Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PRIE LIETUVOS KARALIŲ BYLOS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUOZAS JAKŠTAS   
Nuo to laiko, kai dr. Pr. V. Raulinaitis paskelbė "Drauge" 1962.VI.23 straipsnį, kur įrodinėjo, jog Lietuvos D. Kunigaikštijos valdovai turėtų būti vadinami karaliais ir jų valstybė karalija, prasidėjo plunksnų kova tarp Raulinaičio šalininkų ir istorikų, įsigyvenusio palikimo gynėjų. Pradžioje ginčas vyko gan gyvai, paskui buvo kiek aptilęs, o dabar lyg vėl atsinaujino. Per tą 8 metų laiką tylus istorikas Jonas Švoba, matyti, atsidėjęs sekė tą ginčą iš spaudoje skelbiamų straipsnių ir atidžiai svarstė problemą. Po ilgo svarstymo štai išėjo į viešumą ir paskelbė ilgą rašinį "Lietuvos karalių byla" (Dirva, 1970.VIII.14, 19, 21, 26, 28).

J. Švoba bene su pirmuoju šiuo darbu pasirodė pasiruošęs istorikas, nusimanąs, kaip mokslo darbas turi būti dirbamas. Jam žinoma pirmoji sąlyga, statoma kiekvienam mokslo darbuotojui, būtent — pažinti nuomones autorių, rūpimą dalyką svarsčiusių; tik jas pasisavinus ir gretinant vieną su kita, tegalima stengus ką-ne-ką sava įterpti. J. Švoba pasigėrėtinai eina šiuo mokslo keliu, kai jis gražiai svarsto įvairių autorių nuomones ir jas pramiešia savo pastabomis. Tuo būdu ant įvairių autorių išvedžiojimų pagrindo mūsų atsargus ir apdairus istorikas išvysto savo išvadą, kad senosios Lietuvos valdovai turėtų būti vadinami karaliais ar kingais. Iš autoriaus nuoseklaus pagal jam prieinamus duomenis dalyko dėstymo tokia išvada ir seka. Tačiau būdamas atsargus ir sąžiningas, vis dėlto jis pripažįsta, kad "dar daug lieka ir liks neaiškumų ir nesutarimų".

2.
J. Švoba, sekdamas prieš jį rašiusiais, įtikinamai įrodė, kad daugelyje Vakarų šaltinių pagoniški Lietuvos valdovai vadinti regės. Šis viduramžiškas Vakaruose įsigyvenęs žodis atėjo iš klasiškos senovės. Besikuriančiosios Romos valdovai turėjo vardą regės. Pirmiesiems krikščionims Kristus, pasaulio valdovas, irgi buvo rex. O kai norėdavo pažymėti, kad jis aukščiausias pasaulinis rex tai jam duodavo epitetą rex regum.

Vadinamojo tautų kraustymosi metu, kada į Romos imperiją ėmė brautis germanai, kronikininkai krikščionys germanų giminių vadus taip pat vadino regės. Tad rex buvo Teodorikas, ostgotų vadas; Genzerikas, vandalų vadas; Odo-akras, herulių vadas ir kiti. Pirmieji frankų valdovai, pirma pagoniški, nuo V. a. vidurio krikščioniški, irgi vadinti regės. Jie davė pradžią Prancūzijos ir iš dalies Vokietijos valstybėms ir jų karaliams — regės.

Tie viduramžiški regės, t. y. karaliai, pradžioje neturėjo nieko bendro su bažnytiniu aktu — patepimu šventaisiais aliejais ir vainikavimu, keliant juos į sostą. Bažnytinis aktas buvo akcesorinis dalykas, pradėtas nuo VIII a. vidurio. Dėl visą dvasinį gyvenimą prisunkusios bažnytinės ideologijos tas aktas tvirtai prigijo Vakaruose. Tačiau bažnytinis tų regės pakėlimo aktas nenusmelkė jų pirmykščios reikšmės, ženklinusios savarankius, niekam nepriklaususius valdovus.

Pagoniški Lietuvos valdovai irgi vadinti reges kaip tik ta paskutine prasme. Metraštininkams regės buvo ne tik valstybės priešakyje stovėję valdovai, kaip Vytenis, Gediminas, Algirdas, Skirgaila, bet ir tokie nežymūs, kaip, pvz., rygiečių laiškuose paminėti arčiau nežinomas Butegeidis ir net Gedimino Pskovo valdyti pasiųstas Gardino seniūnas Dovydas. Įvairių Lietuvos valdovų titulavimas regės neturėjo nieko bendro su Mindaugo krikštu. Tad Raulinaičio teisiniai samprotavimai apie Mindaugo karaliaus titulo tęstinumą ir jo paveldėjimą visų po jo sekusių Lietuvos valdovų net iki paskutinių amžių yra istoriškai nepagrįsti. Mindaugo krikštas ir vainikavimas buvo trumpalaikis epizodas (kaip ir Haličo - Volinijos kunigaikščio Vladimiro vainikavimas tuo pačiu metu), neįspaudęs išliekamų pėdsakų Lietuvos istorijoje. Reikia tiesiog nustebti, skaitant ir J. Žiugždos teiginį jo redaguotoje didelėje Lietuvos istorijoje (I, 69), visai panašų į Raulinaičio, kai jis rašo: "Nuo to laiko (nuo Mindaugo vainikavimo) Lietuvos didieji kunigaikščiai istoriniuose šaltiniuose dažniausiai vadinami karaliais". Tik istorikas, kuriam nežinoma pirmykštė žodžio rex prasmė viduramžiais, galėjo taip aiškinti Mindaugo įpėdinių karališkus titulus.

Lotyniškas žodis rex virto mūsų karaliumi, sekant slavų pavyzdžiu. Vakarų ir iš dalies pietų slavai pasidarė karaliaus žodį iš Karolio D., frankų karaliaus, kai jis, plėsdamas savo valstybę į rytus, pasiekė paelbės ir pa-karpačių slavus. Nors jis jų ir neužkariavo, bet kai kuriuos pavertė savo duoklininkais ir įskaudino puolimais. Jo vardas slavams tiek padarė įspūdžio, kad jis jiems pasidarė bendriniu žodžiu aukščiausiam valdovui pavadinti. Tas iš Karolio D. kilęs vardas paplito vakariniuose, pietiniuose ir net rytų slavuose. Pasak A. Salį (LE X, 511 lietuviai jį gavo iš gudų ir ne anksčiau, kaip XII a.

Nors visi slavai pasidarė karaliaus žodį iš Karolio D., tačiau saviems valdovams ėmė jį taikyti vien vakarų ir iš dalies pietų slavai kroatai). Rytų slavuose (rusuose) tas titulas valdovams žymėti neprigijo. Jie paliko prie savo senoviško hospodar ir germaniško kilimo kniaz.

Kai slavuose paplito karaliaus vardas aukščiausiam valdovui žymėti, Vakarų rex jau buvo galutinai subažnytėjęs. Bažnytinės apeigos — patepimas šventaisiais aliejais ir vainikavimas karališku vainiku —buvo įsitvirtinusi būtinybė karaliaus poaukščiui gauti. Su karališkos valdžios subažny tinimu jai kartu priskirta ir dieviška kilmė. Karalius laikytas Dievo pateptuoju ir net turinčiu charizmatinę dovaną (galinčiu stebuklus daryti). Dėl tos dieviškos karališkos valdžios suteikimo, atseit, dėl vainikavimo rungtyniavo popiežiai ir imperatoriai (kaip atsitiko Vytauto vainikavimo bylos atveju). Dievišką karalių valdžios kilmę žymėjo ir prie jų titulo dėtas priedas Dei gratia (Dievo malone).

Kai iškilo Lietuvos valstybė ir jos valdovai vadinti regės, karaliais, tai karališkas titulas jau buvo visuotinai subažnytintas. Krikščioniškame Vakarų pasaulyje karaliais tegalėjo būti Bažnyčios patepti ir vainikuoti. Pagoniškų Lietuvos karalių tos bažnytinės apeigos, žinoma, nelietė. Dar prieš bažnytinį jo pašventinimą įsigyvenęs rex (karalius) poaukštis vakarietiškų raštininkų taikytas ir pagoniškiems Lietuvos valdovams. Prie kelių Gediminui rašytų laiškų ir viename Jogailos (dar prieš krikštą) pasigamintame antspaude randame minėtą Dei gratis priedą (Gedimino laiškai, Vilnius 1966 p. 29, 47, 59). Nuostabi pagonio Jogailos titulatūra 1384 sausio 6 pasigamintame antspaude: Dei gratia Rex Lettowye (H. Gers-dorf, Der Deutsche Orden im Zeitalter der pol-nisch-litauischen Union, Marburg, 1958, p. 63). Jogaila taip titulavosi, davęs anksčiau (Dubysos salos sutartimi 1382.X.31) Ordinui pasižadėjimą per ketverius metus pasikrikštyti. Nors pažado ir neskubėjo vykdyti, tačiau, gal būt, nemetė minties tapti krikščioniu. Juk netrukus jis mezgė ryšius krikšto ir vedybų reikalu su Maskvos kunigaikščiu ir vėliau su lenkais. Iš pasitarimų su šiais paskutiniais kilo garsūs Jogailos pažadai duoti Krėvoje 1385.VIII. 14 Lenkijos karalaitės Jadvygos motinai. Tie pažadai sudaro turinį garsiosios Krėvos unijos, nežinia kur, kada ir kokiomis aplinkybėmis surašytos. Gal būt, numatydamas savo krikštą ir vainika-vimąsi, Jogaila leido sau iš anksto pasigaminti vakarietiško karaliaus antspaudą. Jei Jogaila tada būtų vakarietiškai pasikrikštijęs ir vai-nikavęsis tik Lietuvos valdovu, jis būtų tapęs Lietuvos karaliumi Vakarų Europos karalių pavyzdžiu. Tačiau valstybės vairas netrukus taip pakrypo, kad Jogaila pasipuošė kitos valstybės karališku vainiku, o ne savos. Savoje valstybėje jis paliko didžiuoju kunigaikščiu. Šiuo atveju iš dalies teisus V. Alantas, kai viename straipsnyje tvirtino, jog dėl Jogailos vainika-vimosi Lenkijos karaliumi Lietuva nevirto karalija.

Be lotyniškojo rex, virtusio per slavų tar-pininkyste karaliumi, lietuvių valdovams taikytas dar kunigaikščių pavadinimas. Vardas kilęs iš senųjų germanų žodžio kuning, reiškusio giminės vadą. Iš jo atsirado mūsuose pirmiausia žodis kunigas, reiškęs pasaulinį ir dvasinį valdovą. Kaip tas žodis vystėsi mūsų kalboje ir iš kunigo pasidarė kunigaikštis, išsamiai ir labai ryškiai išvedžioja A. Salys LE, XIII, 356 (žodis "kunigas"). Iš germaniško žodžio kilo ir rusiškas kniaz, ir lenkiškas ksiądz bei ksiąze. Pagal tą germanišką žodį lietuviai valdovai vokiškuose šaltiniuose vadinami koniges, kinge, kun-ge. Pvz., Kernavės apylinkė Eiliuotinėje Livonijos kronikoje pavadinta "koniges Thoreiden lant" (valdovo Traidenio žemė). Kitas kronikininkas Jarošinas, vertęs lotynišką Dusburgo kroniką į vokiečių kalbą, "dietos regės" išvertė "dise kunge bede" (šie abu valdovai). Kaip iš šių pavyzdžių matome, vokiečiams germaniškas žodis kuning atstojo lotynišką rex ir slavišką karalių. Iš čia turime vokišką Konig, anglišką king ir panašiai skambančius germaniškų karalių pavadinimus. Iš senos germanų kalbos latviai karaliui pavadinti turi žodį keninš. Panašiai "germaniškai" karalius vadina estai ir suomiai.

Kadangi lenkai, kaip ir lietuviai turėjo lotyniškam rex pavadinti krol — karalių, tai jie iš germanų gautą ksiąže — kunigaikštį pritaikė kitiems vakarietiškiems titulams: dux ir prin-ceps. Abu žodžiai turi šaknis klasiškoje lotynų kalboje.

Dux vadintas kariuomenės dalinio vadas legionuose. Viduramžių laikais dučes ir laikyti pirmoje eilėje kariuomenės vadai. Įsigalint

A.Šimkūnas kompozicija 76 (lino raižinys)

feodalinei santvarkai, dučes pasidarė ir žemvaldžiai, ir valstybės srityse karalių vietininkai. Jie vietomis virto savarankiškais sričių valdovais. Atsirado jų valdomos valstybės. Tačiau jų ir valstybių valdovų rangas buvo žemesnis už karalių. Romėniškos kilmės dux germanuose atitiko herzog.

Titulas princeps taip pat yra romėniškos kilmės. Jis taikytas pirmiausia Augustui, kuris buvo princeps senatus, atseit, senato pirmininkas. Titulas reiškė aukščiausią valdžios poauktĮ Romos respublikoje. Viduramžiais princeps vadintas vyriausias bet kokios valstybės srities valdovas. Germaniškuose kraštuose jam prigijo savas vardas — Fūrst. Princeps — Fūrst titulus turėjo ne tik pasauliniai, bet ir dvasiniai dignitoriai: arkivyskupai, vyskupai, abatai. Jie buvo dažnai ir sričių, net valstybių viršininkai (vadinti "principes eeclesiastici").

Kai dučes iš karo vadų pasidarė sritiniais valdovais, tai skirtumas tarp jų ir principes kaip ir užsitrynė. Abu titulai virto beveik sinonimais.

Gedimino titulatūroje kaip tik ir randame T: pakartotinai) juos abu greta vienas antro pavartotus. 1323 sausio 25 d. laiške Liubeko, Zundo, Bremeno, Magdeburgo, Kolno ir kitų miestų piliečiams Gedimino titulas šiaip rašomas: Gedeminne, dei gratia letphinorum ruthe-norumąue rex, princeps et dux Semigallie (Gedimino laiškai, p. 29). Lietuviškame vertime princeps verčiamas valdovu, o dux — kunigaikščiu, kas nėra nuoseklu. Nuosekliai dux turėjo būti verčiamas vadu (kariuomenės), jei princeps valdovu. Tada būtų nusakyta abiejų titulų pirmykštė reikšmė. Visai tą pačią Gedimino titulatūrą randame ir kituose jo laiškuose. Iš jų matome skirtumą tarp trijų dažnai viduramžiais vartotų titulų: rex, princeps ir dux. Pirmasis jų yra aukščiausias; jis reiškia suvereninį valstybės valdovą, kiti du — tos valstybės srities viršininkus.

4.
Prieš krikštą plačiai vartotas vakarietiškas karaliaus — rex titulas krikščioniškoje Lietuvoje nuo pat pradžių virto magnus (ir supre-mus) dux — didysis kunigaikštis. Titulas paliko nepajudinamas per 400 metų, .t y. iki valstybės galo 1795. Kada ir kokiu būdu magnus dux arba Grossfūrst vokiškuose šaltiniuose imtas vartoti, negalima susekti. Abu pavadinimai tuojau išniro po krikšto ir tvirtai prigijo. Tik gilesnis tyrinėjimas gal galėtų duoti atsakymą. Mes šiandien, iškilus vad. karalių bylai, esame linkę kaltinti lenkus, priekaištaudami jiems atėmus mums karalius ir primetus didžiuosius kunigaikščius. Taip daro, pvz., V. Alantas, J. Džiugelis (Draugas, 1970.VI.20). Tai ženklas mūsuose nuo pat "Aušros" laikų įsigyvenusio polinkio priskirti lenkams visų mūsų tautos negandų kaltę. (Šliūpas, pvz., išsitarė: "Polonizmas pastojo tikru Lietuvos pustytoju"). Gilesni tyrinėjimai gal ką kita parodytų.

Rex — karaliaus titulas kilo Vakarų pasaulyje ir Bažnyčia jau nuo VIII a. jį pašventino ir lyg sakramentu pavertė. Pakėlimas į karališką sostą pasidarė neginčijama bažnyčios privilegija. Pagoniškų Lietuvos karalių ji, žinoma, nelietė. Jie tituluoti karaliais (regės) pirmykšte, "priešbažnytine" to žodžio reikšme.

Lietuvos valdovų titulatūrų aiškinimui dar ne be reikšmės yra faktas, kad rytų slavai (rusai) nepriėmė suslavinto rex — karaliaus žodžio, nors tas žodis, pagal A. Salį, buvo atėjęs ir į jų kalbą. Tai atsitiko gal todėl, kad rytų slavų nesiekė veržli Karolio D. politika. Jo vardas nepaveikė jų iki tokio laipsnio, kad virstų bendriniu žodžiu — aukščiausiu valdovo titulu, Jie paliko prie germaniško kilimo žodžio kniaz. Jiems jis turėjo tokią pat reikšmę, kokią vakariečiams karalius (tik kniazių sodinimas į sostą nebuvo bažnytinė apeiga).
Lietuva, nors iš esmės nei Vakarų, nei Rytų valstybė, tačiau buvo įsiterpusi į slaviškąjį rytų pasaulį. Jos valdovai nuo pat pradžių turėjo slaviškuose šaltiniuose kniazių pavadinimą. Taip jie vadinami, pvz., Haličo - Volinijos kronikoje, kur 1219 m. sutartyje suminimi net 21 lietuvis kunigaikštis (Litovskich kniazei). Taip tituluoti ir Gediminaičiai, turėję valdas rusiškuose kraštuose. Rusiškuose šaltiniuose ir patys vyriausieji Lietuvos valdovai, net sėdėję Vilniaus soste, buvo kniaziai. Pirmaujantieji mūsų kniaziai, lietuviškai tariant, kunigaikščiai virto didžiaisiais tuo pačiu keliu, kaip ir rusų kniaziai "velikiie". Rusų istorikams nepavyko visai išaiškinti, kaip tas titulas "velikii kniaz" atsirado. Jie nurodo, kad tų kniazių tarpe pirmiausia žinoma vyresniųjų ir jaunesniųjų (star-šie i mladšie) gradacija. Minėtoje 1219 m. sutartyje kronikininkas kalba išskirtinai ir apie 5 lietuvius kunigaikščius, kuriuos vadina "star-šii". Tai rusuose įsigyvenusios vartosenos sekimas. Kažkaip toje rusų kunigaikščių gradacijoje atsirado terminas "velikii", tuo pačiu jis į-ėjo ir į Lietuvos valstybę.

Kadangi lenkai, kaip ir kiti vidurio Europos ir pietų slavai turėjo karalių vyriausiems valdovams vadinti, tai iš germanų kilusiam kniaz, ksiąže poaukščiui pritaikė vakarietišką dux bei princeps titulą. Tuo būdu ir lietuviškieji kniaziai savo kalboje virto kunigais, kunigaikščiais, ir buvo prilyginti vakarietiškiems dučes ar principes (princams). Kaip Rusijoje pasidarė velikie kniazia, taip ir Vilniaus soste sėdėję kunigaikščiai virto didžiaisiais, suloty-ninti magni dučes. Iš jų gavo pradžią ir Magnus Ducatus Lithuaniae.

Reikia pažymėti, kad titulas magnus dux, vok. Grossherzog buvo žinomas ir Vakaruose. Austrijoje nuo XV. a. atsirado erchercogo titulas, taikytas Habsburgų giminės didikams.

5.
Tokia prileidžiama mūsų didžiojo kunigaikščio ir didžiosios kunigaikštijos kilmė. Dėl dabar keliamų balsų keisti didžiuosius kunigaikščius karaliais ir didžiąją kunigaikštiją karalija tegalima pasakyti, jog tai reikštų reikalauti keisti praeitį, įnešti į ją sąvokas, kurios jos bendralaikiams buvo svetimos. Nuo Jogailos ir Vytauto laikų turime susidariusią Lietuvos didžiosios kunigaikštijos vardą. Lenkai nesukūrė jos pavadinimo Jogailos vedybomis, jo krikštu ir vainikavimu Lenkijos karaliumi. Ne jie pirmi davė jam ir didžiojo kunigaikščio titulą. Tiesa, Jogaila vadina save didžiuoju kunigaikščiu vad. Krėvos unijos akte. Bet tas aktas, nors ir norima surašytojų parodyti jį sutartimi, iš tikrųjų nėra toks. Jis yra vienašališki Jogailos pažadai, duoti Jadvygos motinai Elžbietai. Tie pažadai pasiekė mus forma akto, nežinia kada surašyto. Dar tariantis Liubline dėl garsiosios sutarties (1569), kur lenkai atvežė net keturias dėžes visokių lietuvių - lenkų sutarčių, Krėvos akto nebuvo. Tą faktą pastebėjęs O. Ha-lecki (Dzieje Unii Jagiellonskiej, 1919,11,174) mano, jog jo nebūta greičiausiai todėl, kad jis laikytas Krokuvos kurijos archyve, o ne karališkame. Kadangi pats Krokuvos arkivyskupas Padnievskis dalyvavo derybose ir net pirmuoju Lenkijos pusės gynėju, tai sunku prileisti, kad jis nebūtų iš savo archyvo atvežęs to akto, jei jis ten būtų buvęs. Greičiausiai Liublino unijos metu Krėvos akto dar nebuvo sufabrikuoto. Jis atsirado kada nors vėliau.

Nei Jogaila, nei Vytautas nelaikė savęs Lietuvos karaliais. Vytautui nebūtų buvęs prasmingas bajorų užmojis Salyno saloje (1398 m.) apšaukti jį karaliumi. Tas grynai formalinis mostas, parodytas jam paaukštinti, liudija, kad jis tos karališkos garbės neturėjo. Panašiai ir žemaičiai bajorai, Vytauto paraginti 1390 m. nuvykę į Karaliaučių tartis su Ordinu, vadino Vytautą "savo karaliumi". Tik iš ypatingos pagarbos jam, nors tuomet ir pabėgėliui, prisegė aukščiausią valdovą žymintį titulą, kurio jis neturėjo. Pagaliau Vytauto pastangos vainikuotis karaliumi Lucko suvažiavime ir po jo kuo aiškiausiai patvirtina jį to garbingo titulo neturėjus.

Jogaila ir Vytautas, baigę pagoniškos Lietuvos laikmetį ir pradėję krikščioniškos, įtvirtino kaip valstybės valdovo titulą, taip pagal jį ir formalų jos pavadinimą — Magnus Ducatus. Jis tvirtai prigijo vidaus valstybinėje kalboje ir užsienyje. J. Džiugelis (Draugas, 1970.VI.20) davė naujoviškų pavyzdžių iš naujo leidinio (Documenta Pontificum Romanorum Historiam Ucrainae Illustrancia, I, Roma 1953) Lietuvos valstybės ir valdovų titulavimui popiežiaus kurijoje įvairiais laikotarpiais. Pagal vidaus ir užsienio vartoseną pavadinimai įsigyveno istoriografijoje ir virto mums istoriniu palikimu. Jie nėra išrasti O. Haleckio, ar H. Paškevičiaus, kaip J. Džiugelis linkęs skaitytojus įtaigoti. Jei mes mylime savo praeitį, tai būkime jai ištikimi ir vadinkime ją taip, kaip ji save vadino.





 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai