Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KOMUNIZMAS 125 METŲ PERSPEKTYVOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A.P.S.   
Iš šios perspektyvos komunizmą vertina žymus jugoslavų revoliucionierius, marksizmo teoretikas Milo van Djilas, pernai paskelbęs trejetą straipsnių New-York Times laikrašty. Progą tam davė komunistų manifesto paskelbimo sukaktis. 1847 m. Londone vykusiame komunistų kongrese buvo priimtas ir 1848 vasario mėn. paskelbtas Komunistų Partijos Manifestas — programinis atsišaukimas, virtęs komunistinių sąjūdžių gairėmis ateinantiems laikams. Straipsnio mintys įdomios ir aktualios.

Kritiškai apžvelgdamas komunizmo augimą iki jo galutinio laimėjimo Sovietų Sąjungoje, Milo van Djilas sustoja ties trimis, jo nuomone, sv arbesniais punktais. Visų pirma, autorius atkreipia dėmesį į komunizmo teoretikų ir darbininkų sąjūdžių santykius. Komunistinės idėjos neatsirado dirbančiųjų klasėje, bet buvo sukurtos teoretikų ir politinių sąjūdžių šalia jos. Marksas ir Leninas labai gerai suprato, kad komunizmo teorijos ir darbo sąjūdžiai nėra tas pat. Tačiau jie manė, kad revoliucija ir būsimoji naujoji visuomenė pajėgs suderinti teorines komunistų pažiūras su dirbančiųjų klasės interesais.

Markso, Lenino ir kitų komunistų pažiūra, joks sąjūdis, joks darbininkų grupės veiklumas negali būti laikomas nei revoliuciniu, nei socialistiniu, jei jis nesirems komunizmo teorijomis ir nesems sau įkvėpimo iš jų idėjų. Toks sąjūdis iš viso nėra dirbančiosios klasės sąjūdis. Dėl tokio savo nusistatymo komunistai, nežiūrint jų geriausių intencijų, tegali žiūrėti į dirbančiųjų klasę ir jų interesus bei darbo sąlygas tik ryšium su revoliucija, o po įsigalėjimo — ryšium su valdžia. Komunistų ideologija veikė darbininkus stipriau ar silpniau, žiūrint laiko ir aplinkybių, bet niekados su jais visiškai nesutapo. Juo komunistų valdymas stiprėjo, juo krašto pramonė žengė pirmyn, tuo didesnis ir sunkiau išlyginamas darėsi atotrūkis tarp ideologijos ir dirbančiųjų. Šito atotrūkio priežasties reikia ieškoti pačioje komunistinėj ideologijoje. Markso manymu, proletariatui istorijos buvo skirta sunaikinti kapitalizmą ir sukurti naują, tobulą, beklasę visuomenę. Bet dirbančiųjų aspiracijos ir gyvenimas, kaip ir kiekvienos kitos visuomeninės grupės, plėtojosi visai skirtinga kryptimi, net priešinga tai istorinei misijai, kurią ideologai ir revoliucionieriai buvo skyrę darbininkams.

O vis dėlto Markso teorijos apie esamos visuomeninės santvarkos sugriovimą ir naujos beklasės visuomenės kūrimą M. Djilas nelinkęs laikyti fantastiška ar paviršutiniška. Markso laikais ypač Anglijoje, kur jis praleido nemaža laiko ir atidžiai studijavo visuomeninę santvarką, klasinis pasiskirstymas buvo visai ryškus. Tai buvo mokslinės technologijos, buržuaziios klestelimo ir klasių aštrių susidūrimų laikotarpis. Vienur kitur sukildavo išnaudojamų ir beteisių darbininkų būriai. Bet ten pat formavosi ir įvairiausios filantro-pistų ir reformatorių draugijos, skelbiančios doktrinas apie lygybę ir absoliutinę laisvę. Marksas aiškiai matė ir suprato pramonės pažadintą visuomeninę transformaciją ir svarbiausią jos žmogiškąjį veiksnį — darbininką, kurio rolė gamyboje darė jį galingą ir organizuotą, pajėgiantį kovoti dėl savo teisių. Istorija parodė, kad Marksas šiuo atveju buvo teisus. Europos pramonės plėtojimasis parodė Markso analizės vertę. XIX a. gale ir XX a. pradžioj komunistų ideologija ir darbininkų sąjūdžiai suartėjo kaip niekad prieš tai ir niekad po to. Tačiau Marksas klydo, pranašaudamas vis didėjantį darbininkų skurdą pramoniniuose kraštuose ir iš čia kylantį proletarinės revoliucijos būtinumą. Revoliucija iš tikrųjų įvyko tuose kraštuose, kurie nepajėgė sukurti jokios pramonės, pirma žiauriai nesunaikinę esamos tvarkos. Dirbančiųjų klasė tuose kraštuose buvo per silpna. Revoliucija buvo įvykdyta profesinių revoliucionierių, padedamų nuskurusios ir prispaustos valstiečių minios. Dėl to ši revoliucija yra proletarų revoliucija tik ideologiškai, bet ne visuomeniniu atžvilgiu. Leninas, negalėdamas remtis dirbančiųjų klase dėl jos silpnumo ir ideologinio nesusipratimo, sukūrė savotišką avangardą — ideologinę partiją, kuri virto jam priemone revoliucijai vykdyti ir valdžiai paimti į savo rankas. Tai padaryti nepavyko Marksui liberalinėje ir pramoninėje Europoje. Dirbančiųjų klasė priėmė naują revoliucinį autoritetą ir santvarką, nes tai užtikrino jai būtiniausią pragyvenimo minimumą. Bet tai nepanaikino partinės ideologijos ir dirbančiųjų interesų skirtingumo. Tiesa, Leninas rėmė ir stiprino darbininkų klasę Sovietų Sąjungos ribose, bet jis labai greitai suprato, kad masė negali tiesiogiai dalyvauti valdyme, ir rėmėsi partija, vykdžiusia revoliuciją. Kad komunistai ir dirbančiųjų klasė sunkiai suderina savo interesus, matyti ne vien revoliucijos metu, bet ir laimėjus: komunistai puola nekomunistinius, socialistinius sąjūdžius kaip priešus, tuo būdu atsiskirdami nuo dirbančiųjų ir statydami save aukščiau už juos.

Toliau analizuodamas, M. Djilas pastebi darbininko nuasmeninimą. Komunistai tikėjosi, kad, virtę valdančia partija, pajėgs suartėti su darbininkais. Pagal jų teoriją valdžia yra tik laikinis organas, reikalingas kovai su konspiracija ir priešų intervencija. Ji darosi nereikalinga socialistinėje, beklasėj tobuloje visuomenėje. Bet atrodo, kad komunistai bus patys apsigavę: jų idealai ir pranašystės, tikrovėje realizuojami, virsta jų pačių kontradikcija. Dirbančiųjų klasė ir komunistai ima tolti vieni nuo kitų ir svetimėja, ypač, kai partija susikuria savo privilegijuotą elitą, jo veiklą pateisindama kaip revoliucijos tęstinumą, o iš tikrųjų norėdama išlaikyti savo rankose valdžią. Revoliuciniai organai, kuriuose anksčiau buvo aiškiai girdimas darbininkų balsas, lieka tokie pat tik savo išviršine forma. Jie nebėra renkami, ir jų veiklą tiesiogiai kontroliuoja partija. Vis dėlto partijos valymai mažiau paliečia darbininkus, nei kitas grupes, nes šie komunizmui reikalingi kovoje su priešais. Biurokratija nustumia darbininkus nuo politikos ir paverčia juos beveide darbo jėga. Nutrūksta ryšiai tarp individo ir bendruomenės. Darbininkas lieka tik darbininkas, bet ne darbo klasės narys, jei klasę mes suprasime kaip žmonių grupę, ne vien tik atliekančią tam tikrą rolę gamyboje, bet turinčią savo interesus bei aspiracijas ir teisę juos reikšti. Visi darbininko interesai komunistinėje santvarkoje išsemiami ir išreiškiami partijos rezoliucijomis, nes klasinis sąmoningumas sutapatinamas su ideologija, o klasinė autonomija su partijos viršūnių veikla. Reikia tačiau pažymėti, kad nė vienas Rytų Europos kraštas dar nepajėgia suprasti specialių darbo klasės interesų ir reikalo darbininkų organizacijoms turėti autonomiją.

Tokiomis sąlygomis profesinėms sąjungoms tenka užimti tikrai nepavydėtiną poziciją. Nekomunistai stebėtojai dažnai kelia klausimą, kam tos sąjungos iš viso yra reikalingos. Lenino laikais dėl to buvo aštrių ginčų partijos viduje, tačiau laimėjo Lenino pažiūra, kad profesinės sąjungos reikalingos, kaip komunizmo mokykla. Bet jos neišsivystė ta kryptimi. Iš tikrųjų profesinės sąjungos yra įpareigojamos rūpintis gamybos padidinimu ir šiandien jų parazitinės biurokratijos yra tuščios ir absurdiškos. Tai ypač ryšku Jugoslavijoje, kur bandoma išlaisvinti ekonomiją iš ideologijos ir sukurti rinkos ekonomiją.

Komunizmas dėl savo pobūdžio ir metodų verčia labai abejoti, ar tai yra darbininkų sąjūdis, nors tam tikrose aplinkybėse komunistai ir sugeba suartėti su kraštutinėmis kovingomis darbininkų grupėmis.
Komunizmo krizė, vis labiau ryškėjanti, neišvengiamai turės keisti darbininkų rolę ir padėtį visuomenėje, ir tie pasikeitimai jau pastebimi. Naują dirbančiųjų padėtį ypač parodo pats krizės pobūdis, mažiau darbininkų sukilimai ar spontaniški nepasitenkinimų pareiškimai: jie dažniausiai yra nukreipti prieš išnaudojimą, bet ne prieš dogmatinio valdančios komunistų partijos biurokratizmo monopolį. Bet komunistinės biurokratijos krizė yra nepereinamo pobūdžio, nes tai yra ideologijos krizė, parodanti ją išsisėmusią, idėjiškai skurdžią, virtusią rutina. Ta krizė. M. Djilo nuomone, bus prasidėjusi tada, kai Leninas uždraudė formuoti atskiras grupes pačios partijos viduje ir ėmė specialiai išskirti politiškai uolius partijos narius. Ideologinė stagnacija galutinai pirmykštį kūrybingumą pakeitė Stalino laikais, kr.: buvo sukurta privilegijuota, viską monopolizavusi partinė biurokratija su aiškiai nustatytomis ideologinėmis normomis. Komunizmas stiprėjo ir plėtėsi, galingos Sovietų valstybės remiamas, bet viduje silpnėjo moraliai ir intelektualiai. Kad ideologinė krizė nemažėja, parodo faktas, kad pasaulinis komunistų sąjūdis skyla į tautines frakcijas, sukuriamas biurokratinis nacionalizmas. Šitame procese Sovietų Sąjunga ir Kinija, kaip didžiosios galybės, yra ypač svarbios. Tendencijos, kurias pastebime Sovietuose, būtų galima charakterizuoti kaip biurokratinis imperializmas, o Kinijoje — revoliucinis biurokratizmas.

Ideologinė krizė yra taip pat ir ideologinės ekonomijos krizė, dogmatinio nuosavybės traktavimo bei gėrybių paskirstymo krizė. Pagaliau tai yra krizė dėl neišvengiamos konkurencijos su kapitalistiniu pasauliu.
Visi šie veiksniai keičia visuomenes komunistų valdomuose kraštuose, kur jos darosi labai panašios į ankstesnių epochų porevoliucines visuomenes. Galima pastebėti diferenciaciją, susikuria savotiška vidurinė klasė, taip pat ir darbininkų luome. Dabartinės socialistinės visuomenės pamažu virsta vartotojų visuon mis, ir tai yra darbininko naudai. Ir nors darbininkas negali būti patenkintas biurokratiniu gėrybių paskirstymu, jam nėra reikalo griauti esamą tvarką. Tereikia pašalinti biurokratų monopolį, kad galėtų turėti teisę į savo gaminius. Tai yra dalis visuotinio proceso, kuris kapitalistų kraštuose yra labiau pažengęs.
Technologinė revoliucija teikia darbininkui galimybę gyventi aukštesniu standartu ir pakelti savo visuomeninę padėtį. Tiktai ideologų dogmos vaizauojasi darbininką visuomet revoliucingai nusiteikusį. Aplamai kalbant, nei socializmas, nei kapitalizmas nepradės proletarų revoliucijos. Bet laikyti tai dirbančiųjų klasės ir rolės sumažėjimu gali t:k revoliucijos fanatikai, — pabrėžia M. Djilas.

Juo gilesnė naujosios klasės krizė socialistinėse valstybėse, juo labiau auga dirbančiųjų klasės jėga. Mokslas ir žinojimas, pasiruošimas savo specialybei šių dienų darbininką sulygina su profesionalu ir jo gyvenimo
standartas darosi toks pat, kaip ir vidurinės klasės. Modernioji produkcija ir mokslas užtikrina jam ne tik geresnį pragyvenimą, bet ir didesnę laisvę. Šita besikeičianti visuomenė visiškai nėra panaši į tą, apie kurią svajojo Marksas, bet ar jo būsimosios visuomenės vizija nevirsta tikrove, kai matome nykstant skirtumą tarp intelektualinio ir fizinio darbo ir kai darbo vergas pamažu virsta visiškai
laisvu žmogumi. A.P.S.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai