Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MOTIEJUS VALANČIUS — IDEALUS VYSKUPAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PAULIUS JATULIS   
(Šimto metų sukaktis nuo jo mirties 1875.V.17(29)
Šimto metų perspektyvoje, iš tolo, tarsi į didelį kalną, atviromis akimis galime žvelgti į garbingąjį Žemaičių Ganytoją, įvertindami jo nelygstamus gabumus, kuriuos išvystė sunkiais Lietuvai laikais. Su pagrindu jis vadinamas Didžiuoju ir centriniu praėjusio šimtmečio mūsų istorijos asmeniu, "niūraus XIX amžiaus Lietuvos horizonto ryškiausia žvaigžde".1 Vis dar pasigendama platesnės jo biografijos, kuri pilnai atvaizduotų tos iškilios asmenybės šakotą veiklą. Kan A. Aleknos 1923 m. Klaipėdoje išleista biografija (283 psl.) tebėra pagrindinis veikalas. Be dviejų disertacijų (kun. Kazio Gečio 1935 m. Vilniaus univ. apie blaivybės brolijas, ir kun. Jono Bičiūno 1952 m. Romos Orientaliniame institute apie Valančiaus santykius su rusų valdžia), yra pasirodę apie pustrečio šimto straipsnių arba įvairiose knygose pasisakymų apie Valančių.2 Tačiau daugumas šaltinių tebeguli įvairiuose archyvuose Lietuvoje, ypač Kaune ir Vilniuje,3 kurie šiandien laisvam pasauliui, deja, neprieinami. Šis tas buvo galima rasti Vatikano archyve: tai bus nurodyta šiame straipsnyje.

Svarbesnės datos Motiejus Valančius gimė 1801.11.16 (n. st 28)4 Medsėdžiuose - Nasrėnuose, Salantų vis., Kretigos aps. Kalnalio bažnyčios metrikose įrašytas Valančiaus pavarde (kas tebėra vyskupijos archyvo metrikų nuoraše); vėliau metrika ištaisyta, suba-jorinant pavardę ir pridedant antrą vardą: Kazimieras. Taigi vyskupas oficialiai rašėsi: Motiejus Kazimieras Wolonczewski. Jo mokslo ir darbo kelias:

1816-21 Žemaičių Kalvarijos domininkonų vidurinė mokykla (6 klasės).
1822 - 24 Varnių dvasinė seminarija.
1824 - 28 Vilniaus vyriausioji dvasinė seminarija, kurią baigė teologijos kandidato laipsniu.
1828.V.16 įšventintas kunigu; 1828.VI.30 gavo teologijos magistro laipsnį.
1828-34 Vilniaus vyskupijoje Mozyriaus pavietinės mokyklos tikybos mokytojas.
1834 - 40 Kražių gimnazijos mokytojas, kapelionas ir bibliotekininkas.
1840 - 42 Vilniaus dvasinės akademijos (moralinės teologijos ir biblinės archeologijos) prof. adjunktas; ten 1842. VI. 19 gavo teologijos daktaro laipsnį; 1842 akademiją iškėlus į Petrapilį, ten toliau profesoriavo; susirgęs kepenų liga, 1845 sugrįžo į Žemaičius.
1845 - 49 Pirmasis perorganizuotos Varnių dvasinės seminarijos rektorius.
1847.VII.22 (VIII.3) Apaštalų Sostui su Rusijos vyriautybe sudarius konkordatą ir 1848.VII.3 pertvarkius diecezijų apimtį, Žemaičių vyskupiją sutapatinant su Kauno gubernija, tuo būdu priskiriant iš Vilniaus vyskupijos Upytės, Ukmergės ir Zarasų apskritis ir dar prijungiant Kuršo sritį,
1849.IX.26 Motiejus Valančius popiežiaus Pijaus IX paskirtas Žemaičių, arba Telšių, vyskupu; 1850.1.4 caras Mikalojus I tą paskyrimą patvirtino; 1850.11.24 Petrapilyje konsekruotas vyskupu; 1850.IV.9 atvyko į Varnius ir atliko iškilmingą ingresą. Vyskupavo iki mirties 1875.V.17 (29).

Jau 1846 m. Petrapilio dvasinės akademijos rektorius Ignas Holovinskis (1849 - 55 Mogiliavo arkivyskupas) apašt. nuncijui Vienoje, arkiv. Viale, apie Valančių, tinkamą būti vyskupu, rašė, jog jis yra "gaivinamas karšto uolumo Bažnyčios labui ir dvasinei tikinčiųjų naudai; yra nepalaužiamo charakterio ir pasiruošęs visa iškentėti, gindamas religijos principus ir Bažnyčios reikalus. Jo elgesio taurumas, jo pamaldumas ir protingumas ypatingu būdu jį daro visiems priimtiną, ir yra manoma, jog bus didelis laimėjimas, jeigu jam bus suteikta vyskupo garbė". Nuncijus tai perteikė Romos kurijai 1846.XI.14.5 Toji rekomendacija turėjo lemiamos reikšmės ir rusų valdžiai 1848 m. nominavus Valančių į Žemaičius; informacinis procesas tik patvirtino jo tinkamumą į vyskupus.6 Tiek Holovinskis, tiek Valančius caro valdžiai atrodė patikimi asmenys. 1848.VI.13 Vatikanui rašydamas iš Romos, matyt, gerai informuotas, l'abbė Hube taip išsireiškia: "Kun. Wolonczewski. Yra Šventas kunigas, kurio uolumas žada daug gero; jis savo meile mokėjo patraukti visus tikinčiuosius, ypač visus seminarijos auklėtinius. Visas užimtas mokslu; savo nuolankumu jis slepiasi nuo žmonių akių ir netrokšta jokių paaukštinimų,\7 Savo nepalaužiamą charakterį, simpatingumą ir uolumą religiniams dalykams Valančius savo gany-tojavimo metu pilnai įrodė. Jo gilus atsidavimas Bažnyčios vyresnybei matyti ir iš jo laiško popiežiui Pijui IX, kurį parašė 1850.111.24 (s. st.): "Mane konsekravus Žemaičių vyskupu, pirmoji ir švenčiausioji pareiga bei maloniausias reikalas, kurį jaučia mano siela, yra pavesti save patį ir savo dieceziją Tavo, Šventasis Tėve, globai ir malonei. Man trūksta žodžių išreikšti giliausiai padėkai už tą geradarybę, kad mane nevertą ir visokių trūkumų pilną Tavo tėviškas prielankumas iškėlė į taip aukštą garbę, kuri tačiau man sukelia ir nemažą baimę. Pilnai stengsiuosi šį aukščiausios padėkos jausmą visomis jėgomis parodyti savo gyvenime, būtent visuomet ir visuose dalykuose laikydamasis nepažeistos ištikimybės ir pilno paklusnumo Apaštalų Sostui; žodžiu ir pavyzdžiu atsidėjęs pagal šventos Katalikų Bažnyčios principus ganysiu tą Viešpaties kaimenės dalį, kurios globą Tu, Šventasis Tėve, teikeis maloningai man patikėti . . ."8 Taigi pirmiausia ištikimybė Bažnyčiai ir pasišventimas sielų labui atsispindi visame vyskupo Valančiaus gyvenime.

Pagal krikščionišką mintį Valančius lojalus buvo ir civilinei valdžiai. Reikšmingas yra jo pasikalbėjimas su caru privačios audiencijos metu,
tuoj po konsekracijos, kovo 5 d.
— Kraštas, kur gyveni — sakė caras, — pritiria daug pikta iš kaimyninės svetimos valstybės. Paslapčiomis einą už sienos nekartą esti baudžiami, netenka gyvybės ir nelaimingą daro visą savo giminę.
— Tikrai — atsakė vyskupas: ir doros atžvilgiu daug pikta iš to esti, nes sugauti, norėdami išvengti nupelnytos bausmės, griebias visokių suktybių, melagysčių ir netikrų priesaikų.
— Tai doros atžvilgiu — atsakė ciesorius. — Man betgi labiausiai rūpi, kad į mano valstybę neįsiveržtų svetimtaučių dvasia; todėl pavedu vyskupui, kad jis savo įtaka sulaikytų vaikščiojimą mūsų valdinių į Prūsus.
— Rūpinsiuos, Šviesiausias Pone! — atsakė vyskupas.9

Konsekracijos proga vysk. Valančius iš caro gavo dovanų: 1000 rublių, briliantinį žiedą, mitrą ir pastoralą. Ir vėliau vyskupas jautė prielankumą tiek Mikalojaus I, tiek jo įpėdinio Aleksandro II. Kas kita buvo su caro pareigūnais ir valdininkais, nuo kurių jam daug teko nukentėti. O "vaikščiojimas į Prūsus" įgavo visai kitos reikšmės: iš ten veržėsi ne "svetimtaučių dvasia", o pačių katalikų žemaičių, kovojančių už savo šventas teises, dvasia. Vyskupas ištikimai ėjo ganytojo pareigas. Pats kilęs iš valstiečių ir savo dvasia su jais suaugęs, jis, nepaisydamas jokių kliūčių, drąsiai kėlė lietuvių tautinį susipratimą. Čia paliesime tik tris jo veiklos bruožus: vyskupas Valančius kaip lietuvių tautos švietėjas, blaivintojas ir vadas.

I. Švietėjas
Buvo aiškios rusų valdžios užmačios pavergtame Lietuvos krašte: jis turėjo būti surusintas ir supravoslavintas. Žinomame paskutinio Lenkijos -Lietuvos padalijimo 1795 m. manifeste carienė Kotryna II rašė: "Iš Lenkijos atgautos lietuviškos gubernijos yra ne tik savo vardu, bet ir dvasiniu atžvilgiu grynai senos rusiškos sritys. Dėl to privalo būti panaudotos visos priemonės, kad šie kraštai pasiliktų rusiški,\10 Rusinimo politika Lietuvoje dar labiau buvo sustiprinta, XIX a. kilus rusiško panslavizmo sąjūdžiui; rusinimui turėjo tarnauti administracija, spauda, mokyklos ir visos viešojo gyvenimo formos. Ji buvo paaštrinta po abiejų (1831 ir 1863) sukilimų. Lietuva buvo vadinama "Vakarų Rusija", arba "Šiaurės vakarų sritis".

Valančius matė, kad atsispirti prieš rusinimą lietuviai gali tik gindami katalikų tikybą, brangindami savo kalbą, palaikydami gražius liaudies papročius, mokydamies ir skaitydami lietuviškas knygas. Jis ėjo savo pirmtako vyskupojuozapo Ar-nulfo Giedraičio, išvertusio lietuviškai Naująjį Testamentą, ir lietuviškai rašiusių D. Poškos, B.Butkevičiaus, S. Stanevičiaus, S. Daukanto ir kitų pėdomis. Būdamas Kražių gimnazijos mokytoju, kvėpė lietuviškos dvasios savo mokiniams, kurių visa eilė vėliau ėmėsi plunksnos ir talkininkavo jam, lietuviškai rašydami knygas. Jis pats taisė (1845) ir davė spaudai kun. Montvydo paruoštus K. Sirvydo ''Punktus sakymų". Taip pat ir būdamas Varnių dvasinės seminarijos rektorius, auklėjo lietuviška dvasia klierikus, viešai rodydamasis, kad rašo lietuviškai. Kun. J. Račkauskas, vėliau jo paskirtas tos seminarijos rektorius, apie Valančių rašo, jog jis įvedė seminarijoj gerą tvarką ir "taip prirengė sau tinkamų pagalbininkų. Pats užsiimdamas literatūra ir kartais viešai seminarijos sode rašydamas savo 'Žemajtiu wiskupistę' ragino jaunimą į mokslo darbą, tėvynės dalykų mylėjimą".11 Jau pats "Žemaičių vyskupystės" rašymas žemaičių kalba buvo drąsus žygis. Teisingai tai pabrėžia A. Kučas: "Daug kam kilo klausimas, kas tą knygą skaitys. Valančiui buvo aišku: jo žemaičiai, lietuviai kunigai ir būsimos kartos".12 Valančius nepaisė, ką sakys kiti, nepaisė, kad tai nepatiks lenkams; jie vėliau išsivertė į lenkų kalbą tą svarbų istorinį veikalą.
Tapęs vyskupu, ypač stropiai Valančius ėmė plėsti parapinių mokyklų tinklą. Kur tokios mokyklos jau veikė, jis ragino klebonus pagyvinti darbą, paruošti geresnes patalpas, parūpinti gerų mokytojų. Dažnai rašė jiems laiškus, pagirdamas už uolumą, o apsileidusius įspėdavo ir drąsindavo. Mokykloms palaikyti Valančius stengėsi patraukti ir dvarininkus, kad duotų namus ir apmokėtų mokytojus. Jis prižiūrėjo, kad mokyklose būtų gera tvarka. Dekanams įsakė kasmet du kartu pristatyti pranešimus apie mokyklas su mokinių sąrašais. Iš jų sužinome statistikas, kad 1853 m. buvo 197 parapinės mokyklos; jose mokėsi 5910 mokinių. Tuo tarpu valdžios mokyklų būta 17, jose mokėsi 815 vaikų. Parapinių mokyklų tinklas kasmet plėtėsi, ir mokinių skaičius augo. "Parapinės mokyklos atlikdavo svarbų darbą, ne tiktai pačios vartodamos vaikų mokinime lietuvišką kalbą, bet ir kitas mokyklas versdamos labiau ją gerbti" — rašė A. Alekna.13 Matydami, kaip parapinės mokyklos klestėjo ir žmonės švietėsi, rusai niršo. Jie griebėsi drakoniškų priemonių: 1862.XII.23 generalgubernatorius įsakė visas parapines mokyklas uždaryti. Ką daryti? Vyskupas nenuleido rankų. Jis kunigams įsakė, kad ragintų žmones namie vaikus mokyti. Pabiržės klebonui Lichodziejauskui 1863.XII. rašė: "Taigi dabartinėse sąlygose reikia sugalvoti vaikams mokinti kitokių priemonių, pavyzdžiui, raginant ūkininkus, kad pasisamdę daraktorius sodžiuose savo vaikus mokintų skaityti".14 Tuo būdu prasidėjo laikai, kada motinos prie ratelio mokė savo vaikus skaityti, o "daraktoriai" slaptai juos mokyti, dažnai keisdami namus ir saugodamies žandarų. Gi liaudies švietimas, Valančiui rūpinantis, jau buvo toli pažengęs. Pvz., vien tik Rietavo dekanate 1853 m. buvo 11.296 žmonės moką skaityti, o 1863 m. — 24.330.15 Jokie valdžios organai nebesugebėjo sulaikyti žmonių švietimosi, kuris vis plėtėsi. Ir pačios rusų statistikos rodo, jog Kauno gubernijoje (Valančiaus vyskupijoje) buvo daug didesnis nuošimtis mokančių skaityti ir rašyti, negu kitose gubernijose.16 Vietoj parapinių rusai steigė valdines mokyklas ir gimnazijas, pasiryžę lietuvius surusinti. Viešojo švietimo kuratorius Lietuvoje I. Kornilovas 1866.VIII.31 rašė Vilniaus gen. gubernatoriui: "Žemaičiai, kaip tokie, be pašalinės ir mums priešingos įtakos, neturi jokių separatistinių siekimų ir gali sueiti su rusais, kaip rodo faktai, į visai draugiškus santykius ... Iš žemaičių, pasi-mokusių gimnazijose, jau atsiranda rusų kultūros šalininkų. Kai kurie jų, kas labai lengvai gali įvykti, gali priimti pravoslaviją ir būti naudingi rusų valdžiai, dirbdami savo tautiečių tarpe".17 Tačiau toje srityje rusai nedaug ko pasiekė, kadangi Valančius ryžtingai stojo prieš jų užmačias ir nurodė žmonėms, kaip laikytis,18

Kartu buvo opus reikalas duoti žmonėms lietuviškų knygų. Lengvai plunksną valdęs, parašė daugybę mažesnių ir didesnių knygų. Jos daugiausia religinės. Pagal paties Valančiaus užrašus, tokių knygų buvo išleista bent 42.19 Galima įsivaizduoti, koks buvo jo darbštumas. Visą laiką užimtas vyskupijos rūpesčiais, stropiai lankydamas parapijas, rašydamas klebonams, atsakinėdamas gubernatoriams į kaltinimus, teisindamas suimtus ar baudžiamus kunigus, dar rado laiko rašyti knygoms. Duodant spausdinti knygas, vėl buvo kliuvinys — valdžios cenzūra. Ilgai rankraščiai gulėdavo cenzūros komisijos įstaigose. Susitaręs su Akelaičiu, Valančius norėjo pradėti leisti laikraštį, vardu "Pakeleivingas", kuriame turėjo tilpti doros dalykai, tikėjimo aiškinimai, giesmės, taip pat žinios iš gamtos mokslų, pramonės, geografijos, istorijos, kartu liaudies dainos, patarlės ir t.t. 1859 m. jis kreipėsi į įvairias rusų įstaigas, bet leidimo negavo. Panašiai Valančius su Daukantu prašė leidimo laikraščiui "Aitvaras", bet irgi veltui. Valančius džiaugėsi, kad knygoms platinti Vilniaus spaustuvininkas Zavadzkis Varniuose atidarė savo skyrių. Jis ragino ir kunigus lietuviškai rašyti. "Tuo būdu vyskupijoje net buvo susidariusi nuomonės, kad, norint Valančiaus akyse iškilti, esą būtina parašyti kokią populiarią lietuvišką tikybinę knygutę" — pažymi Vc. Biržiška.20
Bet ypač išryškėjo Valančiaus sumanumas, rusams 1865 m. uždraudus spausdinti lotyniškomis raudėmis lietuviškas knygas. Jų vietoje imta spausdinti lietuviškas knygas rusiškomis raidėmis. N. A. Miliutinas 1864 balandžio mėn. Vilniaus gen. gubernatoriui rašė: "Rusiškos raidės užbaigs tai, ką rusų kardas pradėjo".21 Net pats Valančius buvo verčiamas tokias knygas peržiūrėti ir aprobuoti, bet greitai pramatė tokių knygų pavojų; rašė cenzūros komisijai, protestuodamas, kad spausdina su klaidomis, ir aiškindamas, jog lietuvių kalbai visai netinka rusiškos raidės. Muravjovo įsakymu buvo uždraustos ir Valančiaus knygos: Žemaičių vyskupystė, Šventoji istorija, išleista 1852 m., ir kitos knygos.22 Valančius prašė leidimo išleisti lotyniškomis raidėmis bent maldaknygės "Seną aukso altorių" ir "Naują aukso altorių". Leidimo negavo.

Staiga (1867 - 68 m.), iš Prūsų atneštos, visoje Lietuvoje pasipylė brošiūros: 1. Isz tamsibes wed kielis tejsibes, 2. Parspieimas, 3 Sznekesis kataliką su nekataliku, 4. Prajautimas, 5. Wargai Bažniczes katalikų, 6. Litanie apie visus szwentus Muczelnikus. Jose buvo aiškiai nurodoma, kaip laikytis lietuviams persekiojimo metu, kad reikia naikinti rusiškomis raidėmis išleistas knygas ir skaityti lietuviškas. Pats Valančius savo užrašuose pažymi: "Tas brošiūras žmonės godžiai pirkos ir kad jau kuo ne kiekvienoje troboje, ypač Žemaičiuose, buvo, patyrė valdžia ir liepė gaudyti. Nesunku buvo susekti, nes mūsų žmonės žiopliai, greit pasakoja viską reikalingiems ir nereikalingiems. Tas brošiūras paprastai atnešdavo žydai ir žmonės, kurie užsiima kontrabanda. Nė vienas kunigas nevažiavo už sienos ir netraukė jų per sieną".23 Nežiūrint to, buvo suimti ir Vilniun nugabenti 8 kunigai. Prasidėjo tardymas ir kaltinimai. Kai kurie kunigai, pabūgę kaltinimų, ėmė tvirtinti, kad tų brošiūrų autorius — vyskupas. Imta tardyti vyskupą. Jo namuose Kaune padaryta krata, bet nieko įtartino nerasta. Tilžės klebonas Zabermanas, kuris rūpinosi spausdinimu, pareiškė, jog jis parašęs ir spausdinęs. Valdžia netikėjo. Siuntė į Tilžę šnipus, kad peržiūrėtų rankraščius. Vyskupo rankraščio nerado. Savo paruoštas knygas jis paprastai duodavo perrašyti, taigi buvo kitas raštas, ir vyskupas negalėjo būti pakaltintas. O anie kunigai beveik visi buvo išsiųsti į Sibirą.

Tuo būdu prasidėjo knygnešių laikmetis, kuris tęsėsi 40 metų. Valančius buvo jo pradininkas. Jis pirmas parodė kelią į Prūsus. Ten buvo spausdinamos ir visos jo knygos, parašytos po 1865 m. Šimtai vyrų ir paprastų moterų nešdavo slapta iš Prūsų lietuviškas knygas ir jas platindavo, kunigams padedant.24 Daugelis jų dėl to buvo suimti, bausti, kalinti, išsiųsti į Sibirą. Daugybė lietuviškų knygų buvo sunaikinta. Tai buvo kova Dovydo su milžinu Galijotu. Lietuvai garbės laikmetis. Teisingai Stasys Šalkauskis siūlė knygnešiui pastatyti paminklą, kuris reikštų tai, ką kitoms tautoms reiškia laisvės statulos ir pergalės vartai. Lietuvis iš tos kovos išėjo pergalėtojas vyskupo Valančiaus išminties, ryžto ir gudrumo dėka.
Savo pakartotinai spausdintose ir visur paplitusiose populiariose knygelėse, kaip "Vaikų knygelė", "Paaugusių žmonių knygelė", "Palangos Juzė", jis vis įterpdavo įspėjimų, kaip reikia laikyti liežuvį, užuominų, kaip mylėti savo kalbą; daug jose istorinių datų apie visokius įvykius Lietuvoje. Rusų pareigūnai, apstatę vyskupą sekliais ir nuolat gaudami pranešimų apie jo veiklą, žinojo, kad jis rašė ir platino lietuviškas knygas. I. Korni-lovas24 rašė, jog cenzūros komisija žinojo, kad "per paskutinius 30 metų žemaičių literatūra ypač sistemingai tarnauja revoliucinei propagandai, ir tos propagandos vadovas buvo vyskupas Valančius". Jis Valančių vadfna "žinomu katalikų fanatiku".25 Žinojo, kad jis labai sumanus ir gudrus, taigi sunku buvo įrodyti jo kaltę. Vyskupas tuo tarpu dažnai protestuodavo valdžios organams prieš policijos brutalų elgesį, atimant iš žmonių maldaknyges prie bažnyčių ir terorizuojant žmones; geriausiai juk galima apsiginti puolant.26
"Lietuvių tautos įsisąmoninimui, jos atgimimui spaudos draudimo epocha turėjo didelės reikšmės. Paprasti liaudies sūnūs, anie garsieji knygnešiai, kurie su dideliais pavojais per sieną nešė spaudą ir ją skleidė krašte, buvo, žinoma, dalyviai nelygios kovos. Bet joje jie patys labiau užsigrūdino ir įsisąmonino, nes kiekviena įprasminta kova grūdina ir sąmonina" — rašo Z. Ivinskis.27

2. Blaivintojas
Plačiai buvo žinoma, kaip nuo 1838 m. Airijoje kapucinas T. Teobaldas Mathew sėkmingai ėmė kovoti prieš girtavimą. Besaikis svaigalų vartojimas yra didelė blogybė: jis veda į skurdą bei nusikaltimus tiek atskirus žmones, tiek šeimas, užtraukdamas nelaimes visai bendruomenei. Blaivybės brolijos buvo įsteigtos Airijoje, paskui Vokietijoje, Prūsijoje, Lenkijoje ir kitur. Girtavimas buvo labai paplitęs ir Lietuvoje. Jo priežastys buvo aiškios: dvaruose būdavo degtinės varyklos, o kaimuose, miesteliuose ir miestuose daugybė smuklių. Jas daugiausia laikydavo žydai. Jie išnaudodavo darbščius Lietuvos kaimiečius, kurie prie stiklelio norėjo užmiršti sunkią baudžiauninkų dalią. Žydai ragino žmones gerti, degtinę davė skolon, ėmė lupikiškus nuošimčius ir užstatus iš tų, kurie neturėjo pinigo. Žydams talkininkavo policija ir akcizo tarnautojai. Dvarininkai turėjo privilegiją nuvežti į užsienį parduoti javų, kuriuos skyrė degtinės varykloms. Jie skatino smuklininkus greitai degtinę išparduoti. Tiek jie, tiek smuklininkai turėjo pelno, bet daugiausia pelno gaudavo rusų valdžia, kuriai priklausė degtinės monopolis.

Prieš girtavimą jau 1846 m. ėmė kovoti klebonai: Šiaulių Štachas ir Šiaulėnų Kybartas. Tačiau jų veikla menkai tegalėjo plėstis, nes kliūčių buvo per daug. Ramus žemaitis vyskupas Valančius ilgai galvojo ir mezgė planus. Jis žinojo, kad rusų valdžia ėmė drausti blaivybės sąjūdį Lenkijoje. Jis turėjo elgtis išmintingai ir gudriai. Nauja mintimi jis turėjo uždegti visą liaudį ir valdžią pastatyti prieš įvykusį faktą. Ir jam pavyko sulaukti nuostabių vaisių.

Išsamiai apie vysk. Valančiaus blaivinimo akciją Vilniaus universitete 1935 m. apgynė disertaciją kun. Kazys Gečys.28 Tas veikalas, išverstas į lietuvių kalbą, netrukus bus išspausdintas Romoje. Čia naudojamasi tos studijos gausia medžiaga.

1858 m. vasarą vyskupas lankė Palėvenės, Kupiškio ir kitas Aukštaičių parapijas. Kartu vežėsi savo sekretorių Juozą Silvestrą Dovydaitį, Abu ėmė sakyti karštus pamokslus, ragindami žmones keltis iš nupuolimo ir atsisakyti degtinės. Pasiryžusius blaiviai gyventi žmones užrašinėjo į knygas. Apie to darbo pradžią jis pats savo testamentiniame laiške (1875) rašo: "Vienoj kelionėj mana 1858 metusi, apturiejęs ikvviepima Dwases Szwencziauses, idant apsakinieczio blajvvistę, pra-diejau skelbti tan doribę ir pats pirmas kieles deszimtis žmonių įrasziau Palavveniej i knigas. Paskiaus draugi su kunigielejs sawa apskielbiau ję po wisą wiskupistę".29 Na ir skelbė jis blaivybę visoje vyskupijoje su nepaprasta energija. Vyskupo raginami, kunigai ėmė kurti blaivybės brolijas. Tų pačių metų rugpjūčio 15 d. per Žolinės adaidus Jurbarko klebonas Mykolas Ker-velis per pamokslą kvietė visus savo parapiečius visiškai nustoti gerti degtinę. Žmonės, matyt, jau prieš tai buvo palankiai nuteikti, tai bažnyčioje beveik visi pasižadėjo užlaikyti blaivybę. Buvo atgiedotas Te Deum, ir žmonės pašlakstyti švęstu vandeniu. Ten buvę ir pamatę žmonių užsidegimą, Gaurės ir Kirtimų parapijų klebonai tuojau blaivybę ėmė skleisti savo parapijose. Taigi Jurbarko parapija buvo pirmoji laimingoji, kuri davė pradžią masiniam blaivybės brolijų atsiradimui. Tas sąjūdis tarsi liepsna greitai apėmė visą vyskupiją.

1858.IX.9 Kaune lankėsi caras Aleksandras II. Audiencijos metu vysk. Valančius painformavo carą apie pradėtą vyskupijoje vykdyti blaivinimo akciją. Šis viešai padėkojo vyskupui už jo kilnų darbą. Carui išvažiavus, vyskupas, grįždamas į Varnius, aplankė Jurbarko ir Kirtimų parapijas. Gausiai susirinkusiems žmonėms jis dėkojo už blaivybės platinimą. Gyrė kunigus už stropumą. Kunigai pasirodė ir kitur solidarūs ir noriai klausė vyskupo. Charakteringa, kad vyskupas vis pabrėždavo, kad patys žmonės nori blaivybės, tarsi iniciatyva būtų kilusi ne iš jo. 1858.X.11 vyskupas išsiuntinėjo ganytojinį laišką kunigams, kad uoliai laikytųsi blaivybės, ją platintų žmonėse ir steigtų brolijas. Siuntė dar atskirus laiškus dekanams ir klebonams. Blaivybės sąjūdis tapo toks populiarus, kad žmonės būriais ėmė eiti pas kunigus, prašydami juos įrašyti į brolijos narius. Jau tą patį lapkričio mėnesį apie pusė visos vyskupijos katalikų priklausė blaivybės brolijoms. Vyskupas apie tai 1858.XI.18 rašė generalgubernatoriui Na-zimovui: "Prieš keletą mėnesių dvi ar trys parapijos . . . tiktai pamokslų dėka apie girtavimo kenksmingumą staiga susilaikė nuo svaigiųjų gėrimų, išskyrus tik kelis asmenis. Mėnesiui nepraslinkus, nepaprastas pasikeitimas žmonių įpročiuose ir charaktery nustebino visus sveikai galvojančius: visokie piktinantys reiškiniai, muštynės ir barniai — neišvengiamos girtavimo pasėkos — išnyko; nesantaikos šeimose liovėsi, ramumas ir taika įsiviešpatavo, sumažėjo nelaimių skaičius, ėmė reikštis darbštumas ir palinkimas į visa, kas gera . . . Grįždamas į Varnius po maloningojo ciesoriaus atsilankymo, pats mačiau laimę išvaduotų iš girtuoklystės žmonių . . . Tas pavyzdys paveikė ir kaimynines parapijas, ir žmonės tiesiog vertė kunigus skelbti susilaikymą nuo svaigalų . . . Dabar pakako kelių žodžių, o seniau ir uoliausi pamokslai nepadėjo".30 Panašiai Valančius rašė 1858. XI.22 ir Kauno gubernatoriui, o vėliau vėl keliais atvejais — Nazimovui.

Vos blaivybė ėmė plisti, prasidėjo ir persekiojimai. Smuklininkai ir degtinės varytojai greit pastebėjo, kad žmonės nebeperka svaigalų. Pasipylė skundai gubernatoriams ir apskričių viršininkams. Policija pradėjo teirautis, tardyti klebonus ir žmones. Klebonai atsakinėjo, jog tai darą savo iniciatyva, kad pakeltų parapiečių dorinį gyvenimą. Gavęs apskričių viršininkų pranešimus, Kauno gubernatorius Chominskis atsiklausė vyskupo, kokiu potvarkiu remiantis steigiamos blaivybės brolijos. Vyskupas atsakė, jog žmonės to pageidaują, o kunigai turi rūpintis jų dvasine gerove.

1858.XII.23 vysk. Valančius lietuviškai parašė ganytojinį laišką blaivybės reikalu visiems tikintiesiems. Klebonai jį turėjo perskaityti iš sakyklų per tris sekančius sekmadienius ar šventadienius, sakydami pritaikytus pamokslus. Žmonės, esą, klausė vyskupo laiško su džiaugsmu ir ašaromis akyse. Daugelis rašė vyskupui, dėkodami jam, kaip antrajam Mozei, kad apšviečia žmonių protą ir gelbsti nuo baisios girtavimo ydos. Archyvuose daug tokių padėkos laiškų. Vyskupas 1858.X.11 nusiuntė ganytojinį laišką ir Kuršo srities kunigams, kurie taip pat ėmė steigti blaivybės brolijas. 1859.III. 14 vyskupas parašė ganytojinį laišką latviams katalikams lenkų kalba. Dekanai turėjo parūpinti to laiško latvišką vertimą ir jį skaityti iš sakyklų.

Iš įvairių vietų turint pranešimus, aišku, kad jau 1859 m. pirmaisiais mėnesiais beveik visa Žemaičių vyskupijos liaudis priklausė blaivybės brolijoms. Kun. Kybartas 1859.1.28 rašė apie Varnių ir kaimyninių parapijų apylinkes, jog visur esanti įsigalėjusi blaivybė. Kai pirma čia daug būdavo išgeriama, dabar, net žiemą, degtinė nebeliečiama. "Pasitaiko dar ir šiandien, — rašo kun. Kybartas, — kad kaimietis, norėdamas nenusikalsti seniems svetingumo įpročiams, butelius, papuoštus žolynais, stato ant iškilmių stalo, o paslaugus žydelis sušalusį pakeleivį ragina gerti; betgi buteliai lieka nepaliesti, gundytojas tampa sugėdintas, o kiekvienas su džiaugsmu prisipažįsta, jog . . . ir sveikata jo geresnė, ir pasilinksminimas malonesnis . . . Tai, apie ka vakar niekas nedrįso sva-

joti, šiandien pražydo, išaugo ir sustiprėjo; vienu žodžiu, blaivybė mūsų žmonių visai be išimties ir pastoviai liko priimta".

Blaivybės brolijų įkūrimo metinėms 1860.1.30 vyskupas išleido ganytojinį laišką, įsakydamas visose bažnyčiose Marijos Įvedybų šventėje (II.2, kuri šventė tapo Blaivybės Diena) atlaikyti iškilmingas pamaldas su Te Deum ir pritaikytu pamokslu.

Kad pirmasis užsidegimas neišblėstų ir sąjūdis gautų pilną formą, reikėjo paruošti jam įstatus. Vyskupas juos ėmė ruošti jau baigęs 1858 m. vasaros vizitaciją. Įstatus atspausdino Vilniuje Adomas Zavadzkis su cenzūros leidimu, duotu 1858.IX.4. Knygelė pavadinta "Apej brostwa Blaj-wistes arba nusiturieima". Jos išspausdinta 40.000 egz., kurie jau spalio mėn. imta platinti. Paskutinieji 7,500 egz. dar nespėta išsiųsti į Varnius, gen. gubernatoriui įsakius knygelę konfiskuoti. Šis rašė vyskupui, klausdamas, kokiais teisių nuostatais remdamasis jis steigia blaivybės brolijas; įstatų knygelės turi būti gražintis cenzūrai. Vyskupas neskubėjo su atsakymu. Tik pakartotinai gen. gubernatoriui reikalaujant, 1859 11.14 vyskupas atsakė, kad brošiūrai ir įstatymams buvęs gautas cenzūros leidimas. O religinės katalikų brolijos — rašė vyskupas — yra steigiamos vienuolių ar vyskupų, kurie savo pareigoms vykdyti turi tam suteiktą teisę. Ir imperijoje yra daug brolijų, kurias valdžia žino ir kurios įstatymais nėra draudžiamos. Jos skiriasi nuo bet kokių pasaulietiškų organizacijų. Jų tikslas — raginti savanoriškai užsirašančius vykdyti kokį išganingą gerą darbą. Vienintelė jungtis — malda ir dvasiniai laimėjimai, dalyvaujant Bažnyčios atlaiduose. Todėl 164 ir 168 paragr. (pagal kuriuos vyskupas kaltinamas) čia netinką. "Mano tarnyba ir ganytojo pareigos, — rašo vyskupas, — verčia rūpintis mano avidės gerove . . . Yra griežta atsakomybė prieš Dievą ir žmones. O svaiginami gėrimai, kai per daug naudojami, naikina turtą, fizines jėgas ir žlugdo moralę". "Vyskupas atsiprašo, kad nebegalįs nusiųsti reikalaujamų knygelių, nes jos išplatintos. Tik tas, kuris iš pažįstamų surinkęs (147 egz.) persiunčiąs cenzūros komisijai.
Kadangi įstatų buvo didelis pareikalavimas, vyskupas užsakė dar dvi laidas: viena išspausdinta 1859, antra — 1861 m. Blaivybės brolijos nariu galėjo būti kiekvienas katalikas, adikęs išpažintį ir priėmęs komuniją. Prieš altorių ar Dievo Motinos paveikslą turėjo duoti pažadą negerti degtinės. Tas pažadas turėjo būti atnaujinamas Marijos Įvedybų šventėje. Kiekvienas narys šventadieniais turėjo atskaityti šv. Bernardo maldą "Atmink", o jei nemokėjo skaityti — sukalbėti 3 Sveika Marijas. Suteikiami gausūs atlaidai ir privilegijos, laikant Mišias už mirusius narius. Kiekvienas gaudavo klebono pažymėjimą ir medali-kėlį. Buvo pasižadama negerti degtinės; vynas, alus ir midus nebuvo draudžiami; tačiau ir jų naudojimas sumažėjo.

1860.III.19 vysk. Valančius išsiuntinėjo klebonams aplinkraštį, kad praneštų įsirašiusių skaičius pagal prisiųstą blanką. Vyskupas norėjo, kad būtų įtraukti visi be išimties tikintieji, tiek suaugę, tiek nepilnamečiai, kad ir valdžiai padarytų įspūdžio. Visose parapijose turėjo būti vedamos "blaivių asmenų knygos". 1860.VII.25 jis persiuntė Na-zimovui sąrašus. 197 jo vyskupijos parapijose iš bendro skaičiaus tikinčiųjų 820,754, blaivybės laikėsi 688,464 asmenys. Kuršo srityje, 8-ose parapijose, iš 34,477 tikinčiųjų priklausė blaivybės brolijoms 30,056. Didelis nuošimtis! Netrukus vyskupas parašė antrąjį ganytojinį laišką tikintiesiems, džiaugdamasis dideliu laimėjimu ir šaukdamas tuos, kurie dar nebuvo įsirašę į broliją, kad paklausytų jo balso.

Rusų valdžia subruzdo. Dėl blaivybės sąjūdžio valstybės iždas nusmuko. Jau 1859 m. pabaigoje degtinės naudojimas smarkiai krito. Kai kurios varyklos užsidarė; kitose sumažėjo darbas. Dvarininkams ir smuklių laikytojams dėl to buvo, dideli nuostoliai, tuo tarpu valdžiai — jau milijoniniai nuostoliai. Nuo 1859.1.1 iki 1863.1.1 (per 4 metus) valstybės iždas Kauno gubernijoje nustojo 3,731,102 rublių. Iki 1864.IV.24, kai blaivybės brolijos Muravjovo buvo likviduotos, jau buvo iki 5 milijonų rublių nuostolių. Bandyta degtinę atpiginti, keisti jos paskirstymo sistemą — viskas veltui. Kiek blaivybės brolijos padarė valstybės iždui nuostolių, tiek Žemaičių vyskupijos žmonėms davė neįkainojamų gėrybių: pakilo dora, pasitaisė gyvenimo sąlygos, pražydo apšvieta, sustiprėjo tautinė sąmonė.

1860 m. vyskupo santykiai su rusų vyriausybe dėl blaivybės paaštrėjo taip, kad valdžia kėsinosi vyskupą pašalinti iš Žemaičių. To plano autorius buvo finansų ministras Kniaževičius. Aišku dėl ko: iždas turi nuostolių, o lietuviai tautiškai stiprėja. Rusai juk norėjo remti valstybės būtį ant gyventojų sveikatos griuvėsių, naikindami jų guvumą ir ruošdami išsigimimą. Jie norėjo, kad Lietuva būtų "tamsi ir juoda". Caro įsakymu 1860.IX.1 buvo sukviestas ministrų tarybos posėdis. Jame dalyvavo ir gen. gubernatorius Nazimovas. Jame finansų ministras reikalavo tuč tuojau uždaryti blaivybės brolijas ir pašalinti vyskupą. Bet pats Nazimovas ėmė ginti vyskupą. Jis pripažino, kad politiniais sumetimais reikia stabdyti blaivybės sąjūdį. Tačiau reikia žiūrėti į pasekmes. "Pašalinimas asmenų, kurie palaiko tą sąjūdį, — sakė Nazimovas, — liks be jokios naudos: žmonės per trumpą laiką suprato, kokią naudą jiems duoda susilaikymas nuo svaigalų, ir yra labai abejotina, ar norės išsižadėti taip lengvai pasiektų vaisių, kad grįžtų į liūdną praeitį".31 Tuo būdu vysk. Valančiaus, įgijusio nepaprasto autoriteto žmonėse, ištrėmimo klausimas buvo atmestas, nors valdžia pasiryžo stropiai slopinti blaivybės sąjūdį. Pats vyskupas gal nesužinojo, kad jau tuomet jam buvo pavojus būti ištremtam.

Tų pačių 1860 m. rudenį caras Aleksandras II atvyko į Vilnių. Jį katedroje iškilmingai sutiko Mogiliavo arkiv. Žilinskis, Vilniaus vysk. Kra-sinskis ir vysk. Valančius. Audiencijos metu caras pagyrė vysk. Valančių už jo uolumą: "Ačiū tau, vyskupe, už rūpestį įvesti blaivybę". Vyskupas ta proga carui įteikė platų memorialą, kuriame vaizduoja, kaip blaivybės priešai esą įtempę visas jėgas griauti kilnų darbą ir pasiryžę vesti žmones toliau l nupuolimą ir pražūtį. Vyskupas drąsiai ir aiškiai vaizduoja tikrą Golgotą lietuvių liaudies, kuri visomis jėgomis stengiasi išsigelbėti iš budelių nagų. Skundžiasi policija, degtinės akcizo valdininkais, žydais ir dvarininkais. Didžiausi blaivybės priešai, anot vyskupo, yra žydai, kurie skleidžia įvairius priekaištus prieš kunigus, visuomet niekuo nepagrįstus ir klastingus, kaip tai esą įrodę tardymai, kuriuos vedė administracijos teismo organai. Žydai verčia žmones gerti apgaulingu būdu, veltui duodami degtinę ir terorizuodami žmones, kad rašytų skundus prieš kunigus ir uolius blaivybės platintojus. Vyskupas prašo carą ginti kunigus ir liaudį nuo įžūlaus savivaliavimo ir policijos bei žydų hegemonijos. Prašo leisti liaudžiai likti blaiviai, nes ji savanoriškai to trokšta. Tokia padėtis negalinti ilgai tęstis, nes žmonių kantrybė galinti išsisemti.

Caro pagyrimas davė progos vyskupui tuojau rašyti savo trečiąjį ganytojinį laišką tikintiesiems, kad sustiprintų jų dvasią įvairių puolimų akivaizdoje. Tame laiške jis paneigia policijos, žydų ir valdininkų skleidžiamą gandą, esą aukštoji valdžia esanti priešinga blaivybei: "Ne senei par-sergiejau jums, kad saugotumėtės neprietelių blajwistes, kurie nesidrowieje įkalbinėti jums, jo-giej aukszta VViresnibe priešinga yra; sakiau, kad nesibijotumėte nejokių suvedžiotojų. Szindien da-tiręs naujos Diewo apiekos, apsireiszkusios par žodį Szwiesiausia ciesoriaus mūsų, kuria pats tejkes pagirti ir patwirtinti szwentą blajwistę . . .

Galit dabar drasnej atmesti prieszingus žodžius suvvedžiotojų; jau niekas jums ne atsiwožis bauginti vversdamas ant pijokistes . .

Vysk. Valančiaus laimėjimas buvo didelis, bet, deja, laikinas. Caras daugiau nieko nedarė, kad apgintų dvasiškius ir blaivininkus. Tiesa, iki 1862 m. šmeižtai bei skundai buvo retesni, mažiau buvo tardymų. Žmonės galėjo džiaugtis blaivybės brolijų gėrybėmis, o kunigai — atsikvėpti. Iki 1862 m. rudens buvo Žemaičių vyskupijos dvasinio pakilimo laikas. Išnaudojimai, ašaros ir vargas liovėsi. Vyskupas parašė ir IV-jį ganytojinį laišką tikintiesiems, pabrėždamas laimėjimą. Savo pranešime popiežiui Pijui IX 1862 m. pradžioje vyskupas rašo (6-me pranešimo punkte); "Žmonių papročiai yra dori ir nesugadinti, didėsni nusikaltimai retai bepasitaiko. Girtavimas, anksčiau išsiplatinęs, nuo 1858 m. visiškai išnyko. Visa Žemaitija išsižadėjo gerti svaigalus. Žmonės savo pamaldumu, svetingumu, mandagumu nė kiek nenusileidžia kitoms tautoms".32

Vyskupui buvo aišku, kad be dvarininkų bendradarbiavimo nesugebės įvesti pastovios ir visuotinės blaivybės. Bet ilgai delsė tiesiog kreiptis į juos. Tiktai kai liaudis spontaniškai jau toli pažengė, 1859.III.14 jis skyrė jiems pirmąjį ganytojinį laišką. Rašė lenkiškai. Kreipėsi į jų savigarbą. Iš meilės žmonėms jie turėtų duoti gerą pavyzdį ir jungtis į bendrą darbą, keldami gerovę.

Panaikinkite visokį degtinės ir romo vartojimą savo dvaruose ir namuose; liaukitės su degtinės gaminimu ir pardavinėjimu . . ." Tuo laiku, kai jau imta ruoštis sukilimui, kai dvarininkams reikėjo įsigyti daugiau kaimiečių pasitikėjimo, protingai galvojantieji turėjo sutikti su vyskupo mintimi. Jo veikla paraližavo rusinimo siekimus. Dalis dvarininkų buvo palankūs blaivybei. Pvz., Irenėjus Kleopas Oginskis, Rietavo dvaro savininkas, aiškiai stojo į blaivybės sąjūdį, uždarydamas kelias degtinės varyklas, nors iš to neteko 100,000 rublių gryno pelno. Taip pat broliai grafai Hutten-Čaps-kiai, Liudvikas Roppas, Kazys Plateris, Napoleonas Klimanskis ir kiti pritarė Valančiui. Iš stačiatikiu kng. Vasilčikovas, Tauragės dvaro savininkas, uždarė smuklę Žygaičių kaime, Raseinių aps. Kiti dvarininkai buvo nepastovūs: rašė nutarimus, girdami blaivybę, bet jų nevykdė. Trečioji dvarininkų grupė buvo atviri blaivybės priešai. Jie rašė skundus prieš vyskupą ir kunigus. Vysk. Valančius išskaičiuoja juos savo užrašuose.33 1862.XI.15 vyskupas vėl kreipėsi į dvarininkus, ypač į tuos, kūne buvo priešingi, dar kartą kviesdamas uždaryti varyklas ir smukles. Kvietėjuos vieningai eiti su kunigais, pasiaukoti ir nepiktinti žmonių. Kalba apie svyruojančius ir priešingai nusistačiusius, kurių esanti "neskaitlinga išimtis". Finansų ministras Reiteris tą vyskupo laišką palaikė besipriešinančiu valdžios planams. Siuntė laišką gen. gubernatoriui, prašydamas informacijų. Bet jau prasidėjo neramūs laikai.
1862 m. rudenį blaivybės brolijų veikla susilpnėjo. Vyko žemdirbių išlaisvinimmas iš baudžiavos ir pasiruošimai sukilimui. Kai kuriose parapijose dvarininkai ir žydai ėmė spausti žmones ir skatinti gerti. Pavojuj esančioms parapijoms vysk. Valančius rašė laiškus su įspėjimais ir drą-sinimais. Parašė ir V-jį ganytojinį laišką tikintiesiems blaivybės reikalu. Anot K. Gečio, meilė ir neišpasakytas gerumas dvelkia iš kiekvieno vyskupo žodžio tame laiške. Vyskupas perspėja tuos, kurie įniršę kovoja prieš blaivybę. Kalba ir apie gresiantį pavojų, sunkias dienas. Skatina laikytis tvirtiems ir ištvermingiems. Daugelį laiškų parašė vyskupas ir vienuoliams, kad ir jie laikytųsi blaivybės ir žmonėms duotų gerą pavyzdį.

Blaivybės reikalu vysk. Valančius parašė bent 14 ganytojinių laiškų: jų penki skirti visiems tikintiesiems (kurių tarpe testamentinis 1875 m. laiškas, išspausdintas, deja, tik 1894 m.), penki kunigams, du dvarininkams ir du Kuršui. Be to, parašė eilę laiškų atskiroms parapijoms. Vyskupas ragino ir kunigus, kad rašytų knygeles apie blaivybę. Be J. S. Dovydaičio, proza ir eilėmis rašė kun. A. Baranauskas (būsimasis vyskupas), rašė kunigai Kalikstas Kasakauskis, Antanavičius, domininkonas Budrikis ir daugelis kitų. Tos rūšies straipsnių buvo ir L. Ivinskio leidžiamuose kalendoriuose. Ta tema vyskupas sueiliavo keletą giesmių; jo parašyta giesmė "Ak, tu Dieve Visagalis" labai išplito, ir daugumas ją mokėjo atmintinai.

Savo dvasiniam atgimimui atminti kaimiečiai vis dažniau statė kryžius pakelėse, prie namų ir bažnyčių, su atitinkamais užrašais lietuvių kalba. Tokio kryžiaus pašventinimas vykdavo gausiai žmonėms dalyvaujant, su eisenomis. Blaivybės priešus tai pykino. Jie rašė skundus; valdžios organai dėjo baudas klebonams už eisenas, negavus joms leidimo. Kaimiečiai patys vyriškai ėmė ginti blaivybę prieš valdžios tarnautojus, kurie ragino žmones gerti; jie reikalaudavo uždaryti smukles. Tarnauti smuklėse ir nuomoti joms patalpas buvo laikoma nusikaltimu. Patys žmonės kartais girtuoklius pabausdavo: apliedavo vandeniu, paplakdavo rykštėmis ir išstatydavo pajuokai. Tuo tarpu policija pranešinėdavo apie žmonių išsišokimus, ypač kaltindama kunigus. Vyskupas turėdavo juos teisinti. Pvz., 1860.VII.12 jis rašė Nazimovui: "Jeigu kas buvo sugėdintas už degtinės naudojimą, tai gal tik prastos liaudies, kuri kartais fanatiškai persekioja geriančius degtinę, įsitikinusi, kad blogas pavyzdys vėl gali atnaujinti girtavimą; kunigai gi tokiems asmenims yra atlaidūs ir tik švelniu būdu įtikinėja ir pataria būti atsargiems".34

Apie vysk. Valančiaus vestą blaivinimą prel. Jer. Račkauskas rašė: "Palaimino Dievas vyskupo uolumą ir dvasiškių darbą: visa tauta išsižadėjo degtinės, užsirašė blaivybėn, nustojo lankyti smukles ir gavo tikrai išganingos naudos: Dievas tapo pagarbintas, sumažėjo nuodėmių skaičius, įsiviešpatavo namuoro ramybė, santaika tarp kaimynų, namus aplankė išteklius. Tapęs blaivus, kaimietis buvo pajėgus mokėti, išsivadavo iš skolų, pradėjo geriau valgyti, geriau rengtis, rūpestingiau vesti ūkį ir rūpintis savo vaikučių apšvieta".35 Įvyko neįtikėtinas dalykas: visoje Europoje vienintelė visiškai blaivi vyskupija buvo Žemaičių vyskupija.

Vyskupo Valančiaus blaivinimo veikla buvo žinoma ir užsienyje. Apie ją buvo pranešama ir Romai. Domininkonas T. Souaillard, gyvenęs Petrapilyje, grįžęs Romon, savo pranešime popiežiui "L/Eglise de Russie en 1859" rašo: "Žemaičių vyskupas rodo tą patį rūpestį ir vyskupišką uolumą (būtent, kaip Lucko - Žitomyriaus vysk. Borovs-kis). Tai jo dėka Rusijoje išsivystė blaivybės draugijos, kurios vienų metų būvyje turėjo tokį pasisekimą, kad valdžia baiminasi dėl finansų ir imasi žygių sustabdyti veiklą tų, kurie trukdo žmonėms svaigintis".36 Nežinomas pranešėjas, išvertęs į prancūzų kalbą 1862 m. vysk. Valančiaus laišką, siųstą Romoje esančiam vysk. Borovskiui, apačioj prirašė: "Tas vyskupas yra vienas geriausių rusų imperijoje — jis daug nuveikė žmonėse, įsteigdamas blaivybės draugijas. Būtų gerai, kad Šv. Tėvas jį pagirtų ir apie tai parašytų Mogiliavo arkivyskupui".37

Neveltui žemaitis patriotas vyskupas Valančius įvairiomis progomis galėjo rašyti:
— Argi negana jau mūsų žemaičiai ir lietuviai per du šimtu metų nuo degtinės privargo?
— Balsas iš pat dangaus atvėrė akis ir ausis žemaičiams ir lietuviams, kurių garsas praplito maž ne visame pasaulyje.
Linksma buvo paklausyti, kaip visos šalys gyrė mano vyskupiją ir gražėjosi puikiu paveikslu.
— Garsas apie žemaičius ir lietuvius greitai perbėgo per svietą. Užmiršta mūsų Tėvynė, šv. Bažnyčios klausydama, radosi vėl garsi ir garbinga tarpe žmonių giminių.38

Nors blaivybės brolijos 1864 m. buvo griežčiausiai uždraustos, blaivybė Žemaičiuose neišnyko. Tai liudija klebonai iš įvairių vietų. Oficialiai tai pripažino ir Kauno gubernatorius Obolenskis 1868 m. savo pranešime vidaus reikalų ministrui. Jis apvažiavęs visą guberniją ir buvęs nustebintas stoka girtavimo ydos, kuri taip įsigalėjusi vidurinėse Rusijos gubernijose. Didelis vyskupo Valančiaus nuopelnas, kad jis plačiai žmonėse paskleidė supratimą blaivybės reikalingumo, — priduria A. Alekna.39 Blaivybės draugija oficialiai buvo atgaivinta 1908.111.21.

3. Vadas
Sunku įsivaizduoti, ar kas kitas būtų galėjęs geriau organizuoti lietuvių švietimą ir blaivinimą sunkios priespaudos metu. Vyskupas Valančius mokėjo Įtraukti į bendrą darbą tiek žmones, tiek kunigus, kurie pasirodė esą vieningi ir klausė savo vyskupo. Autoritetą įsigijo jis kaip niekas kitas. Ir fanatikai rusai turėjo su juo skaitytis.

Vyskupas Valančius įvedė tvarką ir parapijose. 16 metų vyskupijai esant be teisėto ganytojo (valdė rusų paskirtas, nominuotas vyskupu, prel. J. K. Gintila, popiežiaus nepatvirtintas) , aišku, ir dvasininkų drausmė buvo nebepavyzdinga. Iš savo buvusių auklėtinių jis jau turėjo nemažai uolių kunigų, kurie galėjo duoti gerą pavyzdį apsileidusiems ar pakeisti nusenusius. Vyskupas stropiai žiūrėjo, kad bažnyčios būtų taisomos ir naujai statomos, nors rusai ir čia visokiais būdais trukdė. Jo valdymo laiku pastatytos 25 naujos mūro bažnyčios ir 20 naujų medinių.40 Reikalavo, kad dvarininkai, bažnyčių fundatoriai, rūpintųsi bažnyčiomis ir jų tarnais. Duodame vieną pavyzdį iš Vatikano archyvo, A. Aleknos neminimą.

Upninkų valdytoja grafienė Paulė Hornaitė-Paškevičienė 1857 m. nusiuntė popiežiui skundą, kad vysk. Valančius nesirūpina duoti Upninkams nuolatinio klebono, o ten jau nuo seno buvusi parapija. Žmonėms esą labai sunku persikelti per upę, įvyksta ir nelaimių, einant į toli esančią bažnyčią. Prašymas buvo nusiųstas popiežiaus nuncijui Paryžiuje, o šis jį persiųsdino Žemaičių vyskupui. Vyskupas nuncijui 1857.X. davė išsamų atsakymą,41 nupasakodamas visą Upninkų parapijos istoriją. Upninkuose dabar pamaldos kartkartėmis laikomis netinkamose mažose patalpose — rūsyje, vos 15 uolekčių ilgio ir 9 pločio. Buvęs klebonas A. Gineika norėjęs statyti bažnyčią ir parūpinęs plytų bei akmenų. Ponios Paškevičienės tėvas Petras Hornas tuos akmenis ir plytas paėmęs savo reikalams ir visai nesirūpinęs bažnyčios statymu. Tuometinis Vilniaus vysk. Civinskis (kuriam priklausė ir Upninkai) 1844 m. Upninkų koplyčią uždarė ir parapijos centrą perkėlė į Veprius, esančius tos parapijos ribose, kadangi domininkonus iš ten rusams išvarius, liko puiki bažnyčia ir parapijos namai. Parapiją priskyrus Žemaičių vyskupijai, 1851 m. vysk. Valančius ją vizitavęs ir matęs, jog ten nėra nei bažnyčios, nei patalpų kunigui gyventi, nes kunigui skirtus namus Paškevičienė yra išnuomavusi žydams. Vyskupas rašo: "Prašytoja ne iš gailestingumo tikintiesiems ir ne dėl to, kad šie neatkristų nuo tikėjimo, reikalauja, kad kunigas gyventų prie Upninkų koplyčios, bet yra numačiusi tuo būdu padauginti savo pajamas ir turtą; tuomet bus brangiau išnuomojamos smuklei patalpos ir daugiau bus pagaminama degtinės. Tačiau nepaisant to, jei prašytoja, atleidusi žydus, minėtą namą atnaujins ir raštu pasižadės kunigui duoti išlaikymą, paskirsiu ten kunigą". — Vyskupui ryžtingai reikalaujant, 1859 m. Upninkuose buvo pastatyta bažnyčia ir įkurdintas atskiras nuo Veprių klebonas.
Savo platinamą blaivybę ganytojiniuose laiškuose pats vyskupas Valančius vadina "doros reforma", arba "liaudies luomo reforma". Taigi jis buvo reformatorius, žmonių gyvenimo naujintojas. Tačiau anais sukilimų ir bruzdėjimų laikais jis nebuvo revoliucionierius, kuris brutaliu būdu vykdytų reformas ar verstų valdžias. Pradžioj pažy-mėjom, kad jis visuomet buvo ištikimas krikščioniškiems principams. "Ne lazdoje ir ne kalavijuje jis matė žmonijos galybę ir tvirtybę, tik žmogaus viduje, jo doros sveikume, kuri žmogų padaro tikru žmogumi, ir tuomet jokie priešingumai ir nelaisvės jo nebesulaužo", — rašo kun. J. Tumas,42 Ir sukilimo akivaizdoje jo pažiūros liko nepakeistos. Nežiūrint to, rusų vyriausybė
1861 lapkričio mėn. jį pakvietė į Petrapilį teisintis, kad nesudraudžiąs kunigų, kurie darą politines lenkiškas manifestacijas. Valančius nepritarė
toms manifestacijoms, kuriomis buvo rengiamasi sukilimui. Kan. A. Alekna užrašė, kaip jam įdomiai apie tuos dalykus pasakojo kun. Petras Šaulevičius, anuomet buvęs Varnių seminarijos klierikas,
kupas, atėjęs kartą į seminariją ir, prisiminęs kai kurių daromas manifestacijas, jiems kalbėjęs: "Vaikeliai, atminkite, kad katalikų Bažnyčia daug nukentės". Toliau kun. Šaulevičius pasakoja: "Kada pašvęsti kunigais su rektorium Davidavičium
1862 m. gruodžio mėn. 13 d. prieš išvažiuodami nuvykome pas vyskupą, tai radome jį beskaitantį atneštą paštą. Pabaigęs savo darbą, atsistojo ir atsigręžęs į mus tarė: 'Dabar jau mano vaikai, jau nebe vaikai, bet viri fratres. Todėl ir kreipiuos į jus kaip į jau subrendusius vyrus cooperatores in vinea Domini (Viešpaties vynuogyno bendradarbius)'. Pasakęs trumpai apie mūsų pareigas, toliau kalbėjo: 'Žinote, kas pasaulyje dedasi? Deni ris tracijos pasibaigė ir jau prasideda karo baisenybės. Juk Lenkijoje jau vyksta revoliucija.
Matydamas, kas darosi, jaučiu, kad ir lietuviai įsimaišys ir bus daug nelaimių. Katalikų Bažnyčia daug nukentės. Taip jaučia mano širdis. Todėl sakau jums, kai apsigyvensite paskirtoje vietoje, nesimaišykit į politiką, prisaikdinu jus Dievo vardu.

Laikykitės savo pareigų: altoriaus ir brevioriaus. Liūdni ateina laikai'. Toji vysk. Valančiaus kalba, pasakyta su tokia vyskupiška užuojauta, taip man įsmigo į širdį, kad ir šiandien, rodos, matau anos valandos vyskupo veidą, pilną meilingumo ir nujautimo ateinančių politinių baisenybių".43

Sukilimo metu viešai vysk. Valančius negalėjo pritarti sukilėliams, tačiau patylomis duodavo leidimus kunigams eiti į sukilėlių būrius kapelionais. Sukilimą žiauriu būdu malšinęs Mykolas Muravjovas ("Korikas") 1863 liepos mėn. nusiuntė pas vyskupą savo sūnų, Kauno gubernatorių. Pats vyskupas rašo: "Muravjovas pareikalavo iš manęs rašto, šaukiančio žmones, kad padėtų ginklus ir pasiduotų rusų valdžiai. Sutikau ir daviau tiek, kiek jau buvo davęs gubernijos bajorų vadas Daugirdas ir visi apskričių vadai (maršalkos). Dėl to provincijoje kaltino mane nepatriotiškumu. Tuo laiku tačiau kitaip pasielgti negalėjau".44

Vyskupo laišką rusai tuojau paskelbė visoje Lietuvoje. Tas laiškas buvo nusiųstas ir į Vatikaną. Jis datuotas Varniuose, 1863.IX.6, išverstas į prancūzų kalbą. Vyskupas sakosi rašąs jau antrą laišką, kuriame vėl raginąs į atgailą ir maldą. "Mūsų ilgi kentėjimai, visi vargai, kuriuos patiriame, ašaros ir dejavimai, kuriuos girdime aplink, aiškiai rodo, kad Viešpats dar rūstus mūsų kraštui, kadangi mes dar nenurimstame . . , Melskime Dievą, kad jis padarytų galą kraujo liejimui, kad teiktųsi sustabdyti skaudžius vargus . . . Karštai trokštame, kad grįžtų taika ir ramybė; sukilėliai turėtų liautis . . . Carui Aleksandrui II prašome Šv. Dvasios malonių . . . Neklausykite tų, kurie jus veda į klaidą, žadėdami užsienio pagalbą; matome, kad tos neprotingos viltys negali išsipildyti; jei jūs dar delsite ir nepadėsite ginklų, žūsite visi — iki paskutinio žmogaus . . . Gelbėkime, kas dar galima".45

Kartu buvo pasiųsta Romon ir iškarpa iš Lvove leidžiamo laikraščio "Czas"' (1863.X.27, Nr. 245). Čia įdėtas "Tautinio Lietuvos Vykdomojo Komiteto" Vilniuje atviras laiškas vysk. Valančiui. Jis taip pat išverstas prancūziškai. Laiške stebimasi, kad vyskupas taip galėjęs rašyti. Matyt, buvęs žiauriai verčiamas. "Užsienio galybių abejingumas, Jūs sakote, mums atima visas pergalės viltis . . . Jūsų žmonės herojiškai kovoja jau 8 mėnesius, negaudami jokios pagalbos, tik maldas . . . Tai šventa kova dėl nepriklausomybės, o Jūs ją vadinate 'skausmingais vargais' . . . Jūs laikote rusų valdžią teisėta . . ."46 — Panašiai buvo verčiama parašyti viešą atsišaukimą ir Vilniaus kapitula (vysk. Krasinskis jau buvo ištremtas). Kapitula bandė švelniai redaguoti laišką. Tačiau rusų pareigūnai tą atsišaukimą ištaisė savaip ir davė spaudai.47

Rašydamas aną ganytojinį laišką, vysk. Valančius tikėjosi, kaip jam Muravjovo buvo užtikrinta, kad rusai švelniau elgsis su žmonėmis. Tačiau žiaurusis Muravjovas nieko nepaisė. Buvo suiminėjami ne tik sukilėliai ir jiems prijaučiantieji, bet ir kunigai, kurie priversti turėjo perskaityti bažnyčiose sukilėlių atsišaukimus arba pas kuriuos buvo atsilankę sukilėliai. Vyskupas visais būdais bandė suimtuosius gelbėti. Mažai kas pavyko. Jis savo užrašuose48 išskaičiuoja 106 savo vyskupijos kunigus, kurie buvo nubausti dėl sukilimo: jų penki buvo rusų nužudyti, keli mirė kalėjimuose, o beveik visi kiti — ištremti į Sibirą; tik septyniems pavyko pabėgti į Prūsus ir toliau į Va. karus. Pats vyskupas sakosi, kad 1863 ir 1864 m. žiemos metu keletą kartų gavęs važinėti į Vilnių pas Muravjovą. Vieną kartą grįždamas susirgęs skaudžia inkstų liga. Be įvairių kontribucijų ir pabaudų, rusų iždui turėjęs sumokėti 6,200 rublių.

Rusai privertė vysk. Valančių 1864.XII.3 persikelti į Kauną, kartu su visa dvasine seminarija. Slaptame 1865 m. pranešime Romai iš Vilniaus sakoma, kad, rusams norint jį perkeldinti į Kauną, jis valdžiai atsakęs, jog negalįs keisti vyskupo rezidencijos be Šv. Sosto leidimo; todėl jis Kaune esąs nubaustas namų areštu.49 Vienus metus jis negalėjo pajudėti iš Kauno, ir vėliau, nors apstatytas sekliais, jis niekuomet nepasidavė bauginimams ir nemetė uolumo.50

Gelbėdamas suimtus kunigus, vysk. Valančius organizavo ir išsiųstųjų į Sibirą kunigų šelpimą. Tačiau ir tai buvo rusų draudžiama! Buvo draudžiama juos vadinti kunigais. Vyskupui iškelta byla už tokių kunigų šelpimą.51 Daug jis turėjo sumokėti valdžiai piniginių baudų. Pvz., 1000 rublių turėjo sumokėti už tai,, kad vyskupijos rubricelėje (kalendoriuje) 1865 m. išspausdino "uždraustą vietą", būtent, įrašydamas mirusių kunigų eilėje kunigus Mackevičių, Noreiką ir Gar-gasą, kuriuos rusai buvo nužudę. Nemaža baudų sužymi Vc. Biržiška.52

- Savo ganytojiniame laiške dvasininkams 1865. II.653 vyskupas skatina juos budėti ir ginti Viešpaties kaimenę; patys būdami tvarkingi ir pavyzdingi, jie tvirtai turi laikytis patys ir žmones saugoti nuo klaidų. Klebonams griežtai įsakoma, kur galima, mokyklose ar bažnyčiose aiškinti katekizmo tiesas ir vaikus saugoti nuo visokių pavojų; jokių nekatalikiškų kryžių, paveikslų ir medalikėlių kad nedrįstų žmonės imti ir laikyti; jokių raštų, priešingų katalikų religijai, kad neskaitytų; kad neįsileistų į politinius dalykus, priešingus Bažnyčios nuostatams, nes juk reikia atiduoti Dievui, kas yra Dievo, ir ciesoriui — kas ciesoriaus. "Pagaliau, Mylimiausieji Kristuje, — rašo vyskupas, — jokia baimė, jokie žmogiški atsižvelgimai, jokie grasinimai, jokie kalinimai, joks ištrėmimas ir net mirtis jūsų tenebaugina ir teneatitraukia nuo Romos katalikų tikėjimo, nes mums 'gyvenimas yra Kristus ir mirtis turi būti laimėjimas'. Atminkite, kad šimtai tūkstančių Kankinių savo kraujumi tikėjimą užantspaudavo ir be baimės ėjo į mirtį, ir dabar tarsi žvaigždės spindi amžių amžiais Taigi vyskupo žodžiai buvo drąsūs ir aiškūs.
Rusams suiminėjant ir baudžiant žmones, uždarant bažnyčias, ar jas paverčiant cerkvėmis, naikinant vienuolynus, vyskupas nesėdėjo rankas sudėjęs: jis nuolat siuntė rusų įstaigoms raštus, protestuodamas ar bandydamas bent sušvelninti leidžiamus potvarkius, globodamas išvarytus iš savo namų vienuolius. Prieš rusų užmačias spausdino Prūsuose knygeles, ragindamas bent pasyviai priešintis rusinimui ir pravoslavinimui. Nors buvo draudžiama lietuviškai rašyti, jis lietuviškai rašė. pvz., dar 1867.III.8 Balninkų parapijai.54

Rusai buvo pasiryžę užgniaužti katalikišką gyvenimą Lietuvoje plačiu mastu. Bet čia kliuvinys buvo — vyskupas Valančius. Atpuolusio kun. A Petkevičiaus pranešimą aiškindamas, minėtas I. Kornilovas 1866 spalio mėn. rašė: "Aušros Vartai Vilniuje su stebuklingu paveikslu, Kalvarijos Vilniuje, Žemaitijoje Kalvarija ir Šiluva, taip pat vietos su stebuklingais paveikslais, kaip lenkiškai klerikalinės politikos ir fanatizmo židiniai, kurie kursto žemaitišką lietuvių tautą neapkęsti pravoslavų Bažnyčios ir imperatoriaus vyriausybės, dėl politinių motyvų ir kraštui nuraminti būtinai turi būti sunaikinti ir uždaryti; tai laikau savo šventa pareiga. Tai įvykdžius, vietinė katalikybė bus paversta sausais griaučiais. Vietines katalikų bažnyčias reikia pakeisti pravoslavinėmis, paliekant tose cerkvėse minėtus stebuklingus paveikslus, o pačias vietoves — apgyvendinti pravoslavais rusų žmonėmis. Tačiau siekiant šito, be abejo, vyskupas Valančius, kaip visuomet, bus pagrindinis kliuvinys, liaudies ir dvasininkijos kurstytojas. Kaip yra žinoma, jis yra pats svarbiausias lenkiškos ir popiežiškos politikos veiksnys, pavojingiausias Vyriausybei asmuo, su kuriuo niekuomet nepavykę susitarti. Nelieka nieko kita, kaip jį pašalinti iš vietos, būtent, remiantis gražiu pretekstu, kad jau esąs silpnas ir bejėgis senis, protiškai ir fiziškai sergąs, taigi nebepajėgus valdyti vyskupiją, todėl išsiųstinas į Rusijos pietus, kad pasigydytų."55 Trėmimas ir tuo metu nebuvo įvykdytas gal dėl to, kad "Šviesiausias monarchas visados buvo jam palankus", kaip jis pats pažymi savo "Pastabose".56

Per patikimą asmenį Seinų vyskupas K. I. Lubienskis 1866 m. pasiuntė Romai pranešimą, kuriame pasakojama, kad "Lubienskis nesiliauja gyręs Žemaičių vyskupo asmenį"; jis būtinai turėjęs su juo pasimatyti, ir tik slaptai viename miške jie pasimatę ir kalbėjęsi. Pastebima, jog "po šio pasimatymo iš tikro atrodo, kad Bažnyčia Lietuvoje yra paskutinėje sunaikinimo stadijoje".57 Vysk. Lubienskis, Valančiaus nuteiktas, ryžtingiau ėmė reikštis, gindamas katalikų teises. Po trijų metų jis buvo suimtas ir, bevežamas į ištrėmimą, 1869.VI.16 mirė Žem.Naugarde.

1866 m. iš Paryžiaus buvo nusiųstas popiežiui Pijui IX išsamus laiškas, kuriame dėstoma apie katalikybės persekiojimą Rusijos užimtuose kraštuose. Tarp kitų, laišką pasirašo šie buvę Žemaičių vyskupijos kunigai: Aleksandras Ba-lenevskis, Krakių administratorius, Vladas Dembs-kis, Kražių vikaras, Petras Gedgaudas, Kaltinėnų vikaras, Domininkas Pėža, Raguvos vikaras.58 Tai pabėgę nuo sukilimo kunigai.

1868.VI. 11 iš Poznanės rašydamas Pijaus IX Valstybės sekretoriui kard. Antonelli, Gniezno-Poznanės arkiv. M. Ledochowski sako, kad nusiuntęs savo patikėtinį kunigą pas vysk. Valančių ir prašęs duoti žinių apie naująjį Vilniaus vyskupijos administratorių Petrą Žilinskį. Vyskupas nenorėjęs duoti parodymo raštu, bet žodžiu jam davęs aiškų atsakymą, kad Žilinskis esąs netinkamas ir rusams parsidavęs, ir davęs patarimų, kaip reikia laikytis priespaudos metu. Tas kunigas pasakoja: "Niekuomet anksčiau nemačiau vyskupo Valančiaus taip prislėgto ir įbauginto, kaip šį kartą, ir tai nenuostabu, kai jis yra nuolatinėje priespaudoje, kai rusų valdžia yra pajėgi palaužti ir tvirčiausią bei sveikiausią dvasią". Jis visą laiką jautęs grėsmę būti ištremtas. Prašęs parūpinti jam visą eilę moterystės dispensų.59

Tačiau ir būdamas "prislėgtas ir įbaugintas", vysk. Valančius kietai laikėsi rusinimo atžvilgiu. Caro valdžia apie tą laiką ėmėsi žygio įvesti rusų kalbą į papildomas bažnytines apeigas. Vilniaus vyskupijos administratorius kan. P. Žilinskis pasirūpino išversti į rusų kalbą ritualą ir prie-. artos keliu įsakyti kunigams, kad vartotų rusų kalbą meldžiantis ir teikiant sakramentus. Petrapilio R. Katalikų Dvasinė Kolegija tuo reikalu nusiuntė raštą ir vyskupui Valančiui. 1868.III.12 jis davė aiškų atsakymą: "Žemaičių arba Telšių, vyskupija susideda iš Kauno ir Kuršo gubernijų, kurių pirmoje R. katalikų miestų gyventojai naudoja lenkų ir lietuvių kalbas, o kaimiečiai — lietuvių kalbą ir tik kai kur lenkų kalbą; antroje
— miestiečiai naudoja vokiečių k., o kaimiečiai
— latvių. Todėl maldos už Poną imperatorių ir valdančiąją šeimą, mano nuomone, jeigu Kauno gubernijos miestuose negalima naudotis lenkų kalba, jos gali būti skaitomos lotynų kalba, o jei ir to nebūtų leidžiama, tai — lietuvių kalba, kurią supranta ir tie, kurie kasdieniniame gyvenime naudoja lenkų kalbą; tuo tarpu parapijose — tik lietuvių kalba turi būti naudojama. Kuršo gi gubernijoje — miestuose vokiečių, o parapijose — latvių kalba. Tai turiu garbės pranešti Dvasinei Kolegijai, vykdydamas jos š. m. sausio 31 d. įsakymą, 268 nr.". Pasirašo: Telšių vyskupas Motiejus Volončevskis.60

Rusų vyriausybė parūpino katalikų ritualą, pakeisdama, kas buvo lenkiška, rusišku tekstu. Jį aprobavo Mogiliavo arkivyskupijos valdytojas vysk. Stanievskis. Vilniaus gen. gubernatorius nusiuntė to ritualo 744 egz. vyskupui Valančiui, įsakydamas išdalyti kunigams. Vyskupas 1970. III.30 atsakė gen. gubernatoriui, kad pagal Bažnyčios nuostatus ir popiežių parėdymus nevalia ritualuose daryti jokių permainų, ir jei kunigai priims tokias knygas, bus smarkiausiai baudžiami dvasiškomis bausmėmis — draudimu laikyti šventas apeigas ir įeiti į bažnyčią. "Tamstos man atsiųstame ritualo leidime, — rašo jis, — praleista lenkiškasis tekstas, o įdėtas rusiškas, taigi padarytos dvi svarbios permainos, kurių nei vyskupas, nei provincijos susirinkimas be Bažnyčios Galvos sutikimo leisti negali, juo labiau, kad su tomis permainomis sujungtas ir įvedimas naujos kalbos į liturginį vartojimą. Todėl aš neturiu teisės nei priimti, nei skleisti, nei leisti dvasiškijai vartoti paminėtą ritualo leidimą". Gautas knygas jis liepė padėti į archyvą. Vėliau tik malda už carą buvo įdedama rubricelėn rusiškai. Taigi vysk. Valančius drąsiai stojo "ir nesutiko įvesti katalikams pamaldų rusų kalba, nors dėl to grėsė jam rimtas pavojus būti išvežtam iš vyskupijos"
— rašo A. Alekna.61

Iš šios trumpos apybraižos turėtų būti aiškus vyskupo Valančiaus besąlyginis pasišventimas aukotis savo tautai — jo veiksmingos pastangos išlaikyti lietuvius katalikus šviesius, sąmoningus ir vieningus didelės grėsmės akivaizdoje. Jis parodė savo genijų lietuvių švietime, blaivinime, dorinime ir visų Bažnyčiai ir tautai svarbių dalykų organizavime bei gynime. Jo neišsenkama energija ir žemaitiškas atkaklumas neutralizavo visas priešų užmačias. Laiminga Lietuva, turėjusi tokį idealų ir laiko aplinkybėms labiausiai tinkamą vyskupą. Jis paruošė kelią "Aušrai" ir iš viso Lietuvos atgimimui. "To nepaprasto vyro atminimas neužges tautos širdyje, bet eis iš kartos į kartą",

— teisingai rašo prel. Jeronimas Račkauskas.62

1. Vc. Biržiška, Vyskupo Motiejaus Valančiaus biografijos bruožai, Aidai, 1951, 10 nr., 462 p.; plg. t. p. 9 nr., 346 p.; A. Kučas, Didysis Valančius, Lux Christi, 3 nr., 2 p.
2. Daugelį jų išvardija Vc. Biržiška, Aleksandrynas, III, Čikaga 1965, 109-119 p.
3. Vc. Biržiška, Aleksandrynas, III, 108 p.
4. Prie informacinio proceso, kuris sudarytas 1849 m.
vasario mėn. Petrapily, yra prijungtas Salantų parapijos krikS-
to metrikos nuorašas, pagal kurį Motiejus Wolonczewski pakrikštytas 1799.XII.29 (Vatikano archyvas, Proc. Cons. 250, f. 1236). Nuorašas nėra tikslus. Žr. Vc. Biržiška, Aleksandrynas, III, 78 p.
5. Vatikano arch., Nepaprastų Bažnyčios Reikalų Kongre-
gacija (sutrump. AA. EE. SS), Carte di Russia e Polonia,
XI, f. 216, orig.; f. 166 nuorašas. Plg. A. Boudou, Le Saint-
Siėge et la Russie (1814-1883), 2 ėd., II, Paris
1925, 9 p.
6. Vatikano arch., Proc. Cons. 250, f. 1172-1244.
7. Vatikano arch., AA. EE. SS., Carte di R. P., XI, f. 312, orig. autogr.
8. Vatikano arch., AA. EE. SS., Carte di R. P., XI, f. 146, orig. autogr.
9. M. Valančius, Pastabos pačiam sau. Paruošė kun. J. Tumas. Klaipėda 1929, 34-35 p.

10. Cit. iš: Z. Ivinskis, Rusifikacija — rusų veržimosi į Vakarus pagrindinis veiksnys, Į Laisvę, 1961, 25 nr., 19 p.
11. Cit. iš: A. Alekna, Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, Klaipėda 1923, 11 p.

12. A. Kučas, Lux Christi, 3 nr., 3 p.
13. A. Alekna, M. Valančius, 63 p.
14. A. Alekna, M. Valančius, 66 p. 55. A. Alekna, M. Valančius, 67 p.
16. A. Alekna, M. Valančius, 68 p.
17. I. Kornilov, Russkoe delo v Severo-Zapadnom krae, S.— Peterburg 1901, 104 p.
18. Apie tai daug medžiagos pateikia A. Alekna, M. Valančius, 68 - 84 p.
19. Vc. Biržiška, Aleksandrynas, III, 96-107 p., išskaičiuoja apie 70 vysk. Valančiaus parašytų knygų, knygelių ir ganytojinių laiškų.
20. Aleksandrynas, III, 87 p.
21. Cit iš: Z. Ivinskis, Rusifikacija, Į Laisvę, 1961,
26 nr., 23 p.
22. A. Alekna, M. Valančius, 178 p.
23. M. Valančius, Pastabos, 73 p.
24. Žr. įdomų J. Švaisto romaną "Žiobriai plaukia",
Čikaga, 1962, apie knygnešį kun. M. Sidaravičių.
25.1. Kornilov, Russkoe delo, 332 ir 256 p.
26. Tokių pavyzdžių duoda A. Alekna, M. Valančius, 188-189 p.; plg. M. Valančius, Pastabos, 73 p.
27. Z. Ivinskis, Herojiškieji momentai Lietuvos istorijoje, Į Laisvę, 1960, 23 nr., 21 p. — Žr. plačiau: J. Sta-kauskas, Valančiaus laikų lietuviškasis darbas, Tiesos Kelias, 1938, straipsniai, 133-144, 203-212, 503-515, 740-750.
28. K. Gieczys, Bractwa trzežwošci w djecezji Žmudz-kiej w latach 1858-1864, Vilnius 1935, XI+223 p.

29. K. Gečys, rankr. 25 p.; M. Valančius, Pastabos, 166 p.
30. Vilniaus valst. arch., 1858, 2076 nr.
31. Vilniaus valst arch., 1860, 843 nr., 8-9 p.
32. K. Gečys, rankr.; plg. Relationes status dioecesium in
Magno Ducatu Lituaniae, I, red. P. Rabikauskas, Roma 1971,
468 p.
33. Žr. Vc. Biržiška, Aidai, 1951, 9 nr., 416 p.; apie
laiškus dvarininkams žr. M. Valančius, Pastabos, 181-182 p.
34. Vilniaus valst. arch., 1860, 1435 nr.
35. Jer, Račkauskas, Przegląd Katolicki, 1875, 36 nr.
36. Vatikano arch., AA. EE. SS., Carte di R, P„ XV,
f. 12.
37. Vatikano arch., AA. EE. SS., Carte di R. P., XVI, f. 294.
38. Cit. iš: M. Valančius, Pastabos, 179 p., atrinkta kun. J. Tumo.

39. Žr. A. Alekna, M. Valančius, 116-117 p.
40. Vc. Biržiška, Aleksandrynas, III, 87 p.
41. Vatikano arch., AA. EE. SS., Carte di R. P., XIV,
f. 125-127v, orig.; P. Paškevičienės prašymas t. p. 120-121v.
42. Knygoje: M. Valančius, Pastabos, 184 p.
43. A. Alekna, Vyskupas Valančius, Tiesos Kelias, 1935,
straipsniai, 336-337 p.
44. M. Valančius, Pastabos, 58 p.
45. Vatikano arch., AA. EE. SS., Carte di R. P., XVII, f.
209-210v; A. Alekna, M. Valančius, 150-151 p. (su rusų pa-
taisymais).
46. Vatikano arch., AA. EE. SS., Carte di R. P., XVII, f. 211-212.
47. Vatikano arch., AA. EE. SS., Carte di R. P., XVII, f. 214-221.
48. M. Valančius, Pastabos, 63-70 p.
49. Vatikano arch., AA. EE. SS., Carte di R. P., XVIII,
f. 406v.
50. A. Boudou, Le Saint-Siėge et la Russie, II, 308 p.
51. Ypač prisikabinta dėl ištremto Ariogalos kleb. Anupro Jasevičiaus šelpimo; žr. A. Alekna, M. Valančius, 172-173 p.
52. Aidai, 1951, 10 nr., 460-461 p.; Aleksandrynas, III. 94-95 p.
53. Laiškas lotynų k. yra Vatikano archyve, AA. EE. SS., Carte di R. P., XVIII, f. 701-702v.
54. Jo rankraštį atrado ir išsp. Vc. Biržiška "Mūsų Senovėje" 1938 m. ir pakartojo "Aiduose", 1951, 9 nr., 410-412 p.; apie gen. gub. Muravjovo darbus — naikinti žmones ir užgrobti nuosavybes (exterminatio et expropriatio) — ir jo potvarkius daug medžiagos yra Vatikano archyve, AA. EE.SS., Carte di R.P., XVII, f. 15-78, 204-208; XVIII, f. 35-143, 176-781.
55. I. Kornilov, Russkoe delo, 356 p.; apie vysk. Va-
lančiaus santykius su rusų valdžia žr. kun. Jono Bičiūno
disertaciją, apgintą 1952 m. Romos Pop. Orientaliniame Ins-
titute: Relazioni di Mattia Valančius vescovo di Samogitia in
Lituania con il governo russo nell'epoca dal 1850 al 1875,
mašinr. 232 p.
56. M. Valančius, Pastabos, 70 p.
57. "D'aprės cet entretien il parait vraiment que
TEglise de Lithuanie se trouve aux derniers termes de la
destruction" — Vatikano arch., AA. EE. SS., Carte di R. P.,
XIX, f. 217v; apie vysk. Lubienskio su vysk. Valančium pasi-
matymą Panemunės miške žr. Vc. Biržiška, Aidai, 1951, 10
nr., 461 p.
58. Vatikano arch., AA. EE. SS., Carte di R. P., XIX, f. 339v-340v., orig.
59. Vatikano arch., AA. EE. SS., Carte di R. P., XX, f. 617-619, orig.
60. Šis vyskupo raštas lotynų k. yra Vatikano archyve, AA. EE. SS., Carte di R. P., XXI, f. 74-75; išsp. Z. OI-szamowska-Skowrdnskdi, Tentatives d'introduire la langue russe dans les ėglises latines de la Pologne Orientale (1865-1903), Antemurale, XI (Roma-Londonas), 1967, 81 p.
61. A. Alekna, M. Valančius, 237-238 p.
62. J. Račkauskas, Przegląd Katolicki, 1875, 564 p.; cit.
iš: A. Alekna, M. Valančius, 275 p.





 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai