Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Atsisveikinant su Jonu Aisčiu PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Antanas Vaičiulaitis   
Birželio tryliktą dieną, trečiadienį, pakirstas ilgos ir sunkios ligos, George Washington universiteto ligoninėje savo kelionę žemėje baigė poetas Jonas Aistis.

Nelyginant koks senovės karys, jis gynėsi ligi paskutinių savo jėgų. Prieš paguldomas dabar į ligoninę, jis dar vakar dieną dirbo Kongreso knygyne. Domėjosi pasauliu ir triūsinėjo aplink namus. Gegužės devynioliktą atvyko į pamaldas Šiluvos koplyčioje, kai sūnus Margiris davė ateitininkų įžodį. Po šių pamaldų, o rytojaus dieną kitur dalyvavo viešnagėje. Buvo tai lyg jo atsisveikinimas su šio miesto lietuviais, su draugais, kurie jam taip daug reiškė jo būties vieškeliuose. Antroj viešnagėje, pasitraukęs nuošaliai į kitą kambarį, Jonas Aistis sau į juostelę nusirašinėjo iš plokštelių senovines lietuvių dainas, atėjusias iš Lietuvos.

Pati aštriausia krizė ligoninėje jį ištiko savaitė prieš mirtį, taip pat trečiadienį. Poetas blaškėsi be sąmonės, žiauriai iškankintas. Vaidenos, kad bet kurią minutę nutruks gyvybės siūlas.
Rytojaus dieną, vis dar didžiai silpnas, jisai trupinėlį atsigavo. Kai valandžiukei atsimerkdavo akys, jose lyg žybteldavo kibirkštis, tarsi būtų žmogų pažinęs. Bet tuojau pat jos vėl užsitraukdavo miegu.
Buvo tai ketvirtadienis.

"Stebuklas įvyko!" — kalbėjo namiškiai penktadienį: — Jonas vėl kalba ir valgo.
Taip atkutęs, nors vis didžiai silpnas, jis buvo ligi paskutinės savo dienos aname S-5230 ligoninės kambaryje. Dar pora dienų prieš mirtį

Šnektelėjo apie literatūrą, savo nuomonę pasakė apie bičiulio Jurgio Jankaus "Pušį". Truputį juokavo. Nuostabu, kartais ir didžiausius savo skausmus jis gebėjo atpasakoti su kažkokia linksmumo gyslele.
Savo dalią jis vienok žinojo. Svečiuose nusi-rašinėdamas dainas į juostelę, jis prisipažino: po antros operacijos pernai rudenį jis buvo iš giminės gydytojo išsiklausinėjęs, kad su tokia liga žmogus patveria dar apie šešis mėnesius. Sukdamas senovines lietuvių melodijas, jisai, ant pirštų paskaičiavęs, guodėsi: — "Žiūrėk, jau eina aštuntas mėnuo". O su savo chirurgu McCune rudenį lygosi dėl ateities. "Palauk, aš tau duosiu vėl septynis metus", esą pažadėjęs gydytojas. Mat, nuo pirmos vėžio operacijos buvo jau prabėgę septyni metai.

Pernai rudenį išėjus iš ligoninės, skausmai betgi neatstojo. Sugriebdavo ir naktimis. Teko vaistais vaduotis.
O iš pernykščių atostogų, praleistų su sūnumi gražiajame Kennebunkporte prie marių krašto, jis grįžo nuskaidrėjęs, atsigavęs, nors liga jau buvo atkritus. Džiaugėsi savo poezijos vakaru anose gražiose Maino vietose, Atlanto vandenyno pakrantėse. Iš tokių savo poezijos skaitymų Jonas grįždavo tartum atsigaivinęs: dar kartą buvo regėjęs, kaip brangus ir savas žmonėms jo lyrikos žodis. Vėl svajojo apie atgaivą šią vasarą Kennebunkporte, pranciškonų sodyboje.

Skausmų remiamas, jis neseniai prasitarė: "Ar tai pavadinsi gyvenimu . . ." Panašių žodžių tu rasi ir ankstesnėse jo eilėse, kai užguldavo sielos gėla. Nūn gėla buvo nugalėtoja: nėra ginklo prieš ją.
Jonas Aistis betgi sąžiningai, kantriai, metodiškai ir atkakliai laikėsi gyvenimo vagos, kol jėgos nešė. Už visiems mums taip gerai žinomojo lyrikos posmų ilgesingo graudžio glūdėjo kažkas kieta ir valinga. Taigi, triūsė jis, galėtum tarti, ligi paskutinio savo žingsnio. Rudenį ligoninėje, sėdėdamas ant lovos krašto, pasižiūrėdamas pro langą, pro kurį tematei kitas ligoninės sienas, jis rašė į popieros lakštą — savo mintis ir ilgesius, kai tu jau žiūri į amžinybės veidą. Yra spaudoje jo eilėraštis su data iš anų ligoninės dienų.

Pergalvojo savo pareigą bei palikimą. "Vaikai paaugo, šį tą parašiau . . .", kalbėjo jis lėtai pernai rudenį, lyg išsakydamas, kas jam labiausiai ant širdies gulė ir kas sudaro jo darbų vainiką. Taigi, Jono Aisčio rūpesčiai, kai jis stovėjo prie savo būties slenksčio, buvo šeima, kūryba — ir liga. Turėjo mintys skristi į tėviškės dienas, į Rumšiškių laukus, ten palikusią giminę, ir į tą peizažą, kurį taip tyrai jis prišaukė savo poezijos knygose.
Nors jau labai silpnas, Švento Antano rytmetį Jonas Aistis buvo kaip ir kelios dienos anksčiau. Pavalgė, šnekučiavosi kiek. Bet apie vidudienį pasunkėjo kvėpavimas. Greitai perbėgo žinia: Jonas mirė . . .

Taip nutrūko nuostabi lietuvių lyrikos versmė.
Birželio šešioliktą ilga nuvinguriavo automobilių virtinė paskui Jono Aisčio karstą iš jo parapijos bažnyčios į naujas Prisikėlimo kapines, kur jau miegti keli lietuviai. Tartum kokį karaliūną būtų lydėję į amžinos ramybės vietą. Graudulingai skambėjo "Angelas Dievo", beriant, su gintarais maišytą, žemę iš Lietuvos į poeto kapą ir numetant į duobę iš vainikų nuskintas- gėles, kad jos amžiais gulėtų ten su juo. Tylios aplinkui niūksojo senovinės girios, kurios nūn savo giesmes šlamės poeto vienatvei.
". . Ar, lyg vargonai, gaudė girios", grįžo jo "Pastoralės" žodžiai.

Atidavę poetą žemei ir amžinybei, skirstėmės savo keliais, o vistiek jausdami jo artybę ir giesmę. Kiti užsukome į namus, kur jis ilgesnius metus gyveno, triūsė, rašė, grūmėsi su liga.

Prieš trobą, prie laiptų, skaisti žydėjo rožė, jo paties ranka sodinta.

Kieme jau išsikerojo gluosnis, kurį jis pasodino, anomis dienomis nusilaužęs šakelę.

Tirštomis kekėmis sviro vyšnios iš andai jc įdiegto medelio.

Ir galvoji:

Jono Aisčio poezija — kaip anas gluosnis. Nu: "Gegutėlės", pirmo spausdinto eilėraščio, ji išsikerojo į didelį medį, kuris tvirtai įsišaknijo tautoje ir aukštai iškėlė savo vingrias šakas.

Sodri ir gaivi ji, kaip tos nusvirusios vyšnių kekės poeto sode.
Kerinti ji savo švelniame grožyje, kaip tos Jono Aisčio rožės žydėjimas.

Taip mes ir vėl pasiliekame su poetu:

"Ten išgirs upokšnius ir šilus skardenant,
Šimtą meilės žodžių ir tylius kapus".

Antanas Vaičiulaitis


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai