|
|
Parašė SIGITAS GEDA
|
L. Gutauskas: S. Gedos portretas
Iš "Vasaros giesmių" ciklo
II
Ir vėl kažkas sujudo dausose, ir kol gyvybė sunėrimus aikčioja - šarmoti plasta vandenys — dvasia kaip ūkas geriasi į daiktus,
pulsuodama mase alavine, erdvėm, pilkais pajūrio smėliais ir vandeniu, — ji apsemia mane, ir gaudžia jūra, panaši į vėją,
ir kiaukutus užliejantys aidai įgyja marių paslaptingos galios:
aukštų ledynų skiauteres vartai, kriauklėj snieguotoj gulinčią mergelę, pasaulį visą, jau seniai sukurtą šermukšnį baltą vasaros absurdą,
dangau, atsispindėjęs smiltyse, ant paukščio plunksnų žydinti dvasia . . . kad būčiau dar labiau tave pajautęs! . . .
alksninis sniegas — mano kraujas . . . išseko balsas ir atvėso, lūpos, kaukėto kūno suskamba moliuskas . . .
X
Ankstyvą rytmetį, kai varputis pažadins, skambėdamas saulėgrąžų ūksmėj siauruoliais lapais, apynėtos žalgos, išaušus dienai, dar labiau pasmėls
aukšti takai, pilni sapnų šviesos, rugiai išstybę, avys (nes vestalės išplaukusios negrįžo, — Acheronas . . .), žiūrės lakštingalų, kur užsimiršę suokia, avių karalius, aš jau būsiu seno diemedžio svaja, laukiniai plaučiai avižuolės, dagio mirtis, laukų žyduolio .
auksaplaukę m a t e r f r u g um ant skiauterės atsineša gaidys: raudonos augalinės formos . . .
graži, kuoduota erelio moteris, žydra, slapti bespalviai suokalbiai dangaus, į paskutinį teismą
nuogalės drovios suneša žuvis ir plauko: šviesos kaštonas, žemuogių vaikai, erškėčių krūtys, su paukščiais miega jų mažytės šlaunys, pirmoji eina didelė žuvis su sapno kamuoliu . . .
šviesus paparčių sniegas — aptemęs — laiko žemę ugniabalsis Niekas . . .
Iš "Rudens giesmių" ciklo
IX
Toliau manęs nebelydėjo niekas . . . Ūksmėti, tamsūs vėrėsi kalnai, žioravo jie atošvaistom ugninėm . . .
Plačiųjų marių tamsūs vandenai . . . Nakties tyloj gražiai lapojus žliogė, nutilo žiogas — varpota daina . . . Džiaugiausi andai, o dabar pajuodus aukštų tarpeklių kliokianti burna . . . Išaižytom užuolandom ledinėm, tamsiojoj jūrų įlankoj, ratu, baltam smėly suspindo lyg variniai — grobai. . .
Graži esi, kai mėlynu sklautu eini, virš žemės išsigaubus, dvasia, o jie mus lydi, visad mumyse jie šviečia, pažaliavę
jūrų kloniai . . . Ar dar yra, kas netelpa žmogaus šešėly, sieloj?
O kaulai, sidabrinių jūrų išplauti. . . Tai mūsų sapno pilkos mėnesienos . . . Ką reiškia? . . . Ką jos ženklina Didžiojoj Pilnaty? . .
* Stačios akys medinių dievukų — Ar ne mano, Ne tavo akys?
Kaip arti jūs, Protėviai mano!
Iš kurio šimtmečio pėdus Drasko vėjas nuo stogo?
Pėdos, pėdos. Pėdos ir pėdos — Žmonės Ir jų dievai Sustojo.
Tokios varnos, Varnėnai Juk buvo Ir penktam, ir dvyliktam amžiuj. Senis rudžiui sukalė būdą, Rudžio balsas rudas ir amžinas.
Kaip arti jūs, Protėviai mano!
Ganė karves Ir kinkė arklius, Kiek vaikų Ir žirnių pasėjo.
Gerkit. Melskitės. Melskitės. Gerkit — Į mane kaip į žemę suėję.
|
|
|
|