Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Pakeliui su D. Sadūnaitė PDF Spausdinti El. paštas
Parašė SESUO ONA MIKAILAITĖ   
Sadūnaitės lietuvių kalba penktąjį eilėraščių rinkinį Pakeliui į Emmaus išleido ir savo spaustuvėj Putname, Conn., išspausdino Nekaltai Pradėtosios Marijos Seserys. Knyga nedidelio, beveik kišeninio formato, 95 puslapiai.

Prie kiekvieno žymesnio poeto paprastai susiburia mėgėjų ratelis. Tai tie, kuriems to žmogaus žodžiai ypatingai aiškiai kalba, suvirpina pačias giliausias sielos stygas. Juo geresnis poetas ar juo didesnis jo garsas, reklama, juo gausesnis tų koncentriškų ratelių skaičius. Periferijoj gali būti ir daug tokių, kurie gėrisi poeto kūryba, perskaitę kokį pustuzinį jo eilėraščių. Tačiau pats vidinis ratas, kad ir garsų poetą supantis, visuomet lieka nedidelis, nes jam priklausantys skaito viską, ką poetas rašo. Jie seka ir džiaugiasi jo minties ir stiliaus raida.

Kai 1970 m. išėjo Sadūnaitės "Laiškai Dievui", dr. Birutė Ciplijauskaitė savo kritiškame vertinime Aiduose (1973, Nr. 7) pabrėžė poetės pasiektą brandumą, jos tematikos ypatybes, subtiliai prasiskverbiantį gilų religingumą ir jai būdingą išraišką tiek žodžiais, tiek užuominomis. Recenzente baigė šiais žodais: "Užverčiant šią knygą, pilnai priimama mintis, kad poetė ir vėl pasistūmėjo priekin savo išraiškos mene. Dabar, kai jos žodis, ritmas, įvaizdžiai daugiau apvaldyti, teks laukti, kad ji, toliau tebeaugdama, skaitytoją nustebintų ir temų praturtėjimu".

Naujasis Sadūnaitės eilėraščių rinkinys Pakeliui į Emmaus nėra praturtėjęs temomis. Sadūnaitė rašo apie tuos pačius dalykus kaip anksčiau, ypač Laiškai Dievui knygoje. Tačiau dabar jos perspektyva pastebimai pagilėjusi. Poetė lieka savo pasaulyje, kurio kontūrai vis ryškėja su kiekviena jos knyga. Šiame naujame rinkinyje savo geriausiuose posmuose poetė ne tik pajungia poeziją amžinybei, kaip dr. B. Ciplijauskaitė taikliai pastebėjo, bet ji yra perėjusi lyg į naują plotmę, iš kurios į savo aplinką žvelgia kontempliatyviu žvilgsniu, atpažindama daiktuose amžinybę.

Anksčiau buvo galima sakyti, kad visa — "gėlė, lapai, medis yra jos pokalbis, jos bendravimas su Dievu. Tai beveik grįžimas į Bibliją ar krikščioniškąjį renesansą, kur žmogus taip pat visoje jį supančioje aplinkoje matė Dievo atspindį" (B. Ciplijauskaitė). Pakeliui į Emmaus liudija, kad Sadūnaitė yra ne tik radusi Dievą visatoje, bet pažengusi dar vieną žingsnį gilyn — į visatos dieviškumą. Jos dabartinį ryšį su gamta galima pavadinti mistiniu. Medis, lapas, gėlė, saulėlydis, vasara, žiema, kurie buvo tapę jai simboliais, paskui virtę emblemomis, dabar tampa savotiški sakramentai. Poetė ne tik stebi, gėrisi gamtos apraiškomis iš šalies, bet į jas "įeina" ir, jose pasinėrusi, keliauja į Dievą.

Todėl knygos pavadinimas yra itin prasmingas. Pasak Ciplijauskaitės, Sadūnaitė knygoje Laiškai Dievui grįžta į Bibliją. Pakeliui į Emmaus tai yra visiškai aišku. Emmaus istorijoje evangelistas Lukas, pats buvęs jautrios ir meniškos sielos žmogus, stengiasi atskleisti Dievo -žmogaus bendravimo paslaptį, kurioje nuostabiai figūruoja apčiuopiami, žemiški daiktai, įgavę nežemišką galią — duona ir vynas, žodis ir raštas. Mokiniai pažino Dievą žmoguje, kuris jiems kalbėjo tokius žodžius, kad jų širdys degė, ir kuris laužė duoną prieš jų akis, kaip niekas kitas.
Štai, man rodos, galima įžiūrėti tris pakopas į tą galutinį, mistinį susijungimo ryšį, kurį Sadūnaitė stengiasi mums pristatvti. Šios eilutės paimtos iš trijų skirtingų eilėraščių:
1.
Savo dienoje —
aš atrandu Tave gabaliukais, (p. 26)

2.
Forsythia!
Šalia tavęs,
aš esu
ta serganti moteriškė,
kuri palietė
Rūbo kraštą -
Ir pagijo. (p. 9)

3.
(Čia cituojamas visas eilėraštis, bene vienas geriausių šiame rinkinyje).

1.
Ankstyvas rytmetys.
Ankstyvo ryto valandos:
dar šiltos
nuo sapnų -- --

2.
Dar nepabudau!
: : : :
Kaip bitė —
vaikštau Tavyje
(saulės kory)
dulkinom kojom (p. 13)

Pirmoje pakopoje Dievas atrandamas kasdienybėje. Antroje — skausmas, kančia nuaudžia ypatingą ryšį tarp žmogaus, gamtos ir Dievo. O trečioje — tai bendravimas, "įėjimas" į Dievą per gamtą, kad ir "dulkinom kojom".

Įdomu, kad šiame rinkinyje dažnai kartojasi, lyg du poliai, saulėtekis ir saulėlydis. Saulėtekiuose, sielos pabudimuose, vyksta džiugūs susitikimai su Dievu. Saulėlydis, lyg maža apokalipsė, — tai mirties momentas, Viešpaties diena, ne patetiškas ar melancholiškas, bet didingas, ugnies liepsnų išpuoštas sugrįžimas į ten, iš kur žemiškoji kelionė buvo pradėta.

Taip pat šiam rinkiniui būdingas momentas yra kančios išgyvenimas. Be kančios kontemplacija, mistika yra neįmanoma. Ir, kančios nepatyrus, neįmanoma apie ją rašyti. Poetė naudoja įvairius įvaizdžius savo išgyventam skausmui apibūdinti ir nuslėpti, pridengti. Visur būdinga, kad kančia yra tiltas į anapus.
Tu, Debesis — saulėtekį:
aš, lietaus lašelis.
(Dabar su kraujo prieskoniu), (p. 88)

Pagaliau paskutiniuose knygos puslapiuose grįžtama, su ypatingu pabrėžimu, prie to amžino medžio. Kaip ir anksčiau, "į jį atsiremia poetės visatos bei gyvenimo supratimas: jis ją jungia su gamta bei jos Kūrėju" (B. Ciplijauskaitė). Ir todėl su medžiu Sadūnaitė užbaigia šį naująjį savo išsisakymą.
Šituo medžiu
Į žemę grįšiu -
(saulė mano gyslose ir vėjas).
Gimimui.
Ir jausiu Tave, kaip upę.
Šituo medžiu . . .
: : : : : : :
Ir tegul mano grįžimas būna
šiltas ir gaivališkas.
Tavimi peršviestas,
Tavyje sudilęs, (p. 91)

Taigi, nors Sadūnaitė nekelia naujų temų, ji netiesiogiai prabyla į šiu dienų žmogų pačioj jautriausioj jo problemoj. Jis apsuptas, prisunktas daiktų, bet jis dar jų nepažįsta (tokiu pažinimu, apie kurį kalba Biblija), nes jis temoka juos pavergti, bet ne juos kontempliuoti atviromis akimis. O kontempliacija tai kelias į susitikimą su Tuo, iš kurio rankos visi daiktai pas mus ateina.
Sesuo Ona Mikailaitė


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai