| |
|
|
|
ANTANO GAILIUŠIO "SAVANORIO DUKTĖ" |
 |
 |
 |
Stebiuosi išeivijos kai kurių raštingų pensininkų ištverme. Ankstesniuose metuose neturėję laiko, o gal ir noro knygoms parašyti, žiūrėk, brandžios senatvės sąlygomis išsijuosę rašo ir spausdina veikalus. O tam gi reikia ne vien ištvermingumo, bet ir sugebėjimo. Sakykite, o kas iš mūsų intelektualių senjorų nesugeba rašyti romanų? Tikriausiai nė vienas neprisipažintų.
Taigi rašo žmonės. Neeikvoja brangaus laiko prie televizoriaus. Proto ir valios padedami, raštu išsako tai, kas per ilgą, neretai sunkų gyvenimą susitelkė patirties aruoduose. Rašo ir Antanas Gailiušis. Neseniai Aidų paprašytas parecenzuoti, perskaičiau jo intriguojančiai pavadintą romaną Savanorio duktė. Prisiminė A. Puškino romano pavadinimas Kapitono duktė. Pasirodo, kad ir Gailiušio savanoris yra pasiekęs kapitono laipsnį. Taip pat Antano Gailiušio rašyme, kaip ir Puškino, nėra bereikalingo puošnumo: pasikliaunama tikslia bendrine kalba. O tai jau didelis pliusas, kai pagalvoji apie mūsų profesionalių prozininkų per dailų žodingumą.
Knygos aplanke nurodoma, kad autorius "kilęs iš Panevėžio apskrities, Troškūnų valsčiaus. Gimnaziją baigė Ukmergėje, Vytauto Didžiojo Universitete baigė teise. Buvo Kretingos ir Plungės apylinkių teisėju. 1949 atvyko į JAV, gyvena Philadelphijoje, Pa." Darbavosi PLB valdyboje. Visuomeniniais ir teisiniais klausimais straipsnius rašė Lietuvoje ir JAV.
Prieš keletą metų esu trumpai aptaręs jo apsakymų rinkinį "Visaip atsitinka". Tada, berods, išlukštenau toje knygoje kelias linksmas situacijas. Tad ir dabartiniame lengvai skaitomame tekste tikėjausi surasti šiek tiek sąmojo, gaivių detalių, gyvų dialogų, nenuvalkiotos išminties perlų, įdomių charakterių, kompozicinio stangrumo... Trumpai tariant, troškau susidurti su dalykais, kurie prozos tekstą iškelia į grožinę plotmę.
Ir negaliu suprasti, kodėl per tuos visus knygos 380 puslapių nieko panašaus nesuradau. Taip ir išbluko mano sąmonėje A. Gailiušio romano pavadinimo giminystė su A. Puškino prozos šedevru.
Savanorio dukters įvykių panorama yra plati — nuo nepriklausomybės paskelbimo iki išeivių kūrimosi svetur. Neapeinamas ir Sibiras. Veikėjų galerija gausi. Gausius lakoniškus dialogus paįvairina istoriniai bei politiniai autoriaus samprotavimai. Tačiau šitame epiškame plote siaučia sausra: stinga meniškos gyvenimo skalsos. Visiems jau gerai žinoma ir dažno rašytojo liečiama tema — įvairių tautos pergyvenimų epopėja XX amžiuje — čia interpretuojama perdėm sausu, lėkštu būdu. Nedrįsčiau Antano Gailiušio pastangas vadinti literatūriniu kiču. Tai veikiau nuoširdžiai dorovingo patriotinio idealizmo apraiška. Joje tautinio charakterio lakavimas yra neišvengiamai būtinas.
Šiuolaikinė proza, besitąsanti su žmogaus nuopolio dvasinėmis problemomis, nevengia kandžios ironijos, absurdo, banalumo... Šios savybės įeina į žmonių santykiavimo turinį. Ypač kasdienis banalumas. Todėl džiaugiesi radęs A. Gailiušio tekste kažką tolygaus. Pavyzdžiui, iš karo sugrįžusį savanorį Umėną, kurio "krūtinę puošė du Vyties kryžiai", pažįstami klausinėja: "Įdomu, kaip likote gyvas, pone kapitone?" Jis, tarp kitko, įterpia ir tokį paaiškinimą: "Po atakos nejauti, ar esi gyvas, ar nušautas..."
Panašių nekalto banalumo prošvaisčių romane daugiau lyg ir nėra, jei šiai kategorijai nepriskirsime dažno dirbtinai skambančio dialogo. Net kelios meilės scenos apsieina be jausmingos semantikos.
Romane pagrindinis vaidmuo priklauso minimo Umėno dukrai Irenai — dorai, darbščiai, gabiai, patrauklios išvaizdos merginai. Ji gauna medicinos sesers diplomą. Pradeda dirbti kariškoje ligoninėje. Cia beslaugydama. įsimyli žavų husarų karininką Leoną Girontą. Duotas Gironto pažadas ją vesti ilgainiui išblėsta, jam bestudijuojant karo mokslus užsienyje. Girontas mat siekia karjeros viršūnių ir tariasi, kad Irena jam per prasta. Irena nepalūžta. Vokietijoje susipažįsta su Amerikos lietuviu daktaru Virbutu. Po jųdviejų santuokos fabulos gondola įplaukia į šviesius prakutusio luomo vandenis Amerikoje. Telieka džiaugtis sėkmingu gyvenimu, didėjančia šeima, vaikų vedybomis...
Optimistiškas prozininkas Antanas Gailiušis, kaip koks piršlys, pasistengė į paskutinę savo patriotinio epo dalį sutelkti įvairias lietuvių santuokas. Cia "hepiendingas" triumfuoja kur kas didesniu mastu nei Šekspyro komedijose. Pasaulyje išblaškytos Umėnų, Dromantų, Girontų, Stuokų atžalos — Praamžiaus kompiuterio ir Lietuvių bendruomenės stovyklų dėka — susiriša amžinos meilės saitais. Viskas vyksta pagal gyvybės pratęsimo principą — "iškilo vedybų klausimas — nė vienas nebuvo priešingas kurti šeimą". O tam duomenys puikiausi: visi gražūs aukštaūgiai, veržlūs, gabūs, išsimokslinę, su pasididžiavimo vertomis profesijomis. Advokatas Petras Girontas net tampa Quebecko Aukščiausio Teismo teisėju. Tuo tarpu Arvydas Girontas, Leono ir Neringos sūnus, susituokia su Irenos dukra Vaiva. Mat kokias išdaigas krečia likimas: vaikai nepaiso tėvų buvusių konfliktų.
Kaip bekritikuotum Savanorio dukters stilistinį mėgėjiškumą, vis dėlto reikia pasakyti: A. Gailiušis moka rašyti aiškia, paprasta bendrine kalba. Sakiniai trumpi, rišlūs. Pasakojimas veiksmingas. Nuolat pateikiamas istorinių įvykių fonas. Lituanistiką studijuojančiam išeivijos jaunimui praverstų šios knygos skaitymas.
Pasitaiko gramatikos klaidų: senai gyvena ( = seniai); kelius karininkus ( = kelis), baudė už Vyties nešiojimą ( = Vyčio), daktaratas ( = doktoratas), kiekinių skaitvardžių galininkas turi būti su galūne -is, o ne -ius (keturis, penkis). Priekaištauti dėl korektūros klaidų gausumo lyg ir netinka, žinant išeivijos knygų spaustuvininkų per dažną neapdairumą koregavimo darbe.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
