Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
GERIAUSIEJI MUS PALIEKA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Z. Ramonas   
A. a. kun. dr. Andrių Baltinį atsisveikinant

Per Dievo gailestingumą vėl susitiksime amžinybėje" — nors ir nesitikėdamas tokio ankstyvo atsiskyrimo su pasauliu, o tačiau lyg tai ir nujausdamas, kun. dr. Andrius Baltinis pats sukūrė šį įrašą paminklui, po kuriuo amžinuoju poilsiu rengėsi dalintis su trimis savo draugais kunigais.

Nors ir buvo iš anksto užsisakęs žemės sklypą ir granitą kapinėse, tačiau tokios staigios mirties nesitikėjo nei jis, nei jo draugai. Dar vos mėnesį prieš mirtį išvyko jis visad viliojusion Floridon poilsiui. Reikėjo atsigauti po įtempto darbo parapijoje, kurios lietuviško veido išsaugojimu labai sielojosi, o dvejetą metų užtrukęs rašymas monografijos apie vyskupą kankinį Vincentą Borisevičių buvo jį gerokai išsėmęs. Knygos korektūrą dar spėjo peržiūrėti savo mirties išvakarėse.

O visgi Floridos saulė rugpiūty per karšta. Velionis iš pirmos dienos ten pasijuto negerai. Gydytojas nustatė širdies sunegalavimą, prirašė vaistų. Nežinia, ar saulės poveikis, ar reakcija vaistams pažeidė jo akis — regėjimas sušlubavo. Tai velionis labai pergyveno, nes nebegalėjo nei kunigo pareigų eiti, nei spaudos sekti. Tačiau būdinga jam optimistinė nuotaika jo ir tada nepaliko — aplankiusiam jį rašančiajam dar kalbėjo apie savo ateities planus ir darbus. Betgi neįprastai jautriai, lyg visam laikui, su juo atsisveikino. Tą pačią naktį jis buvo rastas miręs.
A. Baltinis gimė Latvijos pasieny, Leitiškio kaime, Biržų apskrity, 1909 metais. Baigęs Pasvalio gimnaziją ir jausdamas pašaukimą dvasiniam luomui, dėl tam tikrų priežasčių atsirado ne Kauno, o žemaitiškoje Telšių seminarijoje. Ją baigęs, 1936 metais gavo kunigo šventimus.

Išskirtinus jo gabumus moksle pastebėjęs vyskupas buvo pramatęs siųsti jį užsienin tolimesnėms studijoms. Tačiau įvykiai jo gyvenime taip susiklostė, kad tokias studijas pradėjo ne vyskupo pasiųstas, o sava iniciatyva, kai tremties buvo atblokštas į Vokietiją. Atsiradęs žinomo universiteto mieste, Wuerzbur-ge, kur jo mėgiamoji filosofija stovėjo visoje aukštumoje, ją ir pradėjo studijuoti. Nežiūrint, kad svetima kalba ir buvo tam tikras stabdis, studijos sekėsi gerai, nes įgimtas talentas ir meilė giliajam mąstymui atsvėrė visus trūkumus. Parašęs disertaciją "Die reale Exis-tenz Gottes in the Religionsphilo-sophie Max Schelers" ir ją apgynęs, 1948 metais gavo filosofijos daktaro laipsnį.

Amerikon jis atvyko 1950 metais Des Moines, Iowa, vyskupo pakviestas. Tapo paskirtas vikarauti į mažą Harlan miestelį. Santykiai su klebonu tuoj pablogėjo, kai velionis pradėjo jam dėstyti, ir dar lotyniškai, kažkokią naujovišką filosofiją! Žinia pasiekė vyskupą, kuris, klebono įtaigojamas, uždraudė jam, tam įtartinų pažiūrų vikarui, rašyti į bet kokią lietuvišką spaudą. Gal būt ir leistų, jei raštai būtų Kurijos patikrinti. Cenzūros sukaustomu nesileido velionis ir 1951 metų žiemą, palikęs nesvetingąją Iową, atvyko lietuviškon Chicagon.

Nelengvos buvo anais laikais Amerikon atvykusiems įsikūrimo sąlygos. Jos dar sunkesnės buvo tremties kunigams. Lietuviškose parapijose tuomet jų buvo perteklius. Tad ne be vargo susirado velionis parapiją labai blogame, juodosios rasės užkariautame, rajone ir joje prisiglaudė kaip rezidentas — be algos, be mišių stipendijų. Čia 10 metų praleido didžiame materialiniame skurde.

Pagaliau pasitaikė proga pakliūti į lietuvišką parapiją, ir su nemažu džiaugsmu jis vyko į ją asistento pareigoms. Šioje Šv. Jurgio lietuviškoje parapijoje ir išbuvo iki savo mirties.

Kaip kunigas, velionis buvo uolus ir labai pareigingas. Nors jam buvo užkrauti patys sunkieji parapijos darbai, tačiau jis darbo nesibaidė ir niekam dėl to nesiskundė. Net džiaugėsi, kad pagaliau tapo reikalingu ir naudingu. Parapi
jiečiai jo darbštumą vertino, jo asmenį mėgo. Jie pradžiugdavo, kad atvykus klebonijon duris atverdavo "Father Andy", kuris juos pasitikdavo plačia šypsena, prašnekindavo gražiu žodžiu.

A. Baltinis buvo daugiau minties, negu veiklos žmogus, nors, pasitaikius progai, nuo veikimo nesi-šalindavo. Keletą metų vadovavo Liet. Kat. Mokslo Akademijos Chicagos židiniui, buvo Lietuvių-Latvių Sąjungos Chicagos sk. pirmininkas. Mokėdamas latvių kalbą, palaikė glaudžius ryšius su latvių kultūrininkais, ypač su rašytoju Janis Klidzejs. Bendradarbiavo latvių spaudoje, davė lietuviškai spaudai verstinių jų kūrinių, skaitė paskaitas latvių kultūriniuose renginiuose.

O vis dėlto velionis ilgiausiai išliks giliojo mąstymo — filosofijos srityje. Nors ir turėjo savarankų mąstymo būdą, tačiau Max Schelerio filosofija padarė didelės įtakos visai jo mąstysenai. To jo pamėgtojo fenomenologo įtakoje parašyti visi velionio straipsniai-studijos. Straipsnių jis paskelbė įvairiomis temomis ir geroką skaičių periodinėje lietuvių spaudoje, daugiausia "Aiduose", tačiau išskirtino jo dėmesio susilaukė klausimai, liečia religiją, etiką ir lietuvybės išlaikymą.
A. Baltinis nepatenkintas tomistinės filosofijos Dievo buvimo įrodymais. Jam visi protiniai argumentai Aukščiausiosios Būties egzistencijai įrodyti — tik tikėjimo sura-cionalizavimas, pasiekęs kulminacinį punktą šv. Tomo Akviniečio "Summoje": "Visi tie Dievo buvimo įrodymai yra ne kas kita, kaip mažėjimas pasitikėjimo Dievu, Jo apreikštu Žodžiu ir mėginimas ir religinėje srityje pasitikėti vien savo protu" .

Dievo buvimas nėra protu įrodomas, o veikiau visi protiniai įrodinėjimai — tik tikėjimo į Jo buvimą protinis pagrindimas. Arti jam buvo prie širdies šv. Anzelmo vadinamas ontologinis argumentas, pagal kurį Dievas suvokiamas tikėjimo aktu, kuriame pats Dievas apsireiškia kaip egzistuojanti Būtis. Tokiu būdu tikėjimo aktas, kaip vidinis įsitikinimas, einąs iš betarpiško Dievo patyrimo arba išgyvenimo, yra svarbiau, negu protiniai įrodinėjimai.

Dievo pažinimas yra skirtingas nuo paprasto mokslinio pažinimo, kuriuo suvokiame gamtos objektus: "Tikėjimo akte Dievas tikinčiajam atsiskleidžia su tokiu tikrumu, kad nelieka visai abejonės dėl realaus Jo buvimo" . Tame tikėjimo akte žmogus pajunta Dievo, kaip skirtingos nuo šio pasaulio Būties, realumą.
Panašiu būdu kiekviena religinė tiesa nereikalauja jokių protinių įrodymų, nes ji pati save pagrindžia. O taip suvoktos religijos negali sugriauti jokia filosofija, jokie mokslai. Jei religija miršta, tai yra todėl, kad ji jau mirusi žmogaus širdyje.
Žmogaus proto suabsoliutinimas, geriausiai išreikštas Descartes "cogito, ergo sum" (mąstau, tad esu) yra geras įrodymas, kad žmogus yra nusigręžęs nuo Dievo ir pats užėmęs Jo vietą. Dievas, kaip Dievas, negali būti žmogaus pažinimo objektu, kokiais yra gamtiniai objektai.

Jo nesuvokiame, kol "Jis mums save apreiškia, o mes tą apreiškimą galim priimti ar atmesti" . Jei bandytume Dievą padaryti savo mąstymo objektu — Jį degraduotume, pripažindami ne Jį, o savo protą visko mastu. Protas nėra vienintelis tiesos pažinimo šaltinis ir kriterijus. Negalim teigti, kad Dievas yra todėl, kad mūsų protas leidžia Jam būti. Jau pats klausimo iškėlimas, ar yra Dievas, savo esmėje reiškia Dievo paneigimą. Suabsoliutinęs savo protą žmogus įžūliai "nurodo Dievui Jo vietą, teises ir pareigas" .

Vienintelė išeitis iš šios racionalizmo diktatūros yra paties žmogaus bankrotas. Žmogus turi kapituliuoti, kad jam paaiškėtų, jog jo egocentrinis pasaulis su savo susikurtąja tvarka negali pilnai jo patenkinti, negali būti Dievo apvaizdos pakaitalu. Apsivylimas savimi atveria žmogui kelius į Dievą — jis tampa religingu: "Kelias į Dievą eina per žmogaus sukurtų dievaičių sudužimą ir žmogaus jais nusivylimą" .
Toks nusivylimas ypač skaudžiai pajuntamas kraštutinėse gyvenimo situacijose, ypač mirties akivaizdoje — kada pagaliau įsitikinama, kad žmogus yra bejėgis pats sau užsitikrinti egzistenciją pomirtiniame gyvenime.

Savitą etiką — vertybių teoriją A. Baltinis išdėstė "Aiduose" spausdintam straipsny "Literatūros nusikalstamumas" . Jis ir čia artimas M. Schelerio vertybių filosofijai.

Kadangi pažinimas nesąs vien tik būties atvaizdavimas nei jos sukūrimas, bet jos atskleidimas, pirma suvoktas intuityvine įžvalga, todėl pati kūrybos esmė glūdinti ne kūrinio apipavidalinime — formoje, bet "tobuloje įžvelgimo ir apipavidalinimo jungtyje" . Kūrėjas nesukuria iš nieko, nes kūrinys turi pagrindą būtyje. Jis tik apipavidalina tai, ką įžvelgia vertybių pasauly. Dėl šios priežasties kūrėjas nėra absoliutus — ant kiek kūryba nepasilieka vien tik estetinių vertybių ribose, bet ji visada atspindi ir kitas vertybes, ypač vitalines ir religines. Tokiu būdu jis yra atsakingas ne tik už kūrybos vyksmą, bet ir už pasėkas.

Šiuo savo teiginiu A. Baltinis kategoriškai atmeta tradicinę aristo-telinę tezę: "ars gratia artis" (menas menui), nes skelbia, kad savo kūryboj kūrėjas apsisprendžia už vienokias ar kitokias vertybes. Šiuo apsisprendimu jis ir pasidaro atsakingu už kūrinį. Toji atsakomybė juo didesnė, juo kūryba įtakingesnė gyvenime. Tad kūryba, nesivadovaujanti į religiją atremta etika, yra žalinga.

Šis etikos primatas prieš estetiką vertė jį paraginti visuomenę smerkti etiškai blogą kūrybą, nors ji meniniu požvilgiu būtų ir geriausia. Tokiu būdu rašytojas esąs suverenus tik formos arba estetinių vertybių srityje, bet sukurtas jo veikalas tampąs nebe vien jo, o ir visuomenės nuosavybe — jis priklausąs skaitytojui, kuris jį vertins ir etiniu požvilgiu. O jei kūrinio turinys nemoralus, jis "sunkiai sužeis skaitytojų sielas" .

Kūrėjo atsakingumo pagrindas glūdi pačios kūrybos esmėje — ant kiek kūryba yra žmogaus veiksmas ir kaip toks yra pajungtas moralės dėsniams. Iš čia savo laiku plataus atgarsio radęs jo teiginys: "Geriau yra, jei kokioje tautoje yra tik vidutiniai, bet etiškai vertingi, rašytojai, negu dideli menininkai, bet nemoralūs" . Nemorali kūryba griauna pačius gyvenimo pagrindus, o dorovingoji ugdo kitas vertybes, ypač religines.

A. Baltinis priešingas tomistinei tradicijai, skelbiančiai būties ir gėrio tapatumą (ens et bonum con-ventuntur). Pagal jį, būtis tikrai skirtinga nuo vertybių — būtis "būna", o vertybė "reiškia". Kadangi būtis priklauso reikšmens arba prasmens pasauliui, joje glūdi vertybė — ant kiek ji skirta ne tik būti, bet ir reikšti.
Būdamas giliu patriotu, velionis nuoširdžiai sielojosi lietuvių tautiniu išlikimu ir šiuo klausimu yra ne vieną kartą pasisakęs raštu ir žodžiu.

Sąmoningais lietuviais tremty išlikti teįmanoma tik atsistojus ant idealistinio pagrindo — kada gyvenime dvasinės vertybės iškeliamos virš materialinių. Idealistai buvo visi mūsų tautinio atgimimo žadintojai, idealizmo išpažinimas yra ir mūsų visų lietuviais išlikimo garantija.

O idealizmas jam reiškė pasisavinimą europietiškos kultūros, kurioje pirmauja dvasinės vertybės. Tremty esame apsupti materialistinio kapitalizmo, kuris žmogų vertina tik kaip "gamybos įrankį", ir gyveno. Nors ir sulaukęs pensininko amžiaus, į poilsį išeiti nesirengė, žinodamas, kad nėra kas jį pakeistų lietuviško apaštalavimo darbuose.

Nors ir per ankstyvai iš gyvenimo pasitraukė, palikdamas daug užsimestų, bet nebaigtų darbų, tačiau lietuviškosios kultūros laukuose suspėjo palikti laiko neišdildomus pėdsakus.

O mums, negausiems, kiekvieno talento netekimas yra didelė nelaimė.
Z. Ramonas
--------
1. Religija ir mokslas, Aidai, 1951 m., 5 nr., 194 psl.
2.Ten pat, 194 psl.
3.Ten pat, 196 psl.
4.Ten pat, 197 psl.
5.Ten pat, 198 psl.
6.Aidai, 1951 m., 9 nr., 389-396 psl.
7.Ten pat, 389 psl.
8.Ten pat, 392 psl.
9.Ten pat, 394 psl.
10. Idealizmas — lietuvybės išlaikymo pagrindas, Aidai, 1952 m., 9 nr., 389 psl.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai