Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
"KAD NIEKAS MANĘS NEPASTEBĖTŲ" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS MACEINA   
Prof. Juozo Brazaičio 70 metų amžiaus sukaktis

1
Juozas Brazaitis yra dažnai ėmęsis apibūdinti nevieną mūsų tautos asmenybę: Donelaitį, Eretą. Jakštą, Maironį, Šalkauskį, Vaižgantą,1 nekalbant jau apie literatūrinių apibūdinimų gausą jo knygoje "Lietuvių rašytojai" (Kaunas 1938). Bet Stai, atėjo metas būti apibūdintam ir jam pačiam: 70 metų amžius (1903 - 73) yra laikas, kada senatvė, tariant privačiais paties Brazaičio žodžiais, išmoko žmogų "gyvenimo reiškinius priimti objektyviau'' ir juos "stebėti net su tam tikra simpatija" (1973.VI.13). Tai tinka ne tik sukaktuvininkui, bet ir tiem, kurie su juo susiję: ir jie žiūri į nueitą jo kelią objektyviau bei simpatiš-kiau, mėgindami išvynioti šio kelio vingius kitų akims. — Tik kaip prie šio uždavinio prieiti?
Savo metu Brazaitis yra pasakęs apie Vaižgantą: "Jis neniekino nė vienos srities . . . Juk ar svarbu, kuriomis priemonėmis žmogaus siela pasireiškia: žodžiu, spaudiniu, granitu, drobe".2 Tuomet dar nė nenujausdamas, Brazaitis šiais žodžiais nubrėžė ir savo paties veiklos plotą — neniekinti jokios srities, leisti sielai pasireikšti įvairiais būdais: Brazaitis gimnazijos mokytojas ir universiteto profesorius, šeimos tėvas ir valstybės ministras, pogrindininkas tėvynėje ir laisvinimo veikėjas tremtyje, žurnalistas ir mokslininkas, laikraščio darbininkas ir politinės - rezistencinės grupės pirmininkas. "Visur, kur tik jis galėjo pozityviai gaivinti kitų sielas, jam buvo kūryba" (t. p.) — tai Brazaičio žodžiai Vaižgantui. Tačiau ar jie netinka ir pačiam Brazaičiui?

Visa tai betgi ir apsunkina jo asmenybės bei veiklos apmatų ataudimą. "Kurioj srityje yra jo tikrasis talentas?" — klausė Brazaitis, rašydamas apie Vaižgantą. Ta pačia teise ir to paties klausiame šiandien ir mes, rašydami apie Brazaitį. Bet kaip Vaižgantas kratėsi "kūrėjo vardo viena siauresniąja prasme" (t. p.), taip lygiai kratosi ir Brazaitis būti suvedamas į vieną kurią išsikerojusios jo veiklos sritį. Palygindamas save su kitais, tebekuriančiais ir tebežydinčiais, jis sakosi sau skyręs "menkesnę dalį" — "parodyti kitiems naujus kūrėjus ir jų žiedus" (1971.VI. 13 laiškas).

Tai būtų lyg ir šauklio vaidmuo, kuriam Brazaitis yra likęs ištikimas ligi pat šios dienos. Su šia jo savistaba galėtume visiškai sutikti. Tik ir vėl tas pats klausimas: kokiu keliu eidami, galėtume šį jo vaidmenį apibūdinti?

Man atrodo, kad ieškomą kelią yra parodęs pats Brazaitis savais kitų asmenybių apibūdinimais. Šiuo atžvilgiu ypač pamokantis yra jo straipsnis "Stasys Šalkauskis lietuvių tautinės misijos raidoje" (1971). Atidžiau jį skaitydami, pastebime jame dvi Brazaičio apibūdinimų savybes: 1. aprašomos asmenybės vidinį jungimą su josios laiku ir 2. šios asmenybės pavertimą prasmenimi. Visa Šalkauskio veikla, pasak Brazaičio, yra buvusi tiek susieta su nepriklausomos Lietuvos kurį mos i metais, jog jis pats yra tapęs neišjungiama šių metų dalimi: "Lietuvos intelektualiniam gyvenimui niekas kitas nepaliko tokių pėdsakų, kaip Šalkauskis".3 Visi Šalkauskio darbai — "Romuvos" ratelis, tautinio pašaukimo samprata, kultūrinės autonomijos idėja, politinių partijų kritika, atoliepis į organinės valstybės apmatus, galop Šv. Dvasios sąjūdis, iš esmės tolygus dabartiniam charizmatiniam atsinaujinimui, — visa tai buvo Šalkauskiui ne ato trauko s, o rūpesčiai, išaugę iš gyvenamojo meto ir suaugę su šiuo metu.

Iš kitos pusės Šalkauskis Brazaičio apibūdinime yra virtęs prasmeniu (simboliu, ženklu). Jam paryškinti Brazaitis palygina Šalkauskį su V. Mykolaičiu - Putinu, kuris taip pat buvęs susijęs su savo laiku, net ilgiau, negu Šalkauskis, ir kurio eilėraščiuose "Vivos plango" ir Mortuos voco" yra "didžia poetine jėga" išreikštas šauksmas "už milijonus"; šauksmas "gyvų ir mirusių": "Tai prievartaujamų milijonų šauksmas, susitelkęs vieno poeto pergyvenime" (t. p.). Bet kaip tik šiame vienos asmenybės žodyje ar žygyje ir prabyla jos prasmingumas. Šalkauskis ir Mykolaitis yra Brazaičiui ne tik "vieni iš didžiausių nepriklausomoje Lietuvoje", bet jie yra jam ir simboliai, galį būti išreikšti net vaizdingai, beveik geometriškai: "Šalkauskis mano akyse yra iš tų, kurie statomi ant altoriaus ir kyla kaip gotikos linija . . . Mykolaitis yra iš tų, kurie yra žemės žmonės ir savo siekimais, klydinėjimais, kentėjimais vingiuojasi kaip barokinė linija" (t. p.).

Tokiu pat metodu Brazaitis yra apibūdinęs ir Jakštą su Vaižgantu straipsnyje "Jakšto ir Vaižganto jungas" (1939), sustatydamas juodu vieną šalia kito tarsi "du galerijos paveikslus":4 "Knygą Jakštas labiau myli už žmogų, tiesą betgi labiau už knygą" (p. 238) — "Vaižgantas su visuomene širdimi santykiavo" (p. 239). Protas ir širdis, šie organiniai simboliai, Jakšto ir Vaižganto atveju turi tos pačios Brazaičiui prasmės, kaip gotikos ir baroko linijos Šalkauskio ir Mykolaičio atveju: asmenybė virsta prasmeniu, rodančiu į tai, kas yra didesnis, negu ji pati. — Lygiai taip Brazaitis ėjo ir prie Maironio. Apibūdinęs, kaip "Maironis stovi net prieš tris Lietuvos gyvenimo laikotarpius" (p. 337), Brazaitis pastebi, kad prasmeniu šis poetas virsta kiekvieną herojinį mūsų istorijos metą: "tautinio atgimimo ir sovietinės okupacijos, kada Lietuva, Maironio žodžiu sakant, yra kentėtoja, erškėčių vainiku pasipuošusi".5 Šiuo metu Maironis kaip tik ir "pakyla aukščiau už kitus ir už save kasdieninį" (p. 337). Todėl jis ir nesensta, kaip nesensta visi prasmens: jie kartais tik nutyla, kad dar įspūdingiau prabiltų, atėjus jų metui.
Argi visi šie Brazaičio apibūdinimai nėra mum nurodymas, kaip reiktų artintis ir prie jo paties? Tiesa, Brazaitis tokio artinimosi nemėgsta: jis prisipažįsta labai pykęs, kai "Į Laisvę", skyrusi kitados jam visą numerį, apie jį "prirašė burbulų" (1970.III.30). Taip pat jis esąs nepatenkintas ir angliškąja lituanistine enciklopedija, nes ir ten esama apie jį "niekam nereikalingų dalykų" (t. p. . Tačiau atremti šį sukaktuvininko nepasitenkinimą ar net pyktį labai lengva: formaliai — apibūdindamas kitus, turi pakelti ir savo paties apibūdinimą; materialiai — virtęs prasmeniu, turi nešti jo turinį, nes šis pasilieka, pagal gražų Vaclovo Labunauskio posakį jo epigramoje Merkeliui Giedraičiui: tautai pateiktas "šventas penas nemoka numirti — nescit mori".6 Galima tad trokšti, 'kad niekas manęs nepastebėtų" (J. Brazaitis, 1970. III.30) asmeniškai, tačiau negalima būti nepastebimam prasmeniškai. — Šia skirtybe čia ir vadovausimės.

2
Kai 1941 m. balandžio viduryje Lietuvos Aktyvistų Fronto (LAF) karinis štabas Vilniuje nusprendė sudaryti Lietuvos vyriausybę ir švietimo ministru numatė Juozą Ambrazevičių,7 niekas tada nė jauste nenujautė, kad po dviejų mėnesių šiam kandidatui teks ne tik švietimo sritis, bet ir pati anos vyriausybės viršūnė, kurios negalėjo užimti Lietuvos pasiuntinys Berlyne pulk. Kazys Škirpa, sukilimo paskelbtas ministru pirmininku ir kaip tik todėl gestapo įkalintas namų arešte. Negalint Škirpai atvykti Lietuvon, ministro pirmininko pavaduotoju ir Laik. Vyriausybės faktine galva tapo Ambrazevičius - Brazaitis. Tuo kaip tik ir prasidėjo jo kopimas į istorinio prasmens plotmę. Tiesa, jis ir anksčiau buvo ėjęs daugybę visuomeninio pobūdžio pareigų: gimnazijos mokytojas (1927 - 43), universiteto dėstytojas (1934 - 43), Ateitininkų Sendraugių S-gos pirmininkas (1938 -40), Lietuvių Katalikų Mokytojų S-gos pirmininkas (1938 - 40), "Lietuvos" redakcijos narys (1923 -27), "XX Amžiaus" redakcijos narys (1936 - 40), Tautosakos Komisijos narys (1938 - 40), Teatro Repertuaro Komisijos narys (1939). Tačiau visos šios pareigos nebuvo prasmens pobūdžio. Jos buvo, be abejo, didžiai svarbios bei vertingos, bet vargu ar pralaužiančios kasdienos rėmus. Tuo tarpu sukilimo pastatyta vyriausybė jau nebebuvo valstybinės kasdienos dalykas, kaip kad esti kitos vyriausybės įprastais laikais, nes ir pats sukilimas nebuvo kasdieninis tautos sujudimas.

Kalbėdamas apie 1941 m. birželio sukilimą, Brazaitis pastebi, kad "tam tikrose situacijose visa žmogaus būtis pareikalauja padaryti tai, kas jos egzistenciją, buvimą, paliudytų".8 Sukilimas ir buvo toksai tautinės mūsų egzistencijos liudijimas:
Tauta savo vaikų laisva valia atiduotu krauju liudija, kad jai primestas svetimas režimas buvo smurtas ir melas" ir kad todėl ji "siekia laisvės"
I. Brazaitis, op. cit. p. 49). Štai kodėl sukilimus Lietuvos istorijoje (1831, 1863, 1905, 1919-21, 1941) Brazaitis labai prasmingai gretina su piliakalniais Lietuvos erdvėje: abeji yra iškilūs laisvės liudytojai. Ir štai kodėl, laidojant Kauno kapuose žuvusius sukilimo dalyvius (1941.VI.26), Brazaitis Laik. Vyriausybės vardu kalbėjo: "Šių gilių kapų akivaizdoje pajaučiam visos tautos pasiryžimą gyventi per mirtį".9

Nuosekliai tad ir iš sukilimo išaugusi Lietuvos vyriausybė buvo šio liudijimo bei pasiryžimo regimybė. Aną maišaties ir vokiškojo išdidumo metą ji anaiptol nebuvo jėga. Jau "liepos mėnesio antrojoje pusėje jai buvo atimtos visos automašinos" (p. 252); ji neturėjo "nei pašto, nei telefono ryšio"; savo potvarkių bei įstatymų ji "negalėjo skelbti nei spaudoje, nei per radiją"; net patsai Vyriausybės' Vardas jai buvo draudžiamas naudoti: "Nuo visuomenės vyriausybė buvo atskirta" (t. p.), todėl negalėjo sudrausti įvairių įsišokimų ir nuraminti tų lietuvių, kurie, pasidavę vokiečių vilionėms, mėgino eiti net prieš pačią vyriausybę.10 Laik. Vyriausybės istorinė reikšmė slypi ne tiek jos valdymo žygiuose (nors ir čia ji padarė labai daug), kiek anoje tautos valios išraiškoje gyventi laisvą gyvenimą. Kaip pats sukilimas, taip ir jo pastatyta vyriausybė yra ne tik faktai, bet ir prasmens. Savo faktiškumu jie yra praėję. Užtat jie gyvena mūsų sąmonėje savo prasme. Štai kodėl šioje sąmonėje gyvena ir žmonės, aną sukilimą vykdę ir aną vyriausybę sudarę .
Brazaitis stovi jų priekyje. Anksčiau jis dirbo, sakytume, užkulisiuose, nesiruošdamas, nenorėdamas ir net nesvajodamas kada nors išeiti scenon. Tačiau pats gyvenimas privertė jį žengti į šią istorijos sceną. Žodį 'privertė' supraskime tiesiog. Pranas Padalis liudija, kad "Laik. Vyriausybė buvo sudaryta mobilizacijos keliu. Buvo perdaug pavojinga ir laikas per trumpas tartis su numatytais vyriausybės nariais. Nevienas jų patyrė esąs vyriausybėje, tik sukilimui vykstant".11 Tai buvo tarsi šaukimas kariuomenėn. Ir niekas neatsisakė. Niekas nestatė jokių sąlygų. "Jokio partinio lipdymo ar susitarimų nebuvo" (Padalis, op. cit. p. 246). Todėl šiandieniniai tremties 'apdūmojimai', kokios srovės ar grupės atstovų anoje vyriausybėje stigo, reiškia paprastų sąlygų perkėlimą į nepaprastą padėtį ir tuo pačiu anos vyriausybės kaip laisvės prasmens nesuvokimą. Tautos ryžtą būti laisvai nebūtinai išreiškia grupių ar partijų sutartinė: jį gali išreikšti ir vienas vienintelis žmogus, sakysime: Kalanta savo susideginimu. Svarbu čia yra ne kiekybinė žygio apimtis, o pats žygis kaip prasmuo. Svarbu ne tai, kas aną vyriausybę sudarė, bet tai, kad ji buvo sudaryta. "Entuziazmas ėjo per kraštą. Įvairūs kolektyvai, įstaigos, įmonės, inteligentai, darbininkai, ūkininkai džiaugėsi išvadavimu iš vergijos".12 Lietuvių tauta suprato šios vyriausybės santykį su krašto laisve. Todėl reikia visiškai pritarti Stasio Žymanto nuostabai, esą sunku "suprasti ir paaiškinti, kodėl birželio sukilimas lietuvių išeivijoje ilgai buvo (pridurčiau: ir tebėra, M c.) lyg nenorom prisimenamas, net visai pamirštamas ir svetimiems ne-pristatomas, tarytum jis būtų mažareikšmis ir didesnių pėdsakų lietuvių laisvės kovų istorijoje nepalikęs įvykis".13 Tiesa, sukilėlius dar vadiname idealistais, tačiau tuojau priduriame: jie rėmėsi iliuzijomis.

Užtat nenuostabu, kad gyvenimo uždėtas prasmuo gyvam žmogui virsta našta. Brazaitis jaučia šią naštą ypatingai, nes prasmuo visados yra kovos objektas: jis čia puolamas, čia ginamas, čia neigiamas, čia pripažįstamas. Atrodo, kad Brazaičiui jo pripažinimas bei gynimas yra net nemalonesnis, negu jo neigimas ar puolimas. Tokiu atveju, kaip sykį yra prasitaręs, jis jaučiasi tarsi "ungurys keptuvėje", nes bijo, kad jo gynėjai bei gerbėjai nepradėtų pamiršti prasmeninės jo padėties ir neimtų jo ginti kaip bičiulio. Štai kodėl jis ir norėtų likti nepastebimas: atlikęs savo uždavinį, jis norėtų grįžti prie savo arklo, kaip anasai senosios Romos karvedys. Jo širdyje "nėra jokio noro domėtis istorija", ką ji apie jį pasakys: "geriausia, kad visai nieko nesakytų" (1970.111.30). Deja, šis troškimas neįvykdomas, nes Brazaitis yra stovėjęs tokiame tautinės mūsų būties taške, kuris tautos laisvės atžvilgiu buvo didžiausios įtampos akimirka. O tokiame taške stovėjęs žmogus nebegali grįžti į nepastebimą kasdieną, kadangi ir anas taškas kasdienoje neišsitenka. Brazaitis yra ir liks prasmuo, kuriuo mūsų laisvė išreiškė savo ryžtą. Ne tik jis vienas, bet ir visi tie, kurie anuomet yra buvę šio ryžto regimybės. Visi jie tad ir turi nešti aną prasmens naštą — vistiek, ar ji būtų jiems maloni ar nemaloni, pripažįstama ar nepripažįstama. Tautos istorijos prasmens nepriklauso nuo subjektyvių atskiro asmens įsitikinimų.

Dar per anksti išreikšti prasmeninį Brazaičio pobūdį kokiu nors ryškiu vaizdu, kaip tai jis pats yra padaręs Šalkauskio ir Mykolaičio atvejais: gotinė ir barokinė linija. Viena tačiau yra tikra, kad jo prasmens vaizdas bus kitoks, negu anų, jo aprašytųjų. Nes prasmuo visados atsiremia į asmenybę kaip savo medžiaginį pagrindą ir semia iš jos savo gyvybės. Gotikos linija Šalkauskiui ar baroko linija Mykolaičiui nėra prikergtos iš viršaus: jos yra išaugusios iŠ šių žmonių pačios gelmės. Tas pat bus ir su prasmeniniu Brazaičio vaizdu. Todėl dabar mums ir tenka truputį pasklaidyti jį kaip gyvą žmogų, mėginant įžvelgti, kokių pradų yra apspręsta jo paties asmenybės gelmė.

3
Savo straipsnyje "Lietuvių charakterio vertybės" (1961) Brazaitis kalba apie fotogeniškas ir ne-fotogeniškas tautas: "Tautos su fotogeniškais veidais turi iš karto į akį krintančių bruožų"; nefo-togeniškose tautose "jų pastebėsi, tik ilgiau ir atidžiau įsižiūrėjęs. Lietuvių tauta priklauso prie antrųjų, prie nefotogeniškų" (p. 110), todėl, kad "lietuvis atrodo linkęs į pusiausvyrą, į nuosaikumą".14Palikime klausimą atvirą, ar šis apibūdinimas tinka lietuvių tautos daugumai. Tačiau jis be jokios abejonės gerai tinka tam tikrai jos daliai, o geriausiai — pačiam Brazaičiui. Brazaičio asmenybė iš tikro nerėžia akies jokiu išskirtiniu bruožu. Brazaitis yra pusiausvyros ir nuosaikumo žmogus. Užtat ir reikia ilgėliau įsižiūrėti į jo asmenybę, kad pastebėtum tuos pradus, kurie apsprendžia jo įsitikinimus, jo veiklą, jo kūrinius.

Kas yra skaitęs Brazaičio literatūrinius raštus ir žurnalistinius straipsnius, iš arčiau stebėjęs jo veiklą visuomenėje bei politiniuose jos organuose, tur būt, neapsiriks teigdamas, kad visa tai buvo ir tebėra valdoma dviejų principų: 1. asmens pirmenybės ryšium su bendruomene ir 2. dabarties persvaros ryšium su praeitimi. — Kaip tai suprasti?
Religinių straipsnių Brazaitis yra paskelbęs labai nedaug. Užtat tučtuojau krinta į akį jo būdingas, beveik programinis "Dviejų karalysčių" (1952) apmąstymas, atremtas į Alyvų kalne sugauto Išganytojo tardymą, kurio metu "Kristus liudija dvejopų karalysčių buvimą: šio pasaulio ir ne šio pasaulio . . . Kristus pastato jas abidvi viena prieš kitą kaip priešingybes: kaip juodą prieš baltą".15 Kiekvienoje karalystėje, pasak Brazaičio, "iš vienos pusės yra piliečiai, iš kitos valdžia. Kristus šiame (tardymo, Mc.) vaizde nerodo, kokios turi būti piliečio, asmens pareigos. Tai jis daug sykių jau anksčiau kalbėjo. Jis sustoja čia prie valdžios elgesio asmens atžvilgiu" (p. 434). Čia "Mokytojas parodė valstybės santykius su asmeniu" (p. 433 . Brazaitis originaliai suvokia, kad dešimt Dievo įsakymų yra ne atitrauktos dorinės idėjos, o tiesioginis kreipimasis į asmenį: tai tiesa "kito žmogaus atžvilgiu" 16 (p. 436). Todėl kitas žmogus, arba artimas, ir apsprendžia Dievo įsakymų kreipinį: šis yra ne abstraktus subjektas, bet gyvas žmogus: "Ar esi asmuo ar valdžia — neužmušk, nevok, nekalbėk neteisiai prieš savo artimą, negeisk nė vieno daikto, kuris tavo artimo ir 1.1. Jei tai darai, būdamas valdžioje, darai dvigubą netiesą. Valdžios pareiga ne tik nedaryti netiesos asmens atžvilgiu, bet pareiga tiesą vykdyti ir prižiūrėti, kad ji nebūtų pažeidžiama vieno asmens santykiuose su kitu" (p. 436). Asmens vertės bei jo laisvės saugojimas kaip tik ir sudaro esmę karalystės ne iš šio pasaulio.

Tuo tarpu šio pasaulio karalystę Brazaitis laiko įkūnijimu Kaifo principo: "geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą" (p. 434). Šis principas iš sykio atrodąs labai gražus, "nes jis nuskamba dideliu idealizmu: vienas už visus, vieno auka už visą tautą" (t. p.). Esmėje tačiau "tas principas yra baisus", nes tai asmens "paaukojimas prievarta": "valdžia nusprendžia ir vieną paaukoja dėl gerovės kitų, kuriuos vadina tautos vardu". Tuo šis prievartinis paaukojimas ir skiriasi nuo pasiaukojimo Kristaus Karalystėje, kur irgi vienas atiduoda savo gyvybę už kitus, "bet jis tai daro laisva valia". Nuosekliai Kristaus auka a%t kryžiaus buvo "didžiausios meilės aukuras". Tuo tarpu Kaifo atveju "žmogaus aukojimas yra galvažudystė" (t. p.). Šiuo atžvilgiu Brazaitis teisingai interpretuoja pop. Pijaus XI įvestą Kristaus Karaliaus šventę (1925. XII.11) kaip atsakymą plintančiai totalistinei valstybei arba anam Kaifo principui, nes "niekada asmuo nebuvo tokiu globaliniu būdu paniekintas ir valstybės pavergtas, kaip šiame 20 amžiuje" (p. 437).

Ir štai, ši asmens pirmenybė ryšium su valstybe, valdžia, organizacija kaip tik ir yra atrama visai Brazaičio veiklai. Kai VLIKo grupių įtampos metu (1952) vienas aukštas katalikų veikėjas paskelbė šūkį: "asmuo yra žemesnė vertybė šiuo atveju už Lietuvos laisvę ginantįjį VLIKą", Brazaitis tuojau į tai atveikė: "Man tokis organizacijos suprincipinimas yra nepriimtinas, nes jis veda į organizacijos, į partijos, į valstybės totalizmą. Tautininkai organizaciją, savo valstybinę organizaciją, buvo pastatę taip pat aukščiau už asmenį, už asmens laisves ir teises. Užtat režimas tuos asmenis ir laužė. Nepalyginamai aukščiau organizacijos sudievinimo keliu nuėjo kiti totalistai — naciai, bolševikai. Bolševikų pavyzdys rodo, kad organizacija savaime nėra jokia nelygstama vertybė, nes ją gali turėti ir piktadariai. Užtat man organizacija tėra priemonė tam tikram tikslui siekti. Ji tiek vertinga, kiek ji tam tikslui tarnauja. Jeigu ji neveda prie tikslo, ji nėra jokia vertybė . . . Jūsų nusistatymas — aukoti asmenį, kad išgelbėtum organizaciją . . . , išplaukia iš noro pasirinkti vertybių gradacijoje pačią vertingiausią. Man jis atrodo toks pat, kaip jį buvo suformulavęs senasis vyriausias kunigas Kaifas: 'esą geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą'. O toks nusistatymas yra išplaukęs iš oportunizmo" (1952.X.5).

Didžiulė Brazaičio pagarba asmeniui jausti ir įvairiais kitais atvejais. Ryšium su nesantaika tarp Krikščionių Demokratų ir Liet. Fronto Bičiulių jis kalba: "Katalikų vienybė? To gaila. Bet yra didesnių dalykų, kurių man labiau gaila. Julijonas (Butėnas, Mc), Juozas (Lukša, Mc.) — štai ko man gaila. Jie gyvieji buvo žmonės. O šiuos visados labiau branginu, negu idėją, nors ji ir graži" (1952.VII.8). Tai nereiškia, kad Brazaitis būtų idėjos priešininkas, kaip jis nėra nė organizacijos priešininkas. Tai tik reiškia, kad idėja jam darosi brangi žmoguje, kai ji šviečia jo asmenybėje ir jo darbuose: "Visos idėjos daugiau potraukio gauna, kai jos sukasi apie konkretų asmenį" (1954.VI.13). Brazaitis nėra individualistas, bet personalistas tikra šio žodžio prasme, kaip jį suprato Prancūzijoje E. Mounier, o Lietuvoje pastaraisiais nepriklausomybės metais jaunų dvasiškių ir pasauliškių būrelis, skelbęs plačiosios Katalikybės mintį, "kad Katalikybė yra gyvoji dinamiškoji religija, kuri mūsų laikais sugestyviau patraukia aplinką, spinduliuodama per jos išpažinėjų elgesį ir konkrečius darbus".17 Ir čia ta pati asmens pirmenybė: krikščioniškoji kerygma yra ne atsietos idėjos skelbimas, bet jos vykdymas pačiame savyje ir jos skleidimas pačiu savimi. Štai kodėl Brazaitis ir nori regėti Katalikybę įkūnytą asmenyje: "ieškoti doro ir idealisto žmogaus"
(p. 542) — tai laidas vaisingai sugyventi tiek valstybėje, tiek Bažnyčioje.
Kokia prasme Brazaitis teikia dabarčiai pirmenybės ryšium su praeitimi, gražiai nusako jo paties savęs apibūdinimas šiuo atžvilgiu: "Esu priešininkas tos tolimosios istorijos, kuri nieko dabarčiai nesako ir jos neveikia" (1969.XI.18). Mat, šiandiena {pareigoja, ypač mūsoji šiandiena, kai gru-miamės už savą kraštą visokeriopa prasme. Ji įpareigoja ne tik politinius, bet ir kultūrinius veikėjus, kurie nesykį esti suviliojami vad. 'grynojo mokslo'. Brazaitis, nors seniau ir sukęs mokslo keliu, tokiai vilionei nepasiduoda ir jai pasidavusiųjų nevertina: "Man pačiam svetimi tie, kurie savo darbais nori įsiamžinti ateities generacijom, nežiūrėdami šios dienos reikalų. Man brangesni tie jų darbai, kuriais jie daro gera dabar, savo laikų žmonėm, palikdami ateities įpėdiniam rūpintis jų laikais ... Aš esu abejingas tyrinėtojam, jei jie šiose ypatingose sąlygose tesirūpina 'mokslu', o nieko nesako dabarties žmogui" (1970.1.24). Sąmonė, kad "exegi monumentum", Brazaičiui yra visiškai svetima. Tuo jis atsako į nevieno bičiulio apgailestavimą, esą Brazaitis tremties metais nusisukęs nuo mokslo, nuo literatūrinių studijų, kurias taip vaisingai buvo pradėjęs Lietuvoje. Taip! Užtat jis atsigręžė į tuos darbus, kuriems jį įpareigojo šiandiena.

Sakysime: brošiūra apie vysk. Pr. Brazį. Jo pranešimą lietuvių religiniame kongrese Brazaitis laikė "ištisa programa lietuviam egzilam" (1969. XI.18), todėl ir rūpinosi jį išleisti. Tas pat ir su jo knyga apie pro f. J. Eretą (plg. išnaša 1). Brazaitis buvo pasiryžęs ją parašyti pats vienas. Tačiau "praradęs jėgas", kaip pats nusiskundžia, turėjo tenkintis keletu rašinių "Darbininke". Bet, pasikvietęs keletą bičiulių talkon, jis šią knygą vis dėlto suorganizavo, didžiausią jos dalį parašydamas pats, ir ją išleisdino, skirdamas šiam reikalui net ir savą žurnalistikos premiją. O monografija ar monografijos apie Lietuvos vyskupus kankinius Brazaitį jaudino jau nuo 1967 metų. Jis norėjo, kad būtų parašyta apie Borisevičių, Matulionį, Kuraitį, Paltaroką, Ramanauską, Reinį, nes "ši generacija išsibaigs, ir toliau niekas apie juos nežinos" (1969. XI.18). Nebegalėdamas pats imtis šio darbo, jis ėmė raginti kitus: "Gundžiau kunigus, kad parašytų knygelę apie vyskupus kankinius. Sudariau net planą, numačiau žmones, kurie galėtų medžiagos pateikti. Po kelių gundymų ėmė rašyti" (1971. 1.27). Ir štai šiandien jau turime anų 'gundymų' stambią pasekmę: Matas Raišupis, "Dabarties kankiniai' (Chicago 1972, 432 p.). Ne šio straipsnio autoriui spręsti, ar minėta knyga yra atsiradusi tiesioginėje Brazaičio įtakoje. Tačiau viena yra tikra, kad Brazaitis savo gundymais yra daugelį įtaigavęs ir kad dabar jis dideliu pasitenkinimu ima šią knygą į rankas, regėdamas joje kaip tik aną padarytą gerą "savo laikų žmonėms".
Iš kitos pusės Brazaitis vis tebemurma mūsų istorikų atžvilgiu. Jo žvilgis ir čia krypsta į kunigus, nes tarp kunigų turime istorikų daugiausia. Todėl jiems pirmiausia ir tenka šie kartūs Brazaičio žodžiai: "Kunigai virto istorikais, poetais, kuo tik nori, lyg be tų darbų jie neįeis į dangaus karalystę. O tuo tarpu atsakymo į sovietinį Lietuvos istorijos klastojimą — kitokį to paties laikotarpio nušvietimą iš mūsų istorikų nesulauki" (1971.1.27). Anie kunigai, virtę istorikais —- ne tokiais, kokius juos įpareigotų šiandien?. Jie atsi-deda tai istorijai, kuri, Brazaičio įsitikinimu "nieko dabarčiai nesako". Jis norėtų, kad būtų tyrinėjama ne atsietai, bet ryšium su skaudžia dabartimi, kurią sovietai verčia aukštyn kojomis. Be abejo, galima visiškai pagrįstai teigti, kad Lietuvos istorijos šaltinių leidimas ar pranciškonų veiklos Lietuvoje tyrinėjimas yra žymus indėlis į tautinę mūsų kultūrą. Brazaitis to anaiptol neneigia. Tik jis norėtų, kad šis indėlis būtų pažymėtas dabarties žyme, kad jis būtų ryškus papildo prasme, vadinasi, kad atliktų tai, ko neatlieka mūsų mokslas tėvynėje. Žinoma, būtų idealas, jei turėtume tiek žmonių, jog jie sugebėtų kurti lygiagretę tarp anos Brazaičio vadinamos "tolimosios istorijos" ir "šios dienos reikalų". Kadangi tačiau žmonių turime maža, tai Brazaičio įspėjimas prabilti savo darbais — net ir istoriniais — dabarčiai yra imtinas širdin.

Dabarties kategorija apsprendžia ir politinius Brazaičio santykius. Savo metu buvo dėta daug pastangų suderinti katalikų politinę veiklą. Šiuo reikalu Brazaitis kalbėjo: "Rašydamas Jums apie pastangas surasti bendradarbiavimo būdą tarp katalikų, dalyvaujančių įvairiose politinėse grupėse, minėjau reikalą — ant viso, kas yra buvę, dėti kryžių ir praeities neliesti (pbr. Brazaičio). Dėsčiau ir motyvus: kai pradedam kapstytis, kaip kas buvo, kas kaltas, kas nekaltas dėl tos praeities, tik labiau erzinamės ir jėgas atitraukiame nuo kūrimo dabarties" (1952.X.5). Iš tikro Brazaitis yra dabarties žmogus, nei skęstąs tolimos praeities romantikoje, nei liūliuojamas nežinomos ateities vizijų.

4
Brazaitis yra mažų būrelių veikėjas. Šiuo atžvilgiu jis yra prof. J. Ereto priešingybė. Visa Ereto galia paprastai išeidavo aikštėn masinėse organizacijose: blaivininkuose, sportininkuose, pavasarininkuose. "Šitoje srityje darbas jam geriausiai sekėsi; čia jis parodė daug ne kasdien sutinkamų sugebėjimų ir užsimojimų" — šitaip visuomeninę Ereto veiklą apibūdina Šalkauskis.18 Ypač Eretui sekėsi organizuoti suvažiavimus (plg. op. cit. 145, 150, 155, 178-80). Tuo tarpu vaisingiausia Brazaičio veiklos dirva yra ne organizacijos (ypač ne masinės), o rašytojų, menininkų, apskritai kultūrininkų, idėjos bendrininkų, profesijos bičiulių sambūriai — be ypatingų nuostatų, programų, protokolų, gaivinami tik bendra nuotaika, širdies šiluma, jaukia atmosfera. Brazaitis tokiuose sambūriuose jausdavosi geriausiai; čia jo mintis išsiskleisdavo ryškiausiai, ir čia jo asmenybė spinduliuodavo įtakingiausiai. Tai, ką jis yra pasakęs apie Šveicarijos Fribourgo lietuvių būrelį "Li-thuania", esą jame "kaito idealistiniai pasiryžimai",19 visu svoriu tinka ir jo paties būreliam, kurių nevieno jis yra buvęs pradininkas, siela, gaivintojas, o visados iniciatyvos pilnas dalyvis. Juk Brazaičio kambaryje Kaune 1936 m. pavasarį keleto s bičiulių būrelyje gimė "XX Amžius"; Brazaičiui kitame būrelyje dalyvaujant, susiklostė deklaracija "Į organinės valstybės kūrybą"; Brazaičio kambaryje būdavo aptariami nevieno rašytojo nauji kūriniai; Brazaičio įtaigojami kiti būreliai brandino naujų idėjų kultūrinei bei religinei veiklai pastaraisiais nepriklausomybės metais. Tai buvo tęsiama ir pirmaisiais tremties metais Vokietijoje: ir čia Brazaitis buvo daugelio būrelių širdis; būrelių jau daugiau politinio pobūdžio, nes ir pats buvo įjungtas į VLIKą bei į šiojo Vykdomąją Tarybą informacijos ir vėliau užsienio reikalams. Atrodo, kad ir Amerikoje Brazaitis skleidė savą iniciatyvą daugiau būreliuose, o ne organizacijose.
Nes organizatorius - vadas savo prigimtimi jis nėra. Tikrą organizatorių Šalkauskis yra apibūdinęs vienu prancūzišku posakiu: "ne rien faire, ne rien laisser faire, tout faire faire — nieko nedaryti pačiam, nieko neleisti savaime darytis, viską da-rydinti";20 kitaip tariant, "dirbti kitų pastangomis" (t. p.) — štai organizatoriaus pagrindinė savybė. Šia prasme Brazaitis tolsta nuo Ereto, kuris, O. Labanauskaitės liudijimu, sakydavo: "Ką padarei per kitus, pats padarei",21 o artėja prie A. Jakšto, apie kurį pats Brazaitis rašo: "Organizatorius traukia kitus į darbą, o Jakštas pats už visus atidirbdavo".22 Tiesa, Brazaitis yra nevieną įtraukęs į darbą, bet dažniausiai savo paties darbui papildyti, o ne atstoti, kaip kad organizatoriui dera. Brazaitis tiek politinėje, tiek kultūrinėje veikloje "pats už visus atidirbdavo".
Bičiuliai pasakoja, kad Brazaitis, būdamas Laik. Vyriausybės ministro pirmininko pavaduotojas ir kartu švietimo ministras, turėjo atlikti tiek reikalų ir parašyti tiek raštų, jog pats vienas jokiu būdu šios naštos įveikti negalėjo. Tada buvo jam duotas asmens sekretorius Kazys Baubą, vėliau žuvęs vokiečių koncentracijos stovykloje Stutthofe. Tačiau kas pasirodė: sekretorius sėdėjo be darbo, o \yriausybės galva ir toliau rašė raštus. Mat, kaip teisingai pastebi Jonas Grinius, Brazaitis yra "tolerantiškas nevienu atžvilgiu", bet "stiliaus kultūroj jis tolerancijos nepripažįsta".23 K. Baubą buvo didelis stilistas, tačiau kol jis savo 'deimančiukų' pasiekdavo, praeidavo labai daug laiko: Baubą rašydavo, krimsdamas plunksnakotį, tiesiogine šio žodžio prasme; tai esu stebėjęs aš pats, nes mudu ilgus metus gyvenova, studijuodami un-te, viename kambaryje. Vargu tad jis — ar kas nors kitas — galėjo Brazaitį patenkinti, tapęs jo sekretoriumi. O Brazaitis nesiieškojo to ar tų, kurie už jį dirbtų; geriau jis pats dirbo už kitus.
Galimas daiktas, kad nuo veiklos organizacijoje į veiklą būreliuose Brazaitį stūmė jo pakanta įvairių pažiūrų bei metodų žmonėms. Nes organizatorius - vadas dažniausiai yra šiuo atžvilgiu nepakantus; kitaip jis neužburtų minios ir jos nevestų. O tai kaip tik ir yra Brazaičio sielai labai svetima. Jis nori susikalbėti su visais ir nesutarimo priežastimi laiko tai, kad "kiekvienas tariasi skelbiąs vienintelę tiesą".24 Čiurlionio "Procesija" yra jam šitokio nesutarimo vaizdas: "Čiurlionio procesijoje tie, kurie išėjo į kalnus, šaukia: kalnai, kalnai; kurie tebeeina laukais, šaukia: laukai, laukai; kurie neišėjo dar iš miško, šaukia: miškas, miškas. Ir jie negali susišnekėti, susiprasti, nes kiekvienas tariasi einąs pačiu tikruoju keliu ir nuoširdžiai teisybę skelbiąs . . . Tačiau kiekvienas savos tautos ir kiekvienas apskritai žmogus, gyvasis ir mirusysis, daros mums suprantamesnis, sukalbamesnis ir artimesnis, kada pasistengiam į-sitikinti, jog esame sykiu su jais tos pačios procesijos dalyviai, piligrimai, nors kiekvienas ir kitoks. Ima tada noras kritiškai įsistebėti į tuos procesijos vadus, kurie šaukė paskui save kitus, ir kiekvienas vis kitokiu tonu" (t. p.).

Šis kritiškas Brazaičio stebėjimas anaiptol nemažina jo pakantos. Net sovietų atžvilgiu Brazaitis kviečia ne tiek pykti bei niekinti, kiek pozityviai kurti ir sava kūryba teikti geriausią atsakymą. Sovietai "rūpestingai stengias nepatinkamus įvykius išimti iš istorijos, kaip šimtus ir tūkstančius nepatinkamų žmonių išima iš gyvenimo. O jei išimti įvykių negalima, tai juos perdažo".25 Tokiam užmojui reikia, be abejo, priešintis. Tačiau "priešintis ne pykčiu ir niekinančiu žodžiu. Priešintis ramiu įvykių nušvietimu ir nužėrimu tų šiukšlių, kuriom priešas nori užpilti šviesą" (op. cit. 50).

Štai kodėl Brazaičiui niekas nėra tiek koktu, kiek bet kokis pažiūrų prievartinis sulyginimas. Jau prieš 20 metų, stebėdamas mūsų visuomenę, jis skundėsi: "Iš Smetonos laikų išmokome užmauti cenzūros kepurę viskam, kas nepatinka, o patiems nerodyti jokios iniciatyvos ir savo kūrybinę impotenciją tokiu būdu nuslėpti. Jeigu kas išlenda į viršų, duok plaktuku per pakaušį, kad nesirodytų" (1952.II.4). Brazaitis trokšte trokšta, kad tremties jaunimas įsigilintų į totalistinį Lietuvos gyvenimo tarpsnį ir suvoktų buvusios cenzūros vaidmenį dvasios gyvenime; kad taptų tokiai cenzūrai svetimas pačiomis savo gelmėmis, vis tiek kokia ši cenzūra būtų: administracinė, ekonominė, dvasinė, religinė. Jis cituoja, kalbėdamas apie kovą su rusų cenzoriais, A. Jakšto laišką Lietuvos prezidentui A. Smetonai, kai "Ryto" redaktorius buvo pasodintas kalėjiman ir nubaustas 2000 litų (1928): "Ne tam aš visą amžių dirbau plunksna, kad koks beraštis cenzoriukas braukytų mano straipsnius ir kvalifikuotų, kuris tinka spaudai, o kurio negalima praleisti. Ne tam mes visą amžių kovojom su rusais, kad būtumėm tūkstančiais litų baudžiami"26 — pridėkime: savųjų baudžiami, savųjų cenzūruojami.
Žodį 'savųjų' supraskime platesne prasme: ne tik savos vyriausybės, bet ir savos pasaulėžiūros, savos grupės, savos organizacijos, galop savų tautiečių. Nes laisvė yra tiesos erdvė. Tiesa miršta, jei jai užmaunama, Brazaičio vaizdingais žodžiais tariant, cenzūros kepurė. O griebtis tokios kepurės yra didelė pagunda visiem, kurie tariasi einą arba tik kalnais, arba tik laukais, arba tebe-klampoją tankiais miškais. Prieš šitą tad pagundą Brazaitis ir yra pasisakęs tiek tėvynėje, tiek tremtyje. Jis yra visados džiaugęsis idėjinėmis diskusijomis ir pats jose karštai dalyvavęs. Tačiau jis yra biaurėjęsis diskusijų nuslėgimu autoritetiniais įsakymais. Kai dar Lietuvoje vienas jaunas dvasiškis, Kauno kunigų seminarijos profesorius, gavo iš dvasinės vyresnybės raštą, kuriuo jo "kiekvieną straipsnį įsakoma duoti cenzūrai patikrinti" (p. 542), Brazaitis tuojau atkirto: "Cenzoriai, vis tiek ar jie būtų pasaulinio ar dvasinio charakterio, atlieka tik negatyvinę pareigą. Kas nori gyvenimą tvarkyti, turi atsistoti jo priešakyje ir jam vadovauti pozityviomis idėjomis".27

5
Tuo jau paliečiame Brazaitį kaip žurnalistą, kurio ilgametė veikla šioje srityje buvo pagerbta kun. J. Prunskio rūpesčiu bei lėšomis įsteigta žurnalistikos premija (1972). Žurnalistinio patyrimo Brazaitis yra prisirinkęs, dirbdamas šį darbą jau daugiau, negu 30 metų: "Lietuva", "XX Amžius", "Į Laisvę" tėvynėje, "Į Laisvę" tremtyje, "Darbininkas" — tai žurnalistinės jo praktikos laiptai. Jo raštų forma pasižymi stiliaus vaizdingumu, minties aiškumu, sakinių trumpumu, sąvokų padala, atžvilgių išryškinimu. Jo straipsnių turinys yra toks platus, kaip ir pats gyvenimas. Savotiška elegancija nuspalvina jis liečiamus klausimus — net ir tada, kai yra priverstas jų atžvilgiu kritiškai pasisakyti. Tai, ką Ignas Malėnas pasakoja apie Brazaičio kalbą, perduodant jam Švietimo ministeriją vokiečių skirtam švietimo tarėjui P. Germantui -Meškauskui (1941), tinka ir jojo straipsniams: "pripratęs elegantiškai svarstyti problemas", tai kad jam botagas niekad nesusipainioja.28 — Kaip tad Brazaitis suvokia bei pergyvena šią savo veiklos sritį?

Žurnalistikos praeinamybė yra pirmas dalykas, kuriuo yra būdinga ši sritis. Kalbėdamas apie žurnalisto kun. J. Prunskio veiklą, Brazaitis pastebi: "Laikraštininko likimas panašus į paties laikraščio likimą: paskaito, meta, užmiršta. Nors koks bus gabus žurnalistas, po keliolikos metų, kai jis baigė rašęs ir kasdien savęs nebeprimena, jis išeina iš atsiminimo. Laimingesnis rašytojas ar mokslininkas, kuris savą buvimą patvariau įamžina knyga".29 Tačiau ar dėl to laikraštininkas turėtų nusiminti ir savą darbą laikyti antraeiliu? Anaiptol! Brazaitis tad ir pataria kun. J. Prunskiui, sukakusiam anuomet 50 metų, nesijaudinti "dėl laikraštininko likimo", nes "nuosavos sąžinės pripažinimas, kad daryta, kas galėta, duoda daugiau pasitenkinimo nei visuomenės pasitenkinimo ar nepasitenkinimo blykstelėjimas" (p. 285). Laikraštininkas yra visuomenės sąžinė, nes jis ne tik informuoja, bet ir vertina: jau pats atrinkimas, apie ką informuoti, yra vertinimo būdas. Tiesa, šios informacijos sensta, nes kyla ir pasilieka kasdienos plotmėje. Tačiau ar ne kasdiena yra apčiuopiama mūsų egzistencijos erdvė, kurioje nuolatos buvojame? Mokslo ir meno kūriniai, tegu ir patvaresni amžiumi, užtat yra tik retos prošvaistės: jos džiugina, tačiau jos nėra mūsų duona kasdieninė. Mes mintame iš tikro žurnalistų vaisiais. Todėl jų praeinamumas yra tik lygstamas, kaip ir duonos praeinamumas. Užtat galima kreipinį į Dangiškąjį Tėvą "kasdieninės mūsų duonos duok mums šiandien" teisingai paversti kreipiniu: "sąžiningų žurnalistų duok mums šiandien", nes kaip sugedęs maistas nuodija mūsų kūną, taip nesąžininga informacija bei interpretacija nuodija mūsų dvasią. Šia prasme Brazaičio patarimas savo kolegai žvelgti į savo sąžinę, ar ji pripažins, "kad daryta, kas galėta", yra iš tikro vienintelis teisingas žurnalisto kelias. Juo Brazaitis yra ėjęs ištisus 30 metų.
Šalia spaudos uždavinio sąžiningai informuoti Brazaitis regi dar vieną jos uždavinį, būtent: būti tarpininke tarp vadovaujančiųjų ir tautos arba, jo žodžiais tariant, nešti idėjas "iki masės" (1970. 1.24). "Nelaimė ta, kad intelektualinis vadovavimas nepasiekia vadovaujamųjų masių. Nelaimė, kad tarpininkai tarp tų intelektualinių vadovaujančiųjų ir masių neatlieka savo pareigos. Turiu galvoje spaudą. Nei Lietuvoje, nei čia spauda neatliko tos pareigos" (t. p.). Užtat Brazaitis sava žurnalistika ir mėgina užgrįsti šį plyšį. Kas pastarąjį dešimtmetį sekė "Darbininko" puslapius, galėjo pastebėti, kad juose nesykį tęsinių tęsiniais ėjo svarbesniųjų lietuviškųjų knygų turinio santraukos. Tai buvo sąmoningas Brazaičio ryžtas tapti tarpininku tarp idėjos ir visuomenės ir tuo įvykdyti antrąjį — nemažiau svarbų — žurnalistikos uždavinį.

Brazaitis regėjo, kad "turim gerų knygų, bet nestengiam jų išstumti į kitų pasaulį ar bent savam lietuviškam skaitytojui įpiršti" (1971.1.27). Jis jaudinosi, kad "tie, kurie galėtų tai padaryti, tebegyvena apatija ir nenori suprasti reikalo prasiveržti toliau už lietuviško kiauto" (1969.XI.18). Be abejo, jam pačiam sulaužyti šį lietuvišką kiautą buvo neįmanoma, nors jis ir yra įpratęs atidirbti už kitus. Užtat jis pasirinko "savo misija daryt bent reklamą, populiarinti per man prieinamus kanalus" (1971.1.27), kad pasirodžiusių knygų idėjos iš tikro pasiektų platesnius visuomenės sluoksnius. Štai prasmė anų "Darbininke" užtinkamų santraukų, ištraukų, reklamų, paruoštų visu žurnalistinio meno kruopštumu bei įtaigumu. "Tebesu propagandistas ir tuo tebesijaudinu", apibūdina Brazaitis savo šios rūšies veiklą (1969.XI.18). Stingant mūsų spaudoje rimtesnių idėjinių diskusijų ir esant neišsivysčiusiam recenzijų menui, Brazaičio pastanga padaryti žurnalistiką tarpininke tarp idėjų ir visuomenės yra didelis jo nuopelnas.

6
Brazaitis kaip rašto žmogus anaiptol neišsisemia tik žurnalistika; daugiau, net negu žurnalistas, jis yra visuomenei žinomas kaip lietinių literatūros mokslininkas: jos kritikas ir istorikas. Tiesa, tremtyje jis kiek nutolo nuo šios srities. Būdamas betgi tėvynėje, jis skelbdino ištisą eilę giliaprasmių literatūrinių studijų mūsų žurnaluose ir skyrium išleido du stambius veikalus,30 nekalbant jau apie vadovėlius literatūros teorijai, tautosakai ir visuotinės literatūros istorijai (šie pastarieji kartu su J. Griniumi, A. Skrupskeliene ir A. Vaičiulaičiu). Paskutiniaisiais nepriklausomybės metais spaudai paruoštas jo stambus rankraštis apie Maironį negalėjo būti pasiimtas tremtin, todėl arba yra žuvęs, arba tebeguli kur nors sovietų archyvuose. Literatūra Brazaičiui yra tikroji tiek jo vidinės traukos, tiek pasiruošimo, tiek galop profesijos sritis. Jis ją studijavo Kauno (1922 - 27) ir Bonnos (1931 - 32) universitetuose, dėstė ly-giagreta "Aušros" gimnazijoje (1927 - 43) ir Teologijos - Filosofijos fakultete (1934 - 43), ja domėjosi ir tremtyje, nors ir negalėdamas čia jai skirti visų savo jėgų. Įdomu tad pažvelgti — bent labai bendrais bruožais — į pagrindines Brazaičio sampratas, kuriomis jis vadovaujasi, eidamas į šią meno sritį.

Literatūros sąsaja su pasaulėžiūra yra tai, kas visų pirma apsprendžia Brazaičio artinimąsi prie šio meto. Jis sutinka su vokiečių literatūros kritiko Schroderio teiginiu, esą literatūra yra "jos laikų dvasios apraiška lyrinio eilėraščio, pasakojimo, dramos forma".31 Tačiau Schrdderio mastu Brazaitis nepasitenkina, kadangi šis mastas yra grynai formalus. Jis neatsako klausimo, kame gi glūdi laiko dvasia ir ką gi literatūra savimi iš tikro išreiškia. Brazaitis ieško materialaus prado tiek laiko dvasioje, tiek ją išreiškiančioje literatūroje, rasdamas šį pradą pasaulėžiūroje. Jis mėgina "žiūrėti, kas yra centras, į kurį orientuojasi visa pasaulėžiūra", nes "nuo to, kas yra kūrėjo pasaulėžiūros centre, priklausys ir paties kūrėjo santykiavimas su Dievybe, ir su pasauliu, ir su savimi pačiu. Priklausys nuo to ir jo paties kūrybos idėjinės bei forminės žymės" (p. 244). Šių centrų Brazaitis randa du: Dievą ir žmogų, tuo būdu ir dvi pa-saulėžiūras: teocentrizmą ir antropocentrizmą. Laiko dvasia istorijoje teikia persvaros tai vienai, tai kitai; ji nudažo jas tai vienu, tai kitu atspalviu; iš esmės tačiau jų nekeičia. Taip esą visose literatūrose, taip esą ir lietuvių literatūroje. Ir mūsų literatūra "banguoja tarp tų dviejų kraštutinių ribų: teocentrinės ir antropocentrinės pasaulėžiūros"; banguoja "tiek idėjiniu, tiek forminiu atžvilgiu" (p. 245). Reikia iš tikro apgailestauti, kad minėtai Brazaičio studijai buvo lemta likti tik apmatais. Išvystyta ligi savo pilnatvės, ji būtų virtusi originaliu, lietuviškosios literatūros pobūdį atskleidžiančiu dvasinės mūsų istorijos (Geistes-geschichte) vaizdu — nuo tautinio atgimimo ligi nepriklausomybės praradimo.

Pasaulėžiūra įtaigoja literatūrą ne tik kaip laiko dvasia, bet ir kaip vidinis kūrėjo akstinas. "Nuoširdus susigyvenimas su sava pasaulėžiūra yra viena iš būtinųjų sąlygų vaisingai kūrybai. Prisimesdamas kitokios pasaulėžiūros žmogumi, autorius gali apgaudinėti kitus ir save, bet jį išduos jo paties kūrinys . . . Salomėjos Nėries proletariškos poezijos skurdumas parodo, kad proletariškoji ideologija josios asmenybei dar tebėra svetima, nors ji ir stengiasi pasirodyti proletariška" (t. p.). Pridurkime, kad ši ideologija Nėriai iš esmės ir liko svetima ir kad todėl, žiūrint laiko perspektyvoje, Bronys Raila šiandien kaip tik patvirtina anuometinį Brazaičio teiginį, sakydamas apie Nėrį: "Tas vėliau prirašytas daug gausesnis ideologiškai kryptingai sueiliuotas šlamštas, ypač karo ir bėgties metais Rusijoje, apie raudonąją armiją, partizanus, komunarus, tarybinės tėvynės ilgesį, pergalės laukimą ir baisaus keršto troškulį fašistam, — ši visa apgailėtina rašliava jau dabar nebeturi jokios išliekamos vertės".32 Tai rodo ne tik Nėris, bet ir visa pavergtosios Lietuvos literatūra: tėvynėje ji neklestės tol, kol rašytojai bus verčiami kurti komunistiškai, nebūdami viduje komunistais; ir, priešingai, ji suklestės tiek ir tada, kiek ir kada kūrėjas laisvai prabils kaip žmogus. Nes pagal labai teisingą Brazaičio mintį, "prieš kuriant kitos linkmės veikalų, reikia patį save perkurti" (t. p.). Komunizmo kaip pasaulėžiūros, siekiančios duoti pasauliui naują žmogų, sėkmė bus paregėta tik žydinčioje, iš jo paties išaugusioje literatūroje. Tuo tarpu tokio žydėjimo vis dar nėra. O kas sovietinėse respublikose iš tikro sužydi, yra kaip tik arba anti-komunistiška, arba bent a-komunistiška, kaip tai rodo ir staiga stybtelėjusi paskutiniųjų metų mūsų tėvynės poezija.

Kokiu keliu (mėthodos) Brazaitis eina į atskirą literatūros kūrinį? — Štai reikšmingas jo paties pasisakymas šiuo atžvilgiu: "Kokį įspūdį (kūrinys, M c.) daro man, individualiam skaitytojui: patinka ar nepatinka; o jei taip, tada mėginčiau suvokti ir intelektualiai išsiaiškinti, kodėl ji (poezija, Mc.) skaitytojo dėmesį pagauna, pergyvenimą pažadina, praturtina".33 Kitaip tariant, intuityvus kūrinio {ėmimas. ir intelektualus jo išskleidimas — štai metodas, kuriuo Brazaitis nagrinėja literatūros veikalus. Naudojantis jo paties pateiktais Jakšto ir Vaižganto apibūdinimais literatūros atžvilgiu, reiktų tarti, kad Brazaičio kelias į kūrinį yra daugiau vaižgantiškas, o mažiau jakštiškas. Vis dėlto ir čia, kaip ir visur kitur, Brazaitis ieško sutartinės: jis yra intuityvesnis, negu Jakštas, tačiau intelektualesnis, negu Vaižgantas. Šis nemėgo savos intuicijos patikrinti protu ir todėl daug kur suklydo, tardamasis radęs deimančiuką, užuot žiūrėjęs į jį kaip į paprasto stiklo gabaliuką: "Čia buvo, Brazaičio pažiūra, Vaižganto silpnybė", dėl kurios jis "ilgainiui neteko pasitikėjimo kritiškoje literatūrinėje visuomenėje".34 Brazaitis tokios rūšies klaidų nėra padaręs, nes jis viena tik intuicija nepasikliauja. Atiduodamas intuityvų pergyvenimą intelekto sklaidai, jis tikrąją kūrinio grožio apraišką — tiek pačiam sau, tiek skaitytojui — perkelia kaip tik į šį antrąjį tarpsnį. Todėl ir savo pastabose Jono Griniaus knygai "Grožis ir menas" (Kaunas 1939) Brazaitis klausia, ar šiame veikale "ne perdaug yra nustumtas protas" kaip vertinantis veiksnys, nes "labai dažnai estetiškai grožėtis imame tada, kai intelektuališkai imame suprasti autoriaus idėjos sutarimą su forma bei išraiška. Akcentuojant tik intuityvinį pažinimą, netektų prasmės visokie meno komentarai".35 Intuicija pradėti, o intelektu baigti yra, pasak Brazaičio, geriausias būdas estetinei kūrinio vertei rasti.

Ar tik ne čia slypi pagrindas, kodėl Brazaitis atrodo esąs lyg ir nusisukęs nuo dabartinės pačios naujausios mūsų poezijos. Lig šiol jos atžvilgiu — nei visumoje, nei ryšium su atskirais autoriais ar veikalais — jis nėra prasitaręs. Brazaitis sakosi jos nesuprantąs. Imkime šį žodį tiesiogine prasme. Būti suprastam reiškia pasiduoti intelekto sklaidai. Tuo tarpu naujausioji poezija tokiai sklaidai kaip tik nepasiduoda. Ją galima — tai, be abejo, mano pažiūra — tik intuityviai pergyventi arba nepergyventi: šioje plotmėje ji ir pasilieka. O tai, žinoma, nepatenkina tokio literatūros kritiko, kuris norėtų sklaidyti patį kūrinį, o ne, kritika prisidengęs, teikti skaitytojui savų idėjų, iš kūrinio visiškai neplaukiančių. Šiuo keliu Brazaitis eiti nenori, todėl jam naujausioji poezija ir nevirsta tyrinėjimo dalyku. Ar tai yra poezijos, ar Brazaičio metodo kaltė, galės parodyti tik ateitis. Literatūros istorijoje esama ir per siauros kritikos, ir smukusios poezijos tarpsnių. Drįsčiau spėti, kad mes gyvename estetinio nuosmukio metą.

Tuo paliečiame Brazaičio santykį ^moderniuoju menu apskritai. Brazaitis prisipažįsta, kitados žavėjęsis "Čiurlionio žalčiais": jie jam buvę "individualistinio prometeizmo išraiška" (1952.VI.9). "Savo galingomis vizijomis" Čiurlionis "aprėpė visatą - kosmą, pajuto paslaptingas jo gyvąsias jėgas, kurios melodingais ritmais ir chaosais, procesijomis ir saulės garbinimais veržiasi į pirmapradį šaltinį. Čiurlionio žmogus yra vaikas, kuris džiaugiasi pienės siūleliais, nepaisydamas viršum galvos plėšraus paukščio. Čiurlionies žmogus yra ir milžinas Dvasia, kuris stengiasi pakilti aukščiau už visą kosmą, suvokti jo prasmę ir kelius, žalčio pavidalu apskrieti kalnus ir vandenis ir pagrobti karališkąją karūną".36 Savo jaunystėje Brazaitis kaip tik ir žavėjosi šiuo kosminiu žmogumi. Kosminis žmogus (kaip šiandien ir kosminis Kristus) patraukia jauną sielą labai galingai. Tačiau mūsų būčiai bręstant ir patyrimui augant bei gilėjant, kosmiškumo žavesys blunka. Nes žmogus vis labiau suvokia prasmę to čiurlioniško žalčio, kuris, Brazaičio žodžiais tariant, "apskriejęs visą pasaulį", suglebo, "prieš pasiekdamas karūną" (1952.VI.9). Prometėjas visados suklumpa. O šitai suvokęs, žmogus ilgisi nebe kosminio žmogaus ir jo meno, tuo pačiu ir nebe kosminio Kristaus, o meno, kuris šildo širdį, ir Kristaus, kuris glosto Magdalenos plaukus.

Todėl dabar Brazaitis krypsta į žmogų - vaiką, kuris džiaugiasi pienės siūleliais. Visa Brazaičio vadinama "ketvirtoji karta" mūsų literatūroje, ypač gyvastinga lyrikoje ir išsiskleidusi jau tremtyje, yra jo širdžiai artimiausia: ji savo santykiuose su objektyviu pasauliu jaučiasi "daug kuklesnė", nekiša "savo asmens į pirmąsias eiles", nerodo "paniekos kitiems", kaip trečioji karta ("Keturi Vėjai"), bet sykiu neturi "ir tokio herojiško didingumo", kaip pirmosios kartos atstovai (Maironis. Pietaris). Jos žmogus yra "pilnesnis, vispusiškes-nis". Jis jaučia "savo intymius ryšius su žeme; jis ir visuomenės reikalais serga; jis ir amžinybę jaučia, jis retkarčiais ir su Dievybe kalbasi, nusižeminęs ir kaltas pasijutęs".37 Kosminis žmogaus didingumas nyksta. Nyksta todėl ir įtaka Čiurlionio (po spaudos atgavimo), kuriame antroji karta, pasak Brazaičio, "nujautė naują didį kelrodį".38
Tuo pačiu nyksta ir Brazaičio žavėjimasis moderniu menu, kuriame jis jaučia atsigaunantį aną kosminį matmenį. "Apskritai, šiais laikais nebegaliu suprasti meno, net vengiu jo", rašė jis jau prieš 20 metų (1952.VI.9). Todėl Brazaitis gręžiasi į tokius kūrinius, kuriuose jis nejaučia "tos aukštosios gyvenimo pakopos, iš kurios rimtai ir gražiai dėstoma gyvenimo išmintis, bet į kurią aš jaučiuos tik iš apačios galįs pasidairyti". Jį džiugina kūriniai, kuriuose jis jaučia "didžiuosius dalykus nusileidus į žemę". Jaunystės žavėjimasis Čiurlioniu yra pasibaigęs; anuo Čiurlioniu, kuris skleidžia kosminį matmenį: "Žavėjausi kitados Čiurlionio išraiškos didybe, parodyta kosminėje plotmėje gigantiniu mastu. Dabar man prie širdies tas pats dalykas, parodytas kasdieninėje plotmėje, gal net savo širdies plotmėje, kuri aiškiau išsiskleidžia nakties tyloje" (t. p.).

7
Brazaičio kelias tremtin buvo sykiu ir jo kelias vienatvėn — ne ta prasme, kad jis čion būtų atkilęs vienišas, kaip tai atsitiko kai kuriem iš mūsų. Ne! Brazaičio vienišėjimas yra visiškai ki-kitokios prigimties. Tiek tėvynėje, veikdamas pogrindyje, tiek pokario metais Vokietijoje, būdamas VLIKe, Brazaitis buvo stipriai susijęs su politika, o tuo pačiu ir su mūsąja visuomene, kuri irgi labai įtampiai tuomet politika domėjosi ir ja gyveno, laukdama iš jos pakaitų, nešančių tautai laisvę. Eidamas vyriausiajame laisvinimo organe įvairių pareigų, Brazaitis turėjo atlikti Lietuvos laisvinimo byloje ir eilę didžiai svarbių uždavinių. Jis vykdė juos visa širdimi ir visu stropumu. Iš jo plunksnos kilo pirmieji raštai, skelbę pasauliui mūsų tautos pasipriešinimą pavergimui bei naikinimui: "In the Name of the Lithuanian People" (1946), "Ein kleines Volk wird ausgeloscht" (1947), "Living of Freedom" (1948), "Appeal to the United Nations on Genocide" (1951), "Allein, ganz allein" (1964). O įvairūs santykiai su savaisiais ir svetimaisiais, nuolatinis dalyvavimas įvairiuose suvažiavimuose, konferencijose ir posėdžiuose, vadovavimas Lietuvių Fronto Bičiuliams, kūrusiems tada savą programą bei organizaciją, — visa tai apsupo Brazaitį gilia visuomenine nuotaika ir įugdė jį į visą ano meto aplinką.

Jo kelias vienatvėn prasidėjo, išvykus jam už-jūrin (1951). Savo dvasios sąranga Brazaitis yra tikras europietis, gal net toks europietis, kuris, pasak Šalkauskio, derina savyje Rytų ir Vakarų pradus, nes Rytų kultūra (ypač rusų) jam taip pat yra gerai pažįstama ir jo pasisavinta, kaip ir Vakarų (ypač vokiečių). Kaip žmogus Brazaitis yra — tai jau minėjome — nuosaikus, nelinkstąs į kraštutinybes, nesistengiąs sėstis garbingiausion vieton, nesirungiąs su kitais jokioje srityje, nemėginąs pralobti ir net neieškąs geresnio uždarbio. Ir štai, šitokios vidinės kultūros ir šitokio charakterio asmuo atsiduria Amerikoje, kurios žmogaus tipas yra tikra Brazaičio priešingybė. Kas tada belieka ateiviui? Arba pasikeisti, arba pasitraukti. Brazaitis pasikeisti nenorėjo ir negalėjo. Užtat jis pradėjo trauktis. "Ak, ta Amerika, Amerika! Aš jos, žinoma, nematau, nes ji man visai nelimpa", rašo jis po poros gyvenimo metų (1954.IX.27). Ir truputį anksčiau: "Aš nemėginu prisitaikyti. Aš tebegyvenu kitu pasauliu" (1954.VI.13). Ir dar metais anksčiau: "Mintimis vis daugiau gyvenu su jumis, negu su Amerika"; tokių, "su kuriais galėčiau čionai sulipti, nesurandu. Tiesa, nė neieškau ir, blogiausia, nenoriu ieškoti" (1953.1.1).

Tačiau Brazaitis anaiptol nėra Amerikai aklas. Jis aiškiai regi jos kraštutinybes: "Dažnai sugrie-ži dantimis prieš visą čia matomą idiotizmą. Iš kitos pusės, negali nenusilenkti vaikiškam naiviam idealizmui. Kraštutinumai niekur taip neišaugę, kaip čia" (1954.VI.13). Bet kaip tik tai Brazaitį ir padaro svetimą amerikinei aplinkai. Jam "esti tiesiog tvanku", ir jis džiaugiasi, "kad gali užsidaryti ir gyventi šalia" (t. p.). Tai ir yra vienatvė — pati plačiausia ir jaučiamiausia: savo vidumi atsiskirti nuo dvasios to krašto, kuriame žmogui lemta praleisti savą amžių. Brazaitis nesuameriko-nėjo — ne tik ta prasme, kuria dažnai pakalbame apie naujausiąją mūsų kartą, bet ir ta prasme, kuria laikome mus priglaudusius kraštus dvasine mūsų užuovėja ir todėl jaučiamės jų kultūroje daugiau ar mažiau jaukiai. Brazaitis tokios užuovėjos Amerikos kultūroje nerado. Jis liko jai svetiinšalis ligi pat savo dvasios gelmių. Tuo jis ir skiriasi nuo daugelio mūsų tautiečių, ir tai jį padaro kaip tik vienišą net ir tarp savųjų: "Pripratau būti vienas. Man net nejauku, kai atsiduriu žmonių būry" (1973.VI.13).
Pagyvenęs dešimtį metų šioje jam svetimoje aplinkoje, Brazaitis mėgino papiršti lietuviškajam auklėjimui Marijos Pečkauskaitės raštus kaip atsvarą "tai pedagoginei nuotaikai, kuri yra dabartiniame amerikiniame gyvenime, kurioje auga ir dabartinė lietuvių kartą".39 Būdamas sintetinio žvilgio, Brazaitis randa, kad Pečkauskaitę ir amerikinę pedagogiką jungia vienas bendras dalykas, būtent: "pasisakymas už žmogų, laisvą, atpalaiduotą nuo išorinės prievartos, pilnai išplėtotą asmenybę" (t. p.). Iš kitos pusės Brazaitis taip pat aiškiai mato, kad keliai į šį žmogų - asmenybę Pečkauskaitės ir Amerikos nuotaikoje yra visiškai skirtingi. Pečkauskaitė žiūri "į auklėtinį kaip į medelį, kurį reikia saugoti nuo vėjų ir duoti atramą, pedagoginę aplinką ir pedagoginį asmenybės idealą" (p. 400). Tuo tarpu Amerikoje auklėtiniui "nesudaroma auklėjamoji aplinka nei šeimoje, nei mokykloje. Šeimos narių ryšiai yra atsileidę; šeima nesudaro hierarchinės visumos. Mokykla nebetarnauja taip pat kaip auklėjamoji aplinka. Ji tenkinasi specialistų gamyba. Auklėjamojo idealo jaunimui prieš akis neduoda nei šeima, nei mokykla. Priešingai, abidvi ir dar gatvės aplinka kuria savo pavyzdžiais prieš vaiko akis vaizdą žmoguas, kuris tesirūpina savim ir savo ekonomine karjera" (t. p.). Bet kaip tik todėl Brazaičiui ir atrodo, kad Pečkauskaitės pedagoginė nuotaika galėtų Amerikoje rasti daugiau sąlyčio su lietuviškuoju skaitytoju: ši nuotaika "gali pirma nustebinti, o paskui priversti susigalvoti" (p. 399). Skaitydamas Pečkauskaitės raštus, kiekvienas būtų priverstas klausti patį save: "Ar aš turiu būti lietuvis ir laikytis lietuvių kalbos, ar mano kelias jau veda į kitą tautybę ir kitą kultūrą?" (p. 400). Tai klausimas, kuris, paviršium žiūrint, kyla visiškai kitose sąlygose, negu Pečkauskaitės laikais. Iš tikro betgi jis savo esme yra likęs visiškai toks pat: anuomet ryšium su rusiškąja ir lenkiškąja, šiandien su ame-rikietiškąja kultūra. Juk būtume baisiai nenuoseklūs ir net slapti oportunistai, baimindamiesi, esą dabartiniai lietuviai tėvynėje surusės, o nesibaimindami, kad dabartiniai lietuviai Amerikoje su-amerikonės. Šį tad oportunistinį nusistatymą ir kelia Brazaitis aikštėn, piršdamas skaityti Mariją Pečkauskaitę. Jos raštai yra pirštas, rodąs į miegančią tautinę mūsų sąžinę.

Tarp Brazaičio kaip svetimšalio ir mūsosios visuomenės, vis labiau virstančios čiabuve, pradėjo pamažu verstis gilus plyšys. Ilgus metus Brazaitis veikė politiškai bei organizaciškai ir Amerikoje, čia vadovaudamas Liet. Fronto Bičiuliams, čia santykiaudamas su įvairiomis grupėmis, čia mėgindamas derinti šių grupių santykius Lietuvos laisvinimo darbui. Tačiau visa ši veikla Brazaičiui galop apkarto — ne savo vaisiais, bet savo metodais bei priemonėmis. Todėl jis pradėjo susimąstyti: "Noriu išsivaduoti iš organizacijos. Jaučiu, kad aš vis labiau daraus svetimas visokiam politikavimui; visa tai atrodo — gal aš klystu — beprasmis savęs apgaudinėjimas . . . Man vis kyla didesnis noras pasitraukti nuo tos tariamos visuomenės. Jau darau žygių iš jos išsivaduoti, nors ne taip lengva" (1959.11.25). Nelengva todėl, kad visuomenė nėra tokia apčiuopiamybė, kuriai ad libitum galima būtų duris tai atverti, tai užtrenkti. Brazaičiui pasisekė nusikratyti politika ir organizacija: jo vieton čion atėjo kiti žmonės. Tačiau jam nepasisekė nusikratyti visuomene: palikus vieną pareigą, jo laukė kita, gal ne tokia vieša, tačiau nemažiau varginanti. Net ir priimdamas žurnalistikos premiją, jis turėjo, kaip pats sakosi, atkentėti "visą pašlovinimo ceremoniją" (1972.VI.13). O ir pastarajame LKM Akademijos suvažiavime Bostone (1973.VIII.30 — 1973.IX.1) Brazaitis, sukaupęs savo jėgas, skaitė, klausytojų sprendimu, "geriausią paskaitą iš visų" (A. S.)

Tai, kas Brazaitį iš tikro šiandien nuo visuomenės tolina, yra ne jo ryžtas, bet jį staiga užklupusi liga. Kadaise, kalbėdamas apie šv. Pranciškaus Asyžiečio tarnybą ligoniams, teigiau, esą ligos ištiktas žmogus trokšta būti tarp kitų; liga esanti nesugriaunamas įrodymas, kad žmogus yra apspręstas būti drauge.40 Ir šiandien, po 20 metų, neabejodamas pasirašau po šiais žodžiais. Tačiau patyrimo praturtintas, papildyčiau juos kita mintimi: kiek ligonis ieško kitų, tiek šie kiti vengia ligonio. Mat, visuomenei žmogus yra įdomus tik tol, kol yra našus: visuomenė yra nepasotinama. Todėl kai liga žmogaus našumą sumenkina ar net sustabdo, visuomenė greitai jį palieka ir net pamiršta. Brazaitis savos ligos metu tai patyrė labai aiškiai. Tie du ar trys bičiuliai ir bičiulės, kurie jam gelbėjo ir jį net išgelbėjo, dar nėra visuomenė. Įtampa tarp asmens ir visuomenės ligos metu išeina aikštėn visa savo šiurpia dialektika. Štai kodėl liga niekad nėra tik grynai privatus dalykas, kadangi jame slypi ir antroji žmogiškosios egzistencijos pusė: būti paliktam vienatvėje. Brazaičio norą "pasitraukti nuo tos tariamos visuomenės" liga įvykdė su kaupu.

Ar sukaktuvininkas dabar iš tikro yra vienišas? Ir taip ir ne! Paklausykime jo paties: "Gyvenu kaip 'pily', tikriau miško medžiokliniame namelyj; iš visų pusių medžiai — parkas. Aš visame name vienas; kada noriu atsikeliu — ar antrą ar ketvirtą valandą ryto, — pasivaikščioju. pasibeldžiu, vėl atsigulu. Niekam nekliudau, ir man niekas nekliudo" (1973.VI.13). Tai vienatvės vaizdas. Tačiau anksčiau Brazaitis buvo kalbėjęs apie širdies plotmę, "kuri aiškiau išsiskleidžia nakties tyloje". Kas ją jam skleisdina? Paklausykime vėl jo paties: "Nemigo naktim pasidariau pats sau draugų — įkalbėjau į magnetofoną partizanų poezijos. Putino, tik paspaudžiu mygtuką dabar, ir Brazaitis deklamuoja . . . Turiu ir draugių: Mimi, Burter-fly, Desdemoną, kurios man išdainuoja savo sielvartą . . . Taigi vienas nesu nė vieną vakarą ar naktį ... O mintim pabuvoju kiekvieną dieną Lietuvoje, pabuvoju šviesiai, nes žinau, kad ten yra tokių, kurie apdairiai, ištvermingai tęsia darbą, i> kurio mes turėjom trauktis" (1971.III.15). Vadinasi. poezija, muzika ir ištikimybė yra tai, kas Brazaičiui išskleidžia aną širdies plotmę, sava šiluma tirpdančią ir jo vienatvę.

Kalbėdamas apie Maironį, Brazaitis vienoje vietoje sako, kad, vykstant kovai už didžius idealus, "žmogaus pastangos yra nukreiptos ne į atskirų žmonių likimą, bet į laimėjimą tų idealų, vardan kurių visuomenė rungiasi ir asmens aukojasi".41 Tai, be abejo, tiesa. Tačiau, trunkant kovai ilgą laiką, esama pavojaus, kad atskirų žmonių likimas nebebus ne tik pačios kovos, bet net nė dėmesio dalykas. Esama pavojaus kovoje pastebėti tik idealą, siekį, bet nepastebėti asmens kaip veikėjo šiam siekiui. Esama pavojaus tada ir visą kovą paversti bevardės minios skeryčiojimusi. Bet štai. didžiosios sukaktys kaip tik ir esti metas atsigręžti į šį veikėją, į atskirą žmogų, apžvelgiant nueitą jo kelią ir apmąstant jo likimą, kad susivoktume ir pačios kovos sūkuriuose. Tokia nuotaika čia ir buvo apibūdintas Brazaitis kaip kovos prasmuo ir kaip veiklos žmogus. Abiem atžvilgiais jis yra giliai įsišaknijęs mūsų istorijoje bei kultūroje. Abiem atžvilgiais jo sukaktis todėl ir lenkia mūsų žvilgį į jį patį, kuris norėtų likti nepastebėtas, kurio likimas betgi yra būti pastebėtam, kad ir mes kiti neliktume bevardžiais. Baigiame mūsų žvilgį Putino dvieiliu, dovanodami jį Brazaičiui kaip gairę būsimiems jo amžiaus metams:
"Gyvenimas dar sykį nori
Manim pražydėti".
(Ave vita, II)

1. Šiuo atžvilgiu ypač būdingi yra Juozo Brazaičio
straipsniai: "Jakšto ir Vaižganto jungas" (LKM Akademijos Su-
važiavimo Darbai III, Kaunas 1940, 234 - 242), "Maironis ir
Lietuva" ("Aidai" 1957, nr. 8, p. 337 - 342), "Donelaitis
praeityje ir dabartyje" ("Aidai" 1964, nr. 3, p. 124 - 132),
Stasys Šalkauskis lietuvių tautinės misijos raidoje" ("Aidai" 1971, nr. 10, p. 447 - 451); taip pat Brazaičio (kartu su kitais) knyga: "Didysis jo nuotykis. Prof. J. Eretas tarnyboje Lietuvai" (Brooklyn 1972).
2. Juozas Ambrazevičius, Vaižgantas. Apmatai kūrybos studijai, Kaunas 1936, p. 6.
3. Juozas Brazaitis, Stasys Šalkauskis lietuvių tautinės misijos raidoje, p. 451.
4. Juozas Ambrazevičius, Jakšto ir Vaižganto jungas, p. 234.
5. Juozas Brazaitis, Maironis ir Lietuva ("Aidai" 1957, nr. 10, p. 337, 341.)
6. Cit. Lietuvių literatūros istorijos chrestomatija, Vilnius 1957, p. 62.
7. Plg. Kazys Škirpa, 1941 metų vyriausybės kelias ("Aidai" 1971, nr. 6, nr. 246 -247; P. Padalio laiškas K. Škirpai).
8. Juozas Brazaitis, Sukilimas ir tauta ("Aidai" 1961. nr. 2. p. 53).
9. Juozas Ambrazevičius, Gyventi per mirtj ("Aidai"
1971, nr. 6, p. 251; laidotuvių kalbos ištrauka).
10. Plg. Laikinosios vyriausybės veikla ("Aidai" 1971, nr.
6, p. 252 - 254; /. Ambrazevičiaus pranešimas paskutinia-
jame Laik. Vyriausybės posėdyje).
11. Cit. Kazys Škirpa, op. cit. p. 247.
12. Zenonas Ivinskis, cit. Kazys Škirpa, op. cit. p. 250.

13. Stasys Žymantas, Birželio testamentas ("Į Laisvę" 1971, nr. 52, p. 191).
14. /. Brazaitis, Lietuvių charakterio vertybės ("Aidai", 1961, nr. 3, p. 110, 112).
15. Juozas Brazaitis, Dvi karalystės ("Aidai", 1952, nr. 10, p 433 - 34).
16. Įdomu pastebėti, kad, kun. V. Bagdanavičiaus liudi-
jimu, šį personalistinį Dievo įsakymų pobūdį yra kėlęs ir
John L. McKenzie S. J. vienoje savo paskaitoje Chicagoje.
Aiškindamas Dešimtį Dievo Įsakymų dorovės mokslą, jis pasaKe, Kad sie įsakymai yra būdingi ir nauji ne savo grynai doriniu mokslu, bet asmeniniu Dievo ir žmogaus pobūdžiu"; čia "dieviškasis Asmuo daro su tavimi sandorą, užmezga su tavimi asmeninius ryšius; todėl ir tasai 'tu' pabrėžimas: Tu neužmuši, Tu nepaleistuvausi, Tu nekalbėsi netiesos ir tt. Šitoks santykis yra galimas tik tarp skirtingų laisvų asmenybių" {Kun. Vytautas Bagdanavičius, Teilhard de Chardin apie žmogaus veiksmų sudievinimą, "Aidai" 1964, nr. 1, p. 15).
17. J.(uozas) A(mbrazevičius), Dalykui išaiškinti ("Židinys" 1939, nr. 4, p. 541).
18. St. Šalkauskis, 15 metų kultūrinėje Lietuvos tarnyboje, cit. Juozas Brazaitis, Didysis jo nuotykis, p. 46.
19. Juozas Brazaitis, Šalkauskis lietuvių tautinės misijos raidoje, p. 449.
20. Stasys Šalkauskis, Visuomeninis auklėjimas, Kaunas
1932, p. 78.
21. Cit. Juozas Brazaitis, Didysis jo nuotykis, p. 162.
22. Juozas Ambrazevičius, Jakšto ir Vaižganto jungas, p. 238.
23. J. Grinius, Prof. J. Brazaičiui 50 metų ("Aidai" 1954,
nr. 1, p. 45).
24. Juozas Ambrazevičius, Jakšto ir Vaižganto jungas, p. 234.
25. Juozas Brazaitis, Sukilimas ir tauta, p. 49.
26. Juozas Ambrazevičius, Jakšto ir Vaižganto jungas, p. 242.
27. J(uozas A(mbrazeviČius), Dalykui išaiškinti, p. 542,
541.
28. Ignas Malėnas, Tautiškumo pergalė prieš kvislingą ("Į Laisve" 1960, nr. 23, p. 47 - 48).
29. J. Brazaitis, Vienas iš laikraštininkų ("Aidai" 1957, nr. 6, p. 284).
30. Plg. Juozas Ambrazevičius, Vaižgantas, Kaunas 1936; Lietuvių rašytojai, Kaunas 1948.

31. Juozas Ambrazevičius, Naujosios lietuvių literatūros idėjinės ir forminės linkmės (LKM Akademijos Suvažiavimo Darbai, Kaunas 1936, t. II, p. 233).
32. Bronys Raila, Truputį kitokiais tonais. Apie poetą Joną Aistį ir širdžių bei minties sovietizaciją ("Draugas" 1973. X.20).
33 J uozas B ražaitis), Antano Jasmanto poeziia (užsklanda eilėraščių rinkiniui "Gruodas", Brooklyn 1965, p. 84).
34. Plg. Juozas Ambrazevičius, Jakšto ir Vaižganto jungas, p. 238.
35. J. Ambrazevičius, Estetikos temomis ("Židinys" 1939, nr. 7, p. 17 - 18).
36. Juozas Ambrazevičius, Naujosios lietuvių literatūros idėjinės ir forminės linkmės, p. 235.

37. Juozas Ambrazevičius, op. cit. p. 243.
38. Juozas Ambrazevičius, op. cit. p. 235.
39. Juozas Brazaitis, Marijos Pečkauskaitės raštų prasmė
šiandien ("Aidai" 1961, nr. 9, p. 399).
40. Plg. Antanas Maceina, Saulės Giesmė, Brooklyn 1954.
p. 247 - 248.
41. Juozas Brazaitis, Maironis ir Lietuva, p. 337.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai