Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
RAŠYTOJO LAISVĖ IR ĮSIPAREIGOJIMAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JONAS GRINIUS   

I. KONFLIKTAS TARP RAŠYTOJO IR VISUOMENĖS

Rašytojo ir apskritai menininko laisvės ir įsipareigojimo problema yra sena ir nauja. Kada didysis graikų skulptorius Praksitelis (IV amž. pr. Kr.) buvo apkaltintas, kad jis, nukaldamas statuloj Afroditę nuogą, įžeidęs dievus, jau tada buvo iškelta menininko laisvės ir jo ribų problema. Dar aštriau ji buvo pastatyta Sokrato byloje. Tada graikų teismas, kaip žinome, kaltino aną rašytoją — filosofą, kad jis savo raštais ir kalbomis tvirkinąs jaunuomenę. Tačiau iš tikrųjų tada Sokratui buvo daromas stambus priekaištas ne už ką kitą, kaip už nusižengimą tam tikroms pareigoms, kurias rašytojas, kaip visuomenės narys, turi prisiimti ar yra prisiėmęs, ir drauge už per didelę laisvę, kuria jis pasinaudojo.

Šita pareigos ir laisvės problema viešumon iškildavo ir vėliau, kada menininkas ar rašytojas nebenorėdavo būti tik visuomenės tarnu ar linksmintoju. Kol jis sutikdavo visuomenei tarnauti arba jai pramogų duoti pagal jos reikalavimus ir skonį, tol ta problema tegalėdavo kilti tik paties menininko viduje. Bet kada jis panorėdavo būti savarankiškas žmogus ir pats nuo savęs tarti visuomenei žodį, skirtingą nuo jos įsitikinimų ir skonio, kūrėjo laisvės problema nuaidėdavo viešumoje ir sukeldavo konfliktų ir ginčų. Šitiems santykiams pailiustruoti būtų galima suminėti visą eilę konfliktų tarp platesnės bei siauresnės visuomenės ir kūrėjų, arba tarp valdovų ir kūrėjų. Nuo 16-tojo amž. (renesanso laikų) jie dažnėja, o 19-tojo amž. pradžioje (romantikų laikais) jie tampa rašytojų išaiškinami ir pagrindžiami.


Skelbdami individualizmą, romantikai rašytojai ir filosofai ypatingai išaukštino maištingąjį kūrėją, laisvąjį genijų, kurio lūpomis prabylančios amžinosios tiesos. Todėl romantikai kūrėjus, ypač genijus, laikė tautų mokytojais ir net pranašais, kurių konservatyvi ir susmulkėjusi visuomenė nepajėgia ar nenori suprasti ir todėl niekina ir persekioja. Romantikams atrodė, kad rašytojo ir kitokio menininko pareiga yra ne paklusti visuomenei ir nusilenkti jos reikalavimam, bet kovoti prieš visuomenės tiraniją, kad būtų išsaugota genijaus laisvė, kad pati visuomenė nusilenktų ir nueitų paskui kūrėją. Kitaip sakant, romantikų pažiūromis rašytojo ar šiaip menininko pareiga reiškė ne tiek atsisakymą tarnauti visuomenės įgeidžiams, kiek pačios kūrėjo laisvės gynimą prieš visuomenės konservatyvizmą, egoizmą ir smulkumą, kuriuos žmonės nori primesti kūrėjui.

Romantikų įtakoj beveik visas XIX amžius ir XX pradžia yra beveik nuolatinis menininkų ir rašytojų konfliktas su visuomene, ypač su buržuazine visuomene, susidomėjusia patogumais bei pramogomis ir norinčia tai hipokritiškai pridengti kilniais šūkiais. Tuos konfliktus reiškė Baudelaire ir G. Flaubert'ui iškeltos bylos, rašytojų ištrėmimai, jų raštams taikoma cenzūra. Nepaisydami šitų represijų XIX ir XX amžiaus kūrėjai (gal išskyrus architektus) nuolat iškalbingai pabrėžia savo laisvę ir meta paniekinimą savo laiko žmonėms. Jie dažnai jaučiasi neturį jokių pareigų savo amžininkams, jiems ne tik nesiangažuoja, bet neretai pareiškia, kad savo kūrybą jie teskiria sau arba ateinančioms kartoms, nes tik jos pajėgsiančios jų kūrinius suprasti. Šitaip skelbdami ir dažnai šitaip elgdamiesi naujausių laikų muzikai, tapytojai, poetai ir rašytojai slapta savo širdyje norėdavo jei ne visuomenės pripažinimo, tai bent jos susidomėjimo. Tačiau tai visai nereiškė noro susirišti su visuomene kokiomis nors, kad ir tyliai priimtomis, pareigomis. Tikėdami į savo talentą ir savo kūrinių vertę, rašytojai ir kiti menininkai tenori visuomenę arba jos vėlybesnes kartas patraukti paskui save, nori įtikinti, kad jų pažiūros, jų idėjos, skonis yra teisingi, bet ne visuomenei tarnauti, ir juo labiau ne jai pramogų duoti.

Šitas revoliucinis individualistinis pobūdis, kuris reiškiasi XIX ir XX amžiaus menininkų pažiūrose ir kūryboj, yra davęs nemaža nuostolių bendrai meno kultūrai, nes visuomenė, kaltindama savo ruoštu kūrėjus, nusigręžė nuo jų. Pasilikę beveik vieni pažangieji menininkai, poetai ir rašytojai neretai skurdo, kankinosi, pasinešė į formalizmą, į mažai vaisingus abstrakčius eksperimentus, o visuomenė atsiliko, atbuko, tenkinosi šunmeniu, arba maitinosi smulkių poetų ir rašytojų- konvencionaline pramogine literatūra. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Vakarų Europoj griovis tarp pažangiųjų muzikų, tapytojų, poetų ir rašytojų iš vienos pusės, ir visuomenės iš kitos, buvo pasidaręs toks gilus ir platus, jog atrodė nebeperžengiamas. Panašūs reiškiniai, tik mažesniame laipsnyje, buvo pastebimi ir Lietuvoje.

Antrasis pasaulinis karas į meno kūrėjų ir visuomenės santykius atnešė naujo vėjo. Didžiosios nelaimės, ypač svetima vergovė, kuri ištiko Vakarų Europos tautos, parodė, kad visi meno kūrėjai, ypač poetai ir rašytojai, yra tos pačios tautos nariai, kaip ir plačioji visuomenė. Tai supratę, rašytojai ir poetai ėmė užmiršti pirmykštį neigiamą nusistatymą prieš visuomenę, o ši pastaroji ėmė ilgėtis galingų savo rašytojų ir poetų, nes pamatė, kad tie smulkieji mados raštininkai, kurie anksčiau pataikavo tai suburžuazėjusiai visuomenei, ėmė lengvai šliaužioti naujiems viešpačiams-okupantams. Rašytojai ir visuomenė, bendrų nelaimių prislėgti, ėmė susiprasti ir suprasti, kad visų vienos tautos vaikų likimas yra bendras.

Todėl nenuostabu, kad Antrojo pasaulinio karo okupacijose Vakarų Europos, ypač Prancūzijos, rašytojai ir poetai, aiškiau pajutę savo pareigas tautai, išėjo iš savo uždarų koplytėlių, užmiršo savo formalistinius eksperimentus, įsijungė į bendrą kovą už laisvę ir pradėjo net toje kovoje vadovauti. Ir visuomenė juos suprato, nes poetai ir rašytojai ėmė rašyti tokiais klausimais, kurie rūpėjo beveik visiems, jie pradėjo kalbėti maždaug tokia kalba, kuri buvo visiems suprantama. O visuomenė, griūnant ir nykstant įvairioms materialinėms gėrybėms, pamatė, kad savas menas, sava dailioji literatūra yra didelės vertybės, be kurių kultūringas žmogus nebegali apsieiti.

Argi ne panašų reiškinį mes matėme ir Lietuvoj? Kada lietuvių šviesuomenė pradėjo labiausiai vertinti lietuviškąją knygą, jei ne Antrojo pasaulinio karo nelaimių metais? Kada mūsų Putinas ėmė užmiršti savo individualizmą ir pasuko į bendresnes temas, jei ne tada, kada pradėjo kilti didieji pavojai tautai? Ar ne vokiečių okupacijos metais Putinas slaptai išleido savo rinkinį „Rūsčiąsias Dienas“? Kada ypač išpopuliarėjo B. Brazdžionis su savo poezija, jei ne pastaraisiais didžiųjų grėsmių metais? Ar ne nuo tada jis tapo antruoju mūsų Maironiu? Tiesa, ne visi Putino ir B. Brazdžionio eilėraščiai, neįprastų visuomeninių sukrėtimu pažadinti, išėjo meniškai vertingi. Tačiau kada tiedu poetai pro atskirus praeinamus laiko ir politikos reiškinius sugebėjo įžvelgti bendrai žmogiškus dalykus ir juos mokėjo išreikšti atatinkamomis priemonėmis, jie sukūrė eilėraščių, kuriuos brangins ateinančios kratos, o ne vieni mes.

Ir kitų Vakarų Europos tautų poetai per Antrąjį pasaulinį karą rašė kūrinių, kurių vieni buvo arčiau publicistikos ir retorikos, bet kiti iškilo j tikrojo meno aukštumas, pasiliko visuomenei suprantami ir branginami. Tai ypač buvo matyti Prancūzijoj. Tačiau pasaulinio kataklizmo audroms aprimstant, Vakarų Europoj vėl ėmė reikštis prieškarinis skilimas tarp menininkų, poetų ir rašytojų iš vienos pusės, o visuomenės iš antros. Rašytojai ir poetai vėl ėmė izoliuotis, grįžti j savo individualųjį kiautą, o visuomenė nusigręžti nuo jų kūrinių ir labiau susidomėti materialinėmis gėrybėmis ir pramoginiu menu. Šitas reiškinys nebuvo malonus nei jautresniesiems rašytojams bei poetams, nei šviesesniems visuomenės žmonėms, kuriems rūpėjo savo tautos kultūra. Šito susirūpinimo pasėkoje Prancūzijoje iškilo didysis ginčas apie rašytojų, poetų ir apskritai menininkų laisvę ir įsipareigojimus.

II. KOMUNISTŲ IR EGZISTENCIALISTŲ PAŽIŪROS

Ginčą apie rašytojo užsiangažavimą (lietuviškai ne visai tikslai „įsipareigojimą“) pradėjo prancūzų egzistencialistų aktyviausias atstovas Jean-Paul Sartre, tas radikaliausias žmogaus laisvės skelbėjas. Į jo pastatytą problemą beveik choru atsiliepė prancūzų komunistų kritikai ir rašytojai. Pasipylė straipsniai vienaip, antraip ir trečiaip manančių žmonių. „Tuo rašytojo laisvės ir įsipareigojimo klausimu susidomėjo ir visuomenė.

Komunistai pasiskubino pasigirti, kad šita problema jiems seniai rūpi ir kad jie vieni ją tinkamai yra išsprendę. Iš tikrųjų komunistai atsakymą jau turėjo, nors jis ir negali daug ko patenkinti. Maskvos politiškieji teoretikai juk seniai kartojo, kad tik tas menininkas nėra buržuazinis dekadentas ar reakcionierius, kuris eina su liaudimi ir kovoja drauge su revoliuciniu proletariatu. Kitaip sakant, tik tas menininkas ar rašytojas tesąs vertas vadinti pažangiu, kuris angažuojasi politiškai taip, kaip to reikalauja komunistų partija.

„Mūsų teatras, rašo „Pravda“, turi eiti tuo pačiu žingsniu, kaip raudonoji armija“. Ji dar prideda: „Kiekvienas tapytojo paveikslas, kiekviena filmos scena, kiekvienas rašytojo ar poeto puslapis turi būti gerai pritaikytas šūvis į priešą“. Šituos rusų komunistų partijos oficiozo žodžius su malonumu cituoja prancūzų komunistai (žiūr. R. Garaudy, Le communis-me et la renaissance de la culture francaise, Paris 1945 m. psl. 38). Ir R. Garaudy, kuris duoda tą „Pravdos“ citatą, norinčią menininko ir rašytojo kūriny tematyti politinį įrankį, dar nurodo meno kolektyvistinį pobūdį, rašydamas: „Meno kūrinys yra juo galingesnis, juo jis yra begalinių masių aidai. Didieji kūriniai, kurie yra mūsų Vakarų civilizacijos šaltinyje, nebuvo vienišų žmonių kūriniai. Jie buvo kolektyviniai kūriniai, kurie išreiškė visos tautos liaudies genijų.“ (R. Garaudy: Le communisme et la renaissance de la culture francaise, Paris, 1945, pls. 7.) Šituo tas prancūzų komunistas nori pasakyti, kad rašytojas turi reikšti ne savo mintis ir jaus-  mus bet kolektyvo, proletarų masės. Jo laisvė tik tiek tegali turėti vietos, kiek ji telpa to kolektyvo interesuose. Todėl R. Garaudy įsitikinimu meno istorijoj sveria ne menininkai, bet publika — žiūrovai, klausytojai, skaitytojai. Jis rašo: „Reikia menininkams žinoti, kad meno istorija yra publikų istorija“.

Bet publikų istorija iš tikrųjų yra ne kas kita, kaip paprasta istorija, kurioj anot komunistų lemia ekonominiai ir socialiniai veiksniai. Kadangi jų įsitikinimu ta istorija esanti šitaip apspręsta ir nešvengiamai einanti į proletarinį socializmą, todėl menininko ir kito asmens pastangos pakreipti tą, istorijos vyksmą kita kryptimi, yra bejėgės. Rašytojas ar šiaip žmogus savo darbu tegalįs tą neišvengiamą istorijos ėjimą į socializmą ir komunizmą tik pagreitinti. Šito tikėjimo šviesoje menininko ir rašytojo laisvė yra ne tik labai ribota, bet ir bergždžia. Juk iš tikrųjų kam kūrėjas turi jieškoti naujų kelių, naujų idėjų, kada visa istorija ir visa kultūra vistiek nueis su proletariatu ir komunistų partija. Todėl kiekvienam marksistinio tikėjimo kūrėjui — kiekvienam rašytojui ir poetui — telieka tik laisvė eiti su istoriniu vyksmu, kad jis būtų spartesnis, kitaip sakant, įsipareigoti ne kam kitam, kaip revoliuciniam proletariatui ir komunistų partijai.

Todėl atsakydamas į egzistencialisto filosofo ir rašytojo J. P. Sartre'o manifestą dėl rašytojo įsipareigojimų, prancūzų komunistas Jean Prėville, remdamasis Leninu rašo: „Literatūra, kuri nėra revoliucinė, yra antirevoliucinė; literatūra, kuri bėga į idealizmo prieglobstį, savo nuolaikėjime tik paslepia socialinių pakeitimų būtinumą. Kiekviena literatūra, kuri nėra politiškai susirišusi ir, kalbėkime atvirai, kuri nestovi tarnyboje vienintelės partijos, pasiryžusios ir pajėgios padaryti revoliuciją, būtent, kuri nėra komunistų partijos tarnyboje, yra reakcionieriška literatūra.“ (C. Picon, Die Situation der franzosischen Literatur 1940—1946, Wort und Tat, 1947 m. Nr. 5 psl.“ 49.) Todėl mūsų minėtas R. Garaudy vadina J. P. Sartre'ą netikru pranašu, o egzistencialistinį sąjūdį apšaukia nauja buržuazijos karo mašina. Kitas komunistas, Georgės Mounin „Lettres Francaises“ savaitrašyje vieną revoliucingiausių egzistencialistinės nuotaikos rašytojų Andrių Malraux, kuris ne taip seniai buvo vos nelaikomas komunistu, apkaltina reakcionieriškumu. Jis, girdi, užsiimąs amžinu žmogiškos būties aiškinimu, o tai nukreipia skaitytojų energija nuo socialinių pakeitimų būtinumo. (Ten pat.)
Taigi, kaip matome, prancūzu komunistai taip pat, kaip rusų Lenino ir Stalino pasekėjai, reikalauja iš rašytojo griežto atsidavimo komunistinei tarnybai ir smerkia kiekvieną kitokią rašytojo bei menininko pažiūrą bei laisvę, kaip pragaištingą.

Tačiau kiekvienam, kuris šiek tiek pažįsta J. P. Sartre'ą, ir žino, kad šis ir dar keli prancūzų egzistencialistai yra ateistai, ir iš rašytojo taip pat reikalauja tam tikro įsipareigojimo, gali nustebti ir klausti, kodėl tie egzistencialstai dabar taip komunistų puolami, tuo tarpu kai per karą jie su Sartre'u bendrai dirbo rezistencijos darbą. Antra vertus, egzistencialistinė filosofija nėra naujiena. Vokietijoj ji buvo gana populiari prieš 15—20 metų, ir prancūzai J. P. Sartre ir Gabriel Marcei savo raštus jau skelbė prieš II-jį pasaulinį karą. Komunistai tada egzistencialistų turbūt nepuolė todėl, kad ta filosofinė srovė tada tebuvo daugiau negausių filosofų ar filosofijos mėgėjų reikalas, t.y., buvo daugiau kabinetinis dalykas. Po Antrojo pasaulinio karo būklė pakito. Didėjant skaičiui nukrikščionėjusios prancūzų šviesuomenės, kuri yra nebetekusi tikėjimo, kaip nurodo Mounier (Existenzphilosophie und Aktivismus, Merkur 1947 Nr. 5 psl. 679.), katastrofų priblokšta ji pasiilgo tikėjimo, tegu ir ateistinio tikėjimo. O jį pasiūlė ateistinė egzistencialistų srovė su Sartre priešaky.

Jei ne egzistencialistinė filosofija, tai egzistencialistinė nuotaika apėmė nemaža pastarųjų laikų šviesuomenės. Iš suvargusios Europos ji net persimetė į Ameriką. Kai kurie rašytojai, kaip amerikiečių Faulkner ir Hemingways ar prancūzų Andrė Malraux (A. d Waalkens, Der Roman der Existenzialismus, Universitas 1946 Nr. 8, psl. 946.) rašo egzistencialistinėje nuotaikoje, nors jie nebuvo ir nėra susirišę su to paties vardo filosofija. O tikrieji prancūzų egzistencialistai jau nebėra užsidarę kabineto žmonės, kaip vokiečių Heidegger ar Kari Jaspers. Krikščioniškos egzistencializmo srovės atstovas G. Marcei yra ne tik filosofas, bet ir dramaturgas ir teatro kritikas. Ateistinės srovės atstovai Albert Camus ir Jean-Paul Sartre, ypač šis pastarasis, yra filosofai ir rašytojai. Savo egzistencialistines idėjas jie išneša iš kabinetų į spaudą, į viešas diskusijas, į romanus ir dramas. J. P. Sartre su savo pasekėjais įsteigia žurnalą „Temps Modernes“ (Naujieji Laikai), į kurį rašo visa eilė pradedančių rašytojų, susižavėjusių egzistencialistinėmis pažiūromis ir nuotaikomis. Tegu jų kūriniai dažnai dar būna meniškai silpni su žmogaus fiziologinių apraiškų vaizdavimu. Tačiau su minėtais vyresniaisiais rašytojais jie sudaro jau literatūrinį sąjūdį.

Kai ankstybesnės prancūzų literatūrinės srovės, kaip simbolizmas, dadaizmas, siurrealizmas, neturėjo savo filosofijos arba buvo susiję su kokia nors kita (kito vardo) filosofine doktrina, egzistencialistų sąjūdis tesiremia sava filosofija. Tai retas reiškinys literatūros istorijoj, nors ir panašus į socialistinį realizmą. Tuo egzistencialistų sąjūdis yra vienas originaliausiųjų. Todėl nenuostabu, kad šiandien egzistencializmas darosi mada — neviena jauna mergina, erzindama paniurusį jaunuolį, jau pavadina jį egzistencialistu.

Suprantama, kad patraukdamas savęsp nemaža šviesuolių ir šiaip smalsuolių, išpopuliarėjęs egzistencialistinis sąjūdis prancūzų komunistams atrodo pavojingas,  kaip jie pavojingais laiko kiekvieną galingesnę organizaciją ir sąjūdį, kuris netarnauja klasių kovai ir komunistų partijai. Tačiau egzistencialistų sąjūdis komunistams nepriimtinas ir dėl filosofinių pagrindų.

Kad ir nepripažindami žmonėms laisvos valios, istorinio ir dialektinio materializmo šalininkai komunistai yra nusiteikę optimistiškai, tiki ateities geresne ir gal net idealia žmonijos socialine santvarka. Tuo tarpu egzistencialistai, ypač ateistinės srovės atstovai, yra iš esmės, ir savo metafizika ir savo nuotaika, pesimistai. Jiems atrodo, kad visos žmonių pastangos baigiasi nepasisekimu. J. P. Sartre mano, kad visokio žmogiško plano neišvengiamas galas yra nepasisekimas. „Bet kokio gyvenimo istorija .yra nepasisekimo istorija“, sako J. P. Sartre savo didžiulėje knygoje „L'Etre et le Nėant“ (Būtis ir Nebūtis) (Errf. Mounier, Existenzphilosophie und Aktivismus, Merkur, 1947, Nr. 5, psl. 682.), nes žmogus yra kažkokios baisios beprasmybės padaras, kurio visos herojiškos pastangos sukurti būtį baigias mirtimi, taigi, anot jų, nebūtimi.
Komunistams nepriimtinas egzistencialistų pažiūrų grindimas žmogumi, kaip individu. Juk dialektinis materializmas būties pagrindu laiko medžiagą. Jos aukščiausiu gaminiu esąs jaučiąs ir sąmoningas žmogus, kurio gyvenimas yra apsprendžiamas aplinkos ir materialinių interesų. Tuo tarpu egzistencialistams tikras tėra tik neapspręstas žmogus, kuris savo individualią esmę turi realizuoti pats savuoju buvimu (egzistencija). Gimdamas žmogus tesąs tik užbraiža, kurią jis pats turįs užpildyti ir šitaip savo esmės atbaigimo siekti. Iš čia garsus egzistencialistų posakis: „Egzistencija (buvimas) eina pirma esencijos (esmės)“. Realizuodamas save, kiekvienas žmogus savo esmę, kuri. nuo jo vis lyg bėga, kuria skirtingą nuo kito. Todėl kiekvienas žmogus pats, be kieno nors įtakos turi apsispręsti visuose savo veiksmuose. „Be jokio susilaikymo ir be jokios kieno nors kito pagalbos yra lemta žmogui kiekvieną akimirką išrasti žmogų“, sako J. P. Sartre. ( E. M o u n i e r , Existenzphilosophie und Aktivismus, ten pat, psl. 688)
Suprantama, kad šitokia individualistinė filosofija yra priešingybė marksistų išpažįstamam kolektyvizmui, pagal kurį žmogus tik tiek tėra vertas, kiek jis naudingas kolektyvui, t.y., proletarų klasei. Tuo tarpu egzistencialistams pareigos visuomenei yra žemesnės, antraeilės vertės.

Tačiau egzistencialistų pažiūrose nepriimtinamiausias dalykas istorinio ir dialektinio materializmo išpažinėjams, atrodo, yra žmogaus laisvė. Pagal egzistencialistus tai pats svarbiausias bruožas, kuriuo žmogus skiriasi nuo kitų būtybių. Ne protas-intelektas yra savybingas žmogui, bet laisvė. Šita laisvė pagal J. P. Sartreą yra žmogaus būtenybė. Todėl tas madingasis prancūzas dažnai kartoja, kad žmogus yra pasmerktas laisvei, nes jis savo laisvę įsigijo ne savarankišku veikimu, ir jokia pasaulio galybė, net ir jis pats yra nepajėgus sau tos pavojingos savybės išplėšti (R. Deherpe, Die franzosischen Zeitschriften, Wort und Tat, 1947, Nr. 4, psl. 118.) Žmogus gali save sukurti, gali savo esme nusikalti, nes jis laisvai pasirenka ir apsisprendžia konkrečiose situacijose, nes jam nieko iš anksto nėra duota, išskyrus jo buvimą pasauly. Todėl pagal Sartre'ą“ (Ten pat.) „tik pati žmogiškoji laisvė težino savo ribas“. Todėl egzistencialistų pažiūromis laisvės ribos nesančios aprėžtos. Tiesa, pasauly ir pačiame žmogaus kūne yra savotiškas priešingumas laisvei, tendencija ją įtraukti į žabangas (Em. Mounier, Introductions aux existentialismes, Esprit, 1946, Nr. 6.), tačiau ribos atrodo nesugaunamos, nes pats žmogus yra laisvė. Todėl M. Blanchot, nagrinėdamas, kaip vienas J. P. Sartre'o herojus Motiejus (Chemins de la Libertė) pergyvena laisvę, ją šitaip aiškina. ,,Ji yra nesuvokiamas tarpsnis, kuris skiria jį nuo daiktų, ta neįkainuojama paraštė, nuo kurios ji pasirodo, bet kuri niekada negali būti užpildyta. „Laisvė yra ištrėmimas, o aš esu pasmerktas būti laisvas“... „Aš esu mano laisvė“, sako Motiejus“. (Em. Mounier, Introductions aux existentialismes, Esprit, 1946, Nr. 6.) Cituota M. Blanchot, Les Romans de Sartre, L'Arche, 1245, Nr. 10. psl. 127.)

Kaip matome, tai jokiu būdu nėra fizinė laisvė, bet vidinė žmogiško išgyvenimo ir apsisprendimo laisvė konkrečioje situacijoje. Net grandimis surakintas tarp keturių kalėjimo sienų žmogus yra laisvas, nes jis gali savy vienaip ar kitaip apsispręsti šitos vergovės atžvilgiu ir ją savaip pergyventi. „Ribos iš tikrųjų tėra tik pastebimam veikimui, tik išviršiniam žvilgsniui, kuris laisvės plėtotės liniją objektyvuoja. Bet pergyventa laisvė tikrumoj visai nesutinka kliūčių, nes ji tai pasigamina, ir niekada nesusitinka su išviršinėmis ribomis... Jos apribojimai išauga ne iš viršaus, bet iš savotiško pačios būtybės susnūdimo,“ sako E. Mounier, aiškindamas J. P. Sartre'o mintis. (Em. Mounier, Existenzphilisophie und Aktivismus, ten pat, psl. 693.)

Apsnūdimas, neapsisprendimas, taikymasis prie aplinkybių, prie išviršinio pasaulio daiktų reiškia ne ką kitą, kaip paties žmogaus sudaiktėjimą, sumenkėjimą, nes tikra žmogiška būsena — būti blaiviam, rūpintis, budėti, apsispręsti, jausti atsakomybę už kiekvieną momentą. Todėl egzistencialistinis žmogus neleidžia savęs paglemžti pasauliui, bet ir iš pasaulio nebėga. Jis priima pasaulį ir jo įvykius aktyviai, savarankiškai apsispręsdamas kiekvienoje konkrečioje situacijoje, nes ji yra jam proga laisvai kurti savo asmenybę. Žmogus turi nepraleisti jokios progos, nes jis yra visiškai atsakingas už savo buvimą ir už pasaulį. Apsispręsdamas veikti ir veikdamas, žmogus tuo pačiu veikia save, kuria savo tikėjimą ir drauge stato savo pasaulį. Mažiausiu savo veiksmu jis įpareigoja visą žmoniją. . tampa pasaulio valdovu ir pats įsipareigoja. Todėl Em. Mounier sako, kad egzistencialistai pasaulio svorį ir jo likimą sukrauna ant asmeninio žmogaus pečių. (Em. Mounier, Existenzphilosophie und Aktivismus, ten pat, psl. 687.)

Tai istorinio materializmo išpažinėjui gali atrodyti tikra nesąmone, tačiau egzistencialistui įsipareigojimas ir atsakingumas už kiekvieną momentą yra esminis žmogiškam buvimui, nes tai, ką mes vadiname pasauliu, yra mūsų pasaulis, kuriame mes esame. Juk tą pasaulį mes suvokiame, m e s jį veikiame ir jis mus veikia. Todėl žmogiškai būtybei negalima atsistoti lyg šalia pasaulio, kad ji apglėbtų jo visumą, lyg kokį išviršinį duomenį, Tas pats ir su konkrečia situacija. Mes nesame jos žiūrovai, bet vienoki ar kitoki veikėjai, nes žmogus situacijoj yra pirma negu ją išaiškina ir drauge su ja pats išsiaiškina. Bet situacija išsilieja už mūsų sąmonės ribų ir drauge mus verčia vienaip ar kitaip reaguoti ir apsispręsti. Laisvai priimta, ji pasidaro mano. Bet įvykių ir mano paties įtakoj ji kinta ir vėl tampa nauju pasiūlymu man apsispręsti ir šitaip eiti savo žmogiškos individualios būtybės kurti. (Em. Mounier, Introduction aux existentialismes, ten pat, psl. 148 s.)

Šita analizė rodo, kad iš esmės laisvas žmogus kiekvieną momentą yra angažuotas, įpareigotas laisvai pats apsispręsti, o žmogaus veiksmų apsprendimas, atėjęs iš šalies, iš kokio nors kolektyvo, ar kokios nors kitos anoniminės jėgos, yra neautentiškas, netikras, nebent pats žmogus kiekvieną kartą laisvai savo viduje apsispręstų taip, kaip kiti. Bet ar šitaip yra galima, kada kiekvienas žmogus yra individas, t.y., kitoks, negu kiti?

Jeigu kiekvienas žmogus anot egzistencialistų kiekvieną akimirką įsipareigoja ir įpareigoja, tai tas taip pat tinka rašytojui, kuris negali būti abejingas dėl to, kas aplinkui jį dedasi, ir negali pasilikti lyg šalia pasaulio. Ir tai tinka juo labiau tada, kada anoniminės jėgos kėsinasi laisvą žmogišką būtybę padaryti daiktiniu automatu. Todėl visai nenuostabu, kad egzistencialistas J. P. Sartre p.o karo kreipėsi į rašytojus su manifestu, kviesdamas netylėti.
 
Tame manifeste, kurį jis išspausdino egzistencialistų žurnalo („Temps Modernes“ pirmame numery, įrodinėjo, kad literatūros kūrinys turi visada užimti tam tikrą nusistatymą savo laiko atžvilgiu, kad literatūros kūrinys niekada negali pakilti į aukštesni lygį negu istorinis momentas, kuriame jis pasirodo. J. P. Sartre taip pat įrodinėjo, kad literatūrinis kūrinys niekada nėra neutralus, kad jis daro įtakos vienokia ar kitokia kryptimi ir kad sąmoningai ar nesąmoningai jis pasisako už vienokią ar kitokią veikimo formą. Šitokiu būdu rašytojas yra atsakingas už įvykius. H. Balzac ir G. Flaubert esą atsakingi už kapitalizmą, už komunos skerdynes ir t.t. Mes visi esą atsakingi, už karą, už pralaimėjimą, už skurdą... (G.Picon, Die Situation der franzosischen Literatur 1940—1946, tn pat, psl. 48.)

Panašiai kalbėjo J. P. Sartre ir vienoje paskaitoje Paryžiaus universitete. Ten jis tarp kitko pasakė: „Pareiga, kuri mums rašytojams tenka šiuo tylėjimo ir baimės suokalbio metu. reiškia kalbėti. Jeigu per nelaimę turėtų išsiveržti katastrofa, kuri šių dienų pasauliui graso, kad išlikusiems nereiktų sakyti: „Jie matė nelaimę ateinant ir nieko nepasakė. Rašytojas yra atsakingas! Jis stovi istorijoj ir padeda istoriją kurti. Jo tylėjimas jį įpareigoja tiek pat, kiek ir jo žodis. O jo žodis, jei jis pats to norėtų, galėtų nebūti bevertis. Kiekvienas žodis kalba apie žmonių kraują, apie kentėjimą, maištą ir viltį. Pasaulyje, kuris iš visų pusių mus spaudžiamai apsupa, sąvokos, kaip „grynoji literatūra“, „nesuinteresuota poezija“ ir „menas menui“, yra išsisukimo ir bailystės formulės. Rašytojas rašo savo laikui ir savo laiko žmonėms. Ar jis būtų romanistas, dramaturgas ar filosofas, jo vaidmuo visada yra formuoti aiškiau savo aplinkinio pasaulio sąmonę. Todėl žurnalai ir laikraščiai daugiau dėl. rimtų pastangų negu dėl snobizmo ir patogumo visada ima pakartotinai tam tikras temas. Tų straipsnių ar studijų autoriai nevisada parodo didelį minties gilumą, bet vistiek, ar jis apie tai rašo originaliai ar ne, viena yra tikra, kad jie tam tikrų problemų negali išvengti. O prie jų priklauso šiandien, kada visame pasauly žmogui graso vergovė, laisvės problema“, sako J. P. Sartre.“ (R. Deherpe, Die franzdsichen Zeitschriften, ten pat, psl. 114.)

Nors J. P. Sartre'o žmogaus ir laisvės samprata radikaliai skiriasi nuo komunistų, tačiau jo išvedžiojimai apie įsipareigojimus savo laikui turi panašumo su istorinio materializmo religijos išpažinėjais, nes jis pats kadaise yra buvęs marksistas ir dabar buržuaziją traktuoja marksistiškai. Ypač arti šių stovi J. P. Sartre nuomonė, kai jis sako, kad rašytojas savo kūriniu negali pakilti aukščiau istorinio momento. Tačiau jo skelbiamas rašytojo užsiangažavimas gavo laiko problemoms žymiai nutolsta nuo komunistų reikalaujamo įsipareigojimo, šiems istorinio materializmo apaštalams, kaip matėme, rašytojas ir apskritai menininkas turi įsipareigoti proletarų klasei ir revoliucinei komunistų partijai. Tuo tarpu egzistencialistams įsipareigojimas partijai ir kolektyvui reikštų didelį laisvės susiaurinimą ir pasidavimą anoniminėms jėgoms, naikinančioms žmogiškąją asmenybę. Su tuo J. P. Sartre'ui nepakeliui. Tiesa, jis yra ateistinės filosofijos atstovas, prieš kurio akis stovi beprasmė nebūtis, tačiau vis dėlto jis yra žmogaus gynėjas. Jam dialektinis materializmas nėra filosofija, bet daugiau mitas, į kurį įsitikėję komunistai nebepastebi ten glūdinčių prieštaravimų. (J. P. Šatre, Matėrialisme et rėvolution, Temps Modrnes, 1946, juin — juillet.)
 

III. KATALIKO PAŽIŪROS

Nurodžius komunistų ir prancūzų egzistencialistų ateistinės srovės skirtumus ir panašumus pažiūrose apie žmogaus bei rašytojo įsipareigojimus ir laisvę, kyla klausimas: kur tiesa? Ar iš tikro žmogaus ir rašytojo laisvė neturi ribų? Ar iš tikro vardan laisvės jis turi Įsipareigoti? O jei turi, tai kiek jis toli gali eiti ir koks tas įsipareigojimas turi būti?
Pirmiausia reikia sutikti su egzistencialistais, kad rašytojas, kaip. ir kiekvienas žmogus, yra laisvas ir turi būti laisvas. Jis — laisvas savo vidiniais apsisprendimais ir ne tiek išviršiniais fiziniais veiksmais. Tačiau rašytojo, kaip ir kiekvieno kito, laisvė nėra neribota, nes nėra absoliutas. Jau nekalbant apie išviršinį pasaulį, jo laisvei pirmiausia ribas parodo jo sąžinė ir tie etikos dėsniai, kurie yra įgimti žmogui. Jei rašytojas yra krikščionis, jam dar yra privaloma Kristaus apreikštoji dorovė su Dievo ir artimo meilės dėsniu. Tačiau ir krikščioniškoji dorovė rašytojui negali būti primesta iš viršaus, bet turi būti jo laisvai prisiimta, kaip savas dalykas, sutinkąs su sąžinės balsu. Tik laisvai prisiimti ir laisvai vykdomi dorovės dėsniai tėra kūrybiškai gera medžiaga meno kūriniui. Tik tada kūrėjas tepamato sunkiai pasiekiamo gėrio svaiginančias aukštumas ir meiliai viliojančio pikto klaikias gelmes. Stovėdamas tarp tų dviejų polių, jausdamas tų jėgų traukimą bei susidūrimą savo būtybės gelmėse, ir turėdamas apsispręsti arba už vieną, arba už kitą, krikščioniškas rašytojas pajunta visą žmogiško gyvenimo dramatizmą. Jis pajunta dramatišką įtampą aukščiausiame laipsnyje, nes jis žino, kad kiekvienu momentu jis gali išlošti ir dar greičiau pralošti amžinybę. Tiesa, jis tiki Dievo malone, kuri jo vienatvėje vienintelė tegali padėti jam atsispirti nuo malonių pikto vilionių, arba, joms pasidavus, ji gali per sakramentus padėti grįžti į gėrį ir tiesą. Tačiau rašytojas, kaip ir paprastas krikščionis žino, kad jis amžinybę gali dažniausiai išlošti arba pralošti savo sąžinės laisvu apsisprendimu. Jausdamas savo būtybėj gėrio ir pikto nuolatinę nenuilstamą kovą, kurioj krikščioniškas rašytojas yra dalyvis ir žiūrovas, jis gali pasisakyti arba už vieną, arba už kitą, tai paliudyti savo kūriniu ir šitaip laimėti arba pralaimėti amžinybę.

Be abejo, kad šita nuolatinė kova ir nuolatinis reikalas apsispręsti varžo rašytoją, nes pastato prieš nuolatinę riziką pralošti amžinybę, tačiau taip pat niekas rašytojui negali duoti prasmingesnės ir didingesnės medžiagos kūrybai, kaip šita nenuilstanti, nuolat iškylanti dramatiška kova, kuri niekada nebūna galutinai laimėta. Bet kada rašytojas tą kovą ima dažniau ir dažniau apvaldyti, kada jis vis dažniau ir dažniau įvykdo vyriausiąjį Dievo ir artimo meilės įsakymą, tada jis kaskart daugiau pajunta savy laisvės ir šviesos, tada jo kūryba iš paprasto žodžio vis aiškiau tampa įsipareigojusio įpareigojančiu žodžiu. Posakis: ,,mylėk (t.y., vykdyk aukščiausiąjį įstatymą), ir viskas tau yra leista“ tinka ne tik šiaip žmogui, bet ir rašytojui. Vadinasi, meilės įstatymo vykdymas duoda beveik neribotą laisvę. Tačiau kuris krikščionis galėtų drįsti manyti ar sakyti, kad jis tą didįjį įstatymą tobulai įvykdo?

Kadangi šitaip negali pasigirti joks žmogus ir joks krikščionis, todėl ir rašytojo laisvė kuriant pasilieka daugiau ar mažiau ribota. Tačiau kūrybos veiksme niekas kitas jos nesaisto, kaip tik paties kūrėjo tikra neabejojanti sąžinė, liepianti pasisakyti už meilę ir gėrį.

Bet šitai nereiškia, kad rašytojas savo kūriniu turėtų mokyti ir šitaip atlikti pedagogo darbą. Ne. Tai taip pat nereiškia, kad rašytojas turėtų kelti tik pozityvias idėjas vaizduoti tik teigiamus personažus. Jei tai jam liepia įkvėpimas, jo darbas pagirtinas. Bet jis gali kelti visokias idėjas, spręsti visokias problemas, vaizduoti visokius personažus su jų mintimis, jausmais, aistromis ir veiksmais, jis gali parodyti ir dorybes, ir ydas, ir nuodėmes, jis gali rodyti ir grožybes, ir bjaurybes, ir baisybes, jis gali atskleisti visokiausią tikrovę net su pikto ir nuodėmės vyravimu, jis gali vartoti visokias išraiškos ir vaizdavimo priemones, gali dalyvauti visokiose literatūros srovėse — ir realistuose ir siurrealistuose, ir egzistencialistuose — bet viena sąlyga — kad jo kūriny būtų nujaučiamas pasisakymas arba liudijimas už gėrį, kitaip sakant, kad blogybė ir nuodėmė yra nuodėmė, o gėris visada pasilieka gėriu.

Tas pasisakymas už gėrį nereiškia žodinio pasisakymo, bet išvidinį autoriaus nusiteikimą, kuris meno kūriny dažniausiai pasireiškia vaizdavimo būdu. Bet šitoks išvidinis nusiteikimas-pasisakymas už gėrį ir meilę galimas tada, kada kūrėjas jaučia ir gyvena, krikščioniškai, kada krikščioniškieji idealai yra be galo brangūs jo širdžiai, nors jis pats ir sunkiai grumtųsi su piktu, su nuodėme.

Taigi, krikščioniškas rašytojas ir apskritai menininkas yra laisvas ir drauge įsipareigojęs, įsipareigojęs savo sąžinei ir tam objektyviam gėriui, kurį Kristus yra nurodęs. Tačiau šitas gėris yra pergyvenamas, kaip jo paties gėris. Taigi krikščioniškas rašytojas ir apskritai menininkas kūrėjas tesiskiria nuo kitų pasaulėžiūrų menininkų ir filosofų tik įsipareigojimu savo sąžinei ir savo Išganytojui Jėzui Kristui. Bet šitas įsipareigojimas savo Kūrėjui ir Išganytojui reiškia įsipareigojimą žmonėms ir drauge savo talentui. Tai reiškia, kad krikščionis rašytojas, pastebėjęs savo talentą, negali jo užkasti, negali palikti jo neišnaudoto, negalį atsisakyti kurti, nes jo atsisakymas jau būtų iš dalies atmetimas gėrio, kurį jam davė jo Dieviškasis Kūrėjas. Tai taip pat būtų atsisakymas skleisti per literatūros kūrinius gėrio trupinių, kurie taip reikalingi klystantiems ir nuodėmingiems žmonėms — jo artimams.

Įsipareigojęs savo Kūrėjui ir Išganytojui, krikščioniškas rašytojas nešvaisto savo talento lengvabūdiškoms pramogoms. Tiesa, savo kūriniuose jis žaidžia ir krykštauja, kaip kūdikis, jis juokiasi ir kvatojasi, kaip sveikas gerai nusiteikęs vyras, bet jis nepataikauja savo amžininkų skoniui, įpročiams, socialinei ir politinei santvarkai; jis savo kūriniais negarbina jokių savo amžiaus paauksintų stabų, jis demaskuoja pseudo-herojizmą, nukelia kaukę nuo. melo, nuplėšia skraistę nuo pasipuošusios nuodėmės, jis parodo žemiškos tikrovės smulkumą, trapumą ir klaikų nuogumą, jis atskleidžia ilgesį dvasinių aukštumų ir herojiško šventumo, jis rodo jų prošvaistes, jis kovoja dėl laisvės prieš vergiją, jis rodo meilės paveikslus bei kovas dėl meilės idealo ir mėgina atskleisti religijos paslapčių prasmę. Šitoks bendrais bruožais yra krikščionies rašytojo įsipareigojimas žmonėms — savo artimams, ir jis išplaukia iš įsipareigojimo savo Išganytojui.

Krikščioniškas rašytojas ir apskritai krikščionis kūrėjas taip pat gali prisiimti kitokių antraeilių įsipareigojimų, kurie neprieštarauja jo sąžinei ir nekenkia jo talentui. Teoretiškai imant, jis gali įsipareigoti savo raštais ir politinei partijai bei programai; tačiau praktiškai dažniausiai tai bus žalojimas rašytojo talento, nes partinių programų tezės yra perdaug bendros ir drauge perdaug aktualios, žadinančios žmogų pavergiančias aistras. O kada rašytojas yra aistrų pavergtas, jis nebėra laisvas, nebeturi pakankamo žvilgsnio blaivumo, kurio reikalauja meninė kūryba. Todėl komunistų reikalavimas įsipareigoti partijai ir kurti pagal socialistinio realizmo receptą yra praktiškai beveik neįmanomas, o krikščioniškam rašytojui net iš principo priešingas jo aukštesniems įsipareigojimams.
 
Praktikoje ir pačių komunistų rašytojų įsipareigojimai savo partijai dažniausiai neduoda pageidaujamų vaisių. Jų kūriniai išeina arba nepartiški, arba propagandinio elemento sužaloti.

Kiek kitaip yra su egzistencialisto J. P. Sartr skelbiamu įsipareigojimu savo laiko problemoms. Jis krikščioniui rašytojui priimtinas, nes jis iš dalies išplaukia iš jo įsipareigojimo Kristaus meilės įstatymui, kuris reikalauja meilės žmonėms, o iš dalies iš to fakto, kad kiekvienas rašytojas gyvena tam tikru laiku savo tautoje ar su savo tauta. Kaip savo laiko ir savo tautos vaikas, jis pasiduoda savo laiko įtakai reikalų, idėjų ir problemų, kuriomis sielojosi jo amžininkai tautiečiai. Iš kitos pusės vardan meilės įstatymo krikščionis rašytojas turi atvirą širdį, negali neužjausti savo tautiečių rūpesčių ir negali nenorėti jiems padėti. Aiškindamas sau iškilusias problemas ir jieškodamas arba duodamas į jas atsakymą, jis čia sąmoningai, čia nesąmoningai nori savo nuotaikomis ir išvadomis pasidalyti su savo amžininkais. Kadangi tikras rašytojas turi giliau ir plačiau siekiantį intuityvų žvilgsnį negu paprastas žmogus, tai jis pro savo laiko prabėgančius reiškinius ir rūpesčius pastebi problemas, kurios turi gilesnės ir platesnės prasmės negu aktualijos. Taigi šitas gilesnes ir platesnes problemas jis ir ima kelti savo lyrikoj, dramose, romanuose ar novelėse. Šitaip atsakydamas į savo laiko rūpesčius, jis iškyla aukščiau istorinio momento bei savo erdvės ir palieka brangių nurodymų ateities kartoms. Toks buvo Sofoklis, toks buvo Dantė ir Michel-Angelo, toks buvo Shakespeare ir Calderonas, toks buvo L. J. Beethovenas ir R. Wagneris, toks buvo Balzac, Tolstojus ir Dostojevskis. Todėl tokie genijai ar dideli talentai yra atsakingi ne tik dėl savo amžininkų, bet ir dėl ateities kartų. Todėl teisingai galvoja J. P. Šatre, kai jis sako, kad rašytojas stovi istorijoj ir padeda istoriją kurti, kad jo tylėjimas jį tiek pat įpareigoja, kiek ir jo žodis. Taip, ar rašydamas, ar nerašydamas rašytojas atsako, nes tam jį įpareigoja jo talentas, o krikščionį dar jo artimo meilė.

Tačiau klysta J, P. Sartre manydamas, kad rašytojas savo kūriniais negali iškilti aukščiau savo laiko lygio. Aukščiau neiškyla tik aktualijų rašytojai, kitaip sakant laikraštininkai — publicistai, arba šiaip kokie trečiaeiliai rašytojai, kurie paprastai gilesnės įvykių prasmės nepajėgia įžvelgti, o temato tik prabėgančius palaidus įvykius, patys juose blaškydamiesi ir nesugaudami jų ryšių ir priežasčių. Todėl jie ir negali iškelti problematinių gelmių ir juo labiau nėra pajėgūs duoti kokį nors atsakymą į problemas, kasdieninių įvykių pridengtas. Toks savo laiko įvykiais susidomėjęs rašytojas gali būti amžininkuose labai madingas ir populiarus, tačiau jei jis neiškils aukščiau savo laiko, jei įvykiuose ir reiškiniuose nesuvoks bendrai žmogiškos problematikos, vedančios į metafiziką, jis nebus didelis pirmaeilis rašytojas, nors jis būtų ir nemažas formos meisteris. Jis tuoj pasens, naujiems laiko įvykiams ir naujoms madoms užėjus. Jis bus užmirštas ateities kartose arba tebus prisimenamas literatūros istorijoj, bet nebebus vadovaujamas istorijos švyturys, keliąs nuostabos ir susižavėjimo. Kas šiandien bebūtų iš Dantės, jei jis nebūtų pralenkęs savo lai-ko politinių aistrų? Kas besižavėtų šiais laikais Michel-Angelu, jei jis tebūtų buvęs grynos formos meisteris, sužavėtas graikų skulptūra, madinga renesanso laikais? Dėl žvilgsnio gilumo ir didžiųjų žmogiškųjų problemų suvokimo laiko reiškiniuose ir dėl šitų problemų įkūnijimo savo kūryboj Dostojevskis pralenkia Turgenevą, nors šis stilistiškai yra pranašesnis už Dostojevskį. Nors Turgenevas buvo jautrus bendrai žmogiškoms problemoms, tačiau jis vis dėlto pirmiausia yra savo laiko rusiškas rašytojas. Todėl net pačioj Rusijoj jis jau pamirštamas, kai tuo tarpu Dostojevskis yra branginamas visame pasauly, ypač šiais laikais.

Panašių pavyzdžių rastume ir mūsų istorijoj. Nėra abejonės, kad V. Kudirkos raštuose labiau atsispindi lietuvių kovos ir rūpesčiai spaudos draudimo metu negu Maironio poezijoj. Tačiau ko vertas būtų šiandien Maironis, jei jo poezijoj nebūtų lietuviškų dalykų, pastatytų bendrai žmogiškoj plotmėj, kuria jis išėjo iš savo laiko aktualijų?
Pagaliau dar vienas klausimas iškyla. Kas stumtų literatūrą pažangos keliu, jei rašytojai ir apskritai kūrėjai neiškiltų aukščiau savo laiko? Juk kaip gi pirmyn žengia technika? Ar ne naujais išradimais ir senųjų patobulinimais? Be abejo, rašytojas negali padaryti tokių išradimų kaip inžinierius, ries jo pagrindinė medžiaga yra ta pati nuo amžių žmogaus būtis. Tiesa, ji labai sudėtinga ir įvairi. Kad ir galimi joj atradimai, tačiau pagrindinės problemos visada buvo ir lieka tos pačios, tik jų pergyvenimas ir nušvietimas bei išreiškimas gali būti naujas. Jas naujoj šviesoj parodo laiko įvykiai, žmonių nauotaikos ir kūrėjo pergyvenimas bei jo formaliniai sugebėjimai.

Tačiau laiko reiškiniai ir nuotaikos gali turėti įvairių artimesnių ir tolimesnių priežasčių, o ateinančius laikus kartais reiškia sunkiai įžiūrimi simptomai. Kad senų problemų naują aspektą laiko įvairybėje ir painiavoje rašytojas galėtų pastebėti, jis turi būti galinga giliai intuityviai įžvalgi asmenybė su dideliais formaliniais sugebėjimais. Tik šitokia asmenybė gali padaryti naujų žingsnių literatūros mene. Tik šitokia asmenybė patraukia arba ateity patrauks kitus silpnesnius rašytojus, kurie ryškins ir populiarins naują stilių.

Be abejo, kad meniniam stiliaus formavime turi reikšmės ir visuomenė; tačiau pradus jam duoda ir jį plėtoja pavieniai kūrėjai. Spręsdami savo laiko problemas, pradininkai kūrėjai jas prašoksta. Tokiu būdu menas ir meniniai stiliai kinta, atsinaujina ir daro pažangą.

Jokioj gyvenimo ir kultūros srity sena rutina nėra sunkiau pakenčiama, kaip dailiojoj literatūroj ir apskritai mene. Ir niekur galbūt naujumas ir originalumas taip nėra pasiilgstamas, kaip ten. Nors originalumas turi šį tą bendra su mada, tačiau jis visada siekia giliau. Mada kaip tik yra tam tikro laiko reiškinys, bet paviršutinis, praeinantis reiškinys. Tuo tarpu meno kūrinio originalumas yra susietas su gilia kūrėjo asmenybe ir jo giliu bei originaliu žvilgsniu į pasaulį (pasaulėjauta). Todėl dideliam kūrėjui mados reiškiniai yra lyg kaukė, kurią norisi nukelti, kad pasirodytų nemeluotas ir gyvas veidas. Todėl didelis rašytojas yra daugiau ar mažiau revoliucionierius, einąs prieš savo laiko konvenansus ir prietarus. Jam visada rūpi pakeisti savo laiko madingus šablonus ne tik kūrybos techninėse formose, bet ir žmonių jausenoj ir galvosenoj. Jis nori, kad jo amžininkai jo keliamas problemas suprastų ir jaustų, kaip jis pats. Tai gali būti socialinės, moralinės, psichologinės, filosofinės, religinės problemos, bet jos bus kūrėjo naujai išgyventos, naujai sprendžiamos, kitokias emocijas žadinančios, o kartais atrodys viską aukštyn kojom verčiančios. Taigi ir šituo atžvilgiu dideli rašytojai atrodo savo laiką praaugę, būna apšaukiami revoliucionieriais. Jie dažniausiai tokiais ir yra. Tik jų nereikia.painioti su mados snobais, kurie visada daugiau triukšmo pridaro. Šie daugiausiai yra mados žmonės, tuo tarpu kai kūrėjai savo laiko žmonių pasilieka menkai tesuprasti.

Tokiu būdu, kaip matėme, rašytojas yra iš dalies angažavęsis savo laikui, su juo susirišęs, o iš dalies laisvas, lyg paukštis, skrendąs aukščiau ir įžvelgiąs toliau, į ateitį. Arba gal jis panašus į mūsų girių karalių ąžuolą. Kaip ir visi medžiai, jis savo šaknis turi įleidęs toje pačioje žemėje, tačiau savo galinga viršūne jis iškyla aukščiau viso miško. Ir čia jis būna vienišas ir laisvas. Tačiau šitoj vienatvėj, dažnai audrų puolamas, jis kovoja ir giedrią dieną plačiau ir toliau mato už visus kitus miško medžius.

Atrodo tikslu šalia rašytojo laisvės, tegu ir ribotos. pabrėžti egzistencialistų keliamą užsiangažavimą — įsipareigojimą savo laikui. Tik tas angažavimasis neturi būti išsiblaškymas išviršinio pasaulio įvykiuose, daiktuose ir smulkmenose. Reikia, kad rašytojas pažintų gyvenimą įvairiais atžvilgiais. Tačiau tai nereiškia, kad jis turi išbraidžioti visą pasaulio purvyną, aplankyti visus dvokiančius užkampius, išgulėti prostitučių lovas ir nakvoti restorano pastalėse. Turėdamas jautrią įžvalgią intuiciją kūrėjas iš nedaugelio atskirų faktų gali pajusti painias gyvenimo kovas. Jei tik jis neužsidarys nuo pasaulio ir iš jo savo noru nebėgs, jei jis tos į kovą su atviru veidu tose aplinkybėse, kurios susidarys, jis turės pakankamai progų ir gyvenimą pažinti ir savo individualybę plėtoti. Taigi, rašytojas neturi būti nei gyvenimo bei daiktų vergas, nei užsidarėlis svajotojas savo asmeninėj „koplytėlėj“.

Šitaip sakydami, mes čia beveik kaip ir egzistencialistai pasisakome prieš nuotykių medžiotojus, gandų nešiotojus, nuolatinius kavinių plepėtojus ir anekdotų pasakotojus, kurie iš rašytojų pamažu virsta nepasisekėliais. Lygiai taip pat reikia pasisakyti prieš užsidarėlius, jautrius svajotojus, savo kasdieninių nepasisekimų apverkšlentojus, profesionalinius poetus ir rašytojus. Pirmieji savo talentą prageria ir prašvaisto plepaluose, manydami, kad jie užsiangažavę pažįsta gyvenimą arba jį apdūmoja, o antrieji savo talentą ir savo jausmus išpardavinėja už brangius pinigus, kaip užsidarę vaistininkai, manydami, kad jie šitaip apsaugo savo laisvę ir savo sekretą. Ir vieni ir kiti susmulkėja ir sulėkštėja.

Tikras rašytojas nesiangažuoja ir neturi angažuotis visose gyvenimo aikštėse ir kryžkelėse, kad neprarastų savo laisvės, bet jis ir neužsidaro nuo gyvenimo savo svajonių ir savo amato celėj, kad neprarastų kontakto su gyvenimu, nes jis, kaip ir visi žmonės, turi pareigų savo tautai ir amžininkams. Jis gyvena tarp žmonių ir su žmonėmis. Jis pasiima pareigas ir stoja į kovą, kai gyvenamasis momentas to pareikalauja, o jo kūrinys subręsta ir nunoksta, kaip vaisius ant medžio. Rašytojas nėra ir neturi būti tik kabinetinis žmogus, kuris iš savo talento padaro profesiją. Tiesa, kad ir uždarame šiltnamy galima užauginti vaisių ir juos brangiai parduoti; tačiau ar jie gali turėti tokį sveiką sultingumą ir koncentruotą gyvybingumą, kaip tie, kurie subręsta savo žemėj po atviru dangum?

Taigi, rašytojas yra laisvas ir įsipareigojęs, kaip kiekvienas savo laiko žmogus, tik rašytojo darbo vaisiai yra gilesnis pasisakymas dėl laiko rūpesčių; o tame pasisakyme girdime ir kitų žmonių džiaugsmų, kentėjimų ir kovų balsą, meniškai išreikštą. Rašytojo pasisakymas yra giliau ir toliau žvelgiančio žmogaus pasisakymas dėl žmogaus likimo problemų, kurių aktualumą keičia laiko tėkmė.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai