Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Keturiolika portretų PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VIKTORIJA SKRUPSKELYTĖ   
Rimvydo Šilbajorio "Perfection of Exile"

Rimvydo Šilbajorio knyga PERFECTION OF EXILE: FOURTEEN CONTEMPORARY LITH-UANIAN WRITERS (Norman: University of Ok-lahoma Press, 1970. 322 psl.) yra skirta pirmiausia nelietuviams, akademinio išsilavinimo literatūros mėgėjams, studentams ir profesionalams, kurie turi literatūrinio patyrimo, tačiau nėra susipažinę su lietuviais rašytojais. Mūsų matu matuojant, knyga yra stambus veikalas. Jis supažindina su keturiolika geriausių išeivijos kūrėjų ir kiekvienam jų skiria tai trumpesnį, tai ilgesnį analitinio pobūdžio skyrių. Rašytojų atranka palyginti įvairi, nes knygoje randame ir vyresniųjų (Aistis, Vaičiulaitis), ir jaunesniųjų (Ostrauskas, Mackus) rašytojų; ir tuos, kuriuos Šilbajoris ypatingai vertina, ir tuos, kurie yra laikomi populiariais. Tuo būdu Perfection of Exile duoda palyginti ryškų išeivių lietuvių literatūros vaizdą, ne tik atskirų kūrėjų portretus. Parinktuosius rašytojus Šilbajoris apibūdina taikliai ir šiltai. Visose autorių apybraižose randame literatūrinės įžvalgos, entuziazmo ir taip pat puikų analitinį metodą.

Šilbajorio metodas yra paremtas stropia teksto analize. Literatūrinį veikalą kritikas laiko ob-jektyviniu reiškiniu, turinčiu tam tikrą medžiagą, sudedamąsias dalis, išraiškos formas, ne tik tokias lengvai pastebimas literatūrines priemones, kaip pvz. garsų sąskambiai ar, romane, personažų sugrupavimas, bet nepaprastai sudėtingą ir atvirą architektoniką, kuri kritikui atsiveria palaipsniui, gal išvis tik dalinai, kartais tarsi pakeičia savo pobūdį. Todėl literatūrinį veikalą Šilbajoris nagrinėja kantriai ir atkakliai. Jis analizuoja jo forminį aspektą, pasiremdamas tai viena kuria estetine teorija, tai savo intuicija — o ši Šilbajorio intuicija yra taikli ir originali, ištobulinta plačios skaitybos ir entuziazmo literatūrai. Jis aprašo veikalo sudedamąsias dalis, jo visumos struktūrą, atskirų dalių sąveiką, teksto ir potekstė- ryšius, aiškina, kaip rašytojas panaudoja spalvinius bei garsinius elementus, ar sukuria nuotolio, perspektyvos ar kurį kitą įspūdį. Šis dėmesys formai primena formalizmą, ypač jei Perfection of Exile vertinsime matu, susidariusiu lietuvių literatūros kritiką skaitant. Mūsų kritika yra jauna, todėl maža studijinių straipsnių, gausu informacinės ir vertinamosios kritikos, kur ypač užtinkame veikalų santraukų, pabirų komentarų, pastabų, kurios maža turi bendro su formos analize. Tačiau jei Perfection of Exile dėsime greta akademinio pobūdžio svetimtaučių kritikos, rasime, kad Šilbajoris neseka nei formalizmo, nei kurios kitos sistemos, bet greičiau linksta į eklektizmo pusę. Jis skiria daug dėmesio forminiam elementui ir formos analizę laiko išeities tašku. Tačiau drauge jis toli gražu nepamiršta veikalo idėjinės pusės ir, ją analizuodamas, papildomai pasiremia vienu kitu biografinio, istorinio bei sociologinio pobūdžio faktu ar įjungia vieną kurią literatūros istorijos detalę. Nežiūrint šio eklektiškumo, Šilbajorio žvilgsnis yra vieningas ir sintetinis: nors kritikas pasinaudoja visa eile metodų ir literatūriniame veikale atidengia tai idėjinį, tai stilistinį aspektą ar parodo veikalo ryšį su gyvenamuoju laiku, jis taip pat siekia veikalo prasmes suvesti į vienybę ir jį pajusti kaip darniai veikiančių dalių visumą. Šitokį sintetinį žvilgsnį Šilbajoriui, be abejo, diktuoja jo literatūrinio veikalo koncepcija. Skyriuje apie A. Landsbergį Šilbajoris iškelia modernaus kūrėjo savybes ir pastebi, kad jis atmeta patogias redukcijas ir meno nesutapatina nei su emociniu intensyvumu, nei su minčių gilumu, nei su grožio idėja. Šilbajorio žodžiais tariant, šių dienų kūrėjas - menininkas laiko, kad menas yra ne tik objektas, bet greičiau procesas: "art is not primarily an object, but rather a process, a manner in \vhich the artist's awareness of being is organized and controlled by his imagination" (psl. 136). Iš visų Perfection of Exile sutinkamų kūrėjo ir kūrybos apibūdinimų čia cituotos mintys tiksliausiai nusako paties Šilbajorio koncepciją. Sakėme, kad Šilbajoris literatūrinį veikalą dalinai supranta kaip kūrinį - objektą, turintį atbaigtas formas, kurias galima aprašyti, analizuoti, klasifikuoti. Tačiau, iš kitos pusės, jis vengia kūrinį paversti statišku, uždaru, negyvu objektu. Jis pabrėžia kūrinio dinaminį pobūdį, iškelia jo magiškąjį stebuklo elementą ir jį supranta ne tik kaip pastovių formų junginį, bet ir kaip vyksmą, savos rūšies "happen-ing". Kūrinio dalys iš tikrųjų veikia, jos viena su kita santykiuoja, išrašo kintančias, tarsi gyvas formas. Todėl kritikas, forminius elementus atpažinęs, toliau eina prie esminių, veikalo procesą atidengiančių klausimų: kokia yra elementų sąveika? kokia jų paskirtis? kokią rolę jie suvaidina? kokiu būdu turinys, t. y. kūrėjo percepcijos, yra įforminamos įvairių išraiškos priemonių pagalba? Čia galime prisiminti paties Šilbajorio sampratą: meno kūrinys yra procesas, kuriuo menininko -kūrėjo būties pajutimą organizuoja jo vaizduotė. Atrodo, kad ši sintetinė, turinio ir formos neiš-skirianti koncepcija Šilbajorį skatina ieškoti tos linijos, kur forma ir turinys susilieja, ir veikalas atskleidžia savo vienybę. Prancūzų kritiko Jean Starobinskio žodžiais tariant, jis yra suprantamas kaip "l'expression d'une conscience structurante".

Šiam sintetiniam metodui paryškinti galime sustoti ties A. Vaičiulaičio studija, kuri yra viena geriausiai pavykusių Perfection of Exile skyrių. Subtili, parašyta sklandžiai, neperkrauta literatūrine terminologija, ji pateikia organišką ir vientisą rašytojo vaizdą. Skyriaus pradžioje Šilbajoris nurodo Vaičiulaičio kūrybos visumos kryptį, jos apimtį bei ribas, pamini keletą istorinių faktų Vaičiulaičio veikalų kontekstui išryškinti, iškelia rašytojo pažiūrą į žmones. Kaip ir kituose skyriuose, veikalai aptariami chronologine tvarka, pradedant Valentina ir baigiant Gluosnių giesme.

Valentinos turinio santrauka trumpa — tik tiek, kiek reikalinga bendram romano vaizdui susidaryti. Toliau eina diskusinio ir studijinio pobūdžio komentarai, liečiantys Valentinos formą ir turinį. Šilbajoris išryškina kompozicinius dėsnius, paliečia pasakotojo problemą, parodo, kokios priemonės panaudojamos personažams išvystyti, trumpai kalba apie romano toną bei jo atmosferą, sumini veikalo simbolius ir juos diskutuoja taip, kad nepamirštu-me, jog tie romano elementai, kuriems yra duodama simbolinės prasmės, pavyzdžiui gamtos pasaulio reiškiniai, turi ir tiesioginę, ir netiesioginę paskirtį. Jie atspindi veikėjų jausmus, bet taip pat sudaro tą fizinę erdvę, kurioje personažai egzistuoja. Ypač paminėtinos kritiko pastabos, liečiančios ryšius tarp įvairių veikalo elementų, tarp fabulos ir personažų, tarp atmosferos ir gamtos fragmentų. Jos parodo tai, kas teigiama skyriaus antraštėje: Vaičiulaitis pirmiausia yra "the Gentie Mas-ter of Design". Jei kur Šilbajoris per daug nukrypsta į formos analizę, jis greitai grįžta į fabulą ir kiek plačiau primena vieną kurį romano įvykį, tuo būdu išlaikydamas balansą tarp analizės ir turinio atpasakojimo. Turime ryškų vaizdą ir to, ką rašytojas nori pasakyti, ir kaip jis savo idėjas išreiškia. Pusiausvyra taip pat charakteringa Vaičiulaičio novelių analizei, nes ir čia stilistinės detalės veda į romano turinį, o turinys sugrąžina į forminį aspektą. Turinį ir formą apimti vienu žvilgsniu nėra lengva, ypač kai nagrinėjamos novelės, nes novelių temų ir stilistinių priemonių gausoje sunku surasti pagrindinius rašytojo metodo siūlus. Atrankos problemą Šilbajoris lengvai išsprendžia. Matome, kad jis Vaičiulaitį yra atidžiai skaitęs, ir todėl parenka tas noveles, kurios pratęsia, papildo ir atbaigia Valentinoje pastebėtus aspektus. Skyriaus pabaigoje Šilbajoris susumuoja Vaičiulaičio ryškiąsias savybes: puikią kompoziciją, išlaikytą pusiausvyrą bei dalių proporciją. Jis pastebi, kad Vaičiulaičio proza atspindi tą tvarkos ir disciplinos principą, kurį išreiškia kiekvienas meno kūrinys. Portretui atbaigti Šilbajoris pamini Vaičiulaičio humaniškumą ir tuo būdu mus nukreipia į rašytojo kūrybos idėjinę pusę. Vaičiulaičio portretas, kokį randame Perfection of Exile, yra pilnesnis ir taiklesnis, nei dauguma Vaičiulaičio knygų lietuviškų recenzijų.

Gali būti, kad kitą recenzentą patrauktų kuris kitas Perfection of Exile skyrius — ar Šilbajorio įžvalga į A. Škėmos tragiškąjį žmogų, ar jo sugebėjimas H. Radausko poezijai duoti žymiai platesnius rėmus nei tas poetui dažnai taikomas estetizmo matas, ar išskirtinai taiklus ir vieningas K. Ostrausko apibūdinimas. Šilbajoris — ir tai yra viena jo stiprybių — objektyviai pristato labai įvairius rašytojus, ir jam artimus, ir tuos, kurie savo pasaulėjauta kritikui kiek svetimi. Pavyzdžiui, J. Aisčio ir A. Mackaus portretai abu yra taiklūs, atbaigti. Ir Aisčio, ir Mackaus analizėje randame plataus žvilgsnio kritiką, kurio metodas tinka skirtingų tradicijų poetams. Aistyje Šilbajoris jaučia kūrėją, kuris poetinį žodį atitraukia nuo gyvenamojo laiko ir rašo tyrą poeziją, stengdamasis pasiekti aukšto kalbos tobulumo laipsnio. Todėl Aisčio portretas pabrėžia forminį ir techninį aspektą: vaizdų techniką bei evoliuciją, realybės ir pasakos motyvų kontrastus, poeto sugebėjimą žodžius susieti ne sąvokiniais, bet emociniais ar kompoziciniais ryšiais. Detali eilėraščių ar posmelių analizė parodo Aisčio žodžio gilumą bei jo turtingumą. Į kiekvieną žodį poetas įlieja ypatingai daug reikšmių, ir todėl kritikas sako, kad kiekviename žodyje ir kiekviename vaizde Aistis egzistuoja visas. Šilbajorį nemažiau patraukia Aisčiui būdingas poetinio proceso išgyvenimas. Jis randa, kad iVistis, daugiau nei kuris kitas lietuvių poetas, susitelkia ties kūrybos neišsprendžiama mįsle ir joje įžiūri užslėptą kančios pradą. Mackaus skyriuje taip pat duodamas konkretus ir esminis poeto vaizdas, nes ir čia Šilbajoriui rūpi suvokti poeto kūrybinį procesą ir jį atskleisti konkrečia eilėraščių analize. Bendro pobūdžio pastabų maža. Tik skyriaus pradžioje Šilbajoris kiek plačiau aptaria Mackaus poetinę koncepciją ir ją susieja su tremties fakto išgyvenimu. Kritiko teigimu, kūrybiniame akte Mackus įžiūri tremčiai analoginį procesą. Kūrėjas neišvengiamai paneigia realybę ir atsiskiria nuo įprastinių žodžių, nuo jo laikmečiui būdingos pasaulėjautos, nuo to meto literatūrinių tradicijų. Jis ieško ir naujos būties vizijos, ir savitos kalbos, kuri galėtų išreikšti jo individualų tiesos pajutimą; jo vaizduotė griauna tai, kas yra, ir sukuria realybės antitezę, tuo pačiu poetą atskirdama nuo realybės. Šį atsiskyrimo mostą Šilbajoris teisingai laiko Mackaus estetikos ir poetinės praktikos pagrindu ir todėl į jį atremia visą Mackaus poezijos analizę. Šilbajoris nagrinėja parinktų eilėraščių tekstą, sumini Mackaus pagrindines temas, išryškina eilėraščių struktūrą, kalbos savybes, poetinių priemonių evoliuciją ir visus šiuos aspektus meistriškai susieja su tremties bei atsiskyrimo principu — ir Mackaus antitetinį stilių, ir jo eilėraščių ciklinę struktūrą, ir spalvinius elementus, ir religinę bei socialinę tematiką. Šilbajorio konkreti ir nuosekli analizė aiškiai parodo, kad Mackaus kūrybos šaknys glūdi tremties pergyvenime. Tikime, kad Mackus tremtį skaudžiai išgyveno, kad jis šį istorinį įvykį transponavo į estetinę plotmę ir juo pagrindė tiek savo teoretinį žvilgsnį, tiek pačią poeziją. Jo kūryboje randame tobulą tremties atbaigimą, Šilbajorio žodžiais tariant, "perfection of exile".

Tremtis ne visus rašytojus vienodai veikė ir ne visų kūryboje rado tą patį atgarsį. Šis faktas Šilbajorį, tur būt, pastūmėjo į suglaustus portretus, o ne į bendrą, visus išeivijos rašytojus apimantį požiūrį. Todėl Perfection of Exile nerasime sistemingo tremties tematikos nagrinėjimo ar kokios ypatingos, nuosekliai išvystytos, tremties fakto interpretacijos. Knyga mus supažindina su svarbiausiais išeivijos rašytojais, ne su tremties motyvais pagrįsta literatūra, ir kiekvienam skyriuje išlaiko parinktajam autoriui tinkančią perspektyvą. Pavyzdžiui, Aisčio skyriuje Šilbajoris akcentuoja ankstyvuosius rinkinius, kur, aišku, egzilio tema išvis neegzistuoja. Patriotika, iškeliama tremties metais rašytoje Aisčio lyrikoje, primenama tik skyriaus gale ir tik labai trumpai. Visiškai kitaip pr tomas B. Brazdžionis. Brazdžionis, lietuviškosios idėjos poetas, sąmoningai siekė savo kūrybą pakreipti į patriotinės tematikos pusę. Todėl bajoris jo portretą pagrindžia gimtojo krašto, tremties, okupacijos temų analize. Šis priėjimo būdas nėra įdomus, kažin ar jis atskleidžia pačius originaliuosius Brazdžionio stiliaus bei jo technikos bruožus. Tačiau jis neabejotinai tinka poetui moningai pasirinkusiam tautos dainiaus rolę. Iš visų knygoje apibūdinamų rašytojų, gal tik išskyrus Brazdžionį, M. Katiliškis geriausiai atitinka egzilio rašytojo tipą. Jo proza, romanų fabulos, personažai, gamta atvaizduoja tremties bei atsiskyrimo tragiką, kuri yra Šilbajorio nuosek bet diskretiškai pabrėžiama. J. Meko kūryba taip pat pavadinama egzilio poezija: "poetry of exile par excellence" (276 psl.), ne ta prasme, kad ji būtų tremties motyvais sukomponuota, bet todėl, kad joje yra panaikinami tremties nuotoliai. Šilbajoriui Mekas yra atstatytų ryšių poetą-bėjęs poetiniu žodžiu susisieti ne tik su Lietuvos žeme, bet apskritai su tikrove. Ir Meko, ir kitų rašytojų analizėse tremties temą Šilbajoris paliečia atsargiai. Jis sąmoningai sustoja ties tais aspektais, kurie primena knygos antraštėje nurodomą egzilio situaciją, nors ir vengia ją per daug pabrėžti. Perfection of Exile nėra dirbtinumo ar tendencijos rašytojus įsprausti į siaurus rėmus. Išimtį gal sudarytų A. Nykos-Niliūno portretas, nes čia nevisiškai tiksliai interpretuojama su egziliu susiję motyvai, pvz. gimto namo ir gimtų laukų vaizdai. Manytume, kad vienur kitur, pavyzdžiui Pavasario simfonijų apibūdinimuose, nepakankamai išryškinta šių motyvų simbolinė reikšmė. Tai Niliūną kiek per daug pastumia į realistų poetų pusę, tarsi jis savo eilėraščiuose siektų sukurti tik gražų, ilgesio emocija nuspalvintą Lietuvos gamtos vaizdą. Tiesa, Niliūno skyriuje gausu taiklių pastabų ir meistriškos vaizdų bei jų evoliucijos analizės, tačiau tai pilnai neatstato pirmuose skyriaus paragrafuose susidariusio vaizdo. Niliūno portretas lieka miglotas, neturįs to aštrumo, kurį randame Mackaus skyriuje. Gali būti, kad Šilbajoris, knygos antraštę prisiminęs, Niliūno kūryboje sąmoningai ieškojo egzilio poeto ir tai kiek apsunkino surasti pačias giliąsias Niliūno kūrybos šaknis, iškelti tikrąjį pobūdį bei rūpesčius, atpažinti poeto dialektinį (ne antitetinį kaip Mackaus) metodą.

Žinoma, knyga, kurioje analizuojama keturiolika labai skirtingų rašytojų, negali patenkinti visų skaitytojų ar duoti visiems priimtinas veikalų interpretacijas. Čia tik norime pastebėti atvejį, kur, šios recenzijos autorės nuomone, parinktieji Perfection of Exile rėmai nebuvo tobulas instrumentas poeto tendencijoms atspėti. Netikslumo gal kiek yra ir Bradūno apybraižoje, nes ir čia nevisada aiškiai skiriama eilėraščių siužetai bei medžiaga ir priemonės jiems įforminti; nevisada tiksliai nurodoma vaizdų ir palyginimų funkcija. Tačiau Bradūno atveju šis netikslumas neturi didelės svarbos, nes, atvirkščiai Niliūnui, Bradūno kalba siekia žymiai mažesnio susimbolinimo laipsnio ar išvis joje nejaučiama simbolių trauka. Tektų daryti išvadą, kad apskritai tremties motyvams Šilbajoris uždeda tinkamą akcentą, juos iškelia ten, kur tai yra natūralu ir prasminga, bet kartu išvengia pavojaus išeivijoj rašančiuosius paversti išeiviją aprašančiais. Autorius gerai išbalansuoja bendrąją ir tremties tematiką. Todėl jo studija nepažeidžia veikalų integralumo. Ji iškelia jų lietuviškuosius bruožus, bet taip pat aiškiai parodo, kad jie nesiriboja su tremties situacija surišta estetika bei problematika. Svetimtautis, Perfection of Exile tydamas, jaus egzodo literatūros lietuviškąjį polių ir taip pat jos atvirumą universaliems rūpesčiams.

Suglaustų portretų formatas tinka ir Šilbajo-riui. ir jo nagrinėjamai egzodo lietuvių literatūrai. Išeivijos rašytojai yra negausūs ir todėl nesudaro literatūrinių srovių ar mokyklų, bet greičiau iškyla savo individualumu. Šis individualumas Šilbajorį ypatingai patraukia, ir todėl suprantama, kad išeivijos literatūrai apibūdinti kritikas pasirinko trumpų profilių formatą. Tačiau knygoje, kur kiekvienas rašytojas nagrinėjamas atskirai, paprastai jam ypatingai tinkančiu požiūriu, neįmanoma
ngti nelygumų, kurių, aišku, pasitaiko ir Šilbajorio Perfection of Exile. Šalia puikių portretų (Mackus, Radauskas, Ostrauskas, Vaičiulaitis), randame ir silpnesnių skyrių (Baronas, Brazdžionis), kur nevisada išlaikomas tinkamas balansas tarp analizės ir citatų bei santraukų. Pavyzdžiui, Brazdžionio eilėraščių Šilbajoris cituoja ypač gausiai, tačiau nevieną šių ilgų citatų paremia tik suglaustomis pastabomis, kurios toli gražu nesuriša cituojamo eilėraščio pagrindinių tematinių ir stilistinių siūlų. Skyriaus pavadinimas yra puikus — the Passionate Pilgrim, tačiau pati analizė nėra išbaigta. Jai trūksta vieningumo, balanso; turime nepilną vaizdą antraštėje nurodytų poeto savitumų. Panašaus įspūdžio sudaro kai kurių prozos kūrinių, pavyzdžiui Al. Barono novelių analizė, nes čia duodamos ilgos santraukos, neperpintos studijinio ar kritinio pobūdžio pastabomis. Žinome, koks yra Barono romanų bei novelių turinys, bet nematome jų meninės vertės. Tikime, kad Baronas rašo apie mažus žmones ir jų didžiules moralines problemas, bet negalime susidaryti rašytojo stiliaus, personažų, panaudojamų priemonių vaizdo. Dar vienas Perfection of Exile trūkumas būtų tas, kad vieno ar dviejų rašytojų atveju nevisiškai išbalansuotos pirmųjų ir paskutiniųjų veikalų analizės.
 Pavyzdžiui, šios recenzijos autorės nuomone, būtų svarbu įsiskaityti į Niliūno Balandžio vigiliją, nes ji yra paskutinysis poeto rinkinys, atbaigiantis visą eilę Niliūno kūrybos tendencijų. Tačiau Balandžio vigilijai duodama mažiau akcento nei pirmajam Praradimo simfonijų rinkiniui: jos cituojama kur kas mažiau pavyzdžių nei Praradimo simfonijų. Škėmos skyriuje gal kiek nuskriausta Baltoji drobulė. Jai skiriama tiek pat komentarų kiek Pabudimui ar Šventajai Ingai, nors atrodytų, kad Škėmos romanas ypač tinka autoriaus tragiškajai sąmonei atskleisti. Pasitaiko puslapių, kur bendros pastabos gal kiek nustelbia Šilbajorio analizę. Aplamai imant, Šilbajoris į rašytojus žiūri iš arti ir jų portretus paremia ypatingai detalia cituojamų jų kūrybos pavyzdžių analize. Tačiau randame vieną kitą puslapį, kur komentarai atitrūksta nuo teksto ir kritiką per toli nuveda į bendro pobūdžio pastabas. Čia suminėti nelygumai nėra esminiai. Tai tik smulkios, vienur kitur pasitaikančios žymės, neturinčios nieko bendro su Šilbajorio metodu ar jo literatūrine įžvalga. Kiek griežtesnė redaktoriaus ranka būtų išlyginusi knygoje išlikusius netobulumus, atitaisiusi vieną kitą klaidą (pvz. Milžino paunksmės santraukoje rašoma, kad Vytautas ir Jogaila buvo broliai, psl. 15), įterpusi datą faktams paryškinti (pvz. įvade duodama K. Borutos gimimo, bet ne mirties data).

Rašytojų apybraižoms papildyti Šilbajoris paruošė 24 puslapių lietuvių literatūros istorijos santrauką, išvertė į anglų kalbą keturiolikos rašytojų veikalų pavadinimus, parinko pluoštą cituoti-nų eilėraščių ar prozos ištraukų ir paruošė jų angliškus vertimus. Atrodo, kad tik kai kuriais t ejais buvo galima pasinaudoti esamais vertimais; visus kitus teko parūpinti pačiam autoriui. Tačiau Perfection of Exile vertiname ne dėl autoriaus įdėto darbo, bet todėl, kad ji duoda aiškų, apskritai teisingą ir pozityvų svarbiausių egzodo rašytojų vaizdą. Pirma, Šilbajoris gerai pažįsta analizuojamų rašytojų veikalus ir todėl citatoms parenka svarias ir tinkamas ištraukas. Nelietuviui skaitytojui šios citatos yra esminė Perfection of Exile dalis. Jos sudaro pagrindą analizei, suartina su rašytoju, leidžia nuo kritiko akimirką atitrūkti ir rašytojo kūrybą, nors ne originalą, o tik vertimą, vertinti savu požiūriu. Antra, Šilbajorio apybraižos yra vieningos ir turi vidinės logikos; tai skaitytojui palengvina sekti autoriaus mintį. Išskyrus vieną kitą atvejį, Perfction of Exile dalys, net ir ten, kur duodama daug detalių ar nutolstama nuo pagrindinių temų, susideda į vientisą paveikslą, kurio svarbiausias bruožas yra dažnai nurodomas knygos antraštėje: a Seeker of Light (Nagys), Life as Ritual (Bradūnas), ir t.t. Trečioji teigiama Perfection of Exile savybė būtų tai, kad į rašytojų apybraižas Šilbajoris įterpia palyginti nemaža bendrų pastabų ir faktų, liečiančių nepriklausomos Lietuvos ar egzodo lietuvių literatūrą. Tuo būdu raš\tojai yra įjungiami į lietuvių literatūros istoriją, o svetimtaučiui skaitytojui duodama pačių svarbiųjų šio meto lietuvių literatūros duomenų. Šilbajoris taip pat mėgsta lyginti knygoje aprašomus rašytojus su jo mėgstamais nelietuviais rašytojais. Šie palyginimai kartais yra kiek pertempti ar atsitiktinio pobūdžio. Tačiau aplamai jie turi vertės, nes jie skaitytojui primena, kad egzodo lietuvių literatūra nėra tiek uždara, kad jos negalėtų suprasti ir įvertinti svetimtautis. Palyginimai taip pat sugestionuoja, kad ir lietuvių, ir nelietuvių literatūrai kritikas taiko tą patį metodą ar net tą patį kriterijų. Tai, žinoma, didina skaitytojo pasitikėjimą kritiku. Tuo pačiu tikime ir Perfection of Exile rašytojų verte, nes, nors Šilbajoris ne visus lygiai mėgsta ir lygiai vertina, jis visų kūrybai rodo respekto.

Perfection of Exile yra neeilinis veikalas: kitos tokios akademinio pobūdžio angliškos studijos neturime ir, tur būt, greit nesusilauksime. Tie lietuviai skaitytojai, kurie gerai pažįsta išeivijos rašytojus, daug kur ras visiškai naują perspektyvą, keletą išskirtinės vertės sintetinių apybraižų, literatūrinės analizės pavyzdžių, kurių lietuvių kritikoj ypač maža. Šilbajorio kritinis metodas iškelia visą eilę esminių klausimų, liečiančių literatūros ir istorijos, realybės ir kūrybinio proceso ryšius. Perfection of Exile skaitant, sunku nejausti, kad išeivijos literatūra yra ir fizinio, ir dvasinio egzilio išraiška ir todėl turi ypatingos svarbos tiems, kuriuos domina pats kūrybinis procesas.





 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai