Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KELIAS Į LAISVĘ IR VASARIO 16-TOJI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ZENONAS IVINSKIS   
ŽVILGSNIS IŠ 30-TIES METŲ PERSPEKTYVOS

1. PENKI VEIKIMO ŽIDINIAI

1914 metais lietuvių tauta jau buvo susipratusi ir prisikėlusi. Ir kai pasigirdo Ijo D. Karo pabūklų trenksmai vakarų ir rytų Furopoje, viso pasaulio lietuviai ne iš miego pabudo, o budriai žvalgėsi, ką nauja būtų galima iškovoti lietuvių tautai. Gal bus galima laimėm nepriklausomybę? Apie ją jau tyliai svajojo šviesesnioji lietuvių dalis. O jos siekimą dalis susiorganizavusios visuomenės (Lietuvos socialdemokratų partija) buvo įrašiusi į savo programą dar 1896 m. Bet gal teks pasitenkinti tik autonomija, kurios buvo reikalavęs 1905 m. Didysis Vilniaus Seimas 2000 balsų? Ji atrodė, ano meto sąlygomis, politiškai ne vienam labiau reali. Todėl už 9rių metų, kai karas jau buvo prasidėjęs, Amerikos lietuviai Čikagos ir Brooklyno seimuose ir reikalavo Lietuvai politinės autonomijos. Vaizduojantis, kad pergalė galės būti Aliantų pusėje, apie visišką Rusijos žlugimą, kaip jų sąjungininkės, tada dar niekas negalėjo manyti. Bet visi jautė, kad senieji laikai nebegrįš ... O kad iš pagrindų kintančios sąlygos galėtų ką nors gero lietuvių tautai duoti, reikėjo ne tik budriai stebėti, bet ir energingai veikti.


Susidarė penki svarbesni židiniai, kur lietuvių klausimu buvo veikiama ir pasiekta įvairių rezultatų.

Skandinavijos lietuviai, gyvendami neutraliame krašte, nuolat palaikė ryšį su Šveicarijoj ir Rusijoj veikiančiomis lietuviškomis organizacijomis, ir Stockholme įvyko dvi lietuvių veikėjų konferencijos. Taip pat neutralioje Šveicarijoje, kuri ano karo metu dėl savo padėties įgijo didelę politiškai tarptautinę reikšmę, susibūrė lietuviai šviesuoliai. Jie nuo pat karo pradžios rodė daug aktyvumo: įkūrė savo politinį komitetą, įsteigė „Lietuvos Informacijos Biurą“, gis, Amerikos lietuvių Tautos Fondo pinigais, išleido daug vertingos informacinės medžiagos, keliasdešimt žurnalų ir knygų. Anuo metu, kada pasaulis apie „Lietuvos klausimą“, lygiai kaip ir apie lietuvių tautą, nieko nežinojo, Informacijos Biuro atliktas darbas buvo labai reikšmingas. Jo knygose buvo daug medžiagos apie garbingą Lietuvos praeitį, apie pačią Lietuvą ir Lietuvos klausimą. Tuo pat laiku Šveicarijos lietuviai organizavo lietuvių konferencijas, kuriose dalyvaudavo visų kitų veiklos židinių atstovai. Reikšmingiausia konferencija buvo Berne 1917 m. lapkričio mėnesį.

Ten, dalyvaujant ir vokiečių okupuotos Lietuvos veikėjams, Lietuvos Tarybos prezidijumo nariams: A. Smetonai, St. Kairiui, J. Sauliui ir kun. J. Staugaičiui), buvo priimta Lietuvos klausimu svarbių nutarimų. Amerikos lietuvių Tautos Taryba buvo Šveicarijon pastoviai atsiuntusi du savo delegatus.

Amerikos lietuvių veikla ypač reiškėsi Tautos Fondo veikimu. Šalia jo buvo atsiradęs socialistų Šelpimo Fondas ir tautininkų — Autonomijos Fondas. Bet daugiausia padarė Tautos Fondas, vien pinigais surinkdamas per 600.000 dolerių. Šalia fondų dar veikė dvi Tarybos, kurios 1918 m. pradžioje didžiajame NewYorko seime išrinko bendrą atstovybę, sudarydamos bendrą Egzekutyvinį Komitetą. Nors ilgokai ir ne išvien veikdami Amerikos lietuviai daug rūpesčio ir „vargo padėjo Lietuvos laisvės labui: buvo delegacijoj pas prezidentą Vilsoną, kovojo už Lietuvos pripažinimą de jure ir t.t. Ypač savo aukomis, gausiomis lėšomis plaukiančiomis ne tik iš įvairių lietuvių organizacijų, parapijų, bet ir iš daugybės pavienių asmenų, Amerikos lietuviai (pirmoj eilėj per Tautos Fondą) yra pagrindinai parėmę propagandos darbą Šveicarijoj ir vėliau valstybės atstatymą tėvynėj.

Ketvirtą ir platų veikimo židinį sudarė R u sijos lietuviai — tremtiniai. Vokiečiams okupuojant Lietuvą, su evakuotomis mokslo įstaigomis Rusijoj atsidūrė dešimtimis tūkstančių lietuvių. Jie taip pat reiškė organizuotus tautinius siekius. Kaip pirmos Rusijos revoliucijos pasėkoje griuvo mažųjų tautų priešas — carizmas (1917 m. vasario mėn.), Rusijos piliečiai gavo teisę laisvai burtis ir į politines organizacijas. Tada iš Nukentėjusiems nuo karo Šelpti Lietuvių Centrinio Komiteto buvo išskirti lietuvių politiniai reikalai. Partijų pagrindais buvo sudaryta laikina Lietuvių TautOs Taryba. Ji pasistatė tikslu surinkti visas išsklaidytas ir diferencijuotas politines lietuvių jėgas krūvon ir jas nukreipti savo tautos labui. Užmezgusi ryšį su Laikinąja Rusijos Vyriausybe, Tautos Taryba 1917. V. 27 sušaukė visos Rusijos lietuvių atstovų seimą Petrapilyje. Į jį ir iš tolimiausių imperijos kampų buvo privažiavę per 300 delegatų. Ano meto demokratiškose nuotaikose seimas turėjo pasakyti savo svarų žodį Lietuvos klausimu.

Ir šiuo metu gali būti įdomu kalbėti apie tą seimą, kiek apie jį galima dabar žinoti iš spausdintų šaltinių ir iš dalyvių atsiminimų. Įdomu apie jį kalbėti dar ir todėl, kad, nuolat prisimenant Vilniaus Lietuvių Tarybos darbus 1917—1918 metais, Rusijos lietuvių veikla lyg ir pamirštama, ir apie ją beveik nieko nerašoma. Kaip buvo žiūrima 1917 metais tremtinių lietuvių į savo ateitį? Ar buvo tremtinių lietuvių visuomenės tada kelias į išsilaisvinimą taip aiškus, kaip jis kad jau 1917 m. išryškėjo okupuotos Lietuvos šviesuomenei?

Petrapilio seime akivaizdžiai pasirodė, kad tremty lietuvių šviesuomenė buvo stipriai susiskaldžiusi ir suradikalėjusi. Tad ir Lietuvos ateities klausimu nebuvo vienos nuomonės. Visos kairiosios grupės tada būtinai norėjo lietuvių likimą surišti su Rusijos revoliucijos raida. Per rusų demokratiną revoliuciją buvo tikimasi (vienoj bendroje federacinėje Rusijos tautų valstybėje?) sulaukti socializmo ir Lietuvai, nes kitaip laimėtų Lietuvoje „reakcinis klerikalizmas“. Todėl lietuviai socialistai samprotavo, kad jų reikalavimai negali nutolti nuo pačių rusų revoliucionierių reikalavimų, ir bet koks separatizmas nuo revoliucinės Rusijos buvo laikomas reakciniu „peilio smūgiu į nugarą“ revoliucijai.

Šitai minčiai pritarė net toks galvotas ir šviesus žmogus, kaip santarietis Petras Leonas („Demokratinės Tautos Laisvės Santara“, vėliau „Ūkininkų Partija“.) Jis seime daug aiškino, ir jo pagrindinės mintys yra išspausdintos laikraščio „Santaros“ Nr. 22. P. Leonas įvairiais juridiniais ir politiniais samprotavimais įrodinėjo, kad dešiniųjų, t. y. krikščionių demokratų ir Tautos Pažangos, (vėliau tautininkų) keliamas reikalas skelbti Lietuvos nepriklausomybę esąs šiam momentui netinkamas ir nerimtas.
„Mes gi — sakė jis — paskelbdami Lietuvos nepriklausomybę prieš Rusijos valdžios norą, paskelbtume Rusijai maištą, revoliuciją, karą. Iš to savo akto privalome visas išvadas padaryti ...“

Įrodinėdamas, kad to klausimo sprendimą reikia pavesti „Įsteigiamam Susirinkimui“ (t. y., Steigiamam Seimui) kuris „padarys su nepriklausomumu taip, kaip bus reikalinga ...“ Leonas suabejoja:

,Kažin, ar Lietuva panorės būti nepriklausoma, kaip Persija svetimųjų batais mindžiojama, ar kaip autonominė Australija, svetimų batų nemindžiojama“.
Vadinasi, geriau būti demokratinės Rusijos dalimi, nekaip skelbti neaiškią nepriklausomybę.

Pratęsdamas Leono mintį, kitas santarietis, St. Šilingos aiškino, jog seimas negalįs reikalauti nepriklausomybės, nes reikalauti reikia: „susirinkimuose, mitinguose, kuopose, draugijose, laikraščiuose, partijose. O čia juk Seimas oficiali, beveik, ištaiga — parlamentas. Tai viena. Antra — ar turime teisę reikalauti? Juk mūsų tik dalis. Ir ką atsakysim, jeigu mums apie tai primins. O paskelbti nepriklausomybę, tai reiškia padaryti iš to paskelbimo visas išvadas ir pakelti visas pasekmes ... O čia neužmirškime, kad juridiniai mes Rusijos piliečiai ...“ (V. Bartuška: Lietuvos nepriklausimybės kryžiaus keliais, 1937, 296 psl.).

Visai kitaip statė klausimą dešinieji (krikščionys demokratai ir Tautos Pažanga). Jie žiūrėjo į carizmo žlugimą kaip į gerą progą savai nepriklausomai valstybei atstatyti. Jie reikalavo nedelsiant lietuvių tautos valią paskelbti pasauliui, nelaukiant rusų demokratinės visuomenės sprendimo ir net nelaukiant, kad Lietuvos likimą tegalėtų nuspręsti vien Steigiamasis Seimas.

Pagrindinius argumentus Lietuvos nepriklausomybės reikalu išdėstė A. Voldemaras.

Bet dešiniųjų argumentai, įrodinėja reikalą tuoj skelbti Lietuvos nepriklausomybę, kitų grupių neįtikino. Taip vad. kairysis sparnas vis bijojo skirtis nuo Rusijos demokratijos. Tik vienas Mykolas Sleževičius, (socialistas liaudininkas), gavęs teisę kalbėti savo vardu, neabejodamas pasisakė už nepriklausomą Lietuvą:
„Bijoti — sakė jis — kad konservatoriai klerikalai paimtų Lietuvoje viršų, nėra ko. Tegul kokią dešimtį metų klerikalai valdys, bet pertą laiką liaudis susipras ir paims viršų. Jeigu mes statysim tik apsisprendimo reikalavimą, tai rusai manys, kad mes dar patys nežinome, ko norime. Reikia reikalauti apsisprendimo ir nepriklausomybės.“
Bet socialistai liaudininkai M. Šleževičiaus (būsimo valstiečių liaudininkų lyderio nepriklausomoje Lietuvoje) nepalaikė. Nepalaikė jo ir santariečiai.

Iš daugybės įvairių Petrapilio seimo epizodų reikia dar priminti, kad įdomus buvo diskusijose socialrevoliucionieriaus V. Nagevičiaus pasireiškimas. Kai tik iškilo nepriklausomybės klausimas, jis tuoj persiorientavo, ir iš pačių kairiausių kėdžių persėdo į katalikų sąjungos frakcijos kėdes. Jam kalbant ir karštai pasisakant prieš atsisakančius reikalauti Lietuvos nepriklausomybės, pirmininkaująs St. Šilingas kliudė, skambino varpeliu, paskui visai atėmė balsą. Tada V. Nagevičius kairiųjų adresu šūkterėjo tą pagarsėjusį „Salin zuikiai!“ posakį, kurį dail. A. Varnas užfiksavo savo vykusiuose šaržuose iš Petrapilio seimo.

Petrapilio seime ginčas nebuvo grynai procedūrinis. Bet čia, atrodo, vyko principinis apsisprendimas dėl lietuvių tautos orientacijos: pasilikti su demokratiniais rytais, ar pasukti į vakarus? Socialistinės grupės buvo perdėm įsitikinusios, kad, carizmui griuvus, lietuvių tautos uždavinys yra revoliuciją gilinti. Lietuvai būsiančios patikrintos visos laisvės, jeigu būsią jungiamasi po ta pačia revoliucine vėliava, kurią nešė rusų demokratija. Socialistinės grupės tarėsi nujaučiančios būsimo demokratinio Lietuvos Steigiamojo Seimo mintį, būtent, dėtis su rusų revoliucija. Joms atrodė, kad Petrapilio seime yra susidariusi tik atsitiktinė reakcinė klerikalinė dauguma. Kad tos grupės tada šiek tiek apsiriko, paaiškėjo už trijų metų per 1920 m. balandžio 14—15 d. rinkimus į Steigiamąjį Lietuvos Seimą. Tada iš 112 atstovų krikščioniškasis blokai gavo 59.
Po audringų kalbų Petrapilio seime (1917. VI. 2) buvo balsuojamos dvi rezoliucijos. Viena jų buvo kairiojo sparno (socialdemokratų, socialrevoliucionierių, socialistų liaudininkų, Santaros ir dalies bepartyvių). Kita buvo krikščionių demokratų, katalikų sąjungos, Tautos Pažangos ir likusių bepartyvių. Pasiūliusi šią rezoliuciją buvo Pažanga. Ji reikalavo nepriklausomos Lietuvos valstybės, kurios valdymą nuspręs Įsteigiamasis Susirinkimas, išrinktas visuotiniu, lygiu tiesioginiu ir slaptu balsavimu. Balsai buvo skaitomi po kelis kartus. Už dešiniųjų rezoliuciją pasisakė 140, prieš — 128 ir keturi susilaikė. Šiokią tokią persvarą dešiniesiems atnešė Nagevičius su keliais kitais vad. bepartyviais karininkais.

Tiesa, nepriklausomybės rezoliucija buvo išgelbėta. Bet seimas tuoj sprogo! Socialdemokratai, socialistai-liaudininkai, socialistai-revoliucionieriai, Santara ir dalis bepartyvių paskelbė, kad seimas iširo. Soc.dem. Purėnienė užtraukė internacionalą („Atsisakom nuo senojo svieto“), ir kairieji su raudona vėliava patraukė laukan. Santariečiai taip pat sekė paskui savo vadą P. Leoną, pražilusį už Lietuvos reikalus bekovojant.

Greit prasidėjusios derybos negalėjo duoti visoms partijoms priimtinos rezoliucijos. Bendro žodžio nesurasta. O nesurasta todėl, kad radikaliausioms partijoms pagal savo programą rūpėjo klasių kova, internacionalas, federatyviai ryšiai su demokratine Rusija. Pvz., socialdemokratai ir socialrevoliucionieriai reiškė daug baimės, kad Lietuva gali iš ką tik sudemokratintos Rusijos partijų patirti daug smūgių, Ji gali būti politiškai pražudyta, jeigu nelauks, kol ką nors nutars mažųjų tautų reikalu Rusiją valdančios partijos. Ypač tremties socialdemokratai norėjo būti drausmingi. Jie bijojo, kad separatiškai veikdami, iš savo internacionalo gali susilaukti kartaus papeikimo. Ne taip griežti pasirodė socialistai-liaudininkai. Kai radikaliosios seimo grupės davė rusų spaudai komunikatą, jog socialistinė lietuvių visuomenė lieka ištikima Rusijos revoliucijos idealams ir yra pasipriešinusi šovinistiniams norams išsijungti iš Rusijos demokratijos, socialistai-liaudininkai suskilo. M. Šleževičius, A. Rimka ir kiti, pamatę, kad buvo suklydę, atskilo ir sukūrė atskirą socialistų-liaudininkų demokratų partiją. Jie pareiškė noro dalyvauti ir Tautos Taryboje, kurią buvo suorganizavusi Petrapilio seimo dauguma, pasisakydama už nepriklausomybę. Žinoma, jie buvo įsileisti. Jais pasekė ir santariečiai. Kai P. Leonas buvo pakalbintas įeiti į Tarybą, jis pasakė: „dar per trumpas laikas nuo seime padarytos klaidos ...“

Rusijoje tremtyje buvo daug lietuvių inteligentų. Bet atėjęs bolševizmas jų veiklą paraližavo. Jis pribaigė ir silpnokai veikiančią Lietuvių Tautos Tarybą. 1917 m. pavasarį ir vasarą gražiai buvo susiorganizavę tautiniai lietuvių daliniai. Bet ir jiems bolševikai neleido organizuotai į tėvynę grįžti. O buvo labai didelis nuostolis, kad karinės jėgos „ Lietuvoje negalėjo būti laiku panaudotos, nes tik ginklo jėga galima buvo iškopti iš pokarinio chaoso.

Pagaliau svarbiausias, penktasis lietuvių veikimo židinys — visų tų periferinių pastangų centras — buvo Lietuva. Tik pačioje Lietuvoje galėjo būti kovojama pati reikšmingoji kova nepriklausomybei atgauti. Tik pačioje Lietuvoje buvo du reikalingiausi valstybei elementai, būtent, tauta ir teritorija. Jokios emigrantinės pastangos negalėjo turėti pasisekimo, jeigu pirmuoju elementu — tauta niekas nebūtų rūpinęsis. Reikėjo jai tik iškovoti tretįjį valstybės elementą — vyriausybę.

Gyvendama tačiau tarp labai imperialistiškai nusiteikusių dviejų“ didžiųjų tautų (vokiečių ir rusų), lietuvių tauta tegalėjo tikėtis sau palankių sąlygų tik tada, kai a b u iš paskutiniųjų jėgų bekovojantieji kaimynai bus labai nusilpninti arba griuvę. Vieno griuvimas dar nieko nereiškė. Tokiu atveju kitas, kaip daugelis faktų yra parodę, visada bandė įsitvirtinti rytiniame Pabaltijyje. Tik abiejų žlugimas galėjo laiduoti Lietuvai ateitį. Tai įvyko tik 1917 m. gale Rytuose. Tada valdžią paėmę bolševikai skelbė taiką „be aneksijų ir kontribucijų“. Iš vakarinio kaimyno pusės panašios sąlygos susidarė 1918 m. gale, kai Focho ofenzyva pagaliau paklupdė vokiečius ir privertė daryti paliaubas. Bet argi iki tol buvo galima nieko neveikti?

2. POLITINIS LIETUVIŲ DARBAS VILNIUJE


1915 m. rudenį visa Lietuva buvo sukaustyta kietos vokiečių okupacijos. Apie jokius laikraščius, išskyrus blankią karinės valdžios leidžiamą „Dabartį“, apie jokias organizacijas, apie jokį kultūrinį-švietimo, jau nekalbant apie politinį, darbą negalėjo būti kalbos. Į Lietuvą prūsiškas militaristas paniekinančiai žiūrėjo kaip į priešo kraštą ir čia išdidžiai su nieku nesiskaitė. Iš tiesų, reikia stebėtis, kad tos žiaurios vokiečių okupacijos metu Lietuvoje buvo veikiama ir organizuojama. Kai dauguma lietuvių šviesuolių buvo priversti pasitraukti į Rusiją, Vilniuje buvo pasilikęs nedidelis būrelis. Dvejus metus jis veikė, susiorganizavęs į Nukentėjusiems nuo karo Šelpti Komitetą. Nors jis kėlė savitarpyje politinius klausimus, bet nieko negalėjo politinėje plotmėje laimėti. Padėtis ėmė keistis, kai 1917 m. pradžioj vokiečiai, siekdami visą
Rytų Pabaltijį pasilaikyti sau, kaip labai naudingą žemės ūkio kraštą, ėmė domėtis ir lietuvių klausimu. Jie, vaizdavosi galėsią iš lietuvių visuomenės sudaryti savo politiniams siekiams naudingą „Vertrauensrat“ Pasitikėjimo Tarybą. Bet iš lietuvių nė vienas nesutiko būti tokios skirtos tarybos nariu ir reikalavo rinkimų. Lietuviai motyvavo, kad kiekvienas paskirtasis, kuriuo pasitikės vokiečiai, tuo pačiu neteks pasitikėjimo tautiečiuose. Tautinė lietuvių sąmonė jau buvo tiek pribrendusi, kad ji diktavo lietuvių tautos valstybingumo siekimą kaip aiškų ir savaime suprantamą idealą.

Dar 1916 m. balandžio mėn. 9 d. slaptai išleistame lietuvių atsišaukime, be kito, buvo pasakyta:

„Tik laisvi pasilikę, svetimų tautų nevarinėjami ir negrūmiami, tik laisvi valdovai laisvoj savarankiškoj Lietuvoj tegalime savo gyvenimą tinkamai susitvarkyti ir, kaip kitos nepriklausomos pasaulio tautos, sau gražią ateitį nukloti ...“

Bet ką galėjo reikšti tie gražūs lietuvių atsišaukimo žodžiai, kada kietas vokiečių imperializmas vis, kūrė įvairius projektus Lietuvos ir Latvijos atžvilgiu. Su nuostaba skaitome dabar brošiūras apie tai, kaip tada buvo kolonizaciniais tikslais organizuojamos draugijos, kaip buvo kuriamos ekonominės bendrovės ir gaminami labai tikslūs, smulkūs planai lietuvių tautai ištirpdyti. Juk, anot vokiečių rytų fronto gener. štabo viršininko, generolo Max Hofmanno dienoraščio žodžių, lietuvių tauta „tiek save tegali valdyti, kiek mano mažoji dukrelė Elzė save auklėti.“ O toji Elzė Hofmannaitė buvo tik šešerių metų ...

Ypač tuos agrarinius kraštus Vokietijai labai rūpėjo įjungti į Reichą. Stipriai industrializuota, dėl kietos anglų blokados karo metu kenčianti formalų badą Vokietija su pasitenkinimu žiūrėjo į tuos erdvius ir derlingus plotus. Pats laikas atrodė užbaigti tą darbą, kurį vokiečių ordinas nebeįstengė, ir Lietuvą sau pasiimti.

Tretieji karo metai ėjo į galą. O taikos tačiau vis nesimatė. Karo operacijos buvo išsiplėtusios po įvairius žemynus. Jos vyko ir sausumoje, ir vandenynuose, ir pagaliau ore. Armotos vis smarkiau dundėjo ir vis labiau kėlė viltis imperialistų pavergtoms tautoms išsilaisvinti. Komplikavosi kariaujančiųjų valstybių ir politika. Ypač vokiečių politinė situacija blogėjo, kai negerėjo jų karinė padėtis. Todėl Reichstagas jieškojo kelio į taiką. Katalikų Centro, socialdemokratų ir demokratų balsais 1917 m. liepos 19 d. buvo priimta vadinamoji „taikos rezoliucija“. Joje buvo miglotai kalbama apie „pastovų susitaikymą“, „draugišką tautų bendradarbiavimą“ ir t.t. Tačiau vokiečių militaristiniai ir imperialistiniai valdžios sluoksniai galvojo vis dar kitaip negu parlamento dauguma.

Negalint padaryti seniai pageidaujamos taikos su Rusija ir užbaigti dvifrontį karą, vokiečiams iš pradžių rūpėjo, slepiant aneksijos planus, sau susidaryti palankias aplinkybes bent Pabaltijyje, ypač Lietuvoje. Vadinasi, buvo siekiama surasti tokias formas, kad didžia kraujo auka užkariautų plotų nebereiktų grąžinti Rusijai, o vienu ar kitu būdu būtų galima surišti su Vokietija. Vokiečių kariuomenės vadai jautėsi minėto riterių ordino, kuris sunyko bekovodamas dėl vakarinės Lietuvos, politikos tęsėjai, jo neįkūnytų planų vykdytojai. Tokios buvo vokiečių aspiracijos, ir jos i stojo labai skersai kelio lietuviškam valstybingumui.

Bet iš kitos pusės, kai karas užsitęsė, vis. labiau sklido ir buvo girdimi Vilsono tautų apsisprendimo šūkiai. Ir vokiečiams reikėjo turėti vietinių gyventojų/nusistatymą, kad jų politika tinkamu momentu galėtų operuoti neva laisvu pačios lietuvių tautos apsisprendimu. Tai buvo numatoma, pvz., besiartinančioms vokiečių deryboms su bolševikais Lietuvos Brastoje. Šitokios situacijos akivaizdoje vokiečiai nebepaisė nė Vilniaus lenkų inteligentų pretenzijų, bandančių kalbėti visos Lietuvos lenkų, ar net gyventojų, vardu. Todėl ir žinomasis lenkų 1917 m. gegužės 27 d. memorialas, įteiktas Vokietijos kancleriui visų Lietuvos lenkų srovių vardu (su 44 parašais), negavo savo eigos. Lietuviai atsakė į jį, be kitko, ilga replika, įteikdami ją 1917 m. liepos 10 d. O vokiečių interesai reikalavo paremti lietuvių laisvės aspiracijas tik tuo tikslu, kad jas būtų galima sunaudoti savo politikos interesams.

Vadinasi, lietuviai turėjo labai budėti, kad vokiečiai neapviltų ir lietuvių klausimo nepastatytų į klaidingą kelią, ypač kai pats gyvenimas tą klausimą aktualino. Bet lietuviai taip pat turėjo budėti, kad tas klausimas nepatektų į nelemtos unijos (J. Pilsudskis) ar užmaskuotos federacijos (lenkų endekų vado Dmovskio projektas) orbitą.

Kad būtų suprantamesnis toliau Lietuvos klausimas, reikia čia porą žodžių pasakyti apie Lenkijos nusistatymą. Ji taip pat gaivalingai skubėjo atsikurti kaip ir Lietuva. Bet skirtingai suprastos savosios tautos valstybingumo plotmėje labai aštriai susidūrė skirtingi juodviejų interesai. Lietuviai, pvz., vadovaudamiesi sveiku savos politinės tikrovės pajautimu, būdami daugumoje kaimiečių kilmės ir realios logikos, atsisakė nuo gyvenimo realybei pavojingos,, nors labai viliojančios praeities romantikos. Jie atsisakė nuo bajoriškai istoriškos koncepcijos, nuo garsiosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikimo. Tiesa, toji garbinga praeitis lietuviams visuomet imponavo. Ją aukštindami ir idealizuodami lietuvių patriotai 19tojo amž. gale buvo kėlę tautinę lietuvių sąmonę. Bet grąžinti tą praeities organizmą, matyti jį atstatytą pilnumoje, jie visiškai nebenorėjo. Lietuvių valstybė turėjo būti absoliutinėje daugumoje pačių lietuvių gyvenamasis plotas. Antroji lietuvių valstybė turėjo būti nebepanaši į pirmąją. Tik iš pakraščių buvo norima surinkti tuos dėl įvairių nelemtų istorinių ir politinių sąlygų nutaustančius, bet dar galutinai nespėjusius lietuviškai etnografinio veido pamesti gyventojus. Juk jie savo kilme ir papročiais neabejotinai buvo priklausę lietuvių tautai. Tai buvo koncepcija lietuvių kaimiečių, gyvenančių tam tikrame antagonizme su dvaru.

Tuo tarpu lietuvių bajorai, visą laiką prieštaraudami iš kaimo kilusių „litvomanų“ judėjimui, buvo energingai užsimoję grąžinti negrįžtamai pradingusią praeitį. Jie norėjo į gyvenimą vėl pašaukti kūrinį a la Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė. Jų planai buvo ją atstatyti, žinoma, sąjungoje su Lenkija (J. Pilsudskis), gito nusistatymo lenkai laikėsi labai kietai ir Aliantuose skleidė, ką tik bepasirodančiam ir jaunam lietuvių tautos valstybingumui nepriimtiną, tiesiog iš esmės labai kenksmingą propagandą.

Nors Lenkiją ir Lietuvą rišo tas pats tikėjimas (lotyniškas krikštas), toji pat vakarų kult ūr a, nors bendroje Žečpospolitoje (respublikoj) buvo kartu išgyventa ilga praeitis ir bendrai patirtas skaudus likimas, nors lenkas dėl visų tų ypatybių iš visų slavų skaitėsi lietuviui artimesnis, bet iš Lenkijos lietuvių tauta gavo pakelti pačius didžiuosius smūgius savo valstybingumui. Žinoma, kai du kaimynai susigiminiuoja, kai krūvon suleidžia savo žemes, iš to bendro valdymo kelintoje generacijoje yra labai sunku be vaidų atsiskirti. Taip buvo ir su Lietuva-Lenkija.

Savo kenkiantį nusistatymą atsistatančiai Lietuvai lenkai sugebėjo perduoti ir pasaulinei ano meto propagandai. Lietuvos nelaimei tada beveik niekur apie taip mažai žinomą kraštą ir jo tautą negalima buvo užtikti objektyvios informacijos. Apie lietuvius tada tikrai buvo galima pasakyti aną prancūzų posakį: „Jie neturėjo palankios spaudos“. Net šiaip jau gerai informuotų kraštų politikos ir mokslo žmonės nepalaikė atskiro ir naujo lietuviško valstybingumo, arba dėl jo reiškė skepticizmo ir įvairių abejonių. Tarp daugybės įvairių žinomų faktų užteks paminėti tik vieną vienintelį iš Jungtinių Amerikos Valstybių. Lenkų propagandos pagautas buvo vienas iš „American Geographical Society“ pirmininkų, Dr. Issiah Bowmann. Jis vadovavo komisijai „The Inquiry“. Šios tikslas buvo taikos konferencijai surinkti mokslinės medžiagos ir tikslios informacijos. Bet Lietuvos klausimą jis jungė su Lenkijos likimu. Ir jis, kaip ir daugelis kitų ekspertų manė, kad naudingiausia Lietuvai atnaujinti uniją.

Štai turime tą kryžminę ugnį, į kurią anuo metu buvo patekęs, Lietuvos klausimas. Ką veikti ir ką daryti Lietuvoj gyvenantiems lietuvių inteligentams?


3. LIETUVIŲ KONFERENCIJA VILNIUJ


Savo santykius su Lietuvos gyventojais vokiečiai buvo labai paprastai supratę. Jei jiems buvo pavykę Kurše tarp vokiškai nusiteikusių baronų ir Ukrainoje sudaryti savo „pasitikėjimo tarybas“, tai jie to siekė ir Lietuvoj. Bet vietinės karinės valdžios organai buvo lietuvių įtikinti, kada į okupacinės valdžios atstovą paprastai gyventojas žiūrėjo kaip į skriaudėją, kad joks lietuvis negalės pasitikėti tos valdžios skirtu žmogumi. Šitokiais ir kitokiais argumentais išsisukinėdami, lietuviai Vilniuje sutarė jokių skyrimų nepriimti ir reikalauti rinkimų.

Gyvenimas plėtojosi lietuvių nusistatymui palankia linkme. Po ilgų ir sunkių derybų buvo leista iš 33jų Lietuvos apskričių patiems lietuviams pasirinkti po 5—8 atstovus į lietuvių konferenciją. Joje turėjo būti išrinktas nuolatinis lietuvių organas. Konferencijai sukviesti Organizacinis Komitetas (1917 m. rugpjūčio 1-4 d.) be kitų paruošiamųjų darbų nustatė, kad Vilniaus konferencijoje galės dalyvauti tik lietuviai. Išimtys buvo numatytos padaryti tik tiems piliečiams, kurie buvo žinomi lietuvių tautai arba buvo atlikę kraštui naudingų darbų.

„Prieš tokį Organizacinio Komiteto nusistatymą, parenkant apskrityse atstovus būsimai konferencijai, lenkai išleido slaptą savo atsišaukimą. Jame buvo sakoma, kad organizuojamoji konferencija esąs lietuvių nacionalistų darbas. Vieni lietuviai neturį teisės Lietuvos likimo spręsti.

Bet jau anksčiau lietuviai savo spaudoje Vilniuje buvo tą klausimą svarstę ir priėję išvados, kad, kurdami savo tautinę valstybę, lietuviai neprivalo atsiklausti, kaip į tai žiūri įvairios mažumos. Ano meto sąlygomis, kada dar nebuvo aiškios nei būsimosios Lietuvos ribos, nei paaiškėjusi koncepcija, tai buvo suprantama. Gavęs laisvę eiti vienintelis to meto lietuvių spaudos organas „Lietuvos Aidas“ jau 1917 m. sausio 29 d. tą klausimą buvo taip formulavęs:

„Sprendžiant tautos likimą arba tautinės valstybės kūrimą, svetimos tautinės mažumos daugumos teritorijoj yra neklausiamoji visuomenės dalis ... Visai kitas yra dalykas, kada tenka krašto vidaus reikalai spręsti.“

Vadinasi, jau sukurtoje valstybėje buvo pripažįstama mažumų teisės sritis. Minėtos Vilniaus konferencijos organizavimas prisidėjo Ir prie pačių lietuvių aiškesnio tautinio bei valstybinio nusistatymo. Anuo metu Vilniuje gyveną lietuvių kairieji inteligentai, kurie spietėsi į „Agronomijos draugiją“, buvo laukę arba jieškoję bendradarbiavimo su demokratiniais lenkų, gudų ir žydų sluoksniais. Bet ir jie pasiryžo eiti tuo tautiniu keliu. Komitete buvo nusistatyta mažumoms pripažinti jiems priklausančias teises jau lietuvių sukurtoje Lietuvos valstybėje. Tačiau kuriant tą valstybę, ano meto sąlygomis nebuvo galima paisyti tautinių mažumų orientacijos. Juk kai kurios ju, pvz. lenkų, buvo perdėm priešingos lietuvių valstybinei minčiai.

Šitoks nusistatymas buvo reikšmingas! visam tolimesniam lietuvių politiniam darbui ir jis liko nepasikeitęs. Tokiu būdu ir lietuvių konferencija Vilniuje, kuri pirmoji oficialiai, sunkios vokiečių okupacijos sąlygose pastatė Lietuvos nepriklausomybės klausimą, buvo išimtinai lietuvių sudaryta.

Organizacinis komitetas, susidedąs iš 16 asmenų, jų tarpe buvo Ant. Smetona, St. Kairys, P. Klimas, kun. Dr. Stankevičius (iš Vilniaus), sutiko pažymėti tik galimumą ryšių su vokiečiais. Bet ir tas kompromisas, kaip okupacinės valdžios pastatytoji konferencijai šaukti sąlyga, komitete sukėlė daug diskusijų. Organizacinis Komitetas buvo siekęs Lietuvos klausimą, kiek galima, plačiau iškelti viešumon. Juk niekas kitas, išskyrus vokiečius, Lietuvos klausimu nesidomėjo, kai, pvz., Lenkijos klausimas pasauliui jau buvo plačiai išgarsintas. Todėl Komitetas ir sutiko balsų dauguma tą kompromisą priimti. Buvo turima slapta viltis, kad ateis pagaliau geresnės politinės sąlygos, kuriose visai nepriklausomai ir laisvai bus galima spręsti valstybės kūrimo reikalus. O dabar buvo labai svarbu, kad buvo leidžiama šiek tiek bruzdėti.

Šitokioj nuotaikoj 1917 m. rugsėjo 18 d. — 22 d. Vilniuje susirinko lietuvių konferencija. Iš žymesniųjų ano meto veikėju raštų atsiminimų matome, kaip buvo posėdžiaujama. Ekonomiškai nualintos ir kultūriškai suvargintos Lietuvos atstovai savo kalbas vis kreipė į okupacijos vargus. Debatuose, žinoma, pasireiškė kairiųjų ir dešiniųjų srovių nesutarimas. Bet čia nuomonių skirtumai nekilo tokioje aštrioje formoje, kaip prieš 4 mėnesius įvykusiame Rusijos lietuvių seime Petrapilyje. Bendri kartaus bei slegiančio gyvenimo vargai ir viltis matyti tautą nepriklausomą buvo stipri, visas sroves jungianti grandis. Žinoma, neapsiėjo be diskusijų pačiais pagrindiniais klausimais. Ypač. bendroji politinė rezoliucija sukėlė daug karštų ginčų. Suprantama, kad uždaroje okupacijoje, be ryšių su pasauliu, daugumoje atvejų tik vokiečių perdėm propagandinio laikraščio „Dabarties“ informacija maitinamiems lietuvių inteligentams sunku buvo i,š karto orientuotis pagrindiniais tautos ateities klausimais. Daugeliui kad ir žinomų visuomenininkų trūko politinės nuovokos. Daugumas konferencijos atstovų dar nebuvo pratę politiškai galvoti, nors visi gyvai jautė tautos reikalus ir sielojosi jos ateitimi.

Lietuvos klausimą reikia imti ano meto rėmuose. Visi jautė, kad reikėjo organizuotis ir organizuoti kraštą. Į būsimą taikos konferenciją buvo dedama daug vilčių ir jai buvo norima parodyti, kad lietuviai patys sugeba valdytis. Su šitokiu nusistatymu dirbo ir Vilniaus konferencijai organizuoti Komitetas. Ir jis buvo svarstęs klausimą, kuris vėliau neutraliuose ir Entantės kraštuose būdavo lietuvių keliamas, būtent, ar okupacinės valdžios globoje verta pradėti Lietuvos valstybės atstatymo darbą. Bet vokiečių okupacijoj gyvenantiems lietuviams buvo aišku, kad Lietuvos klausimu visai arba labai mažai tesidomima, daug mažiau, negu Lenkijos ateitimi. Taip buvo Entantės kraštuose, panašiai buvo ir pas vokiečius.

Kas galėjo paremti tada pasauliui iki tol negirdėtus ir mažai girdėtus lietuvių reikalavimus? Entantė negalėjo to padaryti, nes ji tokiu atvejų, kokias tik bebūtų kėlusi lietuvių aspiracijas, visada būtų kenkusi savo sąiungininko (Rusijos) interesams. Jo ištikimumu nuo 1917 m. pradžios buvo sielojamasi Paryžiuje ir Londone. O apie bolševikus buvo manoma, kad jie greitai žlugs, ypač po, „Kerenskio revoliucijos“.

Pagaliau rasti priėjimą į Alijantus, ypač prancūzus, buvo sunku, tiesiog neįmanoma. Prancūzų spaudos ir valdžios sferose, griūvant Rusijai, didelį pasisekimą turėjo stipri ir sumani lenkų propaganda, kaip minėta, vis priešinga laisvės trokštančios lietuvių tautos interesams. Kai lenkai kėlė plačios istorinės valstybės mintį ir prancūzai iš tradicijos suprato, kad Lietuva turi būti unijoje su Lenkija.

Iki šiol nėra žinoma faktų, kurie rodytų, kad kuri nors Entantės valstybė 1915—18 m. Lietuvos klausimui būtų rodžiusi nors kiek realaus palankumo. Tuo nė nereikia perdaug stebėtis, nes Lietuvos klausimas pasaulio opinijai buvo beveik nežinomas, nors jį ir stengėsi Šveicarijos lietuvių Informacijų Biuras propaguoti periodinėje spaudoje.
Paprastai kariaujančios pusės naujai atbundančias tautas ir atsistatančias valstybes stengiasi paimti savo globon ir kovoja dėl įtakos. Atgimstančioji Lietuva Entantei, žinoma, atrodė, vokiečių padaras. Todėl jos spauda ne be pasipiktinimo komentavo, jog santarvininkų iškeltuosius tautiškumo ir apsisprendimo principus vokiečiai panaudoja tik savo interesams ir naudai. Bet Lietuvos atžvilgiu, galima sakyti, tie principai Entantės spaudoje nebuvo taikomi. Įdomu, kad ir pats Vilsonas, paskleidęs garsųjį tautų apsisprendimo šūkį, jį paneigdavo, kai klausimas paliesdavo Rusijos tautas. Nors Amerikos delegacija gerai žinojo, pvz. Versalio konferencijoj, kad lietuviai, latviai, estai ir armėnai yra visais atžvilgiais skirtingos nuo rusų tautos, tačiau toje konferencijoje nenorėjo pripažinti jų nepriklausomybės. Minėtoji Amerikos Jungtinių Valstybių mokslinė sekcija, kuri ruošė medžiagą taikos konferencijai, 3919 m. sausio 21 d. surašė savo atstovams rekomendaciją Lietuvos ir Lenkijos santykiams sutvarkyti: Lietuva ir Lenkija turėtų, sudaryti uniją.

Šitaip neaiškiai stovėjo lietuvių klausimas tarptautinėje plotmėje. Keistai skamba, kad ano meto situacijoje, išeidami tik iš savo politinių reikalų, Lietuvos nepriklausomybės reikalą galėjo iškelti tik vieni jos okupantai, būtent vokiečiai. Lietuviai nutarė ta, galima sakyti, vienintele proga pasinaudoti ir eiti savos laisvės keliu. Čia reikėjo daug sumanumo ir takto, kad neįžeidus tada dar galingo vokiečio.

Eidama ta kryptimi, lietuvių konferencija Vilniuje absoliutine balsų dauguma nutarė:

„Kad Lietuva galėtų laisvai plėtotis, turi būti sukurta nepriklausoma Lietuvos valstybė, demokratiniais principais sutvarkyta, prisilaikant etnografinių sienų su ekonomijos reikalaujamais korektyvais.

Nors mažumos į visą darbą žiūrėjo abejingai ir tos konferencijos išrinktoje Taryboje nesutiko bendradarbiauti nei žydai, nei gudai, nei lenkai (jiems buvo rezervuotos 6 vietos), tačiau konferencija pareiškė: Mažumoms garantuojamos kultūros teisės. Labai svarbus buvo konferencijos nutarimas, kad „Vilniuje Sušaukta Konstituanta turės nustatyti valstybės pamatus ir santykius su kitomis valstybėmis“.

Nenormalios gyvenimo sąlygos reikalavo dar specialios rezoliucijos, be kurios lietuvių klausimas nebūtų gavęs eigos, o vokiečiams toji rezoliucija buvo svarbiausia, nes jie organizaciniam Komitetui buvo pareiškę, jog be artimo bendradarbiavimo su Vokietija, t. y. be specialių konvencijų karo, susisiekimo ir finansų srityje, negalės būti jokių kalbų apie tolimesnį lietuvių darbą. Iniciatoriai, kaip žinome, buvo turėję duoti pažadą, kad jie krašto nuotaiką stengsis ta kryptimi paveikti. Konferencijai teko sunkus uždavinys. Pagaliau laimėjo viršų tokia nuomonė: jeigu vokiečiai karą laimės, vis tiek lietuvių ir vokiečių ryšiai turės būti glaudūs, o jeigu jie netaptų nugalėtojai, tai santarvininkų (Entantės) bus reikalas, kad tie ryšiai būtų nutraukti. Lietuvių veikėjams, kaip minėta, buvo svarbu, kad Lietuvos reikalas nebūtų užmirštas ir atsidurtų pasaulinės politikos arenoje.

Šitokiomis Lietuvos ateitį perdėm saistančiomis intencijomis ir buvo priimta speciali rezoliucija:
„Jeigu Vokietija (okupavusi valstybes) sutiktų dar prieš Taikos Konferenciją proklamuoti Lietuvos valstybę ir šioje Konferencijoje paremti Lietuvos! reikalus, tai Lietuvių Konferencija, turėdama omenyje, kad Lietuvos interesai normalinėse taikos sąlygose yra pasvirę ne tiek į rytus ir ne tiek į pietus, kiek į vakarus pripažįsta galimu sueiti būsimai Lietuvos valstybei, nepakenkiant savarankiškam jos plėtojimuisi, į tam tikrus dar nustatytinus santykius su Vokietija.“
4. LIETUVOS TARYBOS VEIKLA
Pats svarbiausias konferencijos darbas buvo lietuvių tautai atstovaujančio organo — Lietuvos Tarybos išrinkimas. Į ją buvo išrinkta 20 veikliųjų lietuvių inteligentų. Toji Taryba pasijuto esanti pačių gyventojų įgaliota krašto atstovybė ir galinti ginti jo reikalus. Tai Tarybai teko svarbūs ir sunkiai suderinami uždaviniai. Ji siekė, žinoma, Lietuvos nepriklausomybės. Bet čia jai skersai kelio stojo vietinė vokiečių karinė administracija (Militarverwaltung) su iš Berlyno einančiais, tiesa, dar gudriais maskuojamais aneksiniais ir kolonizaciniais planais. Tarybos kova buvo nelygi ir labai įtempta. Ji perėjo kelias reikšmingas fazes. Anot vieno veikėjo memuarų Taryba „buvo naujagimis kūdikis, vystyklais suvystytas ir bejėgis“, kuriam vokiečiai žada viską, kai karo lauke nesiseka, o laimėję pažadus pamiršta.

Tarybai vis reikėjo kovoti su okupantų imperializmu ir kietu nusistatymu. Todėl neapsiėjo be karčių nusivylimų. Per 14 mėnesių Tarybos veiklos, t. y. nelygios kovos su krašto okupantais, jai nieko administracijos ir krašto valdymo srityse nebuvo užleista ir tai truko tol, kol nebuvo pasibaigęs karas...

Tuoj po išrinkimo aktyviai nusiteikusi Taryba kibosi į darbą. Okupacija buvo sunki ir varginanti. Todėl Taryba rašė skundus ir memorandumus prieš nekenčiamus darbo batalionus, reikalavo sušvelninti maisto ir gyvulių, ypač arklių, rekvizicijas. Buvo reikalaujama atmainų visose gyvenimo srityse. Bet su ekonominiais memorialais Taryba negalėjo apriboti savo veiklos. Jos uždavinys buvo politinis.

Rytų fronte vis labiau ryškėjo ir irimo ženklai. Pagaliau po bolševikų perversmo (1917. XI. 7-8) Leninas skelbė taiką, nes nuo karo suvargusioje Rusijoje tik tas galėjo laikytis, kas nešė taiką. O vokiečiams labai rūpėjo, kad okupuotieji Pabaltijo kraštai tuoj padarytų sprendimus dėl savo ateities. Kaip minėta, tokiu lietuvių sprendimu vokiečiai norėjo pasinaudoti taikos derybose, kad rusai nebegalėtų į Lietuvą reikšti savo pretenzijų.

Tuo metu Vilniaus konferencijoje išrinktoji Lietuvos Taryba sielojosi dėl tautos ateities. Ji turėjo ilgas ir įtemptas kovas su vokiečiais dėl skirtingo nusistatymo Lietuvos klausimu. Nesėkmingai važiavo Tarybos delegacija į Berlyną ir klabino užsienio reikalų ministerijos duris. Pagaliau vokiečių militarinės valdžios ir Berlyno atstovų sunkiai spaudžiama Taryba 1917 m. gruodžio 11 d. iš vienos pusės deklaravo, kad Nepriklausoma Lietuva yra atstatoma su sostine Vilniuje ir yra atpalaiduojama nuo visų valstybinių ryšių su kitomis valstybėmis. Bet, iš kitos pusės, ji buvo priversta skaitytis su žiauria gyvenimo tikrove. Taryba turėjo pasisakyti stosianti už „nuolatinį (amžiną) tvirtą sąjungos ryšį) su Vokietijos valstybe, kuris turėtų būti įvykdytas ypač militarinis, bei susisiekimo konvencijos, muitų, bei pinigų sistemos bendrumo pamatais“.
Išgavę iš Lietuvos Tarybos šitokią ją slegiančią rezoliuciją, vokiečiai vistik užmiršo savo pažadus proklamuoti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Juk pripažindami tokią rezoliuciją. Lietuvos Tarybos nariai buvo gyvenę aiškiomis viltimis, teisingiau iliuzijomis, tuoj laimėti Lietuvos valstybės pripažinimą. Jie tikėjosi pradėti krašto atstatymo darbą. Bet veltui!

Sunkus ir Lietuvos valstybingumui kenkiąs gruodžio 11 d. nutarimas privedė pačią Tarybą prie krizės, prie pirmojo jos skilimo! Kairioji tarybos dalis (St. Kairys, M. Biržiška, J. Vileišis, Narutavičius), būdama šalininkė griežtesnės linijos su vokiečiais, išstojo iš Tarybos. Tai buvo akivaizdus ženklas, kad jie nenorėjo vokiečiams eiti jokių pasitikėjimo funkcijų. Greitai ir kita Tarybos dalis, kuri buvo lietuvių tautos interesus nesąmoningai pastačiusi į pavojų, pasijuto esanti apgauta. Taikos derybose (Lietuvos Brastoje) vokiečiai ne tik neleido Lietuvos delegacijai dalyvauti, bet, kaip paaiškėjo, per pačias derybas visiškai nepaisė lietuvių reikalų ir vykdė savo imperialistinius siekimus.

Iki tol Tarybos daugumai buvo atrodę, jog nedarant vokiečiams jokių pažadų bei pasiūlymų dėl ateities santykių, sunku būsią laukti paramos netik Katalikų Centro, bet ir Kairiųjų Reichstago partijų atstovų. O pačioje Lietuvoje vokiečiai vis grasino Lietuvos likimą surišti su Lenkijos klausimu. Šitokios situacijos akivaizdoje ir buvo padarytas tas sprendimas (gruodžio 11 d. nutarimas). Bet po sunkių ir slegiančių 1917tųjų metų Kalėdų, naujų metų sąvartoje ir Tarybos dauguma ėmė linkti į griežtesnius sprendimus. Praėjo dar visas sausio mėnuo. Dar daugelyje Tarybos posėdžių buvo svarstomas santykių su vokiečiais klausimas, dar buvo priimtos rezoliucijos (1918 m. sausio 8—26 d.), kol buvo pagaliau, vedant derybas su 4riais išstojusiais nariais, surasta visiems Tarybos nariams priimtina formulė. Ji turėjo patenkinti ir tuos 4 kairiuosius Tarybos atstovus, dėl nepakankamai griežtų ir ryškių santykių su vokiečiais apleidusių Tarybą. Toji formulė buvo ne kas kitas, kaip Vasario 16tosios aktas.


5. VASARIO 16-TOSIOS AKTO REIKŠMĖ


Jo teksto svarbiausioji dalis sakė, kad Lietuvos Taryba „skelbia atstatanti Nepriklausomą demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą pačią valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių“, kurie yra buvę su kitomis tautomis. Drauge Lietuvos Taryba pareiškė, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galimai greičiau sušauktas Steigiamasis Seimas, demokratiniu būdu visų gyventojų išrinktas. Šitas svarbus nutarimas reiškė suskilusios Lietuvos Tarybos grįžimą vienybėn. Prieš tai ir Tarybos prezidiumas buvo atsistatydinęs. Jį sudarė: A. Smetona, St. Kairys, ir J. Šaulys. Tame nepaprastame posėdyje pirmininkavo Dr. J. Basanavičius, kuris savo autobiografijoje įrašė: „tai buvo šeštadienis, 12 vai. 30 min. dieną, kada man Taryboj pirmininkaujant ir skaitant paskelbimo formulę, tai ir atlikta tapo, visiems Tarybos nariams karštai delnais plojant.“

Kas yra mums vasario 16toji? Ji yra mums pirmiausia naujosios antrosios lietuvių valstybės šventė. Toji prieš 30 metų Vilniuje pirmą kartą išgyventoji vasario 16toji gyvai apreiškia tą sąmonę, kuri pamažu vystėsi ir vis labiau reiškėsi nuo Valančiaus laikų. Joje matomu būdu realizavosi aušrininkų ir knygnešių lūkesčiai. Vasario 16tosios aktas reiškia mums įkūnijimą karžygiškų darbų, apvainikavimą to dešimtmečius trukusio lietuvių pasiaukojimo, tos nenuilstamos kovos su iš paviršiaus neįveikiamomis kliūtimis. Tas aktas yra ženklas nepaprasto tikėjimo į savo ateitį. Tai yra ženklas moralinio drausmingumo ir tautinio atsparumo.

Vasario 16toji vienu atžvilgiu reiškia užbaigimą to proceso, kuris ryškiau prasidėjo nuo Daukanto laikų. O tai buvo apsisprendimas už atskirą, savitą kultūrą, už atskirą savo likimą. Nejungdami savos ateities su tradicine unija, lietuvių tautoj palikusia apkartimo jausmą, nepaisydami aplenkėjusios bajorijos aspiracijų, iš sveiko lietuviško kaimo kilę šviesuoliai lietuvių tautos likimą kreipia visai nepriklausomu keliu.

Tiesa, kaip matėme, turėjo rastis tam tikrų objektyvių sąlygų Ijo D. Karo pasėkoje, kad galėtų kūnytis toji lietuvių sąmonė ir norai. Sąlygos, žinoma, palengvino tautinei lietuvių sąmonei išsikristalizuoti į gyvą ir realią nepriklausomybės idėją, besireiškiančią nuo 19tojo amž. galo vis ryškesniu politiniu išsidiferencijavimu. Bet neužteko sąlygų! Reikėjo daug veikti ir dirbti, kol galima buvo darbą baigti laimėjimu, kurį Lietuvoje vasario 16tąją per 22 metus vis iškilmingai paminėdavome.

Vasario 16tosios aktu Lietuvos valstybė buvo paskelbta be jokių pasižadėjimų kitoms valstybėms ir neapsunkinta jokiomis politinėmis priemonėmis. Vasario 16tosios aktas įgauna dar ir simboliškos reikšmės, kad tam lietuvių Tarybos posėdžiui pirmininkavo lietuvių atgimimo tėvas J. Basanavičius, pats Vilniuje miręs vasario 16tos dieną 1927 m.

Vasario 16tosios aktu lietuvių tauta, kaip žymiausias to krašto socialinis veiksnys, per tą Tarybą pareiškė Vilniuj savo valią ir tvirtą valstybingumo nusistatymą. Tame vasario 16tosios dienos akte, kuris buvo ir tautinis lietuvių vienybės žygis, kai kalba ėjo apie gyvybinius tautos interesus, suSikondensavo ir pasireiškė visa ta Lietuvos žemės sąmoninga ir valinga energija, kurią jau žymiai anksčiau pasąmonėj turėjo ne vienas patriotas. Apie ją jau seniai, labai seniai buvo dainavęs Antanas Strazdelis, pranašaudamas ateinantį pavasarėlį, o vėliau ją dar stipriau išreiškė Maironis, skelbdamas auštantį rytojų. Šitos rūšies sąmonė buvo Lietuvoje pamažu augusi ir storėjusi per visą 19tąjį amžių ir ypač išryškėjusi tautiniame lietuvių atgimine.

Žiūrint į vasario 16tosios aktą teisiniu požiūriu, reikia pasakyti, kad paskelbus Lietuvą nepriklausomą, Lietuvos valstybės, kaip socialinio fakto, dar nebuvo. Juk pati Lietuvos Taryba nebuvo dar valdžia valstybės valdžios prasme. Ji tokia nebuvo nei valstybės, nei tarptautinės teisės požiūriu. Juristui ji buvo laikina lietuvių gyventojų atstovybė, mandatarijus be mandato, kuris tik paskui galėjo gauti savo veiksmams pritarimo iš tautos pusės. Tai valstybei trūko valdžios, pajėgiančios Veikti imperiumu, kuris galėtų sucementuoti kitus du elementus, būtent, tautą ir teritoriją.

Tos teritorijos gyventojai, į kurią Taryba etnografiškais ir istoriškais titulais pretendavo, kaip prof. M. Roemeris sako, dar nebuvo suburti į funkcionalinį vienos valstybinės tautos vienetą. Juk Lietuva dar tebebuvo svetimos valstybės jėgų, būtent vokiečių, dispozicijoje. Todėl naujai paskelbtoji Lietuvos valstybė dar nebuvo išėjusi iš idėjų pasaulio.

Lietuvos valstybė teisininkui skaitosi faktiškai įkurta laikotarpyje tarp 1918 m. lapkričio mėn., kada buvo išleista pirmoji laikinoji konstitucija it. buvo sudaryta pirmoji laikinoji vyriausybė, ir 1919 m. liepos mėn., kada Lietuvą galutinai paliko svetimos okupacijos (vokiečių) liekana. Vadinasi, ir 1918 m. liepos 11, kada Lietuvos Taryba išrinko hercogą von Urachą Lietuvos karalium, o pati pasiskelbė „Valstybės Taryba“, nebuvo dar tikros valdžios, kuri sugebėtų vykdyti valstybės funkcijas.

Tačiau šitie teisiškai-istoriški samprotavimai nieku būdu negali sumažinti politinės Vasario 16tosios akto reikšmės Lietuvos valstybės įkūrimo procese. Juk labai reikšminga yra tai, kad ta naujoji Lietuvos valstybė nebebuvo apsunkinta jokiais politiniais servitutais, jokiomis prievolėmis kitoms valstybėms. Čia lietuvių tauta, remdamasi tautos apsisprendimo principu, pareiškė savo valią ir tvirtą savo valstybės nusistatymą. Pati Taryba pasiėmė sau teisę paskelbti Lietuvos nepriklausomybė, kur nebuvo jokių vienašališkų pažadu. Tautos suverenumo ir jos valios reiškėją čia buvo Taryba.

Vasario 16tosios aktas yra labai drąsus žygis anuo metu. Kai vokiečių militarinės valdžios pareigūnai apie tai sužinojo, jie pavadino Lietuvos Tarybą „freche Bandė“. Aktas buvo paskelbtas dar tuo laiku, kai vokiečiai vakaruose planavo savo didžiuosius puolimus ir, be kitko, vos nesuvarė angų į jūrą. Juk tik po vasario 16tosios ir dar žymiai vėliau, vokiečiai vedė sėkmingas kovas vakaruose, o jos tik vidurvasaryje baigėsi taip vadinamąja antrąja Mama.

Vasario 16tosios aktas buvo reikšmingas tautinės vienybės žygis. Jis sulipdė suskilusią Lietuvos Tarybą, kuri nesantaikos pavojuj galėjo žlugti. Jis taip pat ryškiai parodė, kad anuo metu atskiros, ir nevienodo nusistatymo grupės galėjo pozityviai bendradarbiauti. Jos rasdavo kalbą, kada klausimas ėjo apie gyvybinius lietuvių tautos ir valstybės reikalus.

Vasario 16tosios aktas yra kertinis akmuo naujosios, jau antrosios Lietuvos valstybės atstatyme. Jis reiškia bendrą mūsų visų lietuvių ir visų srovių sutarimą. Tad vasario 16tosios aktas yra, berods, pakankamas laidas, kad ir dabartyje, o ypač ateityje, kai kalba eina ir eis apie pačius svarbiausius mūsų tautos ir valstybės klausimus, bus einama tuo prieš 30 metų sėkmingai eituoju bendro susitarimo, vienybės, ir protingo abipusio kompromiso keliu.

Šituo atžvilgiu vasario 16tosios aktas yra reikšmingas, kelrodis ateičiai.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai