Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ADOMO VARNO GYVENIMO IR KŪRYBOS KELIAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. Vaičaitis   
M E N A S

1908 metais, Antroje lietuvių dailininkų meno parodoje Vilniuje, Adomas Varnas pasirodo su savo pirmaisiais kūriniais ir nuo to laiko greta mūsų meno pirmūnų: Čiurlionio, K. Šklėriaus, P. Kalpoko ryškiai ir produktingai pajungia savo kūrybinį genijų mūsų jaunutės tapybos ugdymui. Minėtų asmenybių nebeturime savųjų tarpe, tik didžiuojamės jų gausiu kūrybiniu palikimu, tačiau Adomą Varną dar gajų, sulaukusį 70 metų amžiaus, šiandien jaučiame savo tarpe kūrybiškai pajėgų, kantriai pakeliantį karčią, alkaną ir neteisingą tremtinio dalią.

Adomas Varnas, kaip ir daugelis mūsų krašto šviesuolių gyvena tremtyje nebe pirmą kartą. 1902 metų vasarą, po nelegaliai suorganizuoto Vilkutaičio vaidinimo „Amerika pirtyje“. Ziniūnų kaime, netoli Joniškio, rusų žandarų gaudomas mėgino per Klaipėdos kraštą pasitraukti Lenkijon, bet pasienyje vokiečių buvo pagautas ir perduotas rusų policijai. 24 metų jaunuolis Žeimių stotyje iš rusų žandarų panosės pasprunka, gudriai užsimaskavęs, mokslo draugų padedamas, laimingai pasiekia Rusiją, bet čia nesijausdamas saugiai, persikelia Varšuvon. Dvylika metų Adomas Varnas buvo atskirtas nuo gimtojo krašto ir gyveno įvairiose Lenkijos, Šveicarijos, Italijos vietose, studijavo tapybą privačių meisterių dirbtuvėse bei meno akademijose. Vėliau valdininkavo ir pasireiškė itin vertingais kūrybiniais darbais individualinėse ir kolektyvinėse dailės parodose.

Adomas Varnas gimė 1879 m. sausio mėn. 2 d. Joniškyje. Pradžios mokslą įgijo pas vietos „daraktorių“, o gimnaziją lankė Mintaujoje. Nebaigęs gimnazijos įstojo į Kauno Kunigų Seminariją. Seminarijoje būdamas, susidomi paišyba ir meno dalykais, kuriuos visa širdimi pamėgsta ir pradeda užleisti pagrindines seminarijoje dėstomas pamokas. Pagaliau iš trečio Kunigų Seminarijos kurso pasitraukia ir 1900 metais Petrapilyje pradeda pirmąsias studijas meno mokyklose: pradžioje Imperatoriaus Dailės Mokykloje, vėliau persikėlė į žinomą barono Štiglico Taikomąją Meno mokyklą. Drėgnas ir atšiaurus Petrapilio klimatas neigiamai veikė į A. Varno sveikatą, todėl sugrįžta į Lietuvą, o susidėjusių aplinkybių verčiamas atsiduria Varšuvoje, kame pas vieną privatų bažnytinio meno meisterį mokosi tapybos ir padeda atlikti jo dirbtuvei užsakytus darbus. Atsitiktinai sulaukęs paramos už pagamintus Kryžiaus Kelius Joniškio bažnyčiai iš to meto bažnyčios statytojo ir klebono kun. Šiaučiūno, A. Varnas išvyko į Krokuvą. Krokuvos meno akademijos dėstytojai nebuvo artimi jaunuolio širdžiai, nes, sekdamas Vakarų meninį judėjimą, nebuvo pilnai patenkintas akademijos vedama linija.

Studijoms tęsti Adomas Varnas neturėjo lėšų. Tačiau, kaip šiandien gausios aukos Amerikos lietuvių paremia studijuojančius, taip ir tada A. Varnas susilaukė iš Amerikos lietuvių draugijos „Aušra“ paramos — stipendiją, kuri leido jam persikelti Šveicarijon. Ženevos Dailės Akademijoje pasirinko tapybos ir dekoratyvinio meno studijas, kurias 1908 metais baigė „hors concour“ laipsniu.

29 metų jaunuolis įgijęs akademini išsilavinimą nusprendžia dar pamatyti Italiją. Apsistoja Sicilijoje. Deja, neperilgiausia jam teko grožėtis Italijoje esančiais meno turtais bei saulėta gamta. Staiga suserga nugarkaulio reumatizmu ir apsigalvojęs nusprendžia nors nelegaliai sugrįžti į Lietuvą. Gimtinėje, artimųjų globojamas, per keturis mėnesius-pasveiksta, bet Lietuvoje, atrodo, A. Varnui pasilikti nesaugu, rusų žandarai „nusikaltėlį“ gali prisiminti, todėl sustiprėjęs vėl pasišalina iš Lietuvos ir už jos sienų visa jaunatviška jėga įsijungia į gyvenimą ir. kūrybinį darbą.

Taip jau mūsų brangios tėvynės istorija lemia, kad jos didieji kultūrininkai turi stebėti ją iš tolo ir svetimose žemėse brandinti jos kultūrinį vaisių. Adomas Varnas irgi savo pirmuosius darbus ir pirmąsias kūrinių parodas suruošti galėjo ne savo gimtinėje, bet 1911 metais Zakopanėje, o sekančią parodą kitais metais Poznanėje.
Tačiau ir Lietuvoje prieš Pirmąjį pasaulinį karą pradėjo reikštis nepaprastos reikšmės įvykiai mūsų meno gyvenime. Pirmoji lietuvių dailininkų meno paroda buvo atidaryta Vilniuje 1906 metais, kurioje dalyvavo 18 lietuvių dailininkų su 213 kūrinių. Viso iki Pirmojo pasaulinio karo Vilniuje buvo suruoštos aštuonios dailės parodos, Kaune viena ir Rygoje viena. Prisiminus to laiko mūsų šalies politinę padėtį, tai buvo akyvaizdus įrodymas mūsų krašto pavergėjams, kad šimtmečiais sąmoningai slopintas tautos genijus nėra žuvęs, bet vis dėlto gyvas, pilnas neišnaikinamo kūrybiškumo.

Kaip tiktai kalbamame laikotarpyje po suruoštų individualių parodų, Adomas Varnas užsirekomendavo kaip savarankus tapytojas — portretistas, grindžias portretuojamą asmenį giliu psichologiniu tikrumu, neabejotinai valdąs įgytą akademinį išsilavinimą bei technines priemones su šiek tiek juntamu vakariečių mokyklų romantiniu antspalviu „Dailininkas ir gamtininkas“, „Pesimistas“, „Baltrušaitis“ „Biliūnas“ ir visa eilė kitų portretų liudija dailininko visišką subrendimą piešime ir spalvų derinime. Taip pat jau yra išryškėjusi tapytojo individualybė, pagrįsta logišku samprotavimu, su gausia kūrybine intuicija. Aiškus konstrukcijos supratimas, remiantis sintetiniu principu formų pajautimas, dekoratyvinių plėmų nuosaikus reguliavimas, skoningas kontrastų panaudojimas ryškiu siūlu tęsiasi per visus A. Varno kūrybos laikotarpius.

Reikia pripažinti, kad Adomas Varnas tapė portretus, nenuslysdamas į pigų išviršinį blizgesį ar banalų realizmą, kas buvo ypač pavojinga pačiam tapytojui, gyvenant neturtingose sąlygose. Juk mūsų keletas tapytojų, kurie pasinešė būti portretistais, nublanko ir mūsų meno istorijoje yra žuvę, nes jie pataikavo užsakytojų labui, jų vidutiniam meno skoniui, atrodo, ir patys neturėdami geresnio. Šią pastabėlę ypač bręstantieji portretistai turėtų įsisąmoninti ir, studijuodami pasaulinio mąsto asmenybių: ispano Goya, prancūzo Daumier, ruso Rjepin, vokiečio Leibl, švedo Zorn charakterius ir jų teptukų burtus, nepamirštų ir Lietuvos Adomo Varno portretų, tapytų jo kūrybinio pakilimo periode.

Adomo Varno paveikslas „Bangose“ iš 1912 metų prabyla į žiūrovą labai jau svaria ir ryžtinga kalba. Ši dviejų galvų kompozicija plačia prasme simboliškai vaizduoja nelygią, tačiau prasmingą žmogaus gyvenimo kelionę, idealisto kelionę, apgaubtą audrų ir pavojų. Tai amžinos draugystės kilnus prisipažinimas, giliai širdimi pajaustas, energingu teptuko brūkiu tiksliai išpieštas, niūriuose spalvų tonuose ir pustoniuose išlaikytas ir užbaigtas paveikslas, liudijąs sekančioms kartoms lietuvio gerą skonį ir idealizmą. Tai spalvomis ir energingu rankos mostu išreikšta drobėje autobiografijos iškarpa. Mano nuojauta šiame paveiksle yra ryškus A. Varno kūrybinis pajėgumas, pagrįstas giliu psichologiniu pajautimu su aiškia kūrėjo individualybe, kuri nusako asmenybės nemirštamumą.

Dar prieš 1914-18 metų karą Adomui Varnui buvo leista sugrįžti į Lietuvą, kur buvo beįsijungiąs į savo krašto jau įsibėgėjusį kultūrinį judėjimą. Tačiau karo liepsna išsiplėtė ir, persimetusi į mūsų žemę aktyvius kultūrininkus, o drauge ir A. Varną, vėl išblaškė. Odesoje A. Varnui buvo pavesta organizuoti šelpimą nuo karo nukentėjusiems pabėgėliams. Tarnauja lėktuvų fabrike braižytoju. Vėliau Voroneže lietuvių mokytojų seminarijoje dėsto piešimą. Pagaliau už suprojektuotą Centrinio Komiteto antspaudą drauge su kun. Jasienskiu, to komiteto nariu, atsiduria kalėjime. Antrą kartą gyvendamas nuotykingą pabėgėlio gyvenimą, Adomas Varnas negalėjo nurimti netapęs.- Vėl iš po dailininko teptuko iškyla: „Mašioto“, „Jablonskio“. „Yčo“, o ypač monumentalus „Basanavičiaus“ ir „Žilinsko“ portretai. Šiuose paveiksluose irgi juntamas tapytojo nuoširdus darbas, taiklus gamtos pastabumas, pasigėrėtinas piešinio valdymas.

Pasibaigus karui ir mūsų garbingam savanoriui išvalius tėviškę nuo priešų, kurie dar tuo laiku iš visų pusių stengėsi pakenkti mažam kraštui, visi gyventojų sluogsniai sukruto šimtmečiais žeminamos tėvynės atstatymui. Iš visų kampų sugrįžta išblaškyti kultūrininkai, o jų tarpe ir mūsų dailininkai, iš kurių daugelis karo pasėkoje buvo praradę kūrybinius darbus.

Adomas Varnas 1919 metais apsistoja Vilniuje. Mokytojauja lietuvių gimnazijoje. 1920 m. su Šilingu ir kitais literatūros, teatro, dailės ir muzikos darbuotojais Kaune, organizuoja Lietuvių Meno Kūrėjų Draugiją, kuriai vėliau pirmininkauja. Tai dar karo metu puoselėta mintis sujungti kultūros darbuotojus į bendrą darbo barą. Šios draugijos pastangomis gimsta: teatras, opera, Čiurlionies galerija, muzikos mokykla, meno mokykla.

Vėliau Adomas Varnas organizuoja piešimo kursus Kaune, o nuo 1934 metų meno mokykloje dėsto piešimą, tapybą ir pritaikomą kompoziciją.

1927 metais Kaune mini 20 metų kūrybinio darbo jubiliejų ir suruošia sukaktuvinę savo darbų parodą.

1937 metais mini 30 metų darbo sukaktį ir suruošia apžvalgines parodas Kaune ir gimtajame miestelyje Joniškyje.

1941-44 metais Kauno Taikomos Dailės Institutas suteikia Adomui Varnui profesoriaus titulą, kuriame profesoriauja iki 1944 metų vasaros.

Pokariniame laikotarpyje A. Varnas, gyvendamas gimtajame krašte, su didžiausiu atsidėjimu ir kūrybine galia pasineša Lietuvos gamtos vaizdavimui. Daugelį metų blaškomas svetimose šalyse ir negalėdamas betarpiškai pajausti gimtosios žemės grožio, dabar godžiai pasineria į darbą ir tapo įvairiausias savo krašto vietas. Iš Vilniaus laikų yra žinomi didesnio formato paveikslai: „Vasara“, „Žydinti obelis“, „Neris pavakary“, „Žydinti obelis“, Mieguistas pavasaris“, kurie savitu gamtos pajautimu itin reikšmingi to meto A. Varno tapyboje. Keturi variantai šv. Jokūbo bažnyčios iš kurių vienas ryškus puantelizmo įtakoje. Šioje vietoje norėčiau teigti, kad naujos meno srovės ir naujasis judėjimas, prasiveržęs 19a. pabaigoje Prancūzijoje ir 20a. pradžioje Vokietijoje ir Italijoje, mažai paveikė daugiau racionaliu apmąstymu paremtą A. Varno kūrybą, o prancūzų neoimpresionistų (Seurat ir Signac) pėdsakas jaučiamas kai kuriuose pokarinio laikotarpio darbuose, atrodo, dėl to, kad jų tik tapybinė technika šiek tiek atitiko A. Varno sintetinei, dekoratyvinei tapybos technikai.

Važinėdamas po Lietuvą ir rinkdamas etnografinę medžiagą ir fotografuodamas, kryžių surinko iki 2500 nuotraukų, A. Varnas nutapė daugybę nedidelio formato peisažų. Tai būdingi mūsų kraštui beržynėliai, pamiškės, sodybos, parugės, bažnytkaimiai, žiemos, Kauno ir Vilniaus miestų charakteringos dalys tapytojo labai jautriai pavaizduota žaismingų spalvų tonuose. Tie paveikslai, lygiai kaip ir didelio formato drobės yra su didele meile, iš širdies kylančiu jausmu pertiekti įvairiose nuotaikose, kuriose išskaitoma paties dailininko paprasta, gaji, lietuviška prigimtis.

Greta gausybės peizažų, nepriklausomybės parodose tenka iškelti ir eilę portretų: itin pažymėtini yra iš 1926 metų tvirta ranka su įtikinančiu portretuojamo asmens panašumu „Naruševičiaus“ ir Šiaulių „Aušros“ muziejuje esančiu „Ziliaus“ portretais. Prano Mašioto, keli variantai A. Smetonos, Fel. Vaitkaus, Masiulienės, Staugaičio, dailininko motinos ir daugel dar kitų darbų, kurie papildė Lietuvos meno muziejus bei privačias mėgėjų nuosavybes, yra garsus Adomo Varno kūrybinis indėlis jį mūsų grynojo meno aruodą.

Iš bažnytinių A. Varno paveikslų verta paminėti Joniškio bažnyčiai 1937 m. darytą Angelo Sargo altoriui prasmingą kompozicija, kuri įnešė jaukumo nors į vieną bažnyčios kampelį, nes pats bažnyčios vidus po restauracijos vietos vidurinės mokyklos piešimo mokytojo buvo skandalingai sudirbtas.
Atgavus mūsų kraštui nepriklausomybę, šalia tapybos, gyvenimas įjungė dailininkus ir į pritaikomąjį meną. Todėl ir A. Varnui teko panašius darbus atlikti, kurie nustelbdavo net didesnius užmanymus. Pirmosios vinjetės ir užsklandos buvo skirtos kultūros žurnalams „Vairui“, ..Pirmajam Barui“. Vėliau nemažą kiekį grafinių darbų padarė A. Smetonos knygai „Pasakyta parašyta“. Tačiau šios rūšies grafika, buvo persunkta secesionistinio stiliaus, kuris 19a. pabaigoje išplaukė iš Miuncheno, Berlyno, Vienos meno salionų, todėl nėra taip savita ir būdinga dailininko charakteriui.

Žymiai ryškiau pasireiškė A. Varnas gausiomis pašto ženklų serijomis: Istorinių įvykių, Pirmojo Steigiamo Seimo, Didžiųjų Lietuvos Kunigaikščių, bei pavieniais —vaizduojančiais jaunos valstybės aktualijas.

Reikšmingiausius A. Varno grafinius darbus reikia skaityti: 33 mūsų politikos veikėjų šaržus (originalai buvo pavesti Vytauto Didžiojo muziejaus globai). Karikatūras aktualiomis temomis, tilpusias satyriniuose žurnaluose ir litografinius portretus, literatūros ir meno asmenybių.

1917 metais laike Rusijos Lietuvių Seimo Petrapilyje A. Varnas nupiešė daugybę piešinių to meto mūsų politinių veikėju, iš kurių vėliau susidarė užbaigti šaržiniai paveikslai, lengva linija meistriškai išreikšti vaizduojamų asmenų charakteriai būdingiausiose pozose bei judesiuose. Tikrai pasigėrėtini darbai išsiskiria iš šios serijos: „Šalin zuikiai“, „Naujos idėjos gaidys“, „Revoliucija“! „Cibuk, cibuk“, „Atostogų dienos Voroneže“ verčia rimčiausiai nusiteikusį nusijuokti. 1922 metais surinktame leidinyje „Ant politikos laktų“ apie A. Varno šaržus Vaižgantas įžangos žodyje taip išsireiškia:

— Talentingam dailininkui dar prieš karą buvo strigusi laiminga mintis šiaip ar taip pagauti tos dienos politikos veikėjus pačiu karščiuoju, pačiu originaliuoju jų pasirodymo momentu. Paprastasis portretas tam dalykui nebūtų tikęs, nebūtų buvęs toks gyvas, ypač surinktinėse scenose. Tad reikėjo į visa tai įdėti juoko. Artistas neapsiriko: jo taip padarytos anųjų laikų iliustracijos tokios gyvos ir Įdomios, jog jas gali dešimtimis kartų žiūrėti ir vis tau nenusibos.

Litografiniai portretai: Valančiaus, Daukanto, Žemaitės, Basanavičiaus, Maironio, Kudirkos, Čiurlionio ir kitų, kuriuos pats dailininkas labai kruopščiai ant litografinio akmens paruošė Pragoję spaudai, yra taip pat didžiai reikšmingi, ypač besimokančiam jaunimui jie ne tik priminė mūsų žymių asmenybių vardus, bet buvo taip pat labai gerų piešinių pavyzdžiai, kuriuose atsispindėjo dailininko nuoširdus atsidavimas savam pašaukimui ir didelis sugebėjimas išryškinti piešinyje pačius esmingiausius galvos ir veido bruožus, išskiriant nereikalingas detales. Todėl pažymėtina ir švietimo vadovybė, kuri rėmė dailininko sumanymą, turėti mokyklose ir viešose susirinkimų salėse skoningus, pieštus, žymių tautos asmenybių portretus.

Dar prie grafinių darbų yra priskirtini eskyzai, daryti spalvotu pieštuku 1932 metais Ženevoje, ministeriui Zauniui ginant Klaipėdos krašto bylą. Tai arti 200 grakščių piešinių įvairių valstybių diplomatų, iš kurių A. Varnas norėjo vėl sudaryti politinių paveikslų seriją, tačiau dėl įvairių priežasčių tai įgyvendinti negalėjo.

Skaudūs įvykiai vėl paliečia mūsų šalį, tretį kartą Adomas Varnas prieš savo norą turėjo apleisti savo gimtąjį kraštą, palikdamas visą kūrybinį turtą, puoselėtą per 40 metų. 1945 metų pradžioje likimo iš vestas iš Dresdeno prieš pat miesto subombardavima, apsigyvena Pietų Vokietijoje daržininko pašiūrėje, vadovauja vietos tremtinių bendruomenei, dalyvauja naujais kūriniais meno parodose, nors jau ir pražilusia galva, bet ištvermingai, aštriu ir optimistišku žvilgsniu žvelgia į septyniasdešimtąją savo amžiaus pakopą.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai