Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽMOGUS IR ARKLYS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PRANAS PRANSKUS   
Autorius yra Amerikoj gimęs lietuvis, dabar jaunas kunigas Waterbury, Conn.


Arklys traukė Raulą per lauką kupiną usnių. Vėjas pūtė pietvakarių link, ir danguje klaidžiojo debesys. Nors stambūs augmenys dengė žemę, arklio traukiamas plūgas kėlė dulkes.

Protarpiais Raulas, sulaikęs arklį, išlipdavo ir įgręždavo raudonoje, ką tik išartoje žemėje trijų pėdų žemgrąžtį. Išsukęs grąžtą, jis į ranką pasiimdavo drėgnos žemės nuo grąžto galo, pauosydavo ją, suvoliodavo į mažą ritulėlį ir mesdavo atgal į lauka. Atsisėdęs ant plūgo, smarkiai sudroždavo arkliui, kad šis greičiau žengtų. Kelis kartus dideli akmenys sulaikė noragus Tada Raulas vėl lipo ir kasė juos.

Jis išarė šiaurinę lauko dalį ir atsistojęs žiūrėjo į išvagotą žemę. Išarta lauko pusė atrodė labai graži ir stebuklinga, tartum ežero vilnių raibuliavimas. Tiktai čia buvo tamsiai rausvos vilnys. Jos buvo taip lygios, kad per kelias varsnas matei išsikišusias ne visai užartų piktžolių galvas. Akėčios visa tai išlygins. Žvelgęs per išartą plotą, Raulas nematė nei medžio, nei kelmo, nei vandens, nei didelių akmenų. Taip lygi buvo žemė. Susimąstęs jis užsidegė papirosą, Būtų piktadarystė palikti žemę taip nesodintą. Jo rankos, veidas, drabužiai, batai ir kepurė buvo tos pačios spalvos, kaip ir rausvos, dulkėtos žemės, ant kurios dabar stovėjo. Giliai joje buvo užtektinai drėgmės.
Jis užsilipo ant plūgo, Įleido noragus ir patraukė vadeles. Jis važiavo tiesiog į nedažytą triobesį, kuris niūksojo kitame lauko gale.

Priėjęs vagos galą, pasuko arklį į kairę, vakaruosna. Jis giliai įsmeigė noragus, nuleisdamas dalbą į žemiausius karbus. Raulas norėjo pasiekti drėgnumą ir taip žemę juo geriau išarti. Kelis kartus smarkiai pliaukštelėjo arkliui vadžiomis, kad būtų eiklesnis. Arklys, lyg suvokdamas savininko mintis, žengė vikriai, ilgais lygiais žingsniais. Noragai raikė žemę, lyg aštrūs peiliai, versdami tamsias vagas ant šono. Piktžolės lūžo ir puolė, prieš tai dar kilsteldamos aukštyn, o paskui griuvo žemyn galva, t palikdamos šaknis viršuje saulei deginti.


Raulas arė iki saulėleidžio. Tada, iškinkęs, arklį iš plūgo jienų, nuvedė į kluoną ir, pašėręs avižomis ir šienu, paliko. Pats nuėjo užkąsti vakarienės. Baigęs valgyti, Raulas vaikščiojo po pievas. Lauke buvo niūru. Nakties juodi debesys rengėsi apkloti žemę savo tamsumu. Vienas žmogus pavadino šį plotą dykuma, ir tai nebuvo perdaug nutolta nuo tiesos. Nėra žymaus skirtumo tarp didžiųjų kviečių laukų, nors jie būtų Amerikoje, Rusijoj, Lietuvoj, Indijoj, Kinijoj ar kur kitur. Taip mąstė sau Raulas. Žmogus, metęs akį į tiesius stiebus, tuojau šūktelės matąs augančią duoną.

Žengdamas takeliu paliai arimus, Raulas pajuto su sutemomis atsiradusį malonų vakarų vėjelį. Arkliai, jis galvojo, nors dideli ir stiprūs, pailsta traukdami plūgą, ir reikalingi poilsio. Visai kas kitas su mašina — traktorių. Raulas turbūt šimtą. kartų buvo perbėgęs nusistatytus planus. Taip. Ateinantį pavasarį .žada pirkti „geležinį arklį“. Ūkininkas niekaip kitaip nemokėjo praminti žmonių sukurtos milžiniškos mašinos. Parduodamas miestelyje derlių, Raulas buvo matęs naują, didelį, raudonai žibantį traktorių. Pirklys išaiškino jam mašinos naudą. Tada jis ir pasižadėjo nusipirkti „geležinį arklį“. Tasai, kurį jis matė ir prie kurio širdis prikibo, nebuvo toks didelis ir baisus. Visai ne. Septynių pėdų aukščio, trylikos ilgio ir šešių pločio. Esą, svėręs puspenkto tūkstančio. Ilgi geležies dantys tvirtino, kad šis arklys niekuomet neįklimps. Ir nepails. Pardavėjas mėgino jam išaiškinti, kaip lengva šį arklį vairuoti, bet Raulas laikėsi ramiai. Vasarą iš kaimyno buvo išmokęs mašiną vairuoti ir arti. Visvien jam baugu darėsi pamąsčius, kas atsitiktų, jeigu ši baidyklė nesiduotų suvaldoma, paspruktų iš rankų. Daug dienų prireikė numalšinti dar vienam priekaištui. Raulas mėgo stebėti ritmingą arklio žingsniavimą. Štai dvi kojos, visuomet skersos, kyla, žengia pirmyn ir užima beveik tas pačias vietas, iš kur ką tik pakilo kitos dvi kojos. Jo ausyse vis skamba darnūs žingsniai.

Buvo jau dešimta valanda, kai Raulas atsigulė, Šį vakarą perilgai užtruko bevaikščiodamas. Giliai miegojo, nes buvo pailsęs. Vienok prieš dienai brėkštant jau buvo pasikinkęs arklį ir dirbo lauke. Jis arė keturiolika valandų ir pagaliau baigė. Pakėlė plūgo noragus ir nukinkęs arklį įleido į kluoną. Buvo šilta lapkričio diena. Vėjinis malūnas nesisuko, ir dangus buvo giedras. ,,Toks oras gimdo audras“, — pranašavo Raulas.

Išsimiegojęs ištisas septynias valandas, Raulas vikriai pašoko iš patalo. Pilka šiaurės audra jį sutiko lauke. Eilė medžių, plonų, jaunų skirpstų, buvo prilinkę prie žemės kaip lankas, ir galėjai žiūrėti nuo vieno galo į kitą, kaip pro molinį, vamzdį. Vikrios Raulo akys matė, kaip vanagas skraidė aukštai tame vėjo baisume. Jis skubiai kelis ratus apsuko ore. Blogas ženklas. Raulas metė akį į laukus. Toli už ganyklos, rytuose, didelis zuikis liuoksėjo, pirma ant visų keturių, paskui ant trijų kojų, mėgindamas susišilti ir rasti kur maisto. Jis striuoktelėjo dar kelis kartus ir tartum vėjo pagautas, pradėjo lėkti. Vanagas sulenkė sparnus ir krito, kaip akmuo. Zuikis dabar lėkė greičiau už audros vėją.

Vanagas kirto nagais, susvyravo ir lėtai pakilo su grobiu, plasnodamas savo ilgais, plačiais sparnais. Pakilęs aukštai į orą, jis ištiesė nagus. Zuikis krito žemyn ir žnektelėjo ant dirvos, net nė kojomis nekrustelėjęs. Ilgais, iškilmingais ratais vanagas nusileido pietų pusėje.

Raulas pasuko į kluoną. Šiandien, jis galvojo sau, nebus progos lauke padirbėti. Dvi dieni truko, kolei išarė dirvą. Kita prabėgs, kol užsės. Vos ne vos atplėšė kluono duris prieš audrą. Viduj sutiko jį malonus kviečių kvapas, Pašėręs arklį, jis žengė į kitą kluono kertę, kur stovėjo didelė krūva kviečių — geltonų, stiprių grūdų. Iš viso buvo šimtas maišų. Greta krūvos stovėjo elektrinė mašina, per kurią reikėjo perleisti grūdus, norint apsaugoti juos nuo gedimo.

Prieš atidarydamas chemikalų galoną, Raulas užsimovė kaukę. Apsisaugoti. Ant galono buvo išpiešta kaukuolė ir trys kryžiai. Chemikalas saugojo kviečius nuo ligų. Straipsnyje po kaukole buvo parašyta, kad chemikalo garai gali užnuodyti žmogų. Raulas įpylė tiršto, juodo, limpamo skystimo į mašiną; užsuko elektrą, pasiėmė samtį ir pradėjo semti kviečius ir pilti į kaminą mašinoj, kuri grūdus pervarė per skystimą ir iškratė pro kitą kaminą į maišą.

Raulas paprastai visuomet rodydavo ūkininko išraišką. Jis buvo tikras darbininkas, su kojomis ir rankomis, burna ir akimis, ir storais pečiais. Triūsdamas kluone, vėjui visą laiką kaukiant už langų, jis neatrodė kaip ūkininkas. Iš tiesų jis neatrodė kaip žmogus. Su užmauta kauke, jo išraiška buvo liesa ir mistiška.

Jis sėmė auksinius grūdus. Nesiliovė dirbęs, kol visus javus pervarė. Baigęs numetė samtį, išsuko elektrą, išsivilko ir nuėjo į pirkią. Eidamas vėl pastebėjo eilę jaunų, plonų skirpstų. Pernai medeliai buvo smarkios audros prie pat žemės pakloti. Šiemet jie taip žemai jau nelenkė viršūnių. Kitais metais jie dar stipresni bus.

Ketvirtai dienai išaušus, Raulas pastebėjo, kad vėjas buvo aptilęs. Šiandien kaip tik ir diena užsėti lauką. Kitaip reikės laukti pirmadienio, nes, rytoj šventa. Pripylęs sukamą tekinį, kad sėtuvas bertų dvidešimt svarų į margą, ir patepęs ratus, kad lengviau dirbtų, Raulas užlipo ant sėtuvo ir patraukė vadžias. Pasiekęs arimus, jis nuleido mašinos ratus ir atsuko sėtuvo atvarąs. Būsimoji duona krito į alkaną dirvą. Ratai tuoj už sėtuvo dengė pasėtus kviečius malonia žemele. Tuos pilnus gyvybės daigus mašina užkasė, kad ateinantį rudenį būtų duonos ne vien sėjėjui, bet ir kitiems.

Raulo neišlavintas protas ilgai stebėjosi šiuo kūriniu. Kad iš mažos, vos pastebimos sėklelės galėjo išaugti stiebas su pilna grūdų varpa, buvo ne tik įdomu, bet ir stebuklinga. Kviečiai, be abejo, yra gražiausi Dievo grūdeliai. Nekartą jį buvo apėmęs noras įsigilinti į augimo paslaptį. Vienok Raulas neturėjo laiko visą tą ilgą augimo procesą stebėti. Jis prisiminė, kad ir mokslo žmonės, garsūs agronomai ir sodininkai, nors gerai žinojo augimo paslaptį ir kaip sudarytas augalas, jokiu būdu neįstengė patys sukurti tokio augalo. Ir jo siela kartu su poetu prabilo: — ,,Į jos dirvonus pasėjęs grūdą, žinai, jog vaisių palaimins Dievas“.

Ratai kasė mažas, siauras vageles sėkloms; sėtuvas po vieną greitai metė grūdus; paskutiniai ratai užkasė sėklą. Visa tai buvo atlikta mechaniškai, vien arkliui traukiant. Kaip pasikeitė nuo tų dienų, kada Juozapas, įkišdamas ranką į maišą prie kaklo, semdavo kviečių saują ir trimis ilgais mostais bėrė sėklą.

Kai Raulas sėjo grūdus į dirvą, jie buvo akmens kietumo. Už dvylikos valandų sėkla jau buvo subrinkus, o kitą dieną kviečiai jau leido vos pastebimus diegus. Štai ką ūkininkai galvoja, kai sako, kad žemė gyva. Po dvidešimt keturių valandų, kai akmens kietumo kviečiai buvo pasėti, maži, šviesūs daigeliai pradėjo drąsiai rodytis žemės paviršiuje. Kviečių grūdas nėra menkas. Jame glūdi didelė dovana, — gaivinantis maistas. Žmogui kviečių sėkla švari, stipri ir būtina.

Grįžtant į rytus, Raulo akys krypo į eilę skirpstų. Vakarų pusėje gulėjo didelis laukas, vien ilgų piktžolių užgožtas. Pietuose buvo matyti laukinių brūzgų. Valdžia tuos krūmus visur įsakė sodinti. Esą, jie saugoja žemę nuo sausros. Ir per visą pūdymais užleistą žemę kėlėsi usnys. Raulas kasmet stengėsi jas išnaikinti. Bet veltui jis laistė nuodais ir chemikalais. Tačiau tai trukdė dagiams dirvą visai apsemti. Jis gerai žinojo, jeigu tų piktžolių nenaikintų, bematant jos kaip arkliai perbėgtų jo taip sunkiai1 išdirbtus laukus.

Skirpstai buvo vietiniai, Šiaurės Amerikos augalai; piktžolės buvo Pietų Amerikos pamposomis įvardintos; krūmai buvo pargabenti iš Afrikos Sudano, kur jie užkirtę kelią dykumų smėliui toliau plėstis; negeistinos usnys kažkaip atsiradusios iš Rusijos tyrumų. Augalai buvo iš keturių pasaulio kampų. Ir visus čia dabar jis regėjo mažam vakarų valstybės kaime, Šiaurinėje Amerikoje. Jeigu ne visuomenė, tai bent gamta jungėsi tarptautiškumu. Gamta ir mašinerija. Arklys irgi ilgus amžius buvęs tarp tautiškas. Nei gamta nei mašina neskyrė spalvos ir nepripažino sienų. Gamta visiems gyvena, mašina visiems dirba. Tat dar yra likusi viltis pasimokyti iš jų ir susitvarkyti taisyklingai.
Kai Raulas, baigęs sėti, lydėjo arklį per platų lauką, jis neatrodė kaip nuolankus ir pažemintas žemdirbys. Tai ne paprasto, mėšlino ūkininko stuomuo, ir ne kaimiečio be minties ar vilties. Jo troškimas įsigyti traktorių, naujausią mašiną žemės ūkiui patobulinti, vis labiau jį skyrė nuo gramozdiškumo ir statė net į veikėjų tarpą; paaukštino nuo siaurų žmonių į pasaulio mechanikus. Jis per tai darėsi pramonės ūkininku. Mašina, jis žinojo, daugiau padirbs nei arklys, ir taip pakels jį labiau negu koks kitas agronomijoj išradimas.

Kartu su visa mašinerija Raulas pakėlė ratus iš žemės ir važiavo namų link. Sutemos buvo arti. Dangus buvo apsiniaukęs tamsiu pilkumu.

Žmogus pajuto, kaip lašelis captelėjo ant peties ir perlindo per marškinius. Vėl kitas. Taip jam lašai visus pečius permerkė. Žengdamas stebėjo, kaip stambūs lašai krito į sausą, išdžiūvusią žemę. Lietus buvo malonus ir vėsus. Ir dabar pylėsi iš debesų lėtai, pastoviai. Kviečiai, dirva gėrė ištroškę. Raulas buvo baigęs sėją, ir dabar lijo. Jis pajuto linksmą šiurpulį savo sąnariuose. Visas šlapias, lietui plaujant dulkėtą veidą, Raulas tiesiai žengė paskui arklį namo.

 

 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai