Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ANT KIENO MALŪNO VANDUO PILAMAS? PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Al.   
Apžvelgiant 1972 metus, teko konstatuoti: "Yra spaudos, kuri, atrodo, tam tik leidžiama, kad numeris iš numerio aistrintų skaitytojus ... ir tuo būdu savos 'vienybės' vardan beatodairiškai skaldytų išeivinę bendruomenę" (Aidai, 1973 nr. 1, p. 28- 29).
Kad buvo pagrindo tokiam konstatavimui, liudija ir beveik tuo pačiu metu (1.31) paskelbtas Lietuvių Žurnalistų Sąjungos pareiškimas. Kadangi spauda yra "didelė jėga, galinti ir jungti, ir skaldyti", tame pareiškime rašoma: "Mes norime, kad vienybės dvasia jungtų visus lietuvius į bendrą kovą prieš Lietuvos okupantą, o ne prieš brolį lietuvį, nantį laisvėj ar už geležinės uždangos". Konkrečiai šis pareiškimas buvo protestas prieš LŽS pirmininko kun. J. Vaišnio, S.J., šmeižimą. "Jeigu tie šmeižėjai būtų atidavę lietuvybei bent dalį tos duoklės, kurią yra atidavęs J. Vaišnys, S.J., tai mes galėtume tik džiaugtis. LŽS centro valdyba prašė visų redaktorių "griežtai atsiriboti nuo tokių straipsnių skelbimo, nes jie tik pila vandenį ant okupanto malūno".

Gražu, kad LŽS centro valdyba užstojo savo pirmininką. Betgi kun. J. Vaišnys nebuvo pirmasis taip užsipultas. Greičiau kiekvienas, besiimąs kultūrinio ar visuomeninio lietuviško darbo, save pasmerkia viešam niekinimui, ir būtent net daugiau mūsų pačių, negu okupanto spaudoj. Daug pavyzdžių reikėtų cituoti, kur ne tik niekam nė galvon neatėjo pareikšti protestą, bet dar buvo gardžiuojamasi žurnalistiniu talentu taip šmaikščiai žmogų "sudoroti".

Kadangi mūsų spaudą prirašo žurnalistai, tai, rodos, jų sąjungos pareiškimas neturėjo likti tik tyruose šaukiančio balsas. Deja, ir vėl randi, kad iš tikro daugiau vietos skiriama kovai ne prieš okupantą, o prieš Lietuvių Bendruomenę. Kadangi pastaroji parodė itin daug veiklios iniciatyvos, tai ir niekinami vienas po kito jos veikėjai. Keli pavyzdžiai tik iš "Naujienų" kovo numerių. JAV LB tarybos pirmininku Barzdu-kas "įpiršo" V. Kamantą, kad "būtų tęsiamas dar Lietuvoje pradėtas ardomasis darbas" (III.19). LB sudarytos Visuomeninių reikalų tarybos pirmininkas — tai "politiniu savo netaktu pagarsėjęs Gečas" (III.6); vėliau, sužinojus tikslią pavardę, rašyta: "jis davė toną arogantiškai JAV bendruomenės politikai" (III.31). LB centro valdybos veikli narė A. Mačiulaitytė - Zerr buvo komplimentuojama: "į Washingtoną gana dažnai užvažiuoja ponia Zerra ir papiausto kongreso atstovams virtų raguolių" (III.13).

LB ryšininkas prie Valstybės departamento A. Gureckas susilaukė vedamojo tokia antrašte: "Naujas 'išminčius' Washingtone" (III.13), visur straipsny kabutėse ji tituluojant "išminčiumi" ar "diplo-tu", be to, insinuuojant atlyginimą (be reikalo Gureckui du metus mokėjo algą"). Pagaliau pašaipai susilaukti nereikia būti nė LB veikėju: kabutėse "filosofo" titulą K. K. Girnius gavo vien už tai, kad parašė straipsnį jaunimo klausimu: nors jis nė neužsiminė pionierių stovyklos, bet vis vien iškomentuotas lyg jos gynėju (III.2).

Kai savo laiku dr. H. Brazaitis atsisakė nuo tolimesnių diskusijų su "Naujienomis", vedamasis aiškino, kad "Naujienos" vartoja "aiškų ir lengvą stilių" (1970.V.20). Deja, toks nuolatinis veikiančiųjų žmonių niekinimas yra daugiau negu tik "stiliaus" dalykas. Noromis nenoromis reikia grįžti į LŽS įspėjimą, kad tokie straipsniai "tik pila vandenį ant okupanto malūno", nes piudo lietuvius su tokiu įniršiu, kad okupantui tereikia džiaugtis. Al.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai