Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ADOMO GALDIKO KŪRYBINĖ RAIDA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALEKSANDRA KAŠUBIENĖ   
Betalkininkaujant prie Adomo Galdiko monografijos leidinio anglų kalba, teko susipažinti su dailininko visa kūrybine apimtimi, ypač išsamiai su darbais sukurtais egzilyje. Darbą pradėjau įsitikinusi, kad Galdikas neturėjo kūrybinės disciplinos, nes darbuose buvo jaučiamas blaškymasis tiek tematikoje, tiek išraiškos formose. Buvau tos nuomonės, kad Galdikas regimos tikrovės sąmoningai neformavo, o buvo priklausomas nuo impulsų, kuriuos organizuoti jis arba nesugebėjo, arba nerado reikalo.

Tačiau jau pirmiems darbo metams įpusėjus, iškilo du įkyriai varginantys klausimai: kokiu būdu Galdikas kaip grafikas sugebėjo taip galutinai atsisakyti linijos, ir kokiu būdu kūrėjas, kuris leido sau taip blaškytis, vis tiktai nepasiklydo tokioj formalinėj painiavoj ir pajėgė surasti sintezę? Su laiku abu šie klausimai surado atsakymus, ir juos bandysiu čia apibūdinti.

Galdiko darbuose apstu pavyzdžių, kuriuose matoma, su kokiu pasiruošimu jis valdė liniją ir kaip tiksliai ji jam tarnavo kaip išraiškos priemonė. Jo linija mikli, ranka su tikrumu juda popieriaus ar drobės paviršiumi, dažnai lyg sekdama akies judesius. Teptukas tiek pat meistriškai atlieka piešinio užduotį. Betarpis reginio perdavimas leidžia ir pačiam kūrėjo charakteriui laisvai reikštis, ir Galdiko linija turi visus asmeniško braižo savitumus.

Greitomis apibėgti daiktų kontūrai linijos dėka yra išskiriami iš aplinkos ir vienas nuo kito — su tikrumu užima savas vietas paveikslo visumoje. Pavienius elementus sujungia bendra tema — gamtovaizdis. Ir nors paveikslą dominuoja piešinys, spalva dažnai svečiuojasi, piešinį paįvairindama, paveikslą praturtindama ir sugrąžindama daiktams jiems priklausantį tūrį.

Spalva skverbiasi į piešinį su įžūliu atkaklumu, ir tais atvejais teptuko linija įgauna nervišką intensyvumą, nes dailininkas tikisi linijos agresyvumu sutramdyti paveiksle atsiradusį nepaklusnumą. Intensyvesnės spalvos reikalauja vis ryžtingesnių linijų, kad jos kuo vaizdžiau atstatytų regimą ir įprastinę pasaulio tvarką — nurodytų, kur dangus, kur žemė, apibrėžtų lauko ar kelio ribas, nusakytų medžių siluetus, šakų judesį, kryptį ir pan. Tokiu būdu augantis spalvų pajėgumas paverčia liniją į disciplininę ir pagalbinę išraiškos priemonę.
Nesunku atsekti, kaip paveiksluose, kurie kurti gamtoje, Galdikas pirmiausia palieja spalvas, neatsižvelgdamas į daiktų išdėstymo tvarką. Tik paskui, lyg prisiminęs ar iš įpratimo, ant viršaus uždeda linijas, bandydamas įprasminti spalvines dėmes.

Tačiau tiek rankos moste, tiek linijos skubotume Galdiko paveiksluose dažnai užtinkamas nekantrumas su piešiniu liudija, kad tais atvejais linija jam yra varžtas, trukdantis laisvai reikštis spalvomis. O spalvos vis toliau išsilaisvina ir, besistengiant jas kontroliuoti, Galdiko juoda linija tampa stora ir sodria, tuo tik labiau pabrėždama spalvų ryškumą. Beveik nejučiomis ta linija virsta juoda dėme, ir praradusi linijos charakterį, perima juodos spalvos funkciją.

Linijai sutirpus, įvyksta regimos realybės transformacija. Daiktai, praradę įprastines formas, tampa dabar parankiais kūrybiniais motyvais. Nebe kontūras, bet spalva nusako jų būseną, ir sujungti spalvų žaidimu, o ne tematika, daiktai nustoja savo daiktiškumo. Tuo tarpu spalva, atsipalaidavusi iš linijos varžtų, su nauja jėga liejasi į erdves, skirtas pievai, lapams, tvenkiniui ar dangaus skliautui. Paveiksle santykiuoja nebe paskiri gamtos elementai, bet skirtingos spalvinės energijos. O kadangi spalvų veržlumas turi kryptį, darbo procese Galdikas įsitraukia į katastrofinius spalvų susidūrimus, eksplozijas ir sūkurius. Popieriaus ar drobės formatas tampa dailininkui arena, kurioje jo asmenybė sueina į atvirą kovą su sunkiai ap-valdomais spalvų energijos pasireiškimais. Paties Galdiko žodžiais tariant, su spalvomis "atsiverianti visa pekla"; tai rodo, kad, stovėdamas prieš atsivėrusią galimybių skalę, jis išgyvena visą kliūčių ir vilčių krūvį.

Spalvų dinamika iškėlė naują problemą — judėjimą, kuris taip pat reikalauja disciplinos. Žodžiai, kaip "dega, verda, trykšta, sprogsta, siaučia", — vis naudojami apibūdinant Galdiko kūrybą, yra taiklūs, nes pačioje spalvos esmėje glūdi judėjimas. Sykį Galdikas suvokė spalvos esmę — energiją, kelio atgal jam nebuvo.

Čia vertėtų prisiminti, kad spalva yra statiška ir be dinamikos, kai ji yra naudojama kaip pagražinimo priemonė ir kai tono intensyvumas priklauso nuo asmens skonio, o ne nuo įvairių spalvos energijos santykių.
Besekant šių procesų eigą, išryškėjo ir Galdiko kova su žemės trauka. Ankstyvesniuose darbuose gamtos elementai paveiksle giliai susmigę į žemę — lūšnos ar medžių grupės yra neatskiriamai suaugę su dirvonu, o dangus — be svorio. Kuo daugiau dėmesio Galdikas skiria dangui, tuo lengvesni darosi objektai žemėje, ir paveiksle atsiranda dangų ir žemę apglėbianti visuma; ir kuo glaudesnė ši visuma, tuo sunkiau atskirti žemę nuo dangaus. Dangaus ciklo paveiksluose horizontas vos bepastebimas — dailininkas jį pažymi tik keliais brūkšneliais. Yra darbų, kuriuose matoma, jog Galdikas žinojo, kad yra jau atitrūkęs nuo žemės, ir formos iškilmingai pakyla į orą.

Sukoncentruota energija sukuria apie save tuštumas, periferinės erdvės laukus, ir gimsta elementai, kurie neturi nieko bendro su regima realybe. Atsiranda nauja erdvės sąvoka. Jei anksčiau konfliktas vyko tarp dangaus ir žemės jėgų, tai dabar įtampa persikelia į erdvėje atsiradusių spalvinių masių tarpusavį santykį. Keičiasi ir tų masių išraiška — tai spalvų dėmės, kurios turi savitą svorį ir buitį, nebepriklausomą nuo aplinkos. Tos masės neramios, nes kupinos savybių, jos jautrios viena kitai. Pasikeičia ir skalės sąvoka, nes iškritus horizontui, atpuola ir įprastiniai daiktų mastai ir dydžiai — erdvė pasidaro beribė. Čia ir gimsta filosofinė tematika, nes erdvė, kuri nebevaizduoja atstumo ar gylio, tampa visata, kurios apimtyje vyksta gamtinės manifestacijos. Ir žiūrovas, pastatytas prieš visatą, tampa kosminių įvykių liudininkas.

Tą viską apvaldyti padeda kompoziciniai principai, į kuriuos iš pradžių Galdikas kreipia nedaug dėmesio. Jam būdingus kompozicijų pradus randame visuose jo darbuose — tai vis dailininko natūraliai vartojami sugrupavimų metodai, kurie tačiau išryškėja ir susikristalizuoja tik kūrybinių įsisiūbavimų laikotarpiais, kai disciplina pasidaro itin aktuali.

Suskirsčius visą Adomo Galdiko kūrybą pagal žemiau nurodomus kompozicinius principus, galima pamatyti, nuo kaip seniai ir su kokiu nuoseklumu kiekvienas jų vystėsi, nežiūrint kokia tema buvo imama.
Simetrinė kompozicija: centre yra plati, architektūriška forma, arba struktūra, kuri suskaldo paveikslą į tris dalis; tos centrinės formos viršuje ir apačioj vyksta judėjimas; abi šoninės pusės yra antraeilės svarbos ir tarnauja centrinės formos paryškinimui.

Centralizuota kompozicija: centre yra pagrindinis dėmesio objektas ir judesys, paprastai apskrito sūkurio forma, kuris vienu ar kitu būdu įtaigauja visą aplinką.
Kryžminė kompozicija: horizontalių ir vertikalių linijų ar formų žaidimas sudaro audimą, kurio statiškame fone įsitvirtina spalvos; kryžminis varž s ir įtampos balansas stabilizuoja spalvų dinamiką.

Ritminė kompozicija: visas paveikslo paviršius kvėpuoja vienu ritmu; judėjimas atkyla nuo paveikslo plokštumos žiūrovo kryptimi; arba visas paviršius ritmingai mirga, kaip ekrane.

Vienakrypčio judėjimo kompozicija susideda i? dviejų sluoksnių — vienas jų yra beribė erdvė, kurioje skrieja, slenka, kabo, plyšta, kyla ar krinta spalvinių dėmių ar formų sluoksnis, kuris yra glaudžiai sujungtas vienu judesiu, kaip viską aprėpiančios srovės.

Kaip paskiros upės tekančios iš vieno šaltinio, kiekvienas tų kompozicinių principų liejasi paskira kryptimi, tačiau visi iš karto. Kaip penki skirtingi muzikos instrumentai, jie atneša savitą techniką ir tematiką.

Galdikas patogiai jautėsi bet kuriuose tų kompozicijų rėmuose, nes kiekvienas savaip padėjo jam organizuoti paveiksle visumą ir tuo pačiu patenkino specifinius jo šakotos asmenybės aspektus. Galdikas kiekvieną jų naudojo pagal reikalą ir be vidinių konfliktų jungė jų kelis į krūvą ar, pradėjęs vienu metodu, darbo eigoje perėjo prie kito. Visi šie keliai jam buvo saviti ir senai pažįstami, jo temperamentas reikalavo įvairumo, o charakteris aprėpė taip plačių užsimojimų kelią.
Adomas Galdikas — Junginys centralizuotos ir simetrinės kompozicijos (tempera)

Galdikas domėjosi viskuo, kas dėjosi meno pasaulyje ir sistemingai lankė tiek istorines, tiek nūdienes parodas bei galerijas. Jis buvo įsitikinęs, kad laiko dvasia neša jį su tuo pačiu atkaklumu, kaip ir šio krašto menininkus, ir kitų darbuose jis atpažino savo dalią ir savo kovą, rasdamas tame paskatinimą ir paguodą. Galdikas nevengė įtakų ir nesidrovėdamas sąžiningai bandė pritaikyti savo prigimčiai artimesnes technikas, kad kas neprasmuktų nepastebėta. Stebėtinu greičiu jis perprasdavo tas įtakas ir paradoksaliai sugrįždavo dar pajėgesniu, dar savitesnių. Lyg tie maži nuklydimai ir techniški eksperimentai būtų pravalę ir pagilinę jo paties vagą, palikdami jo individualumą nepaliestą. Su ne kiek mažesniu sugebėjimu Galdikas mokėjo naudotis ir darbo metu pasitaikančiais atsitiktinumais, kurie jam tarnavo, o ne jį valdė. Pastebėti atsitiktinumai plėtė jo techniškas išraiškos priemones, ir tai padėjo jam tik juo sparčiau vystytis.
Per visą Galdiko kūrybą jaučiamas bangavimas, kuris prilygsta potvynio - atoslūgio ritmui. Kai kurie įsisiūbavimai pasiekė nuostabių viršūnių, po kurių sekė gilūs susikaupimo periodai, kurie tiek pat ryškiai atsispindi darbuose. Tai vis intensyvaus darbo ir kūrybinės inercijos išdavos, kada tiek fizinis, tiek emocinis išsisėmimas priverčia sulėtinti darbo procesą ir pervertinti, kas nuveikta.
Simboliniai Lietuvos gamtovaizdžio motyvai — lūšnelė, kryžius, bažnytkiemis ar kapinaitės — perkeldavo Galdiką į gimtinę. Tokiu būdu jis visą savo tremties gyvenimą pastoviai sugrįždavo į savas šaknis. Tokie pasitikrinimai, matyt, jam buvo reikalingi emocijų stabilizacijai ir išryškindavo, kur jis buvo, kur yra, kur eina. Gimtosios žemės motyvai jam tarnavo kaip jausminio pastovumo ženklai, nuo kurių galima saugiai atsitolinti, nes kelias atgal gerai pažįstamas.

Adomas Galdikas dirbo be atodairos, be rezervų ir be išskaičiavimų. Jis save atpažino nuo pirmo iki paskutinio teptuko prisilietimo, kaip kad atpažįstamas savas braižas. Nuo seno įsitikinęs savo individualybės stiprumu, jis be baimės keliavo per painias stilistines apraiškas, kurių pradai buvo irgi neskolinti, o saviti. Galdikas ne ieškojo, jis siekė: betarpiško išraiškos tiesio-ginumo.

Adomo Galdiko kūrybinis kelias vystėsi išraiškos priemonių eksploracijos dėka. Anksti išmokęs pasitikėti pojūčiais ir remdamasis ilgamete patirtimi, jis nevaržė savų pradų. Jam buvo būtina išlikti paklusniam saviems pojūčiams — jie gi vedė jį į vis naujas, vis tyresnes išraiškos formas, ar tai linijoj, ar spalvoj, ar judesy.
Pačiam Galdikui jo kūrybine raida, tur būt, atrodė savaime besirituliojančiu reiškiniu, nes jausmas, kuris jį vertė dirbti, buvo priklausomas nuo aplinkybių, kurios tą jausmą žadino, o ne nuo kažkokio įsikalto plano. Adomo Galdiko kūrybos išeities tašku buvo pati gamta, kurios neatskiriama dalimi jis ir pats jautėsi. Galdikas siekė būti gamtiškų manifestacijų veidrodžiu ir priešinosi viskam — tiek darbe, tiek gyvenime, — kas bandė įsiterpti tarp pojūčių ir jų tiesioginio atspindrio. O jo pojūčiai buvo itin kruopščiai ir planingai styguojami, į tai jis nukreipė su nuostabiu subtilumu taikomą discipliną — specifinė pojūčių kontrolė jį vedė per kūrybinius labirintus.

Paskutiniuose darbuose, beribės erdvės apimti, visi jo metodai susilieja į monumentalius kūrinius, kuriais Adomas Galdikas vienu mostu mums atskleidžia savo dialogą su kosmine visata.


Adomas Galdikas — Vienakrypčio judėjimo kompozicija (tempera)


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai