Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VOKIEČIŲ DABARTIES FILOSOFIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vincas Vyčinas   

(Pabaiga)

Karl Jaspers. Pagrindinės Jaspers'o filosofijos pagrindinė tema yra egzistencija. Egzistencija nėra susijusi vien tik su subjektu: lygiai kaip su šiuo ji yra susijusi su objektu. Egzistencija nėra tiktai individas; priešingai: gali būti individas ir nebūti egzistencijos. Egzistencija yra mūsų galvojimo bei veikimo šaltinis, bet nėra pasaulio pagrindas, kas būtų absoliuti būtis.

Nedaiktiškumas, pirmapradiškumas, laisvė, kaip savęs įgyvendinimo galimybė, neatbaigtumas ir t.t. yra egzistencinės žymės. Tačiau visi tie abstraktūs terminai nesako dar nieko galutino apie egzistenciją. Apie ją negalima kalbėti kaip apie atbaigtą ir nusistovėjusį dalyką. Egzistencija yra kažkas, kas pasireiškia išeidamas virš savęs ir kas ypač yra esąs, kai žlunga.

Negalėdami nieko atbaigto apie egzistenciją pasakyti, mes galime ją tik tam tikru požiūriu nušviesti (Existenz-erhellung): kada prie kraštutinių situacijų iškyla mūsų būvio duotybių pasaulyje netikrumas ir negalutinumas, tada mes galime padaryti mūsų egzistenciją vienaip ar kitaip mūsų supratimui prieinamą. Tačiau jokiu būdu egzistencija nėra žinojimo dalykas.
 
Jaspersiškasis filosofavimas iškyla iš galutinių būties pradų nežinojimo. Filosofija yra bandymas padaryti galvojama tai, kas nėra galvojimui prieinama. Jeigu sistema ir nėra galima, jeigu pasaulis yra savyje sudužęs ir neteikia mums tikrų būties pradų bei jos visumos, tai jis negatyviai mus nukreipia į egzistencijos problematiką, per kurią paskui prieinama prie metafizinio bandymo aiškinti būties ženklus, kurie turi prasmę tik galimai egzistencijai, t. y. žmogaus stovinčio ant savo kojų — esančio savimi — perspektyvoje.

Tuo būdu žmogus yra jieškąs amžinybės ir jos nerandąs. Save kaip amžinybės jieškantį, t. y. kaip filosofuojantį, žmogus suranda savo jieškojimo nuėjime niekais. Paskutinysis filosofavimo žingsnis yra savęs peržengimas. Tik žlungąs galvojimas gali leisti pajusti tikrovę, amžinybę. Šia prasme žlugimas veda į būtį, gi pozityviai besibaigiąs žinojimas yra užsiskliautimas nuo būties.

Pagrindinis Jaspers'o veikalas yra ,.Philosophie“, I—III Bde., 1932.

Paul Haeberlin yra reikšminga asmenybė ir kaip psichologas, ir kaip pedagogas, ir kaip filosofas.

Jam filosofija yra bandymas atskleisti gyvenimo paslaptį. Per savęs pažinimą, pažįstame ir gyvenimą, kaip paslaptį.

Jo filosofija pasireiškia dviem problematikom: 1) tikrovės analizė ir 2) situacijos nušvietimas.

Tikrovė yra susijusi su subjektu. Daiktinis (objektyvus) pažinimas nėra pilnas tikrovės pažinimas, nes jis savo objektu turi tik galvojimo pasaulį. Šis gi nėra tikras pasaulis, nes jis neįima subjekto. Laikyti daiktiškumą savo daiktiškume už tikrovę yra klaida. Tikrovė yra atsakinga realybė: ji yra artimai susijusi su „aš“, su į tikslą nukreipta valia, su praktiniu protu.

Tikrovė yra nukreipta į būtį. Būtis yra tikrovės tikslas. Būtis atžvilgiu tikrovės yra transcendentali, t. y. neįsitenkanti duotybių pasaulyje, Tikrovėje yra tendencija sutapti su būtimi. Būtis yra virštikroviška, bet sykiu ji yra tikrovės pagrindas.

Būti žmogumi, reiškia būti absotam į viršindividualinį būvį, į absoliutybę, į amžinybės rimties įgyvendinimą.

Reikšmingesni Haeberlin'o veikalai yra: „Das Geheimnis der Wirklich-keit“, 1927; „Wesen der Philosophie“, 1934 ir „Naturphilosophische Betrach-tungen“, 2 Bd.

Martin Heidegger. Jo ontologija yra skirtinga nuo ankstesnės dogmatinės ontologijos. Dogmatinė ontologija buvo esenciali, o Heidegger'io — egzistenciali, t. y. tikrovės ontologija.

Būtis yra būtybių prasmė. Ji gaunama ne loginiu išskaičiavimu, ne išvedimu iš duotybių, bet ji yra įgyvendinama, tam tikra prasme ji atskleidžiama, suteikiama, dovanojama.

Žinojimą apie pasaulio vyksmus bei daiktus mes turime dėl to, kad mes tarp tų daiktų bei vyksmų gyvename.

Būtis nėra tiesioginiai klausiama, bet išeinant iš klausėjo, iš klausimo statymo. Klausėjas pats jau yra būtybė klausianti būties, ir, kaipo toks, jis jau turi tam tikrą būties suvokimą, nes, jei jo neturėtų, visai nė neklaustų.

Egzistenciali būvio analisė vyksta išskiriant ir iškeliant priešontologinius, pirmykščius, neprecizuotus būties suvokimo pradus, kurie mumyse visados randasi. Pirmieji mūsų susivokimo bei suvokimo pradai ir vyksta gyvenant pasaulyje ir praktiškai susiduriant su vartojamais daiktais.

Ojektyvus daiktiškumas (Vorhanden-heit) yra vėlesnis pavidalas; pirmesnis yra vartojamasis daiktiškumas (Zu-handenheit). Vartojamas daiktiškumas bei vartojamos būtybės nėra pavienės, savy izoliuotos, bet visados susijusios su kitais vartojamais daiktais ir su tam tikra jų visuma. Kiekviena iš jų nurodo viena kitą ir tą visumą ir yra ženklu šitoj visumoj. Tik tada, kai šis vartojamas daiktas iškrinta bei išsikristalizuoja iš šitos visumos ir pasidaro savistovus, jis tampa daiktu įprasta prasme (Vorhandene).

Kitas asmuo nėra nei rankiškai (zu-handen) esąs, nei daiktiškai, objektyviai įprasta prasme (vorhanden), bet yra sykiu — esąs (Mitsein, Mitdasein).

Mūsiško būvio (Dasein) buvimo būdas yra būti tarp daiktų ir būti sykiu su kitais. Net ir rabinzoniškas žmogus yra sykiu su kitais buvimo bude — jei ne faktiškai, tai vistiek, kaip tų kitų stokojąs, kas jau yra tam tikras kitų apspręstas buvimo būdas.

Mūsų kasdieniškasis būvis yra ne iš mūsų vidaus plaukiąs ir tikras, bet tam tikrame visiems bendrame horizonte išskleistas ir iš nesančio bendro taško determinuotas: viskas, kas reikalinga veikti, galvoti, daryti čia yra nustatyta ir žinoma; nėra nieko, kas į tą schemą nebūtų įtraukta. Tai heideggeriškoji „Man“ plotmė.

Mūsiškas būvis, kaip buvimas pasaulyje (In-der-Wel-sein) reiškiasi pirmiausia per tam tikrą jautimąsi pasaulyje (Befindlichkeit) kame yra nuotaikinis bei jausminis būvio pobūdžio suvokimas. Pagrindinė iš tų nuotaikinių jautimųsi pasaulyje yra baimė. Šito baiminimosi pagrindas yra sava būtis, nieko akivaizdoje; buvimas nieke, niekuma (Hineingehaltenheit in Nichts), kas yra mūsų esmė. Pasaulyje mes nesijaučiame, kaip namie, — kasdieniška ramuma, pabandžius įsigauti į savo būvio prasmę, žlunga. Baimėje iškyla mūsų būvio tikrasis pradas, įvyksta nusikreipimas nuo netikro, mūsų būvio kasdienybėje (in „Man“). Baimė mus išlaisvina mūsų pačių, mūsų tikrojo būvio rinkimuisi. Gi tikrojo mūsų būvio ženklas yra mirtis. Čia mes suvokiame save, kaip esančius mirčiai. Buvimas mirčiai nėra tik vienkartiniai iškyląs mirties, kaip atsitiktinumo, atveju, bet tai yra esminis tikrojo mūsiškojo buvimo bruožas, mūsų egzistencijos modus. Kasdienybės horizontas stengiasi mus nuo mirties užstoti; jame įvyksta bėgimas nuo mūsų tikrojo būvio, t. y. nuo galimybės savo laikinumą paimti ir išlaikyti — būti mirties akivaizdoj. Filosofija yra ne kas kita, kaip išmokimas mirti, galėjimas pažvelgti į savo tikrąjį būvį, o ne bėgimas nuo jo. Savo būvį mes ne tik turime mirties baimės aspekte traktuoti, bet turime nuolat ir nuolat mirties baimėje gyventi. Dorovingas ir tikras gyvenimas pagal Heidegger'į yra aistringa, išlaisvinta nuo kasdienybės horizonto „tiesų“, baiminga laisvė mirčiai.

Mūsų tikrasis būvis, o tuo pačių išsilaisvinimas nuo „Man“ (kaip kasdieniškos savaime suprantamybės) įvyksta per sąžinę. Sąžinė prabyla tylėdama — ta prasme, kad jos kalba, šiaip atkreipianti į esmę, yra visai nieko nesakanti kasdienybės horizontui.

Mirties baimė nėra baimė dėl gyvenimo siūlo nutraukimo, bet baimė dėl mūsų galutinio būvio; dėl ryžimosi ir atskleidimo mūsų būvio galutinių pagrindų. Sąžinės baimė gi nėra baimė dėl kokio padaryto blogo darbo, bet gelmių šauksmas būti savo tikrojoj kaltėj. (Mūsų būvis  yra buvimo tam tikroj kaltėj ženkle).

Mūsų būvis savo visumoje apima tiek tikrąjį, tiek netikrąjį mūsų buvimą: Mūsų būvio esmė yra „rūpestis“ (Sorge) ir mūsų būvio visi pradai yra pradinė rūpesčio struktūra t. y. laikiškumas (Zeitlichkeit).

Rūpestis (keistas Heidegger'io terminas) nėra rūpinimasis kasdieniška prasme, bet buvimas pasaulyje būtybe, kurios buvimo prasmė yra savoji būtis, rūpestis dėl savęs. Rūpestis yra „tikrojo transcandavimo simbolis“ — yra nuolat ir nuolat „save įgyvendinanti ir vėl nuolat save peržengianti mūsų egzistencijos visuma“ (Mueller). Mūsų tikrasis gelmių asmuo (Selbst) yra rūpesčio fenomenas ir jo pasireiškimo forma.

Rūpesčio pradinė struktūra, jo laikiškumas, pasireiškia trimis ekstazėmis: praeitimi, dabartimi ir ateitimi. Laikiškumas neišvedamas iš vadinamo objektyvaus laiko, bet iš metafizinio laiko išgyvenimo (iš kur savo pradžią gauna ir objektyvusis laikas). Laikiškumas yra ankštai susijęs su mūsų tikruoju būviu — su mūsų buvimu mirčiai.

Pirmapradis laikiškumas yra „sutaikinamas“ (Zeitigung) trijuose horizontuos 2 bei ekstazėse: ateities, praeities ir dabarties. Visos tos trys laikiškumo ekstazės yra lygiai visą mūsų būvį apima mūsų buvimo būdai. Ateitis, kaip ryžtumas mūsų tikrajam buvimui (mirčiai), galima yra tik,' jei yra praeitis. Mes visuomet turime būti tuo, kuo visuomet buvome, bet būti tikrai. Praeitis nėra tik buvęs ir jau nebėsąs dalykas — ji yra esąs. bet tik iškeltas į tikresnę plotmę. „Tiktai jei mūsų būvis yra „aš — buvau“, gali jis būti į ateitį, t. y. į tikrąjį savo būvį, einąs kaip į save grįžtąs“ (Heidegger, Sein und Zeit, 326). Buvimas į ateitį yra susivokiąs grįžimas į tikrąją praeitį. Tikroji praeitis gi yra galima, jei mūsų būvis yra į ateitį (mirčiai) esąs. Ateitiškasis mūsų ryžtumas mūsų tikrajam būviui, grįždamas į save visad buvusį, t. y. grįždamas į praeitį, įeina į situaciją, kas visad jau yra dabarties šviesoje. Praeitis, gaudama pradžią ateity, išleidžia iš savęs dabartį: pilnas atsisukimas j situaciją, stengiantis būti joje tikrai savimi. Praeitis, dabartis, ateitis neseka viena paskui kitą; praeitis nėra ankstesnė už dabartį: ji stovi lygia greta su ja, yra susijusi su ja visa savo plotme. Laikiškumas yra buvusi, sudabartinta ateitis.

Tuo būdu ateitis, praeitis ir dabartis nieko bendro neturi su kasdienos kalendorinio laiko ateitim, praeitim ir dabartim. Pastarasis laikas yra gaunamas iš netikrojo laiko kasdienybės horizonte. Praeitis išvedama iš ateities, kaip“ „dar ne dabar“ ir ateitis, kaip „jau nebe dabar“. Gi egzistencialinio laiko ekstazės neseka viena paskui kitą, bet visos lygiai yra mūsų būties struktūros esminiai etapai.

Mes gaunama save iš „nieko“, kame glūdi mūsų tikrasis pagrindas, ir esame įsibėgę bei įsviesti į pasaulį ir daiktus. Čia, mūsų gyvenime, mūsų prasmė yra per sąžinę pabusti iš netikrumo ir iš čia išeinančiame baiminimesi būti atviriems mirčiai, kaip tikrajam mūsų būviui, atviri niekui. Jei niekas ir yra mūsų būvio pagrindas, jis nėra su mumis tapatingas, nes tiek įsviedimas į pasaulį (Geworfen-beit), tiek buvimas pasaulyje (In-der-Welt-sein), tiek mūsų prisirišimas prie pasaulio bei daiktų (Verfallenheit), pasireiškiąs per kasdienybės savaime suprantamybių horizontą (Man) — visa tai yra esminiai mūsų būvio (Da-sein) struktūriniai momentai. Galuti-niausias mūsų buvimas, pasireiškiąs per atvirumą mirčiai, per praeities, dabarties ir ateities ekstazes, kaip sutikrintas mūsų netikras būvis, yra sykiu žlungąs buvimas, —- buvimas nukreiptas j nieką, į amžinybę ...

Svarbiausias Heideggsr'io veikalas yra ,,Sein und Zeit“, 1928.

Guenther Jacobi. Tai irgi tikrovės ontologas.

Pagal jį žmogus situacijoj susikonstruoja tikrovės pasaulėvaizdį. Šitoji imanentinė ontologija yra klaidinga. Filosofijos uždavinys yra iš šitos klaidingos, imanentinės ontologijos sudaryti tikrą, transcendentalinę ontologiją. Imanentiškas, patirties pasaulis, kitaip sakant, naiviojo realumo pasaulis, yra mūsų gyvenamasis pasaulis, mūsų būstinė (Gehauese). Imanentinės tikrovės sistemų yra keletas (matymo, lietimo, garsų, kvapų, temperatūros ir pan.). Visos jos yra savyje uždaros, viena kitai lygiagrečios.
Transcendentinė ontologija neatmeta imanentinės ontologijos savo visumoje, bet perkelia ją į auštesnę plotmę. Patirtyje visuomet slypi užmaskuota tikrovė, kurią iškelti ir yra transcendentinės ontologijos uždavinys.

Pagrindinis Jacobi veikalas yra „Allgemeine Ontologie der Wirklichkeit“, 2 Bde., 1928.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai