Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Al. Baronas Piūvis (beletristika) PDF Spausdinti El. paštas
Parašė BARONAS ALOYZAS   

Sėdėjom su kaimynu daktaru kieme po laukine obelim ir kalbėjomės apie laiką ir žmones. Ant medžių jau krito rasa, mažas tarpunamio skersvėjis kartais stipriai pūstelėdavo, kad galėtu* me atsigauti toje tvankumoje, lyg plaukdami stabtelėti ir giliau įtraukti oeo.
— Greit bėga laikas, — pasakė daktaras, žiūrėdamas į mano vienuolikmetį sūnų.
— Greit, — patvirtinau, — bet taip kalba tik seni žmonės. Mano sūnui laikas dar neturi reikšmės.

— Žinoma, bet greit turės, — atSakė daktaras. Sūnus stovėjo ir, atrodo, norėjo ką pasakyti, bet tuo metu atbėgo kitas sūnus ir paskundė:
— Augis mušėsi su Raniu.
— Negražu muštis, — subariau, bet vyresnysis skubėjo teisintis:
— Jis pirmas pradėjo.
— Gintis reikia, — nusijuokė daktaras, bet sūnui to, rodos, ir tereikėjo, kad paklaustų, ko jis buvo atėjęs:
— Tėte, ar tu, kai buvai mažas, mušeisi?
Be abejo, aš mušiausi, tačiau nenorėjau to pasakyti sūnui ir minutę galvojau, kaip išsisukti, bet daktaras pagelbėjo:
— Geriausia bėgti, anot tos mūsų patarlės.
— Aš nenoriu būti bailys, — atsakė berniukas. Jis sakė tiesą, draugų tarpe būti apšauktam bailiu yra didžiai nemalonu, bet, vis dar norėdamas išsisukti iš sūnaus klausimo, atsakiau:
— Geriau būti bailiu su sveika nosimi, negu didvyriu su kruvina.
Abu berniukai išbėgo į gatvę, nes tarpuvartėj vėl stovėjo draugas, su kuriuo gal tik ką buvo mušęsis, ir kvietė kažkokiam žaidimui.
— Visi mušame s, o suaugę jau sugebam kitaip vienas kitą įkąsti, — nusijuokė daktaras.
— Bet aš sugebėjau ir mažas taip padaryti kaip didelis — tai puikiai atsimenu.
— Žinoma, ir vaikai vienas kito žaislus sudaužo, bet aš kaip gydytojas manyčiau, kad geriau daiktus gadinti, negu žmogų žaloti.
Pavakarys darėsi vėsesnis. Kaimyno garsiai einjįs radijas pranašavo li?tiį. ^r medžiai, ir žmonės juto atslenkančią gaivią vėsumą. Mano atmintis buvo ryški ir permatoma kaip šaltinėlis, aiškiai regėjau save, kaip ir savo berniukus dabar, ir nuo tos praeities ryškumo buvo skaudu. Skaudėjo ir ryškėjo piūvis ne žmoguje, bet daikte, ir aš tariau:
— Kartais žaizda daikte labiau skauda negu kūne, ir daikto sužeidimo randai ilgiau negyja.
— Be abejo, taip gali pasitaikyti, — daktaras žiūrėjo prieš save abejingai ir, matyt, norėjo eiti.
— Palauk, tariau, — papasakosiu atsitikimą, kad galėtum man paskui padėti atsakyti į sūnaus pastatytą klausimą, ar aš mušiausi.
Daktaras tylėjo ir todėl pradėjau:
— Besimokydamas įvairiose mokyklose buvau vienu tarpu apgyvendintas bendrabutyje. Buvau jau gal keturiolikos metų paauglys, stambus berniukas ir, be abejo, turįs daug kaimietiško nerangumo. Buvau lėtokas, ir tai labai erzino daugumą miestiečių vaikų, kuriems aš atrodžiau kvailys, nors už juos mokiausi ir geriau. "Kaimietis, kaimietis, mulas", — šaukdavo jie man ir stengdavosi papešti, pakišti koją ar įvelti kokią nors bėdą su mokytojais. Aš gyniausi visais įmanomais būdais, stengdamasis vykdyti tai, ką dabar sakiau sūnui — mokytis ir būti atokiau nuo viso to, kas galėjo sukelti muštynes. Jos, be abejo, buvo draudžiamos, jei auklėtojai pagaudavo, nes skųstis buvo laikoma didžiausiu nusikaltimu. Ir šiandien man puikiai suprantamas Peru rašytojas Llosa, kuris knygoje apie kariūnus vienoj vietoj vaizduoja, kad žmogų nušauti yra padoriau negu jį įskųsti. Skundikas buvo blogas žodis ir gal dar net labiau įžeidžias negu bailys. Kartais negalėdavai išvengti ir turėdavai įsivelti į muštynes.

Puikiai prisimenu, kaip kartą nelabai augalotas, bet labai priekabus miesto vaikiščias Pociūnas vis prie manęs kabinėjosi: "Nelįsk, nesikabink, ko tau reikia", — gyniausi. "Nieko nereikia", šokinėjo jis aplink, — "nieko nereikia, tavo kaimietiška nosis prašosi suplojimo".

"Saugok savo, tai bus geriaus", atsakiau, bet jis mane pastūmė šaukdamas: "Kaimietiškas bailys". Ne, aš nenorėjau būti bailiu, kaip dabar nenori tokiuo būti ir mano sūnus, ir atsistojau iš-šaukiančioj pozoj. Pociūnas sugniaužė kumščius boksui ir šokinėjo priekyje, kaip boksininkas, kuriuos buvome matę ringe. Aplinkui sustojo keletas kitų mokinių, ir aš buvau priverstas boksuotis, ko nei aš mokėjau, nei norėjau. Pociūnas stengėsi

H. Šalkauskas Peizažas 1968
man užduoti į pasmakrę, kartą tai jam šiek tiek pavyko, ir aš supykau. Buvau daug stipresnis, čiupau už apykaklės ir partrenkiau žemėn. Kai jis atsistojo, vėl partrenkiau. Dabar visi pradėjo 'aukti, kad aš nesilaikąs taisyklių, nemokąs mušas, kad aš esąs neišauklėtas mužikas. "Čia ne bokso rungtynės, čia noras kitam užduoti", — tvirtinau uždusęs ir susijaudinęs. Pociūnas dabar stovėjo atokiau, jis dabar privengė, bet staiga čiupo nuo mokiniško suolo metalinę pieštukams sudėti dėžutę ir trejetą kartų stuktelėjo man per galvą. Žybtelėjo akyse, bet aš nenugriuvau, paliečiau rankomis sumuštas vietas ir jaučiau sunkiantis kraują, nuo kurio šlapo mano plaukai. Dabar visi sustoję tylėjo, tačiau jaučiau, kad jie pritaria mane mušusiam. "Pridėk šaltą skudurą, tai ne-sutins", — pasakė vienas, ir tai buvo vienintelis šiokio tokio užtarimo atspalvį turįs žodis.

— Žaizdos sugijo ir viskas pasibaigė ligi kitų muštynių, — pertraukė daktaras. Jau prietemėjo, vis buvo vėsiau, už keliolikos blokų esančioj vario liejykloj, matyt, pripildė naujos žaliavas krosnis, nes buvo justi degančio alyvuoto metalo kvapas. Jis maišėsi kartu su rasa besidengiančios žolės ir karkliukų kvapu. Obelėje žybteledavo šv. Jono vabalėliai, kažkaip romantiškiau ir kartu liūdniau nuteikdami, lyg mažytė detalė mų vaikystės metų, apie kurios aš čia pasakojau.
— Vaikai viską greit užmiršta, — vėl tarė daktaras, — daug greičiau negu didieji.
— O, ne, aš neužmiršau. Nepasakyčiau, kad man tada labai skaudėjo. Buvo tik nepatogu šukuotis, kai pešėsi krauju sulipę plaukai, skaudėjo kiek, kai paliesdavau šukutėmis ar ranka. Bet, svarbiausia, tai primindavo pralaimėjimą ir nuoskaudą. Be abejo, viskas ėjo kaip ir seniau, bet mes su Pociūnu nesikalbėjom. Tam tikra prasme man buvo geriau, nes pats aršiausias priekabiautojas buvo nurimęs, bet aš to skausmo ir pažeminimo neužmiršau. Jei ir pamiršdavau kiek, tai ir vėl greit prisimindavau, palietęs pirštais sumuštas vietas. Neapykanta ir kerštas- yra kaip ugnis, ją reikia kurstyti, jis liepsnoja kol ką nors sudegina. Ir kartais bendrabutyje naktį, netoliese miegant kitiems vaikams, aš neužmigdavau ir vartydąvaųsi iš apmaudo. Tada galvojau, kodėl gi reikia žmogų mušti: jei nori jam pakenkti, yra kitų būdų. Mokyklos kapelionas teigė, kad žmogus sutvertas pagal Dievo paveikslą, ir todėl to paveikslo fiziškas ar dvasiškas žalojimas yra nuodėmė. Bet daiktus juk sutvėrė žmonės, ir jei žmogui kokio daikto gaila, tai visai be reikalo, nes daiktą žmogus visada galės įsigyti, daiktas yra laikinas, o žmogus amžinas. Bet tada aš ne visai taip mąsčiau, bet panašiai apgaudinėjau save, kad man būtų lengviau atkeršyti. Apmaudo minutėmis mėgavausi kerštu. Ne, aš negalvojau Pociūno pulti iš pasalų ar šiaip už ką įskųsti mokytojams. Aš viską padariau daug paprasčiau ir, tenka pasakyti, gana sėkmingai.

Suprantate, anais laikais Lietuvoje drabužiai nebuvo pigūs. Mokiniška eilutė, ypač geresnės medžiagos, kainuodavo gana nemaža. Tai labai galėjo jausti maža uždirbantieji. Mano priešas nebuvo iš turtingųjų. Jis turėjo šventadienišką, gerai pasiūtą, juodą mokinišką eilutę, kabančią bendroje rūbinėje, kurią mes sandėliu vadindavom. Ten laikėme ir lagaminėlius.

Barzdas kai kurie jau kas pora savaičių bandydavom skustis, nors dauguma dar ne, bet skutimosi peiliuką man pavyko rasti numestą prausykloje, ir aš jį, įsidėjęs į voko kertelę, laikiau švarko kišenėje keletą dienų. Nuo mūsų susimušimo buvo praėję gal daugiau mėnesio, žaizdos sugijo, bet kerštas vis tiek manęs neapleido.
Kartais mokiniams suruošdavo vakarus drauge su tos pat rūšies mergaičių mokykla. Juose būdavo programėlės, o vėliau, kas norėdavo, galėdavo pasišokti dūdų orkestrui grojant. Nelabai mėgau į tuos vakarus vaikščioti, bet porą kartų nuėjau. Sandėlis būdavo atviras tik tam tikromis valandomis. Aš jame buvau gerai įsižiūrėjęs, kur kabo Pociūno eilutė ir, nutaikęs progą, peiliuku perbraukiau išilgai švarko nugarą, nuo pečių žemyn. Tai nebuvo labai paprasta, bet nebuvo ir sunku, tačiau aš net nežinojau, kiek man pavyko sugadinti. Ir tenka pasakyti, kad po to nebepaju-tau keršto saldumo. Dabar jo vietą užėmė baimė. Peiliuką išmečiau už mokyklos tvoros, vis bijodamas, kad, štai, ateis mokytojas ir apkaltins nia-ne. Ar aš tai laikiau nuodėme? Manau, kad ne, nes juk tai buvo anų muštynių pratęsimas. Jeigu man sukūlė galvą, tai aš sugadinau jam švarką, o daiktai yra daiktai.

Artėjo mokyklos vakaras. Visi rengėmės eiti į mergaičių mokyklos salę. Nekantriai laukiau, kas bus su Pociūnu, bet mokiniai rengėsi ir nieko neatsitiko. Visi žiūrėjome, kad būtų suglaistytos kelnės, tepėme plaukus, viskas vyko taip, kaip būdavo ir kitais atvejais.
Sėdėjome salėje, daugiau nedrąsiai žvalgydamiesi į mergaites negu į sceną, kurioj meno dėstytojas, taikomosios dailės profesionalas, banaliai kalbėjo apie meno gėrį ir grožį. Staiga pajutau už nugaros šlamesį. Atsigręčiau ir mačiau, kaip išsigandęs rengėsi Pociūnas, o kažką jam aiškino užpakaly sėdįs mokinukas. Pociūnas norėjo išeiti iš salės, rangėsi, pagaliau įgavo drąsos, atsikėlė ir palengva išėjo pro duris. Jaučiau, kaip kaito mano skruostai ir liepsnojo ausys, bet niekas į mane nežiūrėjo. Kai kurie grįžtelėjo į išeinantį Pociūną, o šiaip visi žiūrėjo į mergaites ar į sceną, kur į vieną kelnių kišenę įsikišęs ranką dekoratorius kalbėjo laisvai ir įtakingai apie žinomus dalykus.

Per pertrauką mes išėjom į koridorių. Berniukai stovėjo aplink Pociūną, kuris pilnomis akimis ašarų susijaudinęs kalbėjo, kad nesuprantąs, kas ir kada taip galėjo padaryti. Jis užsivilkęs lietpaltį ir išėjęs kartu su visais, nieko nepastebėdamas, kad kas būtų buvę netvarkoje. Gal kas salėj perrėžė, bet visi traukė pečiais, ir Pociūnui nieko kito neliko, kaip grįžti namo ir persivilkti senuoju švarku, bet sandėlis buvo uždarytas, ir jis nebesugrįžo.

Vyrukas ilgai negalėjo sulaikyti ašarų, kol metam baigiantis jam motina vėl pajėgė įtaisyti naują švarką. Niekas manęs neįtarė, daugiau įtarė tuos, kurie sėdėjo užpakaly jo salėje, bet anie apklausinėti lengvai išsiteisino. Pasakysiu, kad po to nepajutau atsikeršijimo saldumo, kaip ruošdamasis tam veiksmui. Matydamas dažnai dėl švarko besiskundžiantį Pociūną, pajusdavau jam gailesį, bet tuoj pat save nuramindavau, kad jis man suskaldė galvą, o aš jam tik švarką, ir pilnai dar neatsilyginau, nes žmogus brangiau už daiktą, o jei dėl kokio prarasto daikto žmogus kankinasi, tai jis pats kaltas.

— Aš dabar manyčiau, kad tikrai kartais geriau apdaužyti nosį, kaip daiktą, — beveik rimtai kalbėjo nuo suolo pasikeldamas daktaras.
— Tai reiškia, kad tenka sūnui pasakyti, jog kartais geriau muštis, kad neapykanta išdulkėtų.
— Žinoma, geriau, negu kad jis supiaustytų savo draugo dviračiui padangas.
— Jūs kalbat kaip daktaras, kuriam reikalingi pacientai, — nusijuokiau, — o reikėtų kalbėti kaip pedagogui.
— Suprantama, kad geriau, jog visi taikoje gyventų, bet niekas taikoje nuo amžių negyvena, — atsakė.
Jau visai sutemo, gatvėtakyje apie užsidegusias lempas šoko plaštakės ir vabalėliai. Nusileisdavo jie ant stiklo ir tuoj pat nepakeldami karščio, šokdavo atgal. Vaikai subėgo į kiemą, stengdamiesi pagauti tai vienur, tai kitur sušvintantį šv. Jono vabalėlį ir vėl dingstantį tamsoj, kaip apgaulingą kokių vilionių akimirką.
— Keista, bet ir šiandien, kada yra daiktų perteklius, nevienas geriau pergyventų neleistiną smūgį, negu daikto praradimą, — pastebėjo daktaras.
— Gal ir taip, — pasakiau, — bent kenkti nei vienaip, nei kitaip negalima.

Daktaras gyveno čia pat, bet visada važinėdavo mašina, nes nenorėdavo susitikti žmonių, kurie naudodavosi proga ko nors paklausti ir kuo nors pasiskųsti. Aš palydėjau jį ligi mašinos ir, kai užsidegė jos šviesos, pasukau atgal į kiemą, nepasakydamas, kad visi vaikystėje muštynėse gauti randai sugijo, o perpiauto švarko randas tebėra širdyje ir šiandien degąs, lyg žvaigždės kritimo takas, kurio seniai nebėra ir kuris vis dar matyti.








 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai