Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ATSIMINIMAI IŠ 1918-1925 METŲ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ERDMONAS SIMONAITIS   
1. Tilžė, Mažosios Lietuvos atgimimo lopšys.

Senasis Mažosios Lietuvos kultūrinis ir politinis centras buvo Tilžė. Ten veikė mūsų tautos žadintojai ir veikėjai: Dr. Bruožas, Dr. Girėnas, Sauerveinas, Kuršaitis, Miksas, Smalakys, Jankus, Smalėjus, Kalvaitis, Vydūnas. Vanagaitis. Dr. Gaigalaitis, Jagomastas ir daug kitų. Iš ten kalbėtojai ir giedotojų draugija vyko į visus Mažosios Lietuvos bažnytkaimius ir kėlė Prūsų lietuvių tautinę sąmonę žodžiu ir daina. 1914 m. VIII. 1 d. turėjo Tilžėj įvykti didelė lietuvių šventė Jokubinėj. Bet lygiai tą dieną Vokietijos vyriausybė paskelbė mobilizaciją ir mūsų jaunieji vyrai užuot ėję į savo šventę turėjo eiti karan.

1918 m. kaizerinei Vokietijai sugriuvus, naudojosi visos pavergtos tautos Amerikos prezidento Vilsono paskelbta apsisprendimo teise, kur jos .nori priklausyti. Neatsiliko ir Mažoji Lietuva. Grįžo dalis jaunesniųjų veikėjų iš karo, nors daug jų turėjo paaukoti savo gyvybę svetimų tironų interesams. Susirinkome būrelis grįžusių su senesniais veikėjais ir vienbalsiai nutarėme pareikšti pasauliui, kad Mažoji Lietuva nori atsiskirti nuo savo pamotės Vokietijos ir susijungti su atsikuriančia nepriklausoma Lietuva. Buvo išrinktas komitetas, kuris šitą akciją turėjo organizuoti ir pravesti. Šitos akcijos centras vėl buvo Tilžė. Po trumpo laiko buvo sušauktas visų Mažosios Lietuvos veikėjų suvažiavimas Tilžėj, kuriame buvo priimtas Dr. Gaigalaičio paruoštas atsišaukimas į pasaulį ir mūsų visuomenę. Atsišaukimas buvo Vokietijos ir užsienio laikraščiuose paskelbtas, nors vokiečių laikraščių redaktoriai šitą atsišaukimą labai nenorėjo skelbti, nes tai esą „Verrat“. Vokiečių įstaigų ir laikraščiu sukiršintos visuomenės reakcija buvo, žinoma, mums labai nepalanki. Visi jie, nuo dešiniųjų iki komunistų, vadino mus išdavikais „Verrateriais“, nors Vokietijos vyriausybė buvo priėmusi. Vilsono punktus, kad visos tautos turi laisvą apsisprendimo teisę. Prasidėjo grasinimai per laikraščius, ir taip sukiršinti avantiūristai vokiečiai pradėjo lietuvius veikėjus persekioti ir užpuldinėti. Dalis senesnių veikėju pasišalino iš Tarybos, bijodami dėl savo ir šeimos gyvybės. Ir keista, tie, kurie pasėjo grūdus, javus pjauti laikui atėjus, bijojo, reikėjo juos pjauti jaunesniems, iš karo grįžusiems, kurie frontuose buvo užsigrūdinę ir jokio pavojaus nepaisė. Dėl vokiečių laikysenos mūsų atžvilgiu pora pavyzdžių: „Tilsiter Zeitung“ buvo prieš lietuvius veikėjus įdėjęs šmeižtą-straipsnį. Jonas Vanagaitis ir aš nuėjome pas redaktorių, kad šmeižtą atitaisytų. Redaktorius labai stebėjosi, kad mes, Vokietijos piliečiai, norime nuo Vokietijos atsiskirti, juk visi tokias pastangas vadiną išdavimu. Paklaustas, redaktorius, ar jis norėtų kaip vokietys priklausyti Prancūzijos valstybei ir kad jo vaikai turėtų prancūziškas mokyklas lankyti, labai nustebo, kad mes Lietuviai su vokiečiais lyginamės, vadinasi, lygių teisių reikalaujame. Su Vanagaičiu nuėjome pas Tilžės „Arbeiter und Soldatenrat“ pirmininką, Prūsų lietuvį, su kuriuo kalbėjome lietuviškai. Reikalavome, kad ir mes savo atstovų norime turėti, kaip ir kitos partijos. Jis buvo senas socialdemokratas darbininkas. Ir jis smerkia mūsų pastangas atsiskirti nuo Vokietijos, nes naujoj Vokietijoj visi piliečiai, ir lietuviai, turės lygias teises. Kad lietuvis nori savo lietuvišką valstybę turėti, kaip ir vokiečiai savo, tą ir socialdemokratas negalėjo suprasti.

Mūsų atsišaukimai ir atsakymai į vokiečių šmeižtus sujaudino labai vokiečius Tilžėj. Jie, atėjūnai, laikėsi to krašto šeimininkais ir jiems buvo baisu ir pagalvoti, kad pareiškė tikras šeimininkas savo pretenzijas. Pradėjo daužyti veikėjų langus, o kriminalinė policija nuolat kratas darydavo, jieškodama medžiagos iškelti bylai dėl krašto išdavimo. Mažosios Lietuvos Tarybos viešas veikimas tokiomis aplinkybėmis buvo neįmanomas. Dėl to buvo išrinktas vykdomasis komitetas, kuris turėjo numatytą akciją toliau vesti. Jis susidėjo iš Jono Vanagaičio, Viktoro Gailiaus ir manęs. Mūsų atsišaukimai dabar buvo siunčiami į užsienio spaudą per Kopenhagą. Iš ten jie pateko vėl į Vokietijos spaudą ir sukėlė prieš mus naują reakciją. 1919 m. sausio mėnesį turėjome savo darbą nutraukti. Gailius išvažiavo studijuoti. Mes kiti, iš karo grįžusieji, negalėdami toliau plunksna ir žodžiu už Mažosios Lietuvos laisvę kovoti, nusprendėme griebtis kardo. Tam tikslui buvo sudarytas Žemaičių batalionas, į kurį įstojome Vanagaitis ir aš. Atsirado ten ir Dr. Didžys, už ką jam iškėlė vokiečių teisme bylą Įsrutėj.

2. Klaipėdoje

Mažosios Lietuvos Taryba reikalavo atskirti visą Mažąją Lietuvą nuo Vokietijos. Dėl to buvome kaip pritrenkti, kada sužinojom, kad Maž. Lietuvą tik iki Nemuno numatoma atskirti nuo Vokietijos. Vėl subruzdome. Teko man su Jurgiu Margiu važiuoti į Paryžiaus taikos konferenciją mūsų reikalų ginti. Bet kaip nuvykti, jeigu nei vienam vizos neduoda? Nuvažiavome į Berlyną, kur buvo alijantų karinės misijos štabas. Laimingu būdu ką tik į Berlyną buvo atvykęs iš Paryžiaus p. Milašius, kuris vėliau buvo Paryžiuje Lietuvos atstovu. Jam tarpininkaujant; pavyko prieiti prie misijos pirmininko prancūzų generolo Dupont. Jis mums paaiškino po išdėstymo savo kelionės reikalų, kad galįs tik tokiems asmenims vizas duoti, kuriuos jam taikos konferencijos pirmininkas nurodys. Jis aiškino, kad Paryžiuj yra labai sunku susitarti, o dabar, kad dėl Mažosios Lietuvos jau susitarta, negalima leisti atvykti žmonėms, kurie nori šitą susitarimą „torpeduoti“. Jo manymu Nemunas pasirinkta kaip siena, kadangi Lietuva bus maža valstybė ir dėl visokių priežasčių yra geriau su dideliu kaimynu turėti aiškią sieną, nors jam, kaip prancūzui, labai aišku ir skaudu, kad dalis tėvynės paliekama priešams. Mūsų pastangos išvengti Mažosios Lietuvos suskaldymo vaisių nedavė. Senasis Nemunas visados jungė, o dabar jis Mažąją Lietuvą skiria.
Po pasirašymo taikos sutarties Paryžiuj, nutarėme visą savo politinę veiklą perkelti į Klaipėdą. Dalis veikėjų pasiliko Tilžėj. Jie buvo įpareigoti nors kultūrinę veiklą, o slaptai ir politinę veiklą toliau varyti. Kita dalis veikėjų persikėlė į Klaipėdą, jų tarpe ir aš. Klaipėdos Kraštas buvo Lietuvos namai atskirtas, dabar reikėjo suvienijimą su Lietuva realizuoti. Ten Adomas Brakas savo name davė mums reikalingas patalpas, ir Mažosios Lietuvos Taryba pradėjo veikti. Pirmininku buvo Jokūbas Brožaitis, o generaliniu sekretorium trumpą laiką Jokūbas Stikliorius, kurį aš netrukus pakeičiau. Vokiečiai buvo iš visų savo partijų sudarę Vykdomąjį organą „Arbeitsausschuss“, kurios pirmininku buvo buvusis Klaipėdos miesto vyriausias burmistras Altenberg.

3. Prancūzų laikotarpis

Klaipėdos kraštą turėjo užimti anglų kariuomenė, ir jos karininkai buvo atvykę į Klaipėdą patalpų pasirinkti. Bet staiga buvo sprendimas atmainytas. Paaiškėjo, kad anglai užimą Dancigą, dėl to prancūzų vyriausybė pareiškė pretenzijas į Klaipėdą. Šito labai norėjo lenkai, kadangi anglai per didelių lenkų norų nerėmė. 1920 m. sausio 10 d. atvyko prancūzų kariuomenė su paskirtu kariniu gubernatorium generolu Odry. Vokiečių įgula buvo kiek anksčiau pasitraukusi. Vokietijos vyriausybė buvo savo komisaru paskyrusi grafą Lambsdorf, kuris turėjo Klaipėdos krašto perdavimą alijantams paruošti ir įvykdyti. „Paruošimas“ buvo vykdomas taip, kad jis sudarė jau minėtąjį „Arbeitsausschussą“, davė jam visokių patarimų ir padėjo jiems, kaip to krašto „šeimininkams“, įsitvirtinti. Su lietuviais neturėjo nei grafas Lambsdorfas, nei „Arbeitsausschuss'as“ jokio kontakto. Lambsdorfas pristatė generolui Odry „Arbeitsausschuss'o“ narius ir krašto valdymą perdavė. Nors formaliai p. Odry; bet faktinai jau „Arbeitsausschuss'as“ kraštą valdė su žinia grafo Lambsdorfo.

Ponas Odry, sąlygų nežinodamas, pavedė jam pristatytam „Arbeitsausschussui“ kraštą valdyti pagal jo nurodymus, pavadindamas jį „Klaipėdos Krašto Direktorija“. Ji susidėjo iš 7 narių: pirmininkas p. Altenberg, vicepirmininkas prekybos ir pramonės rūmų pirmininkas p. Louis Jahn, nariai Klaipėdos miesto vyr. burmistras Dr. Grabow, Klaipėdos apskrities višininkas Dr. Honig, buvęs Tilžės apskr. viršininkas dvarininkas von Schlcnther, dvarininkas Scheu ir gewerkschaftų sekretorius Matzies. Mažosios Lietuvos Tarybos atstovai tuojau prisistatė generolui Odry (Brožaitis, Stikliorius, Brakas ir aš) ir pareiškė, kad Klaipėdos kraštas yra pagal Prancūzijos ministerio pirmininko Clemenceau pareiškimą atskirtas nuo Vokietijos, kadangi jo gyventojų daugumą sudaro lietuviai, ir kad uostas yra reikalingas. Lietuvos valstybei. Į paskirtąją direktoriją neįeina nė vienas lietuvis, bet visi jie atėjūnai ir lietuvių skriaudėjai, kaip tad tai suderinama su p. Clemenceau pareiškimu. Gen. Odry neturėjo ką sakyti. Jam tai buvo bendrai nauja „dirva“, kas jau iš to matyti, kad jo štabe buvo vertėjas lenkas, kuris išvyko, kada sužinojo, kad Klaipėdos krašte negalima surasti žmogaus, su kuriuo butų galima susikalbėti lenkiškai. Ponas Odry žadėjo su direktorija dėl mūsų pareiškimų pasitarti. Po poros dienų buvome pakviesti pas jį. Vokiečiai jam paaiškinę, kad jie atstovauja daugumą krašto gyventojų. Po ilgų derybų priėjome prie labai menko rezultato. Jis buvo toks: Direktorijos narių skaičius pakeliamas nuo 7 iki 9. Skiriami 2 nauji nariai: vienas tikras lietuvis, o antras puslietuvis. Kaip tikras lietuvis buvau aš pasiūlytas, o kaip pus-lietuvis kunigas Reidys. Darbas buvo direktorijoj vienam lietuviui tarp 7—8 vokiečių labai sunkus. Bet man pavyko daug mūsų naudai nuveikti, nes vokiečiai skaitėsi su manim, bijodami, kad galėčiau eiti pas prancūzus skųstis, jeigu lietuvių teisės visai nepaisys. Altenbergas buvo priverstas pasitraukti, kadangi važiavo „biznio“ reikalais į Varšuva, dėl to lietuviai didžiausią triukšmą pakėlė. Militarinis gubernatorius, buvo pakeistas aukštuoju komisaru, kuriuo buvo paskirtas p. Petisnė. Generolas buvo žmogus, su kuriuo buvo galima atvirai be užpakalinių minčių tartis.
Kitaip buvo su p. Petisnė ir jo kabineto šefu kap. Laroche. Jis yra vyriausias kaltininkas p. Altenbergo kelionės į Varšuvą, jis buvo lenkų draugas. Reikalingas buvo naujas direktorijos pirmininkas. Mes siūlėme buvusį aukštą vokiečių valdininką Dr. Steputaitį iš Bokėlių, Gerdavos apskr. Po pasitarimo su vokiečiais, jie su Steputaičio kandidatūra sutiko. Vokiečių politikierius dvarininkas Gubba buvo kartu su Steputaičiu Tilžėj lietuviškam dragūnų pulke tarnavęs, ir vokiečiai buvo įsitikinę, kad pavyks Steputaitį patraukti savo pusėn. Ir pavyko, steputaitis ėjo su „dauguma“, nors šitą daugumą nebuvo mėginta nustatyti, rinkimų jokių nebuvo ir visas krašto valdymas buvo vokiečių rankose, kurį jie gavo iš grafo Lambsdorf. Vokiečiai pradėjo reikalauti „freištato“, šią idėją labai palaikė ponas Petisnė. Vokiečiai manė, kad tokiu būdu jie pasiliks krašto šeimininkais ir mielu noru leis Lietuvai uostu naudotis, žinoma, dėl gero pelno, o p. Petisnė pataikaudamas lenkams norėjo jiems didelių privilegijų iškovoti. Tai būtų buvę galima lenkams Klaipėdoj politiškai ir ekonomiškai įsitvirtinti, o Lietuvai būtų priėjimas prie jūros užkirstas. Šitas geras perspektyvas Petisnė lenkams Lietuvos atžvilgiu ir norėjo sudaryti. Ponas Steputaitis prie šitos politikos taip pat prisidėjo, kadangi „dauguma“ taip norėjo. Man pavyko iš p. Petisnė kabineto šefo Laroche visus jų siekimus sužinoti. Tokiems užsimojimams pasipriešinęs, suėjau į konfliktą su p. Petisnė ir Steputaičiu. Išėjau iš Direktorijos. Tai buvo 1922 m., rodos, vasario mėnesį. Dabar stojo Maž. Lietuvos Taryba į opoziciją, smerkdama skandalingą „freištato“ politiką ir jų šalininkus. Aišku, kad už tai nukentėjo ir aukštojo komisaro prestižas. Jo pakėlimui atvyko ir visokių „svečių“ iš Paryžiaus, kurie vokiečių buvo mielai priimami ir įtikinėjami, kad Lietuva labai nekultūringa ir atsilikusi, kad vienas išganymas — tai tik freištatas.

1922 m. rudenį alijantai nutarė sudaryti komisiją, kuri turėjo Klaipėdos krašto situaciją ištirti ir projektą paruošti, kaip krašto ateities klausimą išspręsti. Tam tikslui buvo per poną Petisnė kviesti visų Klaipėdos krašto partijų ir partijėlių — ad hoc vokiečių sudarytų — atstovai į Paryžių, kad ten paskirtai komisijai savo pageidavimus praneštų. Lapkričio mėn. mes ten suvažiavome. Iš lietuvių dalyvavo prof. Gaigalaitis, Stikliorius, Adomas Brakas, Labrencas, aš ir dar keli. Pirmininkas aukštas užsienio ministerijos valdininkas Laroche, ne tas iš Klaipėdos, bet jau vėl ta nelemta pavardė. Ilgi aiškinimai; ir vis tiek nebuvo aiškumo. Prieš išsiskiriant pareiškė pirmininkas, kad galime vykti namo, sprendimą ten sužinosime. Atrodė iš visko, kad sprendimas tai bus „freištatas“.

4. Klaipėdos krašto atvadavimas

Prie „freištato“ paskelbimo mes nenorėjome prileisti, tada būtume turėję palaidoti amžinai savo viltis, kad jis būtų prijungtas prie Lietuvos. Žodžiai, aiškinimai ir protestai nepadėjo, tada nutarėme kraštą jėga atvaduoti. Petisnė ir jo šalininkai tikėjosi, kad iš lietuvių pusės gali būti kas nors ruošiama. Tai matyti iš to, kad visokie jų agentai apie lietuvius sukinėjasi ir policija juos, stebi. Dėl to reikėjo būti mums labai atsargiems. Nei savo geriausiems draugams, kurie su mumis buvo net Paryžiuje derybose, nieko nesakėme. Taigi iš tikrųjų gera sąžine kai kurie mūsų veikėjai galėjo p. Pelisnė užtikrinti, kad jie apie sukilimą nieko nežinoję. Sukilėlius buvo galima tik Didžiojoj Lietuvoj surinkti. Klaipėdos krašte juk buvo kiekvienas vokietis mūsų idėjos didžiausias priešas. Bet be mūsų vyriausybės žinios taip pat nieko nebuvo galima padaryti. Anais laikais buvo Klaipėdoj Lietuvos Konsulu p. Jonas Žilius. Nors jis niekados neminimas, kada apie Klaipėdos krašto atvadavimą rašoma, bet jis turi gal iŠ mūsų visų didžiausius nuopelnus šiuo atžvilgiu. Jeigu reikėjo gauti sutikimą Maž. Lietuvos vaduotojus surinkti Didž. Lietuvoj tai tik per jį. Mūsų vyriausybė anais laikais nieko nenorėjo žinoti apie atvadavimą, kadangi ji netikėjo, kad jis pasiseks. Jai tik visokių nemalonumu pridarys. Man yra gerai žinoma, kiek čia ponas Žilius vargo turėjo ir kiek jis nuveikė. Vienas atsakingiausių asmenų man pareiškė, kad 99 proc. galįs jis garantuoti, kad sukilimas nepasiseks. Dalyvius pakars, ir jų šeimos bus nelaimingos. Mano atsakymas: jeigu tik ir vienas nuošimtis yra galimybės kraštą atvaduoti, tai rizikuosime. Šiaip gi šis kraštas bus mums amžinai žuvęs. Po ilgų vargų teko susitarti. Kartais reikia sunkesnių kovų turėti su saviškiais, negu su priešu. Daug sunkumų buvo ir tinkamų žmonių surasti. Buvo manyta, kad žmonės turi būti su „stažu“ parenkami. Bet gaila, kad kai kas su „stažu“ neturėjo — aiškiai pasakius — drąsos. Žmonės drąsus ir protingai dažnai daugiau nuveikia, negu „slažistai“. Geras pavyzdys yra p. Budrys. Po Naujų Metų 1323 m. atvykau į Kauną viską „baigti“, žmonai nieko nesakęs, kuriuo reikalu važiuoju ir kada grįšiu. Prie „Lietuvos Viešbučio“ sutikau Estijos atstovą Kaune, ministerį Šmidtą, kuris klausė manęs, ką mes Klaipėdoj darome, norime prancūzus išvyti. Toks jo pasakymas man parodė, kati reikia labai skubėti su vadavimu, šiaip priešai pasiruoš mus gerai sutikti. Mes buvome numatę sukilti sausio 6 d., bet dėl visokių kliūčių nusitęsė iki 9 d.

Dirvą paruošti Klaipėdos krašte mums labai padėjo du broliai amerikiečiai, Martus ir Yvas — Yvaškevičius. daug kalbų sakydami ir daug savo turto aukodami išvadavimo reikalams. Jie padėjo ir „Gelbėjimo Komitetą“ sudaryti. Daug kas nesuprato, ką čia gelbėti, net ne visi jo nariai žinojo, kokiu būdu mes kraštą „gelbėti“ norime, ar vargšus šelpdami ar protestais, bet apie jėgą beveik niekas negalvojo. Mes ir sakėmės prieš vokiečius ir Petisnė, kad mes lietuvius norime šelpti, vadinasi, jums pagelbėti! Ir jie patikėjo, kadangi p. Yvas iš tikrųjų daug žmonių doleriais sušelpė.

Gelbėjimo komitetas pavedė man sudaryti Direktoriją ir krašto valdymą perimti. Su numatytais Direktorijos nariais buvau iš anksto susinešęs, tai buvo Martynas Reizgys iš Jurgių ir Labrencas iš Vitinių. Per Bajorus vykau mašina į Šilutę, kur norėjau su direktorija laikinai pasilikti, kol Klaipėdos miestas bus mūsų rankose. Labrencas buvo iš smalsumo rytą nuvykęs į Klaipėdą, bet paskui neleido nė vienam iš miesto į kraštą išvykti. Taip jam ir nebuvo lemta stoti į mano direktoriją, kaip susitarta. Šilutėj sudariau direktoriją iš trijų narių (Reizgys ir Toleikis), abudu kacete nužudyti. Sausio 14 d. (sekmadienį) turėjome arti Klaipėdos miesto, sukilimo štabe, bendrą posėdį. Mes miestą norėjome paimti be kraujo praliejimo ir tam tikslui buvo pas Petisnė nusiųsti parlamentarai. Petisnė reikalą vilkino, nes jis laukė per radiją iššauktos pagelbos, karo laivyno. Tada jis būtų mūsų reikalavimus tuoj atmetęs. Buvo nutarta nebelaukti ir miestą jėga paimti, kas pirmadienio rytą sausio 15 d. ir įvyko. Atsisveikino su manim puikus karys kpt. Noreika, kuris valandą vėliau paimdamas Sendvarį žuvo.

Dabar persikėlė Direktorija į Klaipėdą. Aš ją papildžiau, pasikvietęs Dr. Gaigalaitį ir Kristupą Lekšą. Buvau pasiūlęs rimtesnei grupei vokiečių (Konsulas Schulz) ir darbininkų gewerkschaftams, bet jie norėjo palaukti, kol viskas paaiškės.

Petisnė nesulaukė pagalbos, bet užtai mums buvo pranešta, kad atvyks alijantų komisija reikalui „geruoju“ sutvarkyti. Karingųjų vokiečių akcijos nusmuko. Ir vieną sekmadienį po pietų, vasario pradžioj, beveik, nepastebimai atplaukė karo laivas su komisija. Dabar pas Petisnė sargybiniai buvo pastatyti anglų jurininkai. Prancūzu kariai mieste negalėjo rodytis ir vaikščioti. Taip buvo susitarta.

Mūsų buvo Klaipėdos miesto komendantu paskirtas p. Lacytis. Be jo žinios spaustuvės nieko negalėjo spausdinti. Tą patį sekmadienį buvo į „Memeler Dampfboot“ spaustuvę atneštas atvykusios komisijos atsišaukimas į gyventojus prancūzų, anglų, vokiečių ir lietuvių kalbomis laikytis ramiai, jie atvykę padaryti tvarką. Mūsų cenzūros buvo visas tekstas išbrauktas ir tik buvo paliktas užrašas: „Atsišaukimas“, toliau balta vieta ir apačioj parašai: Clenchant, Frey, Aloise Spaustuvė, taip atspausdinusi atsišaukimą, jį mieste visur išklijavo, kaip reikalauta buvo. Žinoma, čia spaustuvės darbininkai norėjo mums padedant komisiją kiek sukompromituoti. Sekmadienį popiet, ypač tokiu įtemptu momentu, visi gyventojai vaikščiojo gatvėmis, skaitė tą „baltą“ atsišaukimą ir juokėsi.

Dabar tik susiprato komisijos nariai, kad negudriai pasielgta. Aukštojo komisaro įstaigoj dirbo prancūzas, finansų patarėjas Malin, labai padorus ir lietuviams prielankus žmogus. Jis man kaipo sukilėlių Direktorijos pirmininkui atsiuntė laišką, kuriuo man pranešama, kad atvyko aukštoji Alijantų Komisija, kuri norėtų su manim, pasimatyti, ir prašė pranešti, kada tai galima. Aš jam atsakiau, kad galiu ir tuojau užeiti, jeigu man bus atsiųstas liudymas, kad aš galiu laisvai ir nevaržomai į prefektūrą. — ten buvo komisija, — užeiti ir išeiti, visų trijų komisijos narių pasirašytas. Man greit buvo toks liudymas atsiųstas. Užėjau į Gelbėjimo Komiteto buveinę komiteto narių painformuoti ir prašiau drauge su manim eiti. Niekas nėjo. Ėjau vienas. Pirmininkas buvo prancūzas Clenchant, nariai anglas Frey (Dancigoj generalinis konsulas) ir italas baronas Aloise. Pirmas pasikalbėjimas buvo gana padorus, bet atsisakiau kalbėtis, jeigu dalyvautų ponas Petisnė, visų nesusipratimų kaltininkas. Buvo susitarta kitą dieną pasimatyti su mano artimaisiais bendradarbiais iš Gelbėjimo Komiteto ir pajėgų vadovybe. Apie derybų eigą ir išvadas nėra čia užtektinai vietos rašyti, nors daug kas yra įdomaus ir lig šiol turbūt neužrašyta. Greit atvyko ir Lietuvos vyriausybės vyr. įgaliotinis ponas Smetona, kuris tada derybose dalyvavo. Dabar mes jau buvome tikri krašto šeimininkai. Gabiausias iš visų trijų diplomatų buvo baronas Aloise. Jis man tarp keturių akių pareiškė, kad šitas „tvarkos atstatymas“ yra tik dėl akių, kad vienos valstybės nukentėjus} autoritetą atstačius, o kaip tik laivas su komisija bus už uosto molų, tada darykite kaip norite, mūsų uždavinys atliktas. Daug kas gali pasimokyti iš šito diplomato. Aš su savo direktorija, kurios nariai rizikavo savo gyvybe, nusileidau ir atsistatydinau. Tada buvo ..sulopyta“ nauja Direktorija, kurioj dalyvavo jau vokiečiai. Lietuvių buvo iš penkių“ trys. Bet lig šiol buvo Klaipėdos krašto reikalai sutvarkyti tik de fakto, reikėjo dar de jure sutvarkyti. Ilgos derybos vyko dėl Klaipėdos krašto statuto, buvo atvažiavusios ir kelios alijantų ir Tautu Sąjungos komisijos i Klaipėdą pasiinformuoti. Ir vis vokiečiai stengėsi parodyti skirtumą tarp Klaipėdos krašto ir „Žemaitijos“. Nuvežė juos, į Palangą ir rodo, kad iki Nemerzatės puikus Plentas, o toliau smėliuotas kelias. (Palangos plento dar nebuvo). Man teko išgirsti iš tokiu komisiių dalyviu, kad skirtumą reikia daryti tarp Klaipėdos krašto ir Didž. Lietuvos, kol per tam tikrą laikotarpį bus skirtumas išsilyginės. Buvo kalbėta ir anie laiką ir manyta, kad po 15 metu tas skirtumas bus išnykęs. Dėl to buvo ir Klaipėdos kraštui autonomija suteikta, kad per tam tikra laiką abu kraštu organiškai suaugtu. Bet vokiečiai Vokietijos vyriausybės padedami dėjo didžiausias pastangas, kad kraštas su Lietuva nesuaugtu. bet skirtumas vis didesnis pasidarytu, kol prieis laikas, kada galės ji vėl pasiglemžti, perdaug buvo dėl statuto mūsų vyriausybės nusileista pilietybės suteikimo atžvi1giu. Visokie atėjūnai, kurie ir po karo pradžios 1914 m. į Klaipėdos kraštą atsibastė, jų tarne ir visą eilė bermotininkų. Gavo Lietuvos pilietybę su Klaipėdos krašto požymiu. O šitie atėjūnai buvo vokiečiu dvarininkų ir valdininkų klapčiukai, kurie už pinigus ir geras vietas turėjo gyventojų opiniją nuteikti prieš lietuvius ir Lietuvą.

Du svarbius faktus noriu baigdamas pabrėžti:

1. Klaipėdos krašto vadavimo klausimu visa Lietuvos visuomenė buvo vieninga be jokių pažiūrų skirtumo ir mums padėjo.

2. Nors kraštui atvaduoti tik vienas procentas galimybių tebuvo, bet žmonių pasiryžimo ir pasiaukojimo dėka, tautai remiant, atvadavimas puikiai pavyko.

Iš šitų faktų darau išvadą, kad vieningai, drąsiai ir ryžtingai kovojant, mums pasiseks išlaisvinti visą Mažąją Lietuvą.

Mažosios Lietuvos Taryba nenuleis rankų, kol nebus įgyvendintas 1918 m. Tilžėj priimtas nutarimas prijungti visą Mažąją Lietuvą prie Nepriklausomos Lietuvos valstybės.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai