Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VYTAUTUI KAŠUBAI 60 METŲ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Administrator   
Laimingi žmonės, kurie jau vaikystėj žino, kuo jie gyvenime nori būti. Vytautas Kašubą, gimęs 1915 liepos 15, būdamas tik devynerių metų amžiaus, savo piešiny jau stengėsi išgauti apvalesnes formas. 13 metų sulaukęs, suprato, kad molyje šešėlių žaismas bus natūralus ir nereikės ieškoti dirbtinio reljefo popieriuje.

Taip nuo ankstyvos jaunystės, eidamas savo natūraliu keliu, padedant broliui Vincui, kuris jau buvo baigęs Kauno meno mokyklos tapybos klasę, jaunasis Kašubą nuosekliai ruošėsi skulptoriaus darbui.

Lankydamas Rygiškių Jono gimnaziją Marijampolėj, kartu įstojo ir į Medžio drožimo mokyklą. Ten išmoko apvaldyti medį, nuo paprastų ligi komplikuotų figūrų. Kauno meno mokyklą baigė 1939. Per tą laiką spėjo atsižymėti. Paryžiaus pasaulinėj parodoj 1937 už medžio drožinius gavo vieną aukso ir du sidabro medalius. New Yorko pasaulinėj parodoj 1939 buvo išstatęs Vytauto Didžiojo ir simbolinę Derliaus figūras. 1941 jau dėstė skulptūrą Kauno meno mokykloj, kurioj dirbo iki jos uždarymo 1943.

1947 atvykęs į JAV, V. Kašubą sunkiai užsidirbo duoną antikinių baldų dirbtuvėj ir tik vakarais galėdavo prisėsti prie savo skulptūrų. Pradėjus steigtis lietuvių bažnyčioms ir vienuolynams, Kašubą buvo kviečiamas sukurti religinių skulptūrų, kuriomis atkreipė ir amerikiečių dėmesį. Radęs pakankamai susidomėjimo architektų tarpe, metė darbą dirbtuvėj ir vertėsi privačiais užsakymais. New Yorko muziejuose esantys pasaulio įžymybių originalai paskatino jį ieškoti naujų, savitų formų ir tolti nuo akademinio, mokyklinio stiliaus. Iki 1964 atlieka apie 30 skulptūrų, daugiausia medyje ar akmenyje, taip pat liedintų bronzoje. Šie darbai priklauso menininko antrajam periodui, kuriame atsispindi viduramžiška dvasia, išreikšta dvidešimtojo amžiaus menine kalba.

Nuo 1963 Kašubą gyvena Man-hattano saloje — pasaulio meno idėjų centre. Šią aplinką yra sąmoningai išjautęs, išstudijavęs ir savo individualiam stiliui bandęs surasti išraiškos formą.

Įžengęs į Kašubos studiją, patenki į intymią galeriją, kur ant baltų sienų kabo reljefai, o ant pastovų išdėti skulptūriniai darbai. Jie visi yra paskutiniųjų dešimties metų darbo vaisius. Matosi skulptoriaus nueitas kelias. Švino raidės, atliktos New Yorko pasaulinės parodos 1964 Vatikano paviljonui, paskatino Kašubą pereiti prie švino, kaip skulptūrinės medžiagos. Iškaltos Švine figūros vėl atkreipė architektų dėmesį, kurie jose įžiūrėjo kūrybingą naujenybę. Naujos medžiagos technika kėlė ir naujas tematikas bei formalines problemas. 1969 metų darbuose ryškėja vis didesnis formų abstraktumas. Keliose to laikotarpio skulptūrose organiškos formos dar jaučiamos, bet jau beveik neatpažįstamos. Galima prileisti, kad sekantis žingsnis būtų buvęs perėjimas į visišką abstraktą — negatyvių ir pozityvių formų santykio sprendimą. Šiuo momentu skulptorius betgi grįžta prie žmogaus figūros: kompozicijos centre įtampa radi-juojantis žmogaus siluetas tai grims-ta, tai iškyla jį skandinančiam aplinkos fone. Ši bekovojanti figūra atspindi skulptoriaus filosofiją — modernaus žmogaus bandymą spręsti šio šimtmečio griūvančių vertybių sąvokas. Techniškai skulptorius pilnai apvaldęs medžiagą ir, plakimo būdu, švine išgauna virpančią tekstūrą, kur atspindi žmogaus jėga ir trapumas.

1971 JAV State Department suorganizavo 40 amerikiečių skulptorių parodą. Buvo pakviestas ir su švino reljefu dalyvavo ir Kašubą. Po eilės miestų Japonijoj paroda baigėsi Tokyo. Kašubos reljefą įsigijo tenykštė JAV ambasada.

Deja, Kašubai neteko pilnai išsemti galimybių, slypinčių švino plokštėse. Gydytojai nustatė, jog švino nuodai skverbiasi į kraują, ir reikėjo staiga šią taip pamėgtą medžiagą mesti. Šiuo metu skulptorius ieško naujų medžiagų, kuriose galėtų toliau spręsti problemas, jau išryškėjusias švine.

Dažnai kyla klausimas, ar menininkas, gyvendamas svetur ir tarptautinėj naujų idėjų įtakoj, nepraranda savo tautinės individualybės.
"Žmogus, išjungtas iš savo tautos, gyvena dvilypį gyvenimą", sako Kašubą. Šis dvilypumas yra ryškus Kašubos studijoj. Šalia desperatiškai kovojančio žmogaus, bandančio išsilaikyti visa naikinančioj aplinkoj, stovi rami, didinga Mindaugo skulptūra. Sudaro įspūdį, lyg ji šimtmečius būtų išgulėjusi žemėje ir tik dabar išvydusi dienos šviesą. Skulptūroj jokio nerimo, tik didingas orumas, keliantis pasitikėjimą žmogaus vertybių galutine pergale.

Mindaugo siluetas primena koplytstulpį, iškylantį iš varpo formos pastovo. Ši skulptūra tampa lietuviui artimų sąvokų simboliu. Ji yra gavusi Kultūros Židinio New Yorke paminklų konkurse 1975 pirmąją premiją.

Kašubos studija turtinga idėjų originalumu. Čia jaučiasi intelektualiai svarstančio žmogaus ieškojimas, kurio šaknys yra giliai lietuviškos.

Pats skulptorius yra kuklus, šiltas, pilnas sąmojo, mielai dalinasi kūrybinėmis problemomis. Jo išraiškingas veidas primena gabiai išdrožtą skulptūrą, nepasiduodančią metų eigai. Kašubos darbai yra plačiai pasklidę, ir skulptorius kasmet džiugina naujais kūrybiškais pasiekimais.
Rima Čerkeliūnienė

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai