Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TRISDESIMTTRECIOJO JAV PREZIDENTO VIETA ISTORIJOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Juozas B. Laučka   
1972 gruodžio 26 miręs Harry S. Trumanas, trisdešimttrečiasis JAV prezidentas, dar per arti istorijos kryžminių įvykių sąvartos, kad būtų galima be jokios abejonės teigti, kokia vieta jam atiteks ne tik JAV, bet ir viso pasaulio istorijoje. Ar jis bus laikomas beveik nekritikuotinu, kaip pirmasis šalies prezidentas Wa-shingtonas? O gal bus laikomas antruoju A. Lincolnu, gydžiusiu karo išvarginto krašto žaizdas ir kvietusiu visus gyventojus vienybėn? Ar bus jis gretinamas šalia Th. Roosevelto, kuris darė sprendimus didžių krašto išbandymų akivaizdoje? Gal bus bandoma jį lyginti su W. Wilsonu, kuris piršo Amerikai Tautų Sąjungą kaip tarptautinį užtikrinimą prieš visus karus ateityje? O gal Trumano vidaus politika bus siejama su F. D. Roosevelto pastangomis sukurti šalyje naują erą (New Deal), kuriai Trumanas parinko kitą vardą — teisingą erą (Fair Deal)?

Žodžiu, klausimų ir lyginimų gali būti gausybė. Manau, daug naujos šviesos pažers Trumano prezidentavimo metų dokumentai ir asmeniniai užrašai bei laiškai, kuriuos jis savo testamentu paliko valstybei, bet kurie dar ne visi yra prieinami visuomenei.

Visa ta medžiaga, paties velionio kruopščiai surūšiuota ir sutelkta jo vardo bibliotekoje, Independence, Mo., padės istorikams ir politikams išlukštenti gal dar daugeli šiandien nežinomų aplinkybių ir priežasčių, kodėl Trumanas padarė vienokius, o ne kitokius sprendimus.
Harry S. Trumanas gimė 1884 gegužės 8 mažame Lamar miestelyje, Missourio valstybėje. Iš ten jo tėvai, kai Harry buvo dar vaikas, išsikėlė į Independence miestą, kuriame Trumanas gyveno iki pat mirties. Jo tėvai — smulkūs, ūkininkai. Baigęs vidurinę mokyklą labai gerai, Trumanas buvo rekomenduotas į West Point karo mokyklą, tačiau ten jo nepriėmė dėl silpnų akių. Labai dėl to apsivylęs, o gal ir dėl medžiaginių sąlygų, Trumanas iš pradžių gyveno Kansas City mieste, dirbdamas į-vairius darbus. Vėliau grįžo į Independence, į tėviškę, ūkininkauti. Anot jo motinos, Harry buvęs puikus artojas — jis išvarydavęs tiesiausią vagą kukurūzų laukuose.

Amerikai atsidūrus I pasauliniame kare, Trumanas buvo mobilizuotas drauge su Missourio valstybės nacionalinės gvardijos artilerijos daliniu, kuriam jis priklausė. 1917 m. jo baterija buvo išsiųsta į Prancūziją, kur jai teko paragauti karo ugnies. Trumano vadovauta artilerijos baterija pasižymėjo kautynėse su vokiečiais didžia drąsa. Tada jis buvo leitenantas, o tarnybą baigė kaip kapitonas. Grįžęs namo iš Prancūzijos, 1919 birželio 28 Trumanas vedė vaikystės dienų mylimąją — Bess VVallace, su kuria išgyveno 53 metus. Šeimyninis jų gyvenimas buvo labai laimingas. Abu buvo kuklūs, o ypač Trumanienė, kuri visada vengė bet kokių prašmatnumų. Juodu susilaukė dukters Margaretos, kuri yra ištekėjusi už Clifton Daniel, vieno iš "New York Times" redaktorių.

Grįžęs iš karinės tarnybos, Trumanas mėgino verstis prekyba — su vienu savo draugu buvo įsigijęs vyriškų drabužių krautuvę. Tačiau prekyba nesisekė — abu partneriai su savo krautuvėle brido ir brido į skolas. Per dvejus metus Trumanas įsiskolino per 20,000 dolerių, tačiau jis neužvedė teisme bankrutavimo bylos, kurios keliu galėjo išvengti skolų išmokėjimų, nes neturėjo jokio turto. Jis pasirinko tiesų kelią, "sąžiningojo Harrio" kelią — per kelerius metus išmokėjo visą skolą, atsiteisdamas iki paskutinio cento visiems skolininkams. Po to Trumano akys nukrypo į politinį gyvenimą. Kansas City mieste tais laikais politikoje pirmavo "bosas", "Tom" Pendergas-tas, kuriam Trumanas patiko. Iš pradžių Pendergastas parūpino Truma-nui plentų prižiūrėtojo darbą. Iš čia įkopė j apskrities teisėjus. Nors nebuvo studijavęs teisės ir iš viso nelankęs universiteto, Trumanas 1922 m. buvo išrinktas Jacksono apskrities teisėju, bet už dviejų metų jam nepavyko atsilaikyti rinkimuose. Bet nenusiminė. 1926 metais jis buvo perrinktas teisėjo pareigoms, kurias ėjo iki 1934 m. 1923 - 25 m. vakarais lankė teisių fakulteto paskaitas, norėdamas būti naudingesnių teisėjo pareigose. Iš tikrųjų, apskrities teisėjo poste Trumanas turėjo administracines, o ne teismines pareigas. Politiniam "bosui" Pendergastui Trumanas buvo priimtinas keliais atžvilgiais — buvo kilęs iš ūkininkų, taigi ne "miesčionis politikas", buvęs karo veteranas, baptistas ir nuo jaunystės dienų masonas. Pabuvęs teismo administratorium, Trumanas pasiskundė Pendergastui, kad jam būtų laikas gauti aukštesnio atlyginimo darbą. Tačiau Pendergastas neturėjęs laisvų vietų, kurios būtų geriau atlyginamos. Jis pasiūlė Trumanui bandyti savo laimę rinkimuose į senatorius. Trumanas sutiko kandidatuoti — 1934 m. buvo išrinktas JAV senatorium.

Pirmosios kadencijos šešerių metų -būvyje Trumanas senate niekuo ypatingu nepasižymėjo. Tačiau buvo stropus įvykių stebėtojas, daug skaitąs, su viskuo išsamiai susipažindamas. Su savo sumanymais pradėjo rodytis gana vėlai. Iš karto tačiau pasirodė nepriklausomas, labai sąžiningas. Savo politinio rėmėjo Pender-gasto jis nepamiršo, bet ir jam netarnavo. 1940 m. kai F. D. Roose-veltas kandidatavo trečiai kadencijai, Trumanas buvo perrinktas senatorium labai nežymia balsų persvara.

1941 - 44 m. laikotarpyje Trumanas senate rodė įvairios iniciatyvos, ypač gilindamasis j karo pramonės užsakymų nevykusius atlikimus, kurie kraštui duodavo didžiulius nuostolius. Jo vardu įsteigtas senato tyrinėjimų komitetas išaiškino nuostolingus užsakymus — apie tai rašė laikraščiai tavo pirmuose puslapiuose. Ir staiga -riiatoriaus Trumano vardas pasidarė plačiai žinomas.
1944 m. vasarą demokratų partijai reikėjo susirasti viceprezidentinj kandidatą, kurs būtų priimtinas prezidentui Rooseveltui ir nominacinio išvažiavimo atstovų daugumai. Labiausiai minimi vardai buvo tuometinis viceprezidentas Henry VVallace, buvęs aukščiausio teismo teisėjas, šalies resursų mobilizacijos vadovas James Byrnes ir aukščiausio teismo teisėjas VVilliam Douglas. VVallace buvo greit eliminuotas, nes jis sietas su per griežtu kairiuoju partijos sparnu. Douglas pats nebuvo linkęs kandidatuoti, o dėl Byrnes kandidatūros reikšta grynai politinių nuogąstavimų, kad jis gali būti nepriimtinas katalikams — ankstyvos jaunystės dienose Byrnes iš katalikų perėjo į protestantus. Tada iškilo Trumano kandidatūra, kuriai tvirtai pritarė profesinės sąjungos. Pats Trumanas buvojau paruošęs nominacinę kalbą, piršusią James Byrnes. Nulėmęs telefoninis Roosevelto žodis partijos pirmininkui Hannemanui, Trumanui girdint, kad Trumanas turi sutikti būti viceprezidentiniu kandidatu, jeigu jis nori gera partijai ir kraštui. Anot Trumano dukters atsiminimų, Trumanas nenorėjęs būti viceprezidentiniu kandidatu, nes artimiesiems buvo žinoma, kad Rooseveltas neilgai gyvens, todėl renkamasis viceprezidentas iš tikrųjų turėjo būti sekančiu prezidentu. O Trumanas nelaikęs savęs tinkamu prezidento pareigoms.
Trumano baimė nebuvo be pagrindo. Viceprezidento pareigose jis išbuvo tik 83 dienas. 1945 balandžio 12, Rooseveltui staiga mirus, Harry S. Trumanas buvo prisaikdintas tris-dešimttrečiuoju JAV prezidentu. Tas pareigas jis prisiėmė didžiai nusižeminęs. Pirmuosius atėjusius jį pasveikinti, Trumanas prašė pasimelsti už jį, nes jis esąs labai reikalingas maldų. Vėliau sakė, kad, jo nuomone, Amerikoje buvo mažiausiai milijonas žmonių, tinkamesnių prezidento pareigoms, negu jis, tačiau jis pasiryžo kritusios pareigos nevengti ir atlikti ją, kiek tik jo jėgos leis.
Buvo ko sąžiningam ir kukliam Trumanui baimintis. Per tas 83 vicepre-zidentavimo dienas Trumanas nebuvo prezidento painformuotas nei apie užsienio, nei apie vidaus svarbiausias politines problemas. Nežinojo jis tada nei apie gaminamos atominės bombos projektą, nei apie sudėtingus susitarimus Jaltoje.

Visų pirma Trumanas paprašė visus ministrų kabineto narius pasilikti savo pareigose. Už 13 dienų jis pats dalyvavo San Francisco mieste steigiamajame Jungtinių Tautų akte, tuo parodydamas savo apsisprendimą tęsti savo pranokėjo vyriausybės paruoštus planus naujai pasaulinei organizacijai kurti, kuri turėjo būti tobulesnė už Wilsono pirštąją Tautų Sąjungą. Gegužės 8 d., savo 61-jį gimtadienį, Trumanas jau galėjo pranešti apie visišką nacių Vokietijos sužlugimą. Po to — kelionė į Potsdamą, į konferenciją su Anglijos ir Sovietų Sąjungos vadovais, tartis dėl Vokietijos pokario ir išlaisvintų kraštų ateities. Būdamas Potsdame, Trumanas painformavo Staliną apie pasigamintą atominę bombą. Tačiau Stalinas neparodęs ypatingo susidomėjimo, tik palinkėjęs panaudoti tai prieš japonus...

Iš paskelbtų Trumano memuarų ryškiai matyti, kaip tvirtai jis laikėsi Stalino reikalavimų akivaizdoje, nors ir varžomas dažnai pakartotų prisiminimų, kad "dėl viso to jau susitarta Jaltoje". Trumanui tvirta atspara Potsdamo posėdžiuose buvo James Byrnes, tada jau buvęs valstybės sekretoriaus pareigose. Potsdame Trumanas priešinosi įvairioms griežtoms reparacijoms, pastoviam Vokietijos sienų nustatymui prieš taikos konferenciją, satelitinių valstybių besąlyginiam pripažinimui. Grįždamas namo, sustojo Anglijos pakraštyje susitikti su britų karalium Jurgiu. Iš Trumano memuarų matyti, kad jam nebuvo sunku užmegzti artimus bendradarbiavimo ryšius su karo meto britų premjerą Churchillį pakeitusiu Clemente Atlee.

Trumanui būnant Potsdame, su britais buvo susitarta Amerikos, Britanijos ir Kinijos vardu paskelbti Japonijai paskutinį ultimatumą pasiduoti. Apie ultimatumą turinį buvo pranešta ir Sovietų sąjungai, nors ir nelaukta jos prisidėjimo: tada Maskva oficialiai laikėsi neutralumo Japonijos atžvilgiu, nors slapta buvo pasižadėjusi paskelbti japonams karą, trims mėnesiams praėjus po nacių žlugimo. Grįžęs namo iš Potsdamo konferencijos, Trumanas padarė lemiamą sprendimą panaudoti atominę bombą prieš Japoniją. Taip galutinai nuspręsta, kai Japonija paskelbė atmetanti trijų sąjungininkų ultimatumą ir tęsianti karą. Trumanas vėliau sakėsi nė Įdek neapgailestavęs savo sprendimo dėl bombos panaudojimo, nes tai buvę būtina išgelbėti keliems milijonams gyvybių, amerikiečių ir japonų, jeigu būtų reikėję tęsti karą įprastiniu būdu. Pirmoji atominė bomba numesta Hirosimoje rugpiūčio 5, o antroji — Nagasakyje rugpiūčio 9. Sekančią dieną, rugpiūčio 10. Japonija pasiūlė kapituliuoti. Beje, Sovietų Sąjunga paskelbė Japonijai karą rugpiūčio 9. Japonijos besąlyginis pasidavimas įvyko rugpiūčio 14.

Japonijai pasidavus, netrukus pradėjo dažniau ryškėti didesni sunkumai santykiuose su Sovietų Sąjunga.
Nors karas pasibaigė abiejuose frontuose — Vakaruose ir Tolimuosiuose Rytuose, tačiau buvę sąjungininkai negalėjo rasti bendros kalbos visa eile svarbių klausimų. Sovietų Sąjunga ne tik nesitraukė iš Rytų Europos kraštų, bet ir laikė įkėlusi koją Irane. 1946 sausio 5 Trumanas parašė stiprų memorandumą valstybės sekretoriui James Byrnes, pasisakydamas už griežtą laikyseną Sovietų Sąjungos reiškiamų pretenzijų atžvilgiu. Tame rašte jis ypač griežtai pasisakė prieš Maskvos karių pasilikimą Irane. "Tam nėra jokio pateisinimo, — rašė Trumanas. — Tai lygiai tokia pat Rusijos programa, kaip Latvijoje, Estijoje ir Lietuvoje. Tai taip pat tokia pat vienašališka elgsena, kaip Rusija laikosi Lenkijoje. Potsdame mes susidūrėme su įvykdytais faktais ir buvome aplinkybių beveik priversti sutikti su Rusijos okupacija Rytų Lenkijos ir Lenkijos okupacija tos Vokietijos dalies, kuri yra į rytus nuo Oderio . . . Rusai supranta tik vienintelę kalbą: 'Kiek jūs turit divizijų?' ... Aš nemanau, kad galime daryti daugiau kompromisų. Man įkyrėjo nuolaidžiauti Sovietams". Tokių tvirtų Trumano pareiškimų po to pasirodė labai daug. Bet ne vien pareiškimais pasitenkinta. Imtasi veiksmų. 1946 m. gale ir 19-17 m. pradžioje Graikija ir Turkija pradėjo justi komunistų agresijos pavojų. Anglijai atsisakius duoti ekonominę ir karinę paramą toms dviem valstybėms, kurios iki tol buvo laikomos esančios britų "įtakos srityje", Trumanas 1947 kovo mėnesį paskelbė naują politiką — aktyviai pagelbėti tiems kraštams, kurie ryžtasi gintis nuo komunistų agresijos kėslų. Tai buvo Trumano doktrina.

Po trijų mėnesių Trumanas žengė dar toliau su aktyvia ekonomine pagalba pokario Europai atsikurti. Tai buvo Marshallo planas, gimęs po tuometinio valstybės sekretoriaus, generolo George C. Marshall, kalbos Harvardo universitete, 1947 birželio mėnesį. Toje kalboje gen. Marshallas pasisakė už ekonominę pagalbą Europai atsikurti. Įvairūs dabar skelbiami užrašai teigia, kad toji programa iš tikrųjų buvo sumanyta paties Trumano, tačiau jis norėjo ją pavadinti Marshallo planu, nes manęs, kad respublikonų kontroliuojamas kongresas nebūtų jo priėmęs, jei jis būtų siejamas su Trumano vardu.
Europos atkūrimo ekonominė programa buvo priimta 1948 balandžio mėnesį. Marshallo planu galėjo pasinaudoti visi Europos kraštai, tačiau komunistų valdomos šalys nedrįso juo pasinaudoti. Bandė Čekoslovakija, bet Praha tuojau nusvilo pirštus, Maskvai griežtai pasakius "niet". Per pirmus trejus Marshallo plano metus Amerika Europos ekonominiam atstatymui davė daugiau kaip 12 milijardų dolerių. Beje, Marshallas buvo vienas patikimiausių Trumano bendradarbių. Valstybės sekretoriaus pareigose jis pakeitė James Byrnes, kai Trumanas apsisprendė, kad Byrnes pradėjęs per savarankiškai elgtis, nepakankamai prezidentą informuoti. Ilgametė draugystė išblėso, Trumanui smarkiai įspėjus Byrnes, kad tas visiškai neinformavęs jį apie Maskvos konferencijos eigą 1945 m. gale. 1946 m. generolas Marshallas buvo Trumano pasiuntinys Kinijoje, vykdė specialią misiją — sutaikyti Čiangkaišeko vyriausybę ir jos šalininkus su Mao komunistais. Toji misija visiškai nepavyko, nors abi ginčo pusės buvo pažadėjusios sudaryti tautinės vienybės valdžią. Trumanas ypatingai pasitikėjo Marshallu. 1951 m. rudenį, tebeinant Korėjos karui, Trumanas buvo paskyręs jį gynybos ministru.

1948 m. vasarą susidarė nauja akistata su Sovietų Sąjunga. Maskvai pasikėsinus išstumti savo tris buvusius sąjungininkus (JAV, Angliją ir Prancūziją) iš Vakarų Berlyno. Birželio mėnesį Sovietai visiškai užblokavo susisiekimą su Vakarų Berlynu. Trumanas tvirtai reagavo į blokadą, įsakydamas lėktuvais pristatyti izoliuotos miesto dalies gyventojams maistą, kurą ir kitus būtinus reikmenis. Kieta Trumano laikysena vėl laimėjo — po kelių mėnesių Maskva atšaukė savo blokadą (1949 gegužės 12).

Tų pačių metų vasarą Trumanui teko susidurti su vidaus politine "blokada", kai daugelis demokratų partijos įžymių vadų, ypatingai veiklių didžiųjų miestų partiniuose užkulisiuose ir liberaliųjų intelektualų sluoksniuose, norėjo užblokuoti jo nominaciją prezidentiniams rinkimams. Tarp tokių opozicininkų pirmose eilėse buvo ir James Roose-veltas, velionio prezidento vyriausias sūnus. Vis jie teigė, kad Trumanas negalės laimėti rinkimų, todėl demokratams reikią pasirinkti laimintį kandidatą. Tarp tokių pageidautinų kandidatų dažnai minėtas generolas D. Eisenhovveris. Tačiau Trumanas, prieš ketverius metus bijojęs prezidentūros naštos, šį kartą kietai ir be jokios abejonės pasiryžo laimėti savo partijos nominavimą prezidentiniu kandidatu. Suvažiavime prieš jį aštriai išėjo kelių pietinių valstybių delegacijos ypač todėl, kad Trumanas pritarė suvažiavimo priimtai rinkiminei programai, kurioje buvo pasisakyta už pilietinių teisių lygybę visiems krašto gyventojams, taigi ir negrams. Trumanas buvo pirmasis prezidentas, įsakęs panaikinti rasinę segregaciją ginkluotose pajėgose. Prieš jį ėjo ir nušalinto prekybos ministro, buvusio viceprezidento, H. Wallace šalininkai, kurie tada įsteigė pažangiųjų partiją ir jos prezidentiniu kandidatu išrinko H. Vv'allace. Tuo tarpu respublikonai turėjo tikrų vilčių laimėti rinkimus su savo prezidentiniu kandidatu, Nevv Yorko gubernatorium Th. Devvey. Dauguma politinių komentatorių ir viešosios nuomonės tyrinėtojų pranašavo Tru-maną pralaimėsiant. Tačiau Trumanas buvo kitokios nuomonės. Jis tikėjo, kad jis geriau pažįsta krašto nuotaikas ir balsuotojų psichologiją. Jis išvystė nepaprastai gyvą rinkiminę kampaniją, keliaudamas traukiniu skersai ir išilgai visą kraštą, sustodamas įvairiausiose vietovėse ir pasakydamas kasdien po keliolika trumpų kalbų. Trumanas nepagailėjo ir aštresnių išsireiškimų, duodamas "peklos" respublikonams, vadindamas JAV 80-jį kongresą "nieko neveikusiu kongresu". Kalbėdamas žemės ūkio srityse, Trumanas sakydavo: "kiekvienas ūkininkas, kuris balsuos už respublikonus, turėtų patikrinti savo protinę sveikatą" . . .
Rinkimų rezultatai daug ką nustebino, bet tik ne Trumaną. Balsų skaičiavimo naktį, kai plaukė pranešimai iš visų krašto vietų, Trumanas praleido ne prie radijo ir ne rinkiminės kampanijos būstinėje, bet — miegodamas. Atsikėlęs rytą turėjo skanaus juoko, kai "Chicago Tribūne" skelbė Devvey laimėjus, o aiškiu laimėtoju buvo Trumanas. Sį kartą prezidento pareigos jam atiteko jo paties noru ir pastangomis. Galutiniai elektorių kolegijos balsų duomenys buvo tokie: už Trumaną — 303; Devvey — 189 ir už South Carolina gubernatorių Thurmond— 39. Pažangiųjų vardu kandidatavęs H. VVallace surinko vieną milijoną balsų, bet elektorių kolegijoje jam neteko nė vieno balso.

Antrosios kadencijos metais Trumanui teko padaryti keletą labai svarbių sprendimų, tarp jų — nutarimas įsteigti Šiaurės Atlanto Sutarties Organizaciją (NATO santarvę) ir pasipriešinti komunistų agresijai Pietų Korėjoje. 1950 birželio 25 Šiaurės Korėjos komunistams įsiveržus į Pietų Korėją, Trumanas tuojau apsisprendė už Jungtinių Tautų tiesioginę paramą užpultajam kraštui. Jo prašymu sukviesta J. T. Saugumo Taryba, Sovietų Sąjungos atstovui nedalyvaujant, vienu balsu nusprendė duoti kolektyvinę paramą Pietų Korėjai. Komunistų agresiją Korėjoje Trumanas laikė tiesioginiu iššūkiu Jungtinėms Tautoms. Atskirai prašydamas kongresą teikti paramą užpultiesiems, Trumanas sakė, kad "mūsų namai, mūsų tauta, visa tai, kuo mes tikime, yra dideliame pavojuje — pavojuje, kurį sudarė Sovietų Sąjungos valdovai".

Kadangi pokario metais Amerika buvo žymiai nusiginklavusi, dabar teko beveik iš naujo sutelkti krašto karinius resursus, nes reikėjo siųsti savo dalinius ir jiems aprūpinti būtinus reikmenis į Tolimuosius Rytus.

Sovietų Sąjungai visiškai nesiskaitant su Jaltos ir Potsdamo susitarimais, kuriuose kalbėta apie išlaisvintu kraštų teisę patiems laisvai pasirinkti savo valdymosi santvarką, Trumanas ėmėsi žygių sukurti Atlanto santarvę, kuri būtų skydas apsaugoti vakarų Europai nuo agresijos iš Rytu. Naujosios santarvės ginkluotųjų pajėgų vyriausiu vadu jis pasirinko generolą D. Eisenhovverį, kuris tuo metu buvo išėjęs dimisijon ir buvo Kolumbijos universiteto prezidentu. Naujosioms pareigoms Eisenhovveris buvo paskirtas 1940 gruodžio 19, tačiau jas pradėjo eiti kitų metų balandžio mėnesį.

JAV prezidentas H. S. Truman priima ALTos delegaciją 1948.K. 16 (iš kairės pirmininkas L. Šimutis, M. Vaidyla, LRKSA atstovas J. Grigalius, SLA atstovas P. Dargis ir dr. P. Grigaitis)

Nemaža triukšmo Trumanas susilaukė, kai 1951 balandžio 11 atleido generolą Douglas MacArthurą iš Jungtinių Valstybių ir Jungtinių Tautu pajėgų Tolimuosiuose Rytuose vyliausio vado pareigų. Kadangi Mac-Arthuras buvo vienas populiariausių pasaulinio karo vadų, Trumanui negalėjo būti lengva atleisti jį iš karinės vadovybės pareigų. Generolas norėjo panaudoti kare prieš Šiaurės Korėjos ir Kinijos komunistų pajėgas tokias priemones, prieš kurias pasisakė prezidentas Trumanas, o už vis labiausiai sąjungininkai, ypač Anglija. Prezidentą rėmė jungtinio štabo viršininkai, kurie sutiko su tradicine Amerikos samprata, kad negali būti »:kios abejonės dėl divilinės valdžios pirmumo. Trumanas atleido Mac-
Arthurą, nesuteikdamas jam nė progos atsisveikinti su savo kariais. Grįžęs namo, MacArthuras buvo sutiktas didžiausiomis ovacijomis didžiųjų miestų priėmimuose, o Kongresas pakvietė jį pasakyti kalbą savo jungtiniame posėdyje. Tačiau visas triukšmas greit subliūško. Trumanas vėliau aiškino, kad jam nebuvo sunku atleisti MacArthurą, nes jis turėjęs taip padaryti, kad būtų išlaikytas krašto civilinės valdžios primatas. Tiesa, ginčas dėl Korėjos karo vedimo nėra pasibaigęs ir šiandien. Trumanas teigė, kad bombardavimas Kinijos tada galėjo įžiebti trečiąjį pasaulinį karą. MacArthuro strategijos šalininkai sakė ir tebesako kitaip.

Vidaus politikoje Trumanui silpniau sekėsi. Nedaug žymesnių programų kongrese jis pravedė. Padarė gerą pradžią pilietinių teisių lygybės srityje. Rūpinosi socialinių reikalų tobulesniu tvarkymu, darbininkų atlyginimo minimumo pakėlimu, jėgainių tinklo praplėtimu. Nepavyko jam pravesti sveikatos ap-draudos įstatymo. 1952 m. jis galėjo kandidatuoti trečiai kadencijai, nors naujas konstitucijos papildymas draudė trečią kadenciją, tačiau tai negaliojo Trumano atveju, kadangi tas papildymas priimtas jam būnant prezidentu. Trumanas norėjo pagerbti seną Amerikos prezidentinę dviejų kadencijų tradiciją, kurią tik F. D. Rooseveltas buvo sulaužęs. Tačiau jam rūpėjo, kad jo įpėdiniu būtų demokratas. Jo akys nukrypo į II-linojaus gubernatorių Adlai Stevensoną, kuris iš pradžių negalėjo ilgai apsispręsti, ar kandidatuoti. Trumanui labai nepatiko Stevensono svyravimas, tačiau rinkimuose jį tvirtai rėmė. Balsuotojai buvo kitokios nuomonės — 34-tuoju JAV prezidentu jie išrinko generolą Dvvight Eisenhovverį, kuris anksčiau nebuvo susijęs su jokia partija.

Trumanas atsisveikino su Vašingtonu 1953 sausio 20, iškeliaudamas į savo namus Independence mieste, kur jis su savo žmona Bess išgyveno iki pat mirties. Tik retkarčiais užkliūdavo Vašingtone. Bet ir būdamas pensininku nesitraukė iš aktyvios politikos lauko. 1960 m. jis priešinosi John F. Kennedy nomi-navimui partijos prezidentiniu kandidatu, piršdamas nominacinio suvažiavimo atstovams pagalvoti apie buvusį Nevv Yorko gubernatorių Har-rimaną, senatorių Symingtoną, senatorių Johnsoną, bet tik ne Kennedy. Tačiau 1960 m. demokratų suvažiavimas nepaklausė nei Trumano. nei F. D. Roosevelto našlės Eleonoros, kuri demokratams piršo vėl Steven-soną. Rinkimams pasibaigus, Trumanas buvo atsilankęs į Baltuosius Rūmus pas Kennedy.

Trumanas labai nemėgo R. M. Ni-xono, labiausiai dėl to, kad tas vienoje rinkiminėje kalboje pasakė, jog Trumanas, Achesonas ir Marshallas išdavę demokratijos idealus. Aišku, aštresni žodžiai buvo paimti iš viso konteksto, tačiau Trumanas to ilgai nepamiršo. Pakviestas Vašingtone į spaudos klubo pobūvį, Trumanas kartą buvo atsisakęs atvykti vien tik todėl, kad jam nereiktų sėdėti prie to paties stalo su Nixonu. Bet toji sena žaizda gal buvo visiškai užgydyta, kai Nixonas, tapęs prezidentu, nuvyko pas Trumaną į Independence miestą, padarė jam vizitą ir perdavė pianiną, kuriuo Trumanas skambindavo Baltuosiuose Rūmuose, būdamas prezidentu.

Lietuvos atžvilgiu Trumanas tęsė prezidento Roosevelto pradėtą politiką — nepripažinti Sovietų Sąjungos jėga įvykdyto prievartinio Lietuvos, Latvijos ir Estijos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą. Baltuosiuose Rūmuose yra priėmęs Amerikos Lietuvių Tarybos delegaciją, kuriai pakartojo vyriausybės nusistatymą ir toliau nepripažinti prievartinio Lietuvos inkorporavimo. 1949 m. Amerikos Lietuvių Kongresui New Yorke Trumanas buvo atsiuntęs šiltą sveikinimą, pakartodamas savo ir savo vyriausybės norą, kad Lietuva ir jos kaimynės Latvija ir Estija atgautų laisvą ir nepriklausomą gyvenimą.
Juozas B. Laučka



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai