Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LITERATŪROS PARAŠTĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė S. L.   

1. LITERATŪRA IR MEDICINA

Paskutinių dienų mūsų literatūros gyvenime teko pastebėti gana keistą reiškinį: įvairių profesijų žmonės plačiais žingsniais ėmė kopti į Parnaso aukštumas. Be politikų, kurie, vieno romano pasirodymo proga, persirengė kritikais ir ėmė minti ant kulnų vargšui rašytojui, Edm. Butfimo asmenyje medicinos mokslų atstovai savanoriškai Įžengė į literatūros teismo salę ir negailestingiems kritikams patiekė savo naujai pasirodžiusią dramų knygą, pavadintą. „Tėvų kaltė“. Tai, žinoma, nieko nuostabaus. Nemaža medicinos mokslo reprezentantų sėkmingai turtino ir tebeturtina literatūrą. Axel Munthe, Georgės Duhamel, Henri Mondor ir daugelis kitų daktarų šia prasme pakankamai daug sako. O mūsų Antanas Vienuolis irgi kone gydytojas! Bet kaip gi su Ed. Butrimu? Ar jo knyga praturtins mūsų literatūrą? Toki klausimai nenoromis kilo mūsų sąmonėje, imant šviežiai spaustuvės dažais kvepiančią knygą. Ir čia teko mums baisiai nusivilti ir pastatyti dar vieną klausimą, būtent, ką gi šios dramos turi bendro su dailiąja literatūra? Pirmojoje dramoje „Tėvų kaltė“ sprendžiama paveldėjimo problema, o antrojoje, kuri vadinasi ,,Bude1is“, puolami negimusios gyvybės žudytojai. Abiejų knygų idėjos yra be galo kilnios. Gal net labai aktualios. Bet vien kilnumo ir aktualumo nepakanka literatūros kūriniui. Reikia dar ir formos. Edm. Butrimas čia sugalvoja neįmanomiausių situacijų (dvaro dovanojimas), kokių nė pats Seirijų Juozas negalėtų sugalvoti. Ir kaip be galo keista, kai leidėjo žodyje skaitai, kad „Tėvų kaltė“ būtų buvusi statoma Kauno valstybiniame Teatre. Tiesiog sunku tikėti, bet tai tvirtina leidėjas juodu ant balto.

Kad šios abi dramos medicinišku požiūriu yra visiškai tvarkoj, mes nė abejoti nedrįstame, ypač po to, kai prof. dr. J. Meškauskas tikrai autoritetingai įrodė jų mediciniškųjų tezių teisingumą. Tačiau mes nelabai norėtumėm sutikti, kad šios dramos būtų jau toks teigiamas ir sveikintinas reiškinys. Ar ne didesnis įnašas būtų buvusi rimta, medicinos mokslo ribose parašyta knyga, kurioje būtų plačiai nagrinėjamos autoriaus dramose keliamos problemos.

Jeigu anais laikais mūsų jau paminėtas Seirijų Juozas buvo galima pateisinti, tai dabar mums Edm. Butrimo dramos atrodo šiurkštus ir neestetiškas anachronizmas. Seirijų Juozas neturėjo literatūrinių pretenzijų ir rašė grynai didaktiniais tikslais. Dramos schema jis naudojosi tam, kad būtų galima vaidinti kur nors klojime ar daržinėje. Bet kam gi dabar kartoti tai, kas buvo tik prieš dvidešimt metų šiaip taip įmanoma. O tikrai literatūrinei dramai nepakanka personažų įėjimų ir išėjimų, kurie veikalo gale būtų baigiami pompastiška mirtim.

2. PREMIJOS

Pradėjus skirti literatūrines premijas, kiekvienų metų pabaigoje jaučiama tam tikro nervinimosi ne tik rašytojų tarpe, bet ir platesnėse skaitytojų masėse. Be abejo, kiekvieno literatūros mėgėjo galvą suka kankinantis klausimas, kam gi teks tos premijos. Skaitytojas visuomet yra pasiryžęs džiaugtis teisingu sprendimu, kaip lygiai pasiruošęs ir nusivilti, nes kartais ir teisėjai suklysta. Čia, aišku, mes nenorime abejoti premijas skiriančių komisijų objektyvumu, tik norėtume pareikšti keletą pastabų dėl premijų skyrimo procedūros.

Nors mes premijavimo ir nelaikome ypatingu dalyku ir nemanome, kad šis faktas būtų pakankama veikalo meninio vertingumo atestacija, vis dėlto negalime jam nepripažinti tam tikros reikšmės. Skaitytojai pasitiki jury komisijomis (o jos būna tikrai autoritetingos), ir premijuotą knygą be ilgų svarstymų perka ir skaito.

Tačiau neturėjimas priemonių visiškai tiksliai nustatyti literatūros veikalo vertę, buvimas apylygės vertės kūrinių ir jury komisijos narių estetinių ir kitokių pažiūrų skirtumai labai smarkiai sureliatyvina sprendimo teisingumą. Premijuojamos visuomet geriausios knygos, bet praktiškai beveik visuomet būtų galima pasakyti: — Jei būtų buvusi kita komisija, ir laureatas būtų buvęs kitas! —
Kaip gi būtu galima sprendimų teisingumo reliatyvumą bent iš dalies sumažinti?
Mūsų manymu, dabartinės komisijos yra permažos, nes visą reikalą lemia keturi asmenys, kurių vienas, premiją skiriančios įstaigos atstovas, beveik visuomet būna ne literatas. Padidinus komisijų narių skaičių, sakysime, iki aštuonių žmonių, jų sprendimai žymiai patikslėtų.

Komisijose turėtų būti kiek galima daugiau literatūros kritikų specialistų bei literatūros teoretikų ir kiek galint mažiau pačių rašytojų. Tuo būdu galėtų būti išjungiamas tiesioginiai suinteresuotų žmonių elementas. Žinoma, čia tektų susidurti su nemažais sunkumais, komisijas sudarant, nes pas mus, kaip žinoma, dar labai trūksta literatūros teoretikų, bei kritikų, kurie tuo pačiu metu nebūtų ir rašytojai.
Be to, kažin ar nebūtų tikslingiau, jei komisijų posėdžių darbai būtų viešesnio pobūdžio, kad visuomenei būtų aišku, kokia buvo to ar kito komisijos nario nuomonė ir motyvai, vertę už premijuotą veikalą pasisakyti. Atskiri nariai tuo būdu jaustųsi patys tiesioginiai atsakingi prieš visuomenę. Atvirumas šiuo atveju tikrai nepakenktų, o tik įneštų tam tikro gyvumo.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai