Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PSICHODELINIS MISTIKAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS PAŠKUS   
Dabarties žmogaus dilemos (3)
Psichodelika visų pirma reiškia narkotikų sukeltą sąmonės pakitėjimą. Tam reikalui labiausiai naudojamos cheminės substancijos yra LSD (ly-sergic acid diethylamade), marijuana (canabis sa-tiva), meskalinas (lophora vvilliamsii), psiloci-binas (psiloybe mexicana) DMT (dimethyltrypta-mine) ir kitos. Sakoma, kad cheminiai metodai išlaisvina jausmus, pašalina emocinę įtampą, palengvina tarpasmeninį santykiavimą, pašalina nuobodulį, pažadina kūrybinę vaizduotę, atkasa prasmingesnes gyvenimo vertybes ir net praveria duris į Dievybės vizijų pasaulį. Žmogaus psichė lyginama su muzikos instrumentu, galinčiu prabilti gražiausiom melodijom, jei tik mokėsime juo naudotis. Ten psichėje, psichodelikų manymu, slypi emocinis potencialas. Reikia tik magiškų jėgų jam išlaisvinti. Jos gi randamos ne tik chemijoje, bet ir smegenis dirginančiose elektroninėse mašinose, Rytų bei Vakarų misticizme, įvairiuose meditacijos būduose, įvairių formų seksualizme, įvairiose ideologinėse nuotrupose (Markso, Luther Kingo, Rap Brovvno, N. Browno, H. Marcuse, A. Maslowo, Sartre, Camus ir kitų idėjose), senose ir naujose tradicijose. Pakanka tik save išlaikyti nuolatinių ateities vizijų užbūrime. "Galvok apie savo troškimus kaip realybes", "uždrausti neleista", "vaizduotė yra galia", "vaizduotė yra revoliucija" — moko mus ištepliotos didmiesčių mūro sienos. "Idėjų teoretiškai neanalizuok, bet jas pajausk" — perspėja psichodeliniai filosofai.

Kapitalistinis hedonistas nori, kad technologija sukurtų pertekliaus kultūrą, kaip galima daugiau pagamintų patogumus teikiančių daiktų. Jis tikisi rasiąs džiaugsmo ištaiginguose namuose, greitose susisiekimo priemonėse, kulinarijos produktuose ir t.t. Psichodelikai ieško lengvesnių būdų nuvykti į džiaugsmo, paguodos ir ekstazės momentus. Užuot grožio stebuklų ieškojęs turistinėse kelionėse, jis viliasi juos atrasti psichinių nuotykių "kelionėse" savo paties šviesose, spalvose ir garsuose paskendusiam kambary. Išradingos technikos amžius jau turi kai ko pasiūlyti ir psichodeliniam turistui.

Vienas dažniau psichodelikoj naudojamas įrankis yra elektroencefalografas, arba smegenų bandoms registruoti EEG mašina. Jos variantą, alfa mašiną, jau galima rinkoje gauti privačiam naudojimui. Juk akimirksninė nirvana ne vieną vilioja. Smegenų bangų tyrinėjimui pradžią davė vokiečių mokslininkas Hans Berger, suradęs alfa ir beta bangas. Jam atrodė, kad beta bangos (14 cik. per sekundę) susijusios su proto koncentracija, o alfa (8 - 13 c/s) — su inertišku pasyvumu. Šiandien jau yra žinomos teta bangos (4 - 7 c/s) ir delta bangos (1-6 c/s). Beta bangų virpėjimai, atrodo, bus susiję su minties kūrybingumu ir kartais su baimės jausmu. J. Ka-miya pastebėjo, kad žmonės gali ne tik atpažinti bangų rūšis, bet jas ir kontroliuoti. Vadinasi, palaikydami alfa bangas savo smegenyse, galime pasilikti maloniame relaksacijos stovyje. Gi pereidami į teta bangų skalę, pradėsime patirti tai, kas paprastai guli užkasta pasąmonės podirvyje. Pasirodysią tada visokie fantastiški vaizdai, niekada negirdėti garsai, niekad nepatirti jausmai. Kai kam atrodo, kad jie elektros bangų pagalba savo sąmonėje sutinka dievybę (Elmer Green).

Amerikiečių psichologo James Oldso pradėtas smegenų dirginimas elektra tebetęsiamas ir šiandien. Jau kalbama apie vadinamuosius malonumo centrus žmogaus smegenyse. Yale universiteto profesorius Jose Delgado ir Tulane medicinos centro mokslininkas dr. P. Heath sutinka, kad elektriniais dirgiaiš žmogaus smegenyse sukeltas malonumas esąs lytinio pobūdžio. Tačiau Delgado tvirtina, kad žmogaus smegenų dirginimu jis galįs užblokuoti galvojimo procesą, sukelti juoką, draugiškumą, kalbumą, baimę, haliucinacijas, priešiškumą, agresiją ir net pažadinti atmintį. Bet ar tokiu pačiu •metodu galima suvaldyti ir įniršimą? Yale mokslininkas tai patvirtino bandymais su buliumi ir beždžionių kolonija. Vienu atveju, sakysime, Delgado įsmeigė elektrodus į pikto kolonijos boso beždžionino smegenis21. Tuo pačiu metu jis išmokė mažą moterišką beždžionikę kontroliuoti radijo bangų pagalba boso elgesį. Kai tik įsiutę s beždžioninas jai grasindavo, ji paspausdavo svertą. ir mušeika nusiramindavo. Kažin kas būtų panašius elektrodus įsmeigus į mušeikų žmonų ar vyrų smegenis? O gal geriau juos sudėjus į prezidentų ir generolų galvas ir kontrolės mygtuką įdėjus į pacifisto rankas? Buvęs Amerikos psichologų sąjungos pirmininkas Kenneth Clark savo inauguracinėj kalboj nejuokais panašų pasiūlymą ir padarė.22 Jis tvirtino, kad politiniams ir karo vadams turėtų būti duodamos "nusiraminimo" piliulės tarptautinės krizės metu. Šitoks agresyvinius impulsus sutramdantis narkotikas sumažinsiąs atominio karo grėsmę. Jei tokia piliulė iš tikrųjų jau būtų rinkoje, Amerikos kongresas galėtų priversti savo prezidentą ir generolus ją nuryti. Bet kas privers Mao-Ce-tuną, Brežnevą ir jų generolus? Kažin ar verta į tokią sugestiją rimtai žiūrėti. Žinoma, kad psichologai ne kartą pameta savo protus.

Vis dėlto, nors ir nedrąsiai, kyla noras klausti, ką tokia psichotechnika žmogui žada? Tarp atsakymų rasime ir giedrių, optimistiškų, ir liūdnų, pesimistiškų pranašysčių. Mokslininkas ir rašytojas Arthur C. Clarke, sakysime, mano, kad netolimoje ateityje senatvės sulaukę ir ateities nebeturį asmenys elektriniu smegenų jaudinimu galės išgyventi jaunatvės džiaugsmą teikusias meiles. Arba tiesiog dirbtinai sudarytais ir į juosteles įrašytais vaizdais galėtų būti maitinamos jų smegenys. Tai būtų lyg koks filmas, kuriame žiūrovas savo mintyse virstų aktoriumi (sintetinis džiaugsmas). Optimistiškai į psichodelinę ateitį žiūri ir rašytojas Albert Rosenfeld. Ateityje žmonės nešiosią elektrodus, kuriuos patys pagal reikalą valdysią. Sakysime, nešiotojas galėsiąs pasidaryti seksuališkai pajėgiu kiekvienu metu, kristi į gilų miegą arba pasilikti budrus, sumažinti ar padidinti apetitą valgiui, panaikinti skausmą, įgauti drąsos baimėje ir ramybės įsiutime. Ir visa tai būsią galima pasiekti, tik paspaudus elektrodo mygtuką. Teisingai biologas Leon Kass pastebi, kad "pasaulis, kuriame žmogus ieško tik dirbtinai sukeltų pojūčių, yra pasaulis, kuriame miršta menai, nebeskai-tomos knygos, ir žmogiškos būtybės nebesistengia net galvoti ar save valdyti".23 Ar tai iš tiesų amžinos taikos pasaulis, malonumas be skausmo, laimėjimas be pastangų? Ar tai tie kristalo rūmai, kuriuose atsisakė gyventi Dostojevskio pogrindžio žmogus? Žmogus, kuris nereikalavo nei kančios, nei medžiaginės gerovės, bet kuris primygtinai reikalauja garantuoti jam tą dievišką laisvės bruožą, kuriuo jis galėtų, reikalui esant, sudaužyti ir kristalo pasaulį.

Kai technologinė psichodelija dar tebesiriboja laboratorijų sienomis, tai jos sesuo narkotinė psichodelija, būdama sena kaip ir pati žmonija, plačiai pasklido po modernųjį pasaulį. Ji dažnas svečias turtingųjų puotose ir skurdžių suėjimuose. Ji lanko mokyklas, kareivines ir net religines apeigas. Mat, ir ji tariasi išlaisvinanti protingojo gyvūno psichę. Iš tiesų, psichodelija išlaisvina bent jusles. Jų pojūčiai darosi aštresni, nors realybę ir daug sunkiau užgriebia. Bet psichodeli-kams ir svarbu ne objektyvi realybė, o subjektyvus pergyvenimas; ne tai, kas yra, bet tai, ką jaučiu. Toj pojūčių mistikoje šiuo metu mari-juana įgavo, galima sakyti, sakramentinės reikšmės; ji skelbia didžią naujieną, kad kasdieninių pojūčių banalumas nėra nepakeičiamas. Marijua-nos pagalba galima pajusti grožį. Nesvarbu, kad šis grožis nėra tikrovė, o tik iliuzija; kad jis neegzistuoja objekte, o tik marijuanos "sakramentą" priėmusio galvoje. Nesvarbu, kur jis yra, bet svarbu, kad galimąjį patirti.

Deja, mūsų planetoje kiekvienas nukrypimas nuo tikrovės vedasi su savimi ir neišvengiamus padarinius. Psichodelijos "sakramentine malone' patirtas grožis yra nukrypimas nuo tikrovės (iliuzija), todėl jis ir turi neišvengiamą palydovą — asmeninių santykių atitolimą. Marijuanos "pritrenk-toj" būklėj tarpasmeniniai santykiai pasidaro nebereikšmingi. Tiesa, jaunieji psichodelijos "keliautojai" visada yra vienas kitam malonūs, kantrūs ir tolerantiški. Bet iš tikro jie yra atsisukę į save, ne į kitą asmenį. Budos gerumu jie atlaidžiai stebi vienas kito išdykavimus, nepaliesdami gilesnių emocinių stygų. Marijuana paaštrina juslių pojūčius emocinės aistros sąskaiton; psichinis mechanizmas, kuris leidžia juslėmis pasireikšti, neleidžia tarpasmeniniam angažavimuisi išsiskleisti. Štai dėl ko psichodelikos egzotikoj emocijos nesirodo. Jos juk yra tarpasmeninio angažavimosi daigai. Giliau jaučiame tik tuos dalykus, kurie mums rūpi, kuriuos mes mylime. Kvepiančių narkotikų rūkuose jaunuoliai regi dar nematytas spalvas, girdi dar negirdėtus garsus. Išnyksta užguitos patirties banalumas ir nuobodulys drauge betgi išnyksta ir kitam žmogui ar idėjai angažavimosi bei atsidavimo galia. Taigi, "rūgštinė" galva gali justi, bet ji negali mylėti. Bsichodelika išvaduoja pojūčius, bet pavergia žmogų.

"Mano patirtis su Marija mane įtikino, jog gyvieji gali daug padaryti, kad palengvintų mirštančiojo atsiskyrimą, kad žmogiškosios egzistencijos gryną fiziologinį aktą pakeltų į sąmoningumo, o gal net į dvasingumo plotmę", rašė Aldous Huxley po savo pirmosios žmonos mirties.24 Mat, paskutinėse gyvenimo valandose Huxley ir bandė hip-notinėm priemonėm perkelti savo žmoną į praeities ekstazinius išgyvenimus, kad palengvintų jos mirtį. Savo romane "Island" jis kalba apie "moksha-medicine", kuri salos gyventojuose sukelia regėjimus ir juos išlaisvina nuo mirties baimės. Tie "moksha" vaistai yra ne kas kita, kaip anksčiau jau minėti psichodeliniai chemikalai. Antrosios žmonos liudijimu, pats Huxley kelias valandas prieš savo mirtį (mirė vėžiu 1963) paprašė LSD. Šitaip psichodelika bandoma spręsti žmogaus mirties klausimą.

Paskutiniais metais daroma daug bandymų ištirti LSD ir DMT poveikį nebepagydomų vėžio ligonių laikysenai (W. Richards, St. Grof, L. Goodman, W. Pahnke, A. Kurland, S. Ungar ir kiti). Šių tyrinėtojų nuomone, LSD sukelia radikalų pasikeitimą ligonių pasaulėžiūroje, vertybių sistemoje bei jų santykiuose su žmonėmis. Psichiatras St. Grof mano, kad LSD narkotikas mirštančiuosius įvedąs į mistinius pergyvenimus. Ar toj mistinėj vizijoj žmogus randa realią Dievybę, psichodeliniam žmogui nerūpi. "Ar sąmonės pasikeitimai turėtų būti laikomi gailestinga, iliuzine savęs apgavyste ar gilia ontologine įžvalga į pasaulio ir žmogaus prigimtį tėra tik grynai akademinis klausimas", tvirtina psichodelinių "sakramentų" veiksmingumo tyrinėtojai.25 Svarbu tik, kad psichodelikos dėka ligonio būklė pasidaro daug lengviau pakeliama. Aplamai, Pahnkes įsitikinimu, cheminė psichodelikos mistika pasižyminti tikro misticizmo psichologiniais bruožais. Gilus vienybės pajutimas, neabejojimas regimosios tikrovės realumu, laiko ir erdvės peržengimas (transcendencija), nuostabos, pagarbos ir gilaus nusižeminimo jausmai begalybės akivaizdoje, meilės, džiaugsmo ir rūpesčio kitiems pasireiškimas, — tai ir esą pagrindiniai psichodelinio misticizmo bruožai.26 Derėtų betgi pažymėti, kad mistiniai žmogaus išgyvenimai dar per menkai psichologijos ištyrinėti.

Platesne prasme psichodelinis misticizmas reiškiasi ir kitomis formomis. Pačia stipriausia iš jų reikia laikyti erotiką. Kadangi erotinio gyvenimo dimensijoje tiek daug sukoncentruota energijos, užtat ji taip stipriai ir buvo reguliuojama visuomeninių varžtų. Tuo tarpu psichodelikas reikalauja nevaržomo lytinio malonumo. Tam tikslui jis nori atsikratyti ištikimybės ir lojalumo principų, drauge panaikinant ir moterystės instituciją. Juk tai ir varžo lytinių patirčių rinkimą. Užtat "autentiškumo" vardan tradicinę moterystės priesaiką reikėtų pakeisti nauja. Senasis "pažadu tave mylėti ir gerbti iki mirties" privalėtų užleisti vietą "kūrybiškam" pasižadėjimui: "pažadu tave mylėt ir gerbti, kol tu man nusibosi", arba "kol kita (kitas) geresnė (geresnis) pasitaikys". Pojūčių dirginimu paremti lytiniai santykiai reikalauja partnerių kaitaliojimo. Seksui užtenka kūnų kontakto trumpų orgazminių virpėjimų pavidalu. Meilė gi nesitenkina trumpais susilietimo trupinėliais. Jai reikia pastovios artumos. Ji reikalauja angažavimosi mylimam asmeniui. Bet santykių pastovumas ir angažavimasis yra psichodelinės laisvės priešai. Užtat sekso ir meilės, sankirtyje psichodelinės kultūros vaikas renkasi lytinę laisvę. Tad jis ir skrieja nuo vienos meilė s objekto prie kito, vildamasis surasti tokį asmenį, kuris užpildytų jo vidinę tuštumą, bet nestatytų jam jokių reikalavimų (psichologinė negalimybė Jis nenori tikėti į psichologinį faktą, kad dvasinę tuštumą tegalima užpildyti tik vertybėmis. Jam atrodo, kad šis dėsnis tėra tik pasiturinčios klasė-išmonė.

Psichodelinio išsilaisvinimo misticizmas prasikiša ir jaunųjų nomadizme. Su kuprinėmis ant pečių, nušiurusiom kelnėm, nudėvėtais batais jaunieji nomadai skrodžia Amerikos, Europos ir net Azijos žemynus. "Prisikabinę" prie važiuojančių, jie keliauja iki visiško "sukritimo", visiško nuovargio. Miega parkuose, tarpduryse, draugų, pažįstamų ir nepažįstamų butuose. Nei daiktai, nei namai jų neriša. Nesineša su savimi foto aparatų. Jie nelanko nei muziejų, nei kitų praeities liudininkų. Jie tik eina, baladojasi, sutinka savo bendraamžius, diskutuoja, skiriasi . . . Jie išeina ne savaitėms, bet mėnesiams ir metams. Vieni iš jų dirba, kiti elgetauja. (Turistams Europoje jau yra pažįstami jauni Amerikos "elgetos"). Patirties kulto stumiami psichodeliniai nomadai suplaka laisvę su fiziniu judėjimu, nomadizme išgyvendami laisvės iliuziją, bet ne pačią laisvę.
Psichodelikas ypatingai žavisi etninėm grupėm. Jie žiūri į liaudies tautines grupes kaip į laisvo žmogaus idealą. Šie "svetimšaliai" (meksikiečiai, kubiečiai, vietnamiečiai ir t.t,) šoka, dainuoja, šaukia, verkia, grumiasi . . . Vadinasi, jie turi "sielas", nes gali atvirai, nesivaržydami išreikšti savo jausmus. Technologinio pertekliaus vaikas pavydi primityviam kaimiečiui laisvės, nežinodamas, kad jie yra apkrauti didesne nei jo suvaržymų našta. Papročiai, tradicijos, grupės balsas kietai reguliuoja liaudinio individo gyvenimą.

Psichodeliko drabužiai taipogi dvelkia išsilaisvinimu. Iš vienos pusės spalvų ir madų įvairumas pašalino monotoniją ir konformizmą. Iš kitos pusės "proletariškasis" stilius prarado estetinį jausmą ir vėl sugrįžo į konformizmą. Dirbtinai lopytos, suplėmuotos kelnės, nudėvėti batai, basos kojos ar medinės klumpės — tai išlaisvinto psichodeliko simboliai ir drauge protesto prieš kapitalistinį konformizmą ženklai. Jie nori pabrėžti, kad svarbu ne drabužiai, apsirengimas, bet pats žmogus, jo "siela". "Žiūrėkit, kaip skurdžiai esu apsirengęs, bet vis tiek esu gražus asmuo", primena psichodelinė aprangos simbolika. Visi esame vienodai skarmaluoti, plaukuoti, tom pačiom striukėm apsitempę, užtat visi, nepaisant lyties, esame vienodi ir gražūs asmenys. "Mistinė siela" pakeičia estetikos ir tvarkingumo stoką. Deja, gražiai "mistinei" sielai pasireikšti neužtenka tik pliko ar "skarmaluoto" kūno.

Kraštutinis subjektyvizmas vyrauja ir vadinamame psichodeliniame mene. Psichodelikų supratimu, bet kokie dirgiai ( (ausų būgnelius plėšią garsai, riksmai, šūkavimai ir t.t.), kurie tik sukelia tam tikrus išgyvenimus žmoguje, yra menas. Jei, sakysime, medžio stuobryje matai Mykolo Angelo Mozę, tai tas stuobrys ir yra meno kūrinys. Psi-chodelika pripažįsta meną tik žmogaus reakcijoje į meno objektą. Kiekvienas objektas, kuris tik sukelia mistinį pasigrožėjimą, psichodelikui yra meno kūrinys. Jei kam akmuo dirvoje sukelia tą patį pasigrožėjimą, kaip Pieta šv. Petro bazilikoje, tai tie abu objektai, akmuo ir statula, ir yra lygūs meno kūriniai. Šiuo atveju betgi menas prisiartina prie haliucinacijos ribų. Kuo daugiau haliucinacijų, tuo didesnis menininkas. Psichiatrijoje tai būtų jau vienas iš pagrindinių psichozės simptomų. Bet psichodelikams nėra nė protiškai nesveikų žmonių. Sakytume, tai tik psichiatrų išmonė. Vadinasi, yra būtinas ir "bepročių" išlaisvinimas.

Psichodeliko etiką bene bus taikliai išreiškęs amerikoniškas žodis — "hang loose". Laisvai "kabėki", stovėk nuošaliai, nesileisk surišamas jokiais bendruomeniniais ar ideologiniais įsipareigojimais. Nepagarbumas yra viena iš pagrindinių "kabėjimo" moralės žymių. Psichodelikų kalbos žodynas, pvz., beveik prilygsta nešvankiam plūdimuisi. (Pasisavintas jau net ir dvasiškijos, ypač jaunosios). Doktrininėj plotmėje jie atsižada krikščionybės, patriotizmo, moterystės nesuardo-mumo ir priešvedybinės skaistybės. Šios moralės atstovai tvirtina, kad tėvai, mokyklos ir valdžia neturi nei teisės, nei yra pajėgūs vadovauti ar daryti sprendimus, liečiančius kiekvieno individo gyvenimą (autoriteto paneigimas). Aplamai, jų laikysena visuomeninių institucijų atžvilgiu yra gerokai nuspalvinta ciniška pajuoka. Kas, pvz., sekė kaltinamųjų elgesį "septynių" teisme Chicagoje, arba kam teko susipažinti su vadinamąja "pogrindži literatūra, tam turėtų būti aiškus "laisvai kabančiųjų" cinizmas.

Tyrinėjimai taipogi rodo, kad "laisvai kabančiųjų" grupėje yra kelis ar net keliolika kartų didesnis marijuanos rūkytojų skaičius, negu "tiesioje" visuomenėj.27 Studentai, kurie nesutinka, kad Amerikos universitetuose būtų labiau pabrėžiami šalies idealai ir vertybės, vartoja marijuaną net 8 kartus daugiau už tuos, kurie idealų pabrėžimui pritaria (13.8% prieš 1.8%). Tie, kurie skaito "pogrindžio" laikraščius (42.0% prieš 3.7%), kurie atmeta karo tarnybą (35.2% prieš 15.0%), kurie dalyvavo masiniuose protestuose (45.9% prieš 15.2 . kurie (1968) buvo prieš Vietnamo karą (37.5 prieš 3.0%) daug labiau linko į psichodelinių "sakramentų" praktikavimą (šiuo atveju marijuanos). Pažymėtina, kad studentai, kurie sakėsi gauną daugiau pasitenkinimo pramogomis ir laisvalaikiais, dažniau vartojo marijuaną (45.2%), negu tie, kurie vertino bendruomeninį veikimą (12.5%) ir glaudžius santykius su šeima (17.0%).

Tarp psichodelikos be Dievo maišosi ir psi-chodelika su Dievu. Tačiau sunku psichodelinę mistiką atskirti nuo autentiškos religinės mistikos. Tradicinėje krikščionybėje (ir visose jos formose randame antgamtinę, šalia žmogaus egzistuojančią tikrovę: asmenišką Dievą, amžiną gyvenimą, dangų ir pragarą. Tikintysis privalo sau sielos išganymą užsitarnauti (ne absoliutine prasme). Rytų gi religijose Dievas siekiamas savęs pažinimu ir savo vidinių pergyvenimų pajautimu. Tokia religija leidžia tikinčiajam nusigręžti nuo socialinių problemų ir ieškoti vidinės ramybės, prarandant kontaktą su istorine žmogaus tikrove. Priešingai, katalikuose net ir kontempliatyvinių vienuolijų nariai dirba daržuose ar laukuose, kad neprarastų ryšių su juos supančia tikrove. Religinės ekstazės, neparemtos objektyviomis dogmų tiesomis, gali lengvai virsti iliuzine mistika. Gal dėl to kai kurie psichologai, kaip R. L. Adams ir R. J. Fox, į Jėzaus generaciją pažiūrėjo gana kritiškai.28 Ten jie mato religinio brendimo stagnaciją, užkonservuotą vaikišką moralę, kurios "Jėzaus vaikai" atkakliai laikosi. Jie operuoja absoliučiomis "juoda - balta", "teisinga-klaidinga" sąvokomis. Atrodo, pagal L. Kohlbergą, jie operuoja konvencionalinėj moralinio vystymosi plotmėje. Šalia to, Jėzaus "tripas" jo dalyviams duoda draugus, apeigas, ideologiją, draugų pritarimą . . . žodžiu, tą psichologinę atramą, kurios jie veltui kitur ieškojo. Autentiškoji religija betgi privalo bręsti, kitaip anksčiau ar vėliau ji bus atmesta kaip išaugęs drabužis. Staiga, vidine neišaiškinama patirtimi įgyta ir kritiškai proto analizei neprieinama (ar neprileidžiama) ideologija gali taip lengvai išgaruoti, kaip ir marijuanos saldūs dūmai. Tiesa, žinome, kad Dievo ranka paslaptingai ištrenkė Paulių iš balno. Bet taip pat žinome, kad Paulius buvo nuostabaus veiksmo apaštalas ir gilios minties teologas. Neneigiame, kad psichodeliniuose atsivertėliuose nėra autentiškų paulių, tik tvirtiname, kad ten yra daug bergždžios religinės mistikos. Nuo jos turėtų rūpestingai saugotis katalikiškieji charizmatikai.

Psichodelikoje siekiamas sąmonės, arba sielos, išlaisvinimas. Psichodelinė siela yra emocinės prigimties: grynas, betarpiškas jautimas. Loginiam protui joje vietos nėra, nes jis suponuoja analizę, taigi dalijimą, jungimą, patirčių grupavimą. Kitaip sakant, jis atima pajautimo betarpiškumą. Nuosekliai psichodelikui laisvė visų pirma ir reiškia pojūčių ir jausmų laisvę. Vadinasi, išlaisvinti žmogų reikštų išlaisvinti jo pojūčius bei jausmus (kalbama apie psichologinį išlaisvinimą). Beje, psichologinė žmogaus struktūra nėra jau tokia paprasta, kaip psichodelikai norėtų matyti. Normalaus žmogaus pažinime jutiminė patirtis visuomet įgrupuojama į jau esamus rėmus, į apriorinį proto prasmių audinį. Tik bepročių pažinimas vyksta už esamos psichinės struktūros rėmų. Jausmai taip pat reikalingi kontrolės. Be jos jie prilygtų gyvulių jausmams, nes jausmai be proto kontrolės yra būdingi neprotingiesiems gyvūnams. Taigi, išlaisvinę psichodelinę sielą, dar neturėsime autentiško žmogaus. Autentiškumas nėra tik išsilaisvinimas, bet pirmiausia tiesus subrendusio asmens pasireiškimas.

Betarpiška artuma žmonių santykiuose yra dar vienas psichodelikų siekis. Deja, be santykių pastovumo artuma neįmanoma. Santykių glaudumas reikalauja bendrų praeities išgyvenimų, tikėjimo į bendrą ateitį. Tačiau visi šie dalykai yra psichodelinės laisvės priešai. Todėl psichodelikas, ieškodamas artumos, atsiduria vidinėj izoliacijoj; siekdamas laisvės, ją paneigia; ugdydamas autentišką žmogų, jį sunaikina; bandydamas nuraminti dvasios tuštumą, ją dar padidina. Šitokios tragedijos šaknys glūdi objektyvios tikrovės paneigime. Iš čia išplaukia ir klaidinga psichodeliko laisvės samprata. Jis laisvę matuoja išorinių varžtų nebuvimu. O tikroji laisvė yra žmogiškojo potencialo išvystymas, angažuojantis pilnutinei vertybių skalei. Tas angažavimasis ir yra laisvė. Ryšys su fiziniu pasauliu žmogų subrandina fiziškai. Bendravimas su psichologiniu pasauliu (žmogumi) individą padaro psichologiškai brandžiu. Gi santykis su antgamtine tikrove (Dievu) išsprendžia gyvenimo prasmės klausimą. Psichodelinis mistikas nori tų pačių rezultatų, tik be anų tikrovės plotmių reikalaujamų pastangų.

Vienu metu buvo net tikima, kad psichodelinė revoliucija pavers Ameriką "žaliuojančia" šalimi ir atnaujins jos žmones vaisingai egzistencijai. Kai 1969 rugpiūčio mėn. apie 400.000 "meilės vaikų" suplaukė į Woodstocko psichodelinę šventovę, tai kai kieno (Charles Reich, psichodelikos "intelektualas"; apie jį Aidų 1972 gegužės numery plačiau rašė K. K. Girnius) šis įvykis buvo laikomas svarbiausiu žmonijos istorijoje, įžiebusiu psichodelinės revoliucijos liepsnas. Po keletos metų iš tų liepsnų nepaliko net kibirkšties, o tik pilki pelenai. Diletantiški intelektualai psichodelinę revoliuciją išdavė. Jie nepateikė tvirtos programos, jokios naujos idėjos. Jie nepasakė savo naiviem sekėjam, kad nėra išganymo be kančios, pasisekimo be pastangų, revoliucijos be aiškios programos. Šūkiais, klišėmis, muzika, seksu ar narkotikais pasaulio nepakeisi. Tokiu būdu keletas Woodstocko maldininkų žvaigždžių mirė nuo psichodelinių "sakramentų". Pelenais virto ir psichodelinė Woodstocko nacija. Tačiau jaunimas ir jų aspiracijos tebėra gyvi. Tebėra gyvas ir psichodelinis žmogus. Nežinia tik, ar jis nemirs vertybinės anemijos liga ankstyvoj savo vaikystėj? (Pabaiga kitam numery)

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai