Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
IŠ SENOSIOS EGIPTIEČIU POEZIJOS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Julius Baniulis   
išvertė Julius Baniulis
 
Visi čia paduodami eilėraščiai paimti iš „Mirusiųjų Knygos“, sudarytos 3500 m. prieš Kristaus gimimą ir vėliau, arba 19 dinastijos laikotarpiu.

Anot Roberto Hilliyero tiek išorinė detalė, tiek centralinis tikėjimas egiptiečių religijoje yra sujungti skyriuose „Atvykstą dienos metu“, kurie paprastai žinomi ir vadinami vienu bendru vardu — ,,Mirusiųjų Knyga“. Apie 3500 m. pr. Kr., kada egiptiečių raštininkai paruošė pirmąjį skyrių, daugumas simbolių tada jau buvę taip seni, kad tie žmonės, kurie juos nurašė, nė nesupratę gerai jų reikšmės. Tačiau visa buvę išlaikyta visoje pilnumoje, nes tradiciškai nusiteikusiems Panilio gyventojams visa buvo šventa.

Egiptiečiai, kaip rašė, nepaprastai mėgę realųjį gyvenimą ir jo malonumus ir visa labai aukštai vertinę; visa klaikioji mirusiųjų gyvenimo pompa turėjusi savo objektuose pratęsimą būsenos, perdaug malonios, kad ją apleistum. Ir klaidinga būtų vaizduotis ankstyvesniuosius egiptiečius kaip aitrius, liūdnus žmones. Jie toki nebuvo. Jų teologija, jų sakramentai ir jų sąvoka apie pomirtinį gyvenimą pagrįsta viena doktrina: amžinas gyvenimas pasireiškia per amžinai gyvenančias formas. Vertėjas.


JIS SUSIJUNGIA SU VIENINTELIU DIEVU, KURIO SĄNARIAI YRA TAS DAUGIS DIEVŲ

O per amžius patveriančioji skeptro karalystė,

O poilsio vieta, kur pririšta šviesi Ra valtis,

O baltasai vainike pavidalo, kuris yra dieviškas!

Aš ateinu! esu tasai Kūdikis! Aš esu tasai Kūdikis!

Mano plaukai yra Nu, mano veidas — Ra rutulys,

Mano akys yra Hatora, o mano kaklas Isis; —

Kiekvienas mano kūno sąnarys yra dievas,

Mano mėsa ir kaulai, tai gyvų dievų vardai.

Jotas visados mane globoja, diena iš dienos.

Aš ateinu kaip Ra, aš ateinu kaip tasai, kurio vardas

Nėra dar žinomas. Aš ateinu kaip Vakardiena,

Kaip pranašas dar būsimų milijonų metų

Tautoms ir žmonėms dar nenusakytiems.

Aš esu tasai Kūdikis, kursai keliu žygiuoja

Vakardienos, Šiandienos ir Rytojaus.

Aš esu tasai Vienas, tasai Vienintelis, kursai vyksta

Per amžius aplinkui savo keliu pro visus horizontus;

Kurio momentas yra jūsų kūnuose, tačiau kurio formos

Ilsis savo šventykloje, slaptoj ir neuždangstytoj;

Kurs savo rankoj laiko jus, tačiau kurio jokia ranka

Niekad nelaikys; kursai žino jūsų vardą ir metų laiką,

Tačiau kurio jūs negalite žinoti, nei betkuris mirtinasai;

Kuriam nuolatiniu praėjimu sugrįžta dienos,

Ir savo grožy slenka laiko galo link.

Taip, aš esu Jisai, ir aš daugiau nemirsiu;

Nei žmonės, nei pašvęsti mirusieji, net nei dievai

Nebeištemps manęs atgal iš nemirštamojo mano kelio!

JIS LAIKOSI TVIRTAI SAVO TAPATYBES
ATMINIMO

Didžiuose rūmuose, ir rūmuose ugnies,

Tamsią naktį, kada skaičiuoja visus metus,

Tamsią naktį, kada mėnesiai ir metai paženklinami skaičiais,

Leisk man atgauti savo vardą.


Kai dieviškasis ant Rytų laiptų

Palieps man su juo atsisėsti taikoje,

Ir kiekvienas dievas mano akivaizdoj paskelbs savo vardą, —

Leisk man atsiminti vardą, kurį aš turėjau!

JIS PAŽĮSTA VAKARŲ SIELAS

Aukštai ant Saulėtekio kalno, kur stovi Sebeko šventykla

Ten guli titnago angis ir žvilga metalinės lentos.

Jo vardas yra Gyvenąs ugny, ir jis yra Ryto priešininkai

Jis sulaikė Saulės valtį, o valtininką apgaubė miegu.

Bet jis bus sulaikytas, ir Saulės valtis plauks tolyn.

Taip, aš esu tasai žmogus, kurs angį sulaikiau galingu būrimu

Ir apkaliau Saulėtekio priešą, kol Ra paims horizontą.

Aš, net aš, apkaliau jį ir pasveikinau Vakarų sielas,

Saulėlydžio kalno viešpatį, ir Batorą, vakaro ponią.
 

KARALIAUS ACHNATEN IR PRINCESĖS
NEFER NEFERIU ATEN RUTULIO
ADORACIJA

Tavo aušra, o Ra, atveria naują horizontą,

Ir kiekviena karalystė, kurią gyventi tu sukūrei,

Yra nugalima tavo meilės, kaip džiaugsminga diena

Seka tavo kojų žingsnius maloniu ramumu.


Kai tu nusileidi, visas pasaulis yra niūrus;

Namai būna kapais, kur aklieji žmonės guli mirty;

Tiktai liūtas ir angis slenka

Pro juodąją krosnį aklosios nakties.


Ir vėl Rytuos aušra! pabudusi žemė,

Ir žmonės iš savo miego pašoksta su daina;

Jie prausia savo kūnus, aprėdo juos šviežiais drabužiais,

Ir kelia savo rankas džiaugsmingam šlovinime.


Ir vėl po laukus vaikščioja galvijai;

Po pelkes skraido paukščiai ir kelia savo sparnus,

Taip pat šlovėj, o bandos laksto

Džiūgaudamos po visas malonias pievas.


Ir žiemiuos, ir pietuos žvilgančiuos paupiuos

Laivai kelia savo bures ir plaukia pirma tavęs keliu;

O okeane visos vandenų giliųjų žuvys

Kyla į paviršių ir geria tavo šviesą.


Nes visa, kas gyvena, tu esi, sėkla žmonių,

Sūnus tavo motinos įsčioje, kursai pažįsta

Tavo artumo malonumą, — kūdikėlis,

Kuriam davei žodžius ir augančiąją išmintį;


Viščiukas kiaušiny, kurio kvapas yra tavo,

Kurs iš savo lukšto bėga, ciepsėdamas savo džiaugsmą,

Ir šokdams ant mažų, dar netvirtų kojelių, Pasveikint užtekančios, saulės grožio.


Tavo širdis sukūrė visa, šią knibždančiąja žemę,

Jos žmones, ir bandas, ir tvarinius, kurie vaikščioja pėsti,

Ant žemės, jūroje, ir ore skraidančiuosius tvarinius —

Sukūrei juos tu savo širdyje.


Žmonės ir jų likimas yra tavo visose jų buityse,

Daugybė jų kalbų, daugybė jų spalvų,

Visa tavo, — ir mus, kurie esam iš tarpo žmonių,

Tu padarei skirtingus, Pasirinkimo Viešpatie.


Ir, štai, aš taip pat randu tave savo širdyje,

Aš, Khu en Aten, randu tave ir šlovinu.

O tu, kurio aušra — gyvenimas, kurio nusileidimas yra mirtis.

Didžioje aušroje tad pakelk aukštyn mane, savo sūnų.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai