Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MĖGINIMAS NUVERTINTI V. MYKOLAIČIO-PUTINO KŪRYBĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DR. JONAS GRINIUS   
Pirmiausia, kas yra tas arba tie, kurie mėgina nuvertinti vieno žymiausių lietuvių rašytojų darbus? — Trumpai atsakant, visa atsakomybė už kalbamą mėginimą turėtų atitekti Jonui Lankučiui, kuris yra paskelbęs bent trijų redakcijų knygą vardu "Vinco Mykolaičio - Putino kūryba". Taigi ir dera pirmiau susipažinti su paminėtos monografijos autoriumi.

Jonas Lankutis yra Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto vienas darbuotojų, kuriam šiemet sukako penkiasdešimt metų (gimęs 1925.II.8). Jis yra paskelbęs kelias knygas lietuvių literatūros klausimais, bendradarbiavęs leidžiant Vilniuje akademinę "Lietuvių literatūros istoriją", bet gal daugiausia domėjęsis lietuvių dramos rašytojais. Paskiausia šio sukaktuvininko knyga, išėjusi 1974 m. pačioje pabaigoje, vadinasi "Lietuvių dramaturgijos raida".

Tai, atrodo, bus brandžiausias J. Lankučio veikalas. Nors jame šis kritikas nėra visai išsivadavęs iš bendrosios neapykantos prietaro nieko nerašyti apie lietuvių tremtinių veiklą Vakaruose, bet vis dėlto savo knyga apie "Lietuvių dramaturgijos raidą" jis yra atlikęs didžiulį darbą. Tam suprasti užteks paminėti, kad šitai knygai parašyti J. Lankutis yra perskaitęs ar peržiūrėjęs apie septynis šimtus lietuvių pjesių — įvairių dramų, tragedijų, misterijų, komedijų bei farsų kūrinių, jau nekalbant apie daugybę straipsnių bei studijų, kurie liečia šias pjeses, ir kitokią pagalbinę literatūrą apie dramos meną. Todėl, atrodo, visai pelnytai už "Lietuvių dramaturgijos raidą" yra suteiktas Jonui Lankučiui šį pavasarį literatūros daktaro titulas.

Šis neseniai apvainikuotas literatūros istorikas bei kritikas dar stipriai yra pasitarnavęs lietuvių literatūrai, į ją grąžindamas svarbiausias Vydūno dramas. 1968 metais jo parašytas straipsnis "Amžinosios ugnies" rinkiniui buvo tartum vartai, pro kuriuos į sovietinę tikrovę Lietuvoje buvo įvesdinti trys Vydūno didieji draminiai kūriniai. Žinoma, apie Vydūną kaip humoristą gal ir kitas kritikas būtų pajėgęs parašyti neblogiau, tačiau jo žodis sovietinėse sferose gal nebūtų buvęs pakankamas atsverti Vydūno mistiniam idealizmui. J. Lankučio pasisakymas už Vydūną tada buvo pakankamas, nes jis kalbėjo kaip žinomas Lietuvių kalbos ir literatūros instituto šulas bei Lietuvos kompartijos narys. Komunistams jis buvo nusipelnęs savo dėmesiu socialistiniam realizmui, nes apie jį buvo rašęs bent dviem atvejais, o lietuvių literatūros istorijai jis dar buvo pasitarnavęs dviem monografijom apie du poetus — Vincą Mykolaitį - Putiną ir Eduardą Mieželaitį.

Tiesa, kad ir šitose monografijose J. Lankutis nebuvo atsipalaidavęs nuo kompartijos intencijų bei norų. Juk savo lietuviška ir rusiška monografija apie Mieželaitį, jis pašlovino Lenino premijos laureatą, kuris lietuviuose neturi gero vardo, nes yra didelis pataikūnas rusams ir menkas poetas. Tikrosios poezijos mėgėjai prikišdavo ir prikiša Mieželaičiui, kad jis savo kasmetiniais tomais yra degradavęs tauriąją lyriką į eiliuotą impresionistinį feljetoną; o Lankutis savo monografija apie šį poetą lyg ir pateisino lenininę premiją, paskirtą E. Mieželaičiui.

Sudėtingesnis uždavinys iškilo J. Lankučiui, rašant monografiją apie Vincą Mykolaitį - Putiną. Į jį natūraliai žvelgdamas, Lankutis jautė ir matė, kad Putinas yra vienas didžiausių ir originaliausių poetų. Tačiau jo kūryba ne vienu atžvilgiu nesiderino su komunistų teorijomis ir prietarais. Todėl Lankutis laikė savo uždaviniu išinterpretuoti Mykolaičio-Putino kūrybą pagal kompartijos skonį taip, kad eilinis skaitytojas toje poezijoje nebe-pastebėtų minčių, nepageidaujamų komunistams.

Bet kaip rasti tokią interpretacijos formą, kad Putino originalumas labai nenukentėtų ir taptų patenkinti kompartijos ideologiniai reikalavimai? Prie šitos problemos J. Lankutis buvo sustojęs ir grįžo net tris kartus, paskelbdamas tris knygas vienu ir tuo pačiu vardu "Vinco Mykolaičio -Putino kūryba" — lietuviškai 1961 m., rusiškai 1967 m. ir vėl lietuviškai 1973 m. 20.000 egzempliorių tiražu. Ši trečioji redakcija atrodo neatpažįstamai pakeista, palyginus ją su pirmąja. Ji išėjo objektyvesnė ir palankesnė Putinui, nes jau knygos Įvade J. Lankutis apie V. Mykolaitį rašė, kad "istorija jo vardą vis labiau gaubia nemirtingumo aureole" ("Vinco Mykolaičio - Putino kūryba", Vilnius, 1973, 6 psl.). Šioje knygoje beliko mažiau niekinamųjų žodžių buržujams ir klerikalams, mažiau tuščių liaupsinimų sovietinei santvarkai ir taip pat mažiau priminimų, kaip Stalino laikais visokie kompartijos žurnalistėliai priekaištais badinėdavo Putiną dėl jo poezijos ir dėl jo mokslinių straipsnių. Šitoje trečioje savo knygos redakcijoje J. Lankutis taip pat mėgina parodyti, kaip po Stalino mirties naujai atgijusiu Putinu kornujiistiniai rašytojai net žavėjęsi, nors tai nesutinka su kitais faktais, kurie liudija, kad kompartija per Glavlitą poeto kūrybą griežtai cenzūravo. Antai, į "Būties valandą*' negalėjo patekti net aštuoni kūriniai, kurių keli buvo pirmarūšiai. O tada jau buvo praėję 10 metų po Stalino mirties.
Tačiau, kad ir palankiai žiūrėdamas į Mykolaitį - Putiną savo knygos trečioje redakcijoje, J. Lankutis nepajėgė arba nenorėjo atskleisti šio didelio poeto kūrybos atvirai, be nutylėjimų, kurie iškraipė jo kūrybinį atvaizdą, susmulkindami jį į gabalėlius taip, kad kai kurių jo bruožų beveik negalima atpažinti. Tai pirmiausia liečia Putino santykius su Dievu, t. y. Vinco Mykolaičio religiją.

Kad ir labai kam nors nepatiktų kalbėti apie mūsų žymiojo poeto santykius su Dievu ir jų išraišką kūriniuose, bet šis klausimas neišvengiamas tam mokslininkui, kuris nori esmiškai ir vispusiškai suprasti Mykolaičio - Putino kūrybą bei ją išaiškinti kitiems. Tuo tarpu Lankutis tiesiog bijo prasitarti, kad V. Mykolaitis visą gyvenimą buvo tikintis krikščionis.

Jis tokiu tapo nuo pat vaikystės, nes augo labai religingoje, tiesiog asketiškai krikščioniškoje šeimoje. Būsimasis poetas jau pradžios mokykloje išmoko tarnauti bažnyčioje prie mišių, o įstojęs į gimnaziją, ten jis pirmiausia jautėsi kataliku ir tik paskui lietuviu. Šitam religingai auklėjamam jaunuoliui įstoti į kunigų seminariją Seinuose nebuvo jokia problema, o visai natūralus dalykas. V. Mykolaičio kaip tikinčio jaunuolio drama prasidėjo kunigų seminarijos vyresniuosiuose kursuose, kai jis pastebėjo savy ir draugai jam pripažino poetinį talentą. Savo poetinį pašaukimą pergyvendamas emocionaliai, beveik apčiuopiamai, o Dievą išpažindamas tik šaltu protu, V. Mykolaitis pajuto, kad kunigo ir poeto pašaukimai jame prieštaringai susikerta. Todėl kunigų seminariją baigdamas, Mykolaitis Putinas jau galvojo kunigu nebesišven-tinti.

Bet tuo laiku prasidėjo I-sis pasaulinis karas, kurio reikalams Rusijos caras į kariuomenę šaukė visus jaunus vyrus, išskyrus dvasininkų šventimus turinčius asmenis. Kad nepatektų į karo apkasus, V. Mykolaitis pasiryžo priimti kunigystę, tikėdamas vis dėlto savy suderinti poeto ir kunigo pašaukimus. Tapęs kunigu, teologiją jis toliau studijavo Petrapilio Dvasinėje akademijoje, o filosofijos ir literatūros mokslus Šveicarijos Fri-bourge ir Vokietijos Muenchene. Tapęs literatūros profesorium ir žymiu poetu, Mykolaitis - Putinas vis aiškiau matė, kad viltis suderinti du retus, išimtinius pašaukimus — poetą ir kunigą — jame nepasisekė. Dėl to jis ilgus metus graužėsi, kol pagaliau pasiryžo atsisakyti kunigystės ir susituokti su jį mylinčia moterimi (Emilija Kveda-raite). Už tai Vilkaviškio vyskupijos tribunolas Mykolaitį - Putiną ekskomunikavo.

Tačiau, kad ir išjungtas iš Bažnyčios, V. Mykolaitis nenustojo būti tikinčiu krikščioniu, kuris Šventomis dienomis atlieka savo religines pareigas. Tiesa, šitoks Mykolaičio stovis komunistams buvo davęs vilčių, kad jis taps ateistu, ypač kad Stalino teroro metais poetas buvo žadėjęs įsigyti naują pasaulėžiūrą ir parašęs eilėraščių, palankių sovietiniam režimui. Tačiau Putinas neparašė jokio eilėraščio nei prieš Dievą, nei prieš Bažnyčią. Matydamas, kaip sovietinė valdžia Lietuvoje skaudžiai persekioja tikinčiuosius, V. Mykolaitis pradėjo paslapčiom remti Bažnyčią savo aukomis, ėmė rašyti religinės prasmės eilėraščių ir paprašė jį vėl sugrąžinti į Bažnyčios bendruomenę. Šį norą Bažnyčios vyriausybė patenkino, leisdama kunigui palaiminti Mykolaičio ankstesnę moterystę. Tačiau šios malonės poetas atsisakęs, nes norėjęs mirti kunigu ir poetu, kokiu jis buvo brandžiaisiais jaunystės metais.

Iš čia trumpai paminėtų V. Mykolaičio gyvenimo faktų, susijusių su religija ir Bažnyčia, J. Lankutis savo knygoje paskutiniu laiko atsisakymą kunigo pareigų ir ekskomuniką, tartum po to mūsų poetas būtų tapęs ateistu, tartum jo rūpestis tikėjimu nebūtų atsispindėjęs jo kūryboje. Tuo tarpu Putinas per visą gyvenimą, išskyrus tik Stalino siautėjimo laikotarpį, yra kūręs įvairaus gylio religinės prasmės eilėraščių. Štai jų vardai: "Amžiną atilsį" (1916?), "Nauji Metai" (1916), "Gimimo naktį" (1923?), "Prisikėlimas" (1924), "Rūpintojėlis" (1926), "Malda" (1930), "Nežinomam Dievui" (1935?), "Teisėjui" (1939), "Prieš rytą" (1959), "Bachas" (1961). Argi J. Lankutis nepastebėjo, kad tarp šitų eilėraščių yra pirmarūšių kūrinių, kurie yra reikšmingi tiek estetiniu atžvilgiu, tiek V. Mykolaičio pasaulėjautai suprasti?

J. Lankutis panašiai elgiasi — nenori suprasti religijos reikšmės, — gana plačiai ir teigiamai savo knygoje vertindamas Putino "Altorių šešėly". Kritikas pastebi to romano pagrindinio veikėjo Liudo Vasario sielvartus dėl to, kad jo poetinės aspiracijos nepalankiai susikerta su kunigo pareigomis. Bet ar šitaip giliai Vasaris pergyventų šią savo dramą, jeigu jis būtų netikintis, jei kunigystė jam tebūtų tik varžtai? Ne. Vasaris daug kenčia kaip tik dėl to, kad jis katalikų religiją išpažįsta nuoširdžiai. Argi J. Lankutis nebūtų pastebėjęs nė šitokios pastraipos, kurioje Liudas Vasaris skundžiasi:
"Ak, kaip norėčiau nors kartą pajusti gyvą religinį džiaugsmą arba susijaudinimą Dievo akivaizdoje ir Jo artybėje! Tai būtų atspirtis, tai būtų tvirtybės šaltinis ilgam laikui, o gal ir visam gyvenimui. Bet ne, nė karto! Tai ima mane slėgti, ima mane kankinti. Ypač tai jaučiu per didžiąsias šventes, kada, rodos, viskas prisisunkę religinės nuotaikos, kada pačios pamaldos tokios prasmingos. O jeigu ne pamaldos, tai ir be jų yra momentų, kada, rodos, turėčiau išgirsti Dievo balsą" (Fotostatinis "Altorių šešėly", Chicago, 115 - 116 psl.).

Iš šitų klieriko užrašų matyti, kad Liudas Vasaris Dievą norėjo pergyventi emocionaliai, jausmu. Bet kadangi šitokios Dievo malonės jis nesulaukė, o jo estetiniai pergyvenimai buvo daugiau ar mažiau konkretūs bei emociniai, tai galų gale jame kunigą nurungė poetas. Taigi Vasario drama buvo tokia pat, kaip V. Mykolaičio — dviejų kilnių ir retų — poeto ir kunigo — pašaukimų kolizija. Ji vyko ne dėl ko kito, bet dėl krikščionių tikėjimo. Jeigu jo nebūtų turėjęs Vasaris ir jo kūrėjęs Putinas, tai nei vienas, nei antras nebūtų gavę jautriai pergyventi pašaukimo dramos, nes niekas į kunigus neina be tikėjimo. O jeigu jo netenka, tai dažniausiai meta ir kunigystę.

Vedant savy pašaukimų kovą per keletą metų, Vasario tikėjimas šiek tiek susilpo ir pakito. Bet ir atsisakydamas kunigo pareigų ir pasilikdamas tik poetu "Altorių šešėly", Vasaris pasiliko tikinčiu žmogum ir krikščioniu, nors ir nepriklausančiu jokiai organizuotai konfesijai. Jis tai patvirtino Tėvui Severinui šitokiais žodžiais: "Suderinti savy poetą ir kunigą aš negaliu (...) Dievo aš neišsižadu. Tik mano Dievas, kurį aš tikiu, nėra reikalingas jokių priesaikų ir neuždeda jokių pančių, dėl kurių reikėtų beprasmiškai kankintis ir žudyti savo gyvenimą. Jis tereikalauja, kad aš dorai gyvenčiau. Jo dešimtį įsakymų aš esu pasiryžęs saugoti visą gyvenimą" ("Altorių šešėly", Chicago, 569 psl.).
Šie žodžiai nebuvo vieno nelaimingojo Liudo Vasario nusistatymas. Jį paliudijo taip pat Mykolaitis - Putinas vieneriais ar dvejais metais vėliau už romaną parašytu eilėraščiu "Nežinomam Dievui". Ten tarp kitko skaitome:
Tu man kaip už daugelio šviesmečių žvaigždė,
Kurios stebuklingos šviesos paregėt negaliu.
Gal ten ir tavasis žvilgsnys kartu spindi,
Bet čia — nei Tavęs aš bijau, nei Tave aš myliu.

Aš, dulkė išdegintuos saulės tyruose,
Žinau, kad esi; kas esi, kaip esi, nežinau.
Ir tyli širdis prieš tą amžiną mįslę,
Kurios išrišimo žvaigždynuos ieškot ketinau.

(Keliai ir kryžkeliai, Chicago, 1953, 254 psl.)
Šie poetinio išpažinimo žodžiai, parašyti krizės metais (1933 - 35), kada V. Mykolaitis ruošėsi atsisakyti kunigystės ir vesti mylimą moterį, dar kartą liudija, kad poeto tikėjimas tada buvo daugiau protinis įsitikinimas negu egzistencinis, arba emocinis pergyvenimas ("tyli širdis prieš tą amžiną mįslę"). Tačiau jis buvo tiek patvarus, kad net stalininio teroro metais jis ne sunyko. Nors tada už antikristinį eilėraštį Mykolaitis būtų daug nusipelnęs komunistams, tačiau jis nieko panašaus neparašė. "Tėvo ir mokytojo" kultą likviduojant, terorui atslūgus, greitai pasirodė priešingi reiškiniai: Putino kūryboje prasiveržė Dievo ir amžinybės ilgesiai: "Skausmo valandą" (1956), "Tavęs nerandu" (1957), "Prieš rytą" (1959), kol netrukus V. Mykolaičio krikščioniškas tikėjimas išsiliejo vienu originaliausių Putino kūrinių "Bachu", kur interpretuojamos J. S. Bacho mišios H-mol. Te-pacituodamas tik dvi "Rūpintojėlio" pastraipas kaip Putino kosminio jausmo pavyzdį ir nutylėdamas tokius žymius kūrinius kaip "Malda", "Nežinomam Dievui", "Teisėjui", "Bachas", ar Lankutis ne-nusižengė moksliniam tiesumui?

Beveik panašus klausimas taip pat kyla, beskaitant J. Lankučio knygą apie "Vinco Mykolaičio - Putino kūrybą", kai ten kritikas porą kartų paliečia meilės ir moters temą. Tiesa, šituo klausimu rašydamas, J. Lankutis nebėra toks nekalbus kaip V. Mykolaičio religijos atžvilgiu. Meilės ir moters atveju jis nebebijojo vienos antros citatos ir poeto pergyvenimų charakteristikos. Bet vis dėlto jis nepatikėjo paties poeto nurodymu, kai eilėrašty "Maskarade" jis kalbėjo apie gilumą ir platumą, tardamas:
Tu mano širdgėlos polėkius žadini,
Tu man kova, ir sapnai, ir daina.

Rašydamas apie meilės jausmą Putino poezijoje tarp 1920- 1932 m., J. Lankutis terado tik dvejopą pergyvenimą. Pradžioje meilė buvusi "kaip pasiilgtas ir svajonėse suidealintas jausmas", o apie 1926 m. ji tapusi "kaip džiugi gyvenimo banga, realus, laimę teikiantis pergyvenimas" (V. Mykolaičio - Putino kūryba, Vilnius, 1973, 77 psl. . Iš tikrųjų tuo laiku, kuris dažnai vadinamas simbolistiniu periodu, Putino poezijoje meilė atsiskleidė ne tiek kaip idealios meilės svajonė ar tiesiog idealas Stella Maris, bet daugiau kaip skausmingas jausmas, nes dar 1915 m. "Preliudijoje" jaunas poetas meilę buvo susiejęs su skausmu:

V. mykolaičio-Putino gimtinė Pilotiškiuose 1973

Nėra didesnio skausmo —
Už meilėj kilusį.
Nėra didesnės meilės —
Už skausmuose subrendusią.

Todėl 1920 - 28 m. Putino eilėraščiuose meilė dažnai buvo susieta su tamsokais jausmais — ilgesiu ir sielvartu, su provokuojančia neviltimi ("Pasaka") ir užburtu likimu ("Juodas angelas"). Tada meilė moteriai poetui atrodė kaip viliojanti pagunda ("Taurė") ir kaip įkvėpimo šaltinis ("Poeto meilė"). Ji vedė net į metafizinius tolius, į "amžino ritmo žaidimą", nes Putinas kartais meilę vaizdavosi kaip gyvybės, grožio ir net visos būties pradus ("Nepasiekiamai", "Trys tostai"). Šita moteris dažniausiai buvo nekasdieniška, bet puošni kaip pasakų ar svajonių karalaitė. Todėl suprantama, kodėl susitikimas su realia moterim įkvėpė Putinui gražią sintezę, kokią sutinkame jo grakš-čiame "Romanse":
Su pirmuoju pavasario saulės šypsniu
Tu kaip laimės svaja į mane atskridai. —
Ir dabar, kai tyloj tavo vardą miniu,
Vis man juokiasi saulė ir kvepia žiedai.

Nežinau, ar ilgai tu buvai su manim:
Tarp dviejų aušrų nesutemo naktis.
Ir dabar tų aušrų tebešviečia ugnim
Vakarinis dangus ir manoji buitis.

Nežinau, ar dar vėl tu sugrįši kada,
Ar kaip džiaugsmas pirmasis spindėsi toli, —
Bet pavasario saulės šypsniu užburta,
Tu iš mano akių pasislėpt negali.

Kur tik eičiau, visur spinduliai ir žiedai,
Merkias akys ir klysta apsvaigus mintis,
Kaip tada, kai džiaugsmu į mane atskridai, —
Nors dabar pas mane tik naktis, tik naktis.


Paskelbęs savo romaną "Altorių šešėly", V. Mykolaitis ilgam laikui atsisveikino su meilės ir moters tema savo lyrikoje. Tokiu atsisveikinimu laikytina "Saulėlydžio Madona", parašyta 1934 m., nes po jos ėjo bent 20 metų pertrauka, kol pasirodė "Sonetai", sekant Šekspyru (1955). Tada jau buvo miręs Stalinas, o pats Mykolaitis išėjo į pensiją. Tada jo poezijoje vėl pasirodžiusi moteris jau buvo dvejopa — "šešėliuose trapus mergaitės siluetas", išniręs trumpai valandėlei atsiminimuose, ir reali moteris, kuri iš sutemų atėjo "su šypsniu lūpose ir mylinčia širdim". Toliau šios dvi būtybės vystėsi paraleliai. Realioji moteris pasirodydavo čia meile nusivylusi, čia priešgina, čia materialiste kaip Tobozo Dulcinėja ("Don Kichotas"), o ana vaizduotės mergaitė perėjo į mirties ir amžinybės alegorinį siluetą ("Mocartas"), arba perėmė gelbėtojos vaidmenį ("Žilvinas ir Eglė").
Bet šitoji po 20 su viršum metų pertraukos į poeziją sugrįžusi dvilypė moters tema pažadino poeto sieloje taip pat dvejopą meilės pergyvenimą, o to nebuvo Putino jaunystės lyrikoje. Tada, kad ir skausmingai, jis meilę šlovino ir giesmes jam giedojo, o dabar pamatė, kad:
Nėra Šioj žemėj meilės.
Yra savimeilė
Plėšri, kerštinga, pavydi,
Yra aistra
Kaip vilkė alkana ( . . . )
Tu meile netikėk!
Jinai ne džiaugsmo,
Tik juodo sielvarto versmė.
Nėjai širdies rauda,
Ne jai nė džiaugsmo giesmė.
("Tu meile netikėk")


Tai kažin kas nuostabu! Šitoks erotinės meilės pasmerkimas Putino poezijoje atrodo toks nepaprastas, kad J. Lankutis visai nenorėjo jo pastebėti. Tačiau, Putino lyriką skaitant toliau, paaiškėja, kad poetas apie 1960 m. visai nėra nustojęs šlovinti meilės: jis tebegarbino ją, tik kitokia forma — kaip altruistinę, dvasinę, krikščionišką meilę:
Ne tą geidulingą,
Ne tą egzaltuotą,
Kur šaukia jaunystę
Į siautulio puotą.
O tą,
Kur gyvybės naujos pasiilgusias įsčias
Nauja būtim apvaisina;
O tą,
Kuri menką ir trapų
Siekti saulės ir žvaigždžių masina.
Tam kėliaus iš kapo.


("Langas", Vilnius, 1966, 32 psl.)
Tą pačią gerąją, atleidžiančią meilę Putinas taip pat akcentavo eilėrašty "Nebūk tu juokingas", kurį baigė šitaip:
Jūs žūsit, pamėlusiom lūpom
Likimą piktai keikdami, —
Aš žūti geidžiu
Su šypsniu burnoj atlaidžiu
Ir meilės žodžiu.

("Langas", 74 psl.)
Šitai altruistinei, gelbstinčiai, krikščioniškai meilei išreikšti Mykolaitis - Putinas taip pat yra sukūręs poemėlę "Žilvinas ir Eglė". J. Lankutis šitą kūrinį pastebėjo, mėgino komentuoti kaip tautosakos motyvo naują interpretaciją, tik, deja, tos interpretacijos esmės jis nesuprato, arba nenorėjo suprasti. Savaip interpretuodamas mitologinę sakmę apie Eglę žalčių karalienę, V. Mykolaitis Žilvino ir Eglės pradinius santykius radikaliai pakeitė.

Užuot pavartojęs klastą ir prievartą Eglei laimėti, kaip buvo senojoje sakmėje, Putino Žilvinas pirmiausia skundžiasi Eglei savo nelaime, nes žaltyje tūno užburtas žmogus. Jis prašo Eglę jį pamilti, nes tik šitaip bus išlaisvintas iš burtų. Įsiklausiusi į šį žalčio skundą, Eglė pradeda jo gailėtis bei jį paglosto. Šitaip Žilvinas numeta savo užkeikimo kaukę, tapdamas žmogum — dailiu jaunikaičiu, kuris pradeda Eglei patikti erotiškai, kaip vyriškis. Ir tik tada ji nueina su juo į jo karalystę. Argi neaišku, kad Putino poemėlėje Eglė savo užuojauta išgelbsti nelaimingąjį Žilviną iš burtų? Tiesa, vėliau jis, kaip senojoje sakmėje, žūsta nuo Eglės brolių kerštuolių, bet ir tada jis lieka Eglei dėkingas, kad gali mirti žmogum. Taigi Putino "Žilvinas ir Eglė" yra krikščioniško humanisto kūrinys, kuriame atiduodama pirmenybė veikliai dvasinei, arba krikščioniškai, meilei, nes tik ji nešvariai užburtajam padeda tapti žmogumi ir sukilnina tą pergyvenimą, kurį kartą poetas buvo pavadinęs "aistra kaip vilke alkana". Šitaip Pu tinas senajai sakmei davė visai kitokią prasmę, kokios nepajėgė jai rasti S. Nėris, ją sueiliuodama prieš dvidešimtį metų. O prasmė glūdi dvasinė* meilės išaukštinime.

Tik dviem atvejais daugiau ar mažiau prabėgom stabtelėjęs ties meilės ir moters temomis, bet jų evoliucijos nuodugniau neanalizavęs Putino kūryboje, J. Lankutis savo knygoje apie V. Mykolaitį dar paviršutiniškiau tepaliečia maišto problemą. Tiesa, jis pastebi, kad maištingų motyvų yra "Tarp dviejų aušrų" rinkiny, kur sudėti eilėraščiai iš 1920 - 26 metų. Jis paanalizuoja vieną aiškiai maištingą eilėraštį "Vergą" (1924), papildydamas jį "Pesimizmo himnais", tačiau Lankutis nemato, arba nenori matyti, kad maištavimas yra vienas ryškiausių, savybingų bruožų Putino kūryboje.

Kad maištas yra Mykolaičio - Putino savybė, mums liudija du faktai. Pirmiausia visų jo kūrybiškųjų laikotarpių pradžią pažymi koks nors maišto kūrinys. Sakysim, simbolizmo, arba individualistinį, laikotarpį Putinas pradėjo "Valdovo sūnaus" drama (1920), kurioje vaizdavo sūnaus maištą prieš tironą tėvą, pavergusį jam brangią jo draugo gentį. Po Stalino mirties atsisakęs nuo darbo universitete, naują savo kūrybinį periodą V. Mykolaitis pradėjo vėl maištingos temos kūriniu: "Sukilėliais" (1956). Juose jis vaizdavo pasiruošimą 1863-jų metų sukilimui Lietuvoje ir kunigą Ant. Mackevičių kaip būsimo sukilimo kaimiečių vadą.

Antras faktas, kuris sustiprina pirmąjį, yra šitoks: išskyrus porą silpnesnių dramų ir vieną romaną, visi kiti stambieji V. Mykolaičio kūriniai yra parašyti didesnio ar mažesnio maišto temomis. Be jau minėtų "Valdovo sūnaus" ir "Sukilėlių", čia dar reikia prisiminti "Žiedą ir moterį", kur vienuolė Agnetė sulaužo vienuoliškus įžadus, ir "Nuvainikuotą vaidilutę", kur Birutė sukyla prieš senuosius dievus, paneigdama vaidilutėms privalomą skaistybę. Centrinis Putino kūrinys, "Altorių šešėly" romanas, taip pat vaizduoja kunigą ir poetą Vasarį, sukylantį prieš Katalikų Bažnyčios drausminius nuostatus. Pagaliau didieji pusiau epiniai kūriniai, kaip "Vergas", "Pesimizmo himnai", "Prometėjas", "Vivos plango, mortuos voco" ir "Somnambulas", išreiškia arba pačio Putino maištingas mintis bei nuotaikas, arba vaizduoja retus maištininkus, jeigu net užmirštume Putino "Rūsčių dienų" rinkinį, kur poetas drauge su visa lietuvių tauta maištauja prieš bolševikų vergiją tiesiog ("Liaudies daina").

Visus čia išvardintus Mykolaičio - Putino kūrinius Lankutis savo knygoje pamini, o daugumą jų analizuoja ir vertina, tačiau kažin kodėl nemato, kad jie pavieniui ir visi drauge yra maištingos autoriaus dvasios vaikai. Galima suprasti J. Lankučio rezervuotą laikyseną dėl "Vivos plango, mortuos voco", nes šis Putino kūrinys, reikšdamas stiprų protestą prieš totalitaristų siautėjimus, ne-tiesiog paliečia ir Lietuvos komunistus, tarp kurių veikia pats kritikas. Tačiau kuo galėjo nusikalsti "Somnambulas", kad jam Lankutis neskyrė nė eilutės? Juk tai vienas šedevrų, charakteringų V. Mykolaičio senatvei, kaip "Vergas" — jo jaunystei. Tik jų maišto apraiškos buvo skirtingos. "Vergo" herojus veikė demokratijos laikais (1924). Todėl jis sukilo taip triukšmingai, kad net visi aplinkiniai išsigando nustebę. Tuo tarpu "Somnambulo" herojus gyveno po Stalino rusų komunistų diktatūroje. Jis simbolizavo žmogų, šventai įtikėjusį savo svajonėms ir idealams, kurie aplinkiniams kaimynams realistams atrodė nepasiekiami bei pavojingi. Todėl somnambulas veikė tyliai ir ištvermingai, kol racionalistai ir pragmatikai pamatė, kad somnambulas laimėjo:
Ir jis nuėjo
Ieškoti tos, kurią mylėjo,
Užmerktomis akim,
Su laimės šypsniu lūpose,
Nuėjo į tą būtį šviesią,
Ten, kur jiedu būsią dviese, —
/ tą giedrą savo rytą (. . . )
Ir paliko mane vieną
Šitą klaikią mėnesieną
Ant šio plataus ir lygaus kelio
Su neramia širdim,
Blaiviu protu
Ir neįspėto somnambulo
Neištartu vardu.

("Langas", 63 - 64 psl.)

Jei šitame pragmatikų pralaimėjime prieš pavojų nepaisantį idealistą J. Lankutis išvydo komunistų nesėkmes, jam galėjo būti nemalonu. Bet kodėl "Somnambulo" herojuje jis nenorėjo matyti idealistiškai nusiteikusio komunisto? Ar nepastebėjo, kad, negližuodamas šį kūrinį, jis ne-tiesiog nuskriaudė V. Mykolaitį, kuris ir senatvėje pasiliko ištikimas sau pačiam, kokiu buvo jaunystėje, t. y. maištaujančiu poetu? Juk V. Mykolaitis dar 1962 metais rašė:
Tu saulėj tapk juodu nakties šešėliu,
O naktį šviesk skaidria žvaigžde.
Tik taip poeto rasi būtį
Giliam gyvenimo sraute.

("Būties valandą', Vilnius, 1963, 111 psl.) Tai maištaujančio opozicionieriaas principas. Jį Mykolaitis gana nuosekliai vykdė savo kūryboje, atsitiesęs po "tėvo ir mokytojo" Stalino nuvainikavimo ir rašydamas savo "Prometėją" (1958), Kam aš gyvenau?", "Tu meile netikėk", "Prieš rytą" (visi trys 1959), "Žilvinas ir Eglė", "Som-nambulas", "Pasikalbėjimas" (visi trys 1960), "Bachas", "Kėliaus iš kapo", "Nebūk tu juokingas", Aivos plango, mortuos voco" (visi keturi 1961). 5ie žymūs kūriniai atskleidžia V. Mykolaičio pasaulėjautą senatvės metais, kada poetas sąmoningai norėjo būti opozicijoje sovietinei dabarčiai, žvelgdamas į ją ant amžinybės ir nebūties slenksčio. Ar dėl šitos kūrybinės opozicijos vienus šitų kūrinių J. Lankutis ignoruoja, o antruose ieško kažin ko kito, negu jie reiškia?

Pagaliau kyla klausimas, ko gi siekė J. Lankutis savo knygoje apie "Vinco Mykolaičio - Putino kūrybą", ignoruodamas Putino religiją, vengdamas pavaizduoti jo meilės ir moters temų raidą, tartum nepastebėdamas, kad daugumas žymiųjų Putino kūrinių išreiškia maištingas idėjas, arba yra įkvėpti rašytojo maištingų nuotaikų. Kritiko intencijas tuojau mėginsime išsiaiškinti, o pasekmės ma-:vti: šitokia savo kritika Lankutis nuskriaudė Mykolaitį, nes jo kūrybą sumenkina tais atžvilgiais, kuriais mūsų poetas yra originaliausias.

Kad J. Lankutis būtų sąmoningai siekęs Putino kūrybą sumenkinti, tuo nesinori tikėti, nes tiek savo knygos įžangoje, tiek pabaigoje jis Mykolaitį - Putiną vertina teigiamai. Antai, toje pabaigoje kritikas rašo, kad V. Mykolaičio mirtimi Kraštas neteko vieno didžiausių savo menininki ir mąstytojų, kuriuo galima didžiuotis viso kultūringo pasaulio akyse" (333 psl.). "Jo negęstantis žėrėjimas yra tolygus patiems ryškiesiems mene padangių šviesuliams" (334 psl.). "Putinui priklauso pirmaeilis vaidmuo visame lietuvių literatūros atsinaujinimo procese, kuris prasidėjo pirmaisiais XX amžiaus dešimtmečiais ir tebevyksta iki šiol" (336 psl.). Tai teisingi žodžiai. Jiems paremti savo knygoje J. Lankutis davė nemažai argumentų, kuriuos pasiūlė patys V. Mykolaičio -Putino kūriniai. Todėl vėl sugrįžtame prie klausimo: kodėl liko nutylėti ar iškreipti trys minėti atžvilgiai, kuriais Putinas atrodo originaliausias tarp savo kartos rašytojų tokių, kaip B. Sruoga, F. Kirša, K. Binkis, M. Vaitkus?

J. Lankučio elgesy nenorint matyti blogos valios, reikia manyti, kad dėl Putino sumenkinimo kaltas priėjimas prie jo kūrybos, arba tas marksistinis metodas, kuris į kultūrinę kūrybą liepia žiūrėti kaip į bazės antstatą, o į kūrėją — kaip į socialinio kolektyvo arba tam tikros klasės minčių bei nuotaikų reiškėją. Tačiau to marksistinio metodo pritaikymu Mykolaičiui - Putinui bei jo kūrybai ir jos sumenkinimu minėtais trim atžvilgiais J. Lankutis tik įrodė šito metodo nepakankamumą.

Iš tikrųjų ko vertas metodas, jei jis vertė kritiką ignoruoti ar iškreipti vieną svarbų metafizinį ir psichinį faktą — V. Mykolaičio krikščionišką tikėjimą, — kuris jo gyvenimui ir kūrybai suteikė didesnės ar mažesnės dramatinės įtampos ligi pat poeto mirties? Ko gero galima laukti iš marksistinio metodo, jeigu dėl jo Lankutis toli gražu nepakankamai vertino meilės ir moters problemą, nors ji jaunąjį Putiną skatino graužtis ir maištauti, o senstantį poetą — į meilę žiūrėti dvejopai, bet ne taip, kaip patiktų marksistams. Argi J. Lankutis nepastebėjo, kad Putino kūrybai nagrinėti marksistinis metodas netiko, nes neleido kritikui pamatyti, kad maištingos mintys bei nuotaikos atsiskleidžia jaunystės ir senatvės geriausiuose V. Mykolaičio kūriniuose? Jeigu šito kritikas nepastebėjo, tai jis vis dėlto matė, kad Putino pastangos prisiderinti prie valdančios sovietinės klasės ir kurti, kaip reikalavo kompartija kolektyvo (arba liaudies) vardu, davė pačius blogiausius rezultatus. Apie juos Lankutis teisingai rašo: "Ne vienu atveju poeto posmus slėgė ir sausas oficialumas bei deklaratyvi retorika. Šabloniškas kai kurių temų traktavimas, pasireiškęs tarybinėje literatūroje asmenybės kulto metu, neigiamai veikė ir Mykolaičio - Putino poeziją" (241 psl.).

Jeigu derinimasis prie valdančios sovietinės klasės ir kompartijos norų davė blogus vaisius kūrybiniu atžvilgiu, o maištavimas prieš juos tada ir kitais atvejais pažadino gerų ir geriausių kūrinių, tai reiškia, kad V. Mykolaitis - Putinas iš prigimties buvo didesnis ar mažesnis individualistas, kuris į visuomenę atsiremdavo retais (bėdos) atvejais. Todėl nagrinėti šitokiam individualistui (tegu ir moderuotam) visuomeniniai metodai (prie kurių priklauso marksistinis) aiškiai netinka. Todėl, norint tinkamai suprasti Mykolaitį - Putiną ir įvertinti jo kūrybą, reikėjo pirmiausia pavartoti psichologinį ir estetinį metodus, o visuomeninį jau trečioje eilėje. Tuo tarpu Lankutis savo knygoje pasielgė atbulai.
Bet ką jis šituo laimėjo? Viena, tuo jis parodė, kad marksistinis metodas toli gražu netinka visiems atvejams, kaip to norėtų komunistai propagandos reikalams. Antra, tą metodą taikant individualistui krikščioniui, V. Mykolaičio - Putino moralinis ir kūrybinis veidas tapo sužalotas, o kūrybinis originalumas suniveliuotas.

Argi J. Lankutis nežinojo, kad, norint rašytoją tinkamai suprasti ir surasti gerą metodą jo kūrybai įvertinti, pirmiausia reikia žiūrėti į geruosius kūrinius, ypač į tuos, kurie atstovauja svarbiai rašytojo krizei. V. Mykolaičio atveju tokiu kūriniu buvo ir yra jo romanas "Altorių šešėly". Jame greta savo autobiografinių nuotaikų rašytojas taip pat davė pakankamai duomenų apie savo kūrybos raidą, nors ir atstovaujamą Vasario. Tie duomenys nurodo, kad Putino kūrybai suprasti reikia išeiti iš jo būdo, iš jo psichės. Šitam reikalui, atrodo, tinkamiausias psichologinis metodas, o tik gal trečioje eilėje visuomeninis.

Pasielgdamas atbulai, J. Lankutis blogai pasitarnavo V. Mykolaičiui ir lietuvių tautai, bet papataikavo savo kompartijai, kuri norėjo Mykolaičio - Putino gyvenimą ir kūrybą išaiškinti taip, kad tas žymus, o gal žymiausias lietuvių rašytojas savo problemomis ir savo maištu nepiktintų sovietinių piliečių, kurie turi būti vedžiojami už rankos kaip mažutėliai. Už tai kompartija J. Lankučio mokslinę knygą išleisdino tokiu dideliu tiražu (20.000 egz.), kokis skiriamas romanams. Tuo ji siekė, kad J. Lankučio knygą galėtų įsigyti kiekvienas Putino kūryba besidomįs lietuvis ir ją suprastų kompartijos ideologijos šviesoje nulygintą, nušlifuotą, taikingą, sumenkintą, nes lig šiol Mykolaitis - Putinas kompartijos žmonėms atrodė per didelis. Lankutis jį pasistengė pritaikyti oficialiems standartams. Todėl nereiktų nustebti, jeigu kompartija savo kritiką paskirdintų Lietuvių kalbos ir literatūros instituto direktorium. Tačiau šituo atveju visuomenė turėtų teisės reikalauti, kad J. Lankutis savo knygą apie V. Mykolaičio-Putino kūrybą perredaguotų dar kartą, ištaisydamas joje sąmoningai ar nesąmoningai padarytas klaidas.

Muenchenas, 1975.VII.6




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai