Parašė SESUO ONA MIKAILAITĖ
|
PAVASARIS
Pasėgėrėm abu alyvų kvapu.
Varnas ir aš svirduliuojam taku —
pavasaris mums pagrūmoja pirštu:
ardom tvarką!
ATSISVEIKINANT
Žiemuže, man palik kad ir sudžiūvusios smilgos mėlyną šešėlį, o pati gali dangų neštis, jei išlaikysi jį neišblukusį — tokį šviežią, kaip šiandien . . .
TESTAMENTAS
Parašyta: jis išėjo ir graudžiai verkė.
Tais žodžiais aš tikiu. Tai testamentas, kurio atmesti negaliu.
Kiekvienas, juk, išeina, kiekvienas, juk, išėjęs verkia — nesugrįžtamai apsikabinęs pirmą pilką medį, pakelėje sutiktą.
ŠVIESA Skaudžių skaudžiausias daiktas iš visų yra šviesa, kuri staiga kaip degtuku įžiebia mišką ir lygiai taip staiga jį užpučia, atkišdama atžagaria ranka nepakeliamą pilkumą.
|