Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
IŠ SPAUDOS ISTORIJOS BRITŲ ZONOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Cicėnas   



1. Iš anksto žinotina

„Šių dienų mūsų kelias tiesus ir aiškus. Ne salioninė gražbylystė rūpi, ne poniutės eilinio romanso išgyvenimai, ne sielos begaliniai kentėjimai dėl nenusisekusio bučkio, bet didžioji, per visus amžius švietusi lietuviui kultūrininkui idėja, aisčių tautos išlikimo idėja, — šitais K. Binkio žodžiais dera pradėti bet kokią kalbą apie lietuvių tremtinių būtį ir visokeriopą darbą.

„Jau vyriausias metas, kad mes drąsiai pažvelgtume į žodį išvadavimas ir nuo jo čia pat nuvalytume žargono plutą. Tai yra tiesa, kad Vakarų Europa buvo (Vakarų) alijantų išvaduota, bet Rytų Europoje išvadavimas reiškia tatai, kad dar naujų 120 milijonų žmonių prarado savo laisvę. Būtų neprotinga teigti, kad mes pasyviai sutiksime su tuo faktu“, — ak, šitie Lordo Vansittarto žodžiai, tarti D. Britanijos aukštuosiuose rūmuose, lyg paimti iš lietuvio proto ir širdies gilumų.

Lietuvos Valstybės užsienių reikalų ministro St. Lozoraičio pareiškimu.

„Tame, kas įvyko Europoj, kas ištiko Lietuvą, kas tebevyksta Europoj, toje bangoje neteisėtumo, melo, cinizmo ir nežmoniškumo, kuri gresia paskandinti Europą su jos doros sąvokomis ir paskutinėmis sveiko proto liekanomis, — yra daug kieno kaltės, bet nėra nei Lietuvos Valstybės, nei lietuvių tautos kaltės. Mes galime eiti pakelta galva, nes mūsų garbė — valstybinė, tautinė, asmeninė — nesutepta. Ir kiekvienas mūsų... yra garbingas pilietis ir europietis. Ateis laikas, kada mes vėl turėsime savo vietą ir savo gyvenimą“.

„Pats akivaizdusis mūsų tautos istorijos liudininkas, — teisingai sako prof. Vaclovas Biržiška: — buvo ir bus mūsų lietuviškasis spausdintas žodis.“

2. Su pirmaisiais Vakarų tankais

„Baltijoje“ (literatūros almanachas, 1945 m. rugpjūtis) rašoma:

„Kai žmogų vejasi mirtis — jis bėga neatsisukdamas. Toks buvo mūsų pasitraukimas iš savo žemės, kada galėjai už savo pečių suuosti vergiją, kada girdėjai giltinės dalgio žvangesį — pasitraukimas išgraužtomis ašarų, ir karo ugnies dūmų akimis. Todėl nenuostabu, kad šitokiomis aplinkybėmis žmogus nepasiėmė su savimi aukso, kuris niekur nenustoja savo vertės — knygų, knygų, rašytų gimtąja kalba. Ir dar mažesnė galimybė išsivežti su savimi šį maloniausi draugą turėjo tie lietuviai, kurie prievarta buvo išvežti į pagalbinius kariuomenės dalinius arba į vokiečių ginklavimosi fabrikus.

„Bet karas Europoje tuo tarpu baigėsi, ir kai nereikia dairytis smingamųjų lėktuvų, nereikia laukti klaikaus sirenų balso, lieti kraują apkasuos už savo priešus ar ištisas dienas prarasti begaliniame fabrikų triukšme — lietuvis vėl pasijunta esąs laisvas, tikras žmogus. Ir tada ateina ilgesys: ne tik motina, broliai, seserys liko gimtinėje — taip mylimas ir brangus draugas pasiliko ten ir lietuviška knyga. Jeigu jau 1940—1941 metais lietuviška knyga buvo kankinama ir žudoma, kaip ir žmonės, nepaliks ji nepaliesta ir dabar. O galbūt sugrįžę neberasime jos, maloniausios lietuviškos knygos, gal mus tepasitiks tik dvokiančios propagandinės brošiūrėlės?“

Ir „gimė kančios ir valia klajūnų su rūsčių dierfų galia“ (F. Kirša).

Bibliografo A. Ružancovo žiniomis, pačiu pirmuoju čia Vakaruose spaudiniu po karo buvo „Lietuviškoji Informacija“, kuri 1945 m. balandžio 21 d. pasirodė Coburge, amerikiečių zonoje. Britų zonoje pačiais pirmaisiais spaudiniais buvo:

„Musų Žinios“ Watenstedte 1945.V.31.

„Ke1yje Tėvynėn“ Haffkruge 1945.VI.7. (datuota 3 dienomis pirmyn)

„Aktualiosios informacijos“ Hassendorfe 1945.VI.8.

Lietuvių Bibliografijos Tarnybos duomenimis, 1945metais Britų zonoje ėjo šie periodiniai Memmingene leidiniai:

pavadinimas

vieta

spauda

įsteigimo data

Kardas Belin ranka raš. nenustatyta
Be Tėvynės AltGarge nenustatyta "
Dienos Žinios Celle " "
Krivūlė Flensburg " "
Mūsų Balselis Celle " "
Mūsų Žingsniai Meerbeck " "
Naujienos Bodenwerder " "
Naujienos Lehrte " "
Per Stovyklą GroCHeseppe " "
Sieninis laikraštis Velbert " "
Skautų Aidas Oldenburg " "
Tėvynes ilgesys Buxtehude " "
Tremtinys Oldenburg " "
Žinių biuletenis Lūbeck mašinėle "
Kelyje Tėvynėn žinių biuletenis Haffkrug " 1945.VI.25.
Be Tėvynės Oldenburg ranka 1945.VII.1.
Mūsų Žodis Flensburg nenustatyta 1945.VIII.
Lietuvos Jūra Kiel mašinėle 1945.VIII.25.
Nemuno Aidas Tolk rotatorium 1945.VIII.25.
Svetur Watenstedt mašinėle "IX.8.
Visuomenės Akis Flensburg nenustatyta "IX.17.
Lietuvių informacija " " "X.12.
Po svetimu Dangum Kiel rotatorium "XI.
Visuomenės Balsas Flensburg " "X1.18.
Aušros Belaukiant Dorverden " "X.11.
Informacijos biuletenis Oldenburg " nenustatyta
Kablys Arnsberg nenustatyta "
Kirvarpa Hassendorf rotatorium "
Menkės Balsas Haffkrug " 1945.XII.31.
Mūsų Dienos Oldenburg " "XII. 10.
Skautas " spaustuvėje "XII.20.
Skautybė Detmold rotatorium nenustatyta
Špilkos Celle mašinėle "
Vargo Kelias Fischbeck rotatorium "
Naujausios Žinios Itzehoe mašinėle 1945.XI.22
Yla " rotatorium "XI.
Botagas " " nenustatyta
Baltija Haffkrug " 1945.VIII.
Gintaras " " "IX.
Naujausios Žinios Detmold " nenustatyta
Leiskit į Tėvynę Uchte " nenustatyta
Lietuvis Hasseridort spaustuvėje 1945.VIII.15.

Laisvės Varpas

Lubeck " "XI.23.

3. Tylos ir susikaupimo

„Kelyje Tėvynėn“ (1945 m., Nr. 1) rašoma:

„Beprotiškos karo audros iš vietos į vietą ir vėtyti ir mėtyti, šit išsklaistėm palapines prie Baltijos jūrų, aiman, tųjų pat, į kurias įteka Nemunas ir kurios iš žilos senovės buvo ir tebėra aisčių langas į pasaulį. Sakyk, brolau ar sese, sustoji kartais ant jūrų kranto ir didelis didelis sopulys suspaudžia krūtinę, dievaž, atsirita banga nuo Klaipėdos, Palangos ir Šventosios. Banga su kraujo puta, deja, jau ne iš pasakų.“

„Džiaugiasi lietuvis, kad tiesioginis 1939—1945 metų karo kaltininkas ir amžinasis imperializmo politikos išpažinėjas — Trečiasis Reichas yra alijantų ginklo parblokštas, — jau iš šios Europos dalies kultūrą ir laisvę puoselėjančiai, žmonijai naujų suiručių ir rimties drumstino ilgiems laikams (nebebus. Bet lietuvis nepamiršta ir nieku būdu negali pamiršti, kad šiuo didžiu laimėjimo metu mūsų Lietuva, Tėvynė, yra anapus ribos.

Ne mums gilintis į aukštosios politikos paslaptis, mes į dalykų esmę žiūrim iš elementariškiausio žmoniškumo ir kultūrai bei laisvei, kaip pačiai prigimčiai būtiniems veiksniams, ištikimybės kertės:

— sąmoningi ir už savo žygius atsakingi 1918. 11. 16 d. deklaravom Lietuvos nepriklausomybę, per partizanų ir savanorių kraujo aukas tatai paliudijom ir kaip buvę esam pasiryžę laisvi gimę, laisvi gyventi, už laisvę, reikalui esant, ir mirti.“

„Lietuvis turi prieš save vienintelį tiesų ir dainos
žodžiais viešųjį kelią, kuris, lyg pavasaris paukščius, veda į Tėvynę, be nuolaidų, griežtai ir pasiekiamai. Lietuvis tiki į politinės pusiausvyros atstatymą (pats Churchill pabrėžė: kas iš to, jeigu vietoje Hitlerio tironijos viešpataus kita totalinio režimo tironija.) ir žino, kad tiesa yra mūsų pusėje ir galutinis laimėjimas taipgi mūsų, kurie pasiliko gimtinių namų židinio sargyboje ir kurie su dideliu sopuliu, kaip politiniai išeiviai, lig laiko pasitraukė iš Tėvynės, bet siekia to paties, būtent:


— demokratinės, laisvos ir nepriklausomos Lietuvos su sostine Vilniumi ir langu į pasaulį — Klaipėda...“

Citatą iš „Kelyje Tėvynėn“ paėmiau kaip taisyklei tolygų pavyzdį, nes visi periodiniai šiokiu ar tokiu sugebėjimu tesėjo tarnauti bendriems interesams kovoje už Lietuvos Valstybės suverenumą ir teritorinį integralumą. Srovinių pažiūrų rungtyniavimosi Britų Zonos periodinėj spaudoj 1945 metais joks istorikas nepastebės. Tą naštą išnešė tautiečiai iš Amerikiečių zonos.

4. Idėja ar biznis?

Toks klausimas gali kilti, jei ne šiandie, tai kada nors ateityje. Jau pirmosiomis vadinamosios taikos dienomis atsirasdavo vienas kitas tautietis, kuris leidėjų ir redaktorių adresu paleisdavo įkandu ir pavydų žodį.

Kalbama apie rotatorinius leidinius, mat, mašinėle tebuvo parūpinama 2—5 egz. ir jie joks pirkimo ar pardavimo objektas. Rotatorinių tiražas svyruodavo nuo 100 iki 600 egz., piliečiai, įpratę vekuoti valgomuosius dalykus ir idėjas, to niekad nepajėgs suprasti, ir tekalbama į pilnos sąmonės žmones:

— Bet kuriam spaudiniui reikėjo pagrindinių elementų: matricų, dažų ir popieriaus. Pirmaisiais po kapituliacijos mėnesiais šitų gėrybių gauti buvo didelis menas, ypač Britų zonoje. Buvo perkama už rūkalus ir valgį, vadinasi, tekdavo atitraukti nuo lūpų ir šio to atsižadėti.

Kai kur rotatorinių leidėjais buvo vietos komitetai, bet dauguma atvejų tą naštą tyliai nešė spaudos pasiryžėliai.

Išskyrus humoro ir satyros vienkartinukus (čia nekalbama apie „Išvietintąją Kultuvę“ ir „DP jubiliejinę Kultuvę), kurie be reikalo teužgriozdino bibliografijoje poziciją, visi kiti leidiniai nebuvo brangios kainos, jei atsiminti susidarančias išlaidas. Tarp spaustuvėlės ir skaitytojo ryšininkais buvo įvairūs karabelninkai. Atsirasdavo iš jų nesąžiningų, kurie, bekeisdami gyvenamąsias vietas, žymiai pakeisdavo ir rotatorinių administracijos apskaičiavimus. Kai kam ir kai kas nujojo po 100—1000 RM. Tai suma, kurios netekimas jaudina ir dabartinius spaustuvėse spausdinamus laikraščius. Nesąžiningų platintojų pasitaiko ir šiandie, kai daugumoje stovyklų jau suorganizuoti paštai, o ką bekalbėti ypač apie 1945 m., kada nebuvo zoninio susisiekimo, apskritai, viskas vyko „per rankas.“ Nuo tada prigijo ir peiktinasis įprotis, be tradicinių 10%, kuriuos visada gauna platintojas, prisidėti „šįtą“, privačia iniciatyva, pakeliant spaudinio parduodamąją kainą.

Biznio šešėlis gali kristi į „aktualių spaudinių“, atsiet įvairių kalbamokslių, atvirukų, laiškams vokų ir popieriaus gamintojus. Bet ir jų tariamosios nuodėmės yra žymia dalimi išrišamos, ir tai, tarp kita ko, paprasčiausiu dėsniu:

— Jei nenori, tai nepirk!

Spaudinys ne žmogžudys, jis ateina pas tą, kas jo laukia ir trokšta. Atsiminkime, tremtyje, ypač UNRROS laikais, valiuta buvo... papirosas. Ar Lietuvoje už papirosą galima buvo nusipirkti laikraštis ar knyga?.

5. Kas tremties spaudos tikslai?

Rotatorinio „Gintaro“ Nr. 1 (1945. IX.) buvo deklaruota:

„Mes norime grįžti į Tėvynę nors su mažyčiu indėliu į jos šlykščių svetimų rankų išniokotą kultūrą. Geliantis Tėvynės ilgesys tik dar labiau mus skatina šiam darbui. Mes ištversime iki mūsų Lietuvos laisvės.“

Literatūros (vėliau jaunimo) spaustuvėje spausdinamas žurnalas „Žibintas“ Nr. 1. (1946. 1. 20) savo tikslą apibrėžė šitaip:

„... kad pavargusi dvasia galėtų sustiprėti, optimistiškiau nusiteikti. Minties, turinio, dvasios mes esame visi pasiilgę“.

Mėnesinis kultūros žurnalas „Vagos“ Nr. 1 (1946. V.) troško, kad jo buvimas „bent iš dalies užkimštų laiko spragas, kurias padarė knygų trūkumas“.

Ne kitokių tikslų skatinamas pasirodė „Tėviškės Šešėlyje“, „Žingsniai“ ir kt. Ne pasipinigauti norėdamas, K. Škėma išleido „Mūsų Šachmatus“.

Prancūzas Maurdac sako, kad šiandie negali kilti klausimas: Politikuoti, nes politika pati mus griebia už gerklės, ir mes turime paliudyti, kokios dvasios esame.

Ne koki savo išviršine forma, bet dideli mūsų sielojimosi ir nerimo liudininkai ateities istorikui bus mūsieji ėję ir tebeiną rotatoriniai savaitinukai ir žinių biuleteniai, o taipogi ranka ar mašinėle rašyti sieninukai. Epochinių dienų sūkuryje raštą mylintieji lietuviai nesnaudė, ar verta yra kiekviena kūrybinė iniciatyva.

6. Dar šiek tiek statistikos

Neperiodinių spaudinių (knygų ir brošiūrų) 1945 metais britų zonoj pasirodė 21, iš jų 8 spaustuvėje, 7 rotatorium, 1 mašinėle ir 5 kitu būdu. Tais pat metais neperiodinių spaudinių Prancūzų zonoje išėjo 10 ir Amerikiečių zonoje 52.

1946 metų Britų zonos mūsų spaudos vaizdas matyti iš šitos lentelės: periodinių ir neperiodinių spaudinių pasirodė 137, iš jų Hannoverio apygardoj — 10, Westfalijoje — 44, Oldenburgo — 36 ir SchleswigoHolsteino — 47. Spaustuvėje spaūdintų tebuvo 43, kiti rotatoriumi ir kt. spaudos priemonėmis.

„Tais pat 1946 metais Amerikiečių zonoj periodinių spaudinių išėjo 105 (21spaustuvėje, 36 rotatorium, 48 kitais spaudos būdais) ir Prancūzų zonoj 9 (2 spaustuvėje, 4 rotatorium ir 3 kt. spaudos būdais).

1947 metais per pirmuosius 8 mėnesius Britų zonoj neperiodinių spaudinių išėjo 28 (tikybos 1, socialių mokslų 5, kalbamokslių 6, griežtųjų mokslų 1, taikomųjų mokslų 3, literatūros 7, istorijos 3, geografijos — kelionių 1 ir biografijų — atsiminimų — 1).

7. Iniciatyvos nestinga, bet...

Žurnalistė S. Narkėliūnaitė įvade į „Lietuviai Montgomery stovykloje“ teisingai pastebėjo:

„Gal būt, sustojome mes čia, tartum didelės kelionės keleiviai, o audrai praūžus, kelsime bures ir toliau leisimės išsiblaškydami, palikdami prigesusius mūsų ugniakurus. Kažin kur link pakryps mūsų kelias? Ar tenai, kur bežiūrėdami jau akis pražiūrėjome, ar tenai, kur mūsų niekas nelaukia? Kaip bebūtų: ar mes laimingi sugrįžtume į tėvynę, ar atiduoti likimo valiai naujose padangėse sau lizdus suktumės, šis leidinėlis primins šios lietuviškosios salelės tautiečiams toje didelėje svetimoje jūroje draugėje išgyventas vargo ir skausmo dienas, sukurtąjį gražų ir darnų kultūrinį gyvenimą, kuris vienintelis ramino ir guodė mus šiose baisiai sunkiose laukimo dienose“.

Britų zonoje tik 2 stovyklos teužfiksavo savo būtį, tai jau pacituotasai spaudinys ir Flensburgo „Dienos be Tėvynės“.

Žurnalistas A. Vaitkus Įžangoje į „Dienos be Tėvynės“ rašė:

„Lietuva svetimųjų pavergta, bet ji dar gyva. Ji gyva mūsų kovotojų už laisvę žygiuose ten, žaliųjų mūsų gimtinės miškų prieglobstyje. Ją gyvą nešiojamės savo širdyse mes, tremtiniai, ji amžinai tebegyva mūsų užjūrio broliuose, ji amžiais liks gyva kiekvieno lietuviško kraujo žmogaus širdyje. Tik Lietuvai dirbdami ir aukodamies mes matome savo gyvenimo šioje žemėje prasmę, tik nenuilstamai kovodami už Gėrį ir Tikrąjį Teisingumą, mes jausimės įnešę savo dalį į bendrąjį žmonijos gerovės ir tikrosios kultūros lobyną“.

Tenka nusiminti, kodėl gi kitos gražiai žydėje stovyklos į savo kurtąją, bet visai tautai svarbią istorijos dalelytę numojo ranka. Mūsų politinės emigracijos istorija yra ne kas kita, kaip mozaika smulkių, bet į perspektyvą išbėgančių žygių ir darbų. Ateities istorikas ties S. Narkėliūnaitės „Lietuviai Montgomery stovykloje“ ir A. Vaitkus „Dienos be Tėvynės“ atsikvėps ramėliau, lyg keleivis, tyrą versmę užtikęs.

— Vargas ir negando atmosfera lietuvį velikia ne palaužiamai, bet kūrybingai, nėra spaustuvės — pajėgiama verstis „Vargo spaudos“ priemonėmis.

8. ... nuolat per kliūtis ir pasišventimą

Šitas teigimas itin konkretus kalbant apie spaustuvėse bandytus organizuoti periodinius leidinius: „Lietuvį“ ir „Laisvės Varpą“. Jiedu mirė ne savo mirtimi.

„Lietuvis“ buvo pats pirmasis po karo laikraštis jau spaustuvėje spausdinamas. Jį leido K. Kemežys, o redagavo S. Narkėliūnaitė. Pirmieji numeriai buvo švepli (ė, z. s, — be kepurių ir be nosinių bei ilgųjų), bet leidėjas buvo pasirūpinęs ko reikėjo ir lygino trūkumus. Bet teišėjo viso 6 numeriai ir kelios specialos pajieškojimų laidos. . „Laisvės Varpą“ redagavo F. Kirša ir B. Dundulis. Laikraštis daug žadėjo, bet ištesėti negalėjo ne dėl savo kaltės.

1945 m. rudenį Britų karinei vadovybei Plone buvo įteiktas prašymas leisti savaitraštį SchleswigHolsteino apygardos lietuviams tremtiniams. Redakcinėn kolegijon pasiūlyta šie profesionalai žurnalistai: A. Rimydis, K. Mockus, J. Pronskus, J. Cicėnas, J. Petrėnas ir K. Barauskas. Prašymas dar du kartus buvo kartojamas, ir vis lyg į aklą naktį.

Rotatorinių likimas buvo tas pats, kaip ir jų draugų spaustuvėse spausdinamųjų. Tai Lūbecko „Laisvėn“, Itzehoe „Kelyje Tėvynėn“, Eutino — Neustato „Prošvaistė“ ir t.t. Menkystos iš UNRRAOS stengėsi reguliuoti ne tik pilvo, bet ir tremtinių sielos ir proto reikalus. Teisybė visada ne globotinio, bet globėjo pusėje.

Baigiant pastabas apie spaudą Britų zonoje tenka su prasminga šypsena sustoti ties J. Petrėnu, kurio rankose net dvi „Kultuvės“.

9. Su tikėjimu ir šypsena

Jau nacių okupacijos metu „Pogrindžio Kuntaplyje“ buvo dainuojama:

Toks ten draugas, toks čia ponas;

Toks ir būdas, kaip spalva:

Viens raudonas, kaip šėtonas,

Kitas rudas, kaip šuva...

„DP Jubiliejinėje Kultuvėje“ (1947 m., redakcijos adresas: į Vakarus nuo „Geležinės uždangos“, „rankraščiai trumpinami ir taisomi, kaip ir viskas mūsų gyvenime, ne mūsų nuožiūra...“) „dainelėje paukštelio, namų pasiilgusio“ skaitome:

Kartais atklysta graudi žinelė

Kaip ten barzdočiai kelia veselią,

Kaip tėvo žemę pasidalijo,

Kaip tankumynan žmones išvijo.

Rodos, atskamba iš krašto rūtų

Graudi dainelė apie Varkūtą,

Kaip ten gyvena žmonės kacete,

Kokio nebuvo niekad šiam sviete.

Baisiai graudingai mano sudėta,

Net nepritinka šitai gazietai

Bet kur linksmumo žmogus begausi,

Jei liūdnos mintys lenda giliausiai.

Įšvetintoji Kultuvė“ (1946 m.) savo redakcijos žodyje pastebėjo:

„Keitėsi laikai, keitėsi cenzoriai — tie amžini „Kultuvės“' (ar vien jos?) priešai, kurie savo purvinais batais lipė į jos puslapius ir sutrypdavo visa, kas buvo gyva, savaiminga ir drąsu, keitėsi policijos uniformos, o „Kultuvė“ liko ta pati. Šiandie graudi simbolika: „Kultuvė“ pasirodydavo nežinia iš kur, be adreso, be aiškios kilmės. Ir šiandie... visi mes likome be adreso, klaidžiojantieji nežinioje. Giliu mūsų įsitikinimu, šiandie labiau, negu kada nors, mums reikalinga Šypsena, gydantis, gal ne visiems lygiai malonus, tačiau aplinką dezinfekuojąs humoras ir satyra. Atsiprašome — esame pernelyg surimtėja. Šiais nelinksmas laikais nelaukite žaismingo juoko. Atpučia vėjas iš anapus „geležinės sienos“ nelinksmas naujienas. Ir mūsų širdys plaka kartu su tais visais, kurie nenusiminė, nepametė kieto ryžtumo ir tikėjimo į naują, be koncentracijos stovyklų, laisvą gyvenimą“. Vidaus gyvenime „DP Jubiliejinė Kultuvė“ rado reikalingus tokius šūkius ir įspėjimus:

„Tik per raumenų kietumą apturėsim minimumą...“ „Kas nedirbta, mielas vaike, To ir Anglijoj nereikia...“

Svetimų kalbų skyrelyje („idant besikalbant su globojančių įstaigų atstovais viską suprastume“, tad „vokiečių kalbos kursų pasikalbėjimuose“) įrašoma:

Vokiškai: „Sie werden sofort aus DP rausgeschmissen.“ — Lietuviškai tai bus: „Kaip nukentėję nuo karo ir nacių, jūs turite teisę į tarptautinę globą...“

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai