Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
A. TYRUOLIO SONETAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vladas Kulbokas   
ALFONSAS TYRUOLIS: Diemedžio paunksmėje. Sonetai. "Šaltinio" leidinys, Nottingham, England, 1974. 31 psl., 2 dol.
Sonetas 14 eilučių eilėraštis, atsiradęs Italijoj XII - XIII a. Ištobulintas Dantės ir Petrarkos, vėliau kultivuotas Šekspyro, Gongoros, Mi-ehelangelo, Ronsard'o. Naujaisiais laikais jų rašė Verlaine, Mallar-mė. Valėry, Rilke. Mūsų literatūroj — Višteliauskas, Kudirka, Maironis, Gustaitis, Kirša, Aistis, Brazdžionis, Radauskas, Mačernis. Dantės sonetuose vyrauja idealios meilės apdainavimas. Petrarka apdainuoja fizinį savo mylimosios grožį.

A. Tyruolis daugiau religinis poetas, klasikų vertėjas. Savo 22 sonetus jis skiria mirusiai žmonai — jos "dešimtmečio amžinybėje atminimui". Motto savo rinkiniui imasi Petrarkos ketureilį, kur italų poetas skatina savo liūdnus eilėraščius lėkti, kur ilsisi jo Laura, kad ją prišauktų iš dangaus. Betgi Tyruolis eina daugiau Dantės keliu — ne mylimosios išorinį grožį dainuoja, o jos dvasinį kilnumą.

Jau pats rinkinio pavadinimas "Diemedžio paunksmėje" dvelkia liūdesiu. Diemedis — lietuvės darželyje nuolat žalias, neryškus, liūdnas medelis, augąs kampe be saulės, kur niekas kitas neauga. Ir Tyruolio sonetai melancholiškai kalba, kad žemėie liko tik liūdnas kapas, slenkantys trapūs metai. Meile plakusi mylimos žmonos širdis blykstelėjusi užgeso. Tai vaidilutė, paaukojusi šventą auką ir išėjusi dausų takais pas Kūrėją, kuris jos vardą liepęs žvaigždėse įrašyti.

Kitur poetas apie mylimąją kalba kaip apie skaisčią rožę, kurios, deja, tik atminimas beliko. Bet mylimosios sielos grožio įkvepiamo ryžto niekas neužtemdys — pergalės sparnais ji pridengė poetą nuo mirties, ir gyvenimo kovoj poetas jaučiasi nebe vienas — žygiuoja dviese. Lyg Dantės Beatričė, mylimoji siunčia paguodą, it ugnies žibintą, nušviesti žemės kelionės nakčiai.

Giliu išgyvenimu, tauriu liūdesiu ir susimąstymu dėl greitai bėgančio laiko išsiskiria IX sonetas. Poetas čia prašo džiaugsmo ir liūdesio Leidėją atleisti, kad žemės skausmo nesuprato:
Ir kai jau laimę pridengė erškėčiai
Ir lyg paukštelis kilpose ji tvyro,
Kitu žvilgsniu šią skirtį peržvelgt
kviečia
Skubusis laikas, kurs lyg smėlis byra...
(p. 19)

Prisimindamas didžiuosius liūdesio poetus (Leopardi, Shelley), Tyruolis klaikiai liūdi. Tik Viltis begali jį išvesti į Saulės kraštą. Nematoma, bet gailestinga ranka rašo, "kad Meilė, žemėje švietusi, nedingo". Šviesus mylimosios vardas skamba kaip džiaugsmo lyra. Gūdžioj žemės nakties kelionėj ji šviečia iš dangaus pakraščių. Kol gyva, ji gręžės nuo nykaus pasaulio, žavėjosi tik grožio Saule. Todėl ir poetas dabar jo tetrokšta. Maldoj, nepaisant plakančių skaudžių žaibų, randa jis spinduliuotą taką ir liūdesys virsta šventu džiaugsmu . . .

Tyruolio sonetai — himnas idealiai meilei, kuria jis apgaubia brangiąją velionę. Amžinasis moteriškumas liūdnoj žemės kelionėj jam nuskaidrina tamsią būtį. Ideali moters meilė kreipia jo takus žvaigždžių takais į pačią Dievybę.
Vladas Kulbokas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai