Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ENCYCLOPAEDIA BRITANNICA IR JOS KRITIKAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DONATAS ŠATAS   
Encyclopaedia Britannica konfrontacija su kritikais, kurių tarpe aktyviai dalyvavo ir lietuviškoji išeivija, yra gana įdomus įvykis. Britannica redakcijai aštri kritika nebuvo naujiena. Ši enciklopedija, daugelio laikoma svarbiausiu šios rūšies veikalu anglų kalba, o gal net ir apskritai bet kokia kalba, visą laiką traukė kritikų dėmesį. Ankstyvesnė laida net susilaukė atskiros knygos iš dr. Harvey Einbinder1, ypač nepalankiai Britannica nusiteikusio kritiko. Šios vėliausios 15-tos laidos (kartais vadinamos Britannica 3 — dėl jos padalijimo į tris dalis: Propaedia, Micropaedia ir Macropaedia) kritika rado didelį atgarsį lietuviškoje spaudoje dėl to, kad ji lietė vieną straipsnį apie Lietuvą ir kad lietuviškoji visuomenė buvo šios konfrontacijos dalyvis. Britannica nėra vien tik svarbus veikalas, bet taip pat ir stambus komercinis vienetas (spėjama, kad metinė Britannica apyvarta siekianti apie 200 mil. dolerių), todėl ir yra įdomu peržvelgti, kaip ši konfrontacija vyko.Aidų žurnale, 1975, Nr. 8, dr. Antanas Klimas apžvelgė dalį Lietuvą ir lietuvius liečiančios medžiagos. Tai gal būtų galima tik papildyti pora pastabų, kurios, gal būt, išryškintų artimą Britannica redakcijos bendravimą su sovietiniais autoriais. Macropedia dalyje randame straipsnį apie Lietuvos kunigaikštį Algirdą. Macropedia dalis yra skirta tik patiems svarbiausiems straipsniams: jų tėra tik 4207. Turint galvoje, kad šie straipsniai yra skirti įvairiausioms sritims, tik maža jų dalis tėra skirta istorinėms asmenybėms. Joks kitas Lietuvos kunigaikštis nėra paminėtas, net Lietuvos Didžiajai Kunigaikštijai nėra skirtas atskiras straipsnis, bet tik dalis straipsnio Baltic States, History of the. Toks Algirdo išskyrimas pasidaro suprantamas tik pastebėjus, kad straipsnio autorius yra sovietų istorikas Vladimir Pashuto ir kad tai yra jo vienintelis įnašas į Macropaedia. Atrodo, kad straipsnis išspausdintas tik dėl to, kad norėta turėti Pashuto pavardę bendradarbių tarpe. Tai atrodytų lyg ir persistengimas begaudant sovietinius autorius.

Micropaedia (X:442) Vilniaus miesto aprašyme galima pastebėti keletą netikslumų: sakoma, kad rusiškai Vilnius yra Vilnyus (tai transliteracija iš lietuvių kalbos), o pati dažniausiai vartojama lytis Vilna (rusiškai, angliškai, prancūziškai) nėra visiškai paminėta. Tai menkniekiai. Vilniaus miesto aprašymas yra pailiustruotas vienintele nuotrauka: tai sodas ir jame neatpažįstamo asmens statula. Nuotraukos pavadinimas — Lenino aikštė. Nuotrauka visiškai netipiška Vilniaus miestui, tokių vietų galima rasti bet kokiame mieste. Tikslas yra aiškiai politinis, norint pabrėžti, kad Vilnius yra sovietinis miestas, o ne informacinis, bandant supažindinti skaitytoją su Vilniumi. O juk Britannica yra informacinis leidinys, o ne politinės propagandos brošiūra. Toks redakcijos neapdairumas yra sunkiai suvokiamas.
Ne vien sovietinių bendradarbių ranka padarė nemalonių klaidų Lietuvai ir lietuvių tautai. Mūsų išeivijos Britannica bendradarbiai taip pat ne visur atliko sąžiningą darbą. Straipsnelyje apie lietuvių literatūrą (Macropaedia 10:1251) rašoma: Po to, kai Lietuva buvo sovietų okupuota, rašytojai buvo priversti sekti sovietinę liniją.
Ir po to nieko daugiau apie pokarinę lietuvių literatūrą krašte. Iš išeivių rašytojų rasti tik trys paminėjimo verti autoriai: Alfonsas Nyka-Niliūnas, Marius Katiliškis ir Jonas Mekas. Net jeigu ir tebūtų buvę galima minėti tik tris, retam literatūros kritikui ateitų į galvą išrinkti šią kombinaciją. Taip viską sutrumpinęs, autorius sugebėjo pateikti Britannica žymiai trumpesnį straipsnį, negu latviai ir estai, kurie matė šį tą daugiau ir pokarinėje krašto, ir taip pat išeivijos literatūroje. Blogai, kad tokie literatūros kritikai iš mūsų tarpo sugeba įsiskverbti į šitokį stambų leidinį, kaip Britannica, ir ten keliolikai metų palikti iškraipytą Lietuvos ir išeivijos literatūros vaizdą.

Mums tačiau labiausiai rūpi, kaip vystėsi konfliktas tarp Britannica ir jos kritikų. Patį pirmąjį naujosios laidos aprašymą davė The Atlantic Monthly (1974 m. birželis). Straipsnio autorius Geoffrey Wolff įdomiai aprašo Britannica ir ypač naujosios laidos kūrimosi istoriją. Jis pastebėjo Britannica posūkį į internacionališku-mą, ieškant kuo daugiau bendradarbių įvairiuose kraštuose, tačiau jis nepastebėjo jokių specifinių šio pakeitimo rezultatų. Vėliau, susipažinęs su PLB memorandumu, Geoffrey Wolff padarė keletą sugestijų, tačiau nesutiko sava plunksna prisidėti prie tolimesnės Britannica kritikos. Britannica buvo recenzuota ir kituose žurnaluose. Dorothy Ethlyn Cole aprašė Britannica Wilson Library Bulletin (1974 m. birželis), taip pat nepastebėdama mums rūpimo klausimo.

Britannica korektūroje dirbo ir lietuvių. Kai kurie iš jų turėjo progą gan anksti (1969-1973 metais) pastebėti bent lietuviškų vietovardžių ir vardų neteisingą rašybą. Taip pat buvo pastebėta tų straipsnių kilmė; be abejo, buvo galima įtarti, kad gali būti ir daugiau klaidų, ne vien tik rašybinių, ypač kai buvo proga paskaityti pagrindinį straipsnį, prieš jį atspausdinant. Tai, deja, nebuvo niekur viešai iškelta, nors tuo metu pra-vedus reikiamą akciją gal ir būtų buvę įmanoma šį visą reikalą sutvarkyti prieš spausdinimą.

Britannica suinternacionalinimo pasekmės buvo pastebėtos ir viešai iškeltos keleto asmenų. Gal būt pirmasis apie tai rašė dr. Harvey Ein-binder savo straipsnyje Politics and Neto Britannica (The Nation, 1975 kovo 22). Einbinder pastebėjo, kad kai straipsniai apie komunistines ir fašistines valstybes yra rašomi jose gyvenančių autorių, jie neišvengiamai implikuoja valstybinę propagandą.
Einbinder gana plačiai nurodė faktų iškraipymą straipsniuose apie Ispaniją, Sovietų Sąjungą, Liberiją, Pietų Afriką. Tačiau jo straipsnis nesulaukė jokio didesnio atgarsio ir paliko nepastebėtas. Gal čia prisidėjo ir Einbinderio reputacija, kaip ilgamečio ir aštraus Britannica kritiko, kuriam, nesvarbu, ką Britannica bedarytų, vis vien būtų blogai, o gal ir paties straipsnio kokybė sutrukdė atkreipti į jį didesnį dėmesį: straipsnis pateikė daug įvairių faktų, kur svarbūs dalykai sumaišyti su menkniekiais.

Lietuvių spaudoje iškraipyta lietuviškų vardų ir vietovardžių rašyba pastebėta Akiračių 1974 m. liepos numeryje. Pats reikalas nebuvo rimtai ir pilnai pristatytas, tad taip pat pasiliko be didesnio atgarsio lietuvių visuomenėje.

Šis klausimas kaip rimta problema buvo iškeltas dr. Antano Klimo laiške lietuviškai spaudai, kurį persispausdino dauguma mūsų laikraščių. Po to šis klausimas pasidarė aktualus ir svarbus: lietuvių visuomenės tarpe sukėlė reakciją, kuri daugiausia pasireiškė laiškų rašymu Britannica redakcijai. Klimo straipsnis įnešė ir šiek tiek polemikos į mūsų tarpą. Vincas Trumpa parašė straipsnį Akiračiuose (1974 m. lapkričio mėn.), teisindamas Britannica ir kritikuodamas dr. A. Klimo karštą ir "ne profesorišką" reakciją. Tai vėliau, kai Britannica reikalas pasidarė lietuviškos visuomenės dėmesio centre, Vincui Trumpai buvo priminta keleto autorių (K. Bradūno Drauge, 1975.IX.27 ir redakcijos prieraše Aiduose, 1975, Nr. 8).

PLB centro valdyba, matydama šio klausimo svarbą, nutarė įsijungti, pavesdama vienam iš vicepirmininkų įsteigti specialią komisiją. Šios komisijos įsteigimo data tektų laikyti 1974.X.27. kada PLB pirmininkas Bronius Nainys davė žodinį sutikimą ir PLB paramą, tuo šį Britannica klausimą padarydamas vienu iš PLB centro valdybos aktualių reikalų.

Pats klausimas, atrodo, yra gana aiškus. Encyclopaedia Britannica vadovybė nusprendė suinternacionalinti šią enciklopediją, tuo bandydama pasiekti platesnę rinką užsienyje ir kartu sustiprinti savo prestižą angliškai kalbančiuose kraštuose, pristatydama Britannica kaip tikrai tarptautinę enciklopediją, kurioje kviečiami bendradarbiai iš įvairių pasaulio tautų. Ši Britannica kryptis buvo plačiau (Donato Šato — Red.) analizuota Akiračiuose (1975 m. rugsėjis). Kviesdama bendradarbius iš įvairių valstybių, Britannica negalėjo aplenkti Sovietų Sąjungos ir kitų Rytų Europos valstybių. Tai būtų atėmę Britannica pretenziją į absoliutų apolitiškumą ir internacionalizmą.

Atrodo, kad Britannica redakcijoje buvo suprasta, kad bendradarbiai iš kraštų, kurių valdžios praktikuoja rašyto žodžio cenzūrą, neparašys objektyvių straipsnių. Todėl apie visus kraštus yra du lygiagrečiai straipsniai. Krašto ar regioninės

Ona Baužienė Peizažas (Aliejus)
grupės istorija duodama atskiru straipsniu greta straipsnių apie krašto geografiją, kultūrinį, politinį ir ekonominį gyvenimą. Istoriniai straipsniai yra parašyti objektyviai, ir bendradarbių pagalba iš kraštų, kurie praktikuoja cenzūrą, beveik nesinaudota. Straipsniai, kurie duoda geografines žinias, aprašo krašto politinį, ekonominį ir kultūrinį gyvenimą, daugiausia parašyti vietinių autorių, kuriems tokios žinios yra lengviausiai prieinamos ir kurie gali duoti pačią autentiškiausią medžiagą. Tačiau vietiniai autoriai nėra patys objektyviausi, jau net nekalbant apie organizuotą tokių straipsnių priežiūrą, kuriai šie autoriai turi paklusti, jei jie gyvena kraštuose, kuriuose rašytas žodis yra cenzūruojamas. Akyla ir gerai informuota redakcija galėjo to išvengti, tačiau Britannica redakcija arba neturėjo informuotų žmonių, arba redakcija buvo per daug apkrauta darbu.

Geoffrey Wolff savo aukščiau minėtame straipsnyje pristato redakciją, vadovaujamą Warren E. Preece ir Philip W. Goetz, kaip ypatingai negailestingą autoriams. Keletas autorių esą net atsisakę savo straipsnius spausdinti, nes redakcija juos per daug iškarpiusi ir pataisiusi. Pažvelgus į rezultatus", susidaro kaip tik priešingas įspūdis — redakcija per mažai taisė ir koregavo straipsnius2.
Po dr. A. Klimo laiško spaudoje mūsų visuomenė daugiausia reagavo laiškais į redakciją ir kai kuriais atvejais atsisakydama pirkti Britannica3. Įvairūs asmeniški ar organizacijų rašyti laiškai buvo gana sąžiningai atsakomi paties vyriausio redaktoriaus Preece, kuris, užsibaigus enciklopedijos redagavimui, atrodo, turėjo daug laiko ir pasiėmė pats asmeniškai tvarkyti publikos nusiskundimus. Pats didžiausias laiškų rašinėjimo metas buvo 1974 gruodžio — 1975 sausio mėnesiai.
. PLB atstovui teko susitikti su redaktorium Warren E. Preece ir apie porą valandų padiskutuoti. Redaktorius užėmė gana nedraugišką poziciją. Atrodė, jis jautėsi beveik asmeniškai įžeistas, kad drįstama jo redaguotą darbą kritikuoti. Nors ir prileisdamas, kad Britannica retkarčiais gali padaryti mažų klaidų vien per didžiulę medžiagos masę, jis jokiu būdu nebuvo linkęs prileisti, kad Lietuvos ar bet kurio kito krašto pristatymas galėtų būti tendencingas, nežiūrint tų straipsnių kilmės. Jo dažniausiai kartojamas argumentas vis buvo, kad Britannica medžiaga buvo peržiūrėta įvairių komitetų, kuriuose dalyvauja garsiausi pasaulio mokslininkai, ir jie visi rado, kad Britannica yra išlaikiusi neutralų ir apolitinį toną ir turinį. Ir asmeniško susitikimo metu, ir savo laiškuose Preece niekad nesileido į bet kokį rimtesnį klausimo diskutavimą, bet dangstėsi įvairiais autoritetais, įvairiais įvertinimais, padarytais komitetų, universitetų ar paskirų stambių mokslininkų, bet nepacituotais ir nelabai specifiniais. Tai kartais sukelia įtarimą, kad tokių pareiškimų gal ir nebuvo4. Taip pat vis dangstėsi pačios Britannica prestižu5. Tai, kartu su paties Preece savotiška pažiūra į visus kontroversinius klausimus kaip relatyvius, net jei tai liestų ir paprastą faktų iškraipymą6, ir sudarė atmosferą, kurioje normali diskusija nebuvo įmanoma.

Būtų naivu tikėtis iš Britannica vadovų, kad jie prisipažintų padarę klaidą. Tačiau taip pat yra keista, kad Britannica redaktorius leidosi tiek toli į diskusijas. Normali reakcija būtų mandagiai padėkoti už parodytą dėmesį ir pažadėti šį reikalą patyrinėti,' o vėliau daryti taip, kaip jiems atrodo geriausia. Warren E. Preece kai kuriais atvejais naudojo ir nelabai intelektualiai sąžiningą apsigynimo būdą. Jausdamas, kad laiško autorius gal pats nėra gerai Britannica paskaitęs, užuot atsakęs į jo priekaištus, W.E. Preece cituoja/ iš kito straipsnio (Baltic States, History of the), parodydamas, kad toks nusiskundimas tikrai neturi pagrindo1. Kaip vėliau matysime, ši taktika buvo priimta kaip pagrindinis gynimasis prieš kritikus. Net ir PLB atstovui Britannica viceprezidentas Mr. Robling, atsakomingas už reklamą ir santykius su visuomene, į pasikalbėjimą atsinešė ir įteikė šio straipsnio iš anksto paruoštą kopiją. Mr. Robling parodė daug simpa-tiškesnį veidą nei redakcija. Jo įstaiga, atrodo, aiškiai suprato problemą, į kurią Britannica yra patekusi. Jo didžiausia baimė, atrodo, buvo galimos University of Chicago lietuvių studentų demonstracijos. Tai būtų ypač nemalonu, nors nebūtinai veiksminga, nes University of Chicago yra artimai susirišęs su Britannica ir gauna stambias pinigų sumas už universiteto vardo naudojimą, greta įvairių apmokamų patarimų ir pagalbos, teikiamos šio universiteto profesūros. University of Chicago per eilę metų yra gavęs 46 mil. dolerių iš Encyclopaedia Britannica.

Greta eilės laiškų, kritikuojančių Britannica ir nurodančių jos klaidas, PLB speciali komisija parengė ilgą, gerai motyvuotą memorandumą, kuris buvo nusiųstas Britannica redakcijai ir jos vadovybei. Memorandumą parašė Mykolas Drunga. Jis buvo atspausdintas Lituanus (21, Nr. 3, 1975). Memorandumas buvo taip pat išsiuntinėtas kitataučiams Association for Advancement of Baltic Studies nariams, kai kuriai spaudai ir šiaip asmenims, kurie, atrodė, galėtų būti naudingi šį klausimą keliant spaudoje.

Šis veikimas į Britannica davė rezultatų. Britannica gana anksti buvo įtikinta, kad reikia taisyti lietuviškų vardų ir vietovardžių rašybą. Pats geriausias žinomas atsakymas, 1975.V.12 gautas iš Britannica, skamba šitaip:
Britannica spausdinime, kuriame bus pataisytos kalbinės klaidos, mes taip pat pridedame prie Micropaedia straipsnelio Lithuanian Soviet Socialist Repuhlic, kad Lietuvos istorija iki jos prijungimo prie USSR yra aprašoma straipsnyje Baltic States, History of the. Mes taip pat padarysime mažus pakeitimus sakiniuose straipsnyje Lithuanian Soviet Socialist Repuhlic Macropaedia, parodančius, kad Komunistų partija yra vienintelė partija, kuriai yra leidžiama krašte veikti, kad politinės jėgos padalijimas yra tik konstitucijoje numatytas ir kad ne visos suskaičiuotos kolegijos ir universitetai yra tikri universitetai, kaip suprantama kitur pasaulyje. Aš nemanau, kad mes šiuo metu esame pasiruošę daryti ką nors daugiau.

Apskritai Britannica redakcija nerodė (ir iš tikro kodėl ji turėtų rodyti) didelio noro prisipažinti, kad yra padaryta klaidų ir kaip ji tas klaidas taisys. Ji tai laiko savo vidaus reikalu ir vengia sudaryti įspūdį, kad išorinis spaudimas gali būti veiksmingas. Tai savaime suprantama, nes to parodymas galėtų tik skatinti spaudimą į Britannica.

1975 m. vasaros metu vyriausias redaktorius Warren E. Preece iš savo pareigų pasitraukė ir jo darbą (greta savo ankstyvesnių pareigų kaip Chairman of the Board of Editors) perėmė Mor-timer Adler. W.E. Preece pasiliko dirbti Britannica titulu Vice-Chairman of the Board of Editors, bet tai jau nėra nuolatinis darbas, nes W.E. Preece persikėlė gyventi kitur. Šis vadovybės pasikeitimas nebūtinai yra susijęs su redakcijos padarytomis klaidomis ir iš to iškilusiomis problemomis. Tai galėjo būti normalus etatų mažinimas, nes redagavimo darbas, išleidus naująją laidą, iš tikrųjų baigėsi. Palieka tik pataisymai, Yearbook redakcija ir panašūs mažesni darbai. Net ir dabartinis redaktorius Mortimer Adler mažai laiko tepraleidžia Encyclopaedia Britanica, bet daugiau Institute of Philosophical Studies.

Dr. Romualdas Misiūnas, kaip ir daugelis kitų, kreipėsi į Britannica redakciją laišku (1974. XII.17), nurodydamas jų nukrypimus nuo objektyvios informacijos. Dr. R. Misiūno kritika buvo platesnė, ji neapsiribojo tik straipsniu Lithuanian Soviet Socialist Republic, bet diskutavo ir kitas sovietines respublikas. Laiškas pateko į Slavic Revietv redaktoriaus rankas, kuriam šis klausimas atrodė aktualus, ir šis praplėstas laiškas buvo išspausdintas Slavic Revietv (1975 m. birželio mėn.). Slavic Revietv yra skirtas specializuotai mažai akademinei auditorijai ir nebuvo tikėtasi, kad tai sukels didesnį dėmesį.

Šis straipsnis buvo pastebėtas Neto York Times korespondento Israel Shaenker, kuris, atrodo, dar pasikalbėjęs su Britannica redaktorium ir kitais pareigūnais, bet daugiausia remdamasis Misiūno straipsniu, Neto York Times 1975 rugsėjo 17 d. laidoje išspausdino savo straipsnelį pirmame laikraščio puslapyje. Vieta Neto York Times pirmajame puslapyje skiriama tik svarbiausioms žinioms.

Israel Shaenker straipsnis, atrodo, buvo parašytas paskubomis, neišryškinant pačios problemos. Kad būtų patrauktas didesnis dėmesys, straipsniui buvo duotas pavadinimas "Britannica nusileidžia kritikams — keičia sovietinių respublikų straipsnius". Kad Britannica tikrai keičia, jis cituoja Preece:
Mes juos visus (straipsnius apie sovietines respublikas) esame išsiuntę patikrinimui ir, kai jie sugrįžta, mes juos pakeičiame.

Straipsnis, gal būt, ir nebūtų atsidūręs pirmajame Neto York Times puslapyje, jei jis nebūtų buvęs tokio, sakytume, sensacingo pavadinimo: Britannica, toks stambus veikalas, staiga buvo kritikų nugalėtas ir taiso savo klaidas! Redaktorius Preece mėgsta daug kalbėti, ir iš jo galima išgauti įvairių pasisakymų. Tuo Israel Shaenker ir pasinaudojo. Taip šis reikalas bent trumpam reikalui pasidarė viena iš svarbesnių žinių. Kadangi kai kuriuose iš šių straipsnių yra minima ir Lietuva, tai mums buvo malonus įvykis, nes laimėti didžiosios spaudos visuotinį dėmesį yra gana sunku. Tokio dėmesio yra sulaukęs tik Simas Kudirka.

Po N.Y. Times straipsnio automatiškai sekė visos didžiosios spaudos, įskaitant ir televizijos tinklą, pasisakymai. Kai kurie dienraščiai, kaip Baltimore Sun, persispausdino N.Y. Times straipsnį, kiti buvo išradingesni ir pasikalbėjo su Britannica atstovais ir reiškė savitesnę nuomonę. Philadelphia Inąuirer korespondentas Thomas O'Toole surado Britannica geografijos skyriaus redaktorių Richard Herbert, kuris įdomiai kalba apie savąjį leidinį (1975.IX.21):
Visos problemos prasidėjo apie 1967 metus, kai Mortimer Adler (Chairman of the Board of Editors) sugalvojo sutarp-tautinti enciklopediją, kuri būtų parašyta viso pasaulio mokslininkų, bet ne vien mokslininkų iš JAV ir D. Britanijos.
Peggy Constantine iš Chicago Sun Times (1975.IX.28) pavėluotai surado ir Harvey Einbin-der straipsnį ir jį kartu citavo su R. Misiūno straipsniu. Ji taip pat, atrodo, gavo atskirą pasisakymą iš redaktoriaus8 Preece, kad "Šie dalykai bus pataisyti 1976 metų spausdinime".

Chicago Sun Times vėlesniame straipsnyje (1975.X.7) George F. Will yra gana negailestingas Britannica enciklopedijai. Jis taip rašo:
Rašydamas Slavic Revietv, prof. Romuald Misiūnas iš Williams College per daug mandagiai sugestionuoja, kad "naudojimas nepatikrintų sovietinių šaltinių sekančiose laidose reikalautų šio reikalo pergalvojimo". Malonus iki klaidos, prof. Misiūnas sako, kad didesnė dalis straipsnio skirta geografijai, florai ir faunai ir kad šios dalys yra teisingos. Aišku, net ir serganti sovietinio režimo vaizduotė dar nesugalvojo, kaip būtų galima įterpti ideologinį motyvą į Uralo kalnų aprašymą.
Chicago Tribūne (1975.IX.24) pakartojo, bet, atrodo, savarankiškai, kad redaktorius Warren E. Preece sutiko padaryti kai kuriuos pakeitimus.
Šiuo reikalu rašė ir kiti svarbūs dienraščiai: Toronto Star, Bostono Christian Science Monitor, taip pat eilė mažesnių, ypač konservatyvios krypties žurnalų: Human Events, The Arizona Republic. Lietuviai studentai taip pat įdėjo keletą straipsnelių University of Chicago laikraštyje The Chicago Maroon. Nors ir vėliau (1975.XI.14) Chicago arkivyskupijos leidžiamas Neto World išspausdino straipsnį "Lietuviai kritikuoja enciklopediją". Straipsnis pristatytas kaip vysk. V. Briz-gio vadovaujamo Lietuvių Romos Katalikų Susivienijimo protesto išdava.

Britannica nesutiko visos šios kritikos tylėdama. Pats Mortimer J. Adler išėjo ginti enciklopedijos. Pagrindinis argumentas, kurį naudoja Mortimer Adler, ir kuris, kaip anksčiau minėta, buvo jau naudotas ir, atrodo, Britannica vadovybės aptartas, yra ne tiek ginti sovietinių autorių straipsnių turinį, bet nurodyti, kad Britannica enciklopedijos kiti straipsniai, kuriuose pateikiami duomenys, yra teisingi. Taigi, jei viename straipsnyje randama tendencinga informacija, reikia tik daugiau pavartyti Britannica ir surasti straipsnį, kuriame informacija yra teisinga ir pilna. Tokia argumentacija tai didžiausias demagogišku-mo pasireiškimas, tiesiog keista, kad toks asmuo, kaip M. Adler, drįsta su tokia argumentacija išeiti viešumon. Gal būt, jis to ir nedarytų, jei ta visa suinternacionalinimo schema nebūtų buvusi jo įkvėpta. Savo laiške Sun Times (1975.X.12) M. Adler rašo:
Pavyzdžiui, straipsnis pakartojo vieno kritiko klaidą, kuris paskelbė, kad jis suradęs prosovietinę tendenciją straipsniuose apie Sovietų Sąjungą. Enciklopedijos pagrindinis straipsnis apie Sovietų Sąjungą, kuris aprašo jos istoriją ir politiką, yra daugiau nei 60,000 žodžių ir yra parašytas penkių profesorių iš stambių Vakarų pasaulio universitetų.

Skaitytojas čia priverčiamas daryti išvadą, kad arba Sun Times buvo suklaidintas, arba M. Adler sako netiesą. Iš tikrųjų abu yra teisingi. Sun Times kritikas kalba apie vieną straipsnį, o M. Adler apie kitą. Bet kadangi M. Adler nesiteikia paaiškinti, kad Britannica turi du stambius straipsnius apie Sovietų Sąjungą, skaitytojas yra paliekamas galvoti, kad tikriausiai vardu nepaminėtas kritikas yra klaidingas, o ne žinomas filosofas dr. Mortimer Adler.
Savo laiške Chicago Tribūne (1975X24) Mortimer Adler sako:
Nemanau, kad The Tribūne nenorėtų būti painformuota apie padarytas klaidas Neto York Times straipsnyje, kuriuo ji rėmė savo editorialą "Pasikeitimai enciklopedijoje". The Times kalba apie reikalą pakeisti visus 15 straipsnių apie 15 sovietinių respublikų ir tvirtina, kad mes bandome su tuo rungtis. Mes visiškai nesame tikri, kad bet kokie stambesni pakeitimai yra reikalingi bet kuriame straipsnyje, o kai kuriuose net ir menkesnių pakeitimų nereikalinga.
Maži pakeitimai buvo padaryti jau anksčiau kai kuriuose straipsniuose apie šias respublikas. Galimi pakeitimai, taip pat palyginti menki, yra svarstomi kai kuriuose straipsniuose.

Washington Post ir, be abejo, kiti laikraščiai gavo nusiskundimą iš Britannica, jog kritika apie ją buvo neteisinga. Nusiskundimas į Washington Post (taip pat ir į Slavic Revieto) buvo palydėtas ilgu straipsniu. Washington Post Charles E. Seib, kurio pareigos yra spręsti tokius konfliktus, išspausdino straipsnį (1975.XI.13) "Ar Britannica duoda visus faktus?". Seib, atrodo, nelabai noriai gina Britannica. Svarbiausias argumentas tai, kad apie kiekvieną kraštą yra du straipsniai: jei vienas yra tendencingas, tai, gal būt, antras nėra tendencingas. Šie argumentai pateikti Britannica 2500 žodžių rašte, kurio Washington Post nespausdino. Keista, kad ši argumentacija yra spaudos priimama kaip logiška ir racionali, nors tai nerodo žurnalistų įžvalgumo. O gal tai tik nenoras ginčytis, nes tokios diskusijos nebėra naujienos, ir laikraščiai jų vengia.

Ši Britannica laida yra daug svarbesnė: savo organizacija ji yra skirtinga nuo kitų enciklopedijų ir reklamuojama kaip vienas iš didžiausių modernaus žmogaus intelektualinių pasiekimų. Stambus veikalas su tokiomis pretenzijomis prašosi kritikų. Kaip minėta, ankstyvesnė Britannica laida susilaukė net atskiros knygos, skirtos jos kritikai. Gi tos knygos autorius dr. Harvey Einbinder, atrodo, iš to padarė net karjerą: buvo Encyclopedia Americana konsultantas ir po to paliko savo profesiją (fiziką).

Britannica iš tiesų yra toks stambus veikalas, kad jis negalėjo nepatraukti kritikos dėmesio. Nors šiuo metu Britannica kritika jau aprimo, tačiau ji vėl gali iškilti, tik jau nebe dienraštinėj spaudoj, bet žurnaluose.

Iš tiesų, jau parašius šį rašinį ir pasiuntus jį žurnalo redakcijai, reikia jį papildyti, kad vėl spaudoje pasirodė stambus straipsnis "The Scandal of 'Britannica 3'", išspausdintas Com-mentary (61, No. 2, 1976 vasaris). Straipsnio autorius Samuel McCracken, Bostono universiteto prezidento padėjėjas, stipriai kritikuoja Britannica, įvesdamas naują momentą, kad būtent Britannica redakcija yra aiškiai nukrypusi į kairę ir kad įvairios klaidos ir netikslumai nėra atsitiktiniai. Kai panaši sugestija buvo padaryta dr. A. Klimo, tai Britannica redaktorius nesidrovėjo jam pagrasyti teismu. McCracken savo teigimą paremia dviem pavyzdžiais: straipsnio autoriumi apie kolonializmą buvo pakviestas Harry Magdoff, Marxist Monthly Revieto redaktorius, o Ernest van den Haag straipsnis apie civilinį neklusnumą buvo Britannica užsakytas, honoraras apmokėtas, bet straipsnis nebuvo išspausdintas. Vėliau šis straipsnis pasirodė William Buckley redaguojamame konservatyvių pažiūrų žurnale National Revieto (1972 sausio 21) ir vėliau buvo išleistas atskira knyga.

Magdoffo straipsnį Samuel McCracken taip komentuoja ir vertina:
Nenuostabu, kad Sovietų Sąjungą MagdofT pristato kaip kolonializmo oponentę. Pagal savo kolonializmo ir imperializmo supratimą, jis ignoruoja Estijos, Latvijos ir Lietuvos okupaciją ir aneksiją, ignoruoja dalies Lenkijos ir Vokietijos teritorijų aneksiją. Savo samprotavimuose apie dekolo-nializmą jis ignoruoja Centrinės Azijos kolonijas, kurios buvo carų įsigytos ir iki šiol Sovietų tebelaikomos. Savo svarstymuose apie neokolonializmą (kurį jis apibrėžia kaip svetimos įtakos buvimą nominaliniai nepriklausomuose kraštuose) jis ignoruoja Sovietų imperiją Rytų Europoje. Jis taip pat ignoruoja Čekoslovakijos invaziją 1968 m. rugpiūčio mėnesį.

Britannica redaktoriai vaikščiojo ant labai plono ledo, kai jie aiškiai kontroversinius klausimus paskyrė tokiems autoriams.

McCracken savo straipsnyje rašo ir apie vieną įdomų įvykį, kuris, gal būt, tiesiogiai liečia lietuvius:
Preece operavimo skonis yra pajuntamas Britannica vidaus reikalams leidžiamame organe, kur jis juokaudamas pareiškia, kad po to, kai pasaulinio garso lingvistikos autoritetas sutiko parašyti enciklopedijai, jo supančiotas lavonas buvo išžvejotas iš Rytų Europos upės. Kada mano vardu Preece įstaiga buvo paklausta šios centrinės figūros pavardės tokiame sensacingame epizode, jo sekretorė pareiškė, kad jis jau pamiršo detales ir kad dokumentai jau yra sunaikinti.
Kad toks atmintinas atsitikimas galėtų taip greit dingti iš Preece atminties ir kad taip pat galėjo dingti visa šio įvykio dokumentacija, teigiamai neliudija apie jo redagavimo patikimumą.

McCracken nuomone, Britannica klausimas pradeda darytis mažu skandalu akademiniuose sluoksniuose. Britannica dangstosi University of Chicago ir kitų mokslo įstaigų autoritetu, tad platesnis nepasitenkinimas akademikų tarpe gali sudaryti Britannica enciklopedijai sunkumų. Šiaip Britannica yra jautri tik kritikai, kuri gali tiesiogiai pakenkti jos komerciniam pasisekimui.

(McCracken straipsnis atskirai analizuojamas Aidų kitame numery. — Red.)
Viso šio reikalo informacinę apžvalgą galime suglausti tokia išvada. Nežiūrint Britannica vadovybės įvairių neigimų, ji daro pakeitimus, o lietuviškų pavardžių ir vietovių rašybos klausimas jau yra sutvarkytas. Dar svarbiau: ši Britannica problema nepraėjo nepastebėta kitų enciklopedijų ir spaudos žmonių, ir tai gali nešti tik gera, nes privers juos būti truputį atsargesniais. Tokio nemalonumo nenori jokia kita enciklopedija.

1. Harvey Einbinder. The Myth of the Britannica. Grove Press, 1964.

2. Bediskutuojant šį klausimą su redaktoriumi Warren E. Preece, jis išsitarė, kad problema, gal būt, ir buvo ta, kad reikėjo prižiūrėti per daug žmonių, kad buvo per daug darbo.

3. Ši boikotavimo reakcija atrodo buvo ypatingai skaudi. Preece savo laiške (1975 kovo 7) rašė taip:
"Yra aišku, kad lietuvių spauda JAV daro viską palaikyti šį reikalą gyvą, skatinti žmones, kad jie man rašytų laiškus ir kad mane spaustų įvairiais būdais. Tai yra visiškai legalus manevras iš jūsų pusės. Aš tačiau norėčiau nurodyti, kad jų grasinimai ir įspėjimai savo draugams, kad jie nepirktų Britannica, kol pakeitimai nebus padaryti, neturi absoliučiai jokio poveikio Britannica laikymuisi, iki aš esu jos redaktorius. (Leiskite dar viena pridėti, jog jei kas nors >Ta užtenkamai kvailas nepirkti Britannica, jei jam nepatinka vienas straipsnis, nežiūrint to, kaip stipriai jis jaudintųsi dėl to straipsnio, jis vis vien daug praranda, atsisakydamas Šio vertingo leidinio)".

4. Preece savo laiške 1975 sausio 2 taip rašė:
"Mūsų sovietinių respublikų traktavimas buvo referuotas akademinio komiteto, kuris atstovavo penkiems stambiems universitetams. Siuo atveju nė vienas iš jų nebuvo JAV ar Sovietų Sąjungoje. Jie visi sutiko, kad mūsų pagrindinė linija šių kraštų aprašyme yra teisinga, atsakominga ir protinga ir visiems žmonėms, kurie nėra intensyviai užsiangažavę už vieną ar kitą pusę, priimtina". 1975 gegužės 12 laiško ištrauka:

"Mažiausiai du komitetai man nurodė, kad Lietuvos TSR aprašymas nėra daugiau pakreiptas (jei jis iš viso yra pakreiptas) viena kryptimi, negu straipsnio Baltic States, History of the aprašymas, kaip Lietuva buvo absorbuota į Sovietų Sąjungą, galėtų būti interpretuotas kaip pakreiptas kita kryptimi".

5. 1975 kovo 7 laiške taip buvo dangstomasi Britannica
autoritetu:
"Encyclopaedia Britannica buvo įsteigta prieš 206, beveik 207, metus Edinburgh, Škotijoje. Prieš 206 metus JAV buvo tik keletas kolonijų, dar nesusijungusių į vieną valstybę. Rusijoje dar buvo baudžiava. Kapitonas Cook dar nebuvo aplankęs Australijos ir anglai dar nebuvo pradėję siųsti ten savo kalinius. Jūs, kaip ir aš, tur būt, taip pat gerai žinote, koks tada buvo gyvenimas Pabaltijo kraštuose. Britannica tesėjo ir augo, išvystydama savo didžiulę reputaciją nuo to laiko iki dabar todėl, kad ji nesileido būti paveikiama įvairaus spaudimo. Mes neprašome nei mūsų bendradarbių, nei mūsų patarėjų balsų, savo firmoje nusprendžiame, kaip ir ką mes redakcijoje tvarkysime. Kada mes nuspręsime, kad mūsų aprašymas apie Lietuvos TSR yra neteisingas, mes patys ir nuspręsime tai pakeisti. Mes negalvojame, kad tokie memorandumai, parengti jūsų specialios komisijos, yra reikalingi ir padeda sprendime apie šį straipsnį".

Nežiūrint tokio aštraus pasisakymo prieš memorandumą, mūsų turimomis žiniomis, jis buvo pasiųstas vienam ar daugiau Britannica patarėjų, kurie pripažino, kad memorandume iškelti klausimai yra svarbūs ir taisytini.

6. 1975 sausio 2 laiške taip aiškinamasi:
"Mes nesekame linijos, kuri būtų diktuojama politinės situacijos mūsų pačių krašte ar politinės situacijos kituose kraštuose. Mes pripažįstame, kad kas vienam žmogui yra tiesa, kitam yra melas, ir mes bandome priartėti prie tiesos ir atitolti nuo melo. Mes suprantame, kaip tai kartais yra sunku. Aš gal sutikčiau, kad "kaip taisyklė sovietiniai šaltiniai srityse kitose nei tikslieji mokslai turi būti arsar-giai naudojami". Aš tikiuosi, kad sutiksite, jog bet kokie šaltiniai srityse kitose nei tikslieji mokslai ir ypač liečiantys politinius vienetus turėtų būti taip pat atsargiai naudojami. Joks atsakingas enciklopedijos redaktorius negali, užimti pozicijos, kad medžiaga iš JAV ar Anglijos apie JAV ar Anglijos vienetus, ar ką nors kitą pasaulyje, yra būtinai tiksli ir objektyvi. Aš tvirtinčiau, kad Jūsų minėtas "ką mes Vakaruose laikome objektyviu faktu" nėra lygiai objektyvus dalykas kitose pasaulio dalyse . . ."

7. 1975 kovo 26 laiško ištrauka:
"Jūs aiškiai reiškiate kitų žmonių opiniją. Antro tomo mano nuosavos kopijos 675 puslapyje aš randu aprašymą apie Pabaltijo kraštus Lietuvą, Latviją ir Estiją, kur sakoma: "Po to, kai sovietų armija įsistiprino šiuose kraštuose, buvo pastatyta prosovietinė valdžia. Ji turėjo suklastotus rinkimus liepos 14-15 dienomis, kuriuose buvo leistas tik vienintelis sovietų pastatytų kandidatų sąrašas . . ." Man neaiški Jūsų betikslė pastaba, kad šie straipsniai yra parašyti iš sovietinės perspektyvos".

8. Pagal vieną iš Britannica sekretorių, Preece pasi-
traukė iš redaktoriaus pareigų 1975 m. vasarą, t.y. prieš
spaudos reakciją. Pasikalbėjimuose su korespondentais Preece
visur vadinamas redaktoriumi dar 1975 m. rudenį.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai