiko, o dramaturgo, kuriuo tas vaikas užaugo.

Dr. Žvirblis mirė dar neužbaigęs pastatyti savo planuojamo "Lituanikos" vaidinimo. Pjesei prasidedant, jo projektą, improvizuodami ir nuolat pertraukdami, mėgina tęsti jo sūnus Vladas ir kiti provincijos miestuko gyventojai — gimnazijos direktoriai, gydytojai, dantistai. Jiems trukdo ir jų "Lituanikai" pakilti neleidžia ne tik karo meto ir okupacijos aplinkybės pavojai, cenzūra, bet ir jų pačių silpnybės, žmogiška menkystė. Vis nauji veikėjai perima Dariaus ir Girėno vaidmenis ir vis suklumpa, savaip išduoda transatlantinius didvyrius. Jie atkuria tikroviškus, beveik vadovėliškus Dariaus ir Girėno gyvenimų fragmentus. Iš jų netobulų lapų išgirstame Atlanto nugalėtojų testamentą.

Autoriaus požiūris į savo tautiečius — dvilypis. Nors jis pripažįsta, kad Lietuva iš aukšto, iš lėktuvo skrydžio graži, jo akysna nenustoja lindę "girti tautiečių snukiai, savas purvas, tamsumas, savi vagys, nedorėliai, kekšės, siurbėlės, lietuviški šnipeliai, o kito, žiūrėk, ne tik sąžinė, bet skvernas krauju aptaškytas..." Pjesę persunkia ironija apie lietuvių mažumą ir menkumą. Spurdėdami po totalitariniu batu, kai kurie tautiečiai pasiduoda pagundai išduot savo "mažą, silpną" tautą, pakeist kailį ir prisijungt prie "galybės". Toks yra suvokietėjęs kalbininkas Išganeit — Išganaitis (kurį autorius, atrodo, nupiešė nusižiūrėjęs į kalbininką Jurgį Gerulį). Šaltenis taikliai užčiuopia totalitarizmui atsiduodančiųjų galvoseną ir jų argumentus. "Argi blogai, kad (mano) Česlovas užsirašė vokiečiu?" — klausia Fogelienė. "Gal į partiją Česlovą priims... Daugiau saviem lietuviams galėsim padėt".

Pjesėje autentiškai nuskamba ir totalitarizmo žargonas. Nacis Kulbis tvirtina, jog "Mūsų pareiga pabrėžt tai, kas sujungia netekimo valandą, o ne skiria tautas". Iš 1939 metų rugpjūčio—rugsėjo mėnesių ataidi šie Išganaičio žodžiai: "Lenkija — Azijos provincija... Nesusipratimas, šlykštus valkties lopas ant žydros Europos akies".

Ir vis dėlto Šaltenis tebetiki į Darių ir Girėną. Kai kurie jo veikėjai, tie provinciniai menkystos, išlieka žmoniški ir savaip taurūs nežmoniškumo jūroje. Nacių suimtas gimnazijos direktorius Augulis istoriniais žodžiais pareiškia: "Garbė būti suimtam už . lietuvių tautą". Vladas Žvirblis, eilinis žmogelis, ant kurio pečių gula pagrindinė spektaklio apie Darių ir Girėną paruošimo našta, prisipažįsta, kad visą gyvenimą jis tik savimi rūpinosi. Tačiau didieji bandymai, užuot jį palaužę, suteikia jam neherojiško herojaus stotą. Kaip Darius ir Girėnas šventoje dangaus erdvėje, taip Žvirblių šeima varganoje žemėje simbolizuoja išliekančią Lietuvą. "Mes žvirbliai, mes maži, sunku mus prispausti", sako Albina. Žvirbliai išlieka gyvi ir po milžino batu.

Jokioje lietuviškoje pjesėje iki šiol taip jautriai ir subtiliai nebuvo paliesta Lietuvos žydų tragedija, kaip Šaltenio Lituanikoje. Vlado Žvirblio išgelbėta ir jo Birute pavadinta žydaitė — trapiai gražus nežemiškas charakteris — tampa jam gerumo ir stiprybės šaltiniu. Jaunasis Kantoro-vičius, eilėraščio apie Darių ir Girėną autorius, išlieka gyvas paslėptas krosnyje — rūsyje — konclagerių krosnys naikina, o ši pasakiška lietuviška krosnis išsaugo gyvybe. Birutė ir Kanto-rovičius ne svetimi pašaliečiai Lietuvos istorijos pakraštyje, bet su Lietuva suaugę asmenys, jos likimo dalis. Ta idėja virsta konkrečia autoriaus tekste — Kantorovičius prabyla kaip šventraščio Jobas, o į Birute Žvirblis kreipiasi biblijos parafraze: "Tegul mums rankos nudžiūsta, jei tave pa-rnirštumėm, Birute".

Šaltenio "Lituanika" įdomi ne tiktai savo idėjomis, teatrine poezija, bet ir mitine dimensija. Šioje pjesėje mitai ginčijasi ir kaujasi tarp saves.

Pjesės herojai Darius ir Girėnas, kaip ir mitų dievai bei herojai, yra aukštai. O jie gi paprasti žmogeliai, kurie stengiasi tų herojų žygį atkurti mėgėjinėje scenoje, bergždžiai mėgina pavirsti mitinėmis figūromis, gyvena žemai. Toji mitams būdinga vertikalioji ašis yra ir pjesės struktūros pagrindas. Kaip Ikaras, taip ir Darius ir Girėnas skrieja per toli, per aukštai, ir praranda savo gyvybes. Be paliovos pertraukiamas, nuolat sužlungantis mėgėjų spektaklis jo vaidintojams virsta Sizifo akmeniu. Nors Darius ir Girėnas miršta, jie, kaip dievai ir herojai, nuolatos prisikelia — lietuvių širdyse, svajonėse. Jų mitu virtęs žygis pakeičia visą tautą.

Sakralinis mitas pjesėje priešpastatomas nusakralintai, šventumą praradusiai nacių okupacijos siaubiamai žemei. Kai vienoje scenoje iš lakūno krūtinės išimta kulka nukrinta ant scenos: "užgęsta šviesa. Aukštai danguje — banga po bangos — kriokia lėktuvai! Gaudžia visas dangus lyg prieš pasaulio pabaigą, žemė nušvinta kraupia šviesa". Relikvijai, šventam daiktui, palietus nešventą žemę, įvyksta didysis pasikeitimas, "nuodėmės" atpirkimas.

Šis lietuviškasis Dariaus ir Girėno mitas bematant užmezga dialogą su germaniškuoju "Fausto" mitu. Pjesė prasideda okupacijos laiku, per vokiečių - lietuvių susiartinimo vakarą, provincijos mėgėjų vaidinamu "Fausto" spektakliu. "Fausto", sielos pardavimo motyvas nusidrieks per visą Šaltenio pjesę. Vladas Žvirblis, norėdamas išgelbėti jo slepiamos žydaitės gyvybę, kalbės: "dėl mylimos Birutės savo sielą ... mūsų brangią 'Lituaniką' velniui užstatyčiau".

Teigiamas Dariaus ir Girėno mito konfliktas susiduria su destruktyviuoju, ir patį germaniškąjį mitą iškraipiusiuoju nacizmo mitu. Suvokietėjusiam Išganaičiui "Lituanika" tėra "varganas lėktuvėlis", "nuodinga mitologinė tešla". Naciai Kulbis ir Foge-lienė įbruka savąjį groteskišką mėgėjinio vaidinimo apie Darių ir Girėną variantą. Atlanto nugalėtojai virsta nacių "kičo" figūromis — jų kosmetikos pagražinti veidai tampa panašūs į "didžiųjų vadų" nuotraukas. Jie guli apiberti Vokietijos gėlėmis, ir ant jų karstų driekiasi Reicho vėliava. "Dar atitinkamiau monologus, dialogus patvarkysim — aiškiau, paprasčiau, liaudiškiau", aiškina vokiečių "Skrajojančio Fronto Teatro" narys Mikutis, pamiršdamas "nacionalsocialistinį realizmą".

Drauge su mitu mėginama pakeisti ir istoriją. Išganaičiui Vilnius — vokiškas miestas. Kurįrodymai?Taijam nesvarbu — įrodymai, sako jis, žygiuoja paskui tankus: "Plieno vikšrai, deja, ir protėvių pageltusius kaulus išverčia... O iš paskos eina archeologai, etnografija, šimtai specialistų, ir jie įrodo tai, ką reikia".

Į šią mitų bei istorijos transformaciją įtraukiamas ir Čiurlionis, kurio paveikslas "Du milžinai" paverčiamas vergijos simboliu. Nacio Kulbio interpretacijoje tiedu milžinai su karūnom, laikantys spindinčią lietuvišką trobelę ant delnų, yra galingos imperijos. "Bet kieno saujoj? Kas tie milžinai?" — klausia Žvirblis. Kulbis atsako: "... Ir iš milžinų galima kažką pasiskolint. Vis šioks toks pasirinkimas".

Todėl kova už savo mitą ir istoriją yra kova už pačią tautos gyvybę. Pjesei prasidedant, jau miręs dr. Žvirblis, lietuvių sąžinė ir jų palikimo gynėjas, palieka gyviesiems savo testamentą, nepaisydamas jokių kliūčių ir pralaimėjimų statyti spektaklį apie "Lituaniką". Taip nacių pavergti lietuviai išsivaduos iš to amžinu atrodančio pavergimo ir paniekinimo ciklo. "Atbundam po tūkstančio metų... pragaras", sako vienas veikėjas. Dr. Žvirblio ir "Lituanikos" autoriaus atsakymas yra: vaidint "Lituaniką", be atvangos stengtis įkūnyt idealą, gyvybę teikiantį mitą.

Kai "Lituanika" įžengs į sceną, jos aktoriai vaidins saviveiklininkus, mėginančius suvaidinti Dariaus ir Girėno mitą. Žiūrovai matys vaidinimą vaidinime — tai, ką teatrologai vadina "politeatriškumu". Ir pjesės pabaigoje, jei režisierius vadovausis Šaltenio nurodymais, teigiamasis mitas triumfuos. "Lituanika" nušvis "lyg krintanti žvaigždė", spindės "kaip deimantas". Birutė melsis "Sveika, Lituanika". Auksu žvilgantys Darius ir Girėnas, prisijungę vamzdelius prie savo gyslų, mos Birutei — mums visiems — ir kvies mus "atsibust ir išeit į pasaulį be baimės ir jokio rūpesčio".

Šaltenio "Lituanika" yra viena įdomiausių pjesių Lietuvos pokario dramaturgijoje. Ji kupina teatro poezijos, kurios geras pavyzdys yra scenos nepaliekantis veterinarijos^ kursų karvės - gimdyvės modelis. Šis konkretus objektas pjesės bėgyje kinta ir tampa vis nauja, vis įdomesne metafora. Tą šventą karvę drasko naciai, 'jos pilve sapnuoja Birutė. Pabaigoje, "Lituanikai" triumfuojant, karvė visa nušvinta — heroiškas lakūnų žygis atperka jos išniekinimą.

"Lituanikoje" maivosi siaubas ir groteskas, daiktai turi savo gyvybę, buitinis paviršius atskleidžia metaforų audinį. Nors dabartiniame "Lituanikos" variante dar yra balasto — plepumo, nereikalingų veikėjų, akligatviuose pakimbančių pašalinių istorijėlių — pakeliui į sceną tekstas, be abejo, pasikeis ir patamprės.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai